Civilinė byla Nr. e2A-538-601/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.4; 2.6.39.2.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fonsa“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5952-633/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fonsa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hertransus“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, kompensacinių (procesinių) palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Fonsa“ 2023 m. birželio 21 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus, prašydama priteisti jai iš atsakovės UAB „Hertransus“ 34 061,50 Eur sumą, įstatymu nustatyto dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. sausio 10 d. bankiniu mokėjimo pavedimu apmokėjo atsakovės 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. 2021/11/087 už 3 vienetus paveikslų. Tačiau ieškovė, atlikusi vidinę turimo turto inventorizaciją, nustatė, kad atsakovė jokių paveikslų ieškovei neperdavė ir/ar nepristatė. Ieškovė tvirtina, kad ne kartą ragino atsakovę arba pateikti įrodymus apie nurodytų paveikslų užsakymą ir pristatymą, arba grąžinti pinigus. Tačiau atsakovė į ieškovės bandymus susitarti geranoriškai nereaguoja. Ieškovės įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja visos neteisėto atsakovės praturtėjimo sąlygos, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 34 061,50 Eur suma.

3.       Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. birželio 28 d. preliminariu sprendimu ieškinį visiškai patenkino, t. y. priteisė ieškovei iš atsakovės 34 061,50 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 6 proc. metines kompensacines (procesines) palūkanas bei 1 154,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Atsakovė UAB „Hertransus“ byloje pateikė prieštaravimus ieškovės reikalavimams bei preliminariam teismo sprendimui, su ieškiniu visiškai nesutiko ir prašė jį atmesti, priešinių reikalavimų ieškovei byloje nepareiškė. Paaiškino, kad šioje byloje nėra pagrindų taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, kadangi ieškovės atliktam mokėjimui 34 061,50 Eur sumoje yra teisinis pagrindas – 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. 2021/11/087, pasirašyta ieškovės darbuotojo Y. C., nurodžiusio „Prekes gavau“. Jeigu ieškovė nebūtų užsakiusi minėtoje sąskaitoje faktūroje nurodytų paveikslų ir/ar nebūtų jų gavusi, tokiu atveju ieškovė nebūtų minėtos sąskaitos faktūros priėmusi bei tuo labiau jos apmokėjusi, o vietoje to, būtų nedelsiant grąžinusi ją, kaip išrašytą nesant tam teisinio pagrindo.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu panaikino 2023 m. birželio 28 d. priimtą preliminarų sprendimą ir atmetė ieškovės ieškinį. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės atsakovei 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė byloje pasirinko konkretų galimai pažeistų teisių gynimo būdą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.138 straipsnio 6 punkte ir 6.242 straipsnio 1 dalyje, ir teismas neturi teisės ieškovės teises šioje byloje ginti kitu būdu, konstatavo, jog atsakovė įrodė, kad turėjo teisinį pagrindą iš ieškovės gauti ginčo pinigus ir ieškovės sąskaita nesąžiningai bei nepagrįstai nepraturtėjo. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nenuginčytas aplinkybes, jog ginčo sąskaita buvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą, atskaitomybę bei nuo jos pagrindu iš ieškovės gautų pinigų sumokėti PVM ir pelno mokesčiai, sprendė, kad šioje byloje ginčo sąskaita (kartu su kitais žemiau dėstomais faktiniais duomenimis) patvirtina, jog tarp ginčo šalių buvo tiek bylos atsakovės tvirtinami ikisutartiniai, tiek ir sutartiniai santykiai dėl ginčo paveikslų.

