Civilinės bylos Nr. e2-118-330/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01396-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ĮRENGIMAI“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „ĮRENGIMAI“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo V. J. priteisti 124 963,28 Eur skolos ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 124 963,28 Eur sumą areštuoti atsakovo turtą. Prašymą grindė tuo, kad AB bankas SNORAS ir atsakovas V. J. 2011 m. gegužės 5 d. pasirašė Vartojimo paskolos už užstatą sutartį, kuria bankas atsakovui suteikė 123 088,51 Eur paskolą. Paskolos grąžinimo užtikrinimui banko naudai buvo įkeistas UAB „ĮRENGIMAI“ priklausęs butas Vilniuje, S. Ž. g. 25–19, taip pat suteiktas UAB „ĮRENGIMAI“ laidavimas. Atsakovas paskolos bankui negrąžino, todėl buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, kurio metu už 175 156 Eur buvo parduotas UAB „ĮRENGIMAI“ butas, pervedant bankui 124 963,28 Eur gautos sumos. Tokiu būdu ieškovė įvykdė prievolę bankui už atsakovą, įgydama atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovas gera valia skolos negrąžino. Ieškovės įsitikinimu, skolos suma atsakovui yra didelė, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju ieškovui tikėtinai palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir areštavo 124 963,28 Eur vertės atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o turto nesant arba esant nepakankamai – atsakovo lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose.
4. Teismas pažymėjo, kad, preliminariai vertinant, nėra akivaizdžių duomenų, jog ieškovės pareikštas ieškinys negalėtų būti patenkintas.
5. Teismas nurodė, kad šiuo metu byloje nėra duomenų apie atsakovo realią turtinę padėtį ir mokumą, todėl padarė išvadą, jog prašomos priteisti sumos dydis atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelis. Teismas sprendė, kad siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, jų nesiėmus, ieškovei tikėtinai palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Ieškinys yra nepagrįstas – atsakovas nėra ir nebuvo ieškovės vadovu, kaip neteisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje.
7.2. Pagal teismų praktiką vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – šis procesinis institutas gali būti taikomas tik esant duomenų apie asmens nesąžiningumą – siekį paslėpti turimą turtą. Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra. Nei ieškovė, nei teismas nenurodė ir nepateikė nei vieno įrodymais pagrįsto argumento apie atsakovo nesąžiningumą, kuris sudarytų sąlygas apsunkinti ar padaryti iš viso negalimu ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
7.3. Ieškovė nesiėmė veiksmų išsiaiškinti ir nepateikė jokių duomenų apie tai, ar atsakovas turi kilnojamojo / nekilnojamojo turto. Teismas nesudarė galimybių atsakovui pasisakyti (išreikšti nuomonę) dėl ieškovės reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nuspręsdamas apie tokį ieškovės reikalavimą nepranešti atsakovui.
8. BUAB „ĮRENGIMAI“ atsiliepimu prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą.
9. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai teiginiai:
9.1. Ieškinys yra pagrįstas – ieškovės buvęs vadovas ir atsakovas, tikėtina, yra giminaičiai.
9.2. Apelianto nesąžiningumą pagrindžia tai, kad jis nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų bankui, todėl buvo priverstinai parduotas ieškovės turtas.
9.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad didelė ieškinio suma gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.
12. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys preliminariai pagrįstas. Apeliantas nesutinka su tokia skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, akcentuodamas, jog jis nėra ir nebuvo ieškovės vadovas. Pasisakant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, pažymėtina, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų tenkinimo galimybės prima facie (preliminarų) vertinimą. Toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018 ir kt.).
13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė už atsakovą grąžino jam suteiktą banko kreditą iš lėšų, gautų priverstinai realizavus ieškovės turtą, įkeistą skolininko prievolės įvykdymui užtikrinti. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, bus nustatytos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės. Svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atsakovo galimų sąsajų su ieškovės veikla, jo tikrų ar tariamų ryšių su ieškove nustatinėjimas nėra aktualus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad ieškovės ieškinys yra aiškiai atmestinas.
14. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė jo nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo riziką dėl galimo palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo su pareikšto reikalavimo dydžiu.
15. Pasisakydamas dėl šių apelianto argumentų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš tiesų jau keletą metų formuojamoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, nuosekliai teikiami išaiškinimai, jog tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020 ir kt.). Tačiau yra pažymėta ir ta aplinkybė, kad dar ieškinio pateikimo metu įrodyti objektyvią būsimo teismo sprendimo tinkamo įvykdymo grėsmę daugeliu atveju būna itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., objektyviai pagrįsti atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo). Egzistuojant šiai aplinkybei, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo gali remtis tokiu teisinio pobūdžio teiginiu, kaip didele ieškinio suma, taipogi akcentuojant ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Savo ruožtu atsakovas gali pagrįsti, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra reikšminga, kad jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018).
16. Šiuo atveju atsakovas neargumentuoja ir nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo turtinė padėtis eliminuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Formaliai pacituodamas kai kurias teismų praktikos nuostatas, apeliantas apskritai nieko nenurodo apie savo turtinę padėtį, mokumo galimybes. Atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje apibrėžtas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).
17. Teismų praktikoje aiškinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė, nes skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis), leidžiant atsakovui areštuotu materialiuoju turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, disponuoti piniginių lėšų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovo poreikiams tenkinti. Atsakovas atskirajame skunde netvirtina, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės esmingai pažeidžia jo teises ar interesus, kokiu nors būdu sukelia neproporcingai neigiamas jo veiklos pasekmes ar kitus didelius gyvenimo nepatogumus, tokiu būdu nepaneigdamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas realiai nevaržo jo teisių daugiau nei būtina.
18. Paminėtina, kad atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera, o prašoma priteisti suma jam nėra tiek reikšminga, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 straipsnio 2 dalis) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.
19. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Gintaras Pečiulis