Civilinė byla Nr. e2A-32-241/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00684-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.3.8; 2.6.10.9; 3.2.4.4; 3.2.4.12
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Druskininkų Rasa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-757-273/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų Rasa“ ieškinį atsakovams Š. B., uždarajai akcinei bendrovei „Darnus verslas“, uždarajai akcinei bendrovei „Tenacitas“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Concordis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti:
1.1. solidariai iš atsakovų Š. B. ir UAB „Darnus verslas“ 248 795 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.2. solidariai iš atsakovų Š. B. ir UAB „Tenacitas“ 31 506 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas Š. B. 2011 m. kovo 14 d. pradėjo eiti ieškovės pardavimų vadovo pareigas, nuo 2012 m. birželio 1 d. atsakovo pareigos buvo pakeistos į komercijos direktoriaus pareigas. Atsakovas žinojo ieškovės valdymo sąlygas, darbo organizavimo pagrindus, ūkinę–komercinę veiklą, finansines galimybes, ekonominio ir techninio vystymosi perspektyvas, ieškovės parduodamų prekių asortimentą, prekių savybes, kokybės reikalavimus, laikymo taisykles ir realizavimo terminus, sutarčių su tiekėjais ir užsakovais sudarymo tvarką ir terminus, rinkodaros principus. Atsakovas buvo supažindintas su 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškovės generalinės direktorės įsakymu dėl bendrovės komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos laikymo. Atsakovas 2018 m. liepos 16 d. savo iniciatyva išėjo iš darbo. Atsakovas dar dirbdamas ieškovei, 2015 m. įsigijo UAB „Concordis“ akcijų ir tapo šios įmonės vadovu, o atsakovo žmona V. B. 2015 m. birželio 16 d. įsteigė UAB „Darnus verslas“. Su atsakovu susiję asmenys 2016 m. vasario 19 d. įsteigė UAB „Tenacitas“. Po to, kai atsakovas išėjo iš darbo, ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas dar dirbdamas pas ieškovę sužinotą konfidencialią informaciją, susijusią su ieškovės veikla, naudojo atsakovių UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ interesais, siekdamas, kad atsakovės iš ieškovės turimos konfidencialios informacijos gautų komercinę naudą. Atsakovė UAB „Darnus verslas“ pradėjo gaminti mineralinį ir kitą pilstomą į butelius vandenį, kurį gamina ieškovė, ir siūlyti jį geresnėmis sąlygomis ieškovės klientams.
3. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė UAB „Darnus verslas“ vandenį gamina UAB „Concordis“ patalpose, kurios akcininkas ir vadovas yra atsakovas. Atsakovas derino su ieškovės klientais tiekimo, gamybines ir kitas sutartis, todėl atsakovės UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“, sužinojusios informaciją apie ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ sutarčių sąlygas, savo klientams galėjo pasiūlyti geresnes sąlygas nei ieškovė, dėl to klientai buvo suinteresuoti pirkti pigesnę atsakovių UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ produkciją ir nepirkti ieškovės produkcijos. Ieškovės nuomone, atsakovas Š. B. nesąžiningai atskleidė, o atsakovės UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ nesąžiningai pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija ir nesąžiningai gavo iš to finansinės naudos. UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ gauta finansinė nauda (bendrasis pelnas), naudojantis ieškovės konfidencialia informacija, pripažintina ieškovės nuostoliais, kurie priteistini iš visų atsakovų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ atsakovams UAB „Darnus verslas“ – 5 524 Eur, Š. B. – 2 299 Eur, UAB „Tenacitas“ – 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad iš ieškovės nurodytų duomenų nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas Š. B. atskleidė komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės klientais, jiems taikomų sutarčių sąlygomis, įkainiais. Akivaizdu, kad atsakovas Š. B., dirbdamas pas ieškovę žinojo tam tikrą informaciją apie įmonės veiklą, pirkėjus, gaminamą produkciją, tačiau ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad tam tikra informacija yra komercinė paslaptis ir ją atsakovas atskleidė kitiems asmenims. Vien aplinkybė, kad atsakovas dirba panašioje srityje, kaip dirbo pas ieškovę, savaime neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų. Faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas spręsti apie nesąžiningos konkurencijos buvimą.
6. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. kovo 14 d. Š. B. buvo įdarbintas UAB „Druskininkų Rasa“ pardavimų vadovu ir buvo supažindintas su pardavimo vadovo pareiginiais nuostatais. Nuo 2012 m. birželio 1 d. atsakovas Š. B. buvo paskirtas komercijos direktoriumi, todėl ieškovė ieškinio reikalavimą atsakovui Š. B. visiškai be pagrindo grindžia atsakovui nuo 2012 m. birželio 1 d. netaikomų pareiginių nuostatų pažeidimu. Be to, nors atsakovas buvo supažindintas su 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškovės generalinės direktorės įsakymu dėl bendrovės komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos laikymo, tačiau iš šio įsakymo turinio matosi, kad įsakyme nurodyta, jog bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija laikoma, tame tarpe ir bendrovės užsakovų sąrašai, informacija apie bendrovės sudarytas arba sudaromas sutartis su verslo partneriais ir klientais, neatitinka slaptumo ir vertingumo kriterijų. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl šios informacijos apsaugos bei nepagrindė tokios informacijos vertės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas atskleidė ieškovės komercines paslaptis.
7. Teismas nurodė, kad tam tikri juridiniai asmenys – UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvia SIA, Maxima Eesti Ou yra ieškovės ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ klientai, tačiau vien šis faktas nepagrindžia ieškovės nurodytų argumentų dėl nesąžiningos konkurencijos. Tai yra vieša informacija, kuri negali būti laikoma ieškovės komercine paslaptimi, nes nurodyti juridiniai asmenys, perkantys tiekiamą vandenį ir jį parduodantys vartotojui, tai deklaruoja savo internetiniuose puslapiuose, parduotuvėse. Be to, UAB „Darnus verslas“ pateikė 2020 m. sausio 2 d. pažymą apie UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Darnus verslas“ sutampančius pirkėjus laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d., iš kurios matosi, kad sutampantis pirkėjas nurodytas tik UAB „Sanitex“, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų, perimant ieškovės klientus, konkuruojant nesąžiningai.
8. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė prašė priteisti nuostolių atlyginimą solidariai iš Š. B. ir UAB „Tenacitas“, tačiau niekaip nepagrindė UAB „Tenacitas“ civilinės atsakomybės sąlygų. Š. B. jokių ieškovės komercinių paslapčių neatskleidė. UAB „Tenacitas“ 2018 m. liepos 8 d. su UAB „Darnus verslas“ sudarė gėrimų gamybos sutartį, pagal kurią UAB „Darnus verslas“ įsipareigojo pagal UAB „Tenacitas“ pateiktą receptūrą gaminti geriamuosius ir stalo vandenis prekiniais ženklais „Cristallo“, „Ieva“ ir „Hi Himalai“. Šios sutarties pagrindu UAB „Tenacitas“ ir buvo nurodytas kaip pardavėjas geriamojo vandens „Cristallo“ ir „Hi Himalai“ etiketėse. UAB „Tenacitas“ pagal minėtą sutartį mokėjimų neatliko ir pajamų iš UAB „Darnus verslas“ negavo. Prekyba buvo nesėkminga, todėl UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ 2019 m. lapkričio 21 d. pasirašė susitarimą dėl gėrimų gamybos sutarties nutraukimo. UAB „Tenacitas“ nurodė, kad nėra suteikęs jokių įgaliojimų atsakovui Š. B., kuris nėra ir nebuvo UAB „Tenacitas“ darbuotoju, steigėju ar akcininku. UAB „Tenacitas“ klientai nesutampa su ieškovės nurodytais klientais, todėl UAB „Tenacitas“ neatlikus jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, jos civilinė atsakomybė yra negalima.
9. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti visą atsakovų gautą bendrąjį pelną, nesiejant gautų pajamų su jokiais konkrečiais atsakovų neteisėtais veiksmais ar klientais, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, kuriuose yra nurodyta, kad esant pareikštam reikalavimui priteisti iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų neteisėtai gautą naudą, netiesioginiai nuostoliai turėtų būti apskaičiuojami ir jų atlyginimas priteisiamas pagal tai, kiek pajamų konkrečiai iš naudojimosi komercine paslaptimi gavo pažeidėjas, t. y. iš pažeidėjo išreikalautina ta naudos dalis, kurią jis gavo dėl neteisėtų veiksmų. Teismas darė išvadą, kad ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) apie atsakovo Š. B. darbovietes laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą, apsunkino ieškovės galimybes įrodyti Š. B. sąsajas su UAB „Tenacitas“. Teismas negalėjo pasitikėti vien tik atsakovų advokatų teiginiais, kad Š. B. neturi sąsajų su UAB „Tenacitas“. Teismas turėjo imtis veiksmų atsakovų advokatų teiginiams patikrinti, o tokius galima patikrinti iš VSDFV duomenų.
10.2. Teismas atmetė ieškovės prašymą išreikalauti iš UAB „Tenacitas“ tarpines finansines ataskaitas, remdamasis tuo, kad atsakovas Š. B. su UAB „Tenacitas“ jokių sąsajų neturi. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą, eliminavo ieškovės galimybes įrodyti UAB „Tenacitas“ ieškovei padarytus nuostolius, kuriuos ieškovė turėjo pareigą įrodyti. Teismo išvados, kad atsakovas Š. B. neturi jokių sąsajų su UAB „Tenacitas“ ir „UAB „Tenacitas“ nėra gavęs jokių pajamų iš vandens gamybos veiklos“ buvo padarytos remiantis vien tik žodiniais atsakovų advokatų paaiškinimais.
10.3. Teismo atsisakymas išduoti ieškovės atstovui liudijimą, suteikiantį teisę kreiptis į bankus ir gauti UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“ banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. nepagrįstai apribojo ieškovės galimybes įrodyti savo ieškinį. Iš banko sąskaitos išrašų būtų matęsi kokie atsakovių klientai sutampa su ieškovės klientais bei ar su šiais klientais atsakovės dirbo iki Š. B. išėjimo iš darbo pas ieškovę. Jei iš atsakovių banko sąskaitų išrašų būtų matyti, kad su tam tikrais klientais atsakovės nedirbo iki Š. B. išėjimo, tai būtų akivaizdus įrodymas apie atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus prieš ieškovę – perviliotus klientus. Taigi nurodyti įrodymai būtų atskleidę visą bylos esmę.
10.4. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą išreikalauti sutartis, atsakovės UAB „Darnus verslas“ sudarytas su klientais UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU, užkirto kelią ieškovei įrodyti jos teiginius apie perviliotus klientus, siūlant jiems geresnes sąlygas nei siūlė ieškovė. Atsakovui Š. B. buvo žinomos visos sutarčių su ieškovės klientais komercinės sąlygos, todėl jis, pradėjęs dirbti UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“, galėjo pasiūlyti ieškovės klientams geresnes komercinis sąlygas – mažesnes kainas, ilgesnius atsiskaitymo terminus ir kt.
10.5. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą pripažinti atsakovo Š. B. dalyvavimą būtinu, pažeidė ieškovės teisę užduoti klausimus pačiam atsakovui, o ne jo atstovui bei užkirto kelią bylos esmei atskleisti. Dėl nurodytų pažeidimų buvo priimtas neteisėtas sprendimas, kurį apeliacinės instancijos teismas privalo panaikinti.
10.6. Ieškovė į bylą buvo pateikusi įrodymus, kad UAB „Sanitex“ pardavinėja vandenį „Hi Himalai“, kurio etiketėje buvo nurodyta, jog vandens pardavėjas yra UAB „Tenacitas“. Pastarosios atsakovės atstovas įrodinėjo, kad jo klientė jokių pajamų iš vandens gamybos nėra gavusi, kadangi vandenį UAB „Sanitex“ pardavinėjo UAB „Darnus verslas“, o UAB „Tenacitas“ pavadinimas ant gaminio etiketės buvo nurodytas tik todėl, kad jai priklausė prekės ženklas „Hi Himalai“. Esant priešingai šalių pozicijai, buvo būtina gauti iš UAB „Sanitex“ sutartis, kurių pagrindu ji buvo įsigijusi ir vykdė prekybą mineraliniu vandeniu „Hi Himalai“ ir „Cristallo“. Tik turint nurodytas sutartis byloje būtų buvę galima objektyviai įvertinti, ar iš tiesų atsakovė UAB „Tenacitas“ nėra gavusi pajamų iš vandens gamybos veiklos. Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą išduoti liudijimą, suteikiantį teisę kreiptis į UAB „Sanitex“ ir gauti nurodytus įrodymus, apribojo ieškovės galimybes įrodyti ieškinio pagrįstumą.
10.7. Į bylą buvo pateiktas 2012 m. rugsėjo 27 d. UAB „Druskininkų Rasa“ generalinės direktorės įsakymas dėl bendrovės komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos laikymo. Šiame įsakyme buvo aiškiai nurodyta kokia informacija yra laikoma ieškovės komercinėmis ir technologinėmis paslaptimis. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad ieškovės informacija apie klientus, sutarčių sąlygas su jais, jiems taikomas prekių kainas buvo konfidenciali informacija, kadangi ši informacija nėra ir nebuvo viešai prieinama. Nurodyta informacija turėjo ir tebeturi vertę, kadangi žinant ją galima siūlyti geresnes sąlygas ieškovės klientams ir su jais sudaryti komercinius sandorius bei gauti pelną. Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad informacija apie klientų kontaktinius asmenis turi komercinę vertę, kadangi ją žinant yra galima kontaktuoti su klientų darbuotojais, atsakingais už pirkimus, ir įtikinti juos pirkti atsakovių produkciją. Ieškovė įrodinėjo, jog jos sutartys su klientais bei jų sąlygos turi komercinę vertę, kadangi konkurentas, žinodamas sutarčių sąlygas (kainas, atsiskaitymo terminus), gali siūlyti palankesnes savo sąlygas ir taip persivilioti klientus. Taigi, ieškovė buvo pagrindusi konfidencialios informacijos vertę, priešingai nei nurodė teismas.
10.8. Pažymą apie sutampančius klientus atsakovė UAB „Darnus verslas“ pateikė už ribotą laikotarpį, nors ieškovė prašė įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie visus sutampančius klientus, neribojant jų jokiu laikotarpiu. Tokį ieškovės prašymą teismas buvo patenkinęs. Nepaisant to, pakartotinio nurodymo atsakovei pateikti visų savo sutampančių klientų sąrašą, neribojant jų jokiu laikotarpiu, teismas nedavė. Tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas sudarė kliūtis ieškovei įrodyti savo poziciją ir nepašalino priešpriešos tarp pažymoje esančios informacijos, kad sutampa vienas klientas – UAB „Sanitex“ ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ atstovo pasisakymų parengiamojo teismo posėdžio metu, kad UAB „Darnus verslas“ turėjo vienokių ar kitokių santykių su subjektais UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU.
10.9. Teismo posėdyje atsakovės UAB „Darnus verslas“ atstovas nurodė, kad sutampa keturi atsakovės ir ieškovės tiekėjai: UAB „Aurika“, UAB „Retal Lithuania“, UAB „Lenbra“, UAB „Klaipėdos kartonas“, tačiau tokia informacija yra paremta tik atsakovės atstovo paaiškinimais. Tikrovėje gali būti, kad sutampančių klientų yra žymiai daugiau, tačiau teismui netenkinus prašymo dėl klientų sąrašo išreikalavimo ši aplinkybė neatskleista.
10.10. Ieškovė teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad sutampantys ieškovės ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ tiekėjai patvirtina, jog Š. B. atskleidė atsakovei komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovės tiekėjus, jų kontaktinius asmenis, sutarčių sąlygas su jais, o UAB „Darnus verslas“ šia informacija neteisėtai pasinaudojo, siekdama sau komercinės naudos. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sutampantys ieškovės ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ klientai bei tiekėjai buvo netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad buvo atskleista ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija apie ieškovės klientus ir tiekėjus, jų kontaktinius asmenis, sutarčių sąlygas bei buvo nesąžiningai šia informacija pasinaudota.
