Civilinė byla Nr. 2A-1186/2012

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9;

                                                     42.11.1; 63.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB banko Snoras (dabar bankrutuojantis) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-354-357/20141 pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovui AB bankui Snoras (dabar bankrutuojantis) dėl vienašalio paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, banko įsipareigojimų nevykdymo. Trečiasis asmuo byloje S. A.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti, kad AB bankas Snoras, kaip kreditorius, pažeidė prievolę – neatlaisvino dalies jam įkeisto turto nuo hipotekos; 2) pripažinti negaliojančiu AB banko Snoras vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d.; 3) įpareigoti AB banką Snoras tinkamai įvykdyti 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) 26 punktu prisiimtus įsipareigojimus ir, esant ieškovo prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos ieškovui ir jo sutuoktinei S. A. priklausančią dalį nekilnojamojo turto, jei atsisakius nuo dalies įkeisto turto hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės, tai yra atlaisvinti nuo hipotekos turtą už 1 800 000,00 Lt; 4) pratęsti 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 galiojimo terminą nuo ieškinio teismui padavimo dienos (2009 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo, priimto šioje byloje, įsiteisėjimo dienos; 5) iš atsakovo AB banko Snoras priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais atsakovas suteikė ieškovui 3 450 000 Lt paskolą su nurodymu grąžinti ją iki 2011 m. kovo 22 d. Šios prievolės įvykdymui užtikrinti ieškovas ir jo sutuoktinė hipotekos lakštais įkeitė nekilnojamąjį turtą. Ieškovas sąžiningai vykdė visus prisiimtus įsipareigojimus, tai yra pinigus panaudojo pagal paskirtį, laiku mokėjo paskolą bei palūkanas, todėl 2007 m. vasario 6 d. buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. 2, kuriuo buvo pakeistas sutarties 26 punktas, su atsakovu susitariant dėl atsakovui įkeisto turto dalies hipotekos išregistravimo sąlygų. Buvo sutarta, kad ieškovui atlikus 8,4622 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), inžinerinės infrastruktūros darbus, numatytus sutarties 15.1 punkte, ir pateikus atsakovui pakartotinį turto vertinimą, kuriame būtų konstatuojamas įkeisto turto vertės padidėjimas, ieškovo prašymu atsakovas atsisako nuo hipotekos įkeisto turto daliai, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės ir lėšos, gautos iš turto pardavimo, skiriamos šiai paskolai dengti. Nepriklausomi UAB „Liturta“ vertintojai 2008 m. rugpjūčio 22 d. atliko įkeisto turto vertinimą, surašė turto vertės nustatymo pažymą, kurią 2008 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas perdavė atsakovui. Ieškovas taip pat sukonkretino savo prašymą dėl turto atlaisvinimo nuo hipotekos. 2008 m. rugsėjo 26 d. raštu atsakovas patvirtino, kad ieškovui suteikta vartojamoji (lombardinio tipo) paskola ir davė sutikimą parduoti ar įkeisti ieškovo nurodytą turtą, tačiau pradėjo kelti naujas sąlygas. Sutartyje nebuvo iš anksto aptarta sąlyga, kad pasireiškus nekilnojamojo turto rinkos sąstingiui bei kainų mažėjimo tendencijai bus peržiūrima banko marža ir/ar paskolos gavėjas privalės dengti paskolą prieš terminą, todėl nebuvo teisinio pagrindo peržiūrėti banko maržą ar reikalauti dengti paskolą, nesilaikant sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo grafiko. Kadangi atsirado nepasitikėjimas atsakovu, nuo ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo pradžios ieškovas nustojo mokėti atsakovui palūkanas ir kiekvienu raštu reikalavo atsakovo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. 2008 m. gruodžio 4 d. ieškovas gavo pranešimą, kad atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą sutartį ir pareikalavo grąžinti visą paskolos sumą. Ieškovui buvo išduota lombardinio tipo paskola, tai yra paskola su užstatu, suteikiama fiziniams asmenims, nepriklausomai nuo jų pajamų. Tokios paskolos suma priklauso nuo užstato rūšies ir vertės, bankas neturi teisės reikalauti grąžinti paskolą anksčiau numatyto termino, reikalauti papildomų užtikrinimo priemonių ir neturi teisės sutarties vykdymo metu griežtinti jos sąlygų. Jeigu bankas būtų tinkamai vykdęs prisiimtus įsipareigojimus ir atlaisvinęs dalį įkeisto turto nuo hipotekos, ieškovas būtų ir toliau laiku mokėjęs palūkanas. Pagal CK 6.889 straipsnį atsakovas neturėjo teisės nutraukti sutartį, nes nebuvo privalomų nutraukimo sąlygų. Paskolos sutartis neturėjo būti nutraukta vienašališkai atsakovo iniciatyva. Atsakovas sutartį nutraukė nesilaikydamas įstatymo. Paskolos grąžinimo tarpiniai mokėjimai buvo padaryti laikotarpiui iki 2009 metų birželio mėnesio, nesumokėtų palūkanų suma neviršijo 10 procentų bendros kredito sumos, jokio papildomo kreditoriaus pranešimo su raginimais sumokėti skolą ieškovas nesulaukė. Bankas nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nevykdė sutartinių įsipareigojimų dėl dalies turto atlaisvinimo nuo įkeitimo ir tuo pažeidė prievolę. Ieškovas pasinaudojo savo teisėmis, numatytomis CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra dėl to, kad bankas neįvykdė pareigų, ieškovas pagrįstai sustabdė savo prievolės vykdymą, tikėdamas, kad su atsakovu pavyks rasti bendrą sprendimą ir toliau sėkmingai bendradarbiauti. Pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį, jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Atsakovas, kaip stipresnė šalis, darė ieškovui ekonominį spaudimą.