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje atsakovė įrodinėjo paveikslų turėjimo nuosavybės teise, jų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ir vykdymo faktus atstovų paaiškinimais, liudytojų A. C., Y. C. ir V. B. parodymais, įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentais, fotonuotrauka žurnale, duomenimis apie įvykius telekomunikacijų tinkluose (V. B. skambučius ir trumpąsias SMS žinutes), ginčo sąskaitos popieriniu egzemplioriumi su originaliu rankraštiniu Y. C. patvirtinimu apie sąskaitoje nurodytų prekių (paveikslų) perdavimą (gavimą). Anot teismo, ieškovė paneigiančių aukščiau išvardintus atsakovės įrodymų teismui nepateikė, įskaitant faktą, kad popieriniame ginčo sąskaitos egzemplioriuje esantis patvirtinimas apie prekių (paveikslų) gavimą iš atsakovės yra atliktas (parašytas) būtent liudytojo Y. C., o atsikirsdama pastariesiems (atsakovo pateiktiems duomenims), rėmėsi aplinkybėmis, kad: a) atsakovės vadovas ir savininkas E. B. ir vardinti liudytojai yra šeimos nariai (sutuoktinė V. B.) ar artimi giminaičiai (dukra A. C. ir žentas Y. C.), todėl visų šių asmenų paaiškinimai (parodymai) byloje yra itin nepatikimi ir jais remtis negalima; b) atsakydama į ieškovės pretenzijas, atsakovė nenurodė turinti ir nepateikė ieškovei popierinės ginčo sąskaitos egzempliorių (jo kopiją) su Y. C. patvirtinimu, todėl mananti, kad tikrovėje šis patvirtinimas buvo parašytas tik pradėjus teisme šią bylą ir neatitinka tikrovės; c) nei A. C., nei Y. C. neturėjo įgaliojimų veikti ieškovės vardu (vadovė, jos tvirtinimu, tokių nebuvo davusi nei žodžiu, nei raštu bei nebuvo susiformavusios tokios veiklos (prekių ir paslaugų įsigijimo) praktikos dėl tariamo paveikslų įsigijimo (nei derėtis dėl tokio sandorio sąlygų, nei jį sudaryti, nei priimti tariamą jo įvykdymą iš atsakovo).

8.       Teismas sprendė, kad atsakovės į bylą pateiktų aukščiau išvardintų duomenų, kurie pripažįstami įrodymais, ir, kurie vieni kitus papildo bei patvirtina, o taip pat sudaro logišką įvykių ir šalių veiksmų grandinę, visuma yra pakankama tam, kad teismui spręsti, jog kur kas labiau tikėtinos yra būtent atsakovės tvirtinamos aplinkybės nagrinėjamu aspektu (kad tarp šalių buvo sudarytas ir įvykdytas ginčo paveikslų pirkimo–pardavimo sandoris), nei tos, kurias tvirtina ieškovė (kad tarp šalių dėl paveikslų nebuvo nei ikisutartinių santykių, nei pirkimo–pardavimo sandorio, nei jo įvykdymo). Teismo vertinimu, atsakovės vadovo ir savininko bei liudytojų šeimos ir artimos giminystės ryšiai, kaip objektyvi aplinkybė, patys savaime nepaneigia šių asmenų parodymų ir neteikia pagrindo juos vertinti abejotinais ir nepatikimais tiek, kad paneigti bet kokią jų įrodomąją vertę, juolab, kad nagrinėjamu atveju jie atitinka tiek vieni kitus, tiek rašytinių įrodymų duomenis, - yra patvirtinti kitais faktiniais duomenimis, tame tarpe ir objektyvaus pobūdžio. Teismo įsitikinimu, pastarųjų išvadų nepaneigia ir ieškovės argumentas, kad atsakovė ikiteisminio ginčo sprendimo metu nepateikė jai ginčo sąskaitos egzemplioriaus su Y. C. patvirtinimu, - atsakovė tokios pareigos pagal įstatymą neturėjo ir galėjo veikti savo nuožiūra, o tokios jos laikysenos paaiškinimas teismą pakankamai įtikino. Teismo vertinimu, kaip kur kas labiau tikėtiną priimti būtent atsakovės byloje tvirtinamą ir pakankamai įrodytą įvykių versiją, be kita ko, lemia ir pačios ieškovės veiksmai (telefoniniai pokalbiai su atsakovės vienu iš vadovų (kadangi jokių kitų nepasibaigusių tarpusavio prievolių šalys neturėjo, yra logiška ir įtikinanti liudytojos V. B. versija, kad pokalbiai su ieškovės vadove bei buhaltere vykę būtent dėl ginčo paveikslų apmokėjimo, o ne kokia tai kita tema), ginčo sąskaitos apmokėjimas ir nebuvimas jokių pretenzijų maždaug metus laiko – iki ginčų dėl darbo santykių bei teisių į įmonę (akcijas) su A. C. iškilimo, - ieškovė byloje nepateikė logiškų ir įtikinančių paaiškinimų tokiam savo elgesiui, be kita ko, atsižvelgiant ir į nekasdienę pakankamai didelę ginčijamo sandorio vertę.

