1.1.3.7.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 21
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto
Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
Sekretoriaujant Ritai
Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui
Karčinskui,
gynėjui Deimantui Radzevičiui,
juridinio asmens atstovui Alvydui
Raguckui,
teismo posėdyje
kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d.
nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „D“ pripažintas kaltu pagal BK 20
straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 400 MGL (50000 litų)
bauda; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo
26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki
2006-02-10) - 100 MGL (12500 litų) bauda; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182
straipsnio 2 dalį - 400 MGL (50000 litų) bauda; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį
ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10) - 100 MGL (12500 litų) bauda;
pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį - 200 MGL (25000 litų)
bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis ir 5
dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo
būdais, galutinė subendrinta bausmė juridiniam asmeniui UAB „D“ paskirta 450
MGL ( 56250litų) bauda.
Šiuo nuosprendžiu
nuteistas ir J. A. Ž., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Lietuvos
apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo
2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalis dėl juridinio asmens UAB ,,D“ nuteisimo
panaikinta ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis. UAB ,,D“ pagal BK 20
straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300
straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija,
galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182
straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki
2006-02-10), BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisintas,
kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių. Kita
nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį
skundą tenkinti, gynėjo bei juridinio asmens atstovo, prašiusių kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Juridinis
asmuo UAB „D", įregistruotas (duomenys neskelbtini),
nuteistas už tai, kad atstovaujamas
direktoriaus J. A. Ž., kuris vadovaudamas UAB „D" turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „D"
vardu bei kontroliuoti jos veiklą,
kuris veikė UAB „D" vardu, jos naudai bei interesais, 2003 m.
gegužės - 2004 gegužės mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupėje su A. K.
Vilniaus ir Alytaus miestuose, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje,
apgaule UAB „D" naudai įgijo turtinę teisę į 40 302,63 Lt Lietuvos
Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus
sumokėti į valstybės biudžetą, o UAB „D“ tokią turtinę teisę įgijo. 
A. K. pasiūlius
už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį
pateikti UAB „D" PVM sąskaitų -
faktūrų bei kitų dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie
tariamai UAB „D" parduotas prekes ir paslaugas, tokiu būdu sumažinti UAB „D" Lietuvos Respublikos
valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą, J. A. Ž., būdamas UAB „D"
direktoriumi, sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš A. K. įsigyti ir
įtraukti juos į UAB „D" buhalterinę apskaitą. Jis pateikė A. K. UAB „D"
rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turėtų
būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose - faktūrose ir kituose dokumentuose,
kaip tariamai parduodamos UAB „D". A. K., į jo paties valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių įmonių vardu įsigytų PVM sąskaitų - faktūrų blankus, 7 UAB
„I" PVM sąskaitas faktūras, UAB „L"
PVM sąskaitą faktūrą, UAB „T" PVM sąskaitą faktūrą bei į kitus specialios
apskaitos dokumentus kompiuterinės technikos pagalba įrašė J. A. Ž.
pateiktus žinomai melagingus duomenis apie UAB „I", UAB „L" ir UAB „T" tariamai UAB „D"
parduotas prekes ir paslaugas už 276 714,21 Lt, tame tarpe už 40 302,63 Lt PVM.
A. K. visus šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė J. A. Ž..
J. A. Ž. žinodamas, kad pagal A. K. pateiktus dokumentus sandoriai nėra
įvykę, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „D" finansininkams ir nurodė juos įtraukti į UAB „D"
buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas.
UAB „D" finansininkai, nežinodami, kad J. A. Ž. pateiktuose UAB „I", UAB „E", UAB „L"
ir UAB „T" PVM sąskaitose-faktūrose, kituose specialios apskaitos
dokumentuose nurodytos paslaugos realiai UAB
„D" parduotos nebuvo, kad šios PVM sąskaitos - faktūros ir kiti specialios apskaitos dokumentai yra
suklastoti, įtraukė juos į UAB „D" buhalterinę apskaitą ir UAB „D" PVM deklaracijas už 2003 m.
rugsėjo, lapkričio, gruodžio, 2004 m.
balandžio mėnesius, tokiu būdu 40 302,63 Lt sumažindami UAB „D"
valstybės biudžetui mokėtiną PVM, šias deklaracijas 2003-10-22, 2003-12-29,
2004-01-21, 2004-05-24 pateikė Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities
skyriaus darbuotojams.
