Administracinė byla Nr. A-179-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05140-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, AB „Lietuvos energijos gamyba“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-7; III t., b. l. 1-8), prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 03-875 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ 1 ir 2 punktus; 2) Komisijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2.1 ir 2.1.1 punktus.

Paaiškino, kad Komisija, remdamasi Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 05-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, 2014 m. spalio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 03-875 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir 2014 m. spalio 30 d. nutarimas), kurio 1–2 punktuose konstatavo, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. AB „Lietuvos energijos gamyba“ direktoriaus įsakymu Nr. IS-64 šilumos gamybos kainos dedamosios nustatytos nesilaikant Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ (toliau – ir Metodika), 57.7 punkto, kuriame reglamentuotas investicijų grąžos apskaičiavimas, reikalavimų, ir įpareigojo bendrovę per 30 kalendorinių dienų pašalinti 2014 m. spalio 30 d. nutarimo l punkte nurodytą šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo pažeidimą. To nepadarius, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos gamybos kainos dedamąsias. Taigi, Komisija 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimas) 1, 2.1 ir 2.1.1 punktais konstatavo, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ pažeidė Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, t. y. per 30 kalendorinių dienų nepašalino Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 03-875 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ nurodyto pažeidimo; nustatė AB „Lietuvos energijos gamyba“ šilumos gamybos kainos dedamąsias, iš kurių nustatyta vienanarės kainos pastovioji dedamoji – 0,41 euro ct/kWh (1,42 ct/kWh). Manė, kad skundžiami nutarimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes Komisija, atlikusi teisės aktams prieštaraujančius ir nepagrįstus skaičiavimus, neteisingai apskaičiavo ir nustatė per mažą investicijų grąžą.

Paaiškino, kad bendrovė vykdo elektros energijos ir šilumos gamybos, elektros energijos importo bei eksporto ir prekybos elektra veiklą. Bendrovei priklauso trys gamybos padaliniai: Elektrėnų kompleksas, kurį sudaro Lietuvos elektrinė (rezervinė elektrinė) ir kombinuoto ciklo blokas, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ir Kauno hidroelektrinė. Ginčas kilęs dėl Lietuvos elektrinės, kuri gamina elektros ir šilumos energiją bei teikia elektros energetikos sistemines paslaugas. Bendrovė laikoma reguliuojama nepriklausoma šilumos gamintoja. Komisija šilumos gamybos bazinę kainą, kuri galioja iki 2015 m. liepos 31 d., Lietuvos elektrinei nustatė 2012 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. O3-206. Bendrovė 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. SD-1676 pateikė Komisijai Lietuvos elektrinės šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą (toliau – ir Projektas) ir dokumentus, reikalingus skaičiavimams pagrįsti, o 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. SD-1878 pateikė patikslintą gaminamos šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą kartu su generalinio direktoriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-64 „Dėl Lietuvos elektrinės Šilumos gamybos kainų dedamųjų“, kuriuo nustatytos šilumos gamybos kainos dedamosios.

Pažymėjo, jog su skundžiamu 2014 m. spalio 30 d. nutarimu nesutinka, kadangi Komisija atliko teisės aktams prieštaraujantį investicijų grąžos skaičiavimą, kuris lėmė bendrovės ir Komisijos atliktų šilumos kainos perskaičiavimų nesuderinamumą. Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 patvirtinto Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo (toliau – Principų aprašas) 20 punktą, vykdant reguliuojamą veiklą, turi būti garantuojama investicijų grąža. Reguliuojančios institucijos nustatyta investicijų grąža turi būti teisinga, o ne dirbtinai mažinama. Investicijų grąža vertinama remiantis paslaugai priskirto reguliuojamo turto verte (paslaugai ar produktui priskirtina kapitalo apimtis) ir investicijų grąžos norma. Pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį Komisija siekia užtikrinti, kad veiksmingai veikiant nacionalinėms rinkoms vartotojai gautų naudos, skatinti veiksmingą konkurenciją ir padėti užtikrinti vartotojų apsaugą. Siekdama skatinti investicijas energetikos sektoriuje, reguliavimo institucija turi užtikrinti, kad efektyviai veikianti bendrovė uždirbtų investicijų grąžą. Akcininkų gaunama kapitalo grąža turėtų atitikti investicijų grąžą, gaunamą kitose palyginamose bendrovėse su atitinkamu veiklos rizikos lygiu. Metodikos 57.7.2 punktas nurodo, kad investicijų grąžos norma nustatoma kaip vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), vadovaujantis pateikiama formule. Komisija savo interneto svetainėje yra paskelbusi duomenis, kurie naudojami vidutinei svertinei kapitalo kainai (WACC) apskaičiuoti. Remiantis Komisijos duomenimis, vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) dydis buvo nustatytas lygus 6,37 proc. dydžiui. Nutarimo pažymoje Komisija nurodo, kad, perskaičiuotai normatyvinio pelno bazei 7 676 100 Lt taikant 6,37 proc., investicijų grąža sudaro 489 234 Lt. Dėl investicijų grąžos pokyčio šilumos gamybos bazinės kainos pastovioji dedamoji didėja 0,08 ct/kWh, palyginti su galiojančia šilumos gamybos kainos pastoviąja dedamąja. Su tokiais Komisijos investicijų grąžos normos skaičiavimais pareiškėjas nesutinka. Remiantis detaliais WACC skaičiavimais, 2015 m. taikytina nuosavo kapitalo rizikos premija lygi 7,5 proc. Iš Komisijos tinklalapyje pateiktos informacijos nėra aišku, kokias konkrečias indekso S&P 500 reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo, atlikdama skaičiavimus. Prašė Komisijos pateikti konkrečius duomenis, kuriais remiantis apskaičiuota, kad šalies su išplėtota kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos suma yra lygi 6,79 proc. (tokia nuosavybės rizikos premija nustatyta elektros energetikos įmonių WACC skaičiavime). O šilumos sektoriaus įmonių WACC skaičiavimui Komisija nustatė nuosavybės rizikos premiją, lygią 6,93 proc. Nors Komisija tiek elektros energetikos, tiek šilumos atvejais pateikia identišką komentarą dėl nuosavybės rizikos premijos nustatymo būdo, tačiau premijos dydis nustatomas skirtingas. Pažymėjo, kad „S&P 500 price return“ indeksas nevertina uždirbamos grąžos iš dividendų, todėl skaičiuojant kapitalo rizikos premiją turi būti vertinamas „S&P 500 total return“ indeksas, todėl nuosavo kapitalo rizikos premija turi būti lygi 7,5 proc. Įmonės be skolų rizikos laipsnis (angl. unlevered beta) nustatytas remiantis energijos generavimo sektoriuje veikiančių įmonių vidutiniu nesvertiniu rizikos laipsniu, kuris lygus 0,395. Komisijos naudotas „unlevered beta“ dydis energetikos sektoriuje neegzistuoja, t. y. tokio mažo rodiklio nėra nė vienoje su energetika susijusioje ūkio šakoje. Komisija naudojamoje duomenų bazėje nenurodo, kokių konkrečių sektorių rodiklius naudoja skaičiavimui. Skaičiuojant investicijų grąžos normą, buvo neteisingai taikytas skolinto / nuosavo kapitalo santykis, lygus 70 ir 30, nors Metodikos 57.7.1 punkte nurodoma, kad investicijų grąža apskaičiuojama atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos normą (procentais), pagal verslo vieneto, kuriam priklauso atitinkama paslauga (produktas), kapitalo struktūrą. Bendrovė šilumos gamybai senaisiais Elektrėnų komplekso blokais nenaudoja skolinto kapitalo. 2014 m. spalio 30 d. nutarimo pažymoje nurodyta, kad remiantis galiojančiais teisės aktais ir esant motyvuotam reguliuojančios institucijos sprendimui ūkio subjektui gali būti nustatyta optimali kapitalo struktūra. Tačiau Komisija nepateikia sprendimo nustatyti optimalią kapitalo struktūrą motyvų. Komisija nepaaiškino tam tikrų duomenų (jų verčių) nustatymo / naudojimo vidutinės svertinės kapitalo kainos skaičiavime, naudotame perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias, todėl nutarimai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Nutarimo pažymoje nėra tinkamai pagrindžiama, kodėl Komisija vadovaujasi būtent tokia investicijų grąžos norma, todėl 2014 m. spalio 30 d. nutarimo pažyma bei Komisijos puslapyje pateikiama informacija apie duomenis vidutinei svertinei kapitalo kainai apskaičiuoti negali būti laikoma tinkamu 2014 m. spalio 30 d. nutarimo faktiniu bei teisiniu pagrindimu.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 95–106; III t., b. l. 108–120) su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos gamybos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, tačiau tai nereiškia, kad užtikrinama investicijų grąža neturi būti ribojama, ji turi atitikti protingumo kriterijų, į kainą gali būti įtraukiamos tik būtinosios energijos gamybos išlaidos, už kurias sumoka galutinis šilumos energijos vartotojas. Komisija reguliacinius sprendimus priima vadovaudamasi energetikos sektorių reglamentuojančiais įstatymais pagal suteiktus įgaliojimus, vykdydama įstatymų reikalavimus bei įgyvendindama įstatyme įtvirtintus tikslus. 2014 m. spalio 30 d. nutarimu Komisija įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies, Energetikos įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio 9 dalies 7 punkto, 19 straipsnio 2 dalies, Principų aprašo bei Metodikos nuostatas. Energetikos įstatymas suteikia Komisijai diskrecijos teisę vertinti, kokia investicijų grąža yra pagrįsta ir įtrauktina į reguliuojamą kainą, atsižvelgiant į protingumo principą. Metodikos 52 punkte nurodyta, kad reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainos lygios reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą. Principų aprašo 16 punkte nustatyta investicijų grąžos sąvoka. Nustatant investicijų grąžą, kapitalo kaina turi būti apskaičiuota kaip vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC). Principų aprašo 19 punkte nustatyta, kad Metodikoje Komisija turi nustatyti, kad, esant motyvuotam sprendimui, ūkio subjektui gali būti nustatyti optimalios jo kapitalo struktūros, pagal kurią būtų nustatoma ūkio subjekto investicijų grąža, reikalavimai. 2014 m. spalio 30 d. nutarimo priėmimo metu galiojusioje Metