Civilinė byla Nr. e2A-136-889/2023

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03923-2022-4

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.1;

                                                                                      1.3.2.6.7; 1.3.2.7.4; 1.3.2.9.3; 1.3.2.9.4;

                                                                                      1.3.9.2.2; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

                                                                                                    (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui E. R. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. DGKS-2568 darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022, kuriuo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ prašymą atsakovui E. R. dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, taip pat nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. DGKS-2573 darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022, kuriuo nuspręsta įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti E. R. 2 (dviejų) jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, pateikė teismui ieškinį, jame prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas E. R. nutraukė darbo sutartį su ieškove UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio pagrindu nepagrįstai, ir pakeisti atsakovo E. R. darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 80 straipsnio 2 dalį; 2) atmesti atsakovo E. R. prašymą įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti jam jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal DK 56 straipsnio 2 dalį; 3) priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:

1.1.       Ieškovė nurodė, jog šalys 2012 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. 840, kurios pagrindu atsakovas įsidarbino pas ieškovę statybininku ir buvo siunčiamas dirbti pas ieškovės užsakovus Norvegijoje. 2022 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku atsakovas pranešė ieškovei, kad nuo 2022 m. vasario 22 d. nutraukia darbo sutartį pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų. Ieškovė su tuo nesutiko, tačiau atsižvelgdama į tai, kad DK 56 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbuotojo pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, 2022 m. kovo 1 d. įsakymu įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimą pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2022 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku informavo atsakovą, kad išeitinės išmokos nemokės, atsakovo pasirinktą darbo sutarties nutraukimo pagrindą ginčys ir bendrovės kaip darbdavio teises gins teisės aktų nustatyta tvarka. Mano, kad atsakovas neturėjo pagrindo inicijuoti darbo sutarties nutraukimą DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, nes nebuvo šiame straipsnyje nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Šiuo atveju nebuvo nei prastovos ne dėl darbuotojo kaltės, kuri tęstųsi ilgiau nei 30 dienų iš eilės, nei prastovos, kuri sudarytų daugiau kaip 45 dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Apskritai prastovos, kaip ji apibrėžiama DK 47 straipsnyje, nebuvo. Kadangi su atsakovu buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis, tai buvo laikotarpis tarp siuntimų dirbti, ir atsakovas nevyko dirbti savo noru, nors buvo siunčiamas.

1.2.               2021 m. sausio 29 d., siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją, Norvegijos Karalystėje įsigaliojo draudimas užsieniečiams atvykti į šalį. Dėl šios priežasties ieškovės darbuotojai neturėjo galimybės išvykti į Norvegiją dirbti, tačiau darbuotojams už laikotarpį, kol jie negalėjo išvykti dirbti, taip pat ir atsakovui, nuo 2021 m. vasario 18 d. iki 2021 m. liepos 3 d. buvo mokama kompensacija (iki vasario 17 d. atsakovas sirgo). Atsakovas dėl to pretenzijų ieškovei neturėjo. Nuo 2021 m. liepos 5 d. iki liepos 13 d. buvo laikotarpis tarp siuntimų dirbti pagal DK 76 straipsnį.

1.3.               2021 m. liepos 14 d. atsakovui buvo pasiūlyta išvykti dirbti į Norvegiją į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Tada atsakovui buvo pasiūlyta vykti dirbti į kitą įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ir ten vykti atsakovas atsisakė. Taigi atsakovas nuo 2021 m. liepos 14 d. nedirbo dėl savo paties, o ne dėl ieškovės kaltės, nes jam buvo siūlomas darbas, tačiau jis išvykti dirbti atsisakė. Laikotarpiai nuo 2021 m. liepos 14 d. iki 2021 m. lapkričio 14 d. ir nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. vasario 28 d. (nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 14 d. atsakovas sirgo) negali būti laikomi prastovomis DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

1.4.               Šalis siejo laikinojo darbo teisiniai santykiai, kurių pabaigą reglamentuoja specialusis DK 80 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad laikotarpiu tarp siuntimų dirbti laikinasis darbuotojas turi teisę nutraukti laikinojo darbo sutartį savo rašytiniu pareiškimu, įspėjęs laikinojo įdarbinimo įmonę ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Pagal to paties straipsnio 1 dalį, nutraukti darbo sutartį kitais DK pagrindais ir tvarka, įskaitant ir pagal DK 56 straipsnį, laikinasis darbuotojas gali tik darbo laikinojo darbo naudotojui metu. Šiuo atveju atsakovas nutraukė darbo sutartį ne darbo laikinojo darbo naudotojui metu, o laikotarpiu tarp siuntimų. Atsižvelgiant į tai, darbo sutarties nutraukimas DK 56 straipsnio pagrindu (dėl prastovų) yra nepagrįstas ir turi būti pripažintas neteisėtu, perkvalifikuojant darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 80 straipsnio 2 dalį. Taigi DK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka atsakovui nepriklauso, ir atsakovo prašymas ją priteisti iš ieškovės turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino; pripažino 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimą DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeitė ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindą iš DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 80 straipsnio 2 dalį; atmetė atsakovo E. R. prašymą įpareigoti ieškovę „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti jam jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal DK 56 straipsnio 2 dalį; priteisė iš atsakovo E. R. ieškovei „(duomenys neskelbtini)“ 2 125 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

2.1.       Teismas nurodė, jog tarp šalių kilo ginčas dėl 2012 m. balandžio 30 d. sudarytos darbo sutarties rūšies: ieškovė laikosi pozicijos, kad tai yra laikinojo darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas tvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi teismas tyrė, ar tarp šalių susiklostę santykiai atitinka laikinojo darbo požymius.

2.2.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog įrodyta sąlyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieškovės) ir laikinojo darbo naudotojo.

2.3.       Teismas nurodė, jog laikinasis darbuotojas paklūsta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), išskyrus pačios darbo funkcijos atlikimą, kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklūsta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbą. Teismas šią sąlygą taip pat laikė įrodyta, nes, kaip matyti tiek iš ieškovės atstovės paaiškinimų, tiek iš atsakovo paaiškinimų ir liudytojų parodymų, atsakovas turėjo laikytis ieškovės nustatytų darbo tvarkos taisyklių, už Lietuvos ribų komandiruojamų darbuotojų darbo tvarkos taisyklių, gyvenamosios vietos taisyklių, transporto priemonių naudojimo ir kitų įmonės vidaus tvarkos taisyklių, nešiotis įmonės išduotą darbo pažymėjimą, tačiau techninio pobūdžio darbo užduočių ieškovė neduodavo, o tik sumokėdavo atsakovui už jo dirbtas valandas.

2.4.       Laikinojo darbo naudotojas laikinajam darbuotojui atlieka tik vieną darbdaviui būdingą funkciją – suteikia ir priima darbą. Nagrinėjamu atveju atsakovas patvirtino, kad ieškovė jam nurodydavo, į kokią Norvegijos įmonę vykti dirbti, ir būtent Norvegijos įmonė suteikdavo darbo vietą, medžiagas, įrankius, priemones, priimdavo įvykdytą darbą, įvertindavo darbo rezultatus, kontroliuodavo darbo laiką.

2.5.       Išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad nustatyti trejopo pobūdžio teisiniai santykiai, būdingi laikinajai darbo sutarčiai. Nors atsakovas nurodo, kad jam niekas neišaiškino, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, sutartyje tai nėra tiesiogiai nurodyta, nežinojo apie jo kaip darbuotojo nuomą kitoms įmonėms, tačiau teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenumato, jog laikinojo darbo sutarčiai neatitinkant tam tikrų jos turiniui keliamų reikalavimų ji nebelaikoma laikinojo darbo sutarties rūšimi ar būtų laikoma negaliojančia. Nagrinėjamu atveju iš darbo sutarties turinio matyti, kad dėl darbo Lietuvos Respublikoje sutarta nebuvo, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pagal su ieškove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje jis niekada nedirbo, darbo funkcijas atliko tik Norvegijos įmonėse, jam nustatytas darbo užmokesčio dydis atitiko tą, kuris mokamas Norvegijoje už analogišką darbą, kaip tai numatyta DK 75 straipsnio 2 dalyje, buvo apmokami laikotarpiai tarp siuntimų, kaip tai numatyta DK 76 straipsnyje. Iš nurodytų aplinkybių visumos teismas nusprendė, kad atsakovas turėjo suprasti, jog jį su ieškove siejantys darbo santykiai neatitinka dirbančiojo Lietuvos Respublikos teritorijoje santykių.

2.6.       Išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog šalių 2012 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis.

2.7.       Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas nurodė, jog, pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus laikotarpiui tarp siuntimų, atsakovui buvo pasiūlytas tinkamas jo specializaciją atitinkantis darbas, tačiau jo atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė sąlygų taikyti prastovą egzistavimo.

2.8.       Atsižvelgęs į tai, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas turi atitikti realią faktinę situaciją, o nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė buvus prastovą, todėl neturėjo teisėto pagrindo reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, į tai, kad pats darbo sutarties nutraukimas atitiko atsakovo valią nedirbti ir siekį nutraukti darbo santykius su ieškove, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas šalis grąžinti į padėtį, kuri būtų buvusi, jei atsakovas būtų pareiškęs prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris atitiktų realiai egzistuojančią faktinę padėtį, pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimą DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeisti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindą į DK 80 straipsnio 2 dalį.

2.9.       Teismas nurodė, jog, patenkinus ieškovės reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, nebelieka pagrindo spręsti dėl atsakovo prašymo įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžių išeitinę išmoką pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, nes nurodyta išmoka mokėtina tik tuo atveju, jei darbo teisiniai santykiai nutrūksta DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu. Tais pačiais motyvais nebelieka pagrindo spręsti dėl atsakovo reikalavimo dėl netesybų priteisimo ieškovei uždelsus išmokėti DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę išmoką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3.       Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. dviejų mėnesių išeitinę išmoką ir šešių mėnesių netesybas už pavėluotą atsiskaitymą už šešis mėnesius; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

3.1.       Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad įrodyta sąlyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieškovės) ir laikinojo darbo naudotojo. Byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų civilinius santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad laikinojo darbo atveju darbo santykių pavaldumo požymiui yra būdinga specifika – laikinasis darbuotojas paklūsta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), išskyrus pačios darbo funkcijos atlikimą, kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklūsta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ši išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. DK 72 straipsnio l dalyje aiškiai numatyta, jog laikinojo darbo sutartis – laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai ir būdamas jam pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo darbdavė visus 10 metų buvo tik ieškovo įmonė.

3.2.       Atsakovas apeliaciniame skunde aptaria įrodymus, kuriais teismas nesivadovavo, tačiau šie įrodymai, atsakovo nuomone, patvirtina, kad atsakovas darbo Norvegijoje metu buvo pavaldus tik ieškovės įmonei. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovę ir laikinojo darbo naudotoją ir (ar) naudotojus siejo laikinojo darbo santykiai, nepateikė laikinojo darbo sutarčių, visiškai neįrodė sąlygos, kad atsakovas buvo pavaldus laikinojo darbo naudotojams. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina visišką atsakovo pavaldumą ieškovei. Teismas neįsigilino į tai, kad darbo santykiai susiklostė darbuotojui darbdavio pavedimu (priimtais įsakymais dėl komandiruočių) laikinai dirbant Norvegijos Karalystėje, tačiau esant pavaldžiam darbdavei. Akivaizdu, kad tokių santykių negalima kvalifikuoti, kaip kylančių iš laikinojo darbo sutarties. Teismas nesivadovavo atsakovo paaiškinimais, jog jis aiškiai suvokė savo pavaldumą ieškovei ir dirbo pagal darbo sutartyje ir darbo tvarkos taisyklėse aptartas sąlygas.

3.3.       Teismas nurodė, kad atsakovui buvo apmokami laikotarpiai tarp siuntimų, kaip tai numatyta DK 76 straipsnyje. Bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė niekada nemokėjo atsakovui už laikotarpius tarp siuntimų.

3.4.       Tai, kad ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, o ne laikinojo darbo teisiniai santykiai, patvirtina 2012 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 840 ir vėlesni jos pakeitimai; tai, jog darbo sutartimi atsakovas įsipareigojo būti pavaldus ieškovei ir jos naudai atlikti darbo funkciją, o ieškovė įsipareigojo už tai mokėti darbo užmokestį; ieškovės įmonėje priimtos darbo tvarkos taisyklės; įmonėje priimtų už Lietuvos ribų komandiruojamų darbuotojų darbo tvarkos taisyklių 2 priedas; atsakovo darbo kortelė; ieškovės 2020 m. birželio 2 d. įsakymo turinys.

3.5.       Atsakovas iš ieškovės negavo visiškai jokios informacijos, jog šalių darbo santykiai yra laikinieji.

3.6.       Aptarti įrodymai patvirtina, jog sprendime nepagrįstai nuspręsta, kad šalių 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, – atsakovo darbo negalima kvalifikuoti, kaip kylančio iš laikinojo darbo sutarties.

3.7.       Skundžiamo sprendimo argumentai dėl prastovos yra prieštaringi, pagrįsti tik ieškovei palankiais įrodymais. Teismas rėmėsi 2022 m. rugsėjo 15 d. elektroniniu laišku ir objektyvios tiesos nepatvirtinančiomis nuotraukomis, nors jų tikrumo ieškovė byloje nepagrindė, tačiau nevertino atsakovo pateikto objektyvaus įrodymo – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. STS-538 „Dėl E. R. darbingumo lygio“. Taip sprendimu pažeistas rungimosi principas.

3.8.       Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad tiek ieškovės įmonėje, tiek pačiam atsakovui buvo pateikti oficialūs pasiūlymai dėl staliaus darbų. Ieškovė po 2021 m. liepos 14 d. atsakovui jo specializaciją atitinkančio darbo nesiūlė, paliko atsakovą be darbo beveik septynis mėnesius, todėl atsakovo veiksmai pateikus prašymą atleisti iš darbo pagal DK 56 straipsnį yra pagristi ir teisėti. Kadangi atsakovas visiškai teisėtai pateikė prašymą nutraukti darbo santykius pagal DK 56 straipsnio l dalį, ieškovei kilo DK įtvirtinta pareiga atleidžiant darbuotoją išmokėti dviejų mėnesių išeitinę išmoką.

3.9.       Jeigu darbdavys manė, jog pagrindo nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal jo nurodytą DK 56 straipsnio l dalies l punktą nėra, jis neturėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimo. Priėmęs sprendimą įforminti darbo santykių pasibaigimą DK 56 straipsnio l dalyje įvardintu pagrindu, darbdavys negali nuspręsti nesilaikyti ir nevykdyti to paties straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos išmokėti darbuotojui išeitinę išmoką.

3.10.       Ieškovė, nesutikdama su atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę išspręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą kitu pagrindu. Ieškovė savo teisėmis, numatytomis DK, nepasinaudojo ir ginčijo savo pačios priimtą įsakymą dėl darbo santykių įforminimo. Darbdavė negali reikalauti pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą, kadangi pati priėmė sprendimą nutraukti darbo santykius būtent pagal DK 56 straipsnio l dalies l punktą.

3.11.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimus dėl 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties, prastovų, taip pat pakeisdamas paties darbdavio nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą. Priimant skundžiamą sprendimą buvo netinkamai įvertintos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir į bylą pateikti įrodymai. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik ieškovei palankiomis aplinkybėmis, nevertindamas darbuotojui palankių byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Skundžiamas sprendimas pažeidžia vieną pagrindinių darbo teisės principų – kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai.

3.12.       Remiantis Civilinio proceso kodekso 414, 417, 418 straipsniais, DK 147 straipsniu, taip pat teismų praktika, atsakovui iš ieškovės turi būti priteistos šešių mėnesių netesybos už pavėluotą atsiskaitymą.

3.13.       Atsakovas prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog darbo bylose teismas privalo būti aktyvus, siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, o kartu ir viešąjį interesą; teismų praktika tokio pobūdžio bylose negausi. Atsakovas mano, kad skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas geriau bus pasiektas darbo bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka.

4.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

4.1.       Ieškovė nurodo, jog, nors apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pripažinti įrodyta sąlygos dėl civilinių santykių tarp ieškovės ir laikinojo darbo naudotojo, nes į bylą nepateikta ieškovės ir laikinojo darbo naudotojo sudaryta sutartis, tačiau byloje buvo kitų šios sąlygos egzistavimą patvirtinančių rašytinių įrodymų. Tai, kad ieškovė saugodama savo komercinę paslaptį nepateikė į bylą su kontrahentais sudarytų sutarčių, neužkirto jai kelio sąlygos dėl civilinių santykių tarp ieškovės ir laikinojo darbo naudotojo egzistavimą byloje įrodinėti netiesioginiais įrodymais, kurių visuma sudarė pakankamą pagrindą sąlygą dėl civilinių santykių tarp ieškovės ir laikinojo darbo naudotojo vertinti kaip įrodytą.

4.2.       Darbo santykių pavaldumo požymiui yra būdinga specifika, jog laikinasis darbuotojas paklūsta darbdaviui (laikinojo įdarbinimo įmonei), išskyrus pačios darbo funkcijos atlikimą, kai neperžengdamas tos funkcijos atlikimo ribų paklūsta laikinojo darbo naudotojui, o laikinojo įdarbinimo įmonė atsilygina už darbą. Apeliantas mano, kad ši teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas nepaaiškino, kuo remdamasis padarė tokią išvadą. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai teisėta ir pagrįsta, logiška, ji atitinka DK 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikinojo darbo sutarties sąvoką, jog laikinojo darbo sutartis sudaroma tam, kad darbuotojas savo darbą atliktų ne kitai sutarties šaliai (darbdaviui), o darbdavio nurodytam asmeniui – laikinojo darbo naudotojui. Tai reiškia, jog iš esmės turi būti nustatyti trejopo pobūdžio teisiniai santykiai: tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonės), tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės (darbdavio) ir laikinojo darbo naudotojo.

4.3.       Apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas kaip įrodymu rėmėsi ieškovės pateiktu 2022 m. rugsėjo 15 d. Norvegijoje registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, į kurią apeliantas būdavo siunčiamas dirbti, vadovo elektroniniu laišku. Nors apeliantas kvestionuoja šį įrodymą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui suabejoti šio laiško autentiškumu. Be to, teismas, nuspręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių darbo teisinių santykių, savo išvadas grindė ne vien šiuo konkrečiu įrodymu, o vertino visus byloje esančius įrodymus.

4.4.       Apeliantas 2020 m. sausio 2 d. ir 2020 m. liepos 27 d. įsakymuose dėl komandiruočių į Norvegijos Karalystę naudojamą sąvoką „komandiruotė“ aiškina kaip įrodymą apie apelianto pavaldumą ieškovei, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Įsakymuose yra aiškiai nurodyta, kad apeliantas yra komandiruojamas atlikti savo darbo funkcijų pagal susitarimą su „(duomenys neskelbtini)“. Taigi šie įsakymai patvirtina, kad komandiruotės metu apeliantas turi dirbti ne ieškovei, o laikinojo darbo naudotojams.

4.5.       Apeliantas ignoruoja DK 76 straipsnio nuostatą, pagal kurią laikotarpiai tarp siuntimų dirbti iki penkių darbo dienų iš eilės neapmokami ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Iš teismui pateiktų apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad tiek 2021 metais, tiek ir anksčiau nebuvo ilgesnių nei 5 darbo dienos iš eilės laikotarpių, už kuriuos ieškovei būtų kilusi pareiga mokėti apeliantui. Apeliantas arba išvykdavo dirbti, arba atsisakydavo vykti dirbti, o atsisakius vykti dirbti pareigos mokėti darbdavys neturėjo.

4.6.       Su apeliantu nebuvo sudaryta standartinė neterminuota darbo sutartis, pagal kurią darbuotojas būtų pavaldus tik darbdaviui ir dirbtų tik jo naudai. Apeliantas tokią nestandartinę darbo sutartį ir visus jos pakeitimus pasirašė, klausimų ar abejonių dėl jos sąlygų pasirašymo metu nekilo. Atsakovas daug metų tokios nestandartinės darbo sutarties pagrindu dirbo Norvegijos įmonėse, tai jį tenkino, pretenzijų ieškovei dėl to nereiškė. Taigi iš savo darbo sutarties turinio apeliantas suprato, kad, nors ir yra įdarbintas pas ieškovę, iš esmės dirba klientams Norvegijoje. Tai, kad apeliantas kitaip aiškina sudarytą ir vykdytą darbo sutartį, nėra sąžininga. Toks aiškinimas neatitinka tikrovės, jį paneigia paties apelianto elgesys viso darbo sutarties galiojimo metu.

4.7.       Apeliantas teigia, kad ieškovė nepateikė laikinosios darbo sutarties. Ieškovė pateikė teismui apelianto darbo sutartį, o ta aplinkybė, kad joje nebuvo visų laikinosios darbo sutarties turinio elementų, nereiškia, kad darbo sutartis negali būti pripažinta laikinąja darbo sutartimi. Tokia pasekmė DK 73 straipsnyje nėra numatyta. Ieškovė pažymi, kad ginčo darbo sutartis buvo sudaryta dar iki įsigaliojant naujos redakcijos DK, nustatančiam reikalavimus laikinojo darbo sutarties turiniui, o reikalavimo pakeisti darbo sutartis, kad jos atitiktų naujojo DK 73 straipsnio nuostatas, įstatymas nenumato.

4.8.       DK 74 straipsnyje nėra numatyta, kad siuntimai pas laikinojo darbo naudotojus turi būti rašytinės formos. Kita vertus, ieškovė pateikė tiek įsakymus dėl apelianto komandiruočių 2020 metais, tiek ir elektroninius laiškus dėl siuntimo dirbti 2021 m. liepos mėnesį, taip pat rėmėsi liudytojų parodymais.

4.9.       Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad darbo Norvegijoje metu apeliantas būdavo pavaldus įmonėms, į kurias būdavo siunčiamas dirbti (daugiausia „(duomenys neskelbtini)“ ir dirbo būtent šios įmonės naudai).

4.10.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir vertino visas su ginčo darbo sutarties sudarymu ir jos vykdymu susijusias aplinkybes, o ne vien apsiribojo pareiškimu, kad darbo sutartyje nėra parašyta, jog tai yra laikinoji darbo sutartis, ir dėl to ji negali būti kvalifikuojama kaip laikinoji darbo sutartis, visiškai atitinka kasacinio teismo praktiką. Priešingai, nei nurodo apeliantas, teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

4.11.       Apeliantui nepateikus jokių įrodymų, kurie būtų sudarę pagrindą nuspręsti dėl apelianto pareigos informuoti darbdavį apie jam nustatytą dalinį darbingumą įvykdymą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2021 m. liepos 14 d., kai ieškovė pasiūlė apeliantui išvykti dirbti ir apeliantas atsisakė, ieškovei nebuvo žinoma apie sumažėjusį apelianto darbingumo lygį.

4.12.       Šiuo atveju teisinio pagrindo paskelbti apeliantui prastovą nebuvo, nes darbo, kurį ieškovė galėjo pasiūlyti apeliantui pagal jo darbo sutartį, buvo, ir tas darbas apeliantui buvo pasiūlytas, tačiau apeliantas jo atsisakė. Apeliantas kaip laikinasis darbuotojas pasinaudojo DK 74 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti vykti dirbti, o kadangi DK nenumato pareigos laikinojo įdarbinimo įmonei mokėti darbuotojui, kai jis atsisako vykti dirbti, teismo išvada apie tai, kad prastovos nebuvo, o nuo 2021 m. liepos 14 d. prasidėjo neapmokamas laikotarpis tarp siuntimų, yra pagrįsta.

4.13.       Apeliantas nurodo, kad teismas pakeitė jo darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 80 straipsnio 2 dalį nepagrįstai ir neteisėtai, nes šiuo pagrindu darbo sutartį galėjo nutraukti tik pats apeliantas; jei teismas pripažino, kad apeliantas nutraukė savo darbo sutartį nepagrįstai, tai teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė, nesutikdama su apelianto nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę nutraukti darbo sutartį kitais DK numatytais pagrindais. Ieškovė pažymi, jog darbo sutartis buvo nutraukta ne ieškovės, o apelianto iniciatyva, todėl teismas pagrįstai pakeitė nepagrįstą darbo sutarties nutraukimo pagrindą į tą, kuriuo apeliantas ir turėjo remtis. Apeliantas teigia, kad ieškovė turėjo atleisti jį iš darbo kitu pagrindu, tačiau tai iš esmės būtų darbo sutartį nutraukiančio darbuotojo pasirinkto darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimas, o DK tokios teisės darbdaviui nesuteikia.

4.14.       Apeliantas kvestionuoja įrodinėjimo pareigos paskirstymą tarp šalių, tačiau nedetalizuoja, kaip konkrečiai šis pažeidimas pasireiškė. Įrodinėjimo pareiga šioje byloje tarp šalių buvo paskirstyta tinkamai, teismas buvo aktyvus. Apeliantui buvo pasiūlyta pateikti jo teiginius patvirtinančius įrodymus, tačiau apeliantas jam suteikta galimybe nepasinaudojo.

4.15.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, nebelieka pagrindo nagrinėti apelianto prašymo įpareigoti ieškovę apskaičiuoti ir išmokėti jam jo 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžių išeitinę išmoką pagal DK 56 straipsnio 2 dalį, taip pat apelianto reikalavimo dėl netesybų priteisimo.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6.       Apeliantas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog darbo bylose teismas privalo būti aktyvus, siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo, o kartu ir viešąjį interesą; teismų praktika tokio pobūdžio bylose negausi. Atsakovas mano, kad skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas geriau bus pasiektas darbo bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka.

7.       Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinė instancija yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės, o ne bylos pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės forma. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, pateikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

8.       Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas išklausė šalis, jų atstovus ir įvertino jų paaiškinimus, ištyrė rašytinius įrodymus, apklausė liudytojus. Teisėjų kolegija, įvertinusi argumentus, kuriais grindžiama būtinybė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, jų pagrindu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu ginčas buvo išspręstas teisingai. Pakartotinis šalių paaiškinimų išklausymas apeliacinėje instancijoje laikytinas netikslingu. Apelianto nurodomos žodinio bylos nagrinėjimo priežastys (tai, kad teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, o teismų praktika nagrinėjamu klausimu negausi) yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrindžia būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

9.       Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakovu E. R. 2012 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. 840 (su vėlesniais 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 30 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. liepos 31 d., 2016 m. spalio 31 d., 2017 m. liepos 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d., 2019 m. gegužės 31 d. jos papildymais ir pakeitimais), jos pagrindu atsakovas įdarbintas statybininku. Darbo sutarties 3 punkte darbdavė (ieškovė) įsipareigojo mokėti atsakovui (darbuotojui) 216,54 Norvegijos kronos (NOK) per valandą darbo užmokestį, iš jų – 196,50 NOK valandos įkainis, 20,04 NOK atostoginiai, nurodyta, jog bendras užmokestis už darbą komandiruotėje Norvegijoje pagal atskirą sprendimą komandiruoti darbuotoją į Norvegiją kas mėnesį sudarys sumą, ne mažesnę nei atlygis, mokamas Norvegijoje už analogišką darbą, vadovaujantis Norvegijoje atitinkamos šakos lygiu sudaryta kolektyvine sutartimi arba darbo užmokesčio nuostatais, galiojančiais atitinkamoje darbo šakoje / įmonėje. Darbo sutarties 7 punkte darbdavė (ieškovė) įsipareigojo apmokėti su darbuotojo (atsakovo) komandiruote susijusias išlaidas, t. y. kelionių į ir iš komandiruotės Norvegijoje ir apgyvendinimo komandiruotės metu Norvegijoje išlaidas.

10.       Atsakovas 2022 m. vasario 22 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. vasario 22 d pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų.

11.       Ieškovė 2022 m. vasario 24 d. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovui 2022 m. vasario 24 d. atsakymą Nr. 29 „Dėl 2022 m. vasario 22 d. prašymo atleisti iš darbo“, jame nurodė, kad prašymo atleisti iš darbo pagal DK 56 straipsnį dėl prastovų patenkinti negali, nes nesutinka su darbo sutarties nutraukimo pagrindu – atsakovas neišvyko dirbti ne dėl ieškovės kaltės, o dėl to, kad pats atsisakė pasiūlyto darbo; pasiūlė darbo sutartį nutraukti pagal DK 54 straipsnį (šalių susitarimu).

12.       Atsakovas 2022 m. vasario 24 d. elektroniniais laiškais patvirtino, kad atsakymą į 2022 m. vasario 22 d. prašymą gavo, su ieškovės atsakyme nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, teigdamas, kad ieškovė darbo nesiūlė.

13.       Ieškovė 2022 m. kovo 1 d. elektroniniu laišku atsakovui priminė, kad jam 2021 m. liepos 14 d. buvo pasiūlyta vykti į darbą, taip pat dar keletą kartų pasiūlyta vykti į darbą telefonu; kadangi atsakovas vykti atsisakė, neturi pagrindo prašyti nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą; informavo atsakovą, kad 2022 m. kovo 1 d. įformins darbo sutarties pasibaigimą, nors nesutinka su atsakovo pareiškime nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, dėl to išeitinės išmokos neišmokės, o atsakovo pasirinktą darbo sutarties nutraukimo pagrindą ginčys teisės aktų nustatyta tvarka; pasiūlė atsakovui darbo sutartį nutraukti pagal DK 54 straipsnį (šalių susitarimu).

14.       Ieškovė 2022 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 15-p „Dėl darbo sutarties nutraukimo įforminimo pagal E. R. prašymą“ įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimą 2022 m. kovo 1 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įpareigojo vyr. buhalterę atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pagal DK nurodytą tvarką, nurodė atsakovui išeitinės išmokos nemokėti ir apskųsti darbo sutarties nutraukimo pagrindą teisės aktų nustatyta tvarka.