Atsakovas AB bankas Snoras atsiliepimu į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė ieškovo reikalavimus atmesti.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad atsakovas AB bankas Snoras, kaip kreditorius, pažeidė prievolę ? neatlaisvino ieškovo įkeisto turto dalies nuo hipotekos; pripažino atsakovo AB banko Snoras vienašališką 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d. neteisėtu; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo G. A. 11 100 Lt žyminio mokesčio valstybei, 331 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui AB bankui Snoras ir 43,78 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė iš atsakovo AB banko Snoras 18 900 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 43,78 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos likutis 2008 m. rugpjūčio 11 d. buvo 3 105 600 Lt, o įkeisto turto vertė buvo 7 019 000 Lt, taigi paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršijo 60 procentų likusio įkeisto bankui turto vertės, sprendė, jog atsakovas, vykdydamas papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2006 m. kovo 23 d. kredito sutarties 3 punktą, turėjo atsisakyti įkeisto turto dalies hipotekos. Atsakovas, kaip kreditorius, pažeidė prievolę ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. neatlaisvino dalies jam įkeisto turto nuo hipotekos. Teismas, remdamasis tuo, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesį paskolos grąžinimo tarpiniai mokėjimai buvo įvykdyti į priekį (ieškovas dalį paskolos buvo apmokėjęs laikotarpiui iki 2009 m. birželio mėnesio), kad ieškovas nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio nemokėdamas palūkanų, nors ir ne pagal sutarties 37 punktą, tačiau žodžiu informavo atsakovą, kad iki tol, kol išsispręs sutarties vykdymo sąlygos, jis palūkanų nemokės, kad atsakovui turėjo būti akivaizdu, jog ieškovas prievolės mokėti palūkanas tuo metu nevykdė dėl tarp šalių vykusių derybų, kad ieškovui iš faktinių aplinkybių taip pat turėjo būti akivaizdu, jog atsakovas neketina nutraukti sutarties dėl to, kad jis nemoka palūkanų, sprendė, jog 2008 m. gruodžio 4 d. sutartis vienašališkai nutraukta ne dėl ieškovo prievolės vykdymo sustabdymo (palūkanų nemokėjimo), bet dėl to, jog ieškovas nesutiko su atsakovo siūlomomis nelygiateisėmis hipotekos turtui panaikinimo sąlygomis. Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip rūpestinga šalis, prieš nutraukdamas sutartį galėjo įspėti ieškovą apie tokį savo ketinimą, nes šalių bendradarbiavimo pareiga įpareigoja šalis tinkamai informuoti apie numatomą sutarties nutraukimą. Sutarties nutraukimo dieną ieškovas buvo įvykdęs didesnę prievolės dalį, tai yra iki 2009 m. birželio mėnesio buvo apmokėjęs paskolos grąžinimo dalį 94 400 Lt daugiau, o palūkanų nepriemoka sudarė 50 461 Lt. Šią proporciją teismas laikė aplinkybe, leidžiančia pripažinti, kad ieškovas vykdė pagrindinę prievolę. Teismas, vadovaudamasis CK 6.64 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad pripažinus, jog atsakovas pirmas pažeidė prievolę ? neatlaisvino dalies jam įkeisto turto nuo įkeitimo, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Teismas pripažino, kad sutartį atsakovas nutraukė nepagrįstai, nesant esminio sutarties pažeidimo, nesant kito pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, be to, nutraukiant sutartį nesilaikyta įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos. Teismas, įvertinęs šalių interesų pusiausvyrą konstatavo, kad atsakovui vienašališkai nutraukus ginčo sutartį, šie veiksmai neatitiko sutarties šalių sąžiningumo, kooperavimosi ir proporcingumo bei interesų balanso lygybės principų, tačiau sprendė, jog atnaujinti sutarties galiojimo ir įpareigoti atsakovą vykdyti sutartį nėra teisinio pagrindo. Nuo 2008 m. gruodžio 4 d. atsakovui nutraukus sutartį, šalys sutarties nebevykdė, nutraukė bet kokius sutarties vykdymo veiksmus, atsakovas kreipėsi dėl skolos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Kadangi nutraukus sutartį jos 23 ir 26 punktuose įtvirtintos sąlygos nebegalioja ir šie punktai nebegali būti vykdomi po sutarties nutraukimo, o sutarties nutraukimo teisinės pasekmės yra reglamentuojamos kitomis teisės normomis, kurios nėra bylos nagrinėjimo dalykas, teismas netenkino ieškovo reikalavimų pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu, pratęsti sutarties galiojimą ir įpareigoti vykdyti sutarties 26 punktą. Teismas, remdamasis tuo, kad byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro už du turtinius reikalavimus ? 30 000 Lt, už du neturtinius reikalavimus ? 138 Lt, kad yra patenkinti ieškovo reikalavimai ? vienas neturtinis ir turtiniai 63 procentais, o neturtiniai reikalavimai patenkinti 50 procentų, sprendė, jog iš atsakovo valstybei priteistina 18 900 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovo valstybei ? 11 100 Lt žyminio mokesčio.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas AB bankas Snoras (dabar bankrutuojantis) apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti ieškovo reikalavimai, o ieškovo ieškinį atmesti visiškai, perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, kaip kreditorius, 2008 m. rugpjūčio 20 d. pažeidė prievolę atlaisvinti dalį ieškovo įkeisto turto nuo hipotekos, kadangi nebuvo išpildytos visos būtinos sąlygos šiai atsakovo prievolei atsirasti. Atsakovas tinkamai vykdė sutarties sąlygas ir jų nepažeidė. Ginčo atveju nekilo atsakovui pareigos ieškovo prašymų pagrindu atsisakyti hipotekos įkeisto turto dalies atžvilgiu, kadangi nebuvo patenkintos visos sutarties 26 punkte įtvirtintos esminės šios atsakovo pareigos atsiradimo sąlygos (ieškovas nepateikė atsakovui sutarties 26 punkto reikalavimus atitinkančios turto vertinimo ataskaitos; lėšos, gaunamos iš turto, kurio atžvilgiu atsisakoma įkeitimo, pardavimo, neskiriamos paskolai dengti). Be to, 2008 m. rugpjūčio 11 d. prašyme ieškovas nebuvo nurodęs konkretaus prašomo atlaisvinti nuo hipotekos turto, o 2008 m. rugpjūčio 26 d. prašymu prašė atlaisvinti turtą, kurio atžvilgiu sutarties 26 punkto nuostatos negalėjo būti taikomos. Atsakovas, sutikdamas atsisakyti dalies turto įkeitimo, 2008 m. rugpjūčio 26 d. rašte išdėstė savo siūlomas hipotekos atsisakymo ir sutarties pakeitimo sąlygas, su kuriomis ieškovas nesutiko.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Ieškovas sutartimi prisiimtų prievolių tinkamai nevykdė, nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nemokėjo sutartyje nustatytų palūkanų ir vėlavo jas mokėti daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, todėl atsakovas 2008 m. lapkričio 18 d. raštu informavo ieškovą, jog nuo 2008 m. gruodžio 4 d. vienašališkai nutraukia sutartį. Atsakovui nebuvo žinomos konkrečios ieškovo palūkanų nemokėjimo priežastys, taip pat tai, kad ieškovas sustabdė prievolės mokėti palūkanas vykdymą dėl tariamo kreditoriaus sutarties pažeidimo. Kadangi ieškovas nebuvo atsakovo raštu informavęs apie prievolės mokėti palūkanas vykdymo sustabdymą, darytina išvada, jog ieškovas nesilaikė ir sutarties 37 punkte nustatytos prievolių vykdymo sustabdymo tvarkos. Aplinkybė, jog ieškovas tinkamai vykdė savo prievolę grąžinti paskolą, neleidžia teigti, jog ieškovas yra įvykdęs (nėra pažeidęs) savo prievolės mokėti palūkanas. Tai, jog atsakovas sutartį nutraukė apie tai informuodamas ieškovą 2008 m. lapkričio 18 d. raštu, o ne tuoj pat, kai suėjo 30 dienų po to, kai ieškovas nebemokėjo palūkanų, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas sutartį nutraukė dėl kitų priežasčių, nei nurodytos 2008 m. lapkričio 18 d. rašte.
3. Ieškovas neturėjo teisės sustabdyti savo prievolės mokėti palūkanas pagal sutartį ir pažeidė prievolės vykdymo sustabdymo tvarką. Ieškovo prievolė mokėti palūkanas pagal sutartį ir atsakovo prievolė atsisakyti nuo hipotekos nėra priešpriešinės pareigos, todėl ieškovas neturėjo teisės sustabdyti palūkanų mokėjimo net ir tuo atveju, jeigu atsakovas būtų pažeidęs savo prievolę atsisakyti hipotekos (CPK 6.46 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovas atsakovui nepranešė apie prievolių vykdymo sustabdymą. Nors ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovas nevykdė savo prievolės nuo susirašinėjimo su atsakovu pradžios, tačiau atsisakymą sumažinti hipoteką ieškovo 2008 m. rugpjūčio 11 d. prašyme ir 2008 m. rugpjūčio 26 d. prašyme nustatytomis sąlygomis išreiškė tik 2008 m. rugpjūčio 26 d. rašte, todėl tik nuo šios datos atsakovas galėtų būti laikomas pažeidusiu savo prievoles pagal sutartį. Kadangi ieškovo palūkanų įsiskolinimas atsirado nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d., spręstina, kad savo prievolių pagal sutartį vykdymą ieškovas sustabdė dar prieš tariamą atsakovo sutarties pažeidimą.
4. Teismas netinkamai taikė CK 6.64 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas nelaikytinas pažeidusiu savo prievolę mokėti palūkanas pagal sutartį. CK 6.64 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ir aiškinama viso CK 6.64 straipsnio kontekste. CK 6.64 straipsnio 1 dalyje yra detalizuojama, kada kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, t. y. kada CK 6.64 straipsnio 3 dalies prasme skolininkas laikomas nepažeidusiu prievolės. Atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas pagal sutartį, todėl nebuvo teisėto pagrindo stabdyti prievolės mokėti palūkanas vykdymo, be to, stabdant prievolės vykdymą, apie tai nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai atsakovui pranešta. Atsakovas negali būti laikomas pažeidusiu prievolę ir pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes neįrodinėjo, kad ieškovas negalėjo įvykdyti savo prievolės sumokėti palūkanas pagal sutartį dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su ieškovu ar dėl kitokios atsakovo kaltės.
5. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.218 straipsnio 2 dalies normos reikalavimus, todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas neturėjo teisės nutraukti sutartį. CK 6.218 straipsnio 2 dalies nuostatos atsakovo ir ieškovo teisiniams santykiams nėra taikomos, nes jos yra skirtos užtikrinti skolininko, kuris siūlo įvykdyti prievolę pavėluotai ar neatitinkant sutarties sąlygų, interesus, kai atitinkamas skolininko pasiūlymas yra pateikiamas kreditoriui prieš šiam apsisprendžiant dėl savo pažeistų teisių gynybos būdo, t. y. prieš pranešant apie sutarties nutraukimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovui pažeidus prievolę mokėti palūkanas, atsakovas apsisprendė dėl savo pažeistų teisių gynybos būdo ? nusprendė nutraukti sutartį ir apie sutarties nutraukimą pranešė ieškovui. Bet koks vėlesnis ieškovo siūlymas dėl sutarties vykdymo negalėjo turėti įtakos sutarties nutraukimui nuo 2008 m. gruodžio 4 d.
6. Ieškovas ieškiniu reikalavo ne pripažinti atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, o pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu, tai yra reikalavo atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Sprendimu pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu. Tai reiškia, jog teismas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atmetė, o pripažindamas atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d. neteisėtu (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) ? peržengė ieškinio reikalavimo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendimu yra patenkinti du ieškovo reikalavimai ? vienas turtinis ir vienas neturtinis. Ieškovas ieškiniu reikalavo pripažinti atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, o teismas šio ieškovo reikalavimo netenkino ir sutarties nutraukimo nepripažino negaliojančiu, o tik konstatavo, jog sutarties nutraukimas buvo neteisėtas. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog teismas atmetė abu ieškovo turtinius reikalavimus ir vieną neturtinį reikalavimą, o vieną neturtinį reikalavimą dėl pripažinimo, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, patenkino. Teismas, iš atsakovo valstybei priteisdamas 18 900 Lt žyminio mokesčio, neteisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
8. Teismas neteisingai apskaičiavo žyminio mokesčio dydį, mokėtiną už ieškovo reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovo reikšto reikalavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu vertė negali būti tinkamai įvertinta pinigine išraiška. Dėl šios priežasties, nors minėtas reikalavimas yra turtinis, už jį mokėtinas paprastas (fiksuotas) žyminio mokesčio dydis, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Kadangi byloje nebuvo sprendžiami esminiai sutartinių santykių egzistavimo klausimai, ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą, nors ir yra turtinis, tačiau buvo tik netiesiogiai susijęs su negrąžinta paskolos suma. Be to, pripažinus atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, ieškovas neįgis naujų turtinių teisių, lygių 3 105 600 Lt sumai, o atsakovas nepatirs adekvačių praradimų.
9. Ieškovo ieškinio reikalavimai, kurių patenkinimo įvykdymui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismo atmesti, todėl teismas sprendimu šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepanaikino nepagrįstai (CPK 150 straipsnio 4 dalis).

