Baudžiamoji byla Nr. 2K-101-677/2015
Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00285-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.2;
1.1.8.1;
1.1.8.6.6;
1.1.8.7.9;
1.2.4.1;
1.2.26.2.1;
2.1.7.4;
2.1.15.1.2;
2.4.2.1;
2.4.2.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu V. J. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Iš nuteistojo V. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Ž. priteista 7206,95 Lt (2087,28 Eur) turtinei ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinei žalai atlyginti, taip pat 300 Lt (86,89 Eur) jo turėtų išlaidų įgaliotojo atstovo paslaugoms apmokėti bei Valstybinei ligonių kasai – 2755,23 Lt (797,97 Eur) turėtų nukentėjusiojo A. Ž. gydymo išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Vaidos Baranauskienės ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistojo V. J. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimą penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę apėmus ir iš dalies sudėjus su Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu V. J. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam V. J. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta nuteistojo V. J. kaltės forma – netiesioginė neapibrėžta tyčia pakeista į tiesioginę neapibrėžtą tyčią. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 15 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – Molėtuose, prie (duomenys neskelbtini) g. esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą: kitų asmenų akivaizdoje tyčia trenkė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam A. Ž. į veidą, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytos žaizdos dešiniame antakyje ir dešinės akies vokuose, kraujosruva dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio plyšimas po jungine, komplikavęsis daliniu rainelės, krumplyno ir stiklakūnio iškritimu, periferine tinklainės atšoka, kraujo susitelkimu akies obuolyje ir jo priekinėje kameroje, dešinės akies stiklakūnio fibroze ir drumstimi, visišku dešinės akies aklumu. Dėl visiško dešinės akies aklumo nukentėjusysis A. Ž. neteko 35 proc. bendrojo darbingumo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nuosprendyje nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. J. veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 3 punktai), konstatavo, kad V. J. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą A. Ž. ne dėl chuliganiškų paskatų (menkavertės dingsties), o dėl asmeninių (pavydo ir keršto), t. y. dėl spontaniškai kilusių nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių dėl S. L. poelgio. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, paskirdamas jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus – smūgio sudavimą nukentėjusiajam į veidą dėl asmeninių paskatų – kvalifikuodami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl įvykusio konflikto būtų buvusi realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nors ir nustatė, kad jo ir nukentėjusiojo konfliktas įvyko dėl asmeninių, o ne chuliganiškų paskatų, tačiau šios aplinkybės nuosprendyje neaptarė ir nevertino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – jo tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką – kontekste.
Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad teismai jo apsvaigimą nuo alkoholio nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų apie jo neblaivumą konflikto metu. Jis alkoholinius gėrimus vartojo jau po konflikto gimtadienio šventėje, jo blaivumas taip pat buvo tikrinamas praėjus daugiau kaip valandai po įvykio. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė ne dėl to, kad buvo neblaivus ar norėjo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o gindamas savo garbę, nes nukentėjusysis jį neteisėtai provokavo ir žemino jo sesers ir S. L. akivaizdoje, vadindamas jį ,,gaidžiu“. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo sulaikymo fakto, nors baudžiamojoje byloje esantys jo blaivumo tikrinimo rezultatai, gauti praėjus valandai po konflikto, būtent patvirtina, kad policijos pareigūnai atvyko į butą, kuriame buvo švenčiamas gimtadienis ir vartojami alkoholiniai gėrimai, ir jį iš šios šventės išsivežė.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, jam paskirdamas penkerių metų laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnis), neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumento dėl Lietuvos apeliacinio teismo (turėtų būti – Kauno apygardos teismo) suformuoto precedento savo aplinkybėmis analogiško pobūdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-665-245/2012 taikymo, individualizuojant jam skiriamą bausmę. Dėl to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis). Kasatorius, taip pat nesutikdamas su jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžiu, teigia esąs jauno amžiaus, per didelės bausmės paskyrimas ir jos atlikimas apsunkins jo galimybes bendrauti su šeima ir draugais, įgyti specialybę, vystyti socialinius ryšius, nepagrįstai prilygs jo kankinimui ir bus našta valstybei.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų – pirminių nukentėjusiojo A. Ž. apžiūros Molėtų ligoninėje dokumentų, kuriuose nukentėjusiajam diagnozuota tik hematoma (mėlynė) ir edema (patinimas) dešinėje akyje, ir nukentėjusiojo A. Ž. apžiūros Vilniaus Santariškių ligoninėje dokumentų, kuriuose nukentėjusiajam nustatyti papildomi ir akivaizdžiai rimtesni sužalojimai (trys naujos atviros žaizdos, t. y. dešinio antakio ir viršutinio bei apatinio akies vokų prakirtimai), įvertinimo ir juose esančių prieštaravimų pašalinimo. Pasak kasatoriaus, trijų atvirų žaizdų pirminės nukentėjusiojo apžiūros Molėtų ligoninėje metu būtų buvę neįmanoma nepastebėti, ir tai tik patvirtina jo liudytojų parodymus, jog po pirmųjų muštynių nukentėjusysis sugrįžo ir išprovokavo antrąsias muštynes, kurių metu ir galėjo patirti sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmusius sužalojimus. Be to, kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo skubiam nugabenimui greitosios pagalbos automobiliu iš Molėtų į Vilnių (apie 60 km) nereikia 2.24 val., kaip kad nustatyta pagal baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo gynėjo prašymą išreikalauti duomenis apie nukentėjusiojo nugabenimo į Vilniaus Santariškių ligoninę aplinkybes atmetė ir jų netyrė. Šios jo teismui nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo pirminės ir vėlesnės apžiūrų metu nustatytų skirtingų sužalojimų, pasak kasatoriaus, buvo neteisingai interpretuotos, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog jis apeliaciniame skunde apskritai ginčijo vykusių muštynių faktą. Kasatoriaus teigimu, apeliaciniame skunde tokių jo teiginių nėra.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirminiais nukentėjusiojo apžiūros Molėtų ligoninėje dokumentais nebuvo vadovaujamasi, atliekant teismo medicinos tyrimą, o jo apeliacinio skundo argumentai dėl šio tyrimo išsamumo ir pagrįstumo liko neišnagrinėti, nes apeliacinės instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymus teismo posėdyje apklausti teismo medicinos ekspertą R. Laurinavičių, išreikalauti duomenis, pagrindžiančius nukentėjusiojo netekto darbingumo lygio priežastis, ir dėl to nebuvo nustatytos ir patikrintos aplinkybės dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmo, eiliškumo, sunkumo, nepatikrinta nemotyvuota teismo medicinos eksperto išvada dėl konkretaus nukentėjusiojo netekto darbingumo lygio. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas medicinos žinių ir nuosprendyje nurodydamas, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, ir konstatuodamas, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti vieną kartą trenkiant kumščiu, viršijo savo kompetencijos ribas, buvo šališkas ir turėjo išankstinį apsisprendimą dėl reikšmingų bylos aplinkybių, kurių tinkamam įvertinimui yra būtinos medicinos žinios.
Atsižvelgdamas į tai, kasatorius, išdėstęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BK 2 straipsnio, BPK 20 straipsnio nuostatų esmę, kasacinės instancijos teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, nesiėmė visų procesinių priemonių išsamiam bylos aplinkybių išnagrinėjimui ir įrodymams dėl nukentėjusiojo sužalojimo esantiems prieštaravimams pašalinti, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią vėlesnės nukentėjusiojo apžiūros dokumentuose nustatytiems sužalojimams ir taip preziumavo jo kaltę bei pažeidė jo teisę į teisingą, nešališką ir išsamų bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, nepagrįstai savo iniciatyva pakeisdamas jam inkriminuotos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kaltės formą iš netiesioginės tyčios į tiesioginę tyčią, ir taip pablogino jo padėtį daugiau negu to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. Nors kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad baudžiamojoje teisėje nėra tokios kaltės formos kaip netiesioginė neapibrėžta tyčia, tačiau prokurorė apeliaciniu skundu jo kaltės formos neginčijo, kaltės formos pakeitimo klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo pakeista kaltės forma sąlygojo ir jam paskirtą griežtesnę bausmę.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė, atsiliepime nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nagrinėjant jo apeliacinį skundą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė nuteistojo V. J. apeliacinio skundo motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą ir, priešingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, nuosprendyje aptarė visus apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai juos atmetė. Kartu prokurorė pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai.
Be to, prokurorės manymu, tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus prašymą iškviesti ekspertą R. Laurinavičių, išreikalauti duomenis apie nukentėjusiojo gabenimo į Santariškių klinikas laiką, negali būti suprantama kaip teismo šališkumas, nes teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti šiuos nuteistojo prašymus, motyvavo, kodėl nėra pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto R.Laurinavičiaus išvada, kuri atitinka nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų D. Ž., E. Ž., S. L. parodymams, ir skirti teismo medicinos ekspertizę A. Ž..
