Civilinė byla Nr. e3K-3-153-421/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10722-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.1; 2.6.16.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas), 

sekretoriaujant Eglei Berželionytei, Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“ atstovams direktoriui J. N. ir advokatui Karoliui Rugiui,

atsakovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ atstovams D. J., L. M. ir V. S.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „LTG Cargo“ dėl nuostolių atlyginimo ir nepagrįstai įskaityto nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rytų eksporto grupė“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, nuomininko teisių gynimo būdus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 37 184,04 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės metu sumažino ieškinio reikalavimus ir prašė iš atsakovės priteisti 33 668,36 Eur dydžio sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog prašomą priteisti sumą sudaro 18 121,35 Eur nuomos mokesčio už sausio mėnesį, 8147,01 Eur neteisėtai įskaitytų lėšų už vasario mėnesio nuomą ir 7400 Eur nuostolių.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. birželio 22 d. su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė vagonų nuomos sutartį Nr. SVN(DK)-35 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią šalys susitarė, jog nuomotoja, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“, įsipareigoja perduoti ieškovei (nuomininkei) laikinai valdyti dengtuosius vagonus, o ši įsipareigojo priimti vagonus ir mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Sutartyje nustatyta, kad nuomininkė per tris darbo dienas po sutarties sudarymo turi pateikti nuomotojai rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais, tuo tarpu nuomotoja, gavusi rašytinį nuomininkės prašymą, įsipareigojo derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais, taip įsipareigodama užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos ieškovei, kaip nuomininkei, vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019, tiek ir 2020 metais. AB „Lietuvos geležinkeliai“ perleido krovinių vežimo ir susijusių paslaugų veiklą (verslą) savo patronuojamajai bendrovei AB „LTG Cargo“, todėl nuomotojos teisės ir pareigos, kylančios iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo santykių ir sudarytų sutarčių, buvo perduotos atsakovei AB „LTG Cargo“.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, nes maršrutai nebuvo tinkamai suderinti, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovei nebuvo užtikrinta galimybė pasikrauti krovinius Rusijos Federacijoje, nors tai buvo esminė Sutarties sąlyga ir pagrindinis šios Sutarties tikslas. Nors prašymą suderinti kursavimo maršrutus ir sąlygas 2020 metams ieškovė atsakovei pateikė dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau apie tai, kad maršrutai nėra suderinti ir ieškovė neteko teisės pakrauti vagonų Rusijos Federacijoje, atsakovei tapo žinoma vėliausiai 2019 m. gruodžio 23 d., tačiau šio fakto atsakovė jai nenurodė iki pat 2019 m. gruodžio 30 d., kai ieškovė pati kreipėsi dėl informacijos patikslinimo. Atsakovės nesąžiningumą įrodo tai, kad ji, žinodama, jog ieškovė nebegali vykdyti veiklos, dėl kurios ir buvo sudarytas susitarimas, pateikė jai 18 121,35 Eur dydžio sąskaitą už 2020 m. sausio mėnesio nuomą, šia sąskaitą ieškovė apmokėjo tą pačią dieną, t. y. 2019 m. gruodžio 23 d., o vėliau pateikė ir sąskaitą už vasario mėnesį. Vagonų nuoma be galimybės juos pasikrauti ieškovei buvo nereikalinga ir neteko savo prasmės, todėl ieškovė vienašališkai nutraukė šalių sudarytą Sutartį.

5.       Ieškovė pažymėjo, kad kadangi ji negalėjo naudotis pagal nuomos sutartį suteiktais vagonais pagal paskirtį, atsakovei nepriklausė nuomos mokestis: atsakovei nesuderinus maršrutų su Rusijos Federacija, ieškovė negalėjo naudotis Sutarties objektu, nes negalėdama vykti į Rusijos Federaciją, negalėjo vykdyti savo tiesioginės veiklos, t. y. pasikrauti vagonų. Dėl to nuomos mokestis pagal Sutartį turi būti sumažintas, neskaičiuojant jo nuo 2019 m. gruodžio 23 d., kai vėliausiai atsakovei tapo žinoma, kad maršrutai nėra suderinami ir ji negalės įvykdyti iš Sutarties kylančių įsipareigojimų. Todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės jos už 2020 m. sausio mėnesį sumokėtą nuomos mokestį. Ieškovė neturėjo prievolės atsakovei sumokėti nuomos mokestį už 2020 m. vasario mėnesį, o atsakovė negalėjo reikalauti šio nuomos mokesčio, nes ji tinkamai neįvykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, todėl neįgijo teisės reikalauti iš ieškovės sumokėti šį nuomos mokestį. Taigi atsakovė neturėjo galiojančio priešpriešinio reikalavimo, kurio pagrindu ji turėtų teisę įvykdyti įskaitymą. Todėl įskaitymas laikomas neteisėtu ir naikintinu, priteisiant ieškovei atsakovės 8147,01 Eur už vasario mėnesį įskaitytą nuomos mokestį. 

6.       Ieškovė nurodė, kad, atsakovei neįvykdžius prievolės suderinti kursavimo maršrutus ir sąlygas, nepranešus apie draudimą pasikrauti vagonus Rusijos Federacijoje nuo 2019 m. gruodžio 23 d., į šią valstybę buvo išsiųsti 7 vagonai, tačiau jie negalėjo būti pakrauti, todėl ieškovė savo lėšomis buvo priversta šiuos vagonus sugrąžinti į Lietuvą, tokiu būdu ieškovė patyrė 6742 Eur dydžio išlaidas, kurias ieškovė vertino dėl atsakovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo patirtais nuostoliais. Be to,  2019 m. gruodžio 23 d. ieškovė paruošė 4 vagonus, kurių maršrutai buvo suplanuoti per Rusijos Federaciją, tačiau jie buvo grąžinti tušti į Lietuvą ir dėl to patirta papildomai 711,80 Eur nuostolių. 

7.       Atsakovė pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 13 371,58 Eur skolos. Nurodė, jog šią sumą sudaro 12 893,01 Eur nesumokėtas vagonų nuomos mokestis, 410,60 Eur už grąžintų vagonų remontą ir 67,97 Eur mokestis už trafaretų nuėmimą. 

8.       Atsakovė nurodė, kad pagal Sutarties 5.1 punktą kiekvieno konkretaus mėnesio nuomos mokesčio dydis priklauso nuo nuomininkės einamąjį mėnesį valdytų vagonų skaičiaus ir dienų, kuriomis vagonai buvo nuomininkės žinioje, skaičiaus. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, vagonų nuomos mokestis 2020 m. sausio–balandžio mėnesiais buvo apskaičiuotas, atsižvelgiant į ieškovės grąžintų vagonų skaičių. Ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. aktyviai vykdė veiklą ir naudojosi jai perduotais vagonais, tačiau savo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas neįvykdė. Ieškovės 12 893,01 Eur įsiskolinimą atsakovei už vagonų nuomą sudaro: 3515,68 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūrą serija CAP4, Nr. 001083 (nepriemoka už 2020 m. vasario mėnesio vagonų nuomą); 7488,04 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūrą serija CAP4, Nr. 001207 (už 2020 m. kovo mėnesio vagonų nuomą); 1889,29 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūrą serija CAP4, Nr. 001332 (už 2020 m. balandžio mėnesio vagonų nuomą). Be to, pagal Sutarties 6.5 ir 3.5 punktus atsakovė išrašė ir pateikė ieškovei 410,60 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras dėl vagonų remonto ir 69,97 Eur trafaretų nuėmimo išlaidų apmokėjimo, tačiau ieškovė iki šiol nėra jų apmokėjusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl 3515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo, o dėl kitos dalies ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies bei išsprendė ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 8756,12 Eur nuomos mokesčio, 5552 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5552 Eur nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 8914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,87 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 9392,96 Eur priteistos sumos nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą priešieškinio dalį atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovė, nuo 2019 m. gruodžio 23 d. netekusi teisės pasikrauti Rusijos Federacijoje, pasinaudojo Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sąlyga dėl sutarties nutraukimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl tokio Sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau ieškovė prašo taikyti atsakovei sutartinę atsakomybę ir priteisti dėl Sutarties nutraukimo patirtų nuostolių atlyginimą, kadangi Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

11.       Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindą grindė dviem sutartiniais pažeidimais: pasikrovimo galimybės Rusijos Federacijoje nesuderinimu ir neinformavimu apie suderinimo negavimą.

12.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, nesuderinus pasikrovimo galimybės Rusijos Federacijoje, padarė išvadą nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, nes atsakovė prisiėmė įsipareigojimą tik derinti, o ne suderinti vagonų kursavimo sąlygas ir negalėjo padaryti įtakos Rusijos Federacijos geležinkelio (toliau – ir RŽD) sprendimams dėl leidimo ar draudimo pasikrauti šioje valstybėje. Teismas, nustatęs, kad atsakovė iš anksto ėmėsi veiksmų dėl ieškovės prašyme nurodytų sąlygų suderinimo ir dėjo nuo jos priklausančias pastangas norimam rezultatui pasiekti, nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovės pageidaujamos sąlygos dėl vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimas yra atsakovės sutartinės prievolės neįvykdymo pasekmė. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės poziciją dėl to, jog Sutartimi atsakovė prisiėmė įsipareigojimą suderinti visas ieškovės pageidaujamas išnuomotų vagonų kursavimo sąlygas (dėl iškrovimo, tranzito ir pakrovos), ir padarė išvadą, kad nėra įstatyme įtvirtintų prielaidų – neteisėtų veiksmų – atsakovės civilinei atsakomybei kilti šiuo pagrindu.

13.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės jai netinkamai informavus ieškovę apie pageidaujamų sąlygų nesuderinimą, nustatė, kad apie RŽD sprendimą nesuderinti ieškovės pasikrovimo Rusijos Federacijoje atsakovė buvo informuota telegrama 2019 m. gruodžio 23 d., o ieškovei ši informacija buvo pateikta tik 2019 m. gruodžio 30 d., ir tik po pačios ieškovės kreipimosi į atsakovę dėl informacijos pateikimo. Sutartyje nebuvo nustatytas konkretus terminas, per kurį nuomininkė turėtų būti informuojama apie suderinimo rezultatus. Tačiau, įvertinęs tai, kad vagonų kursavimo maršrutai yra planuojami keliais mėnesiais į priekį, per dieną toks vienas vagonas nuvažiuoja apie 200 km ir jo susigrąžinimo ar išsiuntimo į kitą stotį kelionės viduryje galimybės yra ribotos, taip pat tai, jog abi šalys yra verslininkės ir kiekviena vagono nuomos diena joms atneša tam tikrų pajamų ir išlaidų, teismas konstatavo, jog atsakovė, kaip savo srities profesionalė, skaičiuodama nuomos mokestį už kiekvieną nuomos dieną, privalėjo nedelsdama pranešti apie sprendimą dėl tam tikrų sąlygų nesuderinimo, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbo ar šventinė diena. Atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie kursavimo sąlygų nesuderinimą, yra pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei dėl tokio nepranešimo patirtų nuostolių atlyginimą.

