Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-369-468/12
Teisėjas R. Rainys Teisėja Alberta Baltušytė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00255-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,
teisėjų Viktoro Dovidaičio, Stasio Lemežio,
sekretoriaujant Vidai Šuminienei,
dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei,
gynėjui adv. A. L.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. ir jo gynėjo advokato A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 01 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, iš I. Z. priteistas 9000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
I. Z. nuteistas už tai, kad jis 2010 12 21 d. apie 3.00 val. traukinyje Nr. 92, vykstančiame iš Vilniaus į Sankt Peterburgą, tuo pačiu metu važiuojant Rusijos Federacijos Pskovo srities teritorija, pravažiavus Pytalovo mieste esančią stotį „Pytalov“, poilsio metu, atsidaręs duris, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, užėjo į 5 vagono 5 kupė, kur atsiklaupęs prie miegančio R. B. lovos ir pasinaudojęs miegančio nukentėjusiojo bejėgiška būkle, prieš jo valią, nusmaukęs trumpikes, įsikišo R. B. varpą sau į burną ir atlikdamas judesius tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu ir taip seksualiai išprievartavo nukentėjusįjį R. B., t. y. jis nuteistas pagal BK 150 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 01 24 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį I. Z. atžvilgiu.
Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje teismas grindė savo išvadas išimtinai nukentėjusiojo R. B. ir jo draugo, liudytojo G. G. parodymais. Liudytojų R. A., S. V., K. M., M. P. ir J. G. parodymai liečia tik R. B. ir G. G. smurtinius veiksmus I. Z. atžvilgiu bei pastarųjų kalbas ir jų elgesį konflikto metu ir kitą dieną po įvykusio konflikto. Apylinkės teismas, nuteistojo kaltę grįsdamas vien nukentėjusiojo ir jo draugo parodymais, be dėmesio paliko minėtų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, nevertino subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinių santykio su nuteistuoju ir neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir jo draugo teikiamos informacijos svarbą, išreikštą civiliniu ieškiniu, asmeniniams nukentėjusiojo interesams.
Analizuojant nukentėjusiojo R. B. ir jo draugo G. G. parodymus, darytina išvada, kad įvykio metu pabudęs G. G. kupė pamatė žmogaus siluetą ir pamanęs, kad tai vagis, sušukęs „ką čia darai?“, puola pastarąjį mušti ir šoka jį vytis, o iš paskos bėga R. B. Bylos duomenimis nustatyta, kad kupė, kurioje miegojo R. B. su G. G., buvo užėjęs nuteistasis, kuris ir bėgo slėptis į šeštąją kupė, kurioje ir buvo besivejančių ir prisivijusių smarkiai sumuštas. Kupė, kurioje miegojo R. B. su draugu, buvo tamsu.
Esant šioms aplinkybėms teismas neturėjo pakankamo pagrindo R. B. ir G. G. parodymus, jog pastarieji visiškoje tamsoje matė nuteistojo padėtį ir neva jo atliekamus veiksmus, pripažinti patikimais. Anot apeliantų, nukentėjusiojo R. B. ir liudytojo G. G. parodymų patikimumą buvo galima patikrinti tik atlikus eksperimentą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 197 str. Toks eksperimentas atliktas nebuvo.
Teismas, skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltę grįsdamas išimtinai nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymais, privalėjo motyvuotai pašalinti neatitikimus šių asmenų parodymuose dėl I. Z. buvimo vietos, jo veiksmų ir elgesio.
Liudytojas G. G. teismui aiškino, kad pabudęs kupė pamatė žmogaus, pasilenkusio prie R. B., siluetą, pirmiausia pagalvojo, kad tai vagis, sušukęs „ką čia darai?“, žmogui pašokus, trenkė išbėgančiajam iš kupė žmogui ir puolė jį vytis. Bėgliui pasislėpus šeštoje kupė, G. G. grįžo į penktąją kupė ir paklausė R. B. „kas čia buvo?“ ir tik tada neva išgirdo atsakymą „man čiulpė“.
Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad liudytojas G. G. apie „čiulpimą“ išgirdo iš R. B., o ne pats matė visiškoje tamsoje, ką patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teismui.
Tuo tarpu nukentėjusysis R. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad kada jis nuo G. G. šūksnio pabudo, jo lytinių organų I. Z. nelietė. Jis matė tik iš kupė išbėgantį asmenį ir bėglį mušantį G. G., o pastarajam paklausus „kas čia buvo?“, jis neva atsakęs „man čiulpė“.
Gretinant šiuos parodymus, matyti tokie neatitikimai: jeigu G. G. tamsoje matė, kaip ginamasis „čiulpė“, jam nebuvo reikalo klausti, kas čia buvo. G. G. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad jis atsibudo ir pamatė prie R. B. lovos klūpantį vyriškį, kuris oraliniu būdu tenkino jo draugą, matė, kaip R. B. varpa buvo I. Z. burnoje ir jis atliko veiksmus, tenkindamas jį oraliniu būdu, jis nematė, ar kelnaitės buvo nusmauktos. Pasak apeliantų, analizuojant tokius G. G. parodymus ir vertinant tai, kad jis tik spėjo apie R. B. trumpikių padėtį, liudytojo nurodoma aplinkybė, jos jis matė, kaip „čiulpė“, kelia daugiau nei pagrįstas abejones. Skundžiamame nuosprendyje tokios pagrįstos abejonės neaptartos ir motyvuotai nepašalintos. Darytina išvada, nukentėjusiojo ir G. G. parodymai apsiriboja kiekvieno jų veiksmais ir vertinimais, o dėl nuteistojo elgesio jie abu tik spėlioja ir samprotauja, atsižvelgdami vienas į kito parodymų turinį.
Skunde pažymima ir tai, kad traukinio viršininko tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu R. B. kreipėsi į teisėsaugą, turinį lėmė išimtinai R. B. ir G. G. pozicija ir vertinimai, primygtinai to reikalaujant. Teismas skundžiamame nuosprendyje privalėjo vertinti nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. suinteresuotumą bylos baigtimi.
Apeliantų nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismo argumentai negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais padarytų išvadų pagrindimui.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 150 str. 1 d. kyla tam, kas normos dispozicijoje aprašytu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Iš nuosprendžio matyti, kad tariamai nuteistojo atliktais veiksmais galėjo būti tenkinama ne I. Z., o nukentėjusiojo lytinė aistra. Tą nurodė ir liudytojas G. G. Tokiu būdu nuteistojo atlikti veiksmai teismo negalėjo būti vertinami kaip nukreipti savo lytinės aistros tenkinimui. Baudžiamojoje jurisprudencijoje pripažįstama, kad seksualinis prievartavimas objektyviai pasireiškia neteisėtu kaltininko lytinės aistros tenkinimu. Teismo išvada, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą, prieštarauja ne tik baudžiamojo įstatymo normos esmei ir turiniui, bet ir vyro organizmo fiziologijai. Teismo manymas, kad nuteistasis nuosprendyje aprašytais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą, pagrįstu galėtų būti pripažintas tik esant atitinkamai specialistų išvadai, o tokios byloje nėra.
Skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nesilaikė BPK 20 str. nuostatų ir 301 str. 2 d. imperatyvo. Nukentėjusiojo ir G. G. parodymai galėjo būti vertinami kaip patikimi tik tuo atveju, jeigu jie būtų nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos ir sugebant būti pakankamai objektyviems dėl bylos aplinkybių bei nesant asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi.
Apeliantų nuomone, net ir nustačius, kad I. Z. atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus, tokie veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip nepadorus elgesys viešoje vietoje.
Be to, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų – nusikalstama veika nesukėlė jokių žalingų ar nepataisomų padarinių, iš esmės nutrūko pasikėsinimo stadijoje, pats nuteistasis patyrė smurtą – buvo stipriai sumuštas. Teismas nepasisakė, kodėl I. Z. skyrė laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl I. Z. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką. Jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 150 str. 1 d. yra teisingas.