Ieškovas G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad po paskolos sutarties pasirašymo ieškovas sąžiningai vykdė visus prisiimtus įsipareigojimus: pinigus naudojo pagal paskirtį, paskolą bei palūkanas mokėjo laiku, ieškovo sąskaitoje visada buvo pakankamai laisvų lėšų palūkanoms sumokėti bei kreditui padengti. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad suėjus paskolos grąžinimo terminams, atsakovas visada galėjo nurašyti iš ieškovo sąskaitos reikiamą sumą paskolai padengti ir palūkanoms sumokėti, nes joje buvo pakankamai pinigų tarpiniams mokėjimams atlikti. Paskolos sutartis turi būti surašyta aiškiai ir suprantamai banko klientui, visi sutarties punktai turi būti išdėstyti taip, kad jų nebūtų galima suprasti dviprasmiškai ? vienos ar kitos šalies naudai. Ieškovas, būdamas banko klientu, sutarties 26 punktą suprato taip, kad ieškovui suteiktos paskolos ir atsakovui įkeisto turto vertės santykis turi būti 0,4 proc. arba 60 procentų nuo įkeisto turto rinkos vertės. Jei turto rinkos vertė 2008 m. rugpjūčio mėnesį buvo 7 019 000 Lt, tai ieškovas turėjo teisę naudotis 4 211 400 Lt dydžio paskola. Paskolos likutis buvo 3 105 600 Lt ir bankas ieškovo prašymu privalėjo atsisakyti hipotekos įkeistam turtui už 1 843 000 Lt. Ieškovo elgesys paskolos sutarties vykdymo metu, ieškovo bendravimas su atsakovo darbuotojais liudija apie tai, kad ieškovas niekada nevengė paskolos grąžinimo, dėjo visas pastangas kuo greičiau ją grąžinti. Paskola buvo sumokėta į priekį, t. y. iki 2009 m. birželio mėnesio (sutartis buvo nutraukta 2008 m. gruodžio 4 d.). Teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas privalo vykdyti įsipareigojimą atsisakyti hipotekos įkeisto turto daliai ir kad šio įsipareigojimo vykdymas negali būti siejamas su privalomu tam tikros sumos grąžinimu iš parduodamo turto ar keliamos kitos papildomos sąlygos. Tik apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad ieškovo jam pateiktus prašymus vertina kaip prašymą pakeisti sutartį (atlaisvinti įkeistą turtą kitomis nei sutarties 26 punkte numatytomis sąlygomis). Ieškovas, rašydamas prašymus atsakovui, turėjo vieną tikslą ? priversti atsakovą tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o atsakovas kiekviename atsakyme ieškovui nuolat diktuodavo savo sąlygas, keitė savo nuomonę, siekdamas ieškovą priversti sutikti su paskolos sutarties sąlygų pakeitimu: mokėti didesnes palūkanas, nustatinėjo kainą, už kurią ieškovas turėjo pardavinėti atsakovui įkeistą turtą ir pan., tai yra atsakovas dėstė tik jam naudingus sprendimus. Susirašinėjimo pradžioje, pradedant reikalauti atsisakyti hipotekos daliai įkeisto nekilnojamojo turto, ieškovas nepažeidė nei vieno iš savo įsipareigojimų atsakovui ir visos sutarties 26 punkte nustatytos sąlygos buvo įvykdytos. Teismas priėmė teisingą sprendimą, konstatuodamas, kad atsakovas, kaip kreditorius, pažeidė prievolę – 2008 m. rugpjūčio 20 d. neatlaisvino dalies atsakovui įkeisto turto nuo hipotekos. Ieškovas nesutinka su atsakovo skundo argumentu, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.218 straipsnio 2 dalies normos reikalavimus, todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas neturėjo teisės nutraukti sutartį. Sutartis sudaryta 5 metų terminui, paskola turėjo būti grąžinama dalimis kas ketvirtį, o dėl to, kad paskola buvo sumokėta metus į priekį, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino. Toks nutraukimas prieštarauja sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Taip pat ieškovas nesutinka su atsakovo argumentu, kad teismas netinkamai taikė CK 6.64 straipsnio nuostatas, todėl nepagristai nusprendė, jog ieškovas yra nelaikytinas pažeidusiu savo prievolę mokėti palūkanas pagal sutartį. Bankas sutartį nutraukė nesilaikydamas įstatymo nuostatų: paskolos tarpiniai mokėjimai (grąžinimai) buvo padaryti iki 2009 metų birželio mėnesio, nesumokėtų palūkanų suma neviršijo 10 procentų bendros kredito sumos, jokio papildomo kreditoriaus pranešimo su raginimais sumokėti skolą ieškovas nesulaukė, o atsakovas nuo 2008 m. gegužės mėn. (nuo ieškovo pirmo žodinio prašymo) nevykdė sutartinių įsipareigojimų dėl dalies turto atlaisvinimo nuo įkeitimo ir pažeidė prievolę. Ieškovui teliko tik pasinaudoti CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir dėl to, kad atsakovas neįvykdė pareigų ieškovui, pagrįstai sustabdyti savo prievolės įvykdymą, tikintis, kad su atsakovu pavyks rasti bendrą sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas  sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik atsakovas AB bankas Snoras, nesutikdamas su tomis teismo sprendimo dalimis, kuriomis patenkinta dalis ieškovo reikalavimų, taip pat apeliuodamas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atsakovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų, turi pareigą patikrinti ir įvertinti pagrįstumą bei teisėtumą tų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis patenkinti ieškovo reikalavimai pripažinti, kad atsakovas AB bankas Snoras pažeidė sutartinę prievolę atsisakyti dalies įkeisto turto hipotekos, taip pat pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė paskolos (kredito) sutartį. Be to, apeliacijos dalyką sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė žyminio mokesčio dydžio nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles.