9.       Kita vertus teismas taip pat sprendė, jog byloje nėra paneigtas ieškovės tvirtinimas, kad liudytoja A. C., sudarydama ginčo sandorį, o liudytojas Y. C., priimdamas iš atsakovės jo įvykdymą, neturėjo tam rašytinių įgaliojimų (tokiu būdu veikti ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, vardu), atsakovė taip pat neįrodė, kad tokie įgaliojimai liudytojams būtų išplaukę ir susiformavusios ieškovės įmonės veikloje praktikos. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje yra požymiai sandorio negaliojimo pagal CK 1.92 straipsnio taisyklę. Toks sandoris gali būti nuginčytas (pripažintas negaliojančiu) teisme pagal atstovaujamojo (šiuo atveju ieškovės) ieškinį, jeigu jis (atstovaujamasis) sandorio nepatvirtino (CK 1.92, 2.133 straipsniai). Pastarasis teisinis reguliavimas lemia, jog tokių (įgaliojimų) trūkumų turintis (galintis turėti) sandoris galioja, ir galioja tol, kol nėra nuginčijamas įgaliotojo teisme. Pastaroji sandorio galiojimo prezumpcija galėtų būti paneigta tik tuomet, jeigu sandoris būtų niekinis, toks jo (niekinio) pobūdis būtų akivaizdus ir teismas, nagrinėdamas pastarąją bylą, turėtų pagrindo konstatuoti jo negaliojimo teisines pasekmes ex oficcio (savo iniciatyva), tačiau pastaruoju atveju tokios galimybės nėra (liudytojai A. C. ir Y. C. tvirtina įgaliojimus aukščiau aprašytiems veiksmams turėję žodinius iš ieškovo įmonės vadovės, tai tiesiogiai patvirtino ir atsakovės atstovas (vadovas) bei liudytoja V. B., - jų paaiškinimai aptariamu klausimu, teismo vertinimu, logiški ir pakankamai įtikinantys).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Fonsa“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliantė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, be pagrindo susiaurino apeliantės reikalavimą ir neįvykdė teismo pareigos parinkti, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Anot apeliantės, bylą pirmos instancijos teismas nagrinėjo išimtinai tik tuo teisiniu pagrindu, kaip teisinius santykius dokumentinio proceso tvarka teikto ieškinio turinyje kvalifikavo ieškovė (nurodė tik jai iki ginčo pradžios teisme žinomas aplinkybes, kurių esmė – apeliantė apmokėjo sąskaitą faktūrą už paveikslus, kurių faktiškai negavo ir net nebuvo paveikslų užsakymo ar jų pirkimo–pardavimo sandorio). Tik bylos žodinio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad visi liudytojai, kurie yra vienos šeimos nariai, tarpusavyje neva sudarė žodinius susitarimus, ir tuo pagrindu sprendime teismas konstatavo, kad pagal šias paaiškėjusias aplinkybes ieškovė neįrodė tų aplinkybių, kurios įrodinėjamos nepagrįsto praturtėjimo atveju (CK 6.242 straipsnis), t. y. neįrodė sandorio / teisinio pagrindo nebuvimo atsakovei gauti 34 061,50 Eur sumą. Juolab, kad pats teismas nurodė, jog paveikslų pirkimo sandoris galimai yra negaliojantis, kas reikštų ir to paties teisinio pagrindo išnykimą, t. y. teisinį pagrindą tenkinti apeliantės ieškinio reikalavimą – priteisti iš atsakovei 34 061,50 Eur sumą;

