Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-64/2012
Teisminio proceso Nr. 1-233-00030-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.; 2.4.9.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 3 d.
Vilnius
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos,
sekretoriaujant Audronei Peleckienei,
dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai I. J.,
nuteistajam O. A.,
gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo O. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams.
Iš O. A. priteista 1000 Lt I. J. neturtinės žalos atlyginimo.
Išnagrinėjusi bylą, kolegija
n u s t a t ė:
O. A. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 28 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), kieme tyčia vieną kartą spyrė į koją I. J., tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis O. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendį ir nutraukti bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais. Teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Paaiškina, kad jis su I. J. nebuvo susituokę, tačiau turi bendrą mažametį vaiką V. A., kad I. J., kaip ieškovė, Vilniaus rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo nori pakeisti bendravimo tvarką su vaiku, ji siekia uždrausti matytis su vaiku. Tvirtina, kad dėl to jų santykiai yra įtempti. Teigia, kad I. J. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą, prieš tai dirbtinai sudarydama konfliktines situacijas, kad būtų patenkintas jos ieškinys.
Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė procesinius pažeidimus vertindamas įrodymus, grindžiančius jo kaltę. Nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir sutampa, kadangi nukentėjusi I. J. ir liudytoja R. J. yra giminės, suinteresuoti asmenys bylos baigtimi, jų parodymai yra neobjektyvūs. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja R. J. parodė, kad buvo namie ir įvykio nematė, o tai sužinojo iš kitų asmenų. Teismo metu, R. J. nurodė, kad įvykį matė tiesiogiai. Mano, kad R. J. davė melagingus parodymus, palaikydama dukrą, todėl jos parodymų negalima vertinti kaip objektyvių. Taip pat negali objektyviais parodymais laikyti ir liudytojo R. J. parodymų, kadangi ji yra nukentėjusiosios brolis. Pati nukentėjusi nurodė, kad ji po smūgio krito, patyrė sužalojimus, jai bėgo kraujas, tačiau nukentėjusioji nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie sužalojimus ar skausmą. Teigia, kad jis nesudavė smūgių. Nurodo, kad pagal faktines aplinkybes, nukentėjusioji iki motociklo ėjo jam iš paskos, jis nešė sūnų, o prie motociklo jai perdavė sūnų, todėl negalėjo jai įspirti, kadangi vaikas visada buvo ant rankų, tiek ant jo, tiek ant I. J.. Daro prielaidą, kad jei perdavus nukentėjusiajai vaiką, jis būtų spyręs I. J. ir kaip ji teigia, kad po smūgio ji nugriuvo, tai tokiu atveju, butų sužalotas ir mažametis vaikas, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Nors byloje buvo apklaustos ikiteisminio tyrimą atlikusios tyrėjos, tačiau naujų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, mano, kad nebuvo pateikta. Pažymi, kad įvykis vyko daugiabučio namo kieme, šviesiu paros metu, tačiau jokių kitų liudytojų, be šeimos narių, nenustatyta.
Taip pat apeliantas mano, kad apylinkės teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes nemotyvavo skiriamos bausmės dydžio. Nurodo, kad teismų praktikoje numatyta, kad nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nenustačius kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, pateisinančių tokios bausmės skyrimą, bei nesant teismo motyvų, skirtinas švelnesnis laisvės apribojimo bausmės dydis arba švelnesnė bausmė. Teigia, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tvirtina, kad skiriant jam bausmę, nebuvo atsižvelgta į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam buvo paskirta didesnė kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės apribojimo bausmė.
Skunde O. A. nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas iš jo 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors mano, kad ieškinys iš dalies laikytinas nepagrįstu. Mano, kad ieškinys turėjo būti atmestas, nes nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų nesikreipė į specialistus, o dėl tariamų išgyvenimų byloje nėra jokių įrodymų. Dėl to mano, kad teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios ieškinį, nukrypo nuo teismų praktikos.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji I. J. prašo nuteistojo O. A. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl liudytojų parodymų vertina kaip O. A. siekį išvengti bausmės. Teigia, kad O. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei pats O. A. paaiškinime Vaiko teisių apsaugos tarnybai pripažino, kad jis matė kaip jos motina R. J. išėjo tuo metu į kiemą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji ir privati kaltintoja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kas esmingai įtakojo teismo išvadą dėl O. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą O. A. atžvilgiu dėl nukentėjusiajai I. J. sukelto fizinio skausmo, iš esmės grindė tik nukentėjusiosios I. J. bei liudytojų R. J. bei R. J. parodymais. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų asmenų parodymus bei kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų R. ir R. J. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nesutampantys tarpusavyje, todėl negali būti vertinami kaip patikimi, faktines aplinkybes atitinkantys ir O. A. kaltę įrodantys.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas tiek apklausiamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūno liudytoju, tiek taikinamojo posėdžio metu, tiek ir teismo posėdžiuose pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose laikėsi nuoseklios pozicijos, jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, jog nukentėjusiajai I. J. nespyrė į koją ir jos nesužalojo.