Prokurorė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, surašytame laikantis BPK 331 straipsnyje nurodytų taisyklių, o kasatorius nepagrįstai nurodo BPK 332 straipsnį, reglamentuojantį apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, pagrįstai nurodoma, kad padarytos teismo išvados pagrįstos pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ir įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. J. kaltės sunkiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajam A. Ž., tačiau nepagrįstai inkriminavo chuliganiškas paskatas, kasatoriaus padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kasatoriaus veiką perkvalifikavo į BK 135 straipsnio 1 dalį, nustatęs, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykęs konfliktas nebuvo menkavertė dingstis. Prokurorės teigimu, teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Prokurorė atsiliepime taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo aiškintasi apie nukentėjusiojo sužalojimus, užfiksuotus tiek Molėtų ligoninės, tiek Santariškių klinikų medicininėje dokumentacijoje. Prokurorės manymu, teismai, vadovaudamiesi nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų D. Ž. ir E. Ž. parodymais, pagrįstai konstatavo, kad iš karto po gautų sužalojimų pirmųjų muštynių metu nukentėjusysis buvo nuvežtas į Molėtų rajono ligoninę, po to – į Santariškių klinikas Vilniuje, ir kitose (antrose) muštynėse nedalyvavo.
Prokurorė teigia, kad baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, nes tai, kad kasatorius tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir pataikė į dešinę akį, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo, bet ir liudytojų D. Ž., S. L., E. Ž., iš dalies D. J., nuteistojo V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jie iš esmės sutampa tarpusavyje ir juos patvirtina kita rašytinė bylos medžiaga. Anot prokurorės, teismai teisingai nustatė, kad V. J. sunkiai sužalojo A. Ž. konflikto, kilusio prie automobilio, metu, kai nukentėjusysis kalbėjosi su S. L., sudavęs smūgį kumščiu į veidą.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir pritardama apeliacinės instancijos teismo teiginiui, jog jei sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas dėl kaltininko ir nukentėjusiojo santykių, tačiau tuo pačiu kaltininkas sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama ne tik pagal BK 135 straipsnį, bet ir pagal BK 284 straipsnį, nurodo, kad viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, vykusio konflikto metu V. J., suduodamas smūgį nukentėjusiajam, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, pažeidė ne tik nukentėjusiojo teises, bet ir kūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, griovė konfliktą matančių asmenų saugumo jausmą, triukšmavo, dėl jo veiksmų buvo iškviesta policija, taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentu dėl apeliacinės instancijos teismo išėjimo už apeliacinio skundo ribų ir dėl to jo padėties pasunkinimo, pažymi, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog V. J. veikė tiesiogine tyčia, be to, apeliacinės instancijos teismas tik ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo kasatorių veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia, tą patį iš esmės buvo nustatęs ir pirmosios instancijos teismas, tik netinkamai įvardinęs.
Anot prokurorės, teismai kasatoriaus apsvaigimą nuo alkoholio pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, turėjusią įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes tokia išvada padaryta atsižvelgiant į nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuteistojo elgesį. Be to, pasak prokurorės, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorius sulaikytas nebuvo, tik suimtas ir laikas, išbūtas suėmime, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo įskaitytas į bausmės laiką, todėl teismai pagrįstai nepripažino jo sulaikymo ikiteisminio tyrimo metu fakto.
Prokurorė atsiliepime taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos stadiją, kaltės formą ir rūšį (V. J. padarė tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes – visišką aklumą dešine akimi), į lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvimą, į sunkinančią atsakomybę aplinkybę, įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis (ne kartą baustas administracine tvarka, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą sužalojo kitą asmenį, nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą) ir V. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.
Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo skundo argumentais dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo, teigia, kad teismai atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio kriterijus, tinkamai nustatė nusikaltimu sukeltas fizinio ir dvasinio pobūdžio pasekmes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis A. Ž. patyrė didžiulę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė (po įvykio jam buvo atlikta sudėtinga operacija, pablogėjo bendravimo galimybės, neteko 35 proc. bendro darbingumo), atsižvelgė ir į nuteistojo padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnį, kaltės formą ir kitas bylos aplinkybes, taip pat į nuteistojo galimybes atlyginti žalą. Dėl to, prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų ir nenukrypdamas nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010), pagrįstai nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisė 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistojo V. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ar pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2010, 2K-115/2010, 2K-238/2014). Tai yra vertinamieji požymiai, kurių turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo nusikalstamos veikos motyvų, tačiau motyvai nėra būtinas BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymis. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-652/2007, 2K-136/2010). Dėl to kasatorius neteisus teigdamas, kad jo veiksmuose nenustačius chuliganiškų paskatų buvimo, jo nusikalstami veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodytas ir tai reiškia, kad čia aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, visapusiškai ištyrę byloje surinktus įrodymus ir įvertinę jų visumą, nustatė, jog V. J. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam A. Ž. į veidą viešoje vietoje (gatvėje), matant kitiems asmenims, šiuo įžūliu elgesiu kūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, griovė konfliktą matančių asmenų saugumo jausmą, prieš kitus asmenis demonstravo jėgą, apie kilusį triukšmą policijai pranešė daugiabučio namo gyventojai, kurie šaukė, prašė baigti muštis. Teismai motyvavo, kuo pasireiškė kasatoriaus veiksmai, atitinkantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nustatė kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl įvykusio konflikto nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad tokiu elgesiu nuteistasis demonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl nuteistojo padaryta veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnio 1 dalis). Nors nuteistojo smurtinio elgesio prieš nukentėjusįjį paskatos buvo asmeninės (pavydas ir kerštas), bet smurtaudamas jis suprato, kad tai daro viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, nepaisydamas jų teisėtų įstatymo ginamų interesų, dėl ko numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykio liudininkai patirs neigiamų išgyvenimų, sutriks įprasta viešoji tvarka.
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo V. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 15 straipsnio taikymo ir BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai savo iniciatyva pakeisdamas jam inkriminuotos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kaltės formą iš netiesioginės tyčios į tiesioginę tyčią, pablogino jo padėtį daugiau negu to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo V. J. tyčios turinį, įvertino tai, kad nuteistasis sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į svarbų organą – veidą, ir konstatavo, kad V. J. suvokė, jog gali atsirasti jo pavojingos veikos padariniai (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas), tačiau savo sąmonėje jų nedetalizavo ir siekė bet kokio rezultato, t. y. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, nuosprendyje nurodžiusi, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą (pataikė į akį), suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, tačiau jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti, ir konstatavo, kad V. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pakartojęs pirmosios instancijos teismo nustatytą nuteistojo tyčios turinio aprašymą, nustatė tuos pačius nuteistojo tyčios rūšiai apibūdinti būdingus požymius – t. y. kad nuteistasis suvokė, jog jo veika yra pavojinga, numatė, kad gali atsirasti jo pavojingos veikos padariniai, tačiau savo sąmonėje jų nedetalizavo ir siekė bet kokio rezultato. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nustatyti nuteistojo tyčios rūšiai apibūdinti būdingi požymiai sutapo. Abiejų instancijų teismai nuteistojo veiksmus aprašė kaip jo tiesioginės neapibrėžtos tyčios išraišką, tik pirmosios instancijos teismas ją netinkamai įvardijo, t. y. kaip netiesioginę neapibrėžtą tyčią. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl šios dalies, jokių naujų aplinkybių, apie kurias nežinotų nuteistasis, nenustatė, tik teisingai įvardino nuteistojo tyčios rūšį.