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neva patvirtinančius atsakovės nuosavybės teises į paveikslus. Anot apeliantės, nors ginčo sąskaitos faktūros objektas yra didelės vertės paveikslai, kas yra individualiais požymiais apibūdinami daiktai, byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kaip atrodė neva parduoti daiktai ir, ar apskritai būtent parduoti paveikslai egzistavo realybėje – nežinomas nei jų autorius / pavadinimas, nei kas juose buvo atvaizduota, nei jų formatas ar kiti požymiai. Be to, nors atsakovės direktorius posėdžio metu nurodė, kad atsakovė paveikslus pirko galerijoje, tačiau byloje negalėjo pateikti jų įsigijimo dokumentų (sąskaitų, čekių ar pan.). Negana to, neva ieškovės vardu paveikslus paėmęs atsakovės direktoriaus žentas teismo posėdyje negalėjo įvardinti, nei kurią dieną juos paėmė, nei kada pristatė, o ant ginčo sąskaitos faktūros įrašas „prekes gavau“ taip pat yra be datos, kas padaro neįmanomą apeliantės įrodinėjimą, kad tokios aplinkybės neegzistavo, kai jos nėra net apibrėžtos laike;

1.3.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl neva sudaryto paveikslų pirkimo–pardavimo sandorio ar jo galiojimo:

-       ieškovė posėdžio metu akcentavo teismų praktiką, kur Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-474-601/2019 apeliacine tvarka nagrinėjo ginčą dėl sąskaitos faktūros, kaip skolos atsiradimo pagrindo, nesant jokių kitų įrodymų apie joje nurodytų prekių tiekimą. Atsižvelgdamas į minėtoje byloje teismo pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad ginčo sąskaita faktūra savaime nepatvirtina nei ikisutartinių santykių, nei sutarties egzistavimo, to nepatvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė įtraukė šią sąskaitą į apskaitą ar sumokėjo mokesčius;

-       tiek atsakovės vadovas, kuris patvirtino esąs atsakovės vienintelis akcininkas, tiek jo žmona, dukra ir jos vyras – visi liudiję atsakovės naudai, akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas kritiškai nevertino to, kad išklausius visus paaiškinimus buvo matyti, jog iš esmės tai buvo sandoris ne tarp dviejų juridinių asmenų (atsakovės ir ieškovės), bet tarp artimųjų asmenų (jeigu toks apskritai buvo) – dėl paveikslų pirkimo susitarė A. C. su savo tėvu (atsakovės direktoriumi) ir mama (atsakovės direktoriaus pavaduotoja), paveikslus paėmė (jeigu paėmė) sutuoktinis Y. C., o apie perdavimą ieškovei įrodymų nėra;

-       A. C. buvo vaiko priežiūros atostogose ir jokių darbinių ar kitokių pareigų ieškovei nevykdė, su ieškove (jos direktore) kontakto nebuvo, nebuvo žodinių ar rašytinių įgaliojimų, A. C. nebuvo ieškovės akcininkė;

-       ieškovė nuosekliai tvirtino, kad Y. C. buvo tik formaliai įdarbintas ir jokių funkcijų ieškovės įmonėje apskritai nevykdė, neturėjo jokių teisių veikti įmonės vardu, todėl apeliantei neaišku iš kokių paaiškinimų pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad neva ieškovės vadovė žodžiu įgaliojo Y. C. veikti ieškovės vardu;

-       parduotas buvo atsakovės ilgalaikis turtas, sudarantis daugiau nei 1/20 įstatinio kapitalo, todėl buvo reikalingas atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas tokiam sandoriui; (iv) atsakovės vadovui taikomi didesni apdairumo ir atidumo kriterijai parduodant didelės vertės turtą, todėl jam kyla pareiga turėti nors vieną rašytinį įrodymą apie tokį sandorį, tuo tarpu pats atsakovės vadovas patvirtino, kad nebuvo jokio rašytinio dokumento, įforminančio paveikslų pardavimą.