14.       Teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro ieškovės išlaidos dėl į Rusijos Federaciją nežinant apie sąlygų pasikrauti nesuderinimą nukreiptų 7 vagonų pargabenimo į Lietuvos Respubliką (6742 Eur), atmesdamas išlaidas, susidariusias dėl vagonų kelionės į Rusijos Federaciją (su kroviniais) (1190 Eur), priteisdamas ieškovei iš atsakovės 5552 Eur nuostolių atlyginimą.

15.       Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 711,8 Eur išlaidų atlyginimo priteisimo, konstatavęs, kad vagonų saugojimo išlaidos, laukiant, jog galimai į pakartotinį atsakovės paklausimą RŽD dėl sąlygų suderinimo bus gautas teigiamas atsakymas, niekaip nėra susijusios su teismo konstatuotu pažeidimu dėl netinkamo ieškovės informavimo.

16.       Teismas, nustatęs, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnio 1 dalį, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės, taip pat į tai, kad Sutartimi šalys sulygo dėl vagonų remonto išlaidų atlyginimo (6.5 punktas) ir trafaretų nuo vagonų nuėmimo išlaidų atlyginimo (3.6 punktas), o ieškovė su šia priešieškinio dalimi sutiko, tenkino priešieškinio reikalavimą atlyginti 478,57 Eur vagonų remonto ir trafaretų pašalinimo išlaidas.

17.       Teismas pripažino, kad, vadovaujantis CK 6.499 straipsnio 2 dalimi ir Sutartimi, atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės apmokėti ieškovės realiai valdytų vagonų nuomą iki jų grąžinimo atsakovei dienos (iki 2020 m. balandžio mėnesio imtinai), taikant 2019 m. kovo 5 d. Susitarime nustatytą tarifą – už vieno vagono nuomą vienai parai po 19,50 Eur be PVM. Nutraukiant Sutartį dėl kursavimo sąlygų nesuderinimo (Sutarties 3.1 punktas), šalys jokių išlygų dėl vagonų grąžinimo išlaidų pasidalijimo ar nuomos mokesčio mažinimo nepadarė.

18.       Teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, remiantis CK 6.487 straipsniu, kai dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, naudojimosi daiktu sąlygos iš esmės pablogėja. Nagrinėjamu atveju ieškovės naudojimosi vagonais sąlygos pablogėjo RŽD priėmus sprendimą nesuderinti ieškovės vagonų pakrovos. Šis pakitimas turėjo esminę reikšmę ieškovei, tą netiesiogiai patvirtina ir tai, jog, netekusi galimybės pasikrauti vagonų šioje valstybėje, ieškovė išvis atsisakė vagonų nuomos ir sutartį nutraukė. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja prielaidos nuo 2020 m. sausio 1 d. sumažinti numos mokestį ne didesne nei 1/3 dalimi, kadangi ieškovė nors ir nusprendė nutraukti Sutartį, tačiau nuomotų vagonų Lietuvos Respublikos linkme nenukreipė, laipsniškai grąžino vagonus, dalį jų tebenaudodama veiklai vykdyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas priešieškinio reikalavimą dėl 13 371,58 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas 8914,39 Eur skolą (13 371,58 – (13 371,58/3)), o ieškovės reikalavimą dėl už 2020 m. sausio ir vasario mėnesius sumokėto 26 268,36 Eur nuomos mokesčio grąžinimo tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 8756,12 Eur (26 268,36/3).

19.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2021 m. spalio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai: priteisė atsakovei iš ieškovės 12 893,01 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,57 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 13 371,58 Eur sumos nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 301 Eur; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl naujų įrodymų pridėjimo, nusprendė priimti atsakovės posėdžio dieną (2021 m. spalio 12 d.) apeliacinės instancijos teismui pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, kurioje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs iš tos pačios atsakovės parengtos vagonų nuomos sutarties, kartu pabrėždamas, kad, nepaisant to, ar atsakovė būtų pateikusi aptariamą teismo nutartį, teismas, pasinaudodamas Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, vis tiek būtų vadovavęsis šia ir kita aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika.

21.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagal Sutarties 2.2 ir 3.1 punktus prisiėmė įsipareigojimą tik derinti vagonų kursavimo sąlygas ir negalėjo daryti įtakos Rusijos Federacijos geležinkelio sprendimams dėl leidimo ar draudimo pasikrauti šioje valstybėje. Jau Sutarties sudarymo metu egzistavo tikimybė, kad kursavimo maršrutas gali būti nesuderintas dėl nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių, nes Sutarties 3.2 punkte nurodoma, kad tuo atveju, kai kitų šalių geležinkeliai nesuderina vagonų kursavimo sąlygų, nuomininkė turi teisę be išankstinio įspėjimo nutraukti nuomos sutartį. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovė pagal Sutartį buvo įsipareigojusi dėti maksimalias ir nuo jos veiksmų priklausančias pastangas, kad kursavimo maršrutai būtų suderinti. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas, 2021 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, aiškindamas identiškas kaip ir šioje byloje sutartines nuostatas, nurodė, kad nors atsakovė turėjo pareigą atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimo veiksmus, tačiau šalių sudaryta nuomos sutartis negali būti aiškinama kaip besąlygiškai įpareigojanti atsakovę gauti teigiamus užsienio valstybių geležinkelius valdančių subjektų pritarimus dėl visų ieškovės pateiktų prašymų.

22.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovės argumento, kad atsakovė, 2019 m. spalio 2 d. gavusi ieškovės prašymą dėl suderinimo, turėjo imtis veiksmų dėl suderinimo ne po 19 dienų, o gerokai anksčiau, pažymėjo, kad šalių sudarytoje Sutartyje nenustatyta, kada po ieškovės prašymo gavimo atsakovė turėjo atlikti suderinimus su kitomis valstybėmis. Suderinimas buvo atliktas likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki suderinto kursavimo laikotarpio pabaigos, o tai negali būti laikoma neprotingu terminu. Byloje nėra duomenų ar nustatytų aplinkybių, įrodančių, kad anksčiau atsakovės pareikštas prašymas Rusijos Federacijai dėl kursavimo suderinimo būtų buvęs išspręstas kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovė, vykdydama sutartį, nesielgė pasyviai ir ėmėsi veiksmų tam, kad būtų gautas palankus ieškovei sprendimas dėl pasikrovimo galimumo Rusijos Federacijoje. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad pagrindinis tikslas ir siekis sudarant Sutartį buvo pasikrauti Rusijos Federacijoje, kadangi tokia nuostata nebuvo nurodoma Sutartyje kaip esminė. Priešingai, prašymo dėl vagonų kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu buvo nurodytos 11 valstybių, kuriose reikia atlikti vagonų iškrovą, tranzitą, pakrovą.

23.       Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neįvykdė sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie RŽD sprendimą nesuderinti kursavimo sąlygų. Teisėjų kolegija nustatė, kad apie RŽD sprendimą atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. ir apie jį informavo ieškovę 2019 m. gruodžio 30 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad po gruodžio 23 d. kitos trys dienos buvo ne darbo dienos ir ateinanti darbo diena – gruodžio 27 diena (penktadienis), nusprendė, kad atsakovės pateiktas 2019 m. gruodžio 30 d. pranešimas apie Rusijos Federacijos sprendimą nesuderinti ieškovės pakrovos šioje valstybėje nelaikytinas pažeidžiančiu sutartines nuostatas. Atsakovė apie ieškovei svarbią Sutarčiai vykdyti aplinkybę (RŽD sprendimą) pranešė antrą darbo dieną, o tai nelaikytina nepateisinamai ilgu terminu pranešti apie sutarčiai vykdyti svarbias aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalys nebuvo nustačiusios termino, per kurį atsakovė ieškovę turėjo informuoti apie atliekamus su maršruto derinimu susijusius veiksmus. Teisėjų kolegija nusprendė, kad, nenustačius atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, nėra pagrindo nagrinėti kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

24.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl galimybės nagrinėjamoje byloje taikyti CK 6.487 straipsnyje įtvirtintą nuomos mokesčio sumažinimą, nurodė, kad ieškovės prašomos kursavimo sąlygos buvo nesuderintos tik iš dalies, t. y. nesuderinta vagonų pakrova Rusijos Federacijoje, nors Rusijos Federacijoje vagonų tranzitas bei iškrova buvo suderinta ir galima. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė visiškai negalėjo naudotis išnuomotu daiktu pagal paskirtį. Pagal Sutarties 3.1 punktą kitų valstybių geležinkelių atsisakymas suderinti vagonų kursavimo sąlygas suteikė ieškovei teisę nutraukti nuomos sutartį be išankstinio įspėjimo.

25.       Teisėjų kolegija nustatė, kad, pagal CK 6.485 straipsnio 2 dalį, jeigu paaiškėja daikto trūkumai, kliudantys naudoti daiktą pagal paskirtį, nuomininkas savo pasirinkimu gali: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas, arba 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui, arba 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Šiuo atveju ieškovė pasinaudojo CK 6.485 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta gynybos priemone – 2020 m. sausio 23 d. pateikė pranešimą apie Sutarties nutraukimą. Pagal Sutarties 5.9 punktą vagonų nuomos mokestis skaičiuojamas nuo vagonų perdavimo nuomininkei dienos iki vagonų grąžinimo nuomotojai dienos.

26.       Teisėjų kolegija pabrėžė, kad CK 6.485 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios gynybos priemonės. Ieškovė, pasinaudojusi Sutarties 3.1 punkte ir CK 6.485 straipsnyje įtvirtinta nuostata nutraukti sutartį prieš terminą, įgijo teisę grąžinti vagonus prieš terminą nuomotojai, ir remiantis Sutarties 5.9 punktu, sumokėti vagonų nuomos mokestį iki jų grąžinimo nuomotojai dienos. Tačiau ieškovė negali reikalauti dar ir nuomos mokesčio sumažinimo pagal CK 6.485 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes įstatymas nesuteikia teisės pasirinkti daugiau nei vieną CK 6.485 straipsnyje įtvirtintą gynimo būdą.