UAB ,,D“
nuteista už tai, kad atstovaujama
direktoriaus J. A. Ž., kuris 2003 metų gegužės
- 2004 metų gegužės mėnesių laikotarpiu, veikdamas tokiomis pačiomis
aplinkybėmis, ir žinodamas, kad pagal UAB „I" 2003-07-02 paslaugų
teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-07-15 paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini), 2003-09-29 priėmimo
perdavimo aktą, atliktų darbų pagal
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-12-11 priėmimo perdavimo aktą, atliktų darbų pagal sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini), UAB „L" 2003-11-10
statybos rangos sutartį, 2003-12 atliktų darbų aktą, lokalinę sąmatą, UAB „I" PVM sąskaitas
faktūras (duomenys neskelbtini),
UAB „L" PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), UAB „T"
PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini)sandoriai tarp UAB „I", UAB „L", UAB „T" ir UAB „D" nėra įvykę, nurodė UAB „D" finansininkams
pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti UAB „D" PVM deklaracijas. UAB „D"
finansininkai, nežinodami, kad minėti
dokumentai yra suklastoti, J. A. Ž. nurodymu užpildė UAB „D" 2003
m. sausio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio, 2004 m. balandžio mėnesių PVM deklaracijas ir jų pirkimo (importo) PVM
ataskaitą įrašė 40 302,63 Lt didesnę PVM sumą nei UAB „D" realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų
pirkimo PVM. J. A. Ž., kaip
UAB „D" direktorius, nurodytus dokumentus pasirašė ir tokiu būdu
suklastojo tikrus dokumentus bei UAB „D" finansininkams nurodė suklastotas PVM
deklaracijas pateikti Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus darbuotojams.
UAB „D" finansininkams suklastotas 2003 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio,
2004 m. balandžio mėnesių PVM
deklaracijas 2003-10-22, 2003-12-29, 2004-01-21, 2004-05-24 pateikus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Finansų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus darbuotojams, J. A. Ž. panaudojo suklastotus dokumentus UAB „D“ naudai.
Be
to, UAB „D“ nuteista už tai, kad
atstovaujama direktoriaus J. A. Ž., kuris, 2003 m. gegužės - 2005 m. kovo mėnesių laikotarpiu, veikdamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, apgaule UAB „D" naudai įgijo turtinę
teisę į 44 084,70 Lt. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino
turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o UAB „D“ tokią
turtinę teisę įgijo.
Jis A. K. pasiūlius už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo
vadovaujamai UAB „D" PVM sąskaitų
- faktūrų bei kitų dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai
UAB „D" parduotas paslaugas ir
prekes, tokiu būdu pasiūlius sumažinti UAB „Dzūkijos
statyba"
Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, sutiko tokius
žinomai suklastotus dokumentus iš A. K. įsigyti ir įtraukti juos į UAB „D" buhalterinę apskaitą. Tuo tikslu jis
pateikė A. K. UAB „D" rekvizitus
bei nurodė kokios paslaugos ir prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose - faktūrose ir kituose dokumentuose kaip
tariamai parduodamos UAB „D". A.
K. į jo paties faktiškai valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „I",
UAB „E", UAB „L" ir UAB „T" dokumentus- UAB „E" 2003-01-02
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) priedą Nr. 1 prie 2002-01-02 sutarties Nr. (duomenys
neskelbtini), UAB „I" 2003-07-02
paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-07-15 paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini), 2003-09-29 priėmimo perdavimo aktą atliktų darbų pagal
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2003-12-11
priėmimo perdavimo aktą atliktų darbų pagal sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini), UAB „L" 2003-11-10 statybos rangos sutartį,
2003-12 atliktų darbų aktą, lokalinę sąmatą, UAB „E" PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), UAB „I" PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini), UAB „L"
PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), UAB „T" PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) įrašė kompiuterinės technikos pagalba J. A. Ž.
pateiktus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „D" parduotas paslaugas
už 396 359,13 Lt. A. K. minėtus suklastotus dokumentus perdavė J. A. Ž.,
kuris žinodamas, kad pagal A. K.
