Civilinė byla Nr. 2A-108-436/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03402-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5.
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 7 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Arūno Rudzinsko kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. J. ir K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9220-921/2018 pagal ieškovų K. J. ir K. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl prokuratūros ir teismo veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
2. Ieškovai K. J. ir K. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 216,40 Eur turtinę žalą, 10 000 Eur neturtinę žalą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. jie buvo įtariami ir kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, o ieškovas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ieškovės atžvilgiu laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės į gaunamą motinystės pašalpą apribojimas. Ieškovų atžvilgiu baudžiamojo persekiojimo metu buvo taikytos ir kitos kardomosios ir procesinės prievartos priemonės, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, jų namuose, mažamečių vaikų akivaizdoje, atlikta krata, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 1 d. laikinai apribotos ieškovų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013, ieškovai buvo išteisinti dėl visų inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Šis nuosprendis buvo skųstas tiek Kauno apygardos teismui, tiek Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015, paliko galioti 2013 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendis šiuo metu yra įsiteisėjęs. Ieškovų nuomone, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas patvirtina faktą, jog jų atžvilgiu buvo nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau nepagrįstai baudžiamoji byla buvo perduota teismui, be to, nepagrįstai buvo taikytos kardomosios ir procesinės prievartos priemonės. Ieškovai nurodė, kad dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme jie patyrė turtinę žalą (turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ir neturtinę žalą (patyrė emocinį šoką, nerimą, stresą, psichologinius išgyvenimus, nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis), kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovų.
4. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo pradėtas įstatymo nustatytais pagrindais, t. y. teisėtai. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos pobūdį, sudėtingumą, tuo metu egzistavusią teisminę praktiką, atlikti procesiniai veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai buvo būtini, pagrįsti ir teisėti. Ieškovams buvo taikytos pačios švelniausios kardomosios priemonės, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos kaip nors esmingai suvaržė jų teises. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl dviejų įtariamųjų, buvo tiriamos 9 nusikalstamos veikos, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta 18 apklausų, 3 objektų tyrimai, atlikti kiti procesiniai veiksmai, todėl 1 metų ir 7 mėnesių ikiteisminio tyrimo trukmė nelaikytina pernelyg ilga. Išteisinamasis nuosprendis, vadovaujantis suformuota teismų praktika, savaime nereiškia prezumpcijos, kad visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėti.
5. Atsakovė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovai nepagrindė, kokiais konkrečiais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais jiems buvo padaryta žala. Baudžiamojoje byloje nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmų. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję veiksmai buvo neteisėti. Kadangi ieškovai neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų buvimo, ieškovų ieškinys turi būti atmestas.
6. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovai nekelia teismų atsakomybės klausimo, nenurodo jokių konkrečių neteisėtų teismo veiksmų, kurie galėjo būti padaryti ieškovams. Tai, kad ieškovai, teigdami, kad jų atžvilgiu įtarimai ir kaltinimai truko nepagrįstai ilgai, nenurodo, kad baudžiamojo proceso trukmė buvo sąlygota neteisėtų teismo veiksmų. Prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti ir dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
1.1. Dėl ikiteisminio tyrimo ieškovų atžvilgiu pradėjimo. Ieškovams įtarimai buvo pareikšti pagrįstai, t. y. gavus duomenis apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką: ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų buvo pradėtas 2009 m. rugsėjo 25 d. gavus pranešimą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, kad ieškovei galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis, tikslu įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, iki 2010 m. liepos mėn., kai ieškovams buvo pareikšti įtarimai, buvo reikalaujami dokumentai, apklausti liudytojai, gautos specialistų išvados, surinkti kiti duomenys. Ieškovai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas.
1.2. Dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trukmės. Ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu truko apie 1 metus ir 7 mėnesius (nuo įtarimų jiems pareiškimo), baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme – 2 metus ir 11 mėnesių. Bendrai baudžiamasis procesas truko apie 4 metus ir 6 mėnesius. Nors toks laikas yra pakankamai ilgas, kad sukeltų neigiamas emocijas, tam tikrus išgyvenimus, tačiau šis laikotarpis, per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės, kasacinės instancijos teismuose, negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti ieškovų atžvilgiu pažeidimą dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Procesas buvo intensyvus, nenustatyta nepateisinamo delsimo laikotarpių. Tą patvirtina ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis Nr. 1S-225-175/2011. Baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties, tyrimo trukmei įtakos turėjo ir pačių ieškovų veiksmai: ieškovams ne iš karto pavyko įteikti pranešimus apie įtarimus; jie vengdavo atvykti į apklausas; įteikus pranešimus apie įtarimus atsisakė duoti parodymus; nepateikdavo iš karto visų tyrimui reikšmingų dokumentų; ieškovų pateiktų skundų nagrinėjimui bylos medžiaga buvo siunčiama į teismus, todėl tuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikinėti nebuvo galimybės. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmei įtakos turėjo ir tai, kad keletas teisiamųjų posėdžių neįvyko patiems ieškovams ir jų gynėjams prašant.
