Adm. byla Nr. I-1195-281/2009
(Proceso Nr.3-61-3-00058-2009-7)
Procesinio sprendimo kategorija 38.
(S)

Sprendimas
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009-10-08
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), Rasos
Ragulskytės – Markovienės ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Anai
Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjoms E. S. ir L. Ž., atsakovo atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui, teismo
posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E.
S. ir L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
nustatė:
pareiškėjos E. S. ir L. Ž. skunde bei patikslintame
skunde teismui (t1, b.l. 3-17; t4, b.l.164-165) prašo: 1) panaikinti Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Tyrimų centras)
generalinės direktorės 2009-01-08 įsakymą Nr.1V-2, kuriuo joms nepripažintas
nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų teisinis statusas; 2) įpareigoti Tyrimų
centrą parengti įsakymą, kuriuo pareiškėjoms būtų pripažintas nukentėjusių
asmenų teisinis statusas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų
okupacijų, teisinio statuso įst. (toliau – Įstatymas) 7 str. 1 d. 8 p.
f pap. arba įsakymą, kuriuo E. S. būtų pripažintas
nukentėjusio asmens teisinis statusas pagal Įstatymo 5 str. 1d. 2p. bei 4d., o L. Ž. pagal Įstatymo 5 str. 2d. 2p., 4 dalį.
Pagrįsdamos savo
reikalavimus pareiškėjos paaiškino, kad LGGRTC pasipriešinimo dalyvių teisių
komisijai (toliau – Komisija) 2008-09-25 pateikė prašymus pripažinti
nukentėjusiomis nuo 1939-1990 m. okupacijų teisinius statusus pagal 7 str. 1d.
8p. a, b, f papunkčius, 5 str. 1d. 1p, 2d. 1p.
2008-11-26 gavo pranešimus „Dėl
nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ kartu su Komisijos
2008-11-12 posėdžio (protokolas Nr.2PD-181) išvada, kurioje minimas tik
Įstatymo 5 str.. Nurodo, kad pareiškėjų tėvas P. (P.) V. K. grįžęs į Lietuvą nedrįso prisipažinti
valdžios organams, kad jis ir jo šeima gyvena svetima pavarde. Kaip įrodymas Komisijai
buvo pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismui paduotas pareiškimas dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų tėvo tikra pavardė
bei vardas yra P. V. K.
Kartu buvo pateikti įrodymai, gauti iš Gruzijos centrinio valstybės archyvo,
t.y. pareiškėjų tėvo, jo brolio M. bei tėvo sesers J. metrikai iš T. P. ir
Povilo bažnytinės knygos už 1903, 1905 ir 1907 metus.
Pareiškėjų teigimu, jų prašymas
Vilniaus rajono apylinkės teismui buvo atmestas dėl tos priežasties, kad jas
atstovaujanti advokatė netiksliai suformulavo pareiškimo esmę, o Komisija
sprendimo priėmime nesivadovavo teismui pateiktais įrodymais. Komisija
nepaaiškino, kokius papildomus įrodymus būtina pateikti, o priėmė skubotą
sprendimą.
Nesutikdamos su ginčijamu
Komisijos sprendimu, pareiškėjos nurodo, kad joms nebuvo suteikta galimybė
pateikti naujus rašytinius įrodymus. Skubotai priimtu 2009-01-08 įsakymu
Nr.1V-2 joms įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė, per kurią jos,
kaip ir jų tėvas P. V., Ko.(M. M.,
A.), prarado teisę į išlikusį
nekilnojamąjį turtą, priklausiusį tėvo seneliams.
Nuo 2007-03-26 Vilniaus m. 4
apylinkės teisme (civ. b. Nr.2-42-807/2009) saugomi AB „Lietuvos geležinkeliai“
centrinio archyvo pareiškėjų tėvo M.
M. A., vyresniojo
buhalterio Mechanizuotos apskaitos Donecko fabrike, 1956-05-03 pareiškimas,
adresuotas Lietuvos geležinkelių viršininkui, bei jo ranka užpildyta 1956-06-18
kadrų apskaitos asmens kortelė, kurių įrašai liudija, kad pareiškėja E. S. buvo nutremiama
paskui tėvą nuo 1943 metų iš Čeliabinsko srities Zlatousto miesto į Kremenčuką
(Ukraina), 1945 m. iš Kremenčuko į Moldovijos miestą Belcy, iš kurio 1947 m. į
Vilniaus miestą.
Šios apskaitos kortelės 13-os
grafos 1953 m. įrašas liudija apie tai, jog ne tik pareiškėja E. S. buvo tremiama ir įrašyta į tremiamųjų
sąrašą, bet ir jos jaunesnieji broliai ir seserys, iš kurių gyva liko tik
Loreta (pakeitusi vardą iš L.) Ž. Šis įrašas liudija, kad 1953 m. į Donecko fabriką
buvo nutremtas pareiškėjų tėvas M.