Pažymėtina ir tai, kad teisingas nuteistojo tyčios rūšies įvardinimas įtakos jo veikos kvalifikavimui neturėjo. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad pakeista tyčios rūšis sąlygojo ir jam paskirtą griežtesnę bausmę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teismo, nuteistajam paskirtą griežtesnę bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, lėmė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų taisymas, t. y. tai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, neteisingai įvertino nuteistojo asmenybę ir baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, kurios pažeidžiamos nusikalstamų veikų padarymu metu.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, nes neatsakė į visus jo skundo argumentus, nepašalino prieštaravimų dėl nukentėjusiojo pirminės ir vėlesnės apžiūrų metu nustatytų skirtingų sužalojimų, nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymus, netinkamai vertino įrodymus, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. J. esminių, tarp jų ir dėl kasatoriaus skunde nurodomų, apeliacinio skundo argumentų ir nurodė motyvus, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – keičiama. Teismas taip pat išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo dėl medicinos specialisto R. Laurinavičiaus apklausimo ir papildomų dokumentų išreikalavimo. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų, prašymų atmetimas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tai nereiškia, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, taip pat ištyrė byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. J. padarytų veikų įrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti abejones, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo aiškintasi apie nukentėjusiojo sužalojimus ir jų padarymo aplinkybes, jo netekto darbingumo lygį.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. J. skundą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo
Kasatorius nesutinka su jam apeliacinės instancijos teismo paskirta bausme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir su galutinės subendrintos bausmės dydžiu, nes, jo manymu, teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nuostatas. Kasatorius skunde nesutinka ir su jam inkriminuota jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – apsvaigimu nuo alkoholio bei nurodo, kad jo nusikalstamus veiksmus nulėmė nukentėjusiojo provokuojantys ir žeminantys veiksmai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas nenustatinėja bylos aplinkybių, todėl aplinkybė, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nekvestionuojama. Nuteistojo V. J. apsvaigimą nuo alkoholio teismai nustatė remdamiesi alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, paties nuteistojo parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, taip pat atsižvelgiant į nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuteistojo elgesį. Dėl to teismai visiškai pagrįstai nusprendė, kad kasatoriaus smurtinio elgesio priežastis buvo ne tik pavydas ir kerštas, bet ir alkoholis, todėl BK 60 straipsnio l dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustatė pagrįstai.
Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, nes bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo A. Ž. veiksmai ar provokuojantis jo elgesys, priešingai, teismai nustatė, kad nukentėjusysis A. Ž. tik kalbėjosi su S. L., jokių veiksmų, taip pat ir rizikingo ar provokuojančio pobūdžio, kurie akivaizdžiai galėjo išprovokuoti V. J. padaryti nusikalstamas veikas, nepadarė. Be to, kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo sulaikymo fakto, nepagrįstas, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius įvykio dieną sulaikytas nebuvo.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismai, nuteistajam V. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirdami bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis: padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas nesunkus, o kitas – sunkus (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys); nusikaltimai padaryti spontaniškai ir truko labai trumpą laiką; V. J. anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegaliojančios, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme jis padarė dar vieną tyčinį smurtinį nusikaltimą (sužalojo kitą asmenį, taip jam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą), už kurį yra nuteistas, ir tai jį apibūdina kaip linkusį daryti tyčines smurtines nusikalstamas veikas; nusikalstamomis veikomis padarytos žalos neatlygino; nukentėjusysis dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų visiškai ir neatstatomai apako viena akimi ir neteko 35 proc. bendrojo darbingumo; jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam V. J. už jo padarytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiais mažesnės nei baudžiamajame įstatyme numatytų arešto ir laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Nuteistajam V. J. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nevertintina kaip pernelyg griežta. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo (turėtų būti – Kauno apygardos teismo) 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. 1A-665-245/2012 suformuotu precedentu, nes šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra iš esmės panaši (analogiška).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. J. baudžiamojoje byloje BK 54 straipsnio 1, 2 dalies nuostatos taikytos tinkamai.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Nuteistasis V. J. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, šį teiginį grįsdamas teismų praktikos pavyzdžiu – Lietuvos apeliacinio teismo (turėtų būti – Kauno apygardos teismo) 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. 1A-665-245/2012 suformuotu precedentu.
Tiek pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinio skundo dalį dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio kriterijus. Teismai įvertino tai, kad nukentėjusysis išgyveno fizinį skausmą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kas apribojo jo bendravimo galimybes, neteko dalies darbingumo, kas neabejotinai jau padarė bei gali daryti ateityje neigiamą įtaką jo gyvenimo kokybei; nuteistasis nukentėjusiajam po sužalojimo nesuteikė jokios pagalbos, neatlygino žalos, nors ir neturi turto ar didesnių pajamų, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas, todėl ateityje turės galimybę nukentėjusiajam atlyginti priteistą neturtinę žalą. Be to, kasatoriaus nurodytos Kauno apygardos teismo nutarties ir šios bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nėra iš esmės panaši (analogiška), todėl šis precedentas netaikytinas nagrinėjamoje byloje.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai išsprendė nukentėjusiajam A. Ž. priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nepažeidė nei BPK, nei CK nuostatų, nes buvo atsižvelgta į visus reikšmingus CK 6.250 straipsnyje išvardytus kriterijus ir juos pagrindžiančias faktines bylos aplinkybes, bei nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis
Viktoras Aidukas