1.3. Dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Kardomosios priemonės ieškovams buvo pritaikytos atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, siekiant užtikrinti įtariamųjų dalyvavimą procese. Bylos nagrinėjimo teisme metu viena kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – buvo panaikinta. Ieškovams buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės. Ieškovai buvo pateikę teismui prašymą išvykti į užsienį. Prokuroras tokiam ieškovų prašymui neprieštaravo, tačiau nurodė, kad ieškovai turėtų prašymą sukonkretinti, nurodant konkrečias datas, kada ketina išvykti į užsienį. Ieškovai patikslinto prašymo taip ir nepateikė.
1.4. Dėl kratos. Nėra jokio pagrindo teigti, kad krata buvo paskirta neteisėtai, nepagrįstai, ar tai, kad buvo pažeistos kratos atlikimo taisyklės: krata buvo atlikta tik po to, kai buvo priimta teismo nutartis dėl kratos atlikimo, šios nutarties teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka, jokių apribojimų, susijusių su nepilnamečiais vaikais, atliekant kratą ieškovų gyvenamosiose ir kitose patalpose, galiojančiuose teisės aktuose nebuvo numatyta. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūnai, atlikdami kratą, nesivadovavo galiojančiomis teisės normomis, elgėsi neetiškai, netaktiškai ar kokiu nors kitu būdu pažeidė jų, ar jų mažamečių vaikų teises ir interesus.
1.5. Dėl laikino nuosavybės teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą apribojimo ir laikino nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimo. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010 m. birželio 1 d. nutarimo (dėl ieškovės laikino nuosavybės teisės į motinystės pašalpą apribojimo) teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas gavus informaciją dėl galimai nusikalstamu būdu gautų ir pasisavintų lėšų (motinystės pašalpos), t. y. dėl nusikaltimo, kuris priskirtas prie apysunkių nusikaltimų finansų sistemai, taip pat dėl nusikaltimo, kuris priskirtas prie sunkių tyčinių nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Šios aplinkybės suteikė prokurorui pagrindą taikyti laikinus nuosavybės teisės apribojimus. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius buvo pateikęs baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį ir buvo pripažintas civiliniu ieškovu. Pradinio civilinio ieškinio (pareikšto 2010 m. sausio 6 d.) suma buvo 161 506,51 Lt, vėliau civilinio ieškinio suma padidinta iki 206 478,24 Lt. Civiliniame ieškinyje buvo pateiktas prašymas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Tai prokurorui suteikė ne tik teisę, bet ir pareigą imtis priemonių surasti turtą civiliniam ieškiniui užtikrinti ir laikinai apriboti nuosavybės teises į jį. Ieškovės atžvilgiu taikytas apribojimas į motinystės pašalpas, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareikštus įtarimus, nusikaltimų pobūdį bei įvertinus tai, kad ieškovei buvo apribota nuosavybės teisė ne į visą, o tik į dalį motinystės pašalpos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareigūnų veiksmai, priimant sprendimus taikyti laikinus nuosavybės teisių apribojimus, ar sprendžiant klausimus dėl jų pratęsimo, buvo neteisėti. Ieškovų argumentai, kad dėl taikytų apribojimų jie negalėjo išnuomoti nekilnojamojo turto ir gauti pajamų, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ieškovams nebuvo apribota nei nekilnojamojo turto valdymo, nei naudojimo teisė. Be to, patys ieškovai patvirtino, kad galiojant laikiniems nuosavybės teisės apribojimams jie konkrečių klientų, norinčių ir pageidaujančių išsinuomoti turtą, neturėjo.