M. A.. Nutrėmimo
laikas sutampa su politine situacija Lietuvoje, kada masiškai trėmė už
politiką, už tai, kad šeimoje buvo politinių kalinių, už tai, kad buvo per daug
žemės ir t.t. Tuo metu buvo tremtyje ir kalėjime jo giminės iš mamos V. P. (P.) pusės. Todėl
abiem pareiškėjom turi būti taikomos Įstatymo 7 str. 1d. 8p. f papunkčio
nuostatos.
Pažymėjo, kad yra ir kitų faktų
apie pareiškėjų nukentėjimą: 1953 metais tėvą atskyrė nuo šeimos, nutremiant jį
kaip lietuvį į svetimas šalis; atėmė tėvui personaliai duotą namelį; dėl
okupacinių struktūrų kaltės patyrė badą, nes motina, augindama septynis vaikus,
neturėjo galimybės įsidarbinti, o tėvas dirbo vienas atskirtas nuo šeimos
Donecko fabrike; broliai po tarnybos blogose sąlygose, karštuose taškuose,
grįžo visiškai suluošinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos
patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovas Tyrimų centras atsiliepime
teismui (t1, b.l. 96) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir paaiškino,
kad vadovaujantis Komisijos 2008-11-12 (posėdžio protokolas Nr.2PD-181) išvada,
Tyrimų centro generalinės direktorės 2009-01-08 įsakymu Nr.1V-2 pareiškėjoms
nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisiniai statusai. Pripažinti
pareiškėjoms nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinius statusus pagal
Įstatymo 7 str. nėra teisinio pagrindo.
Teismo
posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir
prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas
atmestinas.
Nustatyta, kad E. S. ir L. Ž. 2008-09-26 pateikė Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai
prašymus pripažinti pareiškėjoms nuo okupacijų
nukentėjusių asmenų teisinius statusus (t1, b.l. 97; t2, b.l. 185).
Tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių
komisijos 2008-11-12 protokoliniu sprendimu Nr.2PD-181 padaryta išvada, kad pripažinti
E. S. ir L. Ž. nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinį statusą nėra
pagrindo (t1, b.l. 21-22, 26-27).
Tyrimų centro generalinės direktorės 2008-01-08 įsakymu
Nr.1V-2 E. S. ir L. Ž. nutarta nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio
statuso (t2, b.l. 178; t3, b.l. 190).
Byloje
spręstinas ginčas dėl E. S. ir L.
Ž. skundo reikalavimų panaikinti Tyrimų centro
direktorės 2008-01-08 įsakymą bei įpareigoti Tyrimų centrą parengti
įsakymą, kuriuo pareiškėjoms būtų pripažinti nukentėjusių asmenų teisinis
statusas pagal Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. f pap., arba įsakymą, kuriuo E. S. būtų pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas
pagal Įstatymo 5 str. 1d. 2p. bei 4d., o L. Ž. pagal
Įstatymo 5 str. 2d. 2p., 4d., pagrįstumo bei
teisėtumo.
Sprendžiant pareiškėjų
skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą būtina įvertinti, ar teismui
pateikti įrodymai patvirtina Įstatymo 5 str. 1d. 2p., 5 str. 2d. 2p. ir 7 str.
1d. 8 p. f pap. nurodytas aplinkybes, kurioms esant asmenys gali būti
pripažįstami nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis arba tremtiniais ir jiems
prilygintais asmenims, buvimą.
Asmens,
nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijos anketoje E. S. nurodė,
kad pagal Įstatymo 5 str. ji pripažintina nukentėjusiąja dėl tų priežasčių, kad
yra gimusi tremtyje Zlatouso m., Čeliabinsko srityje (Rusija) 1940-03-10 P (P.)
V., K., kuris slapstėsi nuo Stalino represijų prisidengdamas M. M.
A. vardu bei pavarde, šeimoje, t.y. tremtyje. Nurodo, kad dėl tėvo slapstymosi
iš vienos vietovės į kitą bei savo kilmės ir priklausymo Petraičių šeimai
slėpimo nukentėjo visa pareiškėjos šeima (t2, b.l. 186).
Iš
esmės analogiškas aplinkybes savo asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų
okupacijos, anketoje nurodė ir L. Ž.. Be to, paaiškino,
kad buvo tremtinių šeimos nare (t1, b.l. 101).
Įstatymo
5 str. 1d. 2p. sakoma, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių
režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti
išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir
priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje
(nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba
apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi
Lietuvoje).
Įstatymo
5 str. 2d. 2p. sakoma, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami
asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba
kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba
pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje
nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į
tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų
sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu
tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas
ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų
(įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.
Įstatymo
5 str. 4 d. nurodoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims
pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens tremtinio teisinis statusas.
