Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-1076/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56475-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.4.4.2.1; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 2.4.6.1

 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Rimšelio ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam K. L.,

gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu – nuotoliniu būdu ir proceso dalyviams dalyvaujant teismo posėdžių salėje, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

 ‑ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija) (dėl nukentėjusiosios U. D. tvirkinimo) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

‑ pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

‑ pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 2 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė ‑ laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

K. L. dėl kaltinimo pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl nukentėjusiosios J. P. tvirkinimo) išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       K. L. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vidurio iki 2013 m. vidurio, tiksliau nenustatytomis datomis ir laiku, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), bute (duomenys neskelbtini), bei kitose tyrimo metu nenustatytose vietose, žinodamas, kad U. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, bučiavo ją, kišdamas savo liežuvį į jos burną, nenustatytą skaičių kartų savo rankomis per rūbus ir po rūbais lietė, glostė mažametės kojas, krūtinę, rankomis dirgino jos lytinius organus, demonstravo savo apnuogintą lytinį organą, paėmęs mažametės ranką, dėjo ją prie savo apnuoginto lytinio organo, vulgariai kalbėjo su mažamete lytiškumo ir lytinio gyvenimo temomis. Tokiais veiksmais, sukeliančiais per ankstyvą mažametės U. D. domėjimąsi lytiniais santykiais, kėsindamasis į jos seksualinį neliečiamumą, K. L. tvirkino mažametę U. D..

2.       Be to, K. L. laikotarpiu nuo 2007 m. vidurio iki 2011 m. vidurio, tiksliau nenustatyta data ir laiku, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kambaryje, žinodamas, kad U. D., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės bei panaudodamas fizinį smurtą – jėga paguldęs mažametę ant lovos, užgulęs ją visu savo kūno svoriu, o nukentėjusiajai pradėjus priešintis – laikydamas jos rankas, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su U. D. prieš jos valią analiniu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nepavykus įvesti savo lytinio organo į nukentėjusiosios analinę angą.

3.       Aukščiau nurodytais veiksmais – atlikdamas U. D. tvirkinimo veiksmus bei pasikėsindamas seksualiai prievartauti mažametę U. D., kaltinamasis K. L. padarė žalą nukentėjusiosios psichinei sveikatai, sukeldamas nukentėjusiajai laikino pobūdžio psichikos sutrikimus – vidutinio sunkumo depresijos epizodą, nepatikslintą kaip atsirandantį postnataliniu periodu (F 32.10), ir potrauminio streso sutrikimą (F43.1), trikdančius nukentėjusiosios kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją ir išliekančius iki dabar, ir taip nesunkiai sutrikdė mažametės U. D. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

4.       Apeliaciniame skunde nuteistasis K. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti Klaipėdos rajono prokuratūrai atlikti objektyvų ikiteisminį tyrimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1.                      Pasak nuteistojo, nuosprendis priimtas vadovaujantis nepatikimais, melagingais ikiteisminio tyrimo duomenimis, prokurorės užsakyta, suformuluota menamais klausimais nukentėjusiosios psichologinės-psichiatrinės ambulatorinės ekspertizės išvada, kuri prieštarauja Klaipėdos psichikos sveikos centre žymiai anksčiau nustatytai nukentėjusiosios diagnozei dėl psichikos problemų. Anot nuteistojo, nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys nebuvo susietas su išžaginimu ar tvirkinimu, nors nukentėjusioji buvo gydoma stacionare. Apeliantas teigia, kad ekspertizės išvados dėl nukentėjusiosios psichologinių problemų prieštarauja mokyklos psichologės išvadoms. Psichologė dirbo su nukentėjusiąja nuo antros klasės, pastaroji turėjo psichologinių problemų dėl patyčių mokykloje, tėvų skyrybų, o ne dėl išžaginimo ar tvirkinimo. Žaginto ar tvirkinto vaiko elgesys tampa seksualizuotas ir dažniausiai atsispindi vaiko piešiniuose arba rašiniuose, nepastebėti tokio elgesio neįmanoma. Nei viename iš nukentėjusiosios nuo 2007 m. iki 2021 m. pieštų piešinių seksualizuoto vaiko požymių neįžvelgiama.

4.2.                      Apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas melagingais ir šmeižikiškais U. D. pareiškimais nuteistojo atžvilgiu. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistojo atžvilgiu buvo padaryta daug esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės turėti advokatą pažeidimas. Apeliantas teigia, kad buvo tris kartus nesėkmingai kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių, o 2020 m. rugsėjo 2 d. pranešimu teisėjas informavo, kad gynėjas K. L. nėra būtinas.

4.3.                      Nuteistajam nepavyko išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių prokurorė Jūratė Pocienė neorganizavo nuteistojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris apklausė nukentėjusiąją. Pasak apelianto, prokurorė, nesiėmusi panašios iniciatyvos nuteistojo atžvilgiu, pažeidė BPK 189 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat buvo pažeista BPK 190 straipsnio nuostata, nes nebuvo padaryta akistata su nukentėjusiąja U. D.

4.4.                      Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista BPK 187 straipsnio 1 dalies nuostata – pranešime apie įtarimą nurodyti nusikaltimo padarymo vietą. Teisėjas ignoravo nuteistojo prašymą iškviesti į teismo posėdį ikiteisminį tyrimą vykdžiusią pareigūnę G. B.. Taip pat kaltinamajame akte bei nuosprendyje nenurodyta nusikaltimo vieta ir laikas, tačiau nurodyta daug adresų, kuriuose nuteistasis net nebuvo. Apeliantas pastebi, kad (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) gatvės, taip pat namo Nr. (duomenys neskelbtini), nes tiek namų kaime nėra. Pasak apelianto, teisėjas tiražavo tą pačią klastotę. Nuteistasis teismui buvo pateikęs tikslų adresą, kuriuo jis gyveno kartu su savo sugyventine A. K., ir pridėjo namo, kuriame lankėsi nukentėjusioji per visas išeigines ir senelės atostogas, nuotraukų kopijas. Nuteistasis teigia, kad jie gyvena (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, kuri priklauso (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, nepažeidžiant BPK 174 straipsnio 1 dalies nuostatos, ikiteisminis tyrimas turėjo būti atliekamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kontroliuojant (duomenys neskelbtini) prokuratūrai.

4.5.                      Apeliantas teigia, kad buvo pažeista BPK 196 straipsnio nuostata, nes buvo būtina patikrinti nuteistojo parodymus tariamo nusikaltimo vietoje, taip pat nukentėjusiosios parodymus.

4.6.                      Apeliantas nurodo, kad tam, jog fabrikuojama byla nesubyrėtų ikiteisminio tyrimo metu, specialiai nebuvo nustatinėjamos kaimynų ir draugių tapatybės, su kuriais visą (duomenys neskelbtini) buvimo laiką artimai bendravo nukentėjusioji U. D., byloje nebuvo apklausti asmenys, nesuinteresuoti bylos baigtimi. Byloje nebuvo nustatinėjami visi objektyvūs liudytojai, teisme neapklaustas tyrėjas.

4.7.                      Apeliantas teigia, kad teismas žinojo, jog kita nukentėjusioji J. P. prisipažino prokurorei J. Pocienei, kad į visą šią istoriją buvo įtraukta U. D., ir savo parodymų bei iškeltų pretenzijų nuteistajam atsisakė.

5.       Teismo posėdžio metu nuteistasis K. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Įvertinusi skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus duomenis ir pagrįstai pripažino K. L. kaltu pagal BK 153 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė.

Dėl baudžiamojo proceso nuostatų laikymosi

7.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeista K. L. teisė turėti gynėją. Su šiuo nuteistojo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš kiekvieną apklausą nuteistajam K. L. buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją (t. 6, b. l. 130-135). Pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nuteistasis K. L. atsisakė duoti parodymus, nes neturėjo gynėjo (t. 6, b. l. 140-142). K. L. pakartotinai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir nuteistasis K. L. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2019 m. gegužės 27 d. davė dalyvaujant gynėjai (t. 6, b. l. 143-157). Tačiau vėliau, kaip matyti iš bylos medžiagos K. L. pastoviai keisdavo ir atsisakydavo jam valstybės paskirtų gynėjų (t. 6, b. l. 106, 108, 114-115, 119-120, 121, 123-124, 169, 174-176), nepateikdavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyriui deklaracijų ir dokumentų, patvirtinančių jo pajamas ir turimą turtą. Pirmosios instancijos teisme nuteistajam taip pat buvo išaiškinta jo teisė į gynybą bei teisė turėti gynėją (t. 7, b. l. 53, 71), tačiau šia teise K. L. nepasinaudojo, nepasisamdė sau advokato ir dėl antrinės nemokamos teisinės pagalbos jam suteikimo nesikreipė, nurodydamas, kad tam neturi laiko (t. 7, b. l. 70-71). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistajam K. L. buvo parinkta ir paskirta gynėja ‑ advokatė Silva Mardosaitė (t. 8, b. l. 87-88), kuri dalyvavo teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo K. L. teisė turėti gynėją nebuvo pažeista.

8.       Taip pat apeliantas teigia, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytas klaidingas nusikaltimo padarymo adresas. Apeliantas pastebi, kad (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) gatvės, taip pat namo Nr. (duomenys neskelbtini), nes tiek namų kaime nėra. Šiam nuteistojo teiginiui nepritartina. Liudytoja R. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad buvo įsigijusi namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau išnuomojo A. K. ir K. L. (t. 1, b. l. 179-180). Iš nukentėjusios U. D. parodymų (t. 1, b. l. 70-78; t. 7, b. l. 87-88), taip pat liudytojų D. D. (t. 1, b. l. 163-165), N. D. (t. 7, b. l. 140) parodymų matyti, kad K. L. kartu su A. K. nuomojosi namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur važinėjo savaitgaliais ir per savo atostogas U. D.. Liudytoja N. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad jos motina ir K. L. nuomojosi namą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 122). Liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad iki 2013 metų kartu su K. L. nuomojosi namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 139-140). Minėti liudytojai ir nukentėjusioji suklydo nurodydami, kad A. K. ir K. L. išsinuomotas namas buvo (duomenys neskelbtini), nes abu (duomenys neskelbtini) yra vienas šalia kito, tame pačiame (duomenys neskelbtini). Buvusi namo šeimininkė R. U. tiksliai nurodė namo adresą – (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu, susisiekus su (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ vadovu E. V., buvo nustatytas tikslus vienos iš nusikalstamų veikų padarymo adresas – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 51, 55). Tuo tarpu iš bylos medžiagos akivaizdu, kad kita nusikalstama veika buvo padaryta bute, esančiame (duomenys neskelbtini). BPK 174 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminį tyrimą atliko (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyresnioji tyrėja G. B., o ikiteisminį tyrimą kontroliavo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jūratė Pocienė. Todėl nagrinėjamu atveju BPK 174 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

9.       Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo nuteistojo prašymą iškviesti ir apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją G. B. ir motyvuotai šį prašymą atmetė (t. 7, b. l. 141). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Šiuo atveju tai, kad byloje neatlikti nuteistojo K. L. apeliaciniame skunde nurodyti veiksmai, renkant ir vertinant įrodymus – nuteistasis K. L. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo padaryta akistata nuteistojo K. L. su nukentėjusiąja U. D. bei U. D. su jos senele A. K., nebuvo padarytas nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje, nebuvo nustatyti visi objektyvūs liudytojai, neapklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjas – nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai būtina; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Visos bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nagrinėjami K. L. prašymai bei skundai dėl papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, kurie buvo motyvuotai atmesti prokurorės ir aukštesniojo prokuroro (t. 5, b. l. 22-23, 40-41, 44-45).

10.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nepašalintų abejonių ar prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami nuteistojo naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. L. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 153 straipsnį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija), 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl K. L. kaltės

11.       Apeliantas iš esmės neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kelia abejones jį kaltinančių įrodymų patikimumu.

12.       Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

13.       BK 153 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi (kasacinės nutartys Nr. 2K-725/2007, 2K–356/2014).

14.       Nuteistasis K. L. teisiamajame posėdyje neigė seksualiai prievartavęs, tvirkinęs, bučiavęs savo sugyventinės anūkę U. D. ir parodė, kad jis, atlikęs 12 metų laisvės atėmimo bausmę, turėjo erekcijos problemų. U. D. pas senelę atvažiuodavo savaitgaliais (būdavo nuo penktadienio iki sekmadienio), U. D. būdavo pirmame namo aukšte, o nuteistasis K. L. – antrame, bendrą laiką leisdavo virtuvėje. Nuteistojo K. L. bendravimas su U. D. atšalo 2010 metais tada, kada ji pasakė (anot nuteistojo, melagingai) savo senelei A. K., kad K. L. miegojo (turėjo seksualinių santykių) su jos motina N. D.. Nuteistasis K. L. teigė, kad šito proceso iniciatorė yra nukentėjusiosios U. D. motina N. D., nes U. D., padedant savo motinai, buvo apšmeižusi ir savo tėvą S. D. (duomenys neskelbtini), kadangi N. D. po skyrybų savo vaiką (U. D.) pavertė „karo įrankiu“; J. P. buvo „pamokyta ką sakyti“ savo draugės U. D.. Pasak nuteistojo, N. D. tokiu būdu siekia, kad U. D. kuo ilgiau neišvažiuotų pas tėvą (t. 7, b. l. 72-73).

15.       Nuteistojo K. L. parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas, visų pirma nukentėjusiosios U. D. parodymai ir kiti bylos duomenys, kurie patvirtina ir papildo minėtus parodymus – liudytojų D. D., J. P., N. D., S. D., L. K. parodymai, ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas bei kita bylos medžiaga.

16.       Nukentėjusioji U. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad K. L. atliko su ja seksualinio pobūdžio veiksmus, kai ji buvo 5 ‑ 11 metų amžiaus, viskas dažniausiai vykdavo jos senelės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), K. L. tik vieną kartą ją pabučiavo į lūpas su liežuviu, tuo metu nukentėjusioji jautėsi šlykščiai. Nukentėjusioji U. D. apie K. L. veiksmus papasakojo savo vyresnei seseriai D. D. ir draugei J. P.; tuomet pastaroji U. D. papasakojo, kad K. L., kai jai buvo 6-7 metai, taip pat norėjo ją (J. P.) pabučiuoti, bet ji išsigando ir pabėgo pas savo motiną. Nukentėjusioji nepasakojo apie K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus (duomenys neskelbtini) draugams, nes iš pradžių galvojo, kad tai tik žaidimas. Nukentėjusioji vieną kartą papasakojo apie K. L. veiksmus savo senelei, tačiau ji atsakė, kad taip K. L. tik žaidžia. Nukentėjusioji U. D., būdama (duomenys neskelbtini), socialinei darbuotojai papasakojo apie K. L. veiksmus. U. D. parodė, kad ji neturi priežasties apkalbėti K. L., neturi iš to jokios naudos, už patirtą žalą neprašo pinigų, tiesiog nori teisingumo (t. 7, b. l. 87-88). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė viso proceso metu.

17.       Nukentėjusioji U. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui papildomai parodė, kad ji savaitgaliais atvažiuodavo į (duomenys neskelbtini) pas ten gyvenančią senelę ir K. L.. Iš pradžių K. L. buvo „geras senelis“, žaisdavo su ja (U. D.), bet paskui, prisijaukinęs ją, pradėjo labai dažnai, kiekvieną kartą, kai ji atvažiuodavo pas senelę, rankomis per rūbus ir po jais liesti, glostyti jos kojas, krūtinę, apkabinėti jau ne kaip senelis. K. L. daug kartų (daugiau nei 6-7 kartus) be jokios priežasties, jai matant, nusimaudavo savo kelnes, parodydavo savo lytinį organą ir vėl apsimaudavo kelnes. Nukentėjusioji apie tai, kad K. L. parodė jai savo lytinį organą, papasakojo savo senelei A. K., tačiau ji pasakė nekreipti į tai dėmesio, K. L. taip žaidžia. Žaidžiant automobilyje, K. L. daugiau nei 5 kartus sakė jai (U. D.), kad jie kartu važiuos į mišką lytiškai santykiaut, vieną kartą buvo pasiūlęs 200 Lt už tai, kad ji sutiktų su juo važiuoti į mišką, kartais sakydavo, kad po to „pakas po žeme“, taip pat sakė, kad jie kartu turės vaikų. U. D. miegant vienoje lovoje su senele ir K. L., pastarasis liesdavo jos šlaunis, per apatinius paliesdavo jos lytinius organus. Vieną kartą, kai senelės nebuvo namuose, K. L. miegamajame nustūmė ją ant lovos, pradėjo ją grabalioti, numovė jai kelnes ir pats iki kelių nusimovė savo kelnes ir apatinius rūbus, parodė savo lytinį organą ir juo pamaskatavo, tada K. L., atsigulęs ant jos (U. D.) (ji gulėjo ant nugaros), ją laikydamas, kad negalėtų judėti, įkišo į jos lytinį organą (ar išangę) savo lytinį organą, tuo metu nukentėjusioji juto labai didelį skausmą, labai bijojo, klykė, priešinosi, smeigė pirštus K. L. į akis, spardėsi ir pataikė K. L. į lytinį organą ar šalia jo; nuo to laiko nukentėjusioji pradėjo bijoti K. L.. Kitą kartą, kai senelė su kaimynėmis virtuvėje gėrė, nukentėjusioji U. D. kartu su K. L. gulėdami lovoje žiūrėjo televizorių, tada K. L. pradėjo kaire ranka liesti jos apatinę kūno dalį, iš pradžių šlaunis, o paskui lytinius organus, lietė nuogą kūną po rūbais, po kelnėmis ir jos apatiniais, pirštais suko prie klitorio, taip kartojo kelis kartus. Vieną kartą, K. L., nusimovęs kelnes ir apatinius, apsinuoginęs savo lytinį organą, paėmė U. D. ranką ir padėjo ją ant savo lytinio organo ir ją judino apie 2-3 sekundes, tada paleido jos ranką ir apsimovė kelnes. Nuketėjusiosios U. D. motinos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), K. L. per savo gimtadienį pabučiavo U. D. į lūpas, į jos burną įkišdamas ir liežuvį, nukentėjusiajai buvo nemalonu, šlykštu. Apie K. L. veiksmus, kad pastarasis ją liečia, U. D. papasakojo savo vyresniajai seseriai, kuri taip pat sakė, kad K. L. ir ją (seserį) norėjo pabučiuoti su liežuviu. J. P. jai pasakojo, kad K. L., kai J. P. buvo apie 5 metai, bandė ją paliesti ar pabučiuoti, tačiau ji išsigando ir pabėgo pas motiną. Nukentėjusioji U. D. apie K. L. veiksmus papasakojo (duomenys neskelbtini) vaikų teisių tarnybai. Kai nukentėjusioji U. D. pagalvoja apie K. L., ją apima liūdesys, labai didelis pyktis, anot nukentėjusiosios, K. L. ją sužalojo, dėl jo poelgio ji norėjo mirti (t. 1, b. l. 70-78). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji U. D. nurodė apklausoje, vykusioje 2018 m. gegužės 16 d. (duomenys neskelbtini) policijoje (t. 6, b. l. 14-27, 28-57), ir ekspertizės metu (t. 4, b. l. 160-179).

18.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti viso proceso metu nuosekliais nukentėjusiosios U. D. parodymais. Nukentėjusioji U. D. papasakojo apie K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus atliktus jos atžvilgiu. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos D. D. ir J. P.. Nukentėjusioji U. D. savo seseriai D. D. ir draugei J. P. nuteistojo K. L. veiksmus apibūdino iš esmės analogiškai, kaip ir duodama parodymus apklausų metu. Liudytoja D. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 metais telefonu jos sesuo U. D. jai papasakojo, kad K. L. ją negražiai liečia, taip pat liečia jos genitalijas, prašė jį liesti, kad ją išprievartavo į užpakalį. D. D. papasakojo U. D., kad K. L. lindo ir prie jos (D. D.) ir vieną kartą ją bučiuodamas į gerklę įkišo savo liežuvį (t. 7, b. l. 115-116). Analogiškas aplinkybes liudytoja D. D. nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 163-165). Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja parodė, kad U. D. jai pasakojo, jog K. L. „lindo“ prie jos, ilgą laiką prie jos seksualiai priekabiavo ir net išprievartavo (t. 1, b. l. 91-93). Nukentėjusioji U. D. apie K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus papasakojo ir savo motinai N. D.. Liudytoja N. D., nukentėjusiosios U. D. motina, teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš metus U. D., verkdama jai pasakė, kad K. L. ją skriaudė, „lindo prie jos“, išprievartavo ją. U. D. pasakojo, kad apie tai pasakė senelei, bet ji nekreipė į tai dėmesio (anot liudytojos N. D., senelė bijojo K. L.). U. D. savaitgaliais važiuodavo pas senelę į (duomenys neskelbtini), bet paskui pasakė, kad nebenori ten važiuoti. Liudytoja N. D. tiki nukentėjusiosios U. D. pasakojimu, ji nelinkusi fantazuoti, negali tai išsigalvoti, dukra turi skriaudą ir tai daro nepasipelnymo tikslais (t. 7, b. l. 140).

19.       Byloje nėra jokių duomenų, kad D. D. ir J. P. būtų suinteresuotos, turėtų kokių nors motyvų apkalbėti K. L.. Liudytoja D. D. nuteistąjį K. L. matė vos kelis kartus, nes greitai išvažiavo į užsienį, kur ir liko gyventi. Liudytoja J. P., be kita ko teigė, jog ilgą laiką tylėjo apie K. L. veiksmus, nes jo bijojo, kadangi jis anksčiau buvo teistas už kito žmogaus nužudymą bei šaunamuoju ginklu sužalojęs jos motiną (t. 1, b. l. 91-93). Pirmosios instancijos teisme buvo paskelbti liudytojos J. P. motinos R. P. parodymai, kad dukra jai papasakojo analogiškas aplinkybes (t. 1, b. l. 151-153). Nors liudytojos J. P. nepavyko apklausti teisiamajame posėdyje, nes ji išvyko gyventi į užsienį ir atsisakė važiuoti į teismo posėdį, tačiau ji savo 2020 m. sausio 27 d. rašte palaikė ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, nurodydama, kad apklausos metu sakė tiesą, nieko neišsigalvojo (t. 1, b. l. 98). Liudytoja J. P. 2020 m. spalio 15 d. el. laiške, rašytame prokurorei J. Pocienei, paaiškino, kad praeitame laiške netinkamai išsireiškė, „įvėlimą į parodymus ne savo noru“ reikia suprasti, kad ji buvo paminėta kitos nukentėjusiosios parodymuose, todėl turėjo duoti parodymus iš savo pusės. J. P. nurodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi, nieko neslėpė ir nemelavo, ką prisiminė, viską nurodė (t. 7, b. l. 84).

20.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios U. D. nurodomos aplinkybės apie jos atžvilgiu K. L. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus viso proceso metu iš esmės nekito. Nukentėjusioji U. D. iš esmės vienodai, nuosekliai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir pats nuteistasis, kodėl nukentėjusiajai U. D., esant užsienyje ((duomenys neskelbtini)), būtų buvę naudinga apkalbėti K. L., duoti prieš jį melagingus parodymus (duomenys neskelbtini) socialinei darbuotojai ir policijos pareigūnams, kai nuo įvykių jau buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas – keleri metai (nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) parodymus davė 2018 metais, o seksualinio pobūdžio veiksmai jos atžvilgiu buvo atlikti 2007-2013 metais). Nukentėjusioji U. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji neturi priežasties apkalbėti K. L., neturi iš to jokios naudos, už patirtą žalą neprašo pinigų, tiesiog nori teisingumo (t. 7, b. l. 87-88). Teisiamajame posėdyje jos motina N. D. parodė, kad dukra turi skriaudą ir tai daro nepasipelnymo tikslais (t. 7, b. l. 140). Pažymėtina, kad ir nuteistasis K. L. nurodė, kad nuo 2010 metų atsiribojo nuo U. D. ir jokių artimesnių santykių su ja nebepalaikė. 2019 m. rugpjūčio 20 d. – spalio 18 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-145/2019 konstatuota, kad padidinto polinkio fantazuoti ar padidinto įtaigumo U. D. nenustatyta. Taip pat nenustatytas galimai kitų asmenų daromas poveikis U. D. parodymams. Visa tai rodo, kad nukentėjusioji U. D. galėjo duoti objektyvius parodymus byloje. U. D. parodymai yra pakankamai išsamūs, kad jais būtų galima vadovautis toliau (t. 4, b. l. 160-179). Ekspertė A. Šiaulytė teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad U. D., duodama parodymus užsienyje, Lietuvoje ir ekspertizės metu buvo nuosekli, jos parodymai neiškraipyti, ji labai nuoširdžiai, atvirai ir detaliai kalbėjo apie savo patirtis, jos pasakojimas nekėlė abejonių jo tikrumu, patikimumu, jos pasakojimas buvo logiškas ir nuoseklus, jai nenustatytas polinkis fantazuoti ir padidintas įtaigumas. Nenustatyta, kad U. D. parodymams buvo daromas tėvo ar motinos poveikis. U. D. parodymai yra realistiški, ji nurodė detales iš asmeninės patirties, kurių neišmoksi, U. D. pasakojo daug, buvo atvira ir suinteresuota atvira kalbėti (t. 7, b. l. 147-148). Liudytojai D. D., N. D. ir S. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad tiki U. D. pasakojimu apie K. L. atliktus su ja seksualinio pobūdžio veiksmus, nes U. D. nelinkusi fantazuoti, negalėjo to išsigalvoti, meluoti (t. 7, b. l. 95-96, 115-116, 140). Liudytoja L. K., buvusi mokyklos psichologė, teisiamajame posėdyje parodė, kad U. D. nebuvo linkusi išsigalvoti, meluoti (t. 7, b. l. 140-141). Be to, liudytojas S. D., nukentėjusiosios U. D. tėvas, teisiamajame posėdyje parodė, kad byloje nagrinėjamos aplinkybės išaiškėjo, kai dukra atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir pradėjo lankytis pas psichologą (t. 7, b. l. 95-96). Iš (duomenys neskelbtini) gautų dokumentų matyti, kad pirmą kartą ‑ 2018 m. sausio 31 d. U. D. aplinkybes apie praeityje patirtą seksualinę prievartą iš senelės draugo nurodė atsitiktinai, spontaniškai, bendraudama su mokinių socialine darbuotoja, iš anksto nesiekdama inicijuoti kokio nors tyrimo pradėjimo K. L. atžvilgiu, po to tolesnį aplinkybių aiškinimąsi inicijavo patys (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai (t. 6, b. l. 8, 10). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiąją U. D. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, tačiau byloje nėra civilinio ieškinio dėl patirtos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, taip pat nebuvo prašymo priteisti iš nuteistojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kas patvirtina, jog nei pati nukentėjusioji U. D., nei jos tėvai šioje byloje neturi jokio materialinio suinteresuotumo ar siekio pasipelnyti. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios U. D. parodymų teisingumu ir patikimumu. Be to, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

21.       Nuteistojo K. L. teiginiai, kad šio proceso iniciatorė yra nukentėjusiosios U. D. motina N. D., kuri tokiu būdu siekė, kad nukentėjusioji kuo ilgiau neišvažiuotų pas tėvą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis, be to, juos paneigia byloje esantys įrodymai. Kaip jau minėta anksčiau, ekspertizės akte konstatuota, kad padidinto polinkio fantazuoti ar padidinto įtaigumo U. D. nenustatyta. Taip pat nenustatytas galimai kitų asmenų daromas poveikis U. D. parodymams (t. 4, b. l. 160-179). Iš bylos medžiagos matyti, kad U. D. (duomenys neskelbtini) mokinių socialinei darbuotojai apie K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus papasakojo 2018 m. sausio 31 d., t. y. jau būdama užsienyje – (duomenys neskelbtini), kur išvažiavo savo motinos N. D. sutikimu (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, N. D. sutikus, vaiko U. D. laikinoji gyvenamoji vieta 2017‑2018 mokslo metų laikotarpiu nustatyta su tėvu S. D. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 46-48)). Iš pačios nukentėjusiosios U. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad, prasidėjus tyrimui, jos motina N. D. nenorėjo, kad ji (U. D.) atvažiuotų į Lietuvą, gąsdino, kad U. D. turės 6 mėn. gulėti psichiatrinėje ligoninėje, jeigu ji grįš į Lietuvą (t. 1, b. l. 74). Ekspertizės metu nukentėjusioji U. D. nurodė, kad motina ją pribaugino, jog ja niekas nepatikės (t. 4, b. l. 174). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad N. D. būtų turėjusi kokį nors motyvą / tikslą nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį K. L., ar būtų dariusi kokią nors įtaką U. D. duodamiems parodymams. Priešingai, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų bei N. D., K. L. ir A. K. telefoninių pokalbių suvestinių, matyti, kad nukentėjusiosios motina siekė padėti nuteistajam, pranešdavo jam asmeniškai arba jo sugyventinei ‑ savo motinai A. K. apie ikiteisminio tyrimo eigą, sužinotas bylos aplinkybes, bandė surasti dukrą kompromituojančią medžiagą, nuslėpti nuo jos apie jai paskirtą psichiatrinę ekspertizę, tikėjosi, kad byla nebus perduota teismui (t. 2, b. l. 103-148). Pirmosios instancijos teisme K. L. sugyventinė A. K. atsisakė duoti parodymus; teisme buvo paskelbtas jos pareiškimas (t. 7, b. l. 89), kad liudytojai nieko nežinoma apie galimus K. L. nusikalstamus veiksmus U. D. atžvilgiu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija kritiškai vertina šio pareiškimo turinį; be to, byloje nėra tokių duomenų, kad A. K. būtų pati betarpiškai mačiusi nuteistajam inkriminuotus veiksmus.

22.       Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos(duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos L. J. 2017 m. birželio 29 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 153 straipsnio 1 dalį S. D. atžvilgiu pagal U. D. duotus parodymus (t. 2, b. l. 23-27). Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad U. D. nurodė, kad jai pirmą kartą išvažiavus į (duomenys neskelbtini) pas tėvą, jos motina įkalbėjo ją Vaikų teisių apsaugos atstovams pasakyti, jog tėvas prie jos seksualiai priekabiavo („lietė ją“) ir smurtavo, kad greičiau galėtų sugrįžti į Lietuvą pas motiną. Motina žadėjo pasikeisti, bet taip ir nepasikeitė (t. 4, b. l. 161, 173, 175). Ekspertė A. Šiaulytė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ekspertizės atlikimo metu vertino ir U. D. tėvo apkalbėjimo aplinkybes. U. D. pasidavė motinos manipuliacijoms sugrįžti namo ir melagingai apkaltino tėvą seksualiniu priekabiavimu, tačiau tai nereiškia, kad U. D. buvo padidintai įtaigi, ji tiesiog buvo pažeidžiama artimo žmogaus – motinos (t. 7, b. l. 147-148). Nepaisant buvusio poveikio U. D. iš motinos pusės sprendžiant civilinius ginčus su nukentėjusiosios tėvu, nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su U. D. parodymais K. L. atžvilgiu, nenustatyta jokia pašalinių asmenų įtaka U. D. ar bandymas ja manipuliuoti. Priešingai, byloje nustatyta, kad U. D. bandydama pasiskųsti dėl K. L. veiksmų motinai N. D. ir senelei A. K., ji pastarųjų išklausymo ir palaikymo nesulaukė, senelė jai paaiškino, kad tai yra tik „žaidimas“, į tai nereikia kreipti dėmesio, o motina ja nepatikėjo, dėl ko U. D. ir toliau kentėjo nuteistojo K. L. seksualinę prievartą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog S. D. apkalbėjimo faktas nepaneigia nukentėjusiosios U. D. parodymų patikimumo dėl nuteistojo K. L. veiksmų jos atžvilgiu; be to, juos patvirtina aukščiau aptarti bylos duomenys.

23.       Kitaip negu skunde teigia nuteistasis, liudytojos L. K. parodymai jo kaltės nepaneigia. Liudytoja L. K., buvusi mokyklos psichologė, teisiamajame posėdyje parodė, kad U. D. pradėjo pas ją lankytis dėl tėvų skyrybų. Nors liudytoja ir nepastebėjo seksualinės prievartos dalykų, nematė seksualizuoto turinio piešinių, tačiau tai nereiškia, kad nebuvo tos prievartos. Viskas priklauso nuo to, kaip seksualiai smurtaujantis suaugęs asmuo pateikia tai vaikui – kaip meilę, žaidimą, paslaptį. Jei vaikas suvoktų tai kaip skriaudą, tai jis vengtų eiti į tą situaciją (t. 7, b. l. 140-141). Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad U. D. nurodė, jog 2-oje klasėje dėl vykusių tėvų skyrybų pradėjo lankytis pas mokyklos psichologą, lankėsi iki 5-os klasės, tačiau nebuvo atvira, nes bijojo, kad psichologė viską pasakys motinai, kuri už tai fiziškai bausdavo (t. 4, b. l. 161, 173). Ekspertė A. Šiaulytė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad tuo metu U. D. psichologei ne viską pasakojo, nes bijojo motinos reakcijos, U. D. atsirinkdavo, ką pasakyti psichologei, tokiu būdu save apsaugodama. Tuo metu U. D. reagavo pagal savo amžių. U. D., sulaukusi iš aplinkinių reakciją į K. L. veiksmus, kad tai tik žaidimas, jog nereikia kreipti į tai dėmesio, pastarieji jai parodė pavyzdį kaip į tai reikia reaguoti, kad nieko ypatingo nevyksta ir kad ji nesulauks pagalbos iš suagusiųjų, kuriais pasitiki (t. 7, b. l. 147-148). Dėl nurodytų priežasčių nukentėjusioji U. D. nepasakojo mokyklos psichologei apie jos atžvilgiu atliktus K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus, todėl mokyklos psichologė L. K. nežinojo visų U. D. elgesio problemų. Ekspertinio tyrimo metu, įvertinus visą byloje surinktą medžiagą, kuri nebuvo žinoma mokyklos psichologei ‑ liudytojai L. K. ir kitiems mokyklos darbuotojams, buvo nustatyta, kad U. D. psichologinės problemos bei jai diagnozuoti psichikos sutrikimai kilo būtent dėl jos nurodytų K. L. seksualinės prievartos veiksmų, o visi kiti faktoriai (tėvų skyrybų procesas, konfliktiniai santykiai su motina ir pan.) tik dar labiau gilino šiuos sutrikimus, bet nebuvo jų priežastis. Ekspertė A. Šiaulytė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad U. D. psichikos būsena palaipsniui pradėjo blogėti būtent po K. L. veiksmų. Visi kiti aplinkiniai veiksniai – tėvų skyrybos, patyčios mokykloje, nepalaikantis, konfliktiškas jos motinos bendravimo stilius tiktai sunkino jos emocinę būseną, neleido jai gerėti, tačiau tai nebuvo lemiamas momentas jos psichinės būklės blogėjimui. U. D. konstatuoti psichiniai sveikatos sutrikimai ir jų priežastis buvo K. L. veiksmai, o ne gretutiniai faktoriai (t. 7, b. l. 147-148). Ekspertizės akte nurodyta, kad šiuo metu U. D. konstatuojamas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, nepatikslintas kaip atsirandantis postnataliniu periodu (F 32.10), ir potrauminio streso sutrikimas (F43.1), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl K. L. veiksmų, trikdantys jos kasdieninį funkcionavimą bei adaptaciją ir išliekantys iki dabar. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 7.1 punktu, U. D. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio U. D. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (t. 4, b. l. 179).

24.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-145/2019 nurodytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Ekspertizės akte pakankamai detaliai aprašyti medicininiai, psichologiniai – psichiniai nukentėjusiosios U. D. duomenys, tirtos bylos aplinkybės bei motyvuotai padarytos atitinkamos išvados. Nors anksčiau nukentėjusioji U. D. ne kartą lankėsi pas psichologus ir psichiatrus bei jai buvo nustatomos skirtingos diagnozės (tai buvo įvertinta ir ekspertizės akte), tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės akte Nr. 103MS-145/2019 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nes anksčiau nebuvo žinomos šioje byloje nustatytos aplinkybės apie K. L. seksualinio pobūdžio veiksmus, atliktus U. D. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. L. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, nukentėjusiosios U. D. atžvilgiu.

Dėl proceso išlaidų

25.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį K. L. ginti parinkta advokatė Silva Mardosaitė (t. 8, b. l. 87), kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo K. L. gynėja (t. 8, b. l. 88) ir dalyvavo teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo K. L. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 333,00 eurai.

26.       Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

27.       Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo K. L. apeliacinį skundą, kuris atmestas. Nuteistajam Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, kas apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikime nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti, be to, nuteistasis yra pensininkas ir bylos duomenimis kitų pajamų neturi. Įvertinus nuteistojo K. L. turtinę padėtį, advokatės darbo sąnaudas, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du teismo posėdžiai, papildomas įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Teisėjai        Justas Namavičius

        Ernestas Rimšelis

        Linas Šiukšta