27.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sutarties 5.1 punkte įtvirtintas vieno vagono vienos paros nuomos mokestis, todėl konkretus kiekvieno mėnesio nuomos mokestis priklauso ne nuo suderintų vagonų kursavimo sąlygų, o nuo nuomininkės einamąjį mėnesį valdytų vagonų skaičiaus ir dienų, kuriomis vagonai buvo nuomininkės žinioje, skaičiaus. Pagal Sutarties 9.5 punktą, grąžinus paskutinį vagoną, Sutartis laikoma nutraukta. Taigi, nepaisant to, kad ieškovė apie Sutarties nutraukimą atsakovę informavo 2020 m. sausio 23 d., Sutartis laikoma nutraukta ieškovei grąžinus visus vagonus. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti nuomos mokestį nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki faktinio vagonų pagal nuomos sutartį atsakovei grąžinimo, tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą.

28.       Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ginčo atveju sandoris buvo sudarytas tarp dviejų ūkio subjektų, atsakovei pagal sutartį suteikus ieškovei vagonų nuomos paslaugas, tokį sandorį vertino kaip komercinį sandorį Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi ieškovė praleido terminą piniginei prievolei laiku įvykdyti, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovei iš ieškovės priteistinos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyto 8 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 1848 Eur nuostolių priteisimo bei reikalavimas dėl 17 512 Eur sumokėtų lėšų priteisimo ir šiuos ieškovės reikalavimus patenkinti; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti atsakovei iš ieškovės 8914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 9392,96 Eur priteistos sumos nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 198,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir šią priešieškinio dalį atmesti; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

29.1.       Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas pridėti prie bylos atsakovės pateiktus naujus duomenis – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį, ir vadovaudamasis joje pateiktais išaiškinimai, pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus ir padarė materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus:

29.1.1.                      atsakovės prašymas dėl papildomų įrodymų pridėti Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ir užregistruotas net ne posėdžio dieną (2021 m. spalio 12 d.), o kitą dieną (2021 m. spalio 13 d.), kai bylos nagrinėjimas iš esmės jau buvo pasibaigęs;

29.1.2.                      atsakovės pateikti nauji įrodymai nebuvo išsiųsti ieškovei susipažinti ir jai nebuvo sudaryta galimybė dėl jų pateikti savo paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, nesudaręs galimybės ieškovei pasisakyti dėl atsakovės papildomų paaiškinimų, jais vadovavosi priimdamas ieškovei nepalankią nutartį, žymiai pabloginusią jos padėtį;

29.1.3.                      apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų pridėjimo, nesiaiškino, ar nagrinėjamu atveju buvo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant būtų galimas jų pridėjimas prie bylos apeliacinės instancijos teisme.

29.2.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė precedentų taikymo taisykles, nes nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021 ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesivadovauja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014:

29.2.1.                      nagrinėjamos bylos atveju turėjo būti vadovaujamasi teismo precedentu, kuris buvo suformuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014, kadangi toje byloje buvo susiklosčiusi iš esmės identiška faktinė situacija, iš kurios buvo kildinami tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai;

29.2.2.                      tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 kilusio ginčo atveju buvo susitarta dėl vagonų nuomos, buvo pateikiamas prašymas dėl maršrutų suderinimo, o tik juos suderinus – vagonai buvo perduoti nuomai. Tai, kad civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 kilusio ginčo atveju šalių sudarytoje sutartyje derinimo pareiga buvo įtvirtinta pačioje sutartyje, o nagrinėjamos bylos atveju – ji nustatoma sistemiškai aiškinant Sutarties sąlygas, nekeičia to fakto, jog sutartys buvo sudarytos siekiant to paties tikslo –pervežti vagonus suderintais maršrutais, esant tai pačiai sutarties šalių valiai bei susiklosčius tai pačiai sutarties vykdymo praktikai, jog vagonai perduodami tik po maršrutų suderinimo;

29.2.3.                      apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 suformuoto precedento, nors buvo akivaizdžiai jo saistomas.

29.3.       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti alternatyvūs pažeistų teisių gynimo būdai ir kad ieškovė, pasinaudojusi įstatyme ir Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimo prieš terminą galimybe, negali reikalauti nuomos mokesčio sumažinimo pagal CK 6.485 straipsnio 2 dalies 1 punktą:

29.3.1.                      atsakovei neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų dėl vagonų kursavimo maršruto ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais, ieškovė pasinaudojo teise be išankstinio įspėjimo nutraukti Sutartį vadovaudamasi ne CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis normomis, bet Sutarties 3.1 punkte įtvirtintu pagrindu;

29.3.2.                      apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškovė siekia pasinaudoti dviem alternatyviomis CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis gynybos priemonėmis, nukrypo nuo norminių teisės aktų reikalavimų ir netinkamai aiškino ginčo šalių sudarytos Sutarties nuostatas. Toks Sutarties ir įstatymo nuostatų aiškinimas yra nesąžiningas, nes panaikina ieškovės teisę nutraukti Sutartį joje nustatytais pagrindais ir reiškia nesąžiningumą jos atžvilgiu, kadangi ieškovė niekada neatsidurtų situacijoje, kurioje jos teisės būtų visiškai apgintos.

29.4.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, jog ieškovė neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio grąžinimo, ne tik nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, bet ir netinkamai aiškino šalių sudarytą Sutartį, iš jos kylančias teises ir pareigas:

29.4.1.                      Sutarties 2.2 punktu atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos ieškovei vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019 m., tiek ir 2020 m.;

29.4.2.                      Sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog išnuomoti vagonai naudojami kroviniams gabenti 1520 mm pločio vėžės geležinkeliais. Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliams pagal nuomininkės prašymą raštu derina nuomotoja ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderinus maršrutus. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos,  iškrovos, vežimo draudimus (konvencinius draudimus), nuomininkė be išankstinio įspėjimo turi teisę nutraukti Sutartį, pateikusi prašymą raštu;

29.4.3.                      Sutarties sąlygų sisteminis aiškinimas ir šalių tikroji valia patvirtina, kad nuomotoja buvo įsipareigojusi ne tik derinti, bet ir suderinti vagonų kursavimo maršrutus. Analizuojant Sutarties 2.2, 2.3 ir 3.1 punktus yra akivaizdžiai matyti, kad vagonai nuomai yra perduodami tik tuomet, kai yra suderinami jų maršrutai. Taigi, sudarytos Sutarties esmė – ne tik fizinė vagonų nuoma, bet ir jų maršrutų suderinimas. Pačia Sutartimi buvo įtvirtinta, jog nėra galimybės naudoti nuomos objekto, kai maršrutai nėra suderinti;

29.4.4.                      šalys maršrutų suderinimą laikė esmine Sutarties sąlyga, nes jo nesant Sutartis gali būti nutraukiama nedelsiant ir be jokių pasekmių. Sutarties 3.1 punktas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl Sutarties nutraukimo galimybės esant nors vieno maršruto nesuderinimui. Sutartyje nebuvo nustatytos jokios išimtys tik tam tikrų maršrutų nesuderinimui ar maršrutų nesuderinimui tam tikra apimtimi. Sutarties nutraukimas be pasekmių yra akivaizdus šalių susitarimas, atliekamas tuomet, kai Sutarties nebeįmanoma vykdyti toliau dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimo;

29.4.5.                      tikrųjų sutarties šalių ketinimų nagrinėjimas ir sąžiningas Sutarties aiškinimas lemia būtinybę atsižvelgti ne tik į lingvistinę Sutarties sąlygų reikšmę, bet ir įvertinti Sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei Sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Ieškovės pagrindinis tikslas ir siekis buvo pasikrauti vagonus Rusijos Federacijos teritorijoje, kuri turi vieną didžiausių geležinkelių tinklų, tai reiškia, jog 90 proc. pasikrovimų į Lietuvą vyksta būtent joje. Tokiu būdu į atsakovės įsipareigojimus ir įėjo jos pareiga suderinti maršrutus;

29.4.6.                      nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovei nebuvo užtikrinta galimybė pasikrauti krovinius Rusijos Federacijoje, nors tai buvo esminė Sutarties sąlyga ir pagrindinis Sutarties sudarymo tikslas. Vagonų nuoma be galimybės juos pasikrauti yra nereikalinga ir netenka savo prasmės dėl nuomos objekto specifiškumo. Ieškovė ne tik, negavo suderinimo 2020 metų laikotarpiui, bet jo neteko ir 2019 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, nors nuomos mokestis už šį mėnesį buvo sumokėtas;

29.4.7.                      vertinant atsakovės elgesį bendradarbiavimo bei rūpestingumo aspektais, pažymėtina, kad ieškovė su prašymu suderinti maršrutus į atsakovę kreipėsi dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau atsakovė dėl suderinimų kreipėsi tik 2019 m. spalio 21 d., t. y. praėjus 19 dienų. Atsakovė, gavusi neigiamą atsakymą, pakartotinę telegramą dėl suderinimo išsiuntė tik 2020 m. sausio 7 d., t. y. laikotarpiu, kai suderinimai jau turėjo būti gauti. Atsakovė, žinodama, kad maršrutai nėra suderinti ir dėl to ieškovė patyrė žalos, pakartotinio prašymo nemotyvavo ir nesistengė pasiekti teigiamo rezultato. Pirmąja pakartotine telegrama tiesiog buvo nurodyta, kad prašymas yra siunčiamas pakartotinai. 2020 m. sausio 16 d. pateikus antrąją pakartotinę telegramą, buvo nurodyti du sakiniai, kuriuose buvo kalbama apie pasekmes, kurios kils nesuderinus maršrutų. Abi telegramos yra šabloniško pobūdžio, parengtos nededant maksimalių pastangų atlikti suderinimą, nors atsakovė žinojo, kokios pasekmės dėl to gali kilti ieškovei;

29.4.8.                      atsakovė, būdama apdairus juridinis asmuo, maršrutus turėjo pradėti derinti anksčiau. Iš 2019 m. gruodžio 23 d. atsisakymo suderinti maršrutus matyti, kad pastarieji nebuvo suderinti, nes nebuvo riedmenų trūkumo pateiktų krovinių apimčių pervežimui užtikrinti, nurodant, jog esant riedmenų poreikiui „OAO Rusijos geležinkeliai“ gali pakartotinai išnagrinėti šį klausimą. Tokiu būdu kyla pagrįsta abejonė, kad jeigu atsakovė būtų dar 2019 m. spalio pradžioje kreipusis į „OAO Rusijos geležinkeliai“, tai galbūt riedmenų poreikis būtų buvęs didesnis ir suderinimai būtų atlikti. Akivaizdu, kad metų pabaigoje didžioji dalis suderinimų galimai jau buvo padaryta;