Dėl kreditoriaus AB banko Snoras prievolės pagal paskolos sutarties sąlygas pažeidimo

            Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Vykdydami prievoles kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 str.). Šios bendrosios prievolių teisės norminės taisyklės taikomos ir sutartinių teisinių santykių dalyviams (CK 6.158 str. 1 d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Be to, kiekviena prievolinių teisinių santykių šalis savo pareigas turi atlikti kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 ir 3 d.). Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas draudžiama, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Ši norminė taisyklė itin aktuali reguliuojant sutartinių teisinių santykių dalyvių elgesį vykdant sutartį, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d. nuostata).

           Pagal 2006 m. kovo 23 d. šalių sudarytos paskolos sutarties 26 punktą (sutarties šalių 2007 m. vasario 6 d. papildomu susitarimu Nr. 2 prie kredito sutarties suderinta punkto redakcija) šalys sutarė dėl hipotekos išregistravimo bankui įkeisto turto daliai sąlygų: paskolos gavėjui atlikus 8,4622 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), inžinerinės infrastruktūros darbus, numatytus paskolos sutarties 15.1 punkte, ir pateikus bankui pakartotinį turto vertinimą, kuris atliekamas Turto ir verslo pagrindų įstatyme nustatyta tvarka, kuriame konstatuojamas įkeisto turto vertės padidėjimas, bankas, paskolos gavėjo prašymu, atsisako nuo hipotekos įkeisto turto daliai, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės ir lėšos, gaunamos iš turto pardavimo, skiriamos šiai paskolai padengti. Ši banko prievolė atsisakyti dalies įkeisto turto hipotekos yra sąlyginio pobūdžio (CK 6.30 str. 1 d.), nes jos atsiradimas pagal sutartį siejamas su atitinkamų aplinkybių buvimu ateityje, tai yra su inžinerinės infrastruktūros darbų, numatytų sutarties 15.1 punkte atlikimu konkrečiame įkeistame žemės sklype ir šio sklypo vertės padidėjimu po nurodytų darbų atlikimo, kuris turėtų būti konstatuotas pakartotinio žemės sklypo įvertinimo dokumentuose. Be to, tokios banko pareigos vykdymas, įvykus aukščiau nurodytoms jos atsiradimo sąlygoms, yra nulemtas paskolos gavėjo prašymo atlaisvinti dalį turto nuo hipotekos, laikantis sutartyje numatyto paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo ir likusios įkeisto turto vertės santykio, taip pat vykdant sutarties sąlygą, jog lėšos, gaunamos iš turto pardavimo, skiriamos paskolai dengti.

            Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštiškai kreipėsi į atsakovą su prašymu atlaisvinti nuo hipotekos įkeisto turto dalį už 1 503 440 Lt sumą, prašymą argumentuodamas jo skolinio įsipareigojimo dydžio ir įkeisto turto vertės santykiu, apskaičiuotu po įkeisto turto įvertinimo (1 t., b. l. 64-65). Sprendžiant pagal banko 2008 m. rugpjūčio 20 d. atsakymo į ieškovo prašymą turinį (1 t., b. l. 66), bankas iš esmės neprieštaravo ieškovo prašymui, tačiau abstrakčiai nurodė, kad jo prievolei pagal paskolos sutarties 26 punktą atsirasti turi būti įvykdytos visos sutarties 23 ir 26 punktuose numatytos sąlygos. Bankas šiame atsakyme rašė, kad sutiktų panaikinti įkeitimą daliai įkeisto turto gavus ieškovo prašymą su atnaujintu įkeisto turto vertės nustatymu ir norimo atlaisvinti nuo hipotekos turto sąrašu. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 26 d. rašte bankui nurodė, kad įkeistas turtas turto vertintojo UAB „Liturta“  įvertintas 7 019 000 Lt verte              , taip pat ieškovas išvardijo konkretų 1 800 000 Lt vertės turtą, kurį prašė atlaisvinti nuo hipotekos (1 t., b. l. 67-68). Taigi ieškovas faktiškai įvykdė banko 2008 m. rugpjūčio 20 d. rašte pateiktus nurodymus tam, kad galima būtų vykdyti paskolos sutarties 26 punkte numatytą banko prievolę (pateikė įkeisto turto naujo įvertinimo pažymas ir pageidaujamo atlaisvinti nuo hipotekos turto sąrašą). Byloje nekilo ginčo, kad iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio buvo atlikti bankui įkeisto 8,4622 ha žemės sklypo inžinerinės infrastruktūros darbai, dėl kurių padidėjo šio sklypo vertė, kad jame buvo suformuoti atskiri turtiniai vienetai (sklypas išskaidytas į mažesnius žemės sklypus), iš kurių pardavimo gautos lėšos buvo nukreipiamos paskolai grąžinti, kad buvo pateiktas atnaujintas ieškovo įkeisto banko naudai turto įvertinimas, fiksuojantis to turto vertės padidėjimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui 2008 m. rugpjūčio 26 d. teikiant prašymą bankui dėl dalies įkeisto turto atlaisvinimo nuo hipotekos, buvo susidariusios visos sąlygos, būtinos banko prievolei pagal paskolos sutarties 26 punktą atsirasti ir ją vykdyti. Banko 2008 m. rugsėjo 26 d. rašto ieškovui dėl prašymo atlaisvinti turto dalį nuo hipotekos turinys (1 t., b. l. 69), atitinkantis AB banko Snoras Paskolų komiteto 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokole fiksuojamo nutarimo turinį (2 t., b. l. 120-121), leidžia vertinti, kad atsakovas (bankas) ketino ne vykdyti prievolę, numatytą paskolos sutarties 26 punkte ir jame nustatytomis sąlygomis, bet inicijavo paskolos sutarties sąlygų pakeitimus, iš kurių dalis net nesusiję su paskolos sutarties 26 punkte numatyta banko pareiga ir jos atsiradimo bei vykdymo sąlygomis. Paaiškindamas ieškovui ketinimų keisti paskolos sutarties nuostatas dėl paskolos užtikrinimo priemonių bei koreguoti kitas sutarties sąlygas priežastis atsakovas 2008 m. spalio 2 d. rašte (1 t., b. l. 71) nurodė, kad bankas neturi pilnos informacijos apie gaunamas pajamas iš įvairių investicijų, kad nuo gegužės mėnesio nepavyko parduoti nė vieno žemės sklypo iš suformuoto vieneto, kad bankas atsižvelgia į nekilnojamojo turto rinkos sąstingį ir kainų mažėjimo tendenciją, mažėjančias galimybes parduoti komercinio pobūdžio žemės sklypus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog susitardamos dėl paskolos sutarties 26 punkte nustatytų sąlygų šalys prisiėmė tam tikrą komercinę riziką, todėl vien aplinkybės, susijusios su banko abejonėmis dėl įkeisto turto likvidumo ar turto kainų rinkoje mažėjimo tendencijų, negalėjo būti pagrindas vienašališkai atsisakyti vykdyti paskolos sutarties 26 punkte numatytą kreditoriaus (banko) prievolę dėl hipotekos atsisakymo skolininko įkeisto turto daliai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir atsakovo argumentą dėl esą netinkamo ieškovo turto įvertinimo šiam kreipiantis su prašymu į banką dėl sutarties 26 punkto sąlygų vykdymo. Byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė bankui atnaujintas turto rinkos vertės nustatymo pažymas (1 t., b. l. 82-84). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas pateikė paskolos sutarties sąlygas atitinkančius duomenis apie atnaujintą turto įvertinimą, nes šias aplinkybes patvirtina teismo sprendime išdėstyti įrodymai. Pažymėtina, kad paskolos sutarties 26 punkto sąlygose nenustatyta, kokius konkrečius turto vertinimo dokumentus (jų pakankamumo prasme) turi pateikti paskolos gavėjas, reikšdamas prašymą dėl dalies turto atlaisvinimo nuo hipotekos. Byloje yra AB banko Snoras Paskolų komiteto 2006 m. kovo 21 d. posėdžio protokolinis nutarimas suteikti ieškovui vartojamąją (Lombardinio tipo) paskolą (2 t., b. l. 100-101). AB banko Snoras prezidento 2005 m. birželio 3 d. įsakymu patvirtintos Paskolų už užstatą fiziniams asmenims teikimo instrukcijos (2 t., b. l. 122-133) dalies „Sutarčių sąlygų keitimo tvarka“ 97 punkte nurodyta, kad gavęs paskolos gavėjo (kliento) prašymą dėl paskolos sutarties sąlygų keitimo, banko filialo kreditų skyriaus viršininkas, kreditų skyriaus, filialo skyriaus arba klientų aptarnavimo skyriaus vyresnysis kreditų ekspertas arba kreditų ekspertas įvertina įkeistą turtą, surašydamas turto vertės nustatymo pažymą, jei turi atitinkamus turto vertintojo kvalifikacinius pažymėjimus, arba, jeigu tokių neturi, gauna iš kliento už paskolą įkeisto turto vertės nustatymo pažymą, atliktą bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų, kurių sąrašas patvirtintas banko valdyboje (Instrukcijos 97.2 ir 97.2.1 p.). Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (galiojo iki 2012 m. gegužės 1 d.), 77.1 punkte nustatyta, kad turto vertės nustatymo pažyma yra turto vertinimo dokumentas. Turto vertės nustatymo pažyma yra sudėtinė turto vertinimo ataskaitos dalis, kurioje formuluojamas galutinis turto vertintojo išvados patvirtinimas (Metodikos 82 p.). Laikytina, kad su prašymu dėl dalies turto atlaisvinimo nuo hipotekos teikdamas turto vertės nustatymo (turto atnaujinto įvertinimo)  pažymas, ieškovas banko vidaus norminių aktų reikalavimų nepažeidė ir tinkamai įvykdė paskolos sutarties 26 punkte numatytas sąlygas. Galiausiai nėra nustatyta, kad turto vertinimas, kurio pagrindu UAB „Liturta“ parengė  2008 m. rugpjūčio 21 d. ir 2008 m. rugpjūčio 22 d. turto vertės nustatymo pažymas (1 t., b. l. 82-84) ir kurias ieškovas teikė bankui prašydamas vykdyti paskolos sutarties 26 punkte nustatytą banko prievolę, būtų atliktas nesilaikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad pagal paskolos sutarties 26 punkte nurodytas sąlygas nuo hipotekos galėjo būti atlaisvinami tik atskiri turtiniai vienetai, suformuoti iš Motaičių kaime esančių 8,4622 ha ir 2,0469 ha žemės sklypų. Šie žemės sklypai bei juose esantys ir būsiantys daiktai buvo įkeisti užtikrinant 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties sąlygų įvykdymą (paskolos sutarties 19.1 - 19.4 p.). Šalių 2006 m. birželio 19 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie paskolos sutarties (1 t., b. l. 11) paskolos gavėjas užtikrino visišką paskolos sutarties sąlygų įvykdymą papildomo turto (dviejų žemės sklypų su statiniais) įkeitimu. Paskolos sutarties 26 punkte abstrakčiai nurodoma apie bankui ieškovo įkeisto turto dalies hipotekos išregistravimo sąlygas, esant šiame punkte nurodytoms tokio juridinio veiksmo atlikimo sąlygoms. Prašydamas pateikti turto, kurį ieškovas pageidauja atlaisvinti nuo hipotekos, sąrašą, bankas neakcentavo, kad iš hipotekos gali būti išregistruotas tik tas turtas (jo dalis), kurį sudaro turtiniai vienetai, suformuoti iš konkrečių žemės sklypų. Pažymėtina, kad svarstydamas prašymą dėl dalies turto atlaisvinimo nuo hipotekos, bankas nekėlė sąlygų, susijusių su ieškovo nurodyto turto, kurį jis pageidavo atlaisvinti nuo hipotekos, netinkamumu, bet netgi priešingai, – kėlė sąlygas, kurioms esant duotų sutikimą parduoti arba įkeisti kitus turtinius vienetus (kitus žemės sklypus su statiniais), o ne tuos, kurie nurodyti paskolos sutarties 19.1 ir 19.2 punktuose (1 t., b. l. 69). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atmetami apeliacinio skundo argumentai, esą ieškovas prašė atlaisvinti nuo hipotekos tą turtą, kurio atžvilgiu paskolos sutarties 26 punkto nuostatos apskritai negalėjo būti taikomos. Vertindama byloje esančių rašytinių įrodymų, o pirmiausia 2008 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais vykusio šalių susirašinėjimo dėl banko prievolės pagal paskolos sutarties 26 punktą vykdymo turinį, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog ieškovo 2008 m. rugpjūčio 26 d. prašymas atlaisvinti dalį įkeisto turto nuo hipotekos neatitiko sutartyje nustatytų reikalavimų ir sąlygų, todėl atsakovas šį prašymą esą vertino kaip prašymą keisti paskolos sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo įvykdyti paskolos sutarties 26 punkte numatytą kreditoriaus prievolę dėl skolininko įkeisto turto dalies hipotekos išregistravimo, o atsakovas vienašališkai atsisakė vykdyti šią sutartinę prievolę, pats inicijuodamas paskolos sutarties pakeitimus, kurių dalis net nesusiję su paskolos sutarties 26 punkto taikymu.