10.11. Atsakovas Š. B., veikdamas atsakovės UAB „Darnus verslas“ vardu, teikė dokumentus maisto tvarkymo subjekto pažymėjimui gauti tai pačiai veiklai, kuria užsiima ir ieškovė. Akivaizdu, kad atsakovas Š. B. nurodytus dokumentus parengė ir pateikė institucijai, remdamasis iš ieškovės sužinota komercinę paslaptį sudarančia informacija apie ieškovės gamybos procesus, kadangi šiuos procesus puikiai išmanė. Dokumentus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai atsakovas pateikė 2017 m. liepos 19 d., t. y. praėjus trims dienoms po jo darbo sutarties su ieškove nutraukimo. Be to, atsakovės UAB „Darnus verslas“ apskaitoje nurodomi produkcijos, žaliavų, prekių apskaitos kodai yra identiški ieškovės apskaitoje nurodomiems apskaitos kodams. Apskaitos kodus kiekviena įmonė sugalvoja individualiai ir nėra įmanoma, kad kita įmonė sąžiningai sukurtų tokius pačius apskaitos kodus. UAB „Darnus verslas“ atsargų valdymas visiškai atitiko atsargų valdymą ieškovės buhalterinės apskaitos sistemoje.
10.12. Ieškovės reikalaujamas nuostolių dydis, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo pagrįstas atsakovių UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ pelno (nuostolių) ataskaitų duomenimis ir atitiko kasacinio teismo praktikoje nurodytus išaiškinimus. Kitokiu būdu ieškovė neturėjo jokios objektyvios galimybės įrodyti nuostolių, kadangi atsakovai prieštaravo dėl visų ieškovės prašymų išreikalauti duomenis.
10.13. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, kadangi atmetė iš esmės visus ieškovės prašymus dėl įrodymų, kurie buvo būtini ieškovės pozicijai pagrįsti, išreikalavimo. Teismas nesprendė ieškovės prašymo dėl baudos atsakovei UAB „Darnus verslas“ skyrimo, nors atsakovė nebuvo įvykdžiusi teismo įpareigojimo pateikti klientų, sutampančių su ieškovės klientais, sąrašą. Teismas nustatė itin aukštą įrodinėjimo pareigą ieškovei, kurios ieškovė be teismo pagalbos neturėjo jokios objektyvios galimybės įgyvendinti, o atsakovams leido savo poziciją grįsti žodiniais advokatų paaiškinimais.
11. Atsakovas Š. B. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliaciniame skunde apeliantė nutyli esminę šios bylos faktinę aplinkybę – tarp ieškovės ir atsakovo joks susitarimas dėl nekonkuravimo ar dėl konfidencialios informacijos apsaugos niekuomet nebuvo pasirašytas. Ieškovė tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovas Š. B., dar dirbdamas pas ieškovę, sužinotą konfidencialią informaciją, susijusią su ieškovės veikla, naudojo atsakovių UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ interesais, siekdamas, kad pastarosios iš atsakovo turimos konfidencialios informacijos apie UAB „Druskininkų Rasa“ gautų komercinę naudą.
11.2. Atsakovai savo atsiliepimuose į pradinį ieškinį, vėliau atsiliepimuose į patikslintą ieškinį pateikė aiškią informaciją, kad Š. B. nėra ir nebuvo UAB „Tenacitas“ darbuotoju, akcininku ar vadovu. Šalių tiesiogiai ar per atstovus pateikti paaiškinimai taip pat yra įrodymai, kuriais teismas remiasi civiliniame procese, todėl ieškovės nurodytas spėjimas, kad Š. B. yra ar buvo UAB „Tenacitas“ darbuotoju, paneigtas tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl šių priežasčių teismui reikalauti dar vieno papildomo įrodymo, patvirtinančio tas pačias aplinkybes, nebuvo pagrindo.
11.3. Byloje yra UAB „Tenacitas“ direktorės pasirašyta pažyma, kad UAB „Tenacitas“ nėra gavusi jokių pajamų iš vandens gamybos ar pardavimo. Taigi šios faktinės aplinkybės yra paneigtos ne tik atsakovų paaiškinimais, tačiau ir rašytiniu įrodymu. Pažyma yra galiojanti, nenuginčyta, todėl teismas pagrįstai nurodė, jog Š. B. ir UAB „Tenacitas“ jokių sąsajų neturi. UAB „Tenacitas“ neužsiima konkurencine veikla, todėl jos gaunamos pajamos net teoriškai negali būti siejamos su ieškovės nuostoliais.
11.4. Ieškovė neįrodė būtinybės išreikalauti atsakovės UAB „Darnus verslas“ banko sąskaitos išrašų. Pati ieškovė savo banko sąskaitų išrašų į bylą neteikė, tačiau siekia gauti konkuruojančio subjekto banko sąskaitos išrašus. Tokie ieškovės nesąžiningi veiksmai suponuoja išvadą, kad UAB „Darnus verslas“ banko sąskaitos išrašai buvo reikalingi ne bylos aplinkybėms įrodyti, o gauti tik konfidencialios informacijos apie atsakoves.
11.5. Ieškovė neteikė patikimų įrodymų apie savo sudarytas sutartis su pirkėjais – dalis ieškovės pateiktų sutarčių buvo parengtos ne valstybine kalba, todėl teismo buvo pagrįstai nepridėtos prie bylos. Likusios ieškovės sutartys su klientais buvo aiškiai neaktualios nagrinėjamu atveju, t. y. pasibaigusios, sudarytos prieš keliolika metų, dėl produktų, kuriais UAB „Darnus verslas“ apskritai net nekonkuruoja su ieškove. Todėl teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl UAB „Darnus verslas“ sutarčių išreikalavimo.
11.6. Į visus atsakovui Š. B. adresuotus klausimus teismo posėdžio metu atsakė jo atstovas, o apeliaciniame skunde net nėra nurodytos konkrečios aplinkybės, kurias galėtų atskleisti tik pats atsakovas asmeniškai ir kurių nenurodė atsakovo atstovas.
11.7. 2012 m. rugsėjo 27 d. UAB „Druskininkų Rasa“ generalinės direktorės įsakyme net nėra atskirta, kuri informacija apie bendrovę yra laikoma komercine paslaptimi, o kuri – konfidencialia informacija, šios sąvokos yra vartojamos kaip sinonimai. Pati ieškovė, spręsdama informacijos apie savo veiklą pobūdį bei teikdama ieškinį, painioja ir nežino, kurią informaciją laiko tik konfidencialia, o kurią savo komercine paslaptimi. Generalinės direktorės įsakymo dėl konfidencialios informacijos tvirtinimo priėmimo metu bendrovėje buvo sudaryta valdyba, todėl konfidencialios informacijos ar komercinės paslapties sąrašą privalėjo patvirtinti ne direktorė, o valdyba. Įsakymas yra negaliojantis, o tai patvirtina, kad ieškovė nesiėmė teisės aktais numatytų veiksmų informacijai saugoti. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, tačiau tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta jokia konfidencialumo sutartis. Todėl atsakovas apskritai neturėjo pareigos saugoti ieškovės konfidencialios informacijos.
11.8. Ieškovė deklaratyviai kaltina atsakovą tuo, kad šis tariamai atskleidė komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės klientais, jiems taikomų sutarčių sąlygomis, įkainiais ir būsimais sandoriais. Tai tik abstraktūs argumentai, realiai nenurodant nei kokia konkreti informacija (apie kokius konkrečiai klientus, apie kokias konkrečiai sandorių sąlygas) buvo atskleista, nei kokia jos vertė, nei kaip buvo užtikrintas šios informacijos slaptumas. Viešai žinoma, kad UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvia SIA, Maxima Eesti OU (kaip ir kiti panašūs prekybos centrai) yra vieni didžiausių rinkoje kontrahentų, perkančių tiekiamą vandenį ir jį parduodančių galutiniam vartotojui. Tai yra akivaizdi ir vieša informacija, kuri nėra ir negali būti išimtinai ieškovės komercine paslaptimi, kadangi deklaruojama pačių kontrahentų internetiniuose puslapiuose, parduotuvėse.
11.9. Atsakovas, dirbdamas pas ieškovę, neabejotinai sužinojo ir naudojo tam tikrą informaciją apie įmonės veiklą – sąskaitų ir produktų numerių sudarymo taisykles, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad būtent tai yra komercinė paslaptis. Vien aplinkybė, kad atsakovas dirba iš esmės panašioje srityje, savaime neįrodo ir nereiškia atsakovo neteisėtų veiksmų. Juo labiau, kad atsakovas dabar dirba kitose (gamybos vadovo), nei ankstesnėse (komercijos direktoriaus) pareigose.