pateiktus dokumentus sandoriai nėra įvykę, šiuos žinomai suklastotus dokumentus
perdavė UAB „D" finansininkams
bei nurodė juos įtraukti į UAB „D" buhalterinę apskaitą ir į pelno mokesčio deklaracijas. UAB „D"
finansininkai, nežinodami, kad J. A. Ž.
pateiktose UAB „I", UAB „L",
UAB „E" ir UAB „T" PVM sąskaitose-faktūrose ir kituose specialios apskaitos dokumentuose nurodytos
paslaugos ir prekės realiai UAB „D" parduotos nebuvo, o pateiktos PVM
sąskaitos - faktūros bei kiti dokumentai yra suklastoti, įtraukė juos į UAB „D" buhalterinę apskaitą ir į pelno
mokesčio deklaracijas už 2003, 2004 metus,
tokiu būdu 44 084,70 Lt sumažindami valstybės biudžetui UAB „D" mokėtiną pelno mokestį, šias deklaracijas
2004-09-28, 2005-03-18 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities
skyriaus darbuotojams.
Be
to, UAB „D“ nuteista už tai, kad atstovaujama
direktoriaus J. A. Ž., kuris 2003 m.
gegužės - 2005 m. kovo mėnesių laikotarpiu, veikdamas tokiomis pačiomis
aplinkybėmis, žinodamas, kad pagal paslaugų
tekimo sutartis, atliktų darbų pagal sutartis perdavimo – priėmimo aktus, kitus
specialios apskaitos dokumentus
sandoriai tarp UAB „I", UAB „E",
UAB „L", UAB „T" ir UAB „D" nėra įvykę, nurodė UAB „D"
finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus
dokumentus užpildyti 2003, 2004 metų UAB „D" pelno mokesčio deklaracijas. UAB „D" finansininkams,
nežinojusiems, kad minėti dokumentai yra suklastoti ir J. A. Ž. nurodymu užpildžius UAB „D" 2003, 2004 metų pelno mokesčio deklaracijas, J. A. Ž., kaip UAB „D"
direktorius, minėtas deklaracijas
pasirašė ir tokiu būdu suklastojo
tikrus dokumentus. Jis UAB „D" finansininkams nurodė pateikti
Alytaus apskrities VMI darbuotojams UAB „D"
metines pelno mokesčio deklaracijas už 2003, 2004 metus su įrašytais žinomai
melagingais duomenimis ir, pastariesiems jas Valstybinės mokesčių inspekcijos
prie Finansų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus darbuotojams, J. A. Ž.
panaudojo suklastotą dokumentą UAB „D“
naudai.
Be
to, UAB „D“ nuteista už tai, kad atstovaujama
direktoriaus J. A. Ž., kuris 2003
metų gegužės mėnesio - 2004 metų
gegužės mėnesių laikotarpiu tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku veikdamas vieninga tyčia Alytaus mieste,
apgaulingai tvarkė 2003-2004 metų
laikotarpio UAB „D" buhalterinę
apskaitą.
Jis, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės
apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21
straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės
apskaitos tvarkymą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 1 dalį, 2003-2004 metų
laikotarpiu žinodamas, kad tarp UAB "I", UAB „E", UAB „L", UAB „T" ir UAB „D" realiai neįvyko
jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „D" buhalterinę apskaitą
įtraukė
A. K.
suklastotus ir pateiktus aukščiau nurodytus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „D"
pirko paslaugas iš UAB „I", UAB „E",
UAB „L", UAB „T" ir už jas
apmokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „D" 2003-2004 metų veiklos, jos ūkinės,
komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir
įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Pakeisdamas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad juridiniam asmeniui UAB ,,D“ inkriminuotose veikose nėra visų BK 20
straipsnyje numatytų juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų, nes
šios bendrovės direktorius J. A. Ž. darydamas nusikalstamą veiką, veikė ne
juridinio asmens naudai arba interesais, o siekdamas asmeninės naudos. Iš UAB
,,D“ jis pasisavino 396359,13 Lt, o šios bendrovės nesumokėtas 40302,63 Lt PVM
mokestis ir 44084,70 Lt pelno mokestis yra paskaičiuoti būtent nuo J. A. Ž.
pasisavintos sumos ir ši suma yra mažesnė už bendrovei padarytą žalą.
