Civilinė byla Nr. 2-745/2011
Procesinio
sprendimo kategorija: 110.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja) ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios
akcinės bendrovės „Ajolas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010
m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „MSF Lithuania“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8751-553/2010 pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „MSF Lithuania“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai
akcinei bendrovei „Ajolas“ dėl piniginio reikalavimo pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė
:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB
„MSF Lithuania“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-6), prašydamas pripažinti
negaliojančiu atsakovo BUAB „Ajolas“ piniginį reikalavimą ieškovui sumokėti 23
071,35 Lt netiesioginių mokesčių, 20 911,12 Lt papildomo patalpų nuomos
mokesčio, 3 650,23 Lt marketingo mokesčio ir 162 811,56 Lt patalpų nuomos
mokesčio už 2010 m. lapkričio mėnesį pagal 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą
faktūrą Nr. G9 20101104 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip
pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui BUAB
„Ajolas“ pateikti Raiffeisen BANK, Hvezdova 1716/2b, 140 78 Praha 4, Čekijos
Respublika, pagal 2008 m. gruodžio 30 d. garantiją Nr. 0808090 reikalavimą dėl
piniginės prievolės vykdymo, kylantį iš 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitos
faktūros Nr. G9 20101104, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; uždrausti
atsakovui BUAB „Ajolas“ pateikti ieškovui UAB „MSF Lithuania“ naujas PVM sąskaitas
faktūras pagal 2006 m. rugpjūčio 21 d. sutartį iki teismo sprendimo
įsiteisėjimo. Nurodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir bankui
išmokėjus pagal garantiją reikalaujamas sumas atsakovui, jas išieškoti iš
atsakovo gali tapti faktiškai neįmanoma.
II.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos
teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 45-46) iš dalies patenkino
ieškovo prašymą ir nutarė ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias
apsaugos priemones: uždrausti atsakovui BUAB „Ajolas“ pateikti Raiffeisen BANK,
Hvezdova 1716/2b, 140 78 Praha 4, Čekijos Respublika, pagal 2008 m. gruodžio 30
d. garantiją Nr. 0808090 reikalavimą dėl piniginės prievolės vykdymo, kylantį
iš 2010 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. G9 2010 1104, iki teismo
sprendimo įsiteisėjimo. Nurodė, kad, bankui išmokėjus pagal garantiją
reikalaujamas sumas atsakovui, jas išieškoti iš atsakovo gali tapti neįmanoma,
ieškovas būtų įtrauktas į ilgą, sudėtingą, išlaidų reikalaujantį procesą. Todėl,
siekiant užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, taikytinos
laikinosios apsaugos priemonės. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo prašymas
drausti atsakovui išrašyti naujas PVM sąskaitas faktūras 2006 m. rugpjūčio 21
d. nuomos sutarties pagrindu peržengia pareikšto ieškinio ribas. Ši prašoma taikyti
laikinoji apsaugos priemonė neatitinka reikalavimo esmės ir nėra susijusi su
būsimo teismo sprendimo įvykdymu, todėl negali būti taikoma.
III.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju
skundu atsakovas BUAB „Ajolas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010
m. gruodžio 1 d. nutartį (b. l. 22-25). Atskirąjį skundą grindžia šiais
argumentais:
1. Teismo
taikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusios su ieškovo pareikštu
reikalavimu. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu atsakovo piniginį
reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą, remiantis šalių sudaryta 2006
m. rugpjūčio 21 d. nuomos sutartimi, todėl ginčas yra kilęs iš nuomos, o ne iš
garantijos teisinių santykių.
2. Ieškovas
nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas ginčijamą skolą reikalaus padengti,
pasinaudodamas garantija. Atsakovui pritaikytas draudimas negali užtikrinti
ieškovo reikalavimo ir dėl to, kad ieškovas ginčija savo prievolę pagal sutartį,
taigi ginčija pasyviąją pareigą, ir nėra patyręs jokių išlaidų. Ieškinio
patenkinimo atveju ieškovas neturės pareigos sumokėti skolą, o ieškinio
atmetimo atveju atsakovas išlaikys teisę reikalauti įvykdyti prievolę. Tai
rodo, kad ieškovo inicijuotas ginčas nėra susijęs su banko garantija atsakovui
suteikiamomis teisėmis. Todėl teismo pritaikytas draudimas atsakovui
pasinaudoti garantija nėra susijęs su ieškovo pareikštu reikalavimu, taigi jo
neužtikrina ir neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinto laikinųjų
apsaugos priemonių ekonomiškumo principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010
m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1575/2010; 2010 m. gruodžio 2
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2368/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-1097/2010).
3. Pagal CK
6.90 straipsnio 2 dalį, garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo
pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija. Ieškovas
ginčija iš nuomos sutarties kilusią prievolę, kuri nėra susijusi su atsakovo
teise pagal garantiją. Pirmo pareikalavimo garantijai esant savarankiškai
prievolei, nepriklausančiai nuo pagrindinės prievolės, o ieškovui nekeliant
ginčo dėl šios savarankiškos prievolės galiojimo ir ja atsakovui suteiktų
teisių, draudimas atsakovui pasinaudoti banko garantija suteikta teise nėra
susijęs su ieškovo inicijuoto ginčo dalyku, todėl negalimas kaip laikinoji apsaugos
priemonė.
4. Teismo
draudimas atsakovui pasinaudoti garantijos suteikta teise neproporcingai varžo
atsakovo teises ir dėl pačių garantijos teisinių santykių turinio. Suteikta
garantija yra terminuota, galiojanti iki 2010 m. gruodžio 29 d., o iki šios
dienos civilinė byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį neišnagrinėta, todėl
atsakovas, galiojant nustatytam teismo draudimui, negalės įgyvendinti garantija
suteiktų teisių – pateikti reikalavimo pagal galiojančią banko garantiją. Be
to, atsakovui atimama teisė pasinaudoti užtikrinimo priemone (banko garantija)
pagal sutartį. Teisinio ginčo išsprendimas laikinosiomis priemonėmis pagal
Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką yra vertinamas kaip
neatitinkantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties bei principų,
todėl yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670/2006; 2010 m. gegužės 6 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 2-555/2010).
5. Teismas ne
tik užtikrino ieškovo pareikštą reikalavimą, bet ir faktiškai išsprendė nesantį
ginčą, laikinąja apsaugos priemone paneigdamas atsakovo teises, suteiktas
nenuginčyta ir galiojančia banko garantija.
6. Ieškovas
turėjo būti įpareigotas pateikti ilgesnio galiojimo banko garantiją, kurios
termino pabaiga būtų sietina su sprendimo byloje įsiteisėjimu, arba pateikti
atsakovui kitą, adekvatų jo reikalavimų užtikrinimą (įkeitimą), kad atsakovas
turėtų realią galimybę atgauti skolą iš ieškovo, jeigu ieškinys būtų atmestas.
7. Garantija
yra išduota užsienio, t. y. Čekijos Respublikos banko. Pačioje garantijoje
nurodyta, kad jai taikytini šios valstybės įstatymai ir visi iš garantijos
kylantys ginčai turėtų būti sprendžiami Čekijos Respublikos teisme. Lietuvos Respublikos
teismams nėra suteikta teisė spręsti su garantija, jos galiojimu, šalių teisėmis
ir pareigomis susijusius materialinius teisinius, taip pat ir procesinius klausimus.
Teismas išsprendė jam neteismingą klausimą, todėl nutartis panaikintina, esant
absoliučiam jos negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).
8. Ieškovo
reikalavimo patenkinimo atveju, jis neturės pareigos šią skolą mokėti atsakovui
ir jos išieškojimas nevyks. Esant šalių priešpriešiniams piniginiams
reikalavimams, juos būtų galima padengti (įskaityti) teismo sprendimu ar
vykdymo procese, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės negali sukelti grėsmės
būsimo teismo sprendimo vykdymui (CPK 144 str. 1 d.). Be to, pareikštu
reikalavimu ir teismo taikytu draudimu ieškovo teisės yra priešpastatomos visų
atsakovo kreditorių teisėms gauti jų reikalavimų patenkinimą bankroto proceso
metu.
Atsiliepimu į
atskirąjį skundą ieškovas UAB „MSF Lithuania“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, o atsakovo BUAB „Ajolas“ atskirąjį
skundą atmesti (b. l. 32-35). Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismo
pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su ieškovo pareikštu reikalavimu,
nes, teisėtai nutraukus nuomos sutartį, atsakovas ieškovui 2010 m. lapkričio 2
d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą už 2010 m. lapkričio mėnesį ir pateikė
nepagrįstą piniginį reikalavimą, iš viso už 210 444,26 Lt. Ieškovui
nepatenkinus piniginio reikalavimo, atsakovas gali kreiptis į banką dėl
piniginio reikalavimo patenkinimo pagal garantiją. Todėl pagrįstas nurodytos
laikinosios apsaugos priemonės taikymas.
2. Atsakovui
įstatymo leidėjas numato gynybos priemones, kuriomis jis gali pasinaudoti, siekdamas
palengvinti teismo nustatytus suvaržymus (CPK 146 str. 1 ir 2 d., 147 str. 1
d.). Tačiau atsakovas nepasinaudojo nė viena iš šių gynybos priemonių, nesielgė
bonus pater familias, nes, jo teigimu, gina visų atsakovo kreditorių
interesus.
3. Atsakovas yra
bankrutuojanti įmonė, todėl pagal garantiją bankui sumokėjus reikalaujamas
sumas atsakovui, jas išieškoti iš atsakovo gali tapti faktiškai neįmanoma, o
galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
4. Ieškovas
neginčija pačios garantijos, jos teisėtumo, kitų iš garantijos kylančių
klausimų, o ginčija tik atsakovo pareikštą piniginį reikalavimą, kurį,
siekdamas patenkinti, atsakovas galėtų pasinaudoti garantija. Atsakovas taip
pat sutinka, kad ginčas kilo iš nuomos, bet ne iš garantijos teisinių santykių.
Nuomos sutartimi šalys susitarė, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties, bus
sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose, o ši sutartis bus aiškinama pagal
Lietuvos Respublikos teisę. Todėl šis ginčas yra teismingas Lietuvos
Respublikos teismams.
IV.
Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis
skundas atmestinas.
Nagrinėjamu
atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas
dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, teisėtumo ir pagrįstumo
patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).
Remiantis
CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali
imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į šią
laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančią teisės normą, laikinųjų
apsaugos priemonių tikslas – teismo sprendimo, kuris gali būti palankus
ieškovui, įvykdymo užtikrinimas, o pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo
neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos
priemonių taikymą. Būtinumas, užtikrinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymu
siekiamo tikslo įgyvendinimą, nustatyti šių priemonių taikymo pagrindą bei
vadovautis ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo, asmenų lygybės principais
suponuoja teismui pareigą, sprendžiant dėl konkrečios laikinųjų apsaugos
priemonių rūšies taikymo ir jos taikymo masto, preliminariai įvertinti ieškiniu
pareikštus reikalavimus, pateiktus įrodymus ir patį teismo sprendimą, kuris
būtų priimtas ieškinio tenkinimo atveju, vykdytinumo prasme (Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-1575/2010).
Teisėjų
kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąją apsaugos
priemonę ir, ją pritaikydamas, nepažeidė įstatymo (CPK 144 str., 145 str.).
Nagrinėjamoje
byloje yra kilęs ginčas dėl piniginio reikalavimo pagal 2010 m. lapkričio 2 d.
PVM sąskaitą faktūrą Nr. G9 20101104 pripažinimo neteisėtu.
Bylos
duomenimis, 2006 m. rugpjūčio 21 d. tarp apelianto ir ieškovo buvo sudaryta
nuomos sutartis, kuria ieškovas išsinuomojo 1 976,1 kv. m. prekybos centro
„Gedimino 9“ patalpų parduotuvės „Marks & Spencer“ veiklai vykdyti, kurios
pagrindu ieškovas pateikė apeliantui banko garantiją, pagal kurią, ieškovui laiku
nevykdant finansinių įsipareigojimų pagal sudarytą nuomos sutartį, bankas įsipareigojo
išmokėti apelianto reikalaujamas sumas. Nuo 2010 m. spalio 25 d. ieškovas
vienašališkai nutraukė minėtą nuomos sutartį. LITEKO duomenimis, Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė priimti apelianto
atsisakymą nuo ieškinio dėl minėtos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu
ir nuomotojo teisių gynimo, ir šią civilinę bylą nutraukti (CPK 293 str. 4 p.).
Taigi tarp šalių sudarytos nuomos sutarties nutraukimas (2010 m. spalio 25 d.) nėra
pripažintas neteisėtu. Apeliantas 2010 m. lapkričio 2 d. pateikė ieškovui PVM
sąskaitą faktūrą Nr. G9 20101104 už lapkričio mėnesį (iš viso 210 444,26 Lt), reikalaudamas,
kad pastarasis ją apmokėtų. Byloje kilo ginčas, ar apeliantas turėjo teisę
išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, reikalaudamas sumokėti joje nurodytas sumas. Ieškovui
nepatenkinus piniginio reikalavimo, apeliantas gali kreiptis į garantiją
išdavusį banką dėl piniginio reikalavimo patenkinimo pagal garantiją, kuri
nėra ginčijama ar nuginčyta. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad, bankui išmokėjus pagal garantiją reikalaujamas
sumas apeliantui, jas vėliau išieškoti iš apelianto, kuris yra bankrutuojanti
įmonė, gali tapti neįmanoma.
Taigi
teismas turėjo pagrindo teigti, kad yra grėsmė, jog, nepritaikius laikinosios
apsaugos priemonės (neuždraudus apeliantui pateikti pagal garantiją reikalavimą
dėl piniginės prievolės įvykdymo, kylantį iš PVM sąskaitos faktūros Nr. G9
20101104), ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti
negalimas, dėl to nurodyta laikinoji apsaugos priemonė yra tiesiogiai susijusi
su ieškinio reikalavimu dėl piniginio reikalavimo pripažinimo neteisėtu; ir
pagrįstai teismo nustatyta.
Draudimas
pateikti banko garantiją dėl piniginės prievolės įvykdymo yra nustatytas iki
teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. teisė pasinaudoti garantija sustabdoma tam
tikram laiko tarpui, tačiau nėra atimama, kaip teigia apeliantas. Be to,
priešingai nei teigia apeliantas, skundžiama teismo nutartimi pritaikius
laikinąsias apsaugos priemones, nebuvo paneigtos banko garantija atsakovui
suteiktos teisės.
Apelianto
argumentai, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, jog apeliantas reikalaus
padengti ginčijamą pinigų sumą, pasinaudodamas garantija, nesudaro pagrindo panaikinti
skundžiamą nutartį. Juolab kad, apeliantui neketinant pasinaudoti garantija,
draudimas ja pasinaudoti nesukelia apeliantui neigiamų pasekmių ir nepažeidžia
jo teisių bei teisėtų interesų.
Teisėjų
kolegija nenagrinėja apelianto argumentų, kad bylą turėjo nagrinėti Čekijos
Respublikos teismas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo
skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo
(nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios apygardos teismo
nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus
argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Skundžiama nutartimi nebuvo
išspręstas klausimas dėl bylos teismingumo, todėl tai nėra šios apeliacijos
dalykas (CPK 312 str., 320 str., 338 str.).
Kiti
atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės
reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl
pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti
skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio pirmuoju punktu,
n u t a r i a
:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d.
nutartį.
Teisėjai Konstantinas
Gurinas
Audronė Jarackaitė
Egidijus
Žironas