Priešingai nukentėjusiosios I. J. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. 2011-05-28 pareiškime nurodė, kad O. A. jai spyrė ir ji suklupo, po to griebė savo sūnų iš O. A. (medžiaga Nr. 40-67-1-AT-61 5 lapas). 2011-06-02 paaiškinime nukentėjusioji nurodė, kad jai einant O. A. spyrė jai į blauzdą ir taip pat atidavė jai tuo metu sūnų (medžiaga Nr. 40-67-1-AT-61 7-8 lapai). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad išėjo, norėdama su juo atsisveikinti pasiėmusi vaiką, bet O. A., eidamas priekyje, ji sekė jam iš paskos, paskui kažkaip jiedu susikeitė vietomis – ji užėjo už jo – tada jis jai spyrė į koją, ji suklupo, jai suplyšo pėdkelnės, koja buvo kruvina (30 b. l.). Vėlesnio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji jau pasakojo, kad ji ėjo ramiai šalia O. A., kai jis jai įspyrė į koją (į blauzdą), ji nuktelėjo, dešinę koją perbraukė per asfaltą, suplyšo pėdkelnės, buvo kruvini kojos pirštai. Atsakydama į bylą nagrinėjančios teisėjos klausimus, nukentėjusioji parodė, kad po spyrio jai į kairės kojos blauzdą, ji vos nepriklaupė, o su dešine koja braukė per asfaltą, kad ji ėjo O. A. priekyje, ji ėjo jam iš kairės, kad spyris buvo stiprokas ir kad spyrio vietoje buvo nežymus paraudimas, o kitos kojos pirštai buvo nubrozdinti (45-46 b. l.). Atsakydama į O. A. klausimus nukentėjusioji parodė, kad ji ėjo šalia kaltinamojo, kad jis jai buvo iš kairės, kai O. A. jai spyrė, po spyrio ji ant kelių nepriklaupė, bet rankomis atsirėmė į žemę, kad spyris buvo iš karto nulipus nuo bordiūro (47 b. l.). Apklausta apeliacinės instancijos teisme I. J. parodė, kad ji ėjo priekyje O. A. link jo motociklo, kad jis paskubėtų greičiau išvažiuoti, lipant nuo bordiūro O. A. jai spyrė į koją, ji suklupo ir koją perbraukė per asfaltą. Kaip matyti iš šių nukentėjusiosios parodymų apie jos sužalojimo aplinkybes, I. J. parodymai skiriasi, nes lieka abejonė kaip nukentėjusiajai galėjo būti spirta, jei ji ėjo iš paskos O. A. ar šalia jo, kodėl, anot nukentėjusiosios, jie susikeitė, jei O. A. nešė vaiką, o ji ėjo jam iš paskos, norėdama atgauti vaiką, taip pat lieka abejonė, ar ji po spyrio buvo suklupusi, ar tik nikstelėjo, ar atsirėmė rankomis į grindinį bei ar buvo sužalota visa koja (koja buvo kruvina ar tik kojos pirštai) ir kt.
Taip pat nesutapimų nukentėjusiosios parodymuose nustatyta ir dėl to, kas matė jos sužalojimą: iš pradžių ji nurodė, kad įvykį matė jos motina, brolis bei kaimynai, vėliau nurodo, kad įvykį matė ir jo brolio draugas R. Š..
Iš bylos matyti, kad R. Š. teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas, o paaiškinimą R. Š. davė, būdamas dar 14-kos metų, nedalyvaujant nei vienam iš jo atstovų pagal įstatymą ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui arba pedagogui. Dėl to R. Š. paaiškinimas, duotas tyrėjai J. N., negali būti pripažintas vienu iš teisėtu būdu gautu įrodymu, patvirtinančiu O. A. kaltę spyrus nukentėjusiajai vieną kartą į koją.