Priešingai nei mano apeliantas ir jo gynėjas, nuteistojo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiojo R. B., liudytojo G. G. ir kitų liudytojų parodymais, akistatų protokolais, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai neišsprendė nukentėjusiojo R. B. ir liudytojo G. G. parodymų neatitikimo, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje dėl I. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 1 d., yra pakankama, motyvuota, išsami.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 01 10 d. R. B. pateikė pareiškimą policijos komisariatui, kuriame nurodė, kad 2010 12 20 d. jis kartu su draugu G. G. vyko traukiniu iš Vilniaus į Sankt Peterburgą. Traukinyje jie sėdėjo restorane iki maždaug 00.00 val., vėliau grįžo į savo kupė. Vyrai atsigulė miegoti. Maždaug po valandos buvo atlikta pasienio kontrolės patikra, po kurios vyrai miegojo toliau. Bemiegant R. B. pajuto keistą jausmą prie lytinių organų. Pramerkęs akis jis pamatė, kad traukinio palydovas su jo lytiniu organu tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Tuo metu pradėjo šaukti R. B. draugas G. G., miegojęs toje pačioje kupė. Ką tiksliai šaukė, R. B. neatsiminė, nes tuo metu buvo šoko būsenoje. R. B. greitai atsisėdo ir ranka nustūmė traukinio palydovą I. Z. nuo savęs. (t. 1, b. l. 33-35). Apklaustas pas tyrėją R. B. pagrindines įvykio aplinkybes patvirtino, tik patikslino, kad miegodamas kupė jis pabudo nuo draugo šauksmo ir pamatė prie jo lovos klūpantį vyriškį, I. Z., kuris klūpodamas ant grindų į jį veidu laikė jį už rankos. R. B. trumpikės buvo nusmauktos apnuoginant lytinius organus, jam buvo įvykusi erekcija ir buvo šlapia, bet sperma išsiliejusi nebuvo, tik buvo sudrėkę. I. Z. tuo metu R. B. lytinio organo jau nelietė, bet jis suprato, kad I. Z. prieš tai tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Draugui G. G. pradėjus šaukti I. Z. pašoko ir išbėgo iš kupė, o R. B., labai susijaudinęs, patyręs šoką, mikčiodamas, ištarė: „man čiulpė“. (t. 1, b. l. 45-46). G. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad miegodamas kupė jis atsibudo ir pamatė prie R. B. lovos klūpintį vyriškį, nusisukusį pusiau šonu į G. G., veidu į langą, kuris oraliniu būdu tenkino savo aistrą R. B. atžvilgiu, kai tuo metu jis berods miegojo. G. G. matė, kaip R. B. varpa buvo I. Z. burnoje ir jis atliko veiksmus, tenkindamas lytinę aistrą oraliniu būdu. Matė, kaip R. B. buvo įvykusi erekcija. G. G. buvo šoko būsenoje, pradėjo šaukti. R. B. pabudo, o I. Z. pabėgo. R. B. susijaudinęs pasakė, kad „jam čiulpė“. (t. 1, b. l. 71-72). Akistatų metu tiek R. B., tiek G. G. nurodė tas pačias pagrindines įvykio aplinkybes, parodymų nekeitė. R. B. patikslino, kad minėtą naktį jis pabudo nuo draugo šauksmo ir pamatė I. Z., klūpantį ant žemės prieš jį, veidu į R. B. I. Z. savo ranka laikė jo ranką, trumpikės buvo nusmauktos, jo lytinis organas buvo drėgnas nuo seilių ar nuo išskyrų. Tokiu būdu R. B. suprato, kad I. Z. tenkino aistrą oraliniu būdu. (t. 1, b. l. 139-144). G. G. akistatos metu patvirtino, kad minėtą naktį pabudęs pamatė šalia R. B. lovos ant žemės klūpantį vyriškį, kaip vėliau paaiškėjo – I. Z., kuris miegančio draugo varpą buvo įsikišęs sau į burną, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. R. B. buvo erekcija. (t. 1, b. l. 145-148). Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis R. B. ir liudytojas G. G. pateikė analogiškus parodymus dėl esminių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 32-42).
Šios nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad apylinkės teismo išvados skundžiamame nuosprendyje neatitinka bylos aplinkybių. Atvirkščiai, teismo argumentai vertintini kaip pakankami, o bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, užėjo į traukinio vagono kupė, kur atsiklaupęs prie miegančio R. B. lovos ir pasinaudojęs jo bejėgiška būkle, prieš jo valią, nusmaukęs trumpikes, įsikišo R. B. varpą sau į burną ir atlikdamas judesius tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, tokiu būdu seksualiai išprievartavo nukentėjusįjį R. B.
Apeliaciniame skunde pabrėžiamas nukentėjusiojo R. B. ir liudytojo G. G. parodymų turinio neatitikimas: jeigu G. G. tamsoje matė, kaip I. Z. „čiulpė“, tai kam jam reikėjo klausti R. B., kas čia buvo? Atsižvelgiant į tai, advokatas mano, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas dėl ginamojo elgesio tik spėlioja ir samprotauja, atsižvelgdami į vienas kito parodymų turinį.
Apygardos teismas sutinka, kad detaliai analizuojant nukentėjusiojo R. B. ir liudytojo G. G. parodymus, duotus viso proceso metu, galima išskirti tam tikrus neatitikimus dėl smulkių įvykio detalių, tačiau tokie neatitikimai nesuteikia pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymais ar laikyti juos nepatikimais. Apygardos teismo nuomone, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, papildantys anksčiau duotus parodymus, o ne prieštaraujantys vieni kitiems, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad tokie parodymų neatitikimai galėjo būti nulemti ilgo laikotarpio, praėjusio po nusikalstamos veikos padarymo (incidentas įvyko 2010 12 20 d., pareiškimas policijai pateiktas 2011 01 10 d., apklausos pas tyrėją bei akistatos atliktos 2011 06 07 d., parodymai teismui duoti 2011 12 08 d.). Svarbi ir ta aplinkybė, kad, kaip parodė nukentėjusysis R. B. teisme, viskas įvyko labai greitai (t. 2, b. l. 34). Atsižvelgtina ir tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas G. G. buvo netikėtumo/šoko būsenoje, susijaudinę, ką tik pabudę iš miego.
Skunde teigiama, kad, kaip matyti iš bylos aplinkybių, kupė buvo tamsu, todėl, anot nuteistojo gynėjo, liudytojas G. G. negalėjo matyti, kaip I. Z. buvo įsikišęs R. B. varpą sau į burną. Apygardos teismas atmeta tokį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Vien aplinkybė, kad kupė buvo tamsu, nesuteikia pagrindo abejoti liudytojo I. Z. parodymų patikimumu. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, kupė buvo labai maža, abu vyrai miegojo pirmame aukšte, tik skirtingose pusėse, traukiniui važiuojant iš lauko pro langą kartkartėmis kupė pasirodydavo šviesos. Iš šių duomenų darytina išvada, kad I. Z., klūpodamas šalia R. B. lovos, buvo labai nedideliu atstumu nutolęs nuo liudytojo G. G., kuris esant nustatytoms aplinkybėms, manytina, kad turėjo galimybę pamatyti I. Z., oraliniu būdu tenkinantį lytinę aistrą su R. B.
Nepagrįstas ir tas skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti atliktas BPK 197 str. numatytas eksperimentas, patikrinant G. G. parodymus. Apygardos teismo nuomone, surinkti duomenys buvo pakankamai patikimi, parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, esminiai nesikeitė viso proceso metu, buvo atliktos akistatos, todėl liudytojo G. G. parodymų tikrinti atliekant eksperimentą nebuvo pagrindo.
Apeliaciniame skunde pažymima tai, kad įvykio metu nukentėjusysis R. B. ir liudytojas G. G. buvo neblaivūs, tačiau, kaip matyti iš minėtų asmenų parodymų, jie šią aplinkybę neigė (pripažino tik, kad vartojo alkoholį, tačiau nedaug), o byloje objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtų asmenų neblaivumą, nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėtų asmenų parodymai dėl įvykio aplinkybių nelaikytini patikimais dėl to, kad jie buvo paveikti alkoholio.
Paminėtina tai, kad, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, aplinkybes, kad 2010 12 21 d. naktį po įvykio R. B. ir G. G. buvo šoko, streso būsenoje ir teigė, kad I. Z. seksualiai priekabiavo, patvirtino liudytojai R. A., S. V. ir K. M., kurie minėtą naktį dirbo traukinyje (t. 2, b. l. 39-42).
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 150 str. 1 d. kyla tam, kas normos dispozicijoje aprašytu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Anot apeliantų, iš nuosprendžio matyti, kad tariamai nuteistojo atliktais veiksmais galėjo būti tenkinama ne I. Z., o nukentėjusiojo lytinė aistra. Tokiu būdu nuteistojo atlikti veiksmai teismo negalėjo būti vertinami kaip nukreipti savo lytinės aistros tenkinimui.
Lytinės aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 str., kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.).
Kaip nustatyta byloje, nuteistojo I. Z. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis įsikišo R. B. varpą sau į burną ir atliko judesius. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai apylinkės teismo įvertinti kaip seksualinis prievartavimas. Tai, kad dėl I. Z. atliktų veiksmų nukentėjusysis, o ne nuteistasis I. Z. patyrė erekciją, nesuteikia pagrindo teigti, jog tokiu būdu I. Z. tenkino ne savo, o nukentėjusiojo lytinę aistrą, juo labiau, kad nukentėjusysis miegojo.
Seksualinio prievartavimo sudėtis yra formali ir veikos kvalifikavimas pagal BK 150 str. nėra siejamas su veikos padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus ir nepriklauso nuo to, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pavyko patenkinti lytinę aistrą, justi seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatyti. Vien tik išorinių seksualinio pasitenkinimo požymių nenustatymas nėra pagrindas daryti išvadą, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas, kai tarp nukentėjusiojo asmens ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra nustatomas kitoks fizinis sąlytis. Sprendžiant, ar fizinis sąlytis buvo susijęs su lytinės aistros tenkinimu, reikšmingos yra ir visos kitos įvykio aplinkybės. Pabrėžtina, kad vyro lytinio organo įsikišimas į burną ir judesių atlikimas pasinaudojant asmens bejėgiška būkle neabejotinai traktuotinas kaip žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo I. Z. paskirta bausme, pabrėžiama, kad nusikalstama veika nesukėlė jokių žalingų ar nepataisomų padarinių, iš esmės nutrūko pasikėsinimo stadijoje, pats nuteistasis patyrė smurtą – buvo stipriai sumuštas, tačiau, apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. Z. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Apeliacinio skundo argumentai, kad nusikalstama veika nesukėlė jokių žalingų ar nepataisomų padarinių, nes ji iš esmės nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl paskirta bausmė vertintina kaip per griežta, kolegijos nuomone yra nepagrįsti. I. Z. anksčiau buvo teistas, teistumas išnykęs, iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog šiuo nuosprendžiu I. Z. nuteistas už tyčinio, padaryto tiesiogine tyčia, sunkaus nusikaltimo padarymą, kuriuo pažeidė žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę. Šiuo nusikaltimu nukentėjusiajam buvo padaryta didelė moralinė žala – jis patyrė stresą, emocinį šoką, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, pajuoką, padaryta moralinė žala teisingai yra įvertinta sprendžiant ir civilinio ieškinio klausimus, kurio nei priteisto dydžio nei pagrįstumo nuteistasis neginčija, be to, nusikalstama veika buvo padaryta kito žmogaus akivaizdoje (liudytojo G. G.). I. Z. nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs I. Z. artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę, BPK įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Arešto bausmė, kolegijos nuomone, už veiksmus prieš miegantį, bejėgiško būklės asmenį, prieštarautų teisingumo principui ir neužtikrintų nukentėjusiojo pagrįstų lūkesčių į teisingą teismą. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų kaip nors provokavęs kaltinamąjį, miegojo traukinio kupe užsirakinęs duris, kaltinamasis atsirakino duris specialiu raktu, į kupe be jokios akivaizdžios būtinybės įėjo nakties metu, be šioje kupe važiuojančių asmenų leidimo.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, o tuo pačiu ir I. Z. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistajam už padarytą sunkų nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima BK 50 str. 2 d. numatytam minėtos bausmės rūšies minimumui. Todėl galutinę bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją švelninti nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 01 24 d. nuosprendžio, skunde išdėstytais motyvais, naikinti ar keisti, nėra pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
atmesti nuteistojo I. Z. ir gynėjo advokato A. L. apeliacinį skundą.
Kolegijos pirmininkė Daiva Kazlauskienė
Teisėjai Viktoras Dovidaitis
Stasys Lemežis