11.10. Keli sutampantys ieškovės ir UAB „Darnus verslas“ klientai bei tiekėjai savaime nepatvirtina, kad buvo atskleista ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija. Iš dalies sutampantys ieškovės ir UAB „Darnus verslas“ klientai bei tiekėjai patvirtina tik faktą, kad ieškovė ir atsakovė turi sutartinius santykius su dalimi tų pačių kontrahentų. Tačiau nesutapti ir negali, nes ieškovė nurodė praktiškai visus Lietuvoje veikiančius buteliukų, kamštelių ir etikečių gamintojus kaip savo tiekėjus ir visus didžiuosius prekybos tinklus kaip savo klientus. Šiuo atveju net teoriškai nėra įmanoma, kad toje pačioje rinkoje veikiantys konkurentai neturėtų sutampančių pirkėjų ar tiekėjų.
11.11. Atsakovas nerengė dokumentų dėl UAB „Darnus verslas“ maisto tvarkymo pažymėjimo gavimo. Visus reikalingus dokumentus rengė kitas asmuo – atsakovės kokybės vadovas. Atsakovas Š. B. buvo įgaliotas tik pateikti šiuos dokumentus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Taigi priešingai negu nurodo ieškovė, atsakovas nerengė šių dokumentų ir tuo labiau jie nebuvo parengti kopijuojant ieškovės turimą informaciją.
11.12. Atsakovas daugiau nei septynerius metus dirbęs srityje, susijusioje su vandens gamyba, pilstymu ir pardavimu, būdamas šios srities specialistu, išėjęs iš ieškovės įmonės siekė susirasti darbą būtent šioje srityje. Atsakovas, dirbdamas pas ieškovę, žinojo apie ieškovės produkcijos žymėjimo principus, analogiški žymėjimai yra taikomi ir kitų konkurentų veikloje. Tačiau tai nėra komercinė paslaptis, kuri turėtų kokią nors vertę.
11.13. Ieškiniu prašoma priteisti visą atsakovių gautą bendrąjį pelną, nesiejant gautų pajamų su jokiais konkrečiais atsakovių neteisėtais veiksmais. Tačiau esant pareikštam reikalavimui priteisti iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų neteisėtai gautą naudą netiesioginiai nuostoliai turėtų būti apskaičiuojami ir jų atlyginimas priteisiamas pagal tai, kiek pajamų konkrečiai iš naudojimosi komercine paslaptimi gavo pažeidėjas, t. y. iš pažeidėjo išreikalautina ta naudos dalis, kurią jis gavo dėl neteisėtų veiksmų. Taigi byloje nėra įrodyti ne tik atsakovų neteisėti veiksmai, tačiau ir priežastinis ryšys bei žalos dydis.
11.14. Ieškovė nereiškė bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimo, nors ieškovės prašymai iš dalies buvo atmesti jau pirmojo parengiamojo posėdžio metu. Ieškovei tuo metu nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo, todėl šių argumentų reiškimas tik apeliaciniame skunde suponuoja jų nepagrįstumą. Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė ne visus ieškovės prašymus, o tik tuos, kurie nebuvo pagrįsti ir kurie nebuvo susiję su nagrinėjama byla. Tuo pačiu teismas tenkino dalį ieškovės prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, dėl teismo liudijimo apie teisę gauti informaciją iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gavimo ir kitus.
12. Atsakovė UAB „Tenacitas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. UAB „Tenacitas“ 2018 m. pradžioje nusprendė diversifikuoti savo verslą ir užsiimti prekyba. Įmonė be pagrindinės transporto paslaugų teikimo veiklos, kuria užsiima iki šiol, suplanavo pradėti geriamojo vandens prekybos veiklą. Tuo tikslu UAB „Tenacitas“ sukūrė geriamojo vandens prekės ženklus „Cristallo“ ir „Hi Himalai“. 2018 m. liepos 17 d. atsakovė su UAB „Darnus verslas“ sudarė gėrimų gamybos sutartį, kuria UAB „Darnus verslas“ įsipareigojo pagal UAB „Tenacitas“ pateiktą receptūrą gaminti geriamuosius ir stalo vandenis prekiniais ženklais „Cristallo“, „Ieva“ ir „Hi Himalai“. Paaiškėjo, kad prekyba geriamu vandeniu „Cristallo“ ir „Hi Himalai“ prekių ženklais yra nesėkminga, todėl buvo nutraukta dar iki ieškinio pateikimo (nors likučių pas platintojus galėjo būti ir vėliau), o UAB „Tenacitas“ pagal 2018 m. liepos 17 d. gėrimų gamybos sutartį mokėjimų neatliko ir pajamų iš UAB „Darnus verslas“ negavo.
12.2. UAB „Tenacitas“ kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė UAB „Tenacitas“ išplėstinį juridinių asmenų registro išrašą su istorija, kuriame yra nurodyti tiek įmonės steigėjai, buvę ir esami akcininkai, tiek buvę ir esami direktoriai. Iš šio išplėstinio juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovas Š. B. nėra ir nebuvo nei UAB „Tenacitas“ steigėjas, nei akcininkas, nei direktorius. Ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ bylos nagrinėjimo metu taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kaip UAB „Tenacitas“ steigėjai, buvę ar esami akcininkai, direktoriai yra susiję su atsakovu Š. B. Atsakovo Š. B. ir atsakovės UAB „Tenacitas“ nesieja nei darbo, nei kokie nors kitokie santykiai, todėl iš ieškovės nurodomų aplinkybių taip ir lieka neaišku, kodėl Š. B. turėjo atskleisti konfidencialią informaciją atsakovei UAB „Tenacitas“.
12.3. Ieškovė taip ir nedetalizavo, kokia konkrečiai informacija tariamai buvo atskleista atsakovei UAB „Tenacitas“, t. y. kokią informaciją Š. B. atskleidė apie ieškovės klientus, kokios konkrečiai sutarčių sąlygos buvo atskleistos ir kaip šių sutarčių sąlygų atskleidimas gali lemti finansinės naudos gavimą, kokie konkrečiai taikomi įkainiai buvo atskleisti, kokie planuojami sudaryti sandoriai buvo atskleisti ir kaip šių sandorių atskleidimas sąlygojo ieškovės patirtus nuostolius. Informacija, kad UAB „Druskininkų Rasa“ klientai yra Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU, nėra komercinė paslaptis, kadangi ši informacija yra viešai prieinama. Šiuose prekybos tinkluose galima rasti ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ gaminamų ir parduodamų produktų.
12.4. UAB „Tenacitas“ nėra gavęs jokių pajamų iš geriamojo, stalo, mineralinio ar bet kokio kito vandens pardavimo, įskaitant ir pagal 2018 m. liepos 17 d. gėrimo gamybos sutartį, todėl net teoriškai negalėjo gauti naudos iš UAB „Druskininkų Rasa“ informacijos.
12.5. Kartu su pradiniu ieškiniu pateikta ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ buhalterinė pažyma, iš kurios matyti, kad UAB „Druskininkų Rasa“ gautos pajamos sumažėjo, niekaip nepagrindžia žalos ieškovei padarymo fakto. Ieškovės gaunamos pajamos galėjo sumažėti dėl daugybės veiksnių – besikeičiančios rinkos, įmonėje kilusio gaisro.
12.6. Ieškovė nėra tinkamai suformulavusi ieškinio pagrindo, nėra aiškiai ir konkrečiai nurodžiusi, kokiais atsakovų veiksmais buvo pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai. Įrodymų išreikalavimo institutas negali būti naudojamas tam, kad būtų surinkta informacija galimiems ieškovės spėjimams patvirtinti. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovė, prašydama išreikalauti duomenis iš įvairių institucijų ir atsakovių, siekė ne apginti savo tariamai pažeistas teises ir spręsti ginčą, tačiau įrodymų išreikalavimo institutą naudojo kaip priemonę iš šalių surinkti duomenis apie sudarytus sandorius, vykdomą veiklą, gaunamas pajamas. Ieškovės siekį surinkti duomenis apie atsakovių vykdomą veiklą patvirtina ir ieškovės prašomų išreikalauti įrodymų gausa. Dalis prašomų išreikalauti įrodymų, pavyzdžiui, prašomi išreikalauti banko sąskaitų išrašai už ilgą laikotarpį, apskritai nėra susiję su ginču ar ieškovės įrodinėjamomis aplinkybėmis.