29.4.9.                      nerūpestingai ir aplaidžiai atliktas maršrutų derinimas bei pačių maršrutų nesuderinimas yra laikomi esminiu Sutarties pažeidimu, nes tai neleido ieškovei tinkamai ir pagal paskirtį naudotis nuomos objektu (vagonais); atsakovės veiksmai ir delsimas atlikti įsipareigojimus įrodo ir nelygiavertišką šalių padėtį, nes ieškovės padėtis iš esmės priklausė nuo atsakovės rūpestingumo, t. y. tinkamo informavimo bei derinimo pareigos atlikimo. Tokiu būdu atsakovė nesilaikė šalių bendradarbiavimo principo, laiku neteikė ieškovei informacijos apie Sutarties vykdymą;

29.4.10.                      atsakovės elgesys neinformuojant ieškovės apie maršrutų nesuderinimą negali būti laikomas apdairiu veikimu ir tinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Atsakovė informavo ieškovę apie maršrutų nesuderinimą 2019 m. gruodžio 30 d. tik po pačios ieškovės kreipimosi, kai vagonai buvo sulaikyti dėl to, kad nebuvo galima pasikrauti. Jeigu atsakovė nebūtų tiek ilgai delsusi ir būtų iš anksto pranešusi apie susidariusią situaciją, tai galimai tarp šalių ir nebūtų kilęs konfliktas arba ieškovė nebūtų patyrusi tokių didelių nuostolių, nes nebūtų siuntusi savo vagonų į Rusijos Federaciją pasikrauti. Taip pat ieškovė būtų galėjusi atlikti perplanuoti savo veiksmus, tačiau to ji negalėjo atlikti dėl atsakovės nerūpestingo veikimo, kadangi vagonai iki Rusijos Federacijos vyksta 2–3 savaites;

29.4.11.                      atsakovė, tinkamai neįvykdžiusi prievolių ieškovei, yra laikoma pažeidusia prievolę ir privalo grąžinti jai sumokėtą mokestį už nuomą. Neįvykdydama savo pareigų, kurios kilo iš sudarytos Sutarties, atsakovė nesukūrė sau teisės reikalauti sumokėti nuomos mokestį pagal Sutartį. Atsakovė priėmė mokėjimą už nuomą žinodama, jog ieškovė negalės naudoti nuomojamų vagonų tam tikslui, kurio siekė sudarydama Sutartį, t. y. kad vagonai negalės būti pakrauti Rusijos Federacijoje ir ieškovė negalės vykdyti savo veiklos;

29.4.12.                      apeliacinės instancijos teismas kvalifikuodamas šalių santykius ir teigdamas, jog ieškovė siekia pasinaudoti dvejomis alternatyviomis gynybos priemonėmis, netinkamai aiškino Sudarytos sutarties nuostatas. Toks aiškinimas panaikina ieškovės teisę nutraukti Sutartį joje numatytais pagrindais, t. y. pasinaudoti Sutartyje numatytomis teisėmis, dėl kurių šalys laisva valia susiderėjo. Sutartis buvo nutraukta ne vadovaujantis CK 6.485 straipsnio 2 dalimi, o Sutartyje nustatytu pagrindu;

29.4.13.                      atsakovei nesuderinus maršrutų su Rusijos Federacija, ieškovė negalėjo naudotis Sutarties objektu, nes, negalėdama vykti į Rusijos Federaciją, negalėjo vykdyti savo tiesioginės veiklos, t. y. pasikrauti vagonų. Todėl nuomos mokestis pagal Sutartį turi būti sumažintas, neskaičiuojant jo už 2020 m. sausio mėnesį, kai Sutartis buvo nutraukta. Nuomos mokestis yra mažintinas tuo pagrindu, jog dėl aplinkybių (maršrutų nesuderinimo ir konvencinio draudimo), už kurias ieškovė neatsako, Sutartyje nustatytos naudojimosi vagonais sąlygos iš esmės pablogėjo, o tai tiesiogiai nulėmė ir tą faktą, jog nuomos objekto (vagonų) nebuvo įmanoma naudoti pagal jų paskirtį (CK 6.487 straipsnis);

29.4.14.                      atsakovė, neinformavusi ieškovės apie susidariusią situaciją, neteisėtai priėmė jos 2019 m. gruodžio 23 d. mokėjimą ir pareikalavo susimokėti nuomos mokestį už 2020 m. vasarį, nors maršrutai nebuvo suderinti ir atsakovei buvo žinoma, jog ieškovė negali naudotis vagonais. Ieškovei atsisakius tai padaryti, atsakovė neteisėtai bei vienašališkai įskaitė ieškovės padarytas permokas, nors tam neturėjo jokio pagrindo. Šie veiksmai įrodo atsakovės dominuojančią padėtį tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose;

29.4.15.                      atsakovė neturėjo pagrindo reikalauti mokėti nuomos mokestį pagal nutrauktą Sutartį, nes Sutartis buvo teisėtai nutraukta nuo 2020 m. sausio 23 d.

30.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

30.1.       Apeliacinės instancijos teismas, pridėdamas prie bylos atsakovės pateiktą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, nepadarė materialiosios, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių kiltų būtinybė naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Todėl, nepaisant to, ar atsakovė būtų pateikusi aptariamą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, teismas, pasinaudodamas Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, vis tiek būtų vadovavęsis šia ir kita aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika. Todėl konkretaus teismo procesinio sprendimo pridėjimas prie bylos ginčo šalies prašymu galėtų būti laikomas itin formaliu pažeidimu, nenulėmusiu neteisingo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

30.2.       Ieškovės argumentai dėl precedentų taikymo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti:

30.2.1.                      teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas;

30.2.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 ir nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vagonų nuomos sutarčių vykdymo, nors šių sutarčių sąlygos iš esmės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 ginčas kilo dėl vagonų nuomos sutarties, kurios 2.3 punkte buvo nustatyta, kad nuomininko pareiga apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą kyla gavus nuomotojo pranešimą apie parengtus perduoti vagonus ir pranešimą dėl kursavimo maršruto suderinimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos Sutarties 2.3 punkte įtvirtintos nuomininkės pareigos apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą atsiradimas sietinas su nuomotojos pranešimu apie parengtus perduoti nuomai vagonus;

30.2.3.                      dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 nepripažinimo precedentu buvo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime;

30.2.4.                      apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, pripažino, kad ji buvo priimta iš esmės panašioje byloje ir atitinka teismo precedento sąvoką.

30.3.       Tiek Sutarties 2.2 punktu, tiek Sutarties 3.1 punktu aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta pareiga nuomotojai atlikti veiksmus, siekiant suderinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas, tačiau neužtikrina, kad nuomininkės prašomos vagonų kursavimo sąlygos bus suderintos. Vagonų kursavimo sąlygų suderinimas išimtinai priklauso nuo kitų valstybių kompetentingų įstaigų (geležinkelių administracijų) priimamų sprendimų, kuriems ginčo šalys negali daryti jokios įtakos. Todėl nurodytos Sutarties nuostatos negali būti vertinamos kaip perkeliančios atsakovei atsakomybę už kitų valstybių kompetentingų įstaigų priimamus sprendimus, kuriems atsakovė negali daryti jokios įtakos.

30.4.       Nė viena iš vagonų kursavimo sąlygų Sutartyje nebuvo nurodyta kaip esminė, todėl, priešingai nei teigia ieškovė, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad, nesuderinus vienos iš 33 kursavimo sąlygų, Sutartis neteko prasmės. Vien Rusijos Federacijos dydis ir(ar) geografinė padėtis savaime nereiškia, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas yra esminė sutarties sąlyga. Vienos ar kitos kursavimo sąlygos reikšmė priklauso nuo nuomininkės pasirinkto verslo modelio, partnerių, klientų, kontrahentų lokacijos, poreikių, prekių ir paslaugų kainos ir pan. Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo metu atsakovė tokių duomenų apie ieškovės neva tikrąją valią neturėjo (ir jų iki šiol neturi), todėl niekaip negalėjo identifikuoti, kuri kursavimo sąlyga ieškovei turi esminę reikšmę.

30.5.       Sutartyje nustatytas vienašalis sutarties nutraukimas per se (savaime) negali būti siejamas su esminiu sutarties pažeidimu. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

30.6.       Iš Sutarties 3.1 punkto konstrukcijos yra akivaizdu, kad ieškovė su atsakove Sutartimi nustatė sąlygą, kuriai atsiradus yra galimas vienašališkas Sutarties nutraukimas, tačiau jos atsiradimas nėra siejamas su šalies kalte. Tai reiškia, kad ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog Sutartis buvo nutraukta atsakovei padarius esminį Sutarties pažeidimą. Skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, šio straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys gali susitarti, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms (nebūtinai dėl kitos šalies kaltės) viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis.

30.7.       Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių neigiamų pasekmių ieškovei atsiradimą, todėl ginčo atveju neegzistuoja atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas:

30.7.1.                      Sutarties 2.2 ir 3.1 punktuose atsakovė nebuvo įsipareigojusi pasiekti ieškovės norimo maršruto derinimo rezultato. Iš visų 33 kursavimo sąlygų su skirtingomis valstybėmis, 32 (arba 97 proc.) buvo suderintos;

30.7.2.                      atsakovės neteisėti veiksmai negalėjo pasireikšti tuo, kad ji laiku neinformavo ieškovės apie RŽD priimtą sprendimą nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje, kadangi Sutartis nereglamentuoja informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminų;

30.7.3.                      byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė pranešė ieškovei apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams, todėl atsakovė laikoma įvykdžiusia Sutarties 2.2 punkte nustatytą pareigą. Apie RŽD sprendimą nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. darbo dienos pabaigoje gavusi RŽD telegramą, o ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d. elektroniniu laišku, praėjus vos vienai darbo dienai (t. y. 2019 m. gruodžio 27 d.) nuo sužinojimo.

30.8.       Ieškovės teiginiai dėl nuostolių fakto ir dydžio yra deklaratyvūs bei nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovė prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį grindė sąskaitomis faktūromis ir išrašais iš geležinkelio programų, tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad ieškovė faktiškai patyrė nuostolius, kurių atlyginimą prašo priteisti. Nors ieškovė ir teigė, kad RŽD sprendimas nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje 2020 metams lėmė nuostolių atsiradimą, tačiau nepateikė dokumentų, galinčių pagrįsti tokius teiginius. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. ieškovė apskritai turėjo numačiusi pakrovas Rusijos Federacijoje. Aplinkybė, kad ieškovė išsiuntė išnuomotus vagonus į Rusijos Federaciją, patvirtina, kad ieškovė veikė savo rizika, o tarp jos neva patirtų išlaidų ir pakrovos nesuderinimo nėra priežastinio ryšio.

30.9.       Ieškovė nurodo, kad dėl nepranešimo laiku apie vagonų kursavimo maršrutų suderinimą ji patyrė tuščių vagonų varymo išlaidų. Atsakovės įsitikinusi, kad net ir laikant, kad ji atliko neteisėtus veiksmus (nors su tuo ji kategoriškai nesutinka), tarp jų ir žalos vis tiek nėra priežastinio ryšio, todėl atsakovės civilinė atsakomybė negalima:

30.9.1.                      vertinant faktinio priežastinio ryšio egzistavimą, darytina išvada, kad jeigu nebūtų ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų ir kursavimo sąlygos būtų buvusios suderintos, ieškovė vis tiek būtų patyrusi pakrautų vagonų varymo į Rusijos Federaciją išlaidų. Tuo tarpu vagonų saugojimo išlaidų atsiradimą nulėmė ne kursavimo sąlygų nesuderinimas, o pačios ieškovės priimtas sprendimas vagonus nukreipti į saugojimo aikštelę iki tolesnio situacijos išsiaiškinimo. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių pagrįsti, kad tuo atveju, jeigu RŽD būtų priėmusi sprendimą suderinti visas kursavimo sąlygas, toks ieškovės sprendimas nebūtų buvęs priimtas;

30.9.2.                      vertinant teisinio priežastinio ryšio egzistavimą, darytina išvada, kad atsakovės elgesys derinant maršrutų kursavimo sąlygas visiškai atitinka bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) kriterijų. Vagonų kursavimo sąlygų suderinimas priklausė ne nuo atsakovės veiksmų, o nuo kitų valstybių kompetentingų įstaigų priimamų sprendimų. Šią savo pareigą atsakovė įvykdė tinkamai, bet aktyviai siekė suderinti visas ieškovės prašytas kursavimo sąlygas; 

30.9.3.                      kadangi vagonų maršrutai 2020 metams po ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašymo dėl kursavimo suderinimo gavimo dar nebuvo suderinti, ieškovė, numatydama tam tikras krovinių judėjimo kryptis 2020 metams, veikė išimtinai savo rizika. Tai reiškia, kad neigiamų pasekmių atsiradimą ieškovei lėmė ne atsakovės, o pačios ieškovės veiksmai.

30.10.       Kasaciniame skunde ieškovė nenurodo konkrečių materialiosios teisės normų, kuriomis vadovaujantis yra reikalaujama sugrąžinti sumokėtą nuomos mokestį.

30.11.       CK 6.485 straipsnis reglamentuoja nuomotojo atsakomybę už išnuomoto daikto trūkumus, tuo tarpu ieškovei išnuomoti ir perduoti vagonai (kaip fiziniai daiktai) neturėjo jokių trūkumų, kurie trukdytų juos naudoti pagal paskirtį. Kitos valstybės kompetentingos įstaigos priimtas sprendimas neleisti pasikrauti tam tikroje teritorijoje nedaro jokios įtakos daikto būklei ir negali būti prilyginamas daikto trūkumams CK 6.485 straipsnio prasme, todėl šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos nagrinėjamoje byloje apskritai nėra aktualios ir taikytinos.

30.12.       Pagal CK 6.487 straipsnio 1 dalį nuomininkas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovės naudojimosi išsinuomotais vagonais sąlygos iš esmės nebuvo pablogėjusios:

30.12.1.                      prašomos kursavimo sąlygos buvo nesuderintos tik iš dalies, t. y. nesuderinta vagonų pakrova Rusijos Federacijoje, tačiau suderintas vagonų tranzitas bei iškrova Rusijos Federacijoje;

30.12.2.                      ieškovė iš viso prašė suderinti 33 kursavimo sąlygas įvairiose valstybėse, iš jų buvo suderintos 32 (arba 97 proc.). Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu ieškovė nė vienos kursavimo sąlygos nenurodė kaip turinčios esminę reikšmę;

30.12.3.                      po 2020 m. sausio 23 d. pranešimo apie Sutarties nutraukimą ieškovė nedelsdama nenukreipė visų išnuomotų vagonų grąžinti į Lietuvą atsakovei, o toliau juos eksploatavo;

30.12.4.                      nėra jokio teisinio pagrindo neskaičiuoti nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d., kai atsakovei buvo grąžintas paskutinis vagonas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

31.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas pridėti prie bylos atsakovės pateiktus naujus duomenis – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį ir vadovaudamasis joje pateiktais išaiškinimais, pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus ir padarė materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus.

32.       CPK

33.       Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (to paties straipsnio 2 dalis).

34.       CPK 179 straipsnio, nustatančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (to paties straipsnio 3 dalis).

35.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

36.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą.

37.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 56 punktą).

38.       Išvardytų teisės normų, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktų išaiškinimų bei kasacinio teismo praktikos analizė sudaro pagrindą konstatuoti, kad: pirma, kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai, kuriais teismai vadovaujasi kaip precedentais, nėra įrodinėjimo priemonės CPK 177 straipsnio prasme ir jiems netaikytini pateikimo apeliacinės instancijos teisme apribojimai; antra, teismai, būdami susaistyti savo pačių bei aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, ne tik gali, bet ir privalo vadovautis tokiose bylose priimtuose galutiniuose procesiniuose teismų sprendimuose pateiktais išaiškinimas; trečia, nepriklausomai nuo to, ar toks procesinis sprendimas (sprendimai) buvo pateiktas (pateikti) nagrinėjamoje byloje, bylą nagrinėjantis teismas gali ir privalo naudoti duomenis apie tokiame sprendime pateiktas teisės aiškinimo taisykles iš informacinės teismų sistemos.

39.       Pirmiau išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymą priėmė į bylą to paties teismo – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį ir vadovavosi joje pateiktais išaiškinimais, nesudaro CPK 314 straipsnyje įtvirtintos proceso teisės normos, ribojančios naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimo.  

Dėl teismo precedento taikymo

40.       Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

41.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022 61 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42.       Pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43.       Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė: ,,Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, aiškindamas identiškas kaip ir šioje byloje sutartines nuostatas, nurodė, kad nors atsakovė turėjo pareigą atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimo veiksmus, tačiau šalių sudaryta nuomos sutartis negali būti aiškinama kaip besąlygiškai įpareigojanti atsakovę gauti teigiamus užsienio valstybių geležinkelius valdančių subjektų pritarimus dėl visų ieškovės pateiktų prašymų“ (nutarties 28 punktas).

44.       Atsižvelgdama į tai, ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė precedentų taikymo taisykles ir vienam precedentui suteikė išimtinę reikšmę, o kitą nepagrįstai ignoravo: nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021 ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesivadovauja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014.

45.       Kasacinis teismas iš esmės pagrįstais pripažįsta ieškovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021 pateiktais išaiškinimais kaip teismo suformuotu precedentu ir nepaaiškino, kodėl nesivadovauja Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi suformuotu precedentu. Tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismo suformuoto precedento.

46.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, kuria kaip precedentu vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas atsakovės įsipareigojimus pagal šalių sudarytą nuomos sutartį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, nurodyta: ,,<...> Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei sutarties 3 priede nurodytus vagonus laikinai valdyti ir naudotis jais už užmokestį, o ieškovė įsipareigojo priimti vagonus ir mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 2.2 punkte nurodoma, kad ieškovė per tris darbo dienas po sutarties sudarymo privalo pateikti atsakovei rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais. Atsakovė, gavusi rašytinį ieškovės prašymą, derina konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais. Apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus atsakovė praneša ieškovei el. paštu. Taigi, atsižvelgiant į specifinį nuomos sutarties objektą – geležinkelio vagonus, kurie ieškovės pageidavimu turėtų kursuoti ne vien Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo pagal ieškovės prašymą derinti šių vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas“ (žr. minėtos nutarties 43 punktą).

47.       Nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartyje taip pat nurodyta: ‚,Byloje iš esmės nėra ginčo, kad vagonų kursavimo sąlygų suderinimas nepriklauso išimtinai vien nuo atsakovės valios ir pastangų, priešingai, pripažįstama, kad kursavimo maršruto suderinimas priklauso nuo kitų valstybių kompetentingų įstaigų priimamų sprendimų. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors atsakovė turėjo pareigą atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimo veiksmus, tačiau šalių sudaryta nuomos sutartis negali būti aiškinama kaip besąlygiškai įpareigojanti atsakovę gauti teigiamus užsienio valstybių geležinkelius valdančių subjektų pritarimus dėl visų ieškovės pateiktų prašymų. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo ieškovė, dalies maršrutų ir sąlygų nesuderinimas negali būti laikomas atsakovės sutarties pažeidimu, dėl ko jai kiltų sutartinė atsakomybė“ (žr. nutarties 44 punktą).

48.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytos vagonų nuomos sutarties 2.2 punktą ieškovė (nuomininkė) per tris darbo dienas po sutarties sudarymo privalo pateikti atsakovei (nuomotojai) rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais; nuomotoja, gavusi rašytinį nuomininkės prašymą, derina konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais; apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus nuomotoja praneša ieškovei el. paštu.

49.       Taigi, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021, išnagrinėtoje priimta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartimi, kilus ginčui dėl nuomotojos įsipareigojimų apimties ir atsakomybės pagal vagonų nuomos sutartis, sudarytas su ta pačia nuomotoja, buvo nagrinėjamos analogiškos vagonų nuomos sutarties nuostatos, apibrėžiančios analogišką nuomotojos įsipareigojimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės (nagrinėjamos nuomos sutarties nuostatos, dėl kurių vertinimo kilo šalių ginčas) yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas, šiuo precedentu vadovavosi pagrįstai. 

50.       Ieškovės kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 nurodyta: ,,Šalių sudarytos Sutarties 2.2 punkte nustatyta nuomininko pareiga per tris darbo dienas po Sutarties sudarymo pateikti nuomotojui rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais bei nuomotojo pareiga pagal gautą prašymą derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir apie kursavimo maršruto suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus pranešti nuomininkui. Nuomininkas, gavęs minėtus nuomotojo pranešimus, privalo apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą ir priimti vagonus iš nuomotojo (Sutarties 2.3 p.). Iš šių Sutarties nuostatų seka, kad nuomotojas mokėjimo reikalavimus išrašyti ir vagonus perduoti nuomininkui gali tik suderinęs vagonų kursavimo maršrutą pagal nuomininko prašymą. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas 2012 m. sausio 11 d. ir 13 d. pranešimais informavo ieškovą apie vagonų kursavimo maršruto suderinimą ir išrašė mokėjimo reikalavimus, nors vagonų pakrova pagal 2012 m. sausio 3 d. ieškovo prašymą tuo metu dar nebuvo suderinta. Atsakovas perdavė vagonus ieškovui žinodamas, jog ieškovas negalės jų naudoti tam tikslui, kurio siekė sudarydamas Sutartį, t. y. kad šie vagonai negalės būti pakraunami 2012 m. sausio 3 d. prašyme išvardintų valstybių geležinkeliuose. Kolegija konstatuoja, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Sutarties sąlygas (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas).“

51.       Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014, kurioje padarytą išvadą dėl nuomotojo įvykdyto sutarties pažeidimo kaip nagrinėjamoje byloje taikytiną precedentą nurodo ieškovė, nustatytos esminės aplinkybės yra tai, kad pagal joje nagrinėtos vagonų nuomos sutarties sąlygas nuomininko pareiga apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą kilo gavus nuomotojo pranešimą apie parengtus perduoti vagonus ir pranešimą dėl kursavimo maršruto suderinimo, ir buvo nustatyta, kad nuomotojas informavo nuomininką apie vagonų kursavimo maršruto suderinimą ir išrašė mokėjimo reikalavimus, nors vagonų pakrova pagal nuomininko prašymą tuo metu dar nebuvo suderinta.