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Hertransus“ apeliacinės instancijos teismo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo parengimą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį tuo pagrindu, jog ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Tuo tarpu reikalavimo dėl paveikslų pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovė nereiškė. Taigi, kadangi ieškovė ieškinį grindė ir ieškinio reikalavimą kėlė išimtinai iš nepagrįsto praturtėjimo instituto ir neprašė paveikslų pirkimo–pardavimo sandorio pripažinti negaliojančiu/niekiniu, pirmosios instancijos teismas negalėjo tokio sandorio pripažinti nei negaliojančiu (nes nebuvo tokio ieškovės reikalavimo), nei niekiniu savo iniciatyva (ex officio) (kadangi nėra pagrindų tokį sandorį pripažinti niekiniu). Be to, keisti ieškinio dalyką ir/ar ieškinio pagrindą apeliacinės instancijos teisme draudžiama;

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, kurie patvirtina atsakovės nuosavybės teises į paveikslus, o taip pat įrodymus dėl sudaryto paveikslų pirkimo–pardavimo sandorio ir jo galiojimo. Pirma, tai, kad atsakovė tikrai turėjo tris paveikslus, patvirtina aplinkybė, jog šie paveikslai buvo įtraukti į atsakovės turimo ilgalaikio turto (kito materialiojo turto) balansą. Taip pat, atsakovė į bylą pateikė iškarpą iš žurnalo Transporto pasaulis (2006 m., 1 mėn.), kuriame galima matyti atsakovės komercijos direktorę V. B., o fone ant sienos kabo paveikslai, kuriuos ir pardavė bei perdavė ieškovei. Antra, byloje esanti 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra AA Nr. 2021/11/087, pasirašyta buvusio ieškovės darbuotojo Y. C., nurodžiusio „Prekes gavau“, ir jos apmokėjimas įrodo prekių pardavimo ir perdavimo faktą. Juolab, kad atsakovė šią sąskaitą faktūrą įtraukė į išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, už ją sumokėjo PVM, o tai patvirtina, jog paveikslai buvo tikrai parduoti ir perduoti ieškovei. Negana to, paveikslų įsigijimą bei perdavimą ieškovei patvirtina ir atsakovės komercijos direktorės V. B. telefono išklotinė, iš kurios matyti, kad V. B. su ieškovės direktore ir jos buhaltere kalbėjo telefonu 2021 m. gruodžio 23 d. po šio pokalbio ieškovės buhalterė 2021 m. gruodžio 28 d. suformatavo pavedimo šabloną, o praėjus 10 dienų – 2022 m. sausio 10 d. – ieškovės direktorė N. S. pati patvirtino šį pavedimą. Jeigu ieškovė nebūtų užsakiusi minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų paveikslų ir/ar nebūtų jų gavusi, tokiu atveju nebūtų minėtos PVM sąskaitos faktūros priėmusi bei tuo labiau jos apmokėjusi; vietoje to, būtų nedelsiant grąžinusi ją kaip išrašytą nesant tam teisinio pagrindo. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovė reikalavimą dėl neva neperduotų ir neparduotų paveikslų pareiškė praėjus net vieneriems metams, kadangi pirmoji pretenzija, kaip matyti iš prie ieškinio pateiktų dokumentų, pateikta 2022 m. gruodžio 13 d. Tad kyla logiškas klausimas – kaip galima visus metus nepastebėti, jog nėra paveikslų, kurių vertė net 34 061,50 Eur. Tai suponuoja išvadą, kad tie paveikslai buvo ir yra pas ieškovę, tik pastaroji dėl nežinomų priežasčių elgiasi nesąžiningai ir siekia praturėti atsakovės sąskaita siekdama nepagrįstai prisiteisti 34 061,50 Eur sumą.

2.3.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-474-601/2019, kadangi tos bylos ir šiuo metu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa. Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovė neginčija ir neneigia ginčo PVM sąskaitos faktūros egzistavimo ir net teigia, jog ją apmokėjo. Tuo tarpu ieškovės nurodytame sprendime kitoje byloje nurodyta, jog „ieškovė atsakovei prekes perduodavo konsignacijos pagrindais, kai prekių pardavėjas (atsakovė) atsiskaito su prekių savininku (ieškove) tik tada, kai prekės parduotos“.

2.4.                      Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinį, tik atkreipia dėmesį, kad ieškovė ne tik kad pareiškė nepagrįstą ieškinį, bet ir nepagrįstai reikalavo 5 911,50 Eur PVM sumos iš prašomos priteisti 34 061,50 Eur sumos, nes pati atsakovė, būdama PVM mokėtoja, sumokėjo šią PVM 5 911,50 Eur sumą, todėl, ieškovei atlikus pavedimą su PVM, turėjo teisę padaryti PVM atskaitą 5 911,50 Eur sumoje. Tad, šiuo atveju, PVM 5 911,50 Eur sumoje ieškovė privalėjo išbraukti iš ieškinio sumos, o galutinė ieškinio suma galėjo būti tik 28 150,00 Eur (34 061,50 Eur – 5 911,50 Eur).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

12.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

      Esminės faktinės bylos aplinkybės

14.       Nustatyta, kad 2021 m. gruodžio mėnesį atsakovė pateikė apeliantei (elektronine forma) 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui (34 061,50 Eur (su 21 proc. PVM) už tris vienetus paveikslų) (toliau – ginčo sąskaita; b. l. 9). Atsakovė ginčo sąskaitą įtraukė į įmonės atskaitomybę - Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, Pelno-nuostolio ataskaitą, Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2021 m. lapkričio mėnesį, taip pat nuo pagal ginčo sąskaitą gautų piniginių lėšų sumokėjo PVM bei pelno mokesčius (b. l. 48 – 52). Atsakovės ilgalaikio turto apskaitoje 2014 – 2020 m. laikotarpiu buvo įtraukti 3 vnt. paveikslų, inventoriniais numeriais KT-A1, KT-A2 ir KT-A3 (b. l. 53, 54).

15.       2021 m. gruodžio 23 d. įvyko telefoninis pokalbis tarp atsakovės vadovo pavaduotojos komercijai V. B. ir apeliantės vadovės N. S. (pokalbio trukmė – 01:29 min.) bei po to tarp tos pačios V. B. ir ieškovės buhalterinę apskaitą paslaugų sutarties pagrindu tvarkiusio asmens (pokalbio trukmė – 03:50 min.) (b. l. 46, 47). 2021 m. gruodžio 28 d. apeliantės buhalterė parengė 34 061,50 Eur pervedimo atsakovei nurodymą, kurį 2022 m. sausio 10 d. patvirtino apeliantės vadovė bei pinigai buvo pervesti atsakovei (b. l. 8). Kitų verslo santykių šalys, apart šio ir 2021 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės suteiktos apeliantei mikroautobuso nuomos, iki šios bylos iškėlimo teisme neturėjo.

16.       2022 m. gruodžio 13 d. elektroniniu paštu bei pakartotinai 2023 m. gegužės 10 d. apeliantė pateikė atsakovei rašytines pretenzijas dėl nepagrįstai išrašytos ginčo sąskaitos ir jos pagrindu atlikto ginčo mokėjimo, kuriomis pareikalavo pateikti jai kitus (be ginčo sąskaitos, jeigu tokie yra) sandorio (ūkinės operacijos) įrodymus arba grąžinti nepagrįstai gautus pinigus. Atsakovė pretenzijų nepatenkino. 2023 m. birželio 21 d. apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-7).

       Dėl ginčo esmės

17.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, ieškovei byloje pasirinkus pažeistų teisių gynimo būdą – nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.242 straipsnis), ir teismui neturint teisės apeliantės teises ginti kitu būdu, teismas konstatuoja, jog byloje atsakovė įrodė, kad turėjo teisinį pagrindą iš apeliantės gauti ginčo pinigus ir jos sąskaita nesąžiningai ir nepagrįstai nepraturtėjo, kas suponuoja 2023 m. birželio 28 d. preliminarų teismo sprendimą šioje byloje panaikinti ir ieškovės ieškinį visiškai atmesti.