12.7. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Tenacitas“ apskritai nėra gavusi jokių pajamų iš vandens gamybos ar prekybos, akivaizdu, kad ieškovės reikalaujamos atsakovės UAB „Tenacitas“ tarpinės finansinės ataskaitos nėra aktualios ieškinio reikalavimams ir tariamai patirtos žalos skaičiavimui (iš vandens prekybos gautų pajamų priteisimui), todėl teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovės prašymą dėl tarpinių finansinių ataskaitų iš atsakovės UAB „Tenacitas“ išreikalavimo. Ieškovės prašomi išreikalauti duomenys – banko sąskaitų išrašai yra ypač komerciškai svarbi informacija, be to akivaizdu, kad sąskaitų išrašuose yra daug platesnės apimties informacijos, nei reikalinga bylos nagrinėjimui.
13. Atsakovė UAB „Darnus verslas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Tam, jog ūkio subjekto turima informacija galėtų būti pripažįstama komercine paslaptimi, ji turi būti slapta ir turėti komercinę vertę, t. y. suteikti jos savininkui tam tikrą konkurencinį pranašumą. Faktas, kad ieškovės vandeniu prekiauja UAB „Sanitex“ ar Maxima nėra nei slapta, nei vertinga informacija. Ieškovė net ir nesistengia saugoti tokios informacijos kaip slaptos, nes pati teikė teismui ir neprašė jos laikyti komercine paslaptimi. Tokiu būdu ši informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžimo. Vadovaujantis ieškovės logika, jokie konkuruojantys verslo subjektai neturi teisės teikti pasiūlymų ir gaminamų produktų Maxima ar UAB „Sanitex“, nes su jais dirba ieškovė.
13.2. Atsakovė UAB „Darnus verslas“ nežino kokias kainas ar kitas sąlygas taiko ieškovė, tačiau tai irgi neturi komercinės vertės. Kainas nustato pirkėjas (Maxima ar UAB „Sanitex“), t. y. verslo specifika lemia, kad kiekvienas pardavėjas savo produkciją parduoda tokia kaina, kurią sutinka mokėti pirkėjas. Sutarčių sąlygos tarp pirkėjo ir pardavėjo paprastai yra standartinės, nuo kurių dažnu atveju yra beveik neįmanoma nukrypti. Taigi, ieškovė nepagrindė kaip informacija apie jos taikomas sutarčių sąlygas ar įkainius sudaro jos komercinę paslaptį. Ieškovė apskritai neturėjo komercinių paslapčių, tačiau savo ieškiniu ir apeliaciniu skundu bando riboti konkurenciją, sužinoti atsakovės UAB „Darnus verslas“ pirkėjus ir pagąsdinti buvusį darbuotoją Š. B.
13.3. Ieškovės bendrovėje konfidencialumo sutarys nebuvo sudaromos, konfidencialumo susitarimai nebuvo įtraukti į darbo sutartis, nepateikiami susipažinti nauji pareiginiai nuostatai pasikeitus pareigoms, o ieškovės komercinių paslapčių sąrašas nebuvo patvirtintas ieškovės valdybos, t. y. ieškovė nesiėmė visiškai jokių teisiškai reikšmingų veiksmų, kad saugotų savo informaciją. Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad ėmėsi bent minimalių techninių apsaugos priemonių (slaptažodžių, šifravimo, prieigų ribojimo). Priešingai, ieškovė laisvai ir neprašydama saugoti teikė įvairią savo informaciją viešai nagrinėjamuose teismo posėdžiuose ir iki šiol neprašo jos laikyti komercine paslaptimi.
13.4. Iš šalių paaiškinimų ieškovė ir teismas sužinojo apie atsakovo Š. B. darbovietes, įskaitant, kad jis dirba UAB „Darnus verslas“. Ieškovė nenurodė, kokias dar papildomas aplinkybes būtų įrodę VSDFV duomenys, ypač kuomet Š. B. nebuvo sudaręs nekonkuravimo sutarties su ieškove ir galėjo įsidarbinti kur pageidauja.
13.5. Atsakovė patvirtino, kad dirba su UAB „Sanitex“ ir Maxima (kaip ir bet kurie kiti šios rinkos dalyviai). Atsakovė patvirtino, kad sutapo 4 iš 20 ieškovės tiekėjų (16 nesutapo), t. y. pripažino, kad sutampa keli klientai ir tiekėjai. Ieškovė nenurodė kokias papildomas bylai reikšmingas aplinkybes būtų galėję pagrįsti banko sąskaitos išrašai. Išrašai leistų ieškovei sužinoti atsakovės prekių pardavimo kainas, įsigyjamų prekių savikainas, darbuotojus, jų asmeninius duomenis, atlyginimus ir kitą, su byla nesusijusią informaciją.
13.6. Atsakovė patvirtino, kad sutapo keli butelių, kamštelių ir etikečių gamintojai, bet ieškovė nurodė praktiškai visus Lietuvoje esančius šių produktų tiekėjus, todėl nėra įmanoma, kad kažkas nesutaptų. Tačiau nei ieškovės tiekėjai, nei klientai nėra ieškovės komercinė paslaptis. Ieškovė neįrodinėjo, kad kažkaip saugojo tokią informaciją, pati tiekėjų ir klientų sąrašus pateikė pirmosios instancijos teismui bei neprašė jų laikyti paslaptimi.
13.7. Absurdiška teigti, kad sąskaitos numerio sudarymo taisyklė, kuomet naudojama įmonės pavadinimo kelios raidės, išrašymo data ir numeris, yra komercinė paslaptis ir darbuotojas negalėtų naudoti to paties kodų sudarymo principo išėjęs pas kitą darbdavį.
13.8. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė UAB „Darnus verslas“ neteisėtai panaudojo ieškovės konfidencialią ir komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovei tapo žinoma, jog UAB „Darnus verslas“ pradėjo gaminti mineralinį ir kitą pilstomą į butelius vandenį nuo 2018 m. liepos 17 d., kurį gamina ir ieškovė, bei siūlyti jį geresnėmis sąlygomis ieškovės klientams. Visgi, civiliniame procese galiojantys įrodinėjimo standartai, rungtyniškumo principas suponuoja ieškovei tenkančią pareigą savo reikalavimus pagrįsti objektyviais duomenimis, o ne žinojimu.
13.9. Atsakovė UAB „Darnus verslas“ neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl, nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš atsakovės priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą. Ieškovė taip pat neįrodė žalos fakto, jos dydžio, nepateikė jokių priežastinį ryšį pagrindžiančių įrodymų. Ieškovės gaunamos pajamos galėjo smukti dėl kitų priežasčių (kilusio gaisro, senos ir nemodernios įrangos, konkrečių sutarčių sąlygų), t. y. visiškai nuo su atsakove UAB „Darnus verslas“ nesusijusių priežasčių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, šioje byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
15. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
17. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują rašytinį įrodymą – komercijos direktoriaus pareiginius nuostatus ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jis yra susijęs su bylos esme, todėl gali būti reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui. Nors ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas atsirado iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumento apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pateiktas naujas įrodymas užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovė piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Atsakovai yra susipažinę su ieškovės pateiktu nauju rašytiniu įrodymu, dėl jo turinio vertinimo pasisakė atsiliepimuose.
Dėl komercinės paslapties požymių
18. Pagal nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos, kuri taikytina ir nagrinėjamos bylos atveju (ieškovės nurodomas komercinės paslapties atskleidimas įvyko 2017–2018 m. laikotarpiu), CK 1.116 straipsnio 1 ir 2 dalį komercine (gamybine) paslaptimi buvo laikoma informacija, kuri turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Komercine (gamybine) paslaptimi nelaikoma informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas. Kitą informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai.
19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Plėtojant praktiką dėl pirmiau nurodytų požymių kasacinio teismo pažymėta, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
20. Komercinę paslaptį sudaranti informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl atskleidus duomenis apie įmonės klientus tretiesiems asmenims nukentėjusiai įmonei gali būti padaroma žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015). Kita vertus, duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.
21. Tokia informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
22. Paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims, kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis.
23. Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas – įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020).
24. Ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad jos buvęs darbuotojas – atsakovas Š. B. konkuruojančioms įmonėms UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ atskleidė ieškovės komercinę (gamybinę) paslaptį – informaciją apie ieškovės klientus. Ieškovė nurodė, kad jai yra žinomi ieškovės bei atsakovių UAB „Darnus verslas“ ir UAB „Tenacitas“ sutampantys klientai – UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima LT, UAB, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU. Ieškovės teigimu, Š. B. buvo žinomos visos sutarčių su ieškovės klientais komercinės sąlygos, todėl jis, pradėjęs dirbti UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“ naudai, galėjo pasiūlyti ieškovės klientams geresnes komercinis sąlygas – mažesnes kainas, ilgesnius atsiskaitymo terminus. Ieškovė nurodė, kad jos turima informacija apie klientus, sutarčių sąlygas, taikomas kainas turi vertę, kadangi ją žinant klientams galima siūlyti geresnes sąlygas, sudaryti sandorius ir gauti pelną.
25. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtų galima nuspręsti, ar atsakovas Š. B. atskleidė ieškovės komercinę paslaptį, visų pirma būtina nustatyti, kokia ieškovės informaciją, kaip ieškovės komercinę paslaptį, turėjo saugoti atsakovas Š. B., ar ši informacija, atsižvelgiant į pirmiau aptartus CK 1.116 straipsnio 1 dalies normoje nurodytus komercinės paslapties požymius ir kasacinio teismo šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką, vertintina kaip komercinė paslaptis. Tik teigiamai atsakius į šiuos klausimus, gali būti sprendžiama, ar atsakovas atskleidė ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ komercinę paslaptį ir ar jam taikoma atsakomybė, atitinkamai spendžiama dėl kitų atsakovių civilinės atsakomybės.
26. Nagrinėjamu atveju ieškovė į bylą pateikė UAB „Druskininkų Rasa“ generalinės direktorės 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą dėl bendrovės komercinės (gamybinės) paslapties ir konfidencialios informacijos laikymo. Įsakymo 2 punkte nurodyta, kad bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija, be kita ko, laikoma bendrovės tiriamoji ir plėtros veikla, finansinė informacija, žinios apie finansus ir materialinius bendrovės išteklius, žinios apie bendrovės skolinius įsipareigojimus, žinios apie bendrovės naudojamus rinkos tyrimo metodus, bendrovės naudojamos verslo strategijos, verslo planai, verslo kūrimo metodai, rinkodaros (kainodaros) planai, duomenų rinkiniai, kuriuose yra konfidenciali informacija, bendrovės užsakovų sąrašai, informacija apie bendrovės sudarytas arba sudaromas sutartis su verslo partneriais bei klientais (įskaitant, bet neapsiribojant jų turiniu), informacija apie naudojamus metodus, instrukcijas, veiklos principus bei bendrovės teikiamų paslaugų įkainius, informacija apie dalykinius susitikimus, bendrovės vykdomas ar numatomas vykdyti derybas, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, produktų bei paslaugų tiekėjus (pirkėjus), kita informacija, susijusi su bendrovės veikla, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra vieša.
27. Kaip matyti iš ieškovės generalinės direktorės 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymo, bendrovės užsakovų (klientų) sąrašai, informacija apie bendrovės sudarytas sutartis su klientais (įskaitant jų turinį) yra laikoma tiek ieškovės konfidencialia, tiek komercinę paslaptį sudarančia informacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien vidiniais įmonės aktais konfidencialios informacijos priskyrimas komercinei paslapčiai, savaime jos nepadaro komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio 1 dalies normos prasme. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad nurodoma informacija atitinka aukščiau minėtus komercinės paslapties požymius. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kad jos įvardijama informacija yra komercinė paslaptis.
28. Šios nutarties 20 punkte cituojamoje kasacinio teismo praktikoje iš esmės nurodyta, kad bendrovės klientai (tik jų pavadinimas) negali būti laikoma įmonės komercine (gamybine) paslaptimi. Atsižvelgiant į tai, vien aplinkybė, kad atsakovui Š. B. buvo žinomi ieškovės klientai ir faktas, jog atsakovė UAB „Darnus verslas“ palaiko (palaikė) komercinius santykius dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo su dalimi tų pačių klientų – UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU, negali būti laikoma komercinės paslapties atskleidimu ar panaudojimu. Tokia informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi ir dėl to, kad ji nagrinėjamu atveju yra viešai prieinama. Įvardintų prekybos tinklų parduotuvėse galima rasti ieškovės gaminamo geriamojo vandens, todėl savaime suprantama, kad ieškovė turi sutartinius santykius su šiais kontrahentais, kurie prekiauja jos produkcija. Į bylą yra pateikti duomenys ir apie tai, kad distributorė UAB „Sanitex“ (jos atstovybė Latvijoje – SIA „Sanitex“) viešai internetiniame puslapyje skelbia apie ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ parduodamą produkciją. Be to, nurodyti kontrahentai yra patys didžiausi prekybos centrai ir distributoriai Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse, todėl apie jų veiklą yra žinoma ne tik konkretiems gamintojams, tačiau ir visuomenei.
29. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas Š. B. konkuruojantiems subjektams atskleidė sutarčių, sudarytų su UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU sąlygas, dėl kurių atsakovės UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“ galėjo pasiūlyti šiems ieškovės klientams geresnes komercines sąlygas – mažesnes kainas, ilgesnius atsiskaitymo terminus, tačiau nenurodė konkrečiai kokių sutarčių ir kokias sąlygas atsakovas atskleidė. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė į bylą pateikė tik dvi savo sudarytas sutartis, kuriomis siekė pagrįsti ieškinio pagrindą. Į bylą buvo pateikta 2006 m. gegužės 2 d. tarp UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Sanitex“ sudaryta tiekimo sutartis bei 2015 m. lapkričio 2 d. tarp UAB „Druskininkų Rasa“ ir Maxima LT, UAB sudaryta tiekimo sutartis. Pažymėtina, kad ieškovės pateiktos 2006 m. gegužės 2 d. sutarties galiojimas pasibaigė 2007 m. balandžio 30 d. (sutarties 13.2 punktas), byloje nėra duomenų apie šios sutarties pratęsimą. Taigi nurodyta sutartis ir jos sąlygos nėra aktualios nagrinėjamam ginčui. Atsakovas Š. B. ieškovės bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2011 m. kovo 14 d., t. y. praėjus beveik penkeriems metams nuo sutarties galiojimo pabaigos. Be to, ieškovės nurodomas komercinės paslapties atskleidimas įvyko ir konkurencinė atsakovių veikla pradėta 2017 m., t. y. praėjus dešimt metų nuo sutarties galiojimo pabaigos. Per nurodytą laikotarpį pasikeitė ne tik šalyje naudojama valiuta, bet įvyko ir kitų ekonomikos pokyčių (finansų krizė), todėl 2006 m. gegužės 2 d. sąlygos, įskaitant prie sutarties esančiame priede nurodytas produkcijos kainas, negali būti laikomos ieškovės komercine paslaptimi, kurią galėjo atskleisti atsakovas kitiems asmenims.
30. 2015 m. lapkričio 2 d. ieškovės su Maxima LT, UAB sudarytos tiekimo sutarties galiojimas pasibaigė 2016 m. kovo 31 d. (sutarties 3.2 punktas), t. y. iki ieškovės nurodomos komercinės paslapties atskleidimo, todėl šios sutarties aktualumas nagrinėjamam ginčui taip pat abejotinas. Kaip minėta, ieškovė nenurodė kokios sutarčių, įskaitant nurodytos sutarties, sąlygos buvo (galėjo būti) atskleistos atsakovėms UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“. Be to, ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ neįvardijo kurios šios sutarties sąlygos suteikė jai verslo privalumų, gamybinio pranašumo ar kitos išskirtinės finansinės naudos, dėl ko tokia sutartis būtų laikoma bendrovės komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio 1 dalies normos prasme. Nors prie 2015 m. lapkričio 2 d. tiekimo sutarties yra pridėti Maxima LT, UAB darbuotojų (vadybininkų, buhalterio, sandėlininko ir kitų specialistų) kontaktiniai duomenys, tačiau ieškovė nepateikė duomenų, kad tokia informacija nėra lengvai ar net viešai prieinama. Byloje nėra duomenų, kad šie kontaktai savaime suteiktų konkurencinį pranašumą produkcijos pardavėjams, nėra duomenų ir apie tai, kad nurodytais kontaktais atsakovai būtų pasinaudoję.