1.6. Kauno apygardos teismo nutartyje nurodyti išteisinimo motyvai patvirtina tai, kad netgi priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje visų abejonių ieškovų atžvilgiu dėl jiems pareikštų kaltinimų pašalinti nepavyko. Tai patvirtina ne tik faktą, kad ieškovai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pagrįstai įtariami ir kaltinami, jog galėjo padaryti nusikalstamas veikas ar dalyvauti jų padaryme, tačiau taip pat patvirtina ir faktą, kad esamoje situacijoje, siekiant įgyvendinti BPK numatytus tikslus, buvo būtina taikyti ieškovų ginčijamas procesines prievartos priemones.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovai K. J. ir K. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai. Ikiteisminiame tyrime nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kad byla būtų perduota teismui.
1.2. Ieškovų atžvilgiu nepagrįstai buvo taikytos procesinės prievartos priemonės: įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo panaikintas apeliacine tvarka ir ši aplinkybė įrodo šios kardomosios priemonės nepagrįstumą; pasižadėjimas neišvykti paskirtas taip pat nepagrįstai, kadangi šalis siejo stiprūs socialiniai ryšiai su Lietuva, tuo tarpu ši kardomoji priemonė sutrukdė ieškovams keliauti, planuoti savo laisvalaikį; disponavimo turtu apribojimas buvo taikytas didesnės vertės turtui, nei buvo pareikštas civilinis ieškinys.
1.3. Teismas neišanalizavo visos ikiteisminio tyrimo medžios, todėl nepagrįstai sprendė, kad tyrimas buvo atliktas tinkamai ir nustatytais terminais. Baudžiamoji byla nebuvo sudėtinga, tik du įtariamieji, kurie įtariami siekiu gauti didesnę socialinio draudimo išmoką. Pačių įtariamųjų veiksmai neprisidėjo prie ilgesnio proceso, kadangi naudojimasis savo procesinėmis teisėmis skųsti teismo procesinius veiksmus negali būti naudojamas prieš pačius asmenis. Tuo tarpu teismo veiksmai, kuriais byla buvo grąžinama spręsti iš naujo, panaikinami priimti procesiniai sprendimai, akivaizdžiai įtakojo proceso trukmę.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujama Kauno apygardos prokuratūros, prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
2.1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas visais atvejais, išskyrus kai pareiškime nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Gavus VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą, tokių aplinkybių nebuvo galima nustatyti. Joks subjektas, įskaitant aukštesnįjį prokurorą, negali bylą kontroliuojančiam prokurorui nurodyti kokį galutinį procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime priimti arba kokios valstybinio kaltinimo pozicijos laikytis.
2.2. Tik teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtą medžiagą, gali konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad ją padarė konkretus asmuo. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei tyrimui vadovaujančiam prokurorui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui tokia teisė nėra suteikta, jie gali daryti tik preliminarias išvadas apie nusikalstamos veikos padarymo buvimo faktą bei ją padariusio asmens kaltumą. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Nebūtina, kad tie duomenys neabejotinai patvirtintų asmens kaltumą.
2.3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad procesinės prievartos priemonės suvaržė jų teises ir dėl to valstybei kyla atsakomybė už ieškovų patirtą žalą. Teismas nustatė, kad apeliantų atžvilgiu tokios priemonės buvo taikomos teisėtai, pagrįstai ir esant procesinei būtinybei. Apeliantė yra įgijusi teisinį išsilavinimą, todėl žinojo ir suprato, jog norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą. Toks leidimas nebuvo gautas ne dėl pareigūnų pozicijos jo nesuteikti, o dėl pačių apeliantų procesinio pasyvumo.
2.4. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantai procesinių prievartos priemonių neteisėtumą iš esmės siejo su vienintele aplinkybe – išteisinamuoju nuosprendžiu. Tačiau ieškovų išteisinimas kaip tik ir reiškia jų reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, ir toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi procesiniai veiksmai buvo neteisėti ir kad valstybė turi atlyginti žalą ieškovams už tai, kad įstatymų nustatyta tvarka stengėsi atskleisti nusikalstamą veiką, apie kurią pareigūnai turėjo tam tikrų duomenų, nors teismo nuomone jų ir nepakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimo ieškovus išteisinti pagrįstumo abejonių kilo ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Ieškovai buvo išteisinti tik dėl to, kad prokurorai ir teismai skirtingai vertino byloje esančius įrodymus, o ne dėl to, kad ikiteisminiame tyrime buvo padaryti kokie nors procesiniai pažeidimai, kurie suponuotų valstybės civilinę atsakomybę.
2.5. Procesinę būtinybę ir kartu prokuroro procesinę pareigą taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą numato įstatymas. Pagrindas priimti sprendimus ir apeliantų atžvilgiu taikyti laikinus nuosavybės teisės į motinystės pašalpą ir į nekilnojamąjį turtą apribojimus jau buvo konstatuotas ir teismo baudžiamojoje byloje. Apeliantams nebuvo apribota nei nekilnojamojo turto valdymo, nei naudojimo teisė.
2.6. Baudžiamosios bylos medžiaga buvo prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos, todėl teismui vardinti visus procesinius veiksmus, kurie buvo atlikti ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu ir kurių atlikimą patvirtinantys dokumentai sudaro 22 tomai, nebuvo procesinės būtinybės. Vien dalies veiksmų išvardinimas bei 22 tomai baudžiamosios bylos leido teismui daryti pagrįstą išvadą dėl bylos sudėtingumo ir didelės apimties. Tuo tarpu apeliantai jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas bando vertinti atsietai, tuo bandydami paneigti bylos sudėtingumą ir didelę apimtį.
2.7. Teismas pagrįstai vertino pačių įtariamųjų elgesį, kompleksiškai su kitais baudžiamojo proceso trukmės kriterijais. Asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo.
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovė – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, jog teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl prašo sprendimą palikti nepakeistą, ministerija neturi procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl dėl pateikto skundo argumentų nepasisako.
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovas - Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
4.1. Ikiteisminis tyrimas apeliantų atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai gavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą, kad K. J. galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis 2008 m. II ir III ketvirčiais, tikslu įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos.
4.2. Dėl įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti sprendžia tik teismas. Todėl vien tas faktas, kad nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, apeliantų atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis neleidžia daryti prielaidos, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas nepagrįstai ir neteisėtai.
4.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad visas baudžiamasis persekiojimas vyko nepateisinamai ilgai. Nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas truko 4 metus ir 6 mėnesius. Per šį laiką atliktas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, du kartus apeliacinės instancijos teisme bei peržiūrėta kasacine tvarka. Teismas pagrįstai konstatavo, kad laikotarpis per kurį buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, bylos nagrinėjimas pirmosios, apeliacinės, kasacinės instancijos teismuose, negali būti pripažintas kaip aiškiai per ilgas ar užtęstas, kad būtų galima konstatuoti apeliantų atžvilgiu pažeidimą dėl pernelyg ilgo proceso. Šią išvadą teismas darė įvertinęs tai, kad visas procesas buvo intensyvus, nenustatyta laikotarpių, kuriais baudžiamoji byla nebuvo tiriama, nagrinėjama ar nepagrįstai buvo delsiama ją tirti, ar nagrinėti teismo posėdyje.
4.4. Kadangi ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, jo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones. Toks poreikis ir jo pagrįstumas turi būti vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis. Apeliantams kardomosios ir procesinės prievartos priemonės buvo skiriamos pagal poreikį, siekiant užtikrinti jų dalyvavimą procese. Apeliantai minėtas priemones buvo apskundę, tačiau patikrinus instancine tvarka jos buvo paliktos galioti. Apeliantai neįrodė, kad teismų sprendimai, kuriais jiems paliktos galioti kardomosios ir procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
4.5. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais apeliantams buvo padaryta žala.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacijos dalyką byloje sudaro teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas ieškovų ieškinys atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmais pradėjus ieškovų baudžiamąjį persekiojimą ir ieškovų atžvilgiu taikius procesines prievartos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
14. Nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00040-09 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas), padarymo (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 1 t., b. l. 74–75). Ikiteisminis tyrimas pradėtas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus gavus pranešimą, kad ieškovei galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis 2008 m. II ir III ketvirčiais, tikslu įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 1 t., b. l. 1–2). Ieškovui įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas), BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), padarymo (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 20 t., b. l. 45–57, 53–55, 59–63). Tuo tarpu ieškovei įtarimai buvo pareikšti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), padarymo (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 20 t., b. l. 143–145, 152–154, 159–161, 21 t., b. l. 1–4). 2012 m. kovo 16 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 21 t., b. l. 183–206, 22 t., b. l. 17).
15. Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-492-738/2013, išteisinto ieškovą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; išteisino ieškovę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 23 t., b. l. 154–155). Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-608-478/2013, nuosprendis paliktas nepakeistas (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 24 t., b. l. 59–82). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2014, panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 24 t., b. l. 134–138). Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015, nuosprendį vėl paliko nepakeistą (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 25 t., b. l. 109–110).
16. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015 pažymėjo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių faktą, kad K. J. ūkininko K. J. ūkyje darbo funkcijas vykdė realiai, tačiau nėra ir pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad K. J. buvo įdarbinta fiktyviai, turint tikslą gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas. Apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Byloje neišnaudojus visų įrodinėjimo priemonių ir galimybių, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime K. J. ir K. J. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai (1 t. b. l. 139-149).
17. Ieškovai ieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia CK 6.272 straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybe už neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmus neteisėtai patraukiant ieškovus baudžiamojon atsakomybėn, neteisėtai perduodant bylą teismui, neteisėtai pritaikant procesinės prievartos priemones ir pažeidžiant jų teisę į kuo greitesnį procesą.
18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu ieškovai neįrodė teisėsaugos institucijų veiksmų, su kuriais siejo turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą, neteisėtumo bei visų privalomų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl toliau nurodomų priežasčių.
19. Pažymėtina, kad ieškovai ieškinį iš esmės grindžia nuosprendžiu, kuriuo ieškovai buvo išteisinti, nurodydami, jog tiek ikiteisminio tyrimo institucija ir teismai nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, be pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą, jį tęsė, be pagrindo taikė kardomąsias priemones ir nuosavybės teisių apribojimus, perdavė bylą nagrinėti teismui ir šis baudžiamąją bylą nagrinėjo, dėl ko ieškovams buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala.
20. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, (CK 6.272 straipsnis) yra giežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos.
21. Ieškovai, reikalaudami atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jie neatleidžiami nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012, kt.)
22. CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).
23. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai). Kita vertus, ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius ir civilinės teisės įstatymus.
24. BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.
Dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir prievartos priemonių bei apribojimų taikymo neteisėtumo, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos
25. Ieškovai teigia, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo pradėtas bei vėliau taikytos procesinės prievartos priemonės (įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, krata, nuosavybės apribojimas ir dalies motinystės išmokos mokėjimo sustabdymas) pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
26. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką detaliai reglamentuoja BPK, todėl norint konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, būtina nustatyti kokias BPK nuostatas pažeidė valstybės pareigūnai, pradėdami ikiteisminį tyrimą. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar įtarimų pareiškimas bei konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja BPK IV dalis, kurios 166 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Baudžiamąjį procesą ir konkrečiai ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios normos ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir/ar prokurorus įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba iš tų duomenų iš karto yra aišku, kad tokia veika neturi nusikalstamos veikos požymių.
27. Šalių paaiškinimais, pateiktais byloje rašytiniais duomenimis, prijungtos išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2009 m. rugsėjo 23 d. gavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pranešimą, apie tai, kad ieškovei, įdarbintai savo sutuoktinio ūkyje, galimai nepagrįstai padidintas darbo užmokestis 2008 m. II ir III ketvirčiais), tikslu įgyti teisę į didelės vertės motinystės pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 1 t., b. l. 1–2). Atlikus būtinus ikiteisminio tyrimo pradėjimui veiksmus buvo apklausti liudytojai, surinkti papildomi duomenys, davę vadą spręsti dėl ieškovų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindų buvimo (kilus įtarimams dėl nepagrįstai padidinto darbo užmokesčio ieškovei būtent už tuos laikotarpius, kurie aktualūs skaičiuojant išmokas), atitinkamai atliekant būtinus baudžiamojo proceso įstatyme numatytus veiksmus. Ieškovams įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo pareikšti 2010 m. liepos mėnesį. Kaltinamasis aktas surašytas 2012 m. kovo 16 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 21 t., b. l. 183–206).
28. Aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai. Priešingai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą jau vien tuo pagrindu, kad buvo gauti duomenys apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, o akivaizdaus duomenų neteisingumo nebuvo galima nustatyti, kaip nebuvo galimybės ir spręsti, kad padaryta veika neturi nusikalstamos veikos požymių. Taip pat, ikiteisminį tyrimą kuruojančiam prokurorui turint išimtinę teisę spręsti dėl kaltinimo palaikymo, nėra pagrindo vertinti, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas ir byla perduota nagrinėti teismui nesant tam teisinio pagrindo, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Šias aplinkybes papildomai patvirtina ir galutinė teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-22-493/2015, kuria buvo paliktas nepakeistas ieškovus išteisinęs nuosprendis. Nutartyje buvo nurodyta, kad duomenų reiškiamam kaltinimui patvirtinti ar paneigti nepakanka, kas akivaizdžiai reiškia, jog pradėti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ieškovų atžvilgiu pagrindai buvo, tačiau tik nagrinėjant bylą teisme, paaiškėjo, jog neužtenka įrodymų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
29. Pasisakant dėl ieškovų atžvilgiu taikytų procesinės prievartos priemonių ir apribojimų nurodytina, kad 2010 m. liepos 26 d. ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 20 t., b. l. 49–51). 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovui buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 20 t., b. l. 66–70). 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 21 t., b. l. 13–14). 2012 m. vasario 17 d. nutarimu ieškovei buvo skirta kita kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 21 t., b. l. 7–10). Ieškovams paskirti įpareigojimai periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo panaikinti 2012 m. birželio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 22 t., 113-114). Kauno rajono apylinkės teismo nutarties pagrindu 2011 m. sausio 12 d. buvo atlikta krata (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 2 t., b. l. 54–55). 2010 m. birželio 1 d. laikinai apribotos ieškovės nuosavybės teisės į dalį gaunamos motinystės pašalpos už vaiko iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpį (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 2 t., b. l. 127), šis apribojimas galiojo iki 2013 metų pradžios (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 22 t., b. l. 111–112). 2011 m. birželio 2 d. laikinai apribotos ieškovės disponavimo teisė jai nuosavybės teise priklausančiam turtui (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 2 t., b. l. 154–157). 2011 m. birželio 2 d. laikinai apribotos ieškovo disponavimo teisė jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 2 t., b. l. 160–163). Nuosavybės teisių apribojimai galiojo iki 2013 metų pradžios (baudžiamosios bylos Nr. 1-492-738/2013 22 t., b. l. 111–112).
30. Apeliantai skunde nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo panaikintas apeliacine tvarka, patvirtina šios kardomosios priemonės nepagrįstumą. Nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Nurodytina, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra draudimo taikyti ir keisti jau pritaikytas procesines prievartos priemones vertinant jų tikslingumą ir reikalingumą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad procesinės prievartos priemonės buvo akivaizdžiai neteisėtos, savavališkos, priimtos šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Tuo tarpu apeliantų teiginiai, kad jie dėl galiojančių apribojimų negalėjo išvykti atostogauti, negalėjo planuoti savo poilsio, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrindžiami. Šias aplinkybes išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai pasisakė, kad konkretaus prašymo išvykti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui ieškovai taip ir nebuvo pareiškę, nors tokią teisę vadovaujantis BPK 136 straipsnio 1 dalimi turėjo.
31. Vertinant nuosavybės teisės į ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimų pagrįstumą nurodytina, kad nuosavybės teisė buvo apribota tik iš dalies – palikta teisė valdyti ir naudotis turtu, atimant teisę tik juo disponuoti. Pati turto, kuriam nuosavybės teisės buvo apribotos rūšis (žemė, statiniai), leidžia teigti, kad disponavimo teisės apribojimas negali sukelti esminę žalą kaltinamųjų teisėms, nesant duomenų, jog būtent disponavimo teisės apribojimas konkrečiam turtui neproporcingai kenktų ieškovų vykdomai veiklai ar interesams. Todėl akivaizdu, kad taikyti apribojimai buvo pateisinama priemonė siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Tuo tarpu ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl didesnės vertės turto, nei baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, suvaržymo, taip pat atmestini kaip nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis (CPK 178 straipsnis), be to, pažymėtina ir tai, kad vidutinė turto rinkos vertė nuolat kinta.
32. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vertinant įrodymų visumą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo procesinius veiksmus, susijusius su apribojimų taikymu ir galiojimu, akivaizdu, jog ieškovai nepagrindė savo teiginių apie įstatymo pažeidimus tiek pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek reiškiant neteisingus įtarimus dėl nusikalstamų veikų padarymo, tiek ir bylos perdavimo teismui pagrįstumą bei taikytų procesinės prievartos priemonių ir apribojimų pagrįstumą, nei faktinėmis aplinkybėmis nei įstatymo nuostatomis bei neįrodė, jog pareigūnų veiksmai pradedant ir vykdant baudžiamąjį ieškovų persekiojimą buvo neteisėti (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl baudžiamojo proceso trukmės
33. Ieškovai, reikšdami reikalavimus valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodė dar vieną ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą – per ilgą bylos nagrinėjimą. Ieškovai teigė, jog ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu truko 1 metus ir 7 mėnesius, o teisminis bylos nagrinėjimas truko 2 metus ir 11 mėnesių, t. y. iš viso 4 metus ir 6 mėnesius. Toks bylos nagrinėjimas ieškovų vertinimu neatitiko „įmanomo trumpiausio“ nagrinėjimo reikalavimo.
34. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.
35. Nurodytina, kad reikalavimas atlikti baudžiamąjį procesą per įmanomai trumpesnį laiką, reiškia jį atlikti per laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, pateikimo iki galutinio sprendimo dėl pareikštų kaltinimų priėmimo. Kaip jau aptarta, įtarimas ieškovams įteiktas 2010 m. liepos mėnesį, kaltinamasis aktas surašytas 2012 m. kovo 16 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ikiteisminis tyrimas, kuris ieškovų atžvilgiu truko 1 metus ir 7 mėnesius, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą nelaikytinas nepateisinamai ilgu, kadangi jokių delsimo laikotarpių (visiško neveikimo) iš bylos medžiagos nenustatyta. Teismui byla buvo perduota 2012 m. balandžio 2 d. Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko vienerius metus laiko, o apeliacinis procesas (du kartus) ir kasacinis procesas truko 1 metus ir 11 mėnesius.
36. Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikštų kaltinimų priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui. Kasacinis teismas teismų praktikoje pabrėžia, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo.
37. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus, tyrimo veiksmai buvo atliekami ir duomenys įtariamųjų kaltei pagrįsti buvo renkami viso ikiteisminio tyrimo metu, nusikalstamų veikų padarymu buvo įtariami du asmenys, be to įtariama dėl finansinių nusikaltimų, kurie pripažintini kaip sudėtingi tyrimo ir išaiškinimo prasme. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovai nors nurodo, jog ikiteisminis tyrimas ir visas baudžiamasis procesas vyko nepateisinamai ilgai, tačiau nepateikia konkrečių įrodymų ir paaiškinimų, kokie konkrečiai veiksmai buvo atlikti netinkamai ar ne laiku.
38. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog 2010 m. rugsėjo 23 d. pradėjus ikiteisminio tyrimo veiksmus (realiai ieškovų teises galėjo suvaržyti tik ikiteisminio tyrimo procesas, nuo jiems pareikšto įtarimo 2012 m. vasario 13 d.), terminas procesiniams veiksmams atlikti buvo nuolat tęsiamas tokius veiksmus atitinkamai motyvuojant: 2010 m. spalio 1 d., 2010 m. gruodžio 1 d., 2011 m. sausio 31 d., 2011 m. liepos 9 d., 2011 m. spalio 26 d., 2011 m. gruodžio 28 d. (baudžiamosios bylos 1 t. b. l. 76-78, 85-88). Nurodytos pratęsimų priežastys: K. J. ir K. J. vengia atvykti į apklausas, apie pusę metų jiems nebuvo galima įteikti pranešimų apie įtarimą, įteikus įtarimus, jie nedavė parodymų; reikalinga gauti specialisto paaiškinimus dėl J. ūkio veiklos dokumentų įvertinimo; reikalinga papildomai apklausti specialistę, gauti specialisto išvadą; paskirta papildoma užduotis specialistei bei paskirta užduotis dėl informacijos esančios kompiuterinėje laikmenoje, įvertinimo; reikalinga išanalizuoti gautas specialistų išvadas, didelės apimties šių išvadų priedus, teikti įtariamiesiems galutinius pranešimus apie įtarimus. 2009 m. lapkričio 19 d., 2010 m. vasario 22 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2010 m. lapkričio 24 d., 2011 m. vasario 8 d., 2011 m. sausio 17 d. paskirtos užduotys specialistams (baudžiamosios bylos 1 t. b. l. 145-148, 2 t. b. l. 34-35, 43-45, 63-64, 7 t. b. l. 1-200, 8 t.). 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. vasario 1 d. reikalauti daiktai (baudžiamosios bylos 1 t. b. l. 150, 2 t. b. l. 37). 2011 m. sausio 4 d., 2010 m. kovo 25 d., 2010 m. gegužės 14 d., 2010 m. gegužės 19 d., 2010 m. gegužės 26 d., 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 17 d., 2010 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. gruodžio 28 d. rinkti duomenys ir informacija (baudžiamosios bylos 1 t. b. l. 140-144, 151-183, 2 t. b. l. 7-16, 20 t. b. l. 19-20). 2011 m. sausio 15 d. atlikta krata (baudžiamosios bylos 2 t. b. 54-55). 2011 m. kovo 2 d. prašyta vykdyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei daryti įrašus (baudžiamosios bylos 2 t. b. l. 85). Reikalauti duomenys apie turtą, pajamų deklaracijas, ūkio vykdomą veiklą, reikalauti banko sąskaitos išrašai, duomenys iš bankų (baudžiamosios bylos 3 t. b. l. 5-181, 4 t. b. l. 3-183, 5 t. b. l. 1-178, 10 t. b. l. 1-94). 2010 m. spalio 5 d. gautas specialisto paaiškinimas, 2011 m. birželio 22 d. gauta specialisto išvada (baudžiamosios bylos 7, 8 t, 20 t. b. l. 21). 2012 m. sausio 16 – 2012 m. sausio 17 atlikta apžiūra (baudžiamosios bylos 16 t. b. l. 1-166). 2009 m. lapkričio 26 d., 2010 m. rugsėjo 16 d., 2010 m. rugsėjo 20 d., 2010 m. sausio 7 d., 2010 m. spalio 7 d., 2010 m. lapkričio 4 d., 2010 m. sausio 17 d., 2011 m. liepos 14 d. , 2011 m. sausio 12 d., 2011 m. vasario 21 d. apklausti liudytojai (baudžiamosios bylos 20 t. b. l. 1-18). 2010 m. birželio 21 d., 2010 m. liepos 9 d., 2010 m. liepos 26 d., 2010 m. rugpjūčio 16 d., 2012 m. vasario 13 d. K. J. ir K. J. įteikti įtarimai, apklausti įtariamieji (baudžiamosios bylos 20 t. b. l. 45-48, 53-55-58, 59-63, 65, 143-145, 152-154, 155, 159-161, 162, 163-165, 21 t. b. l. 1-4, 6). 2015 m. sausio 22 d. surašytas kaltinamasis aktas (baudžiamosios bylos 14 t. b. l. 3-42).
39. Nurodant teisminio nagrinėjimo trukmės priežastis atkreiptinas dėmesys į tas aplinkybes, kad byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėta du kartus, kasaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo. Abu kartus buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, dalis teisiamųjų posėdžių neįvyko dėl pačių ieškovų ir jų gynėjų teiktų prašymų (2012 m. liepos 2 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. vasario 15 d.).
40. Nors sutiktina su apeliantų argumentu, kad kaltinamasis (įtariamasis) neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, kuris gali nulemti proceso pailginimą arba iš esmės prie to prisidėti; valstybė už tai neatsako. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu procesinius delsimus daugiausia arba visa apimtimi sukėlė pareiškėjas, valstybė paprastai nelaikoma atsakinga už ilgą procesą, ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beržinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20508/08). Be to, ir tuo atveju, kai konstatuojama, kad, nepaisant kaltinamojo prisidėjimo prie proceso pailginimo, proceso trukmė vis dėlto buvo pernelyg ilga, ir dėl to galiausiai atsakinga valstybė, toks elgesys gali būti reikšmingas sprendžiant žalos atlyginimo klausimą (pvz., 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Šulcas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35624/04). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką).
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsižvelgiant į bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, priežastis, dėl kurių buvo pratęsiamas ikiteisminio tyrimo terminas, atidėti teismo posėdžiai (liudytojų apklausos, gynėjo nedalyvavimas), sprendžia, kad byloje įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas.
42. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad pagrindas pareikšti ieškovams įtarimus buvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas: tiek tyrimo institucijose, tiek teisme byla buvo išnagrinėta per optimalų laiką, kiek tai leido bylos sudėtingumas, procesas užsitęsė dėl sudėtingo bylos dalyko. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų ieškinys pagrįstai buvo netenkintas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atitinkamai konstatavus, kad ieškovai šioje byloje neįrodė bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų, valstybei neatsiranda ir pareiga atlyginti ieškovų nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, todėl teismas apeliacinio skundo argumentų dėl žalos dydžio neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai pritaikė materialinės teisės (Civilinio kodekso) normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Algimantas Kukalis
Nerijus Meilutis
Arūnas Rudzinskas