Kasaciniu
skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo juridinis asmuo UAB „D"
buvo išteisintas ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog
byloje nenustatytos visos juridinio asmens „D" baudžiamosios atsakomybės būtinos sąlygos, numatytos BK 20
straipsnyje.
UAB „D"
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK
specialiojoje dalyje numatyta juridinio
asmens atsakomybė. Teismai taip pat nustatė ir kitą juridinio asmens
baudžiamajai atsakomybei būtiną sąlygą - nusikalstamų veikų padarymo metu J. A.
Ž. ėjo vadovaujančias pareigas juridiniame
asmenyje ir turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus
juridinio asmens vardu, kontroliuoti
jo veiklą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. A. Ž.
pasisavinto UAB „D" turto
dydis- 396359,13 Lt., palyginus su UAB „D" įgyta turtine teise į 40 302,63 bei 44 084,70 Lt. valstybės biudžeto lėšų,
neduoda pagrindo išvadai, kad J. A. Ž. veikė įmonės naudai ir interesams. Šio teismo išvada, kad nuteistasis veikė išimtinai asmeniniais interesais, ir dėl
to UAB „D" negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, atmestina.
Nors
nuteistasis J. A. Ž., pasisavindamas
jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „D" turtą veikė savanaudiškais tikslais, tačiau jo tyčinė veika
vien tuo neapsiribojo, o neteisėtos
veikos turinys buvo žymiai platesnis. UAB „D" priklausančias pinigines lėšas J. A. Ž. pasisavino
prisidengdamas fiktyviai sandoriais, t.y. suklastotais dokumentais apie tariamai bendrovei suteiktas paslaugas.
Įtraukdamas į įmonės buhalterinę
apskaitą žinomai suklastotus dokumentus, vėliau jų pagrindu įmonės finansininkams užpildžius PVM bei metines pelno
mokesčio deklaracijas, J. A. Ž., jas tikrindamas
bei pasirašydamas suvokė, kad jose pateikti duomenys neteisingi: sumažintas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM bei pelno
mokestis t.y. kad deklaracijos suklastotos bei žinojo, kad pateikus jas Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams
UAB „D" savo naudai įgis turtinę
teisę į 40 302,63 Lt. bei 44 084,70 Lt. valstybės biudžetui priklausančių lėšų. Tokie J. A. Ž. tyčiniai
veiksmai lėmė naudos ne tik jam pačiam, bet ir UAB „D" atsiradimą. Vadinasi J. A. Ž., būdamas UAB „D" direktoriumi, turėdamas teisę jai atstovauti
ir kontroliuoti jos veiklą, klastodamas dokumentus bei juos panaudodamas, ko
pasėkoje UAB „D" įgijo turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas, veikė juridinio asmens naudai ir interesais.
Juridinio asmens patraukimas
baudžiamojon atsakomybėn nepriklauso nuo to, ar juridinis asmuo realiai gavo
naudos. Aplinkybė, kad UAB „D"
gauta turtinė nauda buvo mažesnė už J. A. Ž. iš įmonės pasisavintą turtą, negali būti įvertinta kaip juridinio asmens
baudžiamąją atsakomybę šalinanti
aplinkybė.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės
Prokuroras
kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
konstatavo, jog nenustatyta, kad
nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens UAB „D" naudai ir dėl to be pagrindo jo atžvilgiu priėmė
išteisinamąjį nuosprendį. Šie kasacinio
skundo argumentai iš dalies pagrįsti.
BK 20 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant
fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio
asmens nusikalstama veika. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako
tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje
numatyta juridinio asmens atsakomybė, o 2 dalyje reglamentuoti subjekto, kuriam
padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį
asmenį, specifiniai požymiai - tai fizinis asmuo, veikęs individualiai ar
juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame
asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus
jo vardu, arba kontroliuoti jo veiklą. Byloje nustatyta, kad už juridiniam
asmeniui UAB ,,D“ inkriminuotas nusikalstamas veikas yra numatyta juridinio
asmens baudžiamoji atsakomybė BK specialiosios dalies atitinkamuose
straipsniuose, o šias nusikalstamas veikas padaręs J.A. Ž., užėmė generalinio
direktoriaus pareigas, t. y. ėjo vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje
ir turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus jo vardu ir
kontroliuoti jo veiklą. Šių sąlygų buvimas konstatuotas tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismų sprendimuose ir kasaciniame skunde neginčijamas.
Kita juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga pagal BK straipsnio 2 ir 3
dalių nuostatas yra tai, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro juridinio
asmens naudai arba jo interesais. Ši sąlyga nustatoma tada, kai iš fizinio
asmens, atitinkančio BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius padarytos
nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą
pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos
sukuriamais padariniais. Kartu pažymėtina, kad nors juridinio asmens baudžiamoji
atsakomybė išvestinė - jis atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas,
tačiau jo kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka, t. y. turi būti
pagrįstas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas panaikindamas pirmosios instancijos teismo
nuosprendį ir darydamas išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas
netinkamai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos
aplinkybių, taip pat turi analizuoti įrodymus ir išdėstyti motyvus, kuriais
remdamasis kitaip negu pirmosios instancijos teismas vertina šiuos įrodymus
ir konstatuoja visų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Išsamus bylos
aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti tiriami tiek teisinantys, tiek
kaltinantys įrodymai.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl UAB
,,D“ išteisinimo priėmė nustatęs, kad bendrovės direktorius J. A. Ž.
darydamas nusikalstamas veikas, veikė ne šio juridinio asmens naudai ar
interesais, o siekdamas asmeninės naudos. Tokia išvada nuosprendyje motyvuota
tuo, kad iš UAB ,,D“ jis pasisavino 396 359,13 Lt, o bendrovės nesumokėtas 40
302,63 Lt PVM mokestis ir 44 084,70 Lt pelno mokestis yra mažesni už bendrovės
patirtą žalą.
Byloje
nustatyta, kad nuteistasis J. A. Ž., pasisavindamas jo žinioje buvusį didelės vertės UAB
„D" turtą veikė savanaudiškais
tikslais ir dėl šios nusikalstamos veikos bendrovė patyrė žalos. Nuteistasis
prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir įsipareigojo bendrovei atlyginti
padarytą žalą. Tačiau turto pasisavinimas, už kurį nuteistas A. J. Ž.,
UAB ,,D“ nėra inkriminuotas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu
juridinis asmuo buvo nuteistas už jo naudai J. A. Ž. padarytą sukčiavimą (BK
182 straipsnio 2 dalis), suklastotų dokumentų panaudojimą (BK 300 straipsnio 2
dalis) ir apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis). Būtent dėl
šių nusikalstamų veikų UAB „D" įgijo turtinę teisę į 40 302,63 Lt. bei 44 084,70 Lt. valstybės
biudžetui priklausančių lėšų. J. A. Ž.
nuteistas už kelias nusikalstamas veikas, kurių objektyvieji ir subjektyvieji
požymiai turi būti nustatomi bei vertinami atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno
iš jų sudėtį, numatytą baudžiamajame įstatyme ir faktines bylos aplinkybes.
Todėl pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad J. A. Ž. neteisėtos veikos
turinys buvo platesnis ir lėmė naudos ne tik
jam pačiam, bet ir UAB „D"
atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar nusikalstamos veikos padarytos juridinio asmens naudai
nepagrįstai atsižvelgė tik į turto pasisavinimo padarinius ir tik jų
pagrindu vertino visų J. A. Ž. padarytų nusikalstamų veikų priskyrimo
juridiniam asmeniui pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad UAB „D“
nesumokėtas 40302,63 Lt PVM mokestis ir 44084,70 Lt pelno mokestis yra
paskaičiuoti būtent nuo J. A. Ž. pasisavintos sumos, lėmusios žalos bendrovei
atsiradimą, tuo paneigiant šių nusikalstamų veikų padarymo juridinio asmens
naudai požymį, taip pat kelia abejonių. Įstatymuose reglamentuotas PVM ir pelno
mokesčio kompensavimo mechanizmas neleidžia tapatinti išvengtų mokestinių
prievolių su J. A. Ž. iš bendrovės pasisavintomis lėšomis. Antai PVM įstatymo
57 straipsnio 2 dalis suteikia teisę ūkio subjektams (PVM mokėtojams) su tam
tikromis išimtimis sumokėtą pirkimo ir importo PVM įtraukti į atskaitą,
t. y. jo dydžiu mažinti apskaitomą ir į biudžetą mokėtiną pardavimo PVM. Be to,
šio įstatymo 91 straipsnyje numatyta PVM mokėtojo teisė grąžinti už mokestinį
laikotarpį susidariusį neigiamą kompensuotino ir mokėtino PVM
skirtumą (permoką) įskaitant ir taip sumažinant kitus į biudžetą mokėtinus
mokesčius arba tiesiogiai susigrąžinti iš biudžeto permokėtą PVM sumą (šis
būdas dabar galiojančio įstatymo ribojamas). Iš baudžiamosios bylos matyti,
kad minėtos mokestinės prievolės buvo sumažintos atskaitos būdu. Kita vertus,
pažymėtina, kad BK 20 straipsnio sąlyga, jog nusikalstama veika būtų padaryta
juridinio asmens naudai ar interesais reiškia tokios veikos motyvą ir tikslą,
todėl juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma
nepriklausomai nuo to, ar jis realiai gavo naudos, ar ne.
Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį, kad sprendžiant, ar
fizinio asmens nusikalstamos veikos buvo padarytos juridinio asmens naudai
svarbią reikšmę turi subjektyviųjų požymių įvertinimas. Tačiau šio teismo
išvada, kad J. A. Ž. tyčia buvo nukreipta ne į siekį padėti išvengti PVM ir
pelno mokesčių mokėjimo, o į šios bendrovės piniginių lėšų pasisavinimą
nepagrįsta bylos duomenimis. Minėta, kad J. A. Ž. nuteistas už kelias
nusikalstamas veikas, o UAB „D" naudos
gavimą lėmė J. A. Ž. tyčiniai
veiksmai sumažinant mokestines prievoles, t. y. jo padarytas sukčiavimas,
suklastoto dokumento panaudojimas ir apgaulingas apskaitos tvarkymas. J. A. Ž. neteisėtos veikos turinys nepasiribojo vien
svetimo turto pasisavinimu, todėl šių veikų tikslo ir motyvo, jų priskyrimo ar
nepriskyrimo juridiniam asmeniui negalima nustatyti įvertinus vien turto
pasisavinimo subjektyviuosius požymius ir neanalizuojant kitų padarytų
nusikalstamų veikų požymių. Iš
baudžiamosios bylos matyti, kad tokie duomenys nebuvo tiriami ir vertinami (J.
A. Ž. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje nebuvo apklausiamas
atskirai apie mokestinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo aplinkybes ir šių
nusikalstamų veikų darymo priežastis). Todėl apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad nuteistojo tyčia darant juridiniam asmeniui inkriminuotus
nusikaltimus buvo nukreipta į įmonės lėšų pasisavinimą pagrįsta ne
išsamiu visų įrodymų ir visų bylos aplinkybių išanalizavimu, o prielaidomis, kuriomis grįsti nuosprendį draudžiama.
Pažymėtina, kad
svarbus įrodymas byloje, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo
teisminio nagrinėjimo metu J. A. Ž. duoti parodymai, kad nusikalstamas veikas
jis įvykdė siekdamas asmeninės naudos, o visus iš bendrovės pasisavintus pinigus
naudojo savo reikmėms (T. 5 b. l. 180). Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos
matyti, kad apklausiamas įtariamuoju J. A. Ž. teigė priešingai, kad visus
pasisavintus pinigus naudojo tik įmonės reikmėms – reprezentacijoms, įvairiems
darbams objektuose, kai reikėdavo atsiskaityti grynaisiais pinigais ir
kategoriškai neigė juos naudojęs asmeninėms reikmėms (T. 4 b. l. 24, 27). Be
to, įtariamojo apklausos protokole užfiksuota ir kita nagrinėjamo klausimo
išsprendimui svarbi aplinkybė - kad nuteistasis sutiko su A. K. pasiūlymu gauti
„juodų“ neapskaitytų buhalterinėje apskaitoje apyvartinių lėšų, nes toks
pasiūlymas buvo ekonomiškai naudingas UAB „D“, kadangi padėtų kelti bendrovės
konkurencingumą (T. 4 b. l. 24). Šiuos bylos esmę keičiančius duomenis tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismas ignoravo. BPK 276 straipsnio 4 punkte nurodyta,
kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio
tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo parodymai. Nustačius esminius
prieštaravimus, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duotus parodymus
būtina palyginti tarpusavyje, taip pat ir su kitais bylos įrodymais,
išsiaiškinti jų keitimo priežastį ir, įrodymus įvertinus pagal BPK 20
straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias vienokį
ar kitokį sprendimą. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek
surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau BPK 301
straipsnio 1 dalis reikalauja, kad visi šie įrodymai teisiamajame posėdyje būtų
ištirti. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų aiškinęsis minėtų nuteistojo J.
A. Ž. parodymų keitimo priežastis, juos lyginęs su kitais bylos duomenimis ir vertinęs.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas
neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, pagrindžiančių juridinio asmens
baudžiamosios atsakomybės sąlygą – nusikalstamos veikos padarymą jo naudai ar
interesais ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Kaip
aplinkybe, paneigiančia UAB „D“ baudžiamąją atsakomybę, apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi ir liudytojais apklausų UAB ,,D“ atstovės, gamybos
direktorius A. R. ir vyr. finansininkės M. Ž. parodymais, kad bendrovės
akcininkai ir kiti darbuotojai apie nusikalstamus bendrovės direktoriaus
veiksmus nieko nežinojo. Pažymėtina, kad BK 20 straipsnyje nėra tiesioginio
reikalavimo nustatyti, jog juridinio asmens valdybai, akcininkams ar
darbuotojams būtų žinoma apie vadovaujančias pareigas užimančio asmens
juridinio asmens naudai daromas nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 37 straipsnyje
nustatyta, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas,
kuris, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų
įgyvendinimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pan. Taigi,
bendrovės vadovui įstatyme nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei,
veikti jos vardu. Perduodamas suklastotus dokumentus pavaldiems darbuotojams -
UAB „D" finansininkams ir
nurodydamas juos įtraukti į šios bendrovės
buhalterinę apskaitą bei PVM ir pelno mokesčių deklaracijas bei pateikti šias deklaracijas mokesčių inspekcijai, J. A. Ž.
veikė atlikdamas juridinio asmens valdymo funkcijas, todėl bylos
duomenys apie tai, kad bendrovės valdyba, akcininkai ar darbuotojai nežinojo
apie jo daromas nusikalstamas veikas savaime nereiškia, kad tokios veikos
negali būti priskiriamos juridiniam asmeniui. Ši aplinkybė turi būti vertinama
platesniame kontekste. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą ir
UAB „D“ įstatus bendrovės valdyba ir visuotinis akcininkų susirinkimas taip pat
atlieka bendrovės valdymo funkcijas ir turi įgaliojimus spręsti su bendrovės
veikla susijusius klausimus. Todėl būtina analizuoti duomenis, susijusius su
bendrovės veiklos organizavimu ir kontrole, jos
veiklos strategija, vadovybės bei darbuotojų kompetencija, kurie leistų nustatyti, ar juridinis asmuo turėjo motyvą
pažeisti įstatymą, vengti mokėti mokesčius, neteisėtai sumažinti mokestines
prievoles bei kokių priemonių įgyvendindami savo funkcijas ėmėsi nurodyti
subjektai, tam kad išvengtų juridiniam asmeniui inkriminuotų
nusikalstamų veikų darymo. Apeliacinės instancijos teismo argumentai šiuo
klausimu nėra išsamūs – minėti duomenys apie UAB „D“ veiklą (kartu turintys
reikšmės ir juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės individualizavimui) nuosprendyje
iš esmės neaptariami. Šiame kontekste svarbu
atkreipti dėmesį ir į tai, kad UAB „D“ atstovai bylos nagrinėjimo metu
nuosekliai laikęsi pozicijos, kad J. A. Ž., pasisavindamas bendrovės lėšas
veikė siekdamas asmeninės naudos ir atskirai nuo juridinio asmens, jį apibūdino
išskirtinai teigiamai, kaip gerą vadovą, įnešusi didelį indėlį į UAB „D“ plėtrą
(T. 6, b.l. 27). Visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad apeliacinės
instancijos teismo motyvai, kuriais bandoma pagrįsti savanaudiškus ir žalingus
bendrovei J. A. Ž. nusikalstamų veikų padarymo tikslus ir šias veikas atriboti
nuo juridinio asmens yra aiškiai nepakankami. Iš bylos medžiagos matyti, kad
nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, proceso šalys neprašė atlikti įrodymų
tyrimo (T. 7, b. l. 35), tačiau UAB „D“ atstovo apeliaciniame skunde pateikti
argumentai negalėjo būti išsamiai išnagrinėti neatlikus tokio tyrimo. To
nepadaręs, esmines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo
neišsamiai ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Šioje byloje pirmosios
instancijos teismas PVM ir pelno mokesčio sukčiavimus (BK 182 straipsnio 2
dalis), padarytus panaudojant suklastotą dokumentą (BK 300 straipsnio 2 dalis)
kvalifikavo kaip atkirus nusikaltimus, tačiau iš nuosprendžio neaišku kokiais
kriterijais remiantis šis teismas nusprendė, kad atskiri šios bylos epizodai
turi būti vertinami kaip pakartotinumas. Juridinio asmens UAB „D“ nuteisimo
pagrįstumas, kuris buvo ginčijamas apeliaciniame skunde, apima ir veikos
kvalifikavimą. Šio klausimo nagrinėjimas, atsižvelgiant į tai, kad konkrečiu
atveju sukčiavimo ir suklastoto dokumento panaudojimo tęstinumo pripažinimas
švelnintų tiek UAB „D“, tiek ir nuteistojo J. A. Ž. teisinę padėtį (jiems būtų
inkriminuotos ne dvi, bet viena nusikalstama veika), neviršija apeliacinių
skundų ribų (BPK 320 straipsnis).
Teismų praktikoje tęstine
laikoma tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar
vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK
specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Be to,
išskiriami ir kiti kriterijai: tas pats turto gavimo šaltinis, tas pats
nukentėjusysis, analogiški būdai ir aplinkybės, nedidelis laiko tarpas tarp
tęstinių veiksmų ir pan. (kasacinės nutartys Nr.
2K-27/2006, 2K-649/2006, 2K-307/2007, Nr. 2K-P-412/2007, 2K-605/2007,
2K-717/2007, 2K-146/2008, 2K-454/2008).
Nuteistiesiems
inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo daromos pagal tą pačią schemą
(įtraukiant į UAB „D" buhalterinę apskaitą suklastotas PVM sąskaitas
faktūras), dalyvaujant tiems patiems asmenimis (fiktyvūs sandoriai buvo
sudarinėjami su A. K. realiai veiklos
nevykdančiomis įmonėmis UAB „E", UAB „L",
UAB „I", UAB „T"),
apgaulės veiksmai - suklastotų dokumentų, reikalingų susigražinti tiek PVM,
tiek pelno mokestį įtraukimas į UAB „D“ apskaitą ir pateikimas valstybinei
mokesčių inspekcijai buvo panašūs, o turtas užvaldomas iš to paties šaltinio
(valstybės biudžeto). Įvertinus šias aplinkybes, būtina nustatyti, ar
nuteistasis J. A. Ž. savo veiksmus suvokė kaip vientisą nusikalstamą veiką ir
darydamas pirmą veiksmą jau turėjo susiformavusį sumanymą dėl abiejų jam
inkriminuotų mokestinių prievolių sumažinimo, ar priešingai - kiekvieną kartą
jo tyčia panaudoti suklastotus dokumentus ir sumažinti mokestines prievoles
susiformuodavo atskirai, kas leistų konstatuoti tęstinumo nutrūkimą ir
kiekvieną epizodą vertinti kaip atskirą nusikalstamą veiką. Todėl bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka, spręstinas ir nuteistųjų veikų kvalifikavimo pagal tęstinumo
kriterijų klausimas.
Darytina
bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl UAB „D“ išteisinimo
nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nagrinėjimu, o nuosprendis neatitinka BPK 305
straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šie BPK pažeidimai
pripažintini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai
Rimantas Baumilas
Vytautas Piesliakas
Vytautas Greičius