31. Taigi ieškovė savo procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovas Š. B. atskleidė bendrovės komercinę paslaptį, tačiau nepateikė tinkamų įrodymų tokioms aplinkybėms pagrįsti. Ieškovė faktiniais duomenimis nepagrindė, kad jos nurodoma informacija – sutarčių su klientais sąlygos atitinka pagrindinius konfidencialios informacijos požymius, t. y. slaptumą ir vertingumą. Priešingai, iš ieškovės teiktų ir šioje nutartyje aptartų bylos įrodymų matyti, kad tokia informacija nėra nei slapta (ieškovės nurodyti klientai viešai žinomi), nei vertinga (pateiktos sutartys ir jų sąlygos nebuvo aktualios). Nors ieškovė į bylą teikė ir su kitais klientais sudarytas sutartis – Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU, tačiau jos nebuvo išverstos į valstybinę kalbą. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 8 d. posėdyje žodine nutartimi ieškovei nustatė terminą trūkumams ištaisyti – pateikti dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, tačiau šia galimybe ieškovė nepasinaudojo ir taip atsisakė procesinės teisės įrodinėti ieškinio pagrįstumą.
32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė ir trečiojo komercinės paslapties požymio – protingų pastangų šiai informacijai išsaugoti. Nurodyto požymio ieškovė bylos nagrinėjimo metu apskritai neįrodinėjo – neteikė jokių įrodymų jam pagrįsti. Nors teisinis reguliavimas ir teismų praktika šio požymio nesuabsoliutina – nereikalauja ypatingų pastangų konfidencialiai informacijai išsaugoti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės sutartys, sudarytos su įvardintais klientais, kaip nors buvo saugomos (techninėmis ar papildomomis teisinėmis priemonėmis), jog priėjimą prie jų turėjo tik ribotas bendrovės darbuotojų skaičius ir pan. Pritartina atsakovų argumentams, kad jokių pastangų šiai informacijai išsaugoti ieškovė nedėjo ir bylos nagrinėjimo metu. 2019 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu ieškovė atsisakė kartu su ieškiniu pateikto prašymo bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje, atitinkamai neteikė į bylą tokių duomenų, kuriuos ji prašytų pripažinti neviešais.
33. Kiti ieškovės į nagrinėjamą bylą pateikti įrodymai yra šalutiniai, todėl neįrodo ieškinio pagrįstumo. Ieškovės iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gauti ir pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys apie atsakovę UAB „Darnus verslas“ pagrindžia tik aplinkybę, kad atsakovė vykdo tą pačią veiklą – geriamojo vandens gamybą ir prekybą, kuria užsiima ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“, tačiau neįrodo, jog UAB „Darnus verslas“ savo veikloje naudoja ieškovės turėtas komercines (gamybines) paslaptis, kurias, ieškovės teigimu, galėjo atskleisti jos buvęs darbuotojas Š. B. Ieškovė tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovas Š. B. dokumentus, skirtus maisto tvarkymo subjekto pažymėjimui gauti, parengė, remdamasis iš ieškovės sužinota komercinę paslaptį sudarančia informacija apie ieškovės gamybos procesus, kadangi šiuos procesus puikiai išmanė, tačiau neįvardijo kokie konkrečiai nurodytuose dokumentai esantys duomenys sudaro ieškovės komercinę paslaptį, neįrodinėjo, kad tokia informacija atitinka įstatyme nustatytus komercinės paslapties požymius.
34. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais (žr. šios nutarties 19 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartį).
35. Taigi geriamojo vandens gamybos procesų išmanymas ir atitinkamas atsakovo Š. B. gebėjimas parengti dokumentus, skirtus maisto tvarkymo subjekto pažymėjimui gauti, ieškovei nesukonkretinus duomenų, kurie, jos vertinimu, buvo atskleisti konkuruojantiems subjektams, nagrinėjamu atveju gali būti laikomi tik atsakovo įgūdžiais, kuriuos pastarasis turėjo teisę naudoti savo ar naujojo darbdavio UAB „Darnus verslas“ naudai. Tokia pati išvada darytina ir apie ieškovės nurodomus UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Darnus verslas“ apskaitose iš dalies sutampančius prekių apskaitos kodus. Šiuo atveju, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, ieškovė nepagrindė, kad jos naudojami prekių apskaitos kodai (jų kombinacijų sudarymo formos) ieškovei suteiktų kokį nors komercinį pranašumą prieš kitus verslo subjektus. Todėl tokia informacija taip pat pripažįstama tik atsakovo įgytomis žiniomis, kurios gali būti naudojamos jo paties naudai.
36. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad sutampa keturi ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ tiekėjai – UAB „Aurika“, UAB „Retal Lithuania“, UAB „Lenbra“, UAB „Klaipėdos kartonas“. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad sutampantys ieškovės ir atsakovės UAB „Darnus verslas“ tiekėjai patvirtina faktą, jog Š. B. atskleidė atsakovei komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ieškovės tiekėjus, jų kontaktinius asmenis, sutarčių sąlygas su jais ir UAB „Darnus verslas“, siekdama komercinės naudos, šia informacija neteisėtai pasinaudojo.
37. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat laiko deklaratyviais. Vien tiekėjų pavadinimai, kaip ir sutampančių klientų pavadinimai, nesudaro ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ komercinės paslapties. Be to, nepaneigti ir atsakovo Š. B. argumentai, kad ieškovė nurodė praktiškai visus Lietuvoje veikiančius buteliukų, kamštelių ir etikečių gamintojus kaip savo tiekėjus, todėl nėra įmanoma, kad toje pačioje rinkoje veikiantys gamintojai neturėtų sutampančių tiekėjų. Svarbu tai, kad ieškovė į bylą nepateikė savo sutarčių, sudarytų su įvardintais tiekėjai, todėl nėra galimybės nustatyti, ar sutartyse yra informacijos, kurį įstatymo nustatyta tvarka galėtų būti pripažinta įmonės komercine paslaptimi. Pavyzdžiui, ieškovė nurodė, kad atsakovas pasinaudojo tik jai žinomais tiekėjų kontaktiniais duomenimis, tačiau nėra įrodymų, kad ieškovės su tiekėjais sudarytose sutartyse yra tokie tiekėjų kontaktiniai duomenys, kurie nebūtų prieinami viešai (tiekėjų internetiniuose puslapiuose ir pan.). Taigi ieškovės teiginiai yra abstraktūs, neapgrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.
38. Pažymėtina, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Be to, pareiga saugoti konfidencialią informaciją egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (žr. šios nutarties 19 punkte nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartį). Taigi nesant sudarytų susitarimų dėl komercinės paslapties ar konfidencialios informacijos apsaugos, darbuotojas pagal įstatymą (CK 1.116 straipsnio 4 dalis) gali atsakyti tik paviešinęs komercinę paslaptį. Nesant susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir nekonkuravimo susitarimo, atsakomybė darbuotojui gali kilti tik už įmonės komercinės paslapties atskleidimą.
39. Kaip nustatyta, ieškovė šioje byloje neįrodė, kad atsakovas Š. B. atskleidė informaciją, kuri sudaro ieškovės komercinę (gamybinę) paslaptį, t. y. ieškovė įrodymais nepagrindė, jog ieškinio pagrindu nurodoma informacija, kurios atskleidimu kaltinamas atsakovas, atitinka įstatyme numatytus komercinės paslapties požymius. Nors ta pati informacija pagal ieškovės generalinės direktorės 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą laikoma ir konfidencialia įmonės informacija, už kurios atskleidimą pagal darbdavio ir darbuotojo susitarimą pastarajam gali būti taikoma civilinė atsakomybė, tačiau ieškovė į bylą nepateikė duomenų, kad toks susitarimas tarp darbdavio UAB „Druskininkų Rasa“ ir buvusio darbuotojo Š. B. buvo sudarytas. Ieškovė į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą pateikė 2012 m. birželio 1 d. komercijos direktoriaus pareiginius nuostatus, kurių 40 punkte nurodyta, kad komercijos direktorius turi pareigą neatskleisti žodžiu, raštu ar kitokiu pavidalu pašaliniams asmenims jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios konfidencialios informacijos, su kuria jis buvo supažindintas arba ji tapo jam prieinama ir žinoma dirbant UAB „Druskininkų Rasa“. Tačiau ieškovė nepateikė duomenų, kad su šiais pareiginiais nuostatais atsakovas būtų supažindintas – sutikęs su nuostatų 40 punkte numatyta sąlyga. Taigi, nesant atsakovo sutartinio pobūdžio įsipareigojimo neatskleisti UAB „Druskininkų Rasa“ konfidencialios informacijos, šiuo aspektu atsakovo civilinė atsakomybė taip pat nėra įrodyta.
Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo
40. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti.
41. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas pagal pareigas yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti klausimai, susiję su teisingu bylos išnagrinėjimu iš esmės.
42. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra bendradarbiavimo principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 ir kt.).
43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo dalimi, kurioje ieškovė nurodė aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodinėjimo pareigos paskirstymu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės galimybės įrodyti ieškinio pagrįstumą nebuvo apribotos bylą nagrinėjusio teismo. Priešingai, iš šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių matyti, kad pati ieškovė netinkamai vykdė jai įstatymo priskirtą įrodinėjimo pareigą – į bylą neteikė su klientais ir tiekėjais sudarytų sutarčių, kurių sąlygas ieškinyje įvardijo komercine paslaptimi ir kurių atskleidimu kaltino atsakovą. Taigi ieškovė teismui nepateikė jos žinioje esančių pirminių įrodymų, kuriais pagrįstų savo ieškinyje nurodomas aplinkybes.
44. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą išreikalauti atsakovės UAB „Darnus verslas“ sutartis, sudarytas su klientais UAB „Sanitex“, SIA „Sanitex“, Maxima Latvija SIA, Maxima Eesti OU. Ieškovei nepateikus aktualių sutarčių, sudarytų su įvardintais klientais ir preliminariai neįrodžius (iš esmės net neįrodinėjant), kad ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“ sudarytose sutartyse yra komercinės paslapties požymius atitinkantys duomenys (sąlygos), toks prašymas laikytinas ne tik nepagrįstu, bet ir nesąžiningu.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išduoti ieškovės atstovui liudijimą, suteikiantį teisę kreiptis į bankus ir gauti UAB „Darnus verslas“ bei UAB „Tenacitas“ banko sąskaitų išrašus. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad tokio pobūdžio įrodymai būtų leidę nustatyti ieškovės ir atsakovių sutampančius klientus, tačiau į bylą buvo pateikti kiti įrodymai, kurių pagrindu buvo galima nustatyti šias aplinkybes. Ieškovė į bylą pateikė 2019 m. gruodžio 16 d. pagrindinių savo tiekėjų sąrašą, atitinkamai atsakovė UAB „Darnus verslas“ pateikė 2020 m. sausio 2 d. pažymą, kurioje nurodyti ieškovės ir atsakovės sutampantys klientai. Taigi šių duomenų ir šalių (jų atstovų) paaiškinimų pakako nustatyti ieškovės pageidaujamas faktines aplinkybes, todėl banko sąskaitų išrašai laikytini pertekliniais įrodymais. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovė UAB „Tenacitas“, banko sąskaitų išrašuose yra daug platesnės apimties informacijos, nei reikalinga bylos nagrinėjimui, jose gali būti ypač komerciškai svarbios informacijos įmonei. Todėl ieškovė, nepasitikėdama atsakovių teikiamais įrodymais (pažymomis) ir atstovų paaiškinimais, turėjo galimybę tiesiogiai (su teismo žinia) kreiptis į savo klientus, prašant patvirtinti arba paneigti bendradarbiavimą su atsakovais, tačiau tokio prašymo bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė. Net ir nustačius dalį sutampančių klientų, ieškovė į bylą neteikė su tokiais klientais susijusių įrodymų (sutarčių), iš kurių būtų sprendžiama apie komercinės paslapties buvimą, atskleidimą.
46. Atsakovė UAB „Tenacitas“ į nagrinėjamą bylą pateikė 2020 m. sausio 3 d. pažymą dėl savo veiklos ir pajamų. Pažymoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. UAB „Tenacitas“ sutampančiu pirkėjų ar tiekėjų su UAB „Druskininkų Rasa“ pagal teismui 2019 m. gruodžio 16 d. pateiktas pažymas neturėjo, be to UAB „Tenacitas“ apskritai nėra gavusi pajamų iš vandens gamybos ir pardavimo. Pažymoje nurodyta, kad ją pasirašiusiam asmeniui – įmonės direktorei yra žinoma įstatyme numatyta atsakomybė už netikro dokumento gamybą ar panaudojimą. UAB „Tenacitas“ taip pat pateikė išplėstinį juridinių asmenų registro išrašą su istorija, iš kurio matyti, kad atsakovas Š. B. nebuvo UAB „Tenacitas“ steigėju, akcininku ar direktoriumi. Atsakovų atstovai paaiškino, kad Š. B. ir UAB „Tenacitas“ niekada nesiejo darbo ar kitokie santykiai, paaiškino aplinkybes, susijusias su UAB „Tenacitas“ pavadinimo naudojimu ant geriamojo vandens etikečių, t. y. UAB „Tenacitas“ pavadinimas ant gaminių etikečių buvo nurodytas todėl, kad jai priklausė prekių ženklai. Atsakovė pateikė šiuos paaiškinimus pagrindžiantį įrodymą – 2018 m. liepos 17 d. gėrimų gamybos sutartį, sudarytą tarp UAB „Tenacitas“ ir UAB „Darnus verslas“.
47. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodytų faktinių duomenų nepaneigė ir nepateikė teismui įtikinimų argumentų, kurie leistų šiomis aplinkybėmis abejoti, t. y. ieškovė nepaneigė aplinkybių, kad atsakovė UAB „Tenacitas“ nėra gavusi pajamų iš veiklos, susijusios su vandens gamyba ir pardavimu, neturi klientų ir tiekėjų, kurie sutaptų su ieškovės nurodytais. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės papildomus prašymus išreikalauti iš atsakovės UAB „Tenacitas“ tarpines finansines ataskaitas, sutartis iš UAB „Sanitex“, kurių pagrindu nurodytas distributorius buvo įsigijęs ir vykdė prekybą geriamuoju vandeniu „Hi Himalai“ ir „Cristallo“. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės prašymu išreikalauti ir kitų duomenų, susijusių su atsakove UAB „Tenacitas“. Kaip nustatyta, nurodyto prekės ženklo vandenį distributoriui UAB „Sanitex“ tiekė ir sutartis su distributoriumi buvo sudariusi atsakovė UAB „Darnus verslas“. Pastarosios sudaryta sutartis į bylą nebuvo pateikta (išreikalauta) dėl pačios ieškovės netinkamo įrodinėjimo pareigos vykdymo, kuris aptartas šios nutarties 43 – 44 punktuose.
48. Ieškovė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą pripažinti atsakovo Š. B. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, pažeidė jos procesinę teisę užduoti klausimus pačiam atsakovui ir užkirto kelią bylos esmei atskleisti, apeliaciniame skunde nenurodė klausimų, kuriuos norėjo užduoti atsakovui, ir aplinkybių, kurias buvo galima išsiaiškinti tik atsakovui tiesiogiai dalyvaujant bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini deklaratyviais. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Vien ieškovės atžvilgiu nepalankiai išspręsti procesiniai klausimai nesudaro pagrindo spręsti apie teismo šališkumą.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos, ir atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovė UAB „Druskininkų Rasa“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
52. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas Š. B. patyrė 1 089 Eur, atsakovė UAB „Tenacitas“ – 1 028,50 Eur, atsakovė UAB „Darnus verslas“ – 3 491,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimu.
53. Atsakovų Š. B. ir UAB „Tenacitas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 8.11 punkte nustatytos maksimalios sumos, todėl jos priteisiamos iš ieškovės UAB „Druskininkų Rasa“.
54. Atsakovės UAB „Darnus verslas“ apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos yra pagrįstos, tačiau viršija minėtas rekomendacijas (1,3 koef. x 1 381 Eur vidutinis darbo užmokestis bruto = 1 795,30 Eur), todėl jos mažinamos iki 1 795,30 Eur ir priteisiamos iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų Rasa“, juridinio asmens kodas 252143350, atsakovui Š. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 089 Eur (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt devynių eurų), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tenacitas“, juridinio asmens kodas 304181960, 1 028,50 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt aštuonių eurų 50 ct), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Darnus verslas“, juridinio asmens kodas 304065710, 1 795,30 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis