Administracinės byla Nr. A822-936/2011
Procesinio sprendimo kategorija 7.5
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir
Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjai G. J.,
jos atstovui E. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės
21 d. G. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, ir Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei trečiajam suinteresuotam
asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl sprendimo
panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
pareiškėja
G. J. (toliau – ir pareiškėja) 2010-01-22 teismui pateikė
skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, atlyginti pareiškėjai 3000
Lt moralinę žalą, padarytą dėl vilkinimo pripažįstant pareiškėjai
nukentėjusiojo asmens teisinį statusą; 2) įpareigoti Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centrą panaikinti 2009-12-23 atsakymą
(sprendimą) ir, vadovaujantis 1997-06-30 Lietuvos Respublikos asmenų,
nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr.
VIII-342 7 str. 1 d. 8 p. g papunkčiu, pripažinti pareiškėjai nukentėjusio
asmens teisinį statusą Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Valstybinio
archyvo archyvinių pažymų pagrindu ir 2005-08-03 Rusijos „Savitarpio supratimo
ir susitaikymo“ fondo atsakymo Nr. 334697 pagrindu (b. l. 1-5, 24-28).
Nurodė, kad 1943 metų spalio mėnesį pareiškėja
buvo išvežta kartu su šeima iš Vitebsko miesto, Baltarusijos, į Vokietijos
imperiją priverstiniams darbams. 1945 m. rugsėjo 25 d. visai šeimai pavyko
grįžti į Vitebsko miestą. Pareiškėjos ir jos šeimos išvežimo faktą patvirtina
2001-09-28 Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo pažyma
Nr. Y-264/k, kurią pareiškėja gavo 2002 m. Iškart po archyvinės pažymos gavimo pareiškėja
kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau –
ir Centras) dėl pagalbos (kompensacijos gavimo) iš Vokietijos „Atmintis
atsakomybė ir ateitis“ fondo ir dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo.
Dokumentų priėmimo grupės darbuotoja paaiškino, kad turėdama archyvinę pažymą pareiškėja
privalo kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl pažymėjimo apie išvežimą Antrojo
pasaulinio karo metais priverstiniams darbams gavimo ir tik gavus Generalinės
prokuratūros pažymą, pareiškėja gali kreiptis dėl nukentėjusiojo asmens statuso
pripažinimo, o vėliau ir į VSD fondą dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės
pensijos gavimo. Pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, bet
vis gaudavo neigiamą atsakymą. 2005 m. pareiškėja gavo 2005-08-03 Rusijos
„Savitarpio supratimo ir susitaikymo“ fondo atsakymą Nr. 334697 dėl išmokėjimo
kompensacinės išmokos.
2007 metais pareiškėja kreipėsi į
Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė įpareigoti
Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Generalinės prokuratūros, atlyginti
padarytą moralinę ir materialinę žalą atsisakius išduoti pažymėjimą ir
įpareigoti atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą,
kuria skundas buvo atmestas, pareiškėja apskundė Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui, kuris taip pat skundą atmetė. 2009 m. kovo mėnesį
pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Centrą, tačiau atsakymas buvo analogiškas,
todėl pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo (t. y. dėl įkalinimo termino Vokietijos Imperijoje
nustatymo), tačiau pareiškimą atsisakyta priimti, konstatavus, jog pareiškėja
nepateikė Centro atsakymo dėl dokumentų trūkumo. Vilniaus apygardos teismas
Vilniaus apylinkės teismo nutartį nepakeistą.
2009-07-27
pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Centrą, kuris nurodė, kad pareiškėja turi
kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto, dėl pareiškėjos buvimo kartu su motina ir motinos buvimo priverstiniuose
darbuose termino nustatymo. Pareiškėjos teigimu, šis faktas nustatytas
archyvinėje pažymoje, o kreipimasis į teismą pareiškėjos motinai nesukels jokių
teisinių pasekmių, nes ji yra mirusi. Centro 2009-12-23 atsakyme nurodoma, kad pareiškėja
turi pateikti Centrui Generalinės Prokuratūros išduotą reabilitacijos pažymą,
bet nenurodytas įstatymo pagrindas tokiems veiksmams atlikti. Pažymėjo, kad Vyriausybės
1991-06-12 d. nutarimu Nr. 230 patvirtinta Dokumentų išdavimo Lietuvos
Respublikos gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose
ir kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarka tik
rekomendavo Generalinei prokuratūrai išduoti gyventojams tokias pažymas, o
nesant archyvinių dokumentų išvežimo priverstiniams darbams, buvimą getuose ir
kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktą nustato
teismai. Centras pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu
Generalinėje prokuratūroje Pareiškėjai galėtų būti išduota teisių atkūrimo
pažyma. Vyriausybės 1998-02-26 nutarimo Nr. 244 dėl asmenų, nukentėjusių nuo
1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo bei jų apskaitos
nuostatų patvirtinimo 7 p. numato dokumentų sąrašą, tačiau jame nepažymėta, kad
asmuo turi pateikti Generalinės prokuratūros pažymėjimą.
Priverstiniuose
darbuose praleistas laikas reikšmingas kompensacijai gauti pagal LR Vyriausybės
1991-08-12 nutarimą Nr. 327 dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo
pasaulinio karo ir okupacijų metais išvežtiems priverstiniams darbams,
buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose,
tačiau pareiškėja buvo išvežta iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, todėl
teisės į minėtą kompensaciją ji neturi. Tai patvirtina 2009-08-21 Vilniaus
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus atsakymas Nr.
(21.5)-47-8962. Šiuo atveju svarbus tik pats išvežimo faktas, kuris pažymėtas
Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities valstybinio archyvo archyvinėse
pažymose.
Pareiškėjos
nuomone, Centro pateiktas atsakymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28,
29, 52 ir 109 str. pažeidimas, o pareiškėja yra diskriminuojama Lietuvos
Respublikos kaip tautinė mažuma ir nacistinio genocido – holokausto auka. Reikalavimas,
kad pareiškėja pateiktų Generalinei prokuratūrai įsiteisėjusio teismo sprendimo
nuorašą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra Konstitucijos 109
str. pažeidimas, kurioje nurodyta, kad teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o
118 str. nurodo, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja
prokuratūra, tačiau prokuratūra neturi teisės tvirtinti teismo sprendimų. Dėl
šių veiksmų pareiškėja praranda teisę į nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją.
Atsakovai
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepime
į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35-36). Pažymėjo,
kad pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso
pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų, patvirtintų
Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244, 7.6.1 p., asmuo,
nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį
statusą, turi pateikti pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar
kitokio laisvės apribojimo laiką. Ta pati nuostata yra įtvirtinta ir
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento,
patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
generalinio direktoriaus 2002-01-10 įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p., kuris nurodo, kad
asmuo, nukentėjęs nuo 1939-1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą
teisinį statusą, turi pateikti dokumentų rengimo grupei teisių atkūrimo
pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos
Generalinės prokuratūros, jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka. Šiuos
pažymėjimus Generalinė prokuratūra išduoda Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ 3
str. ir Vyriausybės 1991-06-12 nutarime „Dėl dokumentų išdavimo Lietuvos
Respublikos gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose
bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais“ nustatyta
tvarka. Pareiškėja nurodytos pažymos nepateikė, o tai, kad Vokietijos fondas
išmokėjo pareiškėjai kompensaciją už priverstinius darbus, negali būti
pagrindas suteikti jai nukentėjusio asmens teisinį statusą. Todėl atsakovas
prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepime į
pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 73-75). Nurodė, kad Vyriausybės
1991-06-12 nutarimu Nr. 230 patvirtinta Dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos
gyventojams apie jų išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose
laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarka rekomendavo
Generalinei prokuratūrai pagal archyvų dokumentus išduoti gyventojams
pažymėjimus apie jų išvežimą priverstiniams darbams. Nesant archyvinių
dokumentų, šį faktą ir trukmę nustato teismai. Išvežimo priverstiniams darbams
laikotarpis turi įtakos asmens gaunamos pensijos dydžiui, todėl minėtuose pažymėjimuose
turi būti konstatuojamas ne tik nurodytų formų nukentėjimo faktas, bet ir jo
trukmė. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos
skundą, 2007-12-22 sprendimu adm. byloje Nr. I-7576-18/07, taip pat ir Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2008-10-31 nutartimi skundą atmetė,
konstatavęs, kad pareiškėjos pateiktose archyvinėse pažymose nenurodoma tiksli
išvežimo į Vokietiją data, o be jos negalima nustatyti buvimo priverstiniuose
darbuose trukmės. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,
suteikdamas asmenims nukentėjusio asmens statusą, vadovaujasi Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymu, Asmenų,
nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų
išdavimo bei jų apskaitos nuostatais, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų)
teisių komisijos darbo reglamentu, tačiau nei viename iš nurodytų teisės aktų
nėra nuostatos, kad asmenims, Antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems
priverstiniams darbams, pripažįstant nukentėjusio asmens statusą ir išduodant
nustatytos formos pažymėjimą, privalo pateikti Generalinės prokuratūros
pažymėjimą dėl išvežimo priverstiniams darbams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pripažinti G. J. nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Kitoje dalyje pareiškėjos G. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990
metų okupacijų, teisinio statuso įstatymu Nr. VIII-342 (2008-01-01 redakcija) (toliau – Įstatymas), kuris
apibrėžia
nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės
(politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.)
motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų
kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo
pagrindinius kriterijus. Pagal
Įstatymo 2 str. 3 p., nuo
okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie buvo <...>
paimti priverstiniams darbams. Pagal Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp., kitais
nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti
priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai - vaikai (įvaikiai), broliai ir
seserys ar išlaikytiniai. Įstatymo 7 str. 2 d. nustatyta, kad šio
straipsnio 1 dalyje išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų
nukentėjusio asmens teisinis statusas. Įstatymo 9 str. 2d. nustatyta, kad
asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta,
pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso
pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius
nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso
pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per
30 dienų nuo pranešimo gavimo. Įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad šis
įstatymas taikomas asmenims, kurie 1939–1990 metų okupaciniais laikotarpiais
buvo Lietuvai šiuo metu priklausančių teritorijų nuolatiniai gyventojai. Įstatymo
8 str. 2 d. nustatyta, kad asmenims, kurie nukentėjo nuo Sovietų Sąjungos ir
nacistinės Vokietijos represinių režimų, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir
gyvenamąją vietą represavimo ar žalos padarymo metu, jeigu šiuo metu jie yra
Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio
asmens teisinis statusas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų
Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos
nuostatų (toliau – Nuostatai), 7 p. asmuo,
nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį
statusą, turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centrui: 7.1. prašymą pripažinti jam nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų
asmens teisinį statusą; 7.2. Lietuvos Respublikos piliečio paso lapo, kuriame
yra asmens nuotrauka ir duomenys apie asmenį, kopiją (pateikia Lietuvos
Respublikos piliečiai); 7.3. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje
kopiją (pateikia ne Lietuvos Respublikos piliečiai); 7.4. užpildytą asmens,
pretenduojančio į teisinį statusą, anketą (anketos formą nustato Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius; 7.5.
dvi fotonuotraukas (2x3 cm); 7.6. kitus dokumentus (ar jų kopijas), kurių
pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų,
teisinis statusas: 7.6.1. pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar
kitokio laisvės apribojimo laiką; 7.6.2. Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos
visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų
archyvų išduotas pažymas, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5, 9.6.2 p. nustato, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Dokumentų rengimo grupei teisių atkūrimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka, išduotas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros – jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka.
Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 str. 3 p. ir 7 str. 1 d. 8 p. „g“ pp. asmenims
pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, kai yra
nustatoma, kad asmenys,
paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai – vaikai. Šios Įstatymo normos nukentėjusio
asmens statuso pripažinimo sąlyga nustato asmens išvežimo faktą, kuris nėra
siejamas su konkrečia išvežimo trukme. Dėl to, nustačius, jog pareiškėja 1943
metų spalio mėnesį buvo išvežta kartu su motina iš Vitebsko miesto,
Baltarusijos, į Vokietiją priverstiniams darbams, pareiškėja turi teisę, kad
jai būtų pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis
statusas. Minėtą faktą patvirtina Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities
valstybinio archyvo archyvinė pažyma Nr. U-264/K (rusų k.), išduota 2001-09-28,
kurioje nurodyta apie pareiškėją (Ustinkova G. K..), jog
archyve yra duomenys apie tai, kad Ustinkova O. S., g.
1906 m., Ustinkova G. K.. (tėvavardis pilnai nenurodytas),
g. 1939 m., buvo priverstinai išvežti iš Vitebsko (išvežimo data nenurodyta) į
Razdorf kaimą, Vokietiją, dirbo žemės ūkyje, po išlaisvinimo registraciją
praėjo Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 25
d. Pažymoje yra taip duomenys apie kitus šeimos narius. Pažymoje be minėtų
duomenų apie pareiškėją yra nurodyta, kad Ustinkov I. F.,
g. 1889 m., Ustinkova J. S., g. 1900 m. (gimimo metai taip
dokumente) taip pat buvo išvežti iš Vitebsko (išvežimo data nenurodyta) į
Vokietiją, dirbo žemės ūkyje Darmštadto m., patikrinimą ir registraciją praėjo
Zimmerfeld m., Vitebsko m. užregistruoti po grįžimo 1945 metų rugsėjo 27 d.
Pažymoje yra nurodyta, kad Vitebsko srities valstybinio archyvo dokumentuose
yra duomenų apie tai, kad Ustinkova L. I., g. 1928 m.
(gimimo metai taip dokumentuose) 1943 metų lapkričio mėnesį (data nenurodyta)
priverstinai išvežta iš Vitebsko į Razdorf kaimą Darmštadto miestą Vokietijoje,
kur dirbo pas šeimininką stiklo gamykloje. Išlaisvinta amerikiečių kariuomenės
(išlaisvinimo data nenurodyta), patikrinimą ir registraciją praėjo SPP Nr. 264,
Zimmerfeld m. grįžo į Vitebsko m., užregistruota 1945 metų rugsėjo 27 d. Teismas
pažymėjo, kad ši pažyma yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjos
išvežimo priverstiniams darbams faktą pagal Nuostatų
7.6.2., ir vertintina kaip kitų archyvų išduota pažyma. Nuostatuose nėra
įsakmiai nurodyta, kad gali būti pateikiamos kitų valstybių archyvų pažymos. Tačiau
teismas atkreipė dėmesį, kad teisiškai yra negalima tokia situacija, kuriai
esant asmuo turi tam tikrą teisę, bet negali jos įgyvendinti dėl to, kad
Įstatymą įgyvendinančiuose nuostatuose nėra išvardinti visi galimi dokumentai,
kuriais gali būti patvirtinti faktai, sudarantys pagrindą įgyvendinti piliečio
teisę. Dėl nurodytų
motyvų teismas konstatavo, kad Centras, neturėdamas teisėto pagrindo, atsisakė
pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį
statusą, todėl įpareigojo Centgrą atlikti tokius veiksmus teismo sprendimu
(ABTĮ 90 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Nepagrįstais pripažino
atsakovo motyvus, jog pareiškėja privalo pateikti Centrui Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros pažymėjimą apie jos išvežimą priverstiniams darbams. Minėtuose
teisės aktuose tokio reikalavimo ginčijamu atveju nėra. Minėtų teisės aktų
nuostatas, kuriose minimas toks pažymėjimas, atsakovas aiškina klaidingai ir be
pagrindo jas taiko ginčijamu atveju.
Įstatymo 2 str. yra
išvardinti nuo okupacijų nukentėję asmenys: 1) okupacinių režimų buvo
įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų
kitokiais būdais buvo atimta laisvė; 2) okupacijų metais dėl okupacinio režimo
represinių ir kitų struktūrų bei okupavusių valstybių slaptųjų tarnybų veiksmų
yra suluošinti, praradę sveikatą ar turtą; 3) prievarta paimti į okupavusių
valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams; 4) persekioti dėl
politinių motyvų; 5) dėl politinių ar kilmės motyvų negalėjo įgyti mokslo cenzo
arba dirbti pagal specialybę; 6) dėl okupacinių režimų struktūrų veiksmų patyrė
kitokią žalą. Įstatymo 3 str. yra išvardintos nuo okupacijų
nukentėjusių asmenų grupės: 1) okupacinių režimų politiniais ar kilmės
motyvais represuoti asmenys: a) politiniai kaliniai ir jiems prilyginti
asmenys; b) tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys; c) perkeltieji asmenys; d)
kiti represuoti asmenys; 2) buvę beglobiai vaikai; 3) kiti nukentėję asmenys.
Nurodytos Įstatymo nuostatų pagrindu teismas konstatavo, kad kaip atskiros represuotų
asmenų kategorijos ar grupės yra minimi asmenys, kurie okupacinių režimų buvo
įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais
būdais buvo atimta laisvė, ir asmenys, kurie buvo prievarta paimti
priverstiniams darbams. Dėl to atsakovas negali vadovautis nuostatos dalimi („kitokiais
būdais buvo atimta laisvė“) ir reikalauti tų pačių dokumentų iš kitos
kategorijos ir grupės represuotų asmenų, kurie buvo išvežti priverstiniams
darbams, kaip ir iš asmenų, kurie siejami su politiniais ar kilmės motyvais
represuotų asmenų teismine ar neteismine tvarka grupėmis. Teismas pažymėjo, kad
atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo, priimto 1997 m. nuostatas, be pagrindo
taiko iki šio Įstatymo priėmimo buvusius priimtus teisės aktus, kurie
nereguliuoja ir dėl savo galiojimo laike negali reguliuoti teisinių santykių,
kurie atsirado po šių teisės aktų priėmimo.
Pažymėjo, kad 1990-05-20 yra priimtas
įstatymas Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams,
teisių atstatymo. Šio įstatymo 1 str. buvo nutarta: 1. Paskelbti, kad Lietuvos
gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo
represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba
kitaip apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį
kodeksą (1926 m.),
kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus,
hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos
įstatymus (1941-1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams,
taip pat ištremti iš Lietuvos 1940-1953 metais bei
nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo
kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 199-1, 210,
211 straipsnius, yra nekalti Lietuvos
Respublikai ir atstatomos visos jų pilietinės teisės. Šio įstatymo 3 str.
buvo nustatyta, kad šio įstatymo pirmajame straipsnyje nurodytiems
asmenims pažymėjimus apie jų nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo
ar kitokio laisvės apribojimo laiką išduoda: a) Lietuvos Respublikos
aukščiausiasis teismas - teisminių instancijų represuotiems asmenims;
b) Lietuvos Respublikos prokuratūra – neteismine tvarka
represuotiems asmenims; c) Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerija – ištremtiems asmenims. Dokumentų išdavimo
Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų dalyvavimą rezistencijos būriuose ir
išvežimą priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo
vietose antrojo pasaulinio karo metais tvarkos, patvirtintos Vyriausybės
1991-06-12 nutarimu Nr.230, 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
generalinei prokuratūrai rekomenduojama pagal archyvuose esančius dokumentus
išduoti Lietuvos Respublikos gyventojams pažymėjimus apie jų išvežimą
priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose
Antrojo pasaulinio karo metais. Nesant archyvinių dokumentų, <…> išvežimo
Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams faktą ir trukmę nustato
teismai pagal suinteresuotų asmenų ieškininius pareiškimus. Vyriausybė
1991-08-12 priėmė nutarimą Nr. 327, kurio 1 p. nustatė, kad asmenims, kurie
Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais buvo išvežti priverstiniams
darbams, buvo getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ir
kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą
okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą (Žin., 1990, Nr.14-386; 1998, Nr.28-729) yra atkurtos visos
pilietinės jų teisės, arba jų įpėdiniams kompensuojama iš Lietuvos Respublikos
valstybės biudžeto lėšų uždarbis arba kitos darbo pajamos už priverstiniuose
darbuose, getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose išbūtą
laiką, taip pat buvusiems mažamečių fašistinių prievartinio įkalinimo vietų
kaliniams už ten išbūtą laiką – po 20 litų už mėnesį. Pareiškėjai dėl
kompensacijų kreipiasi į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius
pagal represuoto asmens gyvenamąją vietą iki represavimo, pateikdami Lietuvos
teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus apie ten išbūtą laiką. Nurodyti
teisės aktai buvo priimti iki 1997 m. birželio 30 d.
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų,
teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 priėmimo, jie reguliavo kitus
teisinius santykius, todėl jų nuostatos negali būti taikomos pažodžiui kitiems
teisiniams santykiams, kurie atsirado vėliau, nors 1990-05-20 Įstatymo
nuostatos ir buvo iš dalies pakeistos po
1997 m. birželio 30 d. Įstatymo priėmimo.
1990-05-20 Įstatymo 2008-11-13 redakcijos
Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. nustatyta, kad asmenims, represuotiems už Lietuvos
ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus pažymėjimus,
jeigu šie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šių pažymėjimų
pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratūra ir Vidaus
reikalų ministerija išduoda atitinkamus pažymėjimus. Išduodamuosiuose
pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo 1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra
nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės; Asmenims,
represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų
institucijų išduotus pažymėjimus, jeigu šie asmenys dabar yra Lietuvos
Respublikos piliečiai, šių pažymėjimų pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centras išduoda atitinkamus nukentėjusiųjų asmenų teisinio
statuso pažymėjimus. Teismas padarė išvadą, kad šios Įstatymo nuostatos
netaikytinos, nes pareiškėja turi teisę į nukentėjusiojo asmens teisinio
statuso pripažinimą pagal 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių
nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą Nr. VIII-342, nepriklausomai nuo kitų
teisės aktų taikymo. Be to, kaip minėta, 1990-05-20 Įstatymas
buvo priimtas kitų išmokų mokėjimo tikslais, kurios pareiškėja neturi teisės
gauti, ką patvirtina Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos
2009-08-21 pažyma, ir pareiškėja to neginčija (b. l. 16). Minėtos Įstatymo
2008-11-13 redakcijos Nr. X-1814 3 str. 3 d., 4 d. normos turėjo būti
nustatytos 1997 m. birželio 30 d. Įstatyme Nr. VIII-342, nurodant jų taikymo atvejus pagal Įstatyme
numatytas represuotų asmenų kategorijas ir grupes. Kitaip yra neaiškus nei šių
nuostatų tikslas, nei taikymo tvarka, kuri nėra minima įstatyme,
reglamentuojančiame asmens nukentėjusio teisinio statuso pripažinimą. Minėtas išvadas dėl negalimumo taikyti pareiškėjai 1990-05-20 Įstatymo reikalavimus patvirtina taip pat šio
įstatymo 1 str., kuris nustato taisykles Lietuvos
gyventojams, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represuoti,
o pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo
1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra
atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Iš esmės analogiškos normos liko ir 1998-03-12
įstatymo Nr. VIII-656
redakcijoje bei šiuo metu galiojančioje 2008-11-13
įstatymo Nr. X-1814 redakcijoje. Pareiškėja
represijų taikymo metu -1943-1945 m. nebuvo Lietuvos gyventoja, pareiškėja
gyveno Baltarusijoje. 1990-05-20 Įstatymo 3 str. 1 d. turinys patvirtina, kad įstatyme nurodyti
pažymėjimai išduodami Šio įstatymo 1
straipsnyje nurodytiems asmenims. Pareiškėja nebuvo represijų taikymo metu
Lietuvos gyventoja, todėl negali būti išduodamas pažymėjimas, kuriuo būtų
deklaruojamas jos Lietuvos pilietinių teisių atkūrimas. Dėl nurodytų
motyvų, išvada, kad pareiškėjai yra reikalingas pažymėjimas, kuriuo būtų vien deklaruojama, jog
yra atkuriamos visos jos pilietinės teisės, kurių, be kita ko,
pareiškėja neturėjo, teismo vertinimu, prieštarautų teisingumo ir protingumo
kriterijams. Pažymėjimas, be minėto deklaratyvaus pobūdžio įrašų, pareiškėjai
nesukurtų kitokių konkrečių teisinių pasekmių, dėl to reikalavimas gauti tokį
pažymėjimą tam, kad jis būtų pateiktas kitai valstybės institucijai, kuri
sprendžia asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo klausimą, taip pat
prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Teisines pasekmes pareiškėjai
sukurs tik asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas, pareiškėja
galės kreiptis dėl valstybinės pensijos skyrimo. Dėl nurodytų motyvų, Centras
turėjo spręsti šį klausimą pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus,
nereikalaudamas iš pareiškėjos inicijuoti papildomas administracines procedūras,
kurios konkrečiu atveju buvo siejamos dar ir su būtinumu inicijuoti teisminį
procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Centras nenurodė, jog
pareiškėjos pateikta pažyma nepatvirtina pareiškėjos išvežimo priverstiniams
darbams fakto arba būtų kiti duomenys, sudarantys pagrindo abejoti šios pažymos
turiniu, arba būtų buvę nustatyti kiti pagrindai, kuriems esant asmens
nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimas pareiškėjai būtų negalimas. Byloje esantys bei Centrui
pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja atitinka ir visus kitus anksčiau
minėtus Įstatymo kriterijus, kuriems esant pripažįstamas nukentėjusio asmens
teisinis statusas. Pareiškėjos paso kopija patvirtina, kad pareiškėja yra
Lietuvos Respublikos pilietė, pase yra įrašas apie 1989 m. deklaruotą
gyvenamąją vietą Vilniaus r. (b. l. 18). Pareiškėjos santuokos liudijimas
patvirtina, kad pareiškėja 1963 m. sudarė santuoką Trakų rajono CMS (b. l. 41).
Pareiškėjos darbo knygelės nuorašas patvirtina, kad pareiškėja dirbo Lietuvoje
nuo 1957 m. (b. l. 43-48). Dėl to Centras pateiktų dokumentų pagrindu turėjo
priimti pareiškėjai palankų sprendimą.
Pažymėjo, kad
nagrinėjamu atveju, skiriant ir mokant valstybinę nukentėjusių asmenų pensiją, teisinę
reikšmę turi faktas, jog asmuo Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas
priverstiniams darbams. Šį faktą patvirtina pareiškėjos pateiktos archyvinės
pažymos, byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja buvo išvežta priverstiniams
darbams, iš esmės nėra. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir
mokamos vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu 1994 m. gruodžio 22 d. Nr.
I-730 (Žin., 1994, Nr. 101-2018). Asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusių
asmenų valstybinę pensiją, nustatyti Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. Pagal
Įstatymo 11 str. 4 d., nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijas turi teisę
gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą
Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę,
kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir
kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus
socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės
kompensacinės išmokos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti
priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai
šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse
stovyklose. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 2 str. 2 d., šio įstatymo 1
straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų valstybinių pensijų dydžio
matas yra valstybinių pensijų bazė. Jos dydis negali būti mažesnis negu 200
litų. Valstybinių pensijų bazę tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu. Valstybinės pensijos mokėjimo faktas, valstybinės
pensijos dydis nėra siejamas su asmens Antrojo pasaulinio karo metais išvežimo
priverstiniams darbams trukme. Dėl nurodytų motyvų, atsakovo reikalavimas
pateikti pažymėjimą, patvirtinantį pareiškėjos išvežimo priverstiniams darbams
trukmę, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės ir pagal valstybinių pensijų
skyrimą reglamentuojančias teisės normas, todėl toks reikalavimas negali būti
pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymėjo, kad pareiškėja, formuluodama skundo dalyką, neteisingai nurodė, kad skundžiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas yra administracinis sprendimas ir prašo jį panaikinti. Dėl to pareiškėjos reikalavimo panaikinti atsakymą, kuriuo pareiškėja yra informuojama apie atsisakymą atlikti Centro kompetencijai priskirtus veiksmus, teismas netenkino.
Administracinių bylų teisenos įstatymo
nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto
viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl
sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą
(ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). Administracinių
bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas
yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar
individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo
įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus
administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir
teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos;
individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos
nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo
tvarka. Atsižvelgęs į paminėtas
nuostatas, teismas konstatavo, kad esminis individualaus administracinio akto
požymis – konkrečių teisių ar pareigų nustatymas tam tikram asmeniui arba jų
grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar
vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie
suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjos
prašomu panaikinti skundžiamu raštu pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar
pareigos, yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo
administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto
pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet
pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui
būdingus požymius. Dėl nurodytų motyvų padarė išvadą, kad skundžiamas raštas
pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl vien
reikalavimas jį panaikinti negali būti administracinės bylos nagrinėjimo
dalyku. Ginčijamame rašte buvo nurodyta
informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas
reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas pažymėjo, kad galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius
aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso
nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas
dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų
veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam
teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei
skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius
veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos 1999-01-14 įstatymą Nr. VIII-1029, Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo 1999-06-17 įstatymą Nr. VIII-1234, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų
nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir
kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities
specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius tesiės aktus. Pagal nurodytą
teisinį reglamentavimą skundžiamas raštas nelaikytinas individualiu
administraciniu aktu, todėl teismas netenkino reikalavimo panaikinti tokį
raštą.
Teismas pažymėjo, kad Civilinio
kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl
valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš
valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito
valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas
„valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar
savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių
institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios
funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė
pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė
taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti
(CK 6.271 str. 2 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir
atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai:
neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės
pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu
padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios
institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta,
kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai,
nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos
pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta
pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama
įstatymų numatytais atvejais. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu atveju nėra visų
būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės
atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl
neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjos teisė yra ginama kitais Įstatyme
nustatytais būdais, t.y. pripažinus šiuo teismo sprendimu pareiškėjos teisę į
nuo 1939-1990 okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, nėra pagrindo
tvirtinti, kad pareiškėjai atsirado žala. Nėra pagrindo priteisti žalos
atlyginimą taip pat dėl to, kad, pareiškėjos tvirtinimu, Centro darbuotoja 2002
m. neteisingai išaiškino jos teises, dėl to pareiškėja ilgą laiką siekė gauti
teisių atkūrimo pažymėjimą, kuris nebuvo būtinas ginčijamu atveju. 2002 m.
pareiškėja nesikreipė į Centrą nustatyta tvarka, t.y. paduodama rašytinį
prašymą dėl asmens nukentėjusiojo teisinio statuso pripažinimo. Kreipimasis
žodinės konsultacijos ginčijamu atveju nebuvo tinkamu pareiškėjos teisių
įgyvendinimu. Pažymėjo, kad pareiškėja, būdama apdairi, galėjo kreiptis į
kvalifikuotus teisininkus ir tikslinti Centro žodinių paaiškinimų teisingumą
arba, būdama įsitikinusi, jog dokumentų pakanka, kreiptis nustatyta tvarka į Centrą,
o vėliau skųsti pareiškėjos atžvilgiu priimtus nepalankius sprendimus ar veiksmus
teismui.
III.
Pareiškėja G. J. apeliaciniu
skundu (b. l. 104-105) teismo prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo
dalį dėl neatlygintos pareiškėjai moralinės žalos ir priimti naują sprendimą –
priteisti iš atsakovo pareiškėjai moralinę žalą 3 000 Lt (tris tūkstančius
litų), kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį
skundą grindžia šiais motyvais:
1. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė neteisėtus
atsakovo veiksmus, tiksliau, neteisėtą atsisakymą atlikti veiksmus.
2. Atsakovas nukreipė pareiškėją į Lietuvos
Respublikos generalinę prokuratūrą dėl teisės atkūrimo pažymėjimo. Pareiškėjos
manymu, tokiais veiksmais Lietuvos valstybė, suteikdama per savo institucijas
klaidinančią informaciją atima iš jos teisę į efektyvią teisminę gynybą.
3. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas sąmoningai vilkino
klausimo dėl nukentėjusiojo asmens statuso pripažinimo ir kartu su kitomis
valstybinėmis institucijomis suteikė jai netikslią informaciją, susijusią su jos
teisių įgyvendinimu, todėl pareiškėja prarado teisę į nukentėjusiųjų asmenų
valstybinės pensijos paskyrimą.
4. Pirmosios instancijos teismas neatžvelgė į tai, kad
Centro darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo
įstatymo, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas,
pagrindines Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos
generalinė prokuratūra atsiliepimu (b. l. 110-111) į apeliacinį skundą teismo
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje administracinėje byloje
palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad civilinei atsakomybei
atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų
veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2)
priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba
nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai
(CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti
civilinė atsakomybė. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra
asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis
sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties
straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais
atvejais. Pažymi, kad šioje byloje nebuvo nustatyti ir pareiškėjos nebuvo
įrodyti visi būtini trys civilinės atsakomybės atsiradimo elementai - t.y.
neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų
ir žalos arba nuostolių, teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas yra kilęs dėl Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos centro atsisakymo pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens
statusą, taip pat dėl neturtinės (moralinės) žalos, atsiradusios dėl valstybės
valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pareiškėja teigia, jog patyrė
moralinę žalą dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro, veiksmų – vilkinimo pripažįstant pareiškėjai nukentėjusiojo
asmens teisinį statusą, ir prašo 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centrą pripažinti G. J. nuo
1939-1990 metų okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą teisės aktų
nustatyta tvarka ir terminais, ir dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo
pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir
CK) civilinei atsakomybei atsirasti numato keturis būtinus elementus: neteisėti
veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp
teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); 3)
teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4)
teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis).
Pažymėtina, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar
neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas
nebūtinas (CK 6.271 straipsnio 4
ir 1 dalys). CK 6.250 straipsnio 2 dalis neturtinės žalos atlyginimo galimybę
sieja su specialiais įstatymais, kurie
nustato tokios žalos atlyginimo atvejus. Pagal Viešojo
administravimo įstatymo 42 straipsnį,
turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų
neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas
nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų
neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK6.271 straipsnis). Civilinio kodekso
6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios
institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto
nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios
institucijos darbuotojo kaltės.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m.
gegužės 21 d. sprendimu netenkino apeliantės prašymo atlyginti neturtinę žalą,
tačiau remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti
neteisėti atsakovo veiksmai, būtent neteisėtas atisakymas atlikti veiksmus, kas
yra būtina sąlyga deliktinės atsakomybės atsiradimui. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis
skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė
depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, todėl jo nurodyti išgyvenimai
galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, tačiau pareiškėja į bylą nepateikė
jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius dėl didelio streso ir nerimo
patyrimo, suponavusio jo sveikatos būklės pablogėjimą, t. y. neturtinės žalos
patyrimo. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas
neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktas, t. y. nebuvo nustatyta viena iš
būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nebuvo tenkintas pareiškėjos
reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime
yra pažymėta, kad moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai
galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip
asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia
jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės,
emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę
skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju)
galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią
(pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai
kada išties nėra įmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).
Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos
moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško
(adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi
svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės
skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra
kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį
negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė
teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje
byloje Nr. A444-619/2008, yra pažymėjusi, kad neturtinė žala yra padaroma
fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus,
ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio
patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens
reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta,
pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja skunde nurodo
prašomos atlyginti žalos dydį, tačiau nepagrindžia šio savo reikalavimo,
nepateikia jokių įrodymų ar paaiškinimų, kad prašomą atlyginti žalą ji realiai
patyrė bei jos dydžio. Todėl konstatuotina, kad šis jos prašymas neatitinka
vienos iš CK 6.271 str. 1 d. numatytų būtinųjų sąlygų, kurioms esant, žala gali
būti atlyginta – nėra įrodymų, kad žala apskritai atsirado. Atsižvelgiant į išdėstytą,
reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina. Iš pareiškėjos skundo turinio
matyti, kad ji galimai patyrė turtinę žalą, tačiau kolegija šio klausimo
nesvarsto, kadangi turtinės žalos atlyginimo pareiškėja neprašo.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas
tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. sprendimas
paliktinas nepakeistas, o G. J. apeliacinis skundas
atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
G. J. apeliacinį
skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys
Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė