Civilinė byla Nr. e2A-1381-638/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11651-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.

 (S)

1.3.5.1; 1.3.2.9.14.

Kauno

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 17 d.

Kaunas

Kauno

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-172-959/2019 pagal ieškovo A. M. patikslintą ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai „Ekoagros“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. M., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė grąžinti jį į darbą VšĮ „Ekoagros“ ir priteisti solidariai iš atsakovų VšĮ „Ekoagros“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus,  o jeigu būtų nustatyta, kad ieškovas A. M. iš darbo VšĮ „Ekoagros“ buvo atleistas teisėtai, ieškovui priteisti solidariai iš atsakovų trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą, kuri sudaro 7 673,40 Eur,  priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas ieškinyje nurodė, kad su atsakove Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2014 m. balandžio 10 d. sudarė darbo sutartį, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti VšĮ „Ekoagros“ direktoriumi. Darbo sutartis buvo neterminuota. Ieškovui 2017 m. gruodžio 13 d. buvo įteiktas pranešimas Nr. 19P-84 apie darbo sutarties nutraukimą. Pranešime buvo nurodyta, jog darbo sutartis bus nutraukta praėjus mėnesiui nuo pranešimo įteikimo dienos. Pranešime nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – darbo sutarties pasibaigimas. Ieškovas nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. birželio 12 d. buvo nedarbingas. Pasibaigus nedarbingumui, 2018 m. birželio 13 d. ieškovas atvyko į darbovietę, kurioje jam buvo nurodyta nedelsiant atiduoti kompiuterį ir kitas darbo priemones bei įforminti darbo sutarties nutraukimą darbo sutartyje. Ieškovui sprendimas dėl atšaukimo nebuvo įteiktas. Nei pranešime dėl įspėjimo apie darbo sutarties pasibaigimą, nei įsakyme, kuriuo ieškovas buvo atšauktas iš pareigų, nėra nurodytos darbo sutarties su ieškovu nutraukimo priežastys. Ieškovo nuomone, jį iš pareigų atšaukė dėl priklausymo politinei partijai ir dalyvavimo politinėje veikloje. Be to, ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą turėjo būti įspėtas ne prieš mėnesį, o prieš keturis mėnesius, kadangi augina dešimties metų sūnų. Ši sąlyga yra įrašyta ir šalių sudarytoje darbo sutartyje (11 punktas). Ieškovo nuomone, abu atsakovai atsako solidariai, kadangi žala padaryta jų abiejų veiksmais. Žemės ūkio ministerija yra VšĮ „Ekoagros“ dalininkė ir būtent žemės ūkio ministras pasirašė įsakymą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų. Žemės ūkio ministerija atliko neteisėtus veiksmus prieš ieškovą, nes neteisėtai jį atšaukė iš pareigų. Atsakovė VšĮ „Ekoagros“ turėjo žinoti, kad darbo sutartyje yra numatyta sąlyga, jog atšaukiant ieškovą iš pareigų būtina taikyti DK 130 straipsnyje numatytus įspėjimo terminus bei turėjo patikrinti, ar žemės ūkio ministro priimtas įsakymas buvo teisėtas. Atsakovė VšĮ „Ekoagros“ padarė žalą ieškovui, kadangi neišmokėjo visų priklausančių išmokų.

3.       A. Ž. ūkio ministerija su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad DK 104 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta juridinio asmens (ministerijos) absoliuti teisė atšaukti juridinio asmens (VšĮ „Ekoagros“) vadovą. Įstatymai neįpareigojo nurodyti juridinio asmens vadovo atšaukimo priežasčių ar kitų savo sprendimo aplinkybių ir motyvų. Atšaukimo iš pareigų pagrindas – pasitikėjimo vadovu praradimas, galintis atsirasti tiek dėl jo asmeninių savybių, tiek dėl kaltų veiksmų (neveikimo), netinkamo administravimo ar kitų aplinkybių. Vienas iš motyvų galėjo būti 2018 m. I pusmetyje atliktas VšĮ „Ekoagros“ 2016-2017 m. laikotarpio finansinis ir veiklos auditas, kurio metu buvo nustatyti tam tikri VšĮ „Ekoagros“ veiklos neatitikimai teisės aktų reikalavimams. Atsakovė pažymėjo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai buvo sutrumpinti. Priimdamas sprendimą atšaukti ieškovą iš VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus pareigų, žemės ūkio ministras atsižvelgė į darbo sutartyje įtvirtintą nuostatą dėl įspėjimo termino taikymo – įspėjo ieškovą prieš 1 mėnesį, kaip numatyta DK 57 straipsnio 7 dalyje, 1 mėnesio įspėjimo terminas buvo pasirinktas remiantis turima informacija, t. y. ministerija nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovo turimą nepilnametį vaiką. Ši informacija ministerijai tapo žinoma tik prasidėjus šiam teismo procesui ir susipažinus su ieškiniu.

4.       Atsakovė VšĮ „Ekoagros“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad žemės ūkio ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą, pasinaudojo teise atšaukti savo vadovaujamos ministerijos įsteigtos ir jos žinioje esančios viešosios įstaigos vadovą, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Atsakovės nuomone, taip padaryta buvo dėl to, kad viešoje erdvėje buvo susiformavęs labai žemas VšĮ „Ekoagros“ veiklos įvertinimas ir bloga reputacija. Ieškovo atleidimo motyvai buvo susiję su nepatenkinamu vadovavimo veiklos įvertinimu, o ne ieškovo politinėmis pažiūromis. Vadovo atšaukimas yra kvalifikuotinas kaip darbuotojo atleidimas darbdavio valia (esant jo specialiam reguliavimui), o ne darbdavio iniciatyva, ir todėl tokiu atveju jokie įspėjimo terminai nėra taikomi, nes tai prieštarautų atleidimo prigimčiai – iš karto nutraukti pasitikėjimu grįstus santykius.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno

6.       Teismas dėl ieškovo reikalavimo grąžinti į darbą nurodė, kad diskriminavimo aplinkybei įrodyti ieškovas pareiškė prašymą apklausti liudytoją B. M. (buvusį žemės ūkio ministrą, pasirašiusį įsakymą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų). Liudytojas B. M. 2019 m. balandžio 8 d. posėdyje paaiškino, jog ieškovo atšaukimo iš pareigų priežastys buvo darbinės, nesusijusios su jo priklausymu politinei partijai, priklausymas politinei partijai ieškovui nebuvo įvardytas kaip atšaukimo iš pareigų priežastis. Teismas pažymėjo, kad liudytojo parodymai nepatvirtina diskriminacinio atleidimo iš darbo motyvo. Kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje akcentuojamą ieškovo diskriminavimą narystės politinėje partijoje pagrindu, ieškovas nepateikė. Teismas konstatavo, kad nenustačius DK 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimo atšaukiant ieškovą iš viešosios įstaigos vadovo pareigų, ieškinio reikalavimas dėl grąžinimo į darbą bei darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo negali būti tenkinamas.

7.       Teismas dėl ieškovo reikalavimo priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą nurodė, kad nagrinėjamai bylai reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-313/2018, pateikti išaiškinimai, kadangi abiejų bylų ratio decidendi sutampa. Šiuo atveju atsakovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pati atsisakė teisės atšaukti ieškovą iš pareigų be įspėjimo, kitaip susitardama darbo sutartyje. Taigi, viešosios įstaigos steigėja šiuo atveju neturėjo įstatyme nustatytos pareigos pagrįsti atšaukimo priežastis, tačiau buvo saistoma sutartinio įsipareigojimo tai padaryti tam, kad galėtų pasinaudoti darbo sutartyje nustatyta atšaukimo netaikant įspėjimo termino tvarka. Teismas pažymėjo, kad atsakovės byloje neįrodinėjo ir neįrodė, jog ieškovo atšaukimo iš pareigų priežastys yra susijusios su jo kaltais veiksmais. Teismas konstatavo, kad dėl pasitikėjimo ieškovu praradimo nebuvo jo kaltės, todėl jo atšaukimas iš vadovo pareigų savo esme buvo atleidimas darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, atšaukdama ieškovą iš pareigų šiam praradus pasitikėjimą, turėjo laikytis darbo sutarties 11 punkte nustatytos tvarkos. Teismas nurodė, kad darbo sutarties 11 punkte kaip įspėjimo terminą nustatanti konkreti norma nurodytas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 130 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius, o darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Šios nuostatos remiantis DK 129 straipsnio 1 dalimi buvo taikomos darbo sutartį nutraukiant darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Teismas nustatė, kad ieškovas jo atšaukimo iš pareigų dieną augino vaiką iki 14 metų, taigi, buvo darbuotojas, nurodytas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 129 straipsnio 4 dalyje, ir apie atleidimą iš darbo turėjo būti įspėtas ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Ieškovas apie atšaukimą iš pareigų buvo įspėtas laikino nedarbingumo laikotarpiu, įspėjimo terminas – vienas mėnuo nuo pranešimo įteikimo. Pranešimas ieškovui įteiktas 2017 m. gruodžio 13 d. Teismas nustatė, kad ieškovas turėjo būti įspėtas apie atšaukimą iš pareigų ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius, įspėjimo termino pabaiga būtų 2018 m. balandžio 13 d. Tačiau visą šį laikotarpį ir iki pat 2018 m. birželio 12 d. ieškovas sirgo. Todėl jo įspėjimo apie atšaukimą iš pareigų terminas turėjo būti pratęstas nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (2018 m. spalio 13 d. – ne darbo diena). Teismas pažymėjo, kad per šį laikotarpį ieškovui turėjo būti mokamas jo darbo užmokestis. Teismas sprendė, jog ieškinio alternatyvusis reikalavimas dėl trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi įpareigojo atsakovę VšĮ „Ekoagros“ pateikti teismui duomenis bei juos pagrindžiančius įrodymus apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį. Šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Teismas vertino, kad ieškovas nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo nedarbingas iki 2018 m. birželio 12 d. ir 2018 m. birželio 13 d. buvo atleistas iš pareigų. VSDFV duomenimis, ieškovas už 2017 m. rugpjūčio mėnesį gavo 2015,91 Eur darbo užmokesčio, už liepą – 2839,20 Eur, už birželį – 2516,69 Eur. Jo vidutinis darbo užmokestis sudaro 2457,27 Eur (7371,80/3). Ieškovui buvo sumokėta vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismas pripažino, jog įspėjimo terminas buvo pažeistas. Todėl teismas ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesių priverstinės pravaikštos laiką – 7371,80 Eur (DK 218 straipsnio 4 dalis).

8.       Teismas, pasisakydamas dėl solidarios atsakomybės, nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisinio reglamentavimo spragos nėra, ieškovo teisės turi būti ginamos priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesių priverstinės pravaikštos laiką iš darbdavio VšĮ „Ekoagros“, kurio pareiga buvo mokėti ieškovui darbo užmokestį. Todėl ieškovo reikalavimą taikyti solidariąją atsakomybę atsakovei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai teismas atmetė.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl palūkanų priteisimo nurodė, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta sankcija už uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju yra reglamentuota DK normomis. Todėl nėra pagrindo taikyti CK normas, reglamentuojančias palūkanas (DK 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netaikoma darbo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010). Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinio reikalavimą priteisti palūkanas netenkino.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovas A. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys atmestas ir priimti naują sprendimą - ieškovo A. M. ieškinio reikalavimą grąžinti ieškovą į darbą VšĮ „Ekoagros“ ir priteisti solidariai iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metu, patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas, nuspręsdamas atmesti ieškovo reikalavimą grąžinti jį į darbą dėl to, kad ieškovas neva neįrodė diskriminavimo jo atžvilgiu, grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti, ar ieškovas nebuvo diskriminuotas dėl politinių pažiūrų. Ieškovas priklauso (duomenys neskelbitni), o B. M. priklauso(duomenys neskelbitni). B. M. žemės ūkio ministro pareigas pradėjo eiti 2016 metais, o 2017 m. jau inicijavo ieškovo atleidimą. Be to, B. M. nepagrįstą neigiamą nusiteikimą ieškovo atžvilgiu patvirtino jo parodymai 2019 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuomet jis nurodė, jog atleidimo priežastis buvo nepasitikėjimas įstaigos vadovu (garso įrašas 05:20 min.), tačiau nesugebėjo nurodyti jokių konkrečių netinkamo darbo atlikimo priežasčių. Nepasitikėjimas kilo tik dėl ieškovo priklausymo kitai politinei partijai.

10.2.                      Teismas akivaizdžiai neįsigilino į civilinės bylos medžiagą, padarydamas nepagrįstą išvadą neva tik B. M. parodymais buvo siekiama įrodyti diskriminacijos faktą. Iš tiesų ieškovas diskriminacijos faktą įrodinėjo ir savo paties paaiškinimais bei į bylą teikė rašytinius įrodymus - straipsnius, publikuotus laikraštyje, kuriuose akivaizdu, jog ūkininkai buvo patenkinti VšĮ „Ekoagros“ vykdoma veikla.

10.3.                      Teismas turėjo teisę arba pats rinkti įrodymus, arba CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Teismui nesiėmus aktyvaus vaidmens, nebuvo išsiaiškintos papildomos faktinės aplinkybės, patvirtinančios faktą, jog darbdavio požiūris į darbuotoją pasikeitė pasikeitus žemės ūkio ministrui. Iš darbdavio direktoriaus elgesio, taip pat nagrinėjamų bylų yra akivaizdu, kad buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis susidoroti su buvusiu bendrovės vadovu, o toks susidorojimas vykdytas vien dėl to, kad ieškovas priklausė(duomenys neskelbtini), t. y. ieškovas buvo diskriminuojamas dėl savo politinių pažiūrų. 

11.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ „Ekoagros“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Liudytoju apklaustas tuometinis ministras, kuris priėmė ginčui reikšmingą atleidimo įsakymą, aiškiai nurodė savo pasirinkimo motyvus - daug priekaištų dėl darbo, ir darbinės priežastys buvo įvardintos ne vieną kartą, t. y. VšĮ „Ekoagros“ lėšų trūkumas dėl įsipareigojimų ūkininkams įvykdymo (bloga finansų vadyba), įtarimų kelianti VšĮ „Ekoagros“ veikla trečiosiose šalyse, kur tik vienas vadovas vykdydavo veiklą komandiruotėse, dėl ko buvo gauta pastabų iš E. K. (netinkamai organizuojama veikla ir vykdomos asmeninės komandiruotės), VšĮ „Ekoagros“ apeliacinė komisija buvo sudaryta išimtinai tik iš VšĮ ,,Ekoagros“ specialistų, t. y. nebuvo nepriklausomų narių (vadovas netinkamai sudarė komisiją). Nei apeliantui, nei kam kitam niekada nebuvo nurodyta tokia priežastis kaip apelianto priklausymas(duomenys neskelbtini), nes atleidimas buvo sąlygotas išimtinai blogo darbo sąlygotu nepasitikėjimu.

11.2.                      Atšaukimo iš pareigų pagrindas – pasitikėjimo vadovu praradimas, galintis atsirasti tiek dėl jo asmeninių savybių, tiek dėl kaltų veiksmų (neveikimo), netinkamo administravimo ar kitų aplinkybių. Akivaizdu, kad atšaukimas nebuvo paremtas diskriminaciniais motyvais. Jei išties diskriminacija būtų buvusi atleidimo priežastimi, ieškovas tikrai būtų tai nurodęs iš karto kilus ginčui, tačiau ieškovas tik reikalavo atsakovų įvardinti atleidimo motyvą, bet niekada neteigė, kad tokiu motyvu jis laikytų priklausymą politinei partijai. Toks elgesys patvirtina, kad ieškovo priklausymas partijai niekaip nebuvo susijęs su atleidimu, o tik sugalvotas paties ieškovo vėliau, jau prasidėjus teisminiam ginčui.

11.3.                      Ieškovui nebuvo pritaikyta teisinė atsakomybė (jam nėra pritaikyta darbo ar kita teisinė atsakomybė), bet pritaikyta vadybinė atsakomybė, kai dalininkas nusprendė inicijuoti naują organizacijos vadovo konkursą. Atsižvelgiant į tai, atleidimo motyvai buvo susiję su nepatenkinamu vadovavimo veiklos įvertinimu, o ne ieškovo politinėmis pažiūromis.

11.4.                      Nors pačiame pranešime nebuvo nurodytos sprendimą sąlygojusios priežastys, tačiau būdamas įstaigos vadovu, jis buvo tinkamai informuotas apie tokio sprendimo faktines priežastis, t. y. jam jos buvo žinomos.

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ministerija, atšaukdama ieškovą iš VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus pareigų, nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo bei kitų nacionalinėje teisėje įtvirtintų nuostatų, skirtų asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti. Ieškovas nepateikė jokių realių ir pagrįstų įrodymų, kad jo atleidimo iš darbo priežastis buvo priklausymas politinei partijai ir dalyvavimas politinėje veikloje. Ieškovas vadovavosi tik savo subjektyvia nuomone, išimtais iš konteksto liudytojo parodymais ir spaudoje publikuotais straipsniais, kurie negali būti laikomi tinkamu įrodymu. Teismas pagrįstai nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo ir negrąžinti jo į darbą, neįrodžius diskriminacinio atleidimo iš darbo motyvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

14.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo esant galimam darbuotojo diskriminavimui narystės politinėje partijoje pagrindu (DK 26 str.), dėl įrodymų pakankamumo ir vertinimo (CPK 177, 178, 185 str. str.).

15.       Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovo ieškinį: nukėlė atleidimo iš darbo datą įskaitydamas darbuotojo laikinąjį nedarbingumą ir atitinkamai priteisė ieškovui darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas sprendime pasisakė, kad ieškovas neįrodė jo atžvilgiu taikytos diskriminacijos.

16.       Apeliantas nurodo, kad vienintelė jo atšaukimo iš pareigų priežastis buvo jo narystė (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nepareikalavo papildomų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo diskriminavimą jo narystės politinėje partijoje pagrindu.     

17.       DK 26 str. nustatyta, kad esant bet kokių darbdavio santykių su darbuotojais tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, seksualinis priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, narystės politinėje partijoje ar asociacijoje, religijos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, (...) dėl aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, ar kitais įstatymuose nustatytais pagrindais yra draudžiami. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Vadinasi, nors įstatymo leidėjas ir nustato nukentėjusiam nuo diskriminacijos asmeniui lengvesnį įrodinėjimo standartą, tačiau vis dėlto nukentėjęs nuo diskriminacijos asmuo turi nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą apie buvusią diskriminaciją. Aplinkybės civilinio proceso įrodinėjimo kontekste yra suprantamos kaip faktai, kuriuos buvus patvirtina įrodymai, išvardinti CPK 177 straipsnyje (paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, vaizdo, garso įrašai ir pan.).   

18.       Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas pirmą kartą apie diskriminaciją pasisakė savo patikslintame ieškinyje, pateiktame 2018 m. spalio 31 d. ( t.1, b.l. 132-135), kuriame nurodė, kad, ieškovo manymu, Ekoagros iš direktoriaus pareigų jį atšaukė ir nutraukė darbo sutartį dėl ieškovo priklausymo politinei partijai ir dalyvavimo politinėje veikloje, kuri ministerijai (kaip Ekoagros dalininkui, priėmusiam sprendimą dėl ieškovo darbo santykių nutraukimo) atrodė netinkama. Ieškovo įsitikinimu, būtent šis motyvas lėmė darbo sutarties su Ieškovu nutraukimą. Taigi, ieškovas išreiškė tik savo manymą ir įsitikinimą, tačiau jokių įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių nenurodė.  

19.       Ieškovas taip pat prašė apklausti liudytoju B. M., kuris teismo ir buvo apklaustas 2019 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje. Liudytojas parodė, kad dirbo žemės ūkio ministru ir pagal pareigas turėjo vertinti ieškovo kaip viešosios įstaigos „Ekoagros“ darbą, todėl bendravo su ieškovu kaip su įstaigos vadovu, kuriam turėjo priekaištų dėl įstaigos darbo, buvo problemų dėl lėšų paskirstymo ekologiškai ūkininkaujantiems ūkininkams, ministro netenkino įstaigos veikla trečiose šalyse, vadovas į komandiruotes važiuodavo vienas, įstaigoje „Ekoagros“ privaloma apeliacinė komisija buvo sudaryta tik iš pačios įstaigos darbuotojų, dėl ko kėlė abejonių skundų nagrinėjimo nešališkumas. Liudytojas nurodė, kad visa eilė tokių ir panašių aplinkybių sukūrė jam nepasitikėjimą ieškovu kaip įstaigos vadovu, dėl ko nusprendė atšaukti įstaigos vadovą iš pareigų (teismo posėdžio garso įrašo nuo 03:04  min.).

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išklausiusi liudytojo B. M. parodymus teismo posėdžio garso įraše sprendžia, kad B. M. konkrečiai nurodė priežastis, sukėlusias nepasitikėjimą įstaigos vadovu, ir šios priežastys yra nesusiję su apelianto priklausymu politinei partijai. Darytina išvada, kad liudytojas nepatvirtino galimos diskriminacijos ieškovo atžvilgiu priklausymo politinei partijai pagrindu.

21.       Apeliantas nurodė, kad aplinkybes apie galimą diskriminaciją patvirtina straipsniai, publikuoti laikraštyje, iš kurių akivaizdu, jog ūkininkai buvo patenkinti VšĮ „Ekoagros“ vykdoma veikla.  Į bylą yra pateikti du straipsniai iš spaudos: „Išrinktas geriausias ekologinės gamybos ūkis Lietuvoje“ ( t.1, b.l. 182) ir „ Ekologinis ūkininkavimas tampa vis labiau naudingas nei madingas“ ( t.1, b.l. 184). Iš publikacijų teksto matyti tik apelianto nurodytos aplinkybės, kad ūkininkai buvo patenkinti „Ekoagros“ veikla, tačiau nieko nekalbama apie apelianto priklausymą politinei partijai ir įstaigos „Ekoagros“ steigėjų požiūrį į apelianto partiškumą ar pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktos publikacijos savaime nepatvirtina jokių aplinkybių, kurios leistų daryti teisinę išvadą  apie galimą ieškovo diskriminavimą priklausymo politinei partijai pagrindu.

22.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi kad kitų aplinkybių, kurios leistų manyti buvus diskriminaciją, apeliantas nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei galimybės nei teisinio pagrindo papildomai rinkti įrodymus, galinčius patvirtinti diskriminaciją.

23.       Pažymėtina, kad DK 26 str. įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė atitinka E. S. teisės aktų – 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, nuostatas. R. T. direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, ir tik nurodžius tokias aplinkybes atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB 8 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal E. S. Teisingumo Teismo praktiką nereikia išplėsti Tarybos direktyvos 2000/78/EB taikymo srities pagal analogiją kitoms diskriminacijos rūšims nei tos, kurios grindžiamos motyvais, išsamiai nurodytais jos 1 straipsnyje (žr. 2006 m. liepos 11 d. sprendimo Chacón Navas prieš E. C. SA, C-13/05, 56 punktą; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Coleman prieš A. L. ir S. L., C-303/06, 46 punktą; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Fag og Arbejde (FOA) prieš K. L. (KL), C-354/13, 36 punktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017).

24.       Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimą diskriminuoti (DK 26 str.), ir proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigų paskirstymą galimos diskriminacijos atveju ( DK 26 str. 5d.), todėl priimto sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

25.       Bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas nekeičiamas. Duomenų apie išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovės nepateikė, todėl jos nepriteistinos. Valstybė išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą nepatyrė.

Kauno

n u t a r i a :

Kauno

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                   Diana Labokaitė        

                                                                                                                Mindaugas Šimonis

            Egidijus Tamašauskas