Įstatymo
7 str. 1 d. 8 p. b ir c pap. nurodoma, kad kitais nuo okupacijos nukentėjusiais
asmenimis pripažįstami ir asmenys, kurie: okupacinių režimų struktūrų
sprendimais dėl režimo zonų ar kitų motyvų iškelti iš savo nuolatinės
gyvenamosios vietos į kitas vietas šalies viduje ar už jos ribų (b);
pilnamečiai ištremtų šeimų nariai, įrašyti į tremiamųjų sąrašus, tačiau išvengę
ištrėmimo, jeigu jie vėliau nebuvo persekiojami ir galėjo gyventi savo
nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (c); šio straipsnio 1 d. 8 p. b ir c
papunkčiuose išvardytų asmenų šeimų represavimo metu buvę nepilnamečiai nariai
(f).
Iš
skundo motyvų bei argumentų matyti, kad E. S. ir L. Ž. savo reikalavimus iš esmės siekia pagrįsti jų tėvo M. M. A. 1956-05-03
pareiškimu Lietuvos geležinkelio viršininkui bei 1956-06-18 užpildytos kadrų
apskaitos asmens kortelės 13 p. įrašu. Minėti įrodymai, pareiškėjų teigimu,
patvirtina, kad jų tėvas kartu su E. S. iš Čeliabinsko
srities Zlotousto miesto 1943 m. buvo ištremtas į Kremenčiuką (Ukrainą), vėliau
1945 m. į Belcy miestą, esantį dabartinėje Moldovos respublikoje, o nuo 1947 m.
iš šio miesto į Vilnių.
Iš
byloje esančio M. M.
A. 1956-05-03 Lietuvos geležinkelio viršininkui pateikto pareiškimo (t1,
b.l. 37-38) turinio matyti, kad pareiškėjų tėvas siekia būti pervestas ir
tęsti savo darbinę veiklą naujai steigiamoje įmonėje Lietuvos geležinkeliai.
1956-06-18 užpildytos kadrų apskaitos asmens kortelės 13 p. įrašai liudija
pareiškėjų tėvo visą darbinę veiklą nuo 1926 m. iki 1956 m. (t1, b.l. 41).
Tačiau,
minėtuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie Įstatymo 5 str. 1, 2 d. bei 7
str. 8 d. nurodytas ir nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas bei nustatytinas
aplinkybes, kaip asmens įtraukimas į tremiamų asmenų sąrašus, ištrėmimas,
kalinimas, priverstinis pavardės pakeitimas ar naudojimasis svetimais bei
suklastotais dokumentais (siekiant išvengti represijų ar persekiojimo
politiniais ar kilmės motyvais), iškeldinimas iš gyvenamosios vietos, kitoks
nukentėjimas nuo okupacijos. Minėtų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 5 str. 1, 2
d. bei 7 str. 8 d., buvimo nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys įrodymai.
Tai,
jog iš esmės nėra duomenų, kad šeima buvo ištremta, teisminio nagrinėjimo metu
pripažino ir pareiškėja L. Ž. (t1, b.l. 169).
Pareiškėjoms
nei Komisijai, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikus įrodymų,
patvirtinančių Įstatymo 5 str. 1, 2 d. ar 7 str. 8 d. nurodytas aplinkybes, pripažinti
joms tremtinio ar kitų nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisinio statuso nėra
pagrindo.
Pareiškėjų
motyvas, kad joms nebuvo suteikta galimybė pateikti naujus rašytinius įrodymus,
nepagrįstas, nes 2008-11-26 Komisijos raštuose (1t. b.l.1920 ir 24-25), siunčiant
Komisijos išvadas, pareiškėjoms buvo išaiškinta galimybė pateikti papildomus
dokumentus ir nurodyta, kad vien tik pretendentų į teisinį statusą argumentų ir
teiginių, nepagrįstų konkrečiais faktiniais duomenimis ir įrodymais,
atitinkančiais įstatymo reikalavimus, paprastai nepakanka pakeisti Komisijos
išvadą.
Pareiškėjų
skundo argumentas, kad skubotai priimtu 2009-01-08 įsakymu Nr.1V-2 joms
įteisinta ne dėl jų kaltės nešiojama svetima pavardė yra tik pačių pareiškėjų
subjektyvus vertinimas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.
Išnagrinėjus
bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus sprendžiama, kad Tyrimų centro generalinės direktorės 2008-01-08 įsakymas
Nr.1V-2, kuriuo E. S. ir L. Ž. nepripažintas
nukentėjusiųjų nuo okupacijų asmenų teisinis statusas, yra pagrįstas ir
teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais
motyvais, nėra pagrindo.
Remiantis
išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88
str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjų E. S. ir L. Ž. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu
skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui
paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą
Teisėjai Mefodija
Povilaitienė
Rasa Ragulskytė
Markovienė
Donatas Vansevičius