Pagrįtai apeliaciniame skunde O. A. teigia, kad tikėti liudytojos R. J. parodymais negalima, kadangi jie yra skirtingi. Analizuojant liudytojos R. J. parodymus mtyti, kad paaiškindama įvykio aplinkybes tyrėjai, R. J. parodė, kad ji spyrį I. J. į blauzdą ir jos suklupimo ji pati nematė, o žino iš savo sūnaus R. J. pasakojimo (medžiaga Nr. 40-67-1-AT-61 12 lapas). Tačiau teismo posėdžiuose tvirtino, kad pati matė kaip O. A. spyrė I. J. į koją ir ji suklupo ant kelio, jį nusibrozdindama, kad buvo kruvinas ir kojos pirštas, teigė, kad tai matė per miegamojo kambario langą (48-50 b. l.). Be to teismo metu neigė tyrėjai sakiusi, jog nematė kaip buvo sužalota I. J.. Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta tyrėja Ž. N. parodė, jog ji R. J. paaiškinimą surašė pagal jos pačios žodžius, atrinkdama, kas iš pasakytų teiginių yra svarbu (62 b. l.). Kolegija, nenustatė aplinkybių, dėl ko nebūtų pagrindo netikėti šios pareigūnės teisme duotais parodymais apie R. J. duotą paaiškinimą. Be to, ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, nes nukentėjusioji yra jos dukra. Todėl įvertinus šias aplinkybes bei, tai, kad liudytojos R. J. parodymai dėl nukentėjusiosios sužalojimo skiriasi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai O. A. kaltę grindė liudytojos R. J. parodymais.
Taip pat teisėjų kolegijai kelia abejonių ir liudytojo R. J. parodymų patikimumas, nes šis liudytojas taip pat yra nukentėjusiosios artimas šeimos narys – brolis, todėl jis taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, analizuojant liudytojo R. J. parodymus matyti, kad jis taip pat skirtingai nurodo įvykio aplinkybes: duodamas, paaiškinimą R. J. parodė, kad jis kartu su I. J. išėjo paimti vaiko (medžiaga Nr. 40-67-1-AT-61 11 lapas), tačiau teisme jau teigė, kad išeiti į lauką ir palydėti ją iki vaiko, paprašė liudytoja R. J.. Liudytojas teigė, kad I. J. spyris į koją buvo jai nulipus nuo bordūro, tačiau kyla abejonė, kaip O. A. dešine koja galėjo spirti I. J. į kairę koją, jeigu jiedu ėjo šalia vienas kito. Taigi, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas O. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusiklatimą nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. J. parodymais, kurie kelia abejonių dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių.
Įvertinus visumą byloje apklaustų asmenų parodymų, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai kelia abejonių jų patikimumu įrodant O. A. kaltę sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai I. J..
Kaip iš bylos matyti, joje be liudytojų ir nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios sužalojimo faktą. Pati nukentėjusioji pripažino, kad ji po patirto sužalojimo nei į medikus, nei į teismo ekspertus nesikreipė. Kaip iš bylos medžiagos matyti, nukentėjusioji į policiją kreipėsi po įvykio praėjus dviems dienoms, kas sąvalaikiai kreipentis pas medikus, būtų leidę užfiksuoti sužalojimus, tačiau nukentėjusioji to nepadarė. Pastebėtina, kad pareiškime policijai I. J. akcentavo O. A. elgesį dėl vaiko nepriežiūros, tačiau ne dėl jos sužalojimo. Apklausta teismo posėdyje tyrėja J. N. parodė, kad nukentėjusiosios pareiškimą tyrė atsižvelgdama į vaiko interesus, be to, ji atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes I. J. jokių sužalojimų nebuvo padaryta, ji pas medicinos ekspetus nesikreipė bei jai buvo pasiūlyta kreiptis privataus kalinimo tvarka į teismą (61 b. l.). Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji buvo sužalota.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje apklaustos nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai kelia abejonių O. A. kaltumu, kad byloje nėra kitų O. A. kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8. punkto nuostatą, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad O. A. 2011 m. gegužės 28 d., apie 19 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), kieme tyčia vieną kartą spyrus į koją I. J., dėl ko nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, todėl jis išteisintinas.
O. A. išteisinus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo apeliacinio skundo argumentai dėl jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bei dėl civilinio ieškinio dėl I. J. padarytos neturtinės žalos atlyginimo nenagrinėjami. Be to, priimant išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, byloje pareikštas nukentėjusiosios I. J. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straiposnio 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo O. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 metams, ir priimti naują nuosprendį: O. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiosios I. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kolegijos pirmininkė Klavdija Kruminienė
Teisėjai Vaclovas Iždonas
Bronius Zalaga