15.       Ieškovė 2022 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovą, jame nurodė, kad ieškovė 2022 m. kovo 1 d. įformino atsakovo darbo sutarties pasibaigimą, nors nesutinka su atsakovo pareiškime nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nes yra įsitikinusi, kad darbo sutartį atsakovas šiuo pagrindu nutraukė nepagrįstai. Dėl šios priežasties minėtame DK straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo pasekmės, pavyzdžiui, išeitinės išmokos mokėjimas, atsakovui nėra taikomos, o atsakovo pasirinktą darbo sutarties nutraukimo pagrindą ieškovė ginčys ir bendrovės kaip darbdavės teises gins teisės aktuose nustatyta tvarka.

16.       Ieškovė pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka ir 2022 m. kovo 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisiją, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstai; 2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 80 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija 2022 m. gegužės 30 d. sprendime darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022 konstatavo, jog ieškovė ginčija savo pačios veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, tai nėra ginčas tarp darbuotojo ir darbdavės, atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą atsakovui dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai.

17.       Atsakovas pasinaudojo privaloma ikiteismine darbo ginčo sprendimo tvarka ir 2022 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti nesumokėtą išeitinę kompensaciją ir užmokestį už prastovas. Darbo ginčų komisija                  2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022 atsakovo prašymą patenkino ir įpareigojo ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti atsakovui E. R. 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką; atsakovo E. R. prašymo dalies dėl darbo užmokesčio už prastovos laiką ir ligos išmokos išieškojimo nagrinėjimą nutraukė.

18.       Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu ir 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu, pateikė ieškinį teismui.

Dėl darbo sutarties rūšies

19.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl 2012 m. balandžio 30 d. sudarytos darbo sutarties rūšies: ieškovė laikosi pozicijos, kad tai yra laikinojo darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas tvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis (DK 66 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, pagal DK 66 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo sutarties šalys nesusitaria dėl darbo sutarties rūšies, laikoma, kad sudaryta neterminuota darbo sutartis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių specifiką, padarė išvadą, jog tarp šalių susiklostė laikinojo darbo santykiai. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

20.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinojo darbo sutarties sąvoka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, joje nurodyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Teisės doktrinoje nurodoma, kad laikinojo darbo sutartis skiriasi nuo paprastos darbo sutarties viena svarbia savybe – ji sudaroma tam, kad darbuotojas savo darbo funkciją atliktų ne kitai sutarties šaliai – darbdaviui, o darbdavio nurodytam kitam subjektui – laikinojo darbo naudotojui, kuris turi teisę iš laikinojo darbuotojo reikalauti atlikti darbo funkciją, vykdyti su tuo susijusius nurodymus. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje akcentuojama, kad laikinojo darbo atveju susiklosto trejopo pobūdžio teisiniai santykiai: tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonės), tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės (darbdavio) ir laikinojo darbo naudotojo.

21.       Visų pirma, kolegija atkreipia į tai, jog šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog tai yra laikinojo darbo sutartis. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016 20 punktą) pripažįstama, jog Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieš formą viršenybės principas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-62/2013).

22.       Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis – nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Kaip numatyta DK 6 straipsnyje, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis); kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie darbo santykių teisinio reglamentavimo principai: teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, sveikatos būklės, ketinimo turėti vaiką (vaikų), įvaikį (įvaikių), globotinį (globotinių), rūpintinį (rūpintinių), santuokinės ir šeiminės padėties, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų.
Aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio ir sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013).

23.       Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas (DK 42 straipsnis). Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai, – ji turi būti sudaroma raštu (DK 43 straipsnis). Pažymėtina, kad nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga, tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas.

24.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tirdamas tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių specifiką konstatavo, jog ieškovė atitinka DK 721 straipsnyje nustatytus kriterijus, taikomus laikinojo įdarbinimo įmonėms, ir yra įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudarytą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą (Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. sausio 6 d. raštas Nr. SD-127-149 „Dėl laikinojo įdarbinimo įmonės atitikimo kriterijams ir įtraukimo į sąrašą“, apie ieškovę kaip laikinojo įdarbinimo įmonę paskelbta Valstybinės darbo inspekcijos interneto svetainėje (https://www.vdi.lt/Forms/LaikinoIdarbinimoImones.aspx), Norvegijos Karalystėje ieškovė įregistruota kaip užsienio bendrovė, užsiimanti darbo nuoma. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi ieškovės atstovės paaiškinimais ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, jog ieškovė yra verslo subjektas, kurio vienintelė veikla – pelno siekimas iš tarpininkavimo veiklos Norvegijos bendrovėms siunčiant darbuotojus, Lietuvoje įmonės buveinės adresu dirba tik administracijos darbuotojai. Įvertinęs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog sąlyga dėl civilinių santykių tarp laikinojo įdarbinimo įmonės (ieškovės) ir laikinojo darbo naudotojo yra įrodyta. Kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada remdamasi kitose nutarties dalyse nurodytais argumentais.

25.       Visų pirma, kolegija pabrėžia, jog pareiga įrodyti savo kaip laikinojo įdarbinimo įmonės veiklos faktą tenka darbdavei. Šiuo aspektu itin svarbu įrodyti santykių su trečiaisiais asmenimis pobūdį, nes tai yra reikšmingas kriterijus, pagrindžiantis įmonės veiklos ir jos pagrindu susiklosčiusių darbo santykių pobūdį. Darbuotojas į užsienio valstybę gali būti siunčiamas ne tik kaip laikinasis darbuotojas atlikti tam tikrų darbo funkcijų laikinojo darbo naudotojui, tačiau ir kaip įmonės darbuotojas, kuris komandiruojamas atlikti tam tikrų darbo funkcijų, pavyzdžiui, jo darbdavės ir trečiojo asmens – užsienio įmonės – rangos ar kitokių sutarčių pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo santykiams su trečiaisiais asmenimis (kaip ji teigia, laikinojo darbo naudotojais) pagrįsti iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų: byloje nepateiktos sutartys su trečiaisiais asmenimis, kurių pagrindu atlikti darbo funkcijų buvo komandiruojami ieškovės darbuotojai. Iš esmės ieškovė savo poziciją, jog ji veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, įrodinėja tuo faktu, jog toks jos veiklos pobūdis įregistruotas Valstybinėje darbo inspekcijoje ir Norvegijos Karalystėje, taip pat šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Į bylą taip pat pateiktas Norvegijos Karalystės įmonės „(duomenys neskelbtini)“, į kurią atsakovas dažniausiai vykdavo dirbti, 2022 m. rugsėjo 15 d. elektroninis laiškas, pasirašytas įmonės generalinio direktoriaus; jame nurodyta, jog nuo 2011 metų vienintelė ieškovės suteikta paslauga įmonei buvo darbuotojų suteikimas 6 savaičių laikotarpiams. Kolegija, įvertinusi šio įrodymo turinį, nelaiko jo pakankamu to fakto, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklostė laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo santykiai, įrodymu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog laiške nedetalizuojama, kokių susitarimų (laikinojo darbo nuomos ar kitokių) pagrindu ieškovės darbuotojai vykdavo į nurodytą įmonę. Ieškovė, siekdama pateisinti šiuos įrodinėjimo pareigos trūkumus, teigia, jog sutarčių, pagrindžiančių santykius su trečiaisiais asmenimis, nepateikė dėl konfidencialumo pareigos. Pabrėžtina, jog, siekdama tinkamai pagrįsti aptariamą santykių pobūdį, ieškovė galėjo naudotis visais CPK suteiktais įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo instrumentais – taip pat ir prašyti pripažinti dalį bylos medžiagos nevieša. Tačiau ieškovė iš esmės nepateikė jokių objektyvių jos santykių su trečiaisiais asmenimis pobūdžio įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog jos darbuotojai pas trečiuosius asmenis dirbo būtent darbuotojų nuomos sutarčių (pavyzdžiui, darbuotojų nuomos ar paslaugų suteikimo sutarčių) pagrindu.

26.       Ieškovės pateikti įsakymai dėl komandiruočių taip pat nepakankamai pagrindžia komandiruočių pagrindus: juose tik abstrakčiai nurodomas komandiruotės pagrindas. Pavyzdžiui, 2020 m. liepos 27 d. įsakyme dėl komandiruotės į Norvegijos Karalystę nurodyta, jog darbuotojai komandiruojami atlikti darbo funkcijų pagal susitarimą su „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nedetalizuojamas susitarimo pobūdis. Taip pat tas faktas, jog ieškovė įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudarytą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, pats savaime nei patvirtina, nei paneigia, jog atsakovas buvo komandiruojamas dirbti į Norvegijos Karalystę vykdant būtent šią veiklą.

27.       Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, remiantis DK 73 straipsniu, laikinojo darbo sutartyje, be būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl: 1) laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; 2) laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; 3) darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; 4) darbo laiko normos. Šiuo atveju ieškovės ir atsakovo darbo sutartyje nebuvo numatyta darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo forma ir tvarka, nebuvo įtvirtinta laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui forma ir tvarka. Be to, kaip matyti iš, pavyzdžiui, 2019 m. gegužės 31 d. darbo sutarties priedo, jis surašytas ant šablono, kuriame po tam tikromis sąlygomis skliaustuose aptarta, kokia konkrečiai informacija turi būti nurodyta šioje sąlygoje. Priede po 2 punktu esančiuose skliaustuose detalizuota, jog šiame punkte turi būti nurodyta, kokia darbo sutartis sudaroma: neterminuota, terminuota, laikinoji, sezoninė, dėl antraeilių pareigų, nuotolinio darbo, patarnavimo darbams ir t. t., – įrašyti reikiamus žodžius; jei sudaroma terminuota, laikinoji ar sezoninė darbo sutartis, reikia nurodyti jos galiojimo terminą. Punkte darbdavė aiškiai nurodė, jog sutartis neterminuota. Kolegija pabrėžia, jog pareiga tinkamai įforminti darbo santykius tenka darbdaviui. Kadangi sutartyje neįtvirtinti visi būtinieji laikinojo darbo sutarties elementai, joje konkrečiai neaptartas pats sutarties pobūdis, rūšis, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad šalių sudaryta sutartis nagrinėjamu atveju kvalifikuotina kaip paprastoji neterminuota darbo sutartis, o ne laikinojo darbo sutartis.

28.       Ankstesniame nutarties punkte nurodytą išvadą pagrindžia ir tas faktas, jog atsakovas laikėsi pozicijos, kad jam niekas neišaiškino, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis yra laikinojo darbo sutartis, sutartyje tai nėra tiesiogiai nurodyta, jis nežinojo apie jo kaip darbuotojo nuomą kitoms įmonėms. Kolegija nemano, jog pirmosios instancijos teismo argumentas dėl šios atsakovo pozicijos, kad įstatymų leidėjas nenumato, jog, laikinojo darbo sutarčiai neatitinkant tam tikrų jos turiniui keliamų reikalavimų, ji nebelaikoma laikinojo darbo sutarties rūšimi, yra pakankamas konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė būtent laikinojo darbo santykiai. Pabrėžtina, jog be darbuotojo sutikimo ir žinios atsakovas negalėjo būti nuomojamas kitai įmonei. Ieškovės įsakymai dėl komandiruočių ir tas faktas, jog atsakovas vyko atlikti darbo funkcijų į užsienio įmones, nepatvirtina jo sutikimo būti išnuomotam. Kaip jau minėta, viena iš būtinųjų laikinojo darbo sutarties sąlygų yra sąlyga dėl laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos. Kadangi šalių sutartyje sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui forma ir tvarka nėra aptarta, o darbuotojas teigia, jog jis nežinojo, kad yra nuomojamas, ieškovė turėjo įrodyti tinkamą šios sutarties sąlygos įgyvendinimą, tačiau patikimų įrodymų dėl to, jog darbuotojas sutiko būti nuomojamas, nepateikė.

29.       Pasisakydama dėl ieškovės argumento, kad ji neprivalėjo pakeisti darbo sutarčių po naujojo Darbo kodekso, kuriame įtvirtintas laikinojo darbo sutarties institutas, įsigaliojimo, kolegija pažymi, jog įdarbinimą per laikino įdarbinimo įmones iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo reglamentavo 2011 m. gegužės 19 d. Įdarbinimo per laikino įdarbinimo įmones įstatymas, galiojęs nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo reglamentuotas laikinojo darbo sutarties turinys: laikinojo darbo sutartyje, be Darbo kodekse numatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti sulygta dėl šių būtinųjų darbo sutarties sąlygų: laikinojo darbuotojo iškvietimo ir siuntimo dirbti darbo naudotojui ir atšaukimo iš darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka; 2) informavimo apie darbo pradžią ir pabaigą darbo naudotojo naudai tvarka; 3) darbo užmokesčio dydis ir mokėjimo tvarka, darbo užmokesčio, mokamo už laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbo naudotojui, dydis ir mokėjimo tvarka. Laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu; 4) laikinojo darbuotojo darbo laiko režimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo santykiai grindžiami jų raštu sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartimi. Šioje sutartyje turi būti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atšaukimo iš darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka. Nagrinėjamu atveju pirminė šalių darbo sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 30 d., jau galiojant aptariamam teisės aktui, taigi akivaizdu, jog laikinojo darbo sutarties institutas šalių darbo santykių pradžios metu buvo išsamiai reglamentuotas, ir ieškovė buvo atsakinga tiek už tinkamą konkretaus pobūdžio darbo teisinių santykių įforminimą, tiek už jų įgyvendinimą.

30.       Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu, atsižvelgdama į tai, jog ieškovė nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų dėl laikinojo darbo santykių tarp šalių egzistavimo, o konkrečiai – dėl santykių tarp jos ir trečiųjų asmenų, į kuriuos buvo komandiruojami darbuotojai, pobūdžio ir šių komandiruočių pagrindo, ieškovei nesilaikius pareigos tinkamai įforminti jos įrodinėtus laikinojo darbo santykius, visas abejones vertindama darbuotojo naudai, kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju šalis darbo santykiai siejo paprastosios neterminuotos darbo sutarties pagrindu, ir jos pabaigos pagrindai įvertintini atsižvelgiant į šios konkrečios darbo sutarties rūšies galimus pabaigos pagrindus. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis siejo laikinojo darbo santykiai, yra nepagrįsta, taip pat nepagrįsta sprendimo dalis, kuria teismas darbo santykių pabaigos pagrindą pakeitė į DK 80 straipsnio 2 dalį.

31.       Kolegija pažymi, jog nustačius nutartyje aptartus įrodinėjimo pareigos ir sutarties turinio trūkumus ir padarius išvadą, jog ieškovė neįrodė aptartų laikinojo darbo santykių elementų, dėl kitų santykį sudarančių elementų nepasisakytina, nes tai nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šalis siejusių darbo santykių pobūdžio.

Dėl prastovos

32.       Konstatavus, jog šalis siejo neterminuotos darbo sutarties santykiai, spręstina, kiek pagrįstas darbuotojo reikalavimas atleisti jį iš darbo Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – dėl prastovos.

33.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, DK 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojui nesutinkant dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad prastova gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms – kai darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo ir kai nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo). Pagal DK 47 straipsnyje įtvirtintą prastovos teisinį reglamentavimą, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbo pareigų. Nusprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021).

34.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl prastovos fakto: ieškovė laikosi pozicijos, kad šiuo atveju teisinio pagrindo paskelbti prastovą nebuvo, nes darbo, kurį ieškovė galėjo pasiūlyti apeliantui pagal jo darbo sutartį, buvo, ir tas darbas apeliantui buvo pasiūlytas, tačiau apeliantas jo atsisakė; atsakovas teigia, jog ieškovė po 2021 m. liepos 14 d. atsakovui jo specializaciją atitinkančio darbo nesiūlė, paliko atsakovą be darbo beveik septynis mėnesius, todėl atsakovo veiksmai pateikus prašymą atleisti iš darbo pagal DK 56 straipsnį yra pagristi ir teisėti.

35.       Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl to, kad siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 3 d. Norvegijos Karalystėje galiojo draudimas užsieniečiams atvykti į šalį. Už laikotarpį, kol negalėjo išvykti dirbti, atsakovui buvo išmokėta kompensacija. Už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2021 m. liepos 13 d. atsakovui buvo išmokėta kompensacija, kaip teigia ieškovė, pagal DK 76 straipsnio nuostatas. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovui 2021 m. liepos 14 d. buvo pasiūlyta išvykti dirbti į įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Ginčas kilo dėl šio pasiūlymo tinkamumo atsakovui pagal jo specializaciją ir sveikatos būklę. Šalys patvirtino, kad visą darbo sutarties vykdymo laikotarpį atsakovas dirbo pagal staliaus-dailidės specializaciją.

36.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš Norvegijos Karalystės įmonių registro išrašo, įmonės „(duomenys neskelbtini)“, veiklos sritis – betono gaminių gamyba ir kita, kas su ja susiję. Į bylą pateiktas „(duomenys neskelbtini)“ atstovo atsakymas ieškovei į užklausą dėl staliaus pozicijos, jame patvirtinta, jog ieškovei buvo pateikta užklausa dėl staliaus pareigų su galimybe darbą pradėti 2021 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais; pateiktos nuotraukos patvirtina, kad įmonėje yra darbo vieta staliui-dailidei. Teismo posėdžio pirmosios instancijos metu kaip liudytojas apklaustas M. I., kuris 2021 m. liepos 14 d. telefonu pateikė atsakovui pasiūlymą vykti dirbti į nurodytą įmonę, parodė, kad atsakovui pasiūlė vykti atlikti staliaus darbų, t. y. konstruoti laiptų formų, surinkinėti karkasų, tačiau atsakovas nurodė, kad jam darbas betono fabrike netinkamas. Nors atsakovas ginčijo pokalbio telefonu turinį ir teigė, jog jam buvo pasiūlyta vykti surinkinėti formų, pjaustyti metalų, formų užpildyti betonu, tačiau atsakovas jokių įrodymų dėl būtent tokio pasiūlymo turinio nepateikė. Todėl, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog atsakovui buvo pasiūlytas jo specializaciją atitinkantis darbas.

37.       Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog, nors atsakovas nurodo, kad darbas „(duomenys neskelbtini)“ jam buvo netinkamas ir dėl sveikatos būklės, tačiau, kaip nustatyta, atsakovas ieškovei buvo pateikęs medicinos knygelę su viešosios įstaigos Klaipėdos miesto poliklinikos gydytojo įrašu, kad atsakovui pagal jo sveikatos būklę darbo sutartyje nurodytą darbą buvo leidžiama dirbti iki 2022 m. sausio 21 d. Nors atsakovas tvirtina, kad pranešė ieškovei apie sveikatos problemas, pateikė į bylą duomenis, kad 2021 m. vasario 28 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei 2021 m. vasario 17 d. UAB „Avimeda“ medicinos dokumentų išrašą, jame nurodytos atsakovo diagnozės (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad atsakovas gydytas nuo 2020 m. lapkričio 9 d. iki 2021 m. vasario 17 d., tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad 2021 m. vasario 28 d. elektroniniame laiške nurodytas jo siuntimo tikslas yra ne informuoti darbdavį apie apribojimus dirbti tam tikrą darbą, o pranešti, kad baigėsi nedarbingumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog išraše nurodyta, kad pacientas pageidauja būti pasiųstas darbingumo lygiui nustatyti, tačiau pasiūlymo dirbti pateikimo metu 2021 m. liepos 14 d. ieškovei nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovui nustatytas dalinis darbingumas, o iš pateikto išrašo informacija, jog atsakovas negalėtų dirbti tam tikro pobūdžio darbo ar kad jam būtų nustatytas dalinis darbingumas, nėra akivaizdi. Kita vertus, atsakovo laiške ieškovei nurodyta, kad nedarbingumo laikotarpis baigėsi, taigi ieškovė neturėjo duomenų padaryti išvadą, kad atsakovas yra nedarbingas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos II teritorinio skyriaus 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. STS-538 „Dėl E. R. darbingumo lygio“ (jame nurodyta, kad nuo 2021 m. vasario 17 d. atsakovui nustatytas 90 procentų darbingumo lygis) pateikė tik bylos nagrinėjimo metu.

38.       Įvertinus nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, atsakovui buvo pasiūlytas tinkamas, jo specializaciją atitinkantis darbas, jo atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo elgesio subjektyvumą papildomai patvirtina 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai; atsakovas nurodė, kad, jo žiniomis, į tą fabriką siunčia tuos darbuotojus, kurie pasmerkti išeiti, nes niekas neištveria savaitės.

39.       Kadangi nagrinėjamu atveju neįrodytas pagrindas susiklosčiusią situaciją vertinti kaip prastovą (nenustatyta, jog ieškovė negalėjo suteikti atsakovui darbo, o atsakovas ieškovės pasiūlyto jo specializaciją atitinkančio darbo atsisakė dėl subjektyvių priežasčių), darytina išvada, jog ieškovės įsakyme nurodytas darbuotojo atleidimo pagrindas – DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas – neatitinka faktinių situacijos aplinkybių; taip pat nėra kitų DK 56 straipsnyje numatytų darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių pagrindų.

40.       Kaip numatyta DK 55 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, 1 dalyje, neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti.

41.       Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, darbuotojui pateikus prašymą atleisti iš darbo ir nenustačius DK 56 straipsnio taikymo pagrindų, laikytina, jog šalių darbo santykiai nutrūko DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Taigi 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimas DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintinas nepagrįstu ir ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindas keistinas iš DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 55 straipsnio 1 dalį. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kadangi pagal nurodytą normą darbdavys gali sutikti sutrumpinti įspėjimo terminą, atsakovas apie tai, kad nutraukia sutartį, pranešė 2022 m. vasario 22 d., o ieškovė darbo santykių pabaigą įformino 2022 m. kovo 1 d. įsakymu, laikytina, jog nėra pagrindo taikyti visą DK 55 straipsnio dalyje nustatytą įspėjimo terminą, taigi ir pagrindo keisti darbo santykių pabaigos datą.

42.       Kadangi pripažintina, jog šalių darbo santykiai pasibaigė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu išeitinė išmoka nemokama, atsakovo prašymas įpareigoti ieškovę apskaičiuoti ir išmokėti jam jo 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal DK 56 straipsnio 2 dalį netenkintinas; dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą priteisti delspinigius.

Dėl darbdavio teisės ginčyti savo paties nurodytą darbo sutarties pabaigos pagrindą

43.       Atsakovas byloje laikosi pozicijos, jog ieškovė, nesutikdama su atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo teisę išspręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą kitu pagrindu. Ieškovė savo teisėmis, numatytomis DK, nepasinaudojo ir ginčijo savo pačios priimtą įsakymą dėl darbo santykių pabaigos įforminimo. Atsakovo nuomone, darbdavė negali reikalauti pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą, kadangi pati priėmė sprendimą nutraukti darbo santykius būtent pagal DK 56 straipsnio l dalies l punktą. Ieškovė nurodo, kad atsakovui pateikus pareiškimą nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nors ir nesutikdama su tokiu atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, vadovaudamasi DK 56 straipsnio 3 dalimi, privalėjo įforminti darbo sutarties pasibaigimą, tačiau nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindą ginčys, ir informavo apie tai atsakovą.

44.       DK 65 straipsnyje numatyta, kaip turi būti įforminamas darbo sutarties pasibaigimas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu yra šiame kodekse ar kitame įstatyme nustatyta priežastis, leidžianti pabaigti darbo sutartį, darbdavys priima sprendimą nutraukti darbo sutartį, o suėjus darbo sutarties terminui arba mirus darbuotojui, konstatuoja darbo sutarties pasibaigimą. Toks sprendimas pabaigia darbo sutartį jame nurodytą dieną, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu. Sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. DK 56 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, 3 dalis nustato, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

45.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, darbuotojui pateikus pareiškimą nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio pagrindu ir darbdaviui nesutinkant su pareiškime nurodyto juridinio fakto ar aplinkybės egzistavimu, paprastai priimami tokie sprendimai: 1) darbdavys priima sprendimą nutraukti darbo sutartį kitu pagrindu, o darbuotojas ginčija darbdavio sprendimą nutraukti darbo sutartį jo pasirinktu pagrindu ir įrodinėja DK 56 straipsnyje numatyto vieno iš pagrindų egzistavimą; 2) darbdavys priima sprendimą tęsti darbo santykius, o darbuotojui nutraukus darbą, priima sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas); arba darbuotojas inicijuoja individualų darbo ginčą dėl įpareigojimo darbdavį nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnį; 3) darbdavys, įforminęs darbo sutarties nutraukimą DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pateikti reikalavimą nuginčyti atleidimo pagrindą. Taigi, gavus darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, kurį darbdavys laiko nepagrįstu, galimi įvairūs darbdavio elgesio modeliai.

46.       Nagrinėjamu atveju ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nepripažįsta atsakovo nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo (2022 m. vasario 24 d., 2022 m. kovo 1 d. elektroniniai laiškai), tačiau vis dėlto priėmė sprendimą 2022 m. kovo 1 d. įsakymu įforminti darbo sutarties pasibaigimą atsakovo nurodytu pagrindu ir pareikšti reikalavimą dėl atleidimo pagrindo nuginčijimo. Tokį savo sprendimą ieškovė grindžia tuo, jog DK 56 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą, yra imperatyvas, nesuteikiantis darbdavei pasirinkimo teisės įforminti darbo sutarties nutraukimą kitu, nei nurodo darbuotojas, pagrindu.

47.       DK 213 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčų sampratą ir rūšis, 3 dalyje nustatyta, kad individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių iš vienos pusės ir darbdavio iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio; darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Taigi toks darbo ginčas turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ar darbo teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 25 punktas).

48.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka, jog buvo pagrindas nutraukti sutartį darbuotojo reikalavimu DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nors ieškovė pati įformino sutarties nutraukimą, nurodydama pagrindą, kurį ginčija šioje byloje, tačiau jos pozicija dėl nesutikimo su nurodytu pagrindu buvo nuosekli ir atsakovui žinoma. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas turi atitikti realią faktinę situaciją, o nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad egzistavo DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas darbo sutarties nutraukino pagrindas. Kolegijos vertinimu, ieškovės iškeltas ginčas atitiko individualaus darbo ginčo dėl teisės požymius – nagrinėjamu atveju yra nesutarimas tarp darbuotojo, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį. Taigi ieškovė turėjo teisę ginčyti savo pačios įsakyme nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą.

49.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

50.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimas Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintas nepagrįstu ir ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindas pakeistas iš Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 80 straipsnio 2 dalį, keistina, nurodant, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas keistinas iš Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį; kitos sprendimo dalys dėl materialiųjų reikalavimų paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pakeitus sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, apie tai pasisakant kitoje nutarties dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

51.       Ieškovė pateikė duomenis, jog pirmosios instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 189 Eur žyminis mokestis ir 1 936 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Sumokėtą žyminio mokesčio sumą sudarė 94 Eur už neturtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti darbo sutarties nutraukimo pagrindą nepagrįstu ir 95 Eur už reikalavimą atmesti darbuotojo prašymą priteisti išeitinę išmoką (ši suma apskaičiuota nuo ginčijamos mokėtinos išeitinės išmokos dydžio – 4 209,78 Eur). Atsakovas pateikė įrodymus, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 2 200 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

52.       Iš dalies patenkinus ieškovės neturtinį reikalavimą ir visiškai turtinį reikalavimą, ieškovei iš atsakovo priteistinas 95 Eur žyminis mokestis už patenkintą reikalavimą atmesti darbuotojo prašymą priteisti išeitinę išmoką ir 47 Eur žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą pakeisti atleidimo pagrindą; iš viso – 142 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnis). Taip pat, įvertinus ieškovės pareikštų ir atmestų reikalavimų santykį, laikytina, jog iš viso buvo patenkinta 75 proc. ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinas 1 452 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis). Iš viso ieškovei iš atsakovo priteistinas          1 594 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.

53.       Proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovui iš ieškovės priteistinas 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

54.       Atsakovas pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų, ieškovė – 1 936 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Nurodytos šalių išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatyto maksimalaus tokio pobūdžio išlaidų dydžio.

55.       Kadangi atsakovas prašė panaikinti visą sprendimą ir visą ieškovės ieškinį atmesti, taip pat patenkinti jo reikalavimą priteisti iš ieškovės išeitinę išmoką, laikytina, jog patenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, todėl atsakovui iš ieškovės priteistinas 375 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas. Ieškovei iš atsakovo proporcingai atmestų skundo reikalavimų daliai priteistinas 1 452 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

56.       Kadangi atsakovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, proporcingai patenkintų skundo reikalavimų daliai iš ieškovės valstybei priteistina 47,25 Eur žyminio mokesčio suma (iš viso už apeliacinį skundą mokėtina 189 Eur žyminio mokesčio, patenkinta 25 proc. reikalavimų) (CPK 96 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

        Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

        „Tenkinti dalį ieškinio.

        Pripažinti 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840, sudarytos tarp uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R., nutraukimą Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nepagrįstu ir pakeisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo E. R. 2012 m. balandžio 30 d. darbo sutarties Nr. 840 nutraukimo pagrindą iš Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.

        Atmesti atsakovo E. R. prašymą įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ apskaičiuoti ir išmokėti E. R. jo 2 (dviejų) vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso 56 straipsnio 2 dalį.

        Priteisti iš atsakovo E. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“       1 594 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

        Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. 550 Eur (penkių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

        Išaiškinti, kad, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. DGKS-2568 darbo byloje Nr. APS-113-5804/2022 ir 2022 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. DGKS-2573 darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022 netenka galios.“

        Priteisti iš atsakovo E. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“        1 452 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

        Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui E. R. 375 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

        Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ valstybei 47,25 Eur (keturiasdešimt septynis eurus 25 ct) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                                                                                                                                               

                                                                                                                              Aurimas Brazdeikis

                                                                                                                              Marius Dobrovolskis

                                                                                                                               Milda Skersienė