52.       Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal vagonų nuomos sutarties 2.3 punktą nuomininkės pareigos apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą atsiradimas siejamas su nuomotojos pranešimu apie parengtus perduoti nuomai vagonus. Tarp šalių kilusio ginčo esmė nagrinėjamoje byloje yra nuomotojos įsipareigojimų apimtis bei jų neįvykdymo faktas. Nagrinėjamoje byloje esminiais atsakovės, kaip nuomotojos, įvykdytais sutarties pažeidimais ieškovė laiko vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų nesuderinimą ir nesavalaikį pranešimą nuomininkei apie tai. Aplinkybė, kad nuomotoja būtų pranešusi apie maršrutų suderinimą, kai to nebuvo padaryta (melagingas pranešimas apie suderinimą), kaip buvo nustatyta ieškovės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartyje, šioje byloje nenustatyta ir tokios aplinkybės egzistavimo šalys neįrodinėja.

53.       Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas buvo akivaizdžiai saistomas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-953/2014 suformuoto precedento, yra nepagrįstas. Ieškovės nurodytame teismo procesiniame sprendime ir šioje byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės nėra identiškos, jos iš esmės skiriasi, todėl aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo aptariamu teismo procesiniu sprendimu kaip teismo suformuotu precedentu, neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad teismas pažeidė precedentų taikymo taisykles ir (ar) teisinio stabilumo bei teisėtumo principus. Tuo tarpu aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovauja savo nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi suformuotu precedentu, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl nuomotojos įsipareigojimų pagal vagonų nuomos sutartį apimties

54.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties nuostatų, įtvirtinančių nuomotojos įsipareigojimus bei jų apimtį, aiškinimo.

55.       Byloje nustatyta, kad Sutarties 2.2 punktu ieškovė (nuomininkė) įsipareigojo per tris darbo dienas po sutarties sudarymo pateikti atsakovei rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais. Tuo pačiu punktu atsakovė (nuomotoja) įsipareigojo, gavusi rašytinį nuomininkės prašymą, derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus pranešti ieškovei el. paštu. Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliais pagal nuomininkės prašymą derina nuomotoja ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderintais maršrutais; kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos, iškrovos ar vežimo draudimus (konvencinius draudimus), nuomininkė be išankstinio įspėjimo turi teisę nutraukti Sutartį.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šiais Sutarties punktais prisiimtus nuomotojos įsipareigojimus, nusprendė, jog Sutartimi atsakovė (nuomotoja) įsipareigojo pagal ieškovės prašymą derinti vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas, t. y. dėti maksimalias ir nuo jos veiksmų priklausančias pastangas, kad kursavimo maršrutai būtų suderinti, bet neprisiėmė ieškovės veiklos rizikos – neįsipareigojo užtikrinti, kad visos ieškovės prašomos vagonų kursavimo sąlygos bus patvirtintos, o ieškovė nepatirs jokių nuostolių dėl savo vykdomos veiklos. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė, vykdydama sutartį, nesielgė pasyviai – ji ėmėsi veiksmų tam, kad būtų gautas palankus ieškovei sprendimas dėl pasikrovimo galimumo Rusijos Federacijoje, todėl negalima teigti, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su kursavimo derinimu, vykdė netinkamai.

57.       Nesutikdama su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad Sutartimi atsakovė (nuomotoja) buvo įsipareigojusi ne tik derinti, bet ir suderinti vagonų kursavimo maršrutus. Šį teiginį ieškovė grindžia Sutarties 2.2, 2.3 ir 3.1 punktų nuostatomis, kurios, ieškovės nuomone, patvirtina, kad vagonai nuomai yra perduodami tik tuomet, kai yra suderinami jų kursavimo maršrutai, o to neatlikus, nuomininkė be išankstinio įspėjimo turi teisę nutraukti Sutartį.

58.       Ieškovės teigimu, Sutarties esmė – ne tik fizinė vagonų nuoma, bet ir jų maršrutų suderinimas. Be to, ieškovė nurodo, kad Sutartimi buvo įtvirtinta, jog nėra galimybės naudoti nuomos objekto, kai maršrutai nėra suderinti.

59.       Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą). Protingo sutarčių aiškinimo metodas, be kita ko, suponuoja poreikį atsižvelgti į atitinkamo civilinės teisės instituto turinį (prigimtį), įvertinti, kiek jo taikymas konkrečiu atveju atitiks sutarties šalių interesų pusiausvyrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio l6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-969/2021 42 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

60.       Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

61.       CK 6.154 straipsnio, apibrėžiančio sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

62.       Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnio 1 dalis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma (CK 6.3 straipsnio 4 dalis).

63.       Taigi, sudarydamos sutartis, šalys jų pagrindu įgyja jose nustatytas teises bei prisiima pareigas – prievoles atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, šios teisės ir pareigos nustatomos laisvai, šalių nuožiūra, tačiau jos negali prieštarauti įstatymams ir šalys negali susitarti dėl to, ko neįmanoma įvykdyti.

64.       Sutarčių vykdymo principai yra įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje, kurio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

65.       Aiškindamas CK 6.200 straipsnyje 4 dalyje įtvirtintą normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad joje įtvirtintas prievolių skirstymas į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą ir prievoles užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016 25 punktą).  

66.       Minėta, kad aptariamu Sutarties 2.2 punktu nuomotoja (atsakovė), gavusi rašytinį nuomininkės prašymą, įsipareigojo derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus pranešti ieškovei el. paštu. Taigi, jau vien lingvistinis šio sutarties teksto aiškinimas suponuoja išvadą, kad atsakovė įsipareigojo ne pasiekti konkretų rezultatą – suderinti vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas, o užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį, t. y. atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimą, dedant pastangas, kad jie būtų suderinti, tačiau neįsipareigojo pasiekti rezultatą, t. y. suderinti maršrutus ir sąlygas, ir atsakomybės už tokį rezultatą neprisiėmė. Iš esmės pagrįstas yra apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, jog aptariama Sutarties nuostata negali būti aiškinama kaip įsipareigojimas garantuoti, kad kitos valstybės institucijos, o nagrinėjamu atveju geležinkelius valdantys subjektai, suteiks ieškovei visus reikiamus leidimus bei pritarimus dėl visų ieškovės pateiktų prašymų, susijusių su nuomojamų vagonų kursavimo maršrutais ir sąlygomis. Aiškinant priešingai, kaip siūlo ieškovė, toks sutartimi prisiimtos prievolės įvykdymas būtų neįmanomas, nes įsipareigojimas pasiekti rezultatą, t. y. garantuoti, kad maršrutai ir sąlygos bus suderinti, negalėtų būti prievolės dalyku (CK 6.3 straipsnio 4 dalis).

67.       Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad pagal Sutarties 3.1 punktą vagonai nuomai yra perduodami tik tuomet, kai yra suderinami jų maršrutai, o kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos, iškrovos ar vežimo draudimus (konvencinius draudimus), ji įgijo teisę be išankstinio įspėjimo nutraukti Sutartį, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti ginčijamos Sutarties nuostatą.

68.       Pagal byloje nustatytas aplinkybes Sutartis buvo nutraukta vienašališkai ieškovės (nuomininkės iniciatyva) vadovaujantis minėta Sutarties 3.1 nuostata, nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovei netekus teisės pasikrauti vagonus Rusijos Federacijoje. Dėl sutarties nutraukimo fakto ir teisėtumo ginčo byloje nekilo. Tačiau ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovė, nerūpestingai ir aplaidžiai derindama maršrutus ir jų nesuderindama, padarė esminį Sutarties pažeidimą.

69.       Sutarčių nutraukimą reglamentuojančio CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Aiškindamas šią sutarties nutraukimą reglamentuojančią materialiosios teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne kiekvienas sutartyje nurodytas vienašališko nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte dėl atsiradimo aplinkybių, sudarančių pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis, aplinkybės atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje, šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Taigi skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, aptariamo straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nustatytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).  

70.       Byloje nustatyta, kad Sutarties 3.1 punkte, be kita ko, yra įtvirtinta, jog nuomotoja leidžia išsiųsti vagonus tik suderintais maršrutais. Pagal Sutarties 2.2 punkto nuostatą, prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais nuomininkė privalo pateikti nuomotojai per tris darbo dienas po Sutarties sudarymo. Sutartis sudaryta 2018 m. birželio 22 d. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2019 m. kovo 5 d. šalys pratęsė sutarties galiojimo terminą iki 2020 m. gruodžio 31 d., nors žinojo, jog vagonų kursavimo sąlygos galios tik iki 2019 metų pabaigos ir iš naujo turės būti derinamos 2020 metams. Taigi, šalims pratęsiant vagonų nuomos sutarties galiojimą, vagonai nebuvo grąžinti nuomotojai prieš kursavimo maršrutų suderinimą kitiems metams.

71.       Šios nutarties 54, 58–69 punktuose išdėstytų teisės normų, Sutarties nuostatų, kasacinio teismo praktikos bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad: pirma, Sutartimi atsakovė kaip nuomotoja įsipareigojo ne pasiekti konkretų rezultatą – suderinti vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas, o dėti maksimalias pastangas įvykdyti sutartį, t. y. derinti vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas, dėdama pastangas, kad jie būtų suderinti; antra, aplinkybė, kad vagonų kursavimo maršrutai ir sąlygos (vagonų pakrova) su Rusijos Federacijos geležinkeliais nebuvo suderinti, nereiškia, kad atsakovė pažeidė Sutartimi prisiimtą prievolę; trečia, Sutarties nutraukimas jos 3.1 punkte nustatytu pagrindu nuomininkės iniciatyva nesietinas su nuomotojos (atsakovės) kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu įvykdymu); ketvirta, nuomotojai Sutartimi neprisiėmus prievolės pasiekti konkretų rezultatą – suderinti vagonų kursavimo maršrutus, tai negali būti laikoma ne tik esmine sutarties sąlyga, bet ir nuomotojos prievole, kilusia iš Sutarties. 

72.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas taip pat dėl to, ar nuomotoja tinkamai atliko savo pareigą derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir apie suderinimą (ar nesuderinimą) informuoti nuomininkę.

73.       Minėta, kad Sutarties 2.2 punkte, be kita ko, nustatyta, jog atsakovė (nuomotoja) įsipareigojo, gavusi rašytinį nuomininkės prašymą, derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą bei parengtus perduoti nuomai vagonus pranešti ieškovei el. paštu.

74.       Spręsdamas dėl šios Sutarties sąlygos esmės, jos vykdymo bei nuomotojos atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Sutartyje nebuvo įtvirtinta, kada po ieškovės prašymo gavimo atsakovė turėjo atlikti suderinimus su kitomis valstybėmis. Teismas, nustatęs, kad derinimas buvo atliktas likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki suderinto kursavimo laikotarpio pabaigos, nesant duomenų, įrodančių, kad anksčiau atsakovės pareikštas prašymas Rusijos Federacijai dėl kursavimo suderinimo būtų buvęs išspręstas kitaip, nusprendė, kad atsakovės atlikti derinimo veiksmai negali būti laikomi atliktais neprotingu terminu. Teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. gruodžio 23 d. atsakovė, gavusi iš Rusijos Federacijos sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos, 2020 m. sausio 7 d. išsiuntė pakartotinį paklausimą, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovą Rusijos Federacijoje; 2020 m. sausio 14 d. gautas Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos atsakymas, kuriuo atsisakoma suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad suderintos kursavimo sąlygos jau buvo nurodytos 2019 m. gruodžio 23 d. pranešime; 2020 m. sausio 16 d. atsakovė išsiuntė dar vieną prašymą, kuriame prašė padaryti išimtį suderinant kursavimo maršrutus tam tikrų įmonių (tarp jų ir ieškovės) Rusijos Federacijos geležinkelių tinkluose. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė, vykdydama sutartį, nesielgė pasyviai, nes ėmėsi veiksmų tam, kad būtų gautas palankus ieškovei sprendimas dėl galimybės pasikrauti Rusijos Federacijoje, šiuos veiksmus atliko protingu terminu. Remdamasis tuo, teismas nusprendė, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su kursavimo derinimu, įvykdė tinkamai.

75.       Pasisakydamas dėl nuomotojos (atsakovės) įsipareigojimo tinkamai pranešti nuomininkei apie tai, kad su Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančia įstaiga suderinti ieškovės valdomų (jai pagal Sutartį perduotų) vagonų pakrovos Rusijos Federacijoje nepavyko, apeliacinės teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovė apie minėtos įstaigos sprendimą nesuderinti kursavimo sąlygų sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d., o ieškovę apie tokį sprendimą informavo 2019 m. gruodžio 30 d. Įvertinęs tai, kad šis laikotarpis apima 3 šventines dienas ir savaitgalį, taigi ieškovei apie sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos buvo pranešta antrą darbo dieną nuo sužinojimo apie šią aplinkybę, bei tai, kad šalys Sutartimi tokiam pranešimui termino nėra nustačiusios, teismas nusprendė, kad toks pranešimo apie svarbias sutarčiai vykdyti aplinkybes terminas nėra nepateisinamai ilgas, t. y. atsakovės pranešimą pripažino savalaikiu.

76.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė, kaip nuomotoja, savo prisiimtus įsipareigojimus derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir apie vagonų kursavimo maršrutų suderinimą pranešti nuomininkei, nustatytus Sutarties 2.2 ir 3.1 punktuose, atliko tinkamai ir savo prievolių pagal Sutartį nepažeidė.

77.       Nesutikdama su šiomis išvadomis, ieškovė teigia, kad atsakovė, būdama apdairi, maršrutus turėjo pradėti derinti anksčiau. Ieškovės teigimu, kyla pagrįsta abejonė, kad jei atsakovė būtų dar 2019 m. spalio pradžioje kreipusis į „OAO Rusijos geležinkeliai“, tai galbūt riedmenų poreikis būtų buvęs didesnis ir suderinimai būtų buvę suteikti. Atsakovės elgesys, neinformuojant apie maršrutų nesuderinimą, negali būti laikomas apdairiu veikimu ir tinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Atsakovė informavo ieškovę apie maršrutų nesuderinimą 2019 m. gruodžio 30 d. tik po pačios ieškovės kreipimosi, kai vagonai buvo sulaikyti dėl to, kad pasikrauti nebuvo galima. Jeigu atsakovė nebūtų tiek ilgai delsusi ir būtų iš anksto pranešusi apie susidariusią situaciją, tai galimai tarp šalių ir nebūtų kilęs konfliktas arba ieškovė nebūtų patyrusi tokių didelių nuostolių.

78.       Būtina pažymėti, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių; neperžengdamas kasacinio skundo ribų, kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

79.       Bylą nagrinėję teismai nustatė šias svarbias ginčui išspręsti aplinkybes: 2019 m. spalio 2 d ieškovė pateikė atsakovei prašymą dėl vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo; 2019 m. spalio 21 d. atsakovė kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą minėtame ieškovės prašyme nurodytomis sąlygomis; 2019 m. gruodžio 12 d. atsakovė išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį; ieškovė jį apmokėjo 2019 m. gruodžio 23 d. banko pavedimu; 2019 m. gruodžio 17 d. šalys sudarė susitarimą dėl Sutarties pakeitimo; 2019 m. gruodžio 23 d. 14.55 val. iš Rusijos Federacijos geležinkelius valdančios įmonės (RŽD) atsakovė gavo telegramą, kuria informuota, kad suderinama tik ieškovės valdomų vagonų iškrova ir tranzitas, bet nesuderinama vagonų pakrova; 2019 m. gruodžio 30 d. 15.46 val. elektroniniu laišku apie sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos informuota ieškovė; ieškovė nurodė ir atsakovė neginčijo aplinkybės, kad šis elektroninis laiškas ieškovei buvo išsiųstas po to, kai pati ieškovė informavo atsakovę apie Rusijoje Federacijoje esantiems vagonams pritaikytą draudimą pasikrauti; 2020 m. sausio 7 d. atsakovė išsiuntė pakartotinį paklausimą RŽD, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovimą Rusijos Federacijoje; 2020 m. sausio 13 d. atsakovė išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. vasario mėnesį; 2020 m. sausio 14 d. gautas RŽD atsakymas, kuriuo buvo atsisakyta suderinti vagonų pakrovą; 2020 m. sausio 16 d. raštu ieškovė dar kartą kreipėsi į RŽD, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovimą Rusijos Federacijoje; 2020 m. vasario 5 d. gautas RŽD atsakymas į minėtą raštą, kuriuo atsisakyta suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad Rusijos Federacija neturi riedmenų trūkumo, todėl suderinti maršruto nurodytomis sąlygomis neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad: visos vagonų kursavimo sąlygos su ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis valstybėmis, išskyrus pakrovą Rusijos Federacijoje, buvo suderintos; RŽD nedavė leidimo pasikrauti dėl tuomečio per didelio užimtumo; vagonų kursavimas buvo pradėtas derinti likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki suderinto kursavimo laikotarpio pabaigos.  

80.       CK 6.200 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinti sutarčių vykdymo principai, įpareigojantys šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdant sutartį, bendradarbiauti ir kooperuotis, taip pat vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu.

81.       Kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovė, kaip nuomotoja, įsipareigojo ne pasiekti konkretų rezultatą – suderinti vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas, o dėti maksimalias pastangas įvykdyti sutartį, t. y. atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimą. Todėl aplinkybė, kad vagonų pakrova Rusijos Federacijoje nebuvo suderinta, negali būti vertinama kaip Sutartimi nuomotojos prisiimto įsipareigojimo pažeidimas.

82.       Sutartyje šalys nėra nustačiusios terminų, per kuriuos turėtų būti atliekami konkretūs vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimo veiksmai bei pranešama apie šių veiksmų atlikimą – maršrutų suderinimą ar nesuderinimą. Atitinkamai darytina išvada, kad, vykdydamos Sutartį, šalys privalėjo vadovautis pirmiau nurodytais sutarčių vykdymo principais. Šiuo atveju, kilus ginčui dėl šių sutartinių įsipareigojimų, susijusių su vagonų kursavimo maršrutų derinimu ir nuomininkės informavimu, vykdymo, spręstina, ar šių principų buvo laikomasi.

83.       Iš šios nutarties 78 punkte nurodytų bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčijamas vagonų kursavimo maršrutų derinimas buvo atliekamas dėl 2020 metų laikotarpio. Taigi aplinkybė, kad, 2019 m. spalio 2 d. ieškovei pateikus atsakovei prašymą dėl vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo, atsakovė į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones kreipėsi 2019 m. spalio 21 d., nereiškia, kad atsakovė savo įsipareigojimą atliko pavėluotai ir todėl netinkamai. Aplinkybė, kad visos vagonų kursavimo sąlygos su ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis valstybėmis, išskyrus pakrovą Rusijos Federacijoje, buvo suderintos, paneigia ieškovės teiginį, kad, būdama apdairi, atsakovė turėjo pradėti maršrutus derinti anksčiau, o teiginys, kad jei atsakovė būtų dar 2019 m. spalio pradžioje kreipusis į RŽD, tai galbūt riedmenų poreikis būtų buvęs didesnis ir suderinimai būtų buvę suteikti, grįstas prielaidomis, bet ne faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Taigi, kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su vagonų kursavimo derinimu, vykdė tinkamai.

84.       Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovės pranešimo apie svarbias sutarčiai vykdyti aplinkybes (apie vagonų krovos nesuderinimą Rusijos Federacijoje) terminas nėra nepateisinamai ilgas ir nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė Sutarties 2.2 punkte nustatytą įsipareigojimą (prievolę) apie vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimą pranešti nuomininkei. Nėra pagrindo pripažinti, kad terminas, per kurį atsakovė pranešė ieškovei apie tai, kad nepavyko suderinti vagonų krovos Rusijos Federacijoje, t. y. 7 kalendorinės dienos, iš kurių tik dvi darbo dienos, yra nepagrįstai ilgas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pati ieškovė informavo atsakovę apie Rusijoje esantiems vagonams pritaikytą draudimą pasikrauti, reiškia, jog išnuomoti vagonai jau buvo Rusijos Federacijoje. Ieškovė nenurodo, kaip jos teisinė padėtis Sutarties vykdymo požiūriu būtų pasikeitusi, jei atsakovė apie vagonų krovos nesuderinimą būtų ją informavusi tą pačią dieną, kai apie tai jai pranešė RŽD, t. y. 2019 m. gruodžio 23 d., ar jai būtų atsiradusi galimybė vykdyti Sutartį (naudoti jai perduotus vagonus) visa apimtimi, ar ji nebūtų patyrusi jos nurodomų nuostolių.

85.       Išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė, kaip nuomotoja, tinkamai atliko Sutarties 2.2 ir 3.1 punktų įsipareigojimus derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir apie vagonų kursavimo maršrutų suderinimą pranešti nuomininkei. Kasacinio skundo argumentai šios išvados pagrįstumo nepaneigia.

86.       Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad, byloje nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl Sutarties netinkamo vykdymo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti atsakomybę (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai).

Dėl nuomininkės teisių gynimo būdų bei mokėtino nuomos mokesčio

87.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6.485 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios gynybos priemonės. Ieškovė pasinaudojo CK 6.485 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta gynybos priemone nutraukti sutartį prieš terminą, todėl negali reikalauti dar ir sumažinti nuomos mokestį, nes įstatymas nesuteikia teisės pasirinkti daugiau nei vieną minėtame straipsnyje įtvirtintą teisių gynimo būdą.

88.       Nesutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių santykius ir nurodydamas, jog ieškovė siekia pasinaudoti dviem alternatyviomis gynybos priemonėmis, netinkamai aiškino Sutarties nuostatas. Ieškovės teigimu, toks aiškinimas panaikina teisę nutraukti Sutartį joje nustatytais pagrindais, t. y. pasinaudoti Sutartyje nustatytomis teisėmis, dėl kurių šalys laisva valia susiderėjo. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad Sutartis buvo nutraukta remiantis ne CK 6.485 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o Sutartyje nustatytu pagrindu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

89.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties privalomumo ir vykdymo principas, kuris reiškia, kad šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir jas tinkamai vykdyti. Pagrindinė nuomotojo pareiga – perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir nesibaigia turtą perdavus nuomininkui, bet išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). CK 6.485 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies trukdo naudotis daiktu pagal paskirtį net ir tais atvejais, kai nuomotojas, sudarydamas sutartį, apie juos nežinojo. Nuomotojui tenka atsakyti už tai, kad daiktas būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį, išskyrus CK 6.483 straipsnio 2 dalyje ir 6.485 straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus. Tinkamos kokybės daikto perdavimas reiškia, kad perduotas daiktas turi būti be trūkumų, kurie trukdytų visiškai ar iš dalies naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojo atsakomybės nėra tais atvejais, dėl kurių šalys susitarė ir kai perduodamo daikto trūkumai iš anksto buvo žinomi nuomininkui, pavyzdžiui, daiktas buvo naudojamas anksčiau ar buvo žinoma apie turto padėtį iš kitų šaltinių, ir pan., arba daikto trūkumai turėjo būti žinomi turto apžiūros metu ar tikrinant turto pritaikomumą nesvarbu kada, t. y. tiek sudarant sutartį, tiek daiktą perduodant (akivaizdūs daikto trūkumai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2012).

90.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog Sutarties pagrindu ieškovei buvo perduoti tinkamos kokybės, galimi naudoti pagal paskirtį vagonai. Antra, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, atsakovė (nuomotoja) Sutartimi turėjo pareigą derinti vagonų kursavimo maršrutus, tačiau neprisiėmė įsipareigojimo juos suderinti. Atitinkamai pačios šalys Sutarties 3.1 punktu susitarė dėl ieškovės (nuomininkės) teisės nutraukti Sutartį, nesuderinus vagonų kursavimo maršrutų. Kitaip tariant, šalys aiškiai susitarė, kad, susiklosčius konkrečiai situacijai, t. y. nesuderinus vagonų kursavimo maršruto, kuri gali nulemti kliūtis nuomininkei naudoti nuomojamus vagonus pagal paskirtį, Sutartis gali būti nutraukiama nuomininkės iniciatyva. Taigi, šiuo atveju vagonų kursavimo maršruto nesuderinimo apskritai nėra pagrindo vertinti kaip daikto trūkumo CK  6.485 straipsnio prasme.

91.       Konstatavus, kad vagonų kursavimo maršrutų nesuderinimas nelaikytinas išnuomotų vagonų trūkumu, o ginčo Sutartis nutraukta Sutarties 3.1 punkto pagrindu nuomininkės iniciatyva, apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su CK 6.485 straipsnio 2 dalyje nustatytomis nuomininko gynybos priemonėmis, esant išnuomoto daikto trūkumų, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui ir dėl jų plačiau nepasisakytina.

92.       Pasisakydama dėl mokėtino nuomos mokesčio ieškovė kasaciniame skunde taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo spręsti, jog dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių (vagonų kursavimo maršrutų nesuderinimo) pablogėjus sąlygoms naudotis išsinuomotais vagonais pagal paskirtį, ieškovei turi būti mažinamas nuomos mokestis, jo nebeskaičiuojant, kai Sutartis buvo nutraukta.

93.       CK 6.487 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Pagal CK 6.499 straipsnio 1 dalį, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).

94.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Sutartimi atsakovė, kaip nuomotoja, įsipareigojo perduoti nuomininkei 5 dengtuosius vagonus laikinai valdyti ir naudotis, o ieškovė, kaip nuomininkė, įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. 2019 m. kovo 5 d. susitarimu šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkei laikinai valdyti ir naudotis perduodama iš viso 30 dengtųjų vagonų, taip pat susitarė dėl naujo nuomos mokesčio dydžio – 19,50 Eur be PVM už vieno vagono nuomą vienai parai.

95.       Nors sužinojusi apie vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimą ieškovė, remdamasi Sutarties 3.1 punktu, 2020 m. sausio 23 d. pranešė atsakovei apie Sutarties nutraukimą, pati ieškovė iš esmės neneigia, kad vagonais naudojosi, juos pakraudama ir iškraudama kitose valstybėse, iki 2020 m. balandžio mėnesį grąžino paskutinį vagoną. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Sutarties 5.9 punktu šalys susitarė, kad vagonų nuomos mokestis skaičiuojamas nuo vagonų perdavimo nuomininkei dienos iki vagonų grąžinimo nuomotojai dienos. Taigi, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė, vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, pagrįstai skaičiavo ieškovei mokėtiną nuomos mokestį iki faktinio vagonų grąžinimo.

96.       Ieškovė pagrįstai nurodo, kad CK 6.487 straipsnio 1 dalies normoje, be kita ko, nustatyta nuomininko teisė reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį (jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita), kai dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako: 1) iš esmės pablogėja sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba 2) iš esmės pablogėja daikto būklė. Taigi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį, kai tai sutartyje ar įstatyme neaptarta, nuomininkas turi tik tuo atveju, kai išnuomoto daikto naudojimosi sąlygos ar būklės pablogėjimas lemia visišką ar dalinį negalėjimą naudotis šiuo daiktu.

97.       Šiuo atveju, kaip minėta, dėl vagonų kursavimo maršruto nesuderinimo, dėl kurio nenustatyta nei ieškovės, nei atsakovės kaltė, ieškovė prarado galimybę pasikrauti vagonus Rusijos Federacijoje. Byloje nustatyta, kad Sutartimi šalys nesusitarė dėl nuomos mokesčio mažinimo, susiklosčius tokiai situacijai. Kita vertus, byloje nenustatyta ir aplinkybių, kad vagonų kursavimo maršruto nesuderinimas lėmė visišką ieškovės negalėjimą naudotis išsinuomotais vagonais. Kaip jau nurodyta, ieškovė naudojo vagonus, juos pasikraudama ir iškraudama kitose valstybėse, ir šią aplinkybę patvirtina pati ieškovė.

98.       Siekiant įvertinti reikalavimo mažinti nuomos mokestį pagrįstumą, be kita ko, būtina atsižvelgti į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Šalis, prašanti sumažinti nuomos mokestį, ir CK 6.487 straipsnio 1 dalies pagrindu nuomos mokestį sumažinus, negali atsidurti akivaizdžiai geresnėje padėtyje nei kita šalis, t. y. nuomotojas.

99.       Pirmosios instancijos teismas sprendimą mažinti ieškovės mokėtiną nuomos mokestį grindė prielaida, kad Sutarties vykdymui vagonų pakrovimas Rusijos Federacijoje dėl šios šalies geografinės padėties ir dydžio turėjo ieškovei esminę reikšmę. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė patyrė didesnių nuostolių tik dėl 11 vagonų, kurie 2019 m. gruodžio 23 d. dieną fiziškai buvo Rusijos Federacijoje arba buvo suplanuotas jų vykimas ten. Tačiau, pažymėdamas, kad vis dėlto ieškovė šiuos vagonus naudojo kitose valstybėse, teismas nevertino, kokius konkrečius neigiamus padarinius ieškovė patyrė, kokią konkrečią ieškovės vykdytos veiklos, kurioje buvo naudojami išsinuomoti vagonai, dalį užėmė jos veikla būtent Rusijos Federacijoje, ir dėl to nepasisakė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tik vertindamas civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, o ne nuomos mokesčio mažinimo klausimą, pasisakė, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas nebuvo esminė Sutarties sąlyga. Taigi, šių aptartų aplinkybių nuomos mokesčio mažinimo kontekste apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo.

100.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos yra apibrėžtos CPK 353 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas netiria faktų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nustatytų aplinkybių. Kadangi apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su išnuomotų vagonų naudojimo apribojimu, nesuderinus jų pakrovimo Rusijos Federacijoje, ir galėjusių turėti reikšmės nuomos mokesčio mažinimui, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio mažinimo atmestas tinkamai nenustačius ir neištyrus visų reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių, neatlikus teisinio jų vertinimo. Tai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nusprendžiant atmesti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 26 268,36 Eur nuomos mokesčio, sumokėto už sausio, vasario mėnesius, priteisimo iš atsakovės ir tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 12 8931,01 Eur nuomos mokesčio už vasario, kovo ir balandžio mėnesius bei procesinių metinių palūkanų priteisimo iš ieškovės, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

101. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimas ir nuspręsta atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rytų eksporto grupė“ ieškinio reikalavimą dėl 26 268,36 Eur nuomos mokesčio, sumokėto už sausio, vasario mėnesius, priteisimo iš atsakovės ir tenkinti atsakovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ priešieškinio reikalavimą dėl 12 8931,01 Eur nuomos mokesčio už vasario, kovo ir balandžio mėnesius bei procesinių metinių palūkanų priteisimo iš ieškovės, bei dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                 Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virgilijus Grabinskas

                                                                         Donatas Šernas