          Paskolos sutarties 23 punkte numatyta, kad ieškovui suteikta paskola bus grąžinama iš suformuotų atskirų turtinių vienetų įkeičiamame 8,4622 ha žemės sklype pardavimo.  Kaip jau minėta, vėlesniais susitarimais savo skolinių prievolių vykdymą pagal paskolos sutartį ieškovas užtikrino papildomomis užtikrinimo priemonėmis (papildomai įkeitė kitus nekilnojamojo turto objektus). Jo prašymas atlaisvinti nuo hipotekos dalį įkeisto turto, kurį sudaro ne tik turtiniai vienetai, suformuoti 8,4622 ha žemės sklype, bet ir kitas bankui įkeistas turtas šios paskolos grąžinimui užtikrinti, neiškreipia paskolos sutarties 26 punkte nustatytų sąlygų ir nereiškia, kad lėšos, gaunamos iš bankui įkeisto turto, skirto pardavimui, pardavimo pajamų nebus skiriamos paskolai dengti.

           Atsakovas nesilaikė CK 6.59 straipsnyje nustatyto draudimo vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, įstatymas ar sutartis tokios teisės atsakovui nenumatė. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą (CK 6.205 str. nuostatos). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas (bankas), kaip kreditorius, pažeidė paskolos sutarties 26 punkte numatytą pareigą, todėl teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą patenkindamas šį ieškovo reikalavimą.

Dėl paskolos sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo

          Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo įvykdyto vienašalio paskolos sutarties nutraukimo, tikslinga apsvarstyti, ar ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis ir ar jai taikytinos vartojimo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos.

           Atsakovo sprendimu buvo nutarta ieškovui suteikti lombardinio tipo vartojamąją paskolą (2 t., b. l. 100). Tokios rūšies paskolos apibrėžimas pateiktas AB banko Snoras lokaliniuose teisės aktuose. AB banko Snoras prezidento 2005 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 203-05 patvirtintos Paskolų už užstatą fiziniams asmenims teikimo instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad „Vartojimo paskola su užstatu (Hiperpaskola) – tai paskola su užstatu fiziniam asmeniui, skirta vartojimo reikmėms, nekilnojamajam/kilnojamajam turtui pirkti, investicijoms ir kt. bei išduodama atsižvelgiant į kliento gaunamas pajamas bei įkeičiamo turto vertę. Išskiriami du paskolų tipai: Vartojimo paskola su užstatu ir Lombardinio tipo paskola (Instrukcijos 44 p.). Tokių paskolų grąžinimas turi būti užtikrintas banko valdybos sprendimu patvirtintu turto įkeitimu, neviršijant jame nurodytų paskolos sumos ir įkeičiamo turto vertės santykių (Instrukcijos 45 p.).  Lombardinio tipo paskola grąžinama pagal banko valdybos patvirtintas sąlygas (Instrukcijos 51.2 p.). Lombardinio tipo paskolos atveju suteikiamos paskolos suma nustatoma atsižvelgiant į įkeičiamo turto vertę, kurią nustato banko darbuotojas, turintis turto vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą arba kiti bankui priimtini nepriklausomi turto vertintojai“ (Instrukcijos 53.2 p.). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad  nors ieškovui suteikta paskola vadinama vartojamąja paskola, kurios dydį ir grąžinimo sąlygas apsprendžia paskolos davėjui įkeičiamo turto vertė, tačiau tai nereiškia, jog tokia paskola turi ir/ar gali būti teikiama tik vartojimo reikmėms. Kaip jau nurodyta, pagal minėtos Instrukcijos 39 punktą vartojimo paskola su užstatu gali būti suteikta tiek vartojimo reikmėms, tiek investicijoms ir kitokiam tikslui. Šiuo atveju ieškovo sudarytos su atsakovu paskolos sutarties teisinį kvalifikavimą nulemia ieškovo kreditavimo tikslas, aptartas paskolos sutarties 15.1 punkte (pagal 2006 m. birželio 19 d. papildome susitarime Nr. 1 prie sutarties suderintą punkto redakciją): „žemės sklypo inžinerinės infrastruktūros parengimo darbams finansuoti, dujų tiekimui įrengti, kaimo turizmo komplekso plėtrai (remontui, renovacijai) finansuoti ir kitai veiklai, susijusiai su nekilnojamuoju turtu, finansuoti“. Kreditavimo tikslas ir faktinės paskolos panaudojimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad paskola ieškovui buvo suteikta kaip investicija jo verslui, susijusiam su nekilnojamojo turto pardavimo operacijomis ir kaimo turizmo paslaugų teikimu, finansuoti. Tai reiškia, kad ieškovui buvo suteikta investicinė paskola jo verslo poreikiams tenkinti, todėl ieškovo ir atsakovo sutartiniams santykiams netaikytinos vartojimo sutartis reguliuojančios teisės normos. Šalių sutarčiai taip pat netaikytinos ir vartojimo kredito sutarties santykius reglamentuojančios CK šeštos knygos XLIII skyriaus trečio skirsnio normos, nes pagal šalių sudarytą paskolos (kreditavimo sutartį) kreditas ieškovui suteiktas įkeičiant nekilnojamąjį turtą (CK 6.886 str. 3 d. 1 p.). Ši aplinkybė pagrįstai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

             Paskolos sutartį atsakovas (bankas) vienašališkai nutraukė nuo 2008 m. gruodžio 4 d. Ieškovui adresuotame 2008 m. lapkričio 18 d. pranešime „Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties“ atsakovas nurodė, kad ieškovas nevykdo paskolos sutartyje numatytų įsipareigojimų dėl palūkanų už paskolą mokėjimo (1 t., b. l. 76). Pranešime nurodytas palūkanų mokėjimo įsiskolinimo laikotarpis ir nesumokėtų palūkanų suma. Šiame pranešime atsakovas nurodė, kad nutraukia sutartį remdamasis paskolos sutarties 25.2 ir 25.2.3 punktais. Kitokių sutarties vienašalio nutraukimo pagrindų atsakovas nenurodė. Paskolos sutarties 25.2 punkte įtvirtinta banko teisė  „nesikreipiant į teismą, ... raštu pranešus apie tai paskolos gavėjui prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas (bankas savo nuožiūra pasirenka, kokį veiksmą atlikti konkrečiu atveju), jei: paskolos gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas“ (sutarties 25.2.3 p.). Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas nutraukė sutartį su ieškovu ne todėl, jog ieškovas sustabdė prievolės vykdymą nebemokėdamas palūkanų, o todėl, jog ieškovas nesutiko su atsakovo siūlomomis nelygiateisėmis hipotekos panaikinimo turtui sąlygomis. Teismo nuomone, atsakovo pranešime sutarties nutraukimo pagrindas – sutarties 2.5 punktas buvo įrašytas tik formaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada neparemta įrodymais.

          CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu. Komercinių bankų paskirtis ir jų veiklos esmė yra finansinių paslaugų teikimas už piniginį atlygį. Paprastai bankų gaunamą piniginį atlygį už teikiamas finansines paslaugas sudaro palūkanos, mokamos už naudojimąsi šiomis paslaugomis. Ypač tai būdinga bankų teikiamų paskolų (kreditų) teisiniams santykiams, kuriems esant palūkanos atlieka mokėjimo už naudojimąsi gautais paskolos pinigais funkciją.  Esant paskolos santykiams mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos suma ir jų mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad paskolos sutartyje nustatytos palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2007, ir kt.). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatytos pagrindinės paskolos gavėjo pareigos – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atlyginimo už naudojimąsi paskolos pinigais funkciją atliekančių palūkanų mokėjimas yra viena iš esminių skolininko vykdytinų prievolių, tokio palūkanos turi būti sumokamos visais atvejais, kai sutartyje yra aptartos konkrečios jų skaičiavimo bei mokėjimo sąlygos (CK  6.872 str., 6.881 str. nuostatos). Ginčo šalys palūkanų už naudojimąsi paskola skaičiavimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką aptarė paskolos sutarties III ir IV dalyse. Be kita ko, sutarties 15.4 punkte įtvirtinta sąlyga, jog palūkanos skaičiuojamos ir mokamos kas mėnesį, kiekvieno mėnesio 21 dieną už negrąžintą paskolos dalį. Taigi sutartimi buvo aptarta paskolos gavėjo nuolatinio pobūdžio (periodiškai vykdoma kiekvieną mėnesį) palūkanų mokėjimo prievolė. Aplinkybę, kad  sutartimi sulygtų palūkanų mokėjimo prievolė yra viena esminių paskolos gavėjo prievolių, patvirtina ir tai, jog sutartyje numatytos palūkanų mokėjimo tvarkos pažeidimas suponuoja paskolos davėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Šalių sudarytos paskolos sutarties 25.2 punkte įtvirtinta banko teisė nesikreipiant į teismą, raštu pranešus paskolos gavėjui prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jeigu paskolos gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsia grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (sutarties 25.2.3 p.). Šią teisę atsakovas įgyvendino 2008 m. lapkričio 18 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d., nes ieškovas (paskolos gavėjas) nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nemokėjo palūkanų už gautą paskolą (1 t., b. l. 76). Atsakovas nepažeidė paskolos sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos ir turėjo pagrindą pasinaudoti sutartyje numatyta sutarties vienašalio nutraukimo teise dėl paskolos gavėjo padaryto esminio sutarties pažeidimo, pasireiškusio palūkanų už paskolą nemokėjimu (CK 6.217 str. 1 ir 5 d. nuostatos). Byloje neįrodytos aplinkybės dėl skundžiamame teismo sprendime pateiktos subjektyvios išvados, esą sutartis buvo nutraukta ne dėl palūkanų nemokėjimo (kaip galimo sutarties nutraukimo pagrindo), o dėl kitų priežasčių. Aplinkybių, kurios sudarė galimybę atsakovui nutraukti sutartį pranešime dėl sutarties nutraukimo nurodytu pagrindu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime išsakyti teiginiai, kad paskolos grąžinimo tarpiniai mokėjimai buvo vykdomi tinkamai ir netgi įvykdyti anksčiau laiko (atlikti „į priekį“), kad tuo metu vyko derybos tarp šalių dėl banko prievolės atlaisvinti dalį įkeisto turto nuo hipotekos, kad bankas nesiėmė nutraukti sutarties tuoj po to, kai atsirado sutarties 2.5 punkte nurodytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tai, jog atsakovui (paskolos davėjui) buvo akivaizdu, dėl kokios priežasties ieškovas nebevykdė palūkanų mokėjimo prievolės, jog ieškovui buvo akivaizdu, kad atsakovas neketina nutraukti sutarties dėl palūkanų nemokėjimo, laikytini prielaidomis, paremtomis subjektyviu teismo įsitikinimu, nepagrįstu įrodymais. Galiausiai, vertinant atsakovo nurodytą sutarties nutraukimo pagrindą, neturi esminės reikšmės aplinkybė, dėl kokios priežasties ieškovas nustojo vykdyti palūkanų mokėjimo prievolę, nes pats tokios prievolės nevykdymo faktas sudaro savarankišką galimo sutarties nutraukimo atsiradimo pagrindą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neturėjo teisėto pagrindo sustabdyti palūkanų mokėjimo prievolės vykdymą dėl jo ir paskolos davėjo derybų, susijusių su pastarojo prievole atlaisvinti dalį turto nuo hipotekos.

         Prievolės vykdymo sustabdymo pagrindai reglamentuojami CK 6.46 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 2 dalyje nurodytas skolininko prievolės vykdymo sustabdymo pagrindas – kreditoriaus nevykdymas savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą.  Šis prievolės sustabdymo pagrindas taikomas esant dvišalei prievolei, kada abi šalys savo pareigas turi įvykdyti tuo pačiu metu (CK 6.39 str. 3 d. sąlyga). Jeigu kreditorius savo priešpriešinės pareigos nevykdo, skolininkas turi teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą. Ieškovo teigimu, jis sustabdė palūkanų mokėjimo prievolės vykdymą po to, kai su atsakovu nepavyko susitarti, kad šis įvykdytų paskolos sutarties 26 punkte numatytą prievolę atlaisvinti dalį įkeisto turto nuo hipotekos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad paskolos sutartyje įtvirtinta paskolos gavėjo prievolė mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolą ir atsakovo prievolė atlaisvinti turto dalį nuo hipotekos gali būti laikomos priešpriešinėmis šalių prievolėmis, kurio vykdytinos vienu metu, arba vykdytinos paeiliui viena po kitos (kada savo prievolę pirmiau turėtų įvykdyti atsakovas), arba kad vienos iš šių prievolių vykdymas yra kitos prievolės vykdymo sąlyga. Nurodytos atsakovo ir ieškovo sutartinės prievolės nekvalifikuotinos kaip priešpriešinės, jos nėra tiek susijusios, kad šiuo atveju būtų galima pateisinti ieškovo prievolės sustabdymą. Skiriasi šių prievolių rūšis ir kilmė (ieškovo prievolės atsiradimą mokėti palūkanas lemia paskolos suteikimo faktas, o atsakovo prievolė yra sąlyginė ir jos atsiradimą lemia tik tam tikrų aplinkybių viseto susidarymas), skiriasi prievolių atsiradimo ir jų vykdymo tvarka bei būdas (ieškovo mokėjimo prievolė yra sąlygota sutartyje nustatytų palūkanų periodiško skaičiavimo ir mokėjimo terminų bei tvarkos, atsakovo prievolės įvykdymas terminu nesaistomas, ji vykdytina tik paskolos gavėjo prašymu ir tik susidarius sutartyje aptartoms prievolės atsiradimo sąlygoms). Prievolių kilmės, turinio ir vykdymo tvarkos skirtumai neleidžia jų laikyti priešpriešinėmis, tuo labiau vykdytomis tuo pačiu metu ar vykdytinomis viena paskui kitą (CK 6.58 str. 1 d., 6.207 str. 1 ir 2 d. nuostatos). Nagrinėjamu atveju ieškovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis teigia sustabdęs palūkanų mokėjimo prievolės vykdymą, nepateisina šio veiksmo, todėl negalima tokį veiksmą pripažinti teisėtu. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta teisingu atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, kad ieškovas neturėjo pagrįstos teisės atsisakyti mokėti palūkanas ar sustabdyti jų mokėjimą net ir tuo atveju, jeigu atsakovas pažeidė savo prievolę atsisakyti dalies įkeisto turto hipotekos. Teisėjų kolegija sutinka ir su apelianto motyvais, kad ieškovas tinkamai nepranešė apie atsisakymą mokėti palūkanas, tokį elgesį grindžiant prievolės vykdymo sustabdymu. CK 6.58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apie priešpriešinės prievolės vykdymo sustabdymą arba atsisakymą apskritai ją vykdyti, turi būti pranešama kitai šaliai. Paskolos sutarties 37 punkte aptarta, kad sutarties šalių visi pranešimai, ataskaitos ir kitas susirašinėjimas, vykdant sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliniu ryšiu. Pagal sutarties sąlygas apie prievolės vykdymo sustabdymą atsakovui turėjo būti pranešta raštu sutartyje nustatyta tvarka, tačiau byloje esančiuose šalių susirašinėjimo dokumentuose nėra net užuominų apie tai, kad ieškovas dėl konkrečių priežasčių sustabdo prievolės mokėti palūkanas vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pasakymas paskolą administravusiai banko filialo darbuotojai (byloje apklaustai liudytoja A. B. – žr. 2 t., b. l.  77-78) apie tai, kad ieškovas palūkanų nemokės, kol vyksta derybos dėl jo prašymo bankui atsisakyti dalies įkeisto turto hipotekos, neprilygsta pagal sutarties sąlygas tinkamam pranešimui kitai sutarties šaliai apie prievolės vykdymo sustabdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui nevykdant paskolos sutarties 26 punkte numatytos jo prievolės, ieškovas galėjo pasirinkti kitus pažeistos teisės gynimo būdus, bet ne atsisakymą mokėti palūkanas ar šios prievolės vykdymo sustabdymą. Taip elgdamasis jis objektyviai rizikavo tuo, kad kita šalis gali pasinaudoti sutartyje numatytu jos nutraukimo pagrindu, nes, kaip jau pažymėta, šiomis konkrečiomis aplinkybėmis prievolės mokėti palūkanas nebevykdymas negali būti pateisinamas  CK 6.46 straipsnyje nurodytais prievolės vykdymo sustabdymo pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas savigynos teisę sustabdyti prievolės vykdymą įgyvendino pažeisdamas sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.58 str. 7 d., 6.207 str. 3 d.). Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog atsakovas, kaip kreditorius, laikytinas pažeidusiu prievolę, nes neįvykdė pareigos skolininkui (ieškovui) ir šis dėl to pagrįstai sustabdė savo prievolės vykdymą. Nagrinėjamoje byloje vertinant šalių ginčytinus santykius netaikytina CK 6.64 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti taisyklę, kad skolininkas laikomas prievolės nepažeidusiu, jeigu prievolę pažeidžia kreditorius. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis konstatuojama, kad ieškovas, kaip skolininkas, pažeidė prievolę mokėti palūkanas, kad šis pažeidimas negalėjo būti sąlygotas atsakovo, kaip kreditoriaus, prievolės, numatytos paskolos sutarties 26 punkte, nevykdymo, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą vienašališkai nutraukti paskolos sutartį. Kaip jau minėta, atsakovas laikėsi sutartyje nustatytos jos vienašalio nutraukimo tvarkos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčo šalių santykiams netinkamai taikė CK 6.218 straipsnio 2 dalyje numatytas sutarties nutraukimo sąlygas. Teisėjų kolegija išaiškina, kad ši teisės norma taikytina tais atvejais, kai sutartį pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo pasiūlo ją įvykdyti, tuomet nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties vykdymo. Šalių ginčo atveju šios norminės nuostatos netaikytinos, nes ieškovas pasiūlymą atsakovui dėl tolesnio sutarties vykdymo pateikė jau po to, kai atsakovas pranešė ieškovui apie vienašalį sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 76-77).

            Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias sutartinių prievolių vykdymą ir sutarčių nutraukimą, klaidingai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl šalių prievolių vykdymo tvarkos ir sąlygų, savo išvadas padarė remdamasis įrodymais nepagrįstomis aplinkybėmis, todėl šioje dalyje priėmė neteisingą sprendimą. Teisėjų kolegija naikina šią sprendimo dalį ir ieškovo reikalavimą dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (negaliojančiu) atmeta.

            Pripažinus atsakovo įvykdytą vienašalį paskolos sutarties nutraukimą teisėtu ir pagrįstu veiksmu, netenka prasmės pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų dėl ieškovo prašymų įpareigoti atsakovą vykdyti paskolos sutartyje numatytas pareigas bei pratęsti paskolos sutarties galiojimo terminą teisinė analizė, todėl dėl šių argumentų teisėjų kolegija daugiau nepasisako.

Dėl mokėtino žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

           Atsakovo apeliaciniame skunde keliami klausimai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino pareikštų reikalavimų pobūdį, netinkamai taikė ieškinio įkainojimo taisykles, todėl neteisingai nustatė žyminio mokesčio dydį, kas lėmė ir neteisingą bylinėjimosi išlaidų nustatymą bei paskirstymą.

          Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aukščiau nurodytais klausimais iš esmės pasisakyta šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje, išnagrinėjus atsakovo atskirąjį skundą dėl žyminio mokesčio, kuriuo apmokestintinas atsakovo paduotas apeliacinis skundas, dydžio. Šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje (4 t., b. l. 180-184) buvo sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinyje pareikštus reikalavimus vertino kaip turtinio pobūdžio ir teisingai nustatė, apskaičiavo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.  Spręsdamas žyminio mokesčio apskaičiavimo klausimą apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusiomis proceso teisės normomis, reglamentavusiomis žyminio mokesčio dydžio apskaičiavimą. 

            Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatuota, kad šioje byloje ieškovas pareiškė kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, juos išdėstydamas tokiu būdu: 1) pripažinti, kad atsakovas AB bankas „Snoras“ (paskolos davėjas) pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo; 2) įpareigoti atsakovą tinkamai įvykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir, esant ieškovo prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos ieškovui priklausančią dalį nekilnojamojo turto, jei atsisakius nuo įkeisto turto dalies, hipotekos paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo suma neviršija 60 procentų likusio įkeisto turto vertės, t. y. turtą už 1 800 000 Lt; 3) pripažinti negaliojančiu atsakovo AB banko „Snoras“ vienašališką paskolos sutarties nutraukimą nuo 2008 m. gruodžio 4 d.; 4) pratęsti paskolos sutarties galiojimo terminą nuo ieškinio teismui padavimo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 24 d. iki teismo sprendimo, priimto šioje byloje, įsiteisėjimo dienos. Nutartyje pažymėta, kad ieškovo išskirti pirmasis ir antrasis, taip pat trečiasis ir ketvirtasis reikalavimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Ieškinyje išskirti pirmasis ir antrasis reikalavimai teisiškai kvalifikuotini kaip vienas reikalavimas dėl pripažinimo, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo.  Reikalavimas dėl pripažinimo yra neturtinio pobūdžio. Dėl ieškovo nurodyto reikalavimo pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, nutartyje pažymėta, jog šis reikalavimas taip pat yra dėl pripažinimo, o už tokio reikalavimo nagrinėjimą taip pat negali būti reikalaujama sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį, kadangi tai yra neturtinio pobūdžio reikalavimas, kuris negali būti vykdomas priverstine tvarka. Ieškovo ieškinyje ketvirtuoju numeriu nurodytas reikalavimas dėl sutarties termino sutartinių prievolių vykdymui pratęsimo pripažintas savarankišku neturtinio pobūdžio reikalavimu dėl teisinių santykių modifikavimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje padaryta išvada, kad ieškovas byloje pareiškė tris neturtinio pobūdžio reikalavimus, iš kurių du pirmosios instancijos teismas patenkino.

        Taigi apeliacinės instancijos teismo jau nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai teisiškai kvalifikuotas ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdis, tai yra neteisingai nustatyta ir įvertinta, kad dalis ieškinio reikalavimų yra turtiniai, nors iš tiesų buvo pareikšti neturtinio pobūdžio reikalavimai. Dėl šios pažaidos pirmosios instancijos teismo sprendime yra netinkamai apskaičiuotos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir žyminį mokestį už pareikštą ieškinį.

           Teisėjų kolegija nurodo, kad už pradiniame ieškinyje pareikštus du neturtinius reikalavimus: 1) pripažinti, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti dalį įkeisto turto nuo hipotekos; 2) pripažinti negaliojančiu vienašališką sutarties nutraukimą, ieškovas yra sumokėjęs 128 Lt žyminio mokesčio, nors turėjo mokėti 256 Lt žyminio mokesčio (2x128 Lt). Už papildomą reikalavimą dėl sutarties galiojimo pratęsimo ieškovas turėjo mokėti 134 Lt žyminį mokestį (indeksuotas žyminio mokesčio dydis, galiojęs papildomo reikalavimo pareiškimo metu), tačiau šio žyminio mokesčio jis nesumokėjo. Nesumokėto žyminio mokesčio klausimas išsprendžiamas apeliacine tvarka priimant procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.).

             Sprendžiant pagal apskųsto sprendimo rezoliucinės dalies turinį, pirmosios instancijos teismas patenkino du iš trijų ieškovo pareikštų neturtinių reikalavimų (kaip minėta, vadovaujantis šioje byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties argumentais, ieškovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovas pažeidė sutartinę prievolę atlaisvinti ieškovo nekilnojamąjį turtą nuo įkeitimo, taip pat ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą tinkamai įvykdyti paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir, esant ieškovo prašymui, atlaisvinti nuo hipotekos ieškovui priklausančią dalį nekilnojamojo turto, teisiškai kvalifikuoti kaip vienas neturtinis reikalavimas). Tokiu būdu ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteistas jo sumokėto dydžio – 128 Lt žyminis mokestis už vieną pradiniame ieškinio pareiškime išdėstytų reikalavimų. 128 Lt dydžio žyminis mokestis už kitą pirmosios instancijos teismo patenkintą ieškovo reikalavimą turėtų būti priteistas iš atsakovo į valstybės pajamas. Žyminis mokestis, sudarantis 134 Lt sumą, mokėtinas už atmestą papildomą ieškinio reikalavimą pratęsti paskolos sutarties galiojimą, turėjo būti priteistas į valstybės pajamas iš šio mokesčio nesumokėjusio ieškovo.

            Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš dalies keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas tokiu būdu, jog lieka patenkintas vienas iš trijų neturtinių ieškovo reikalavimų, o du reikalavimai tampa atmesti. Kadangi vienas iš ieškinio reikalavimų yra patenkintas, ieškovui priteistinas jo sumokėtas 128 Lt žyminis mokestis iš atsakovo. Atmetus du ieškinio reikalavimus (iš kurių vienas pareikštas vėlesniu patikslintu ieškiniu), iš ieškovo į valstybės pajamas priteistinas 262 Lt (128 + 134) žyminis mokestis už šiuos reikalavimus, kurių ieškovas nėra apmokėjęs ir kurie yra atmesti. Kadangi iš dalies tenkinant atsakovo apeliacinį skundą yra atmetamas vienas iš patenkintų ieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovo priteisiama pusė už apeliacinį skundą sumokėto  žyminio mokesčio - 137 Lt.

          Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (fiksuojant, kad patenkintas vienas iš trijų ieškovo reikalavimų), ieškovui kompensuotina 1/3 dalis jo turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, o atsakovui – 2/3 dalys tokių išlaidų. Pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo 11 700 Lt, o apeliacinės instancijos teisme – 4000 Lt advokato pagalbos išlaidų, todėl ieškovui iš atsakovo priteisiama atitinkamai po 1/3 dalį šių išlaidų kiekvienos instancijos teisme.

          Pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo 20 480  Lt, o apeliacinės instancijos teisme – 7 415 Lt advokato pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija, vertindama bylos apimtį ir sudėtingumą, taip pat byloje atstovavusių advokatų darbo ir laiko sąnaudų mastą bei vadovaudamasi sąžiningumo ir protingumo kriterijais sprendžia, kad atsakovo turėto išlaidos už advokatų atstovavimą yra per didelės, todėl pagrįstu pripažįsta tokį šių išlaidų dydį: pirmosios instancijos teisme – 15 000 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 5 000 Lt. Šio dydžio išlaidų 2/3 dalys atsakovui priteisiamos iš ieškovo.

          Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš šalių priteisiamos į valstybės pajamas byloje patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

          Ieškovo reikalavimo pripažinti paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu (negaliojančiu) atmetimas sudaro pagrindą panaikinti  byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 150 str. 2 d.).

         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:              

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu atsakovo AB banko Snoras įvykdytas vienašališkas paskolos sutarties nutraukimas. Šioje dalyje priimti kitą sprendimą – atmesti ieškovo G. A. reikalavimą, kuriuo prašyta pripažinti negaliojančiu (neteisėtu) AB banko Snoras vienašališkai įvykdytą 2006 m. kovo 23 d. paskolos sutarties Nr. 031-58322 (su pakeitimais) nutraukimą.

Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovas AB bankas Snoras, kaip kreditorius, pažeidė prievolę – neatlaisvino dalies įkeisto turto nuo hipotekos, palikti nepakeistą.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip: „Priteisti iš ieškovo G. A. atsakovo AB banko Snoras naudai 10 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, į valstybės pajamas – 262 Lt žyminio mokesčio ir 70,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Priteisti iš atsakovo AB banko Snoras ieškovo G. A. naudai 128 Lt žyminio mokesčio, 3 900 Lt advokato pagalbos išlaidų, į valstybės pajamas – 35,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu“.

Priteisti iš atsakovo bankrutuojančio AB banko Snoras ieškovui G. A. 2 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, į valstybės pajamas – 13,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo G. A. atsakovo bankrutuojančio AB banko Snoras naudai 137 Lt žyminio mokesčio ir 2 500 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, į valstybės pajamas – 26,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto sustabdymą byloje Nr. 05200900597L/2009.

Teisėjai                                                                                     Algirdas Gailiūnas                                                    

                                                                                    Kazys Kailiūnas

         Gintaras Pečiulis