18.       Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo, kad sprendime pirmos instancijos teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, be pagrindo susiaurino apeliantės reikalavimą. Pažymėjo, kad šią bylą pirmos instancijos teismas nagrinėjo išimtinai tik tuo teisiniu pagrindu, kaip teisinius santykius dokumentinio proceso tvarka teiktame ieškinio turinyje kvalifikavo apeliantė, juolab, kad ieškinio dalykas buvo tik priteisti iš atsakovės 34 061,50 Eur sumą. Pirmos instancijos teismas net ir iš liudytojų parodymų spręsdamas, kad tarp šalių galimai buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai ir egzistuoja sandorio negaliojimo pagrindai pagal CK 1.92 straipsnį (įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas) šiuo pagrindu byloje esančių įrodymų nevertino. Atitinkamai galima daryti pagrįstą išvadą, kad sprendimu pirmos instancijos teismas neįvykdė savo pareigos parinkti, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). 

19.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.

20.       Pagal CPK 2 straipsnį, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas yra vienas iš civilinio proceso tikslų. Šis tikslas yra pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu teismai tinkamai teisiškai kvalifikuoja tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė šalių santykių kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

21.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantė pasirinko savo teises ginti remiantis nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis (CK 6.242 straipsnis), motyvuodama tuo, kad ji atsakovei nepagrįstai sumokėjo 34 061,50 Eur už neva 3 vnt. paveikslų, nors šių paveikslų ji nepirko. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad paveikslus pardavė apeliantei.

23.       CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių pareigą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, pareiga įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

25.       Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).

26.       Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių yra susiklostę paveikslų pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Šių santykių buvimą patvirtina įrodymų visuma, t. y. paveikslų buvimas atsakovės apskaitoje; atsakovės atstovų paaiškinimai apie pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ir vykdymo faktus; liudytojų A. C., Y. C. ir V. B. parodymai; įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai; fotonuotrauka žurnale; duomenys apie įvykius telekomunikacijų tinkluose (V. B. skambučius ir trumpąsias SMS žinutes); ginčo sąskaita, kurioje yra ieškovės darbuotojo Y. C. įrašas apie paveikslų gavimą; lėšų pervedimo nurodymas, kuris buvo patvirtintas ieškovės vadovės, kuriuo apmokėta ginčo sąskaita; pretenzijos pareiškimas tik po metų. Taigi, atsakovė turėjo teisinį pagrindą (vyko paveikslų pardavimas) gauti iš ieškovės pinigus, kas reiškia, jog nepagrįsto praturtėjimo nuostatų pagrindu ieškinys negali būti laikomas pagrįstu ir tenkinamas.

27.       Esant tarp šalių sutartiniams santykiams, ieškovė savo teises turi ginti remiantis sutarčių teisės normomis. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, be pagrindo susiaurino apeliantės reikalavimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju, teismas savo iniciatyva negali parinkti kito ieškovės teisių gynimo būdo (nutraukti sudarytą sutartį, pripažinti ją negaliojančia, reikalauti žalos atlyginimo ir pan.), kuris susijęs su tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių vertinimu, nes tam reikalinga keisti ieškinio reikalavimą, nurodant kitą ieškinio tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą, o tą padarius, reikalinga nustatinėti ir vertinti kitas faktines aplinkybes, negu nagrinėjamu atveju. 

28.       Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-474-601/2019 esančiais išaiškinimais. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ir apeliantės nurodomos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos (taip pat skirtingi ir ieškinio pagrindai), t. y. nagrinėjamoje byloje ieškovės (pirkėjos) darbuotojas gavo prekes pagal PVM sąskaitą faktūrą, sąskaita faktūra buvo apmokėta ir pan., tuo tarpu apeliantės nurodomoje byloje PVM sąskaita faktūra nebuvo perduota pirkėjui, pirkėjas nepriėmė prekių, PVM sąskaita faktūra nebuvo apmokėta ir pan., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis apeliantės nurodoma teismine praktika.

       Dėl procesinės bylos baigties

29.       Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).

30.       Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

       Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės (apeliantės) priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 968 Eur (už advokato suteiktas teisines paslaugas - atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) (CPK 98 straipsnis).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       palikti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą nepakeistą.

       Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fonsa“, juridinio asmens kodas 302894947, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hertransus“, juridinio asmens kodas 185300064, 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

       Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                            Evaldas Burzdikas

                   Edvardas Paliokas

                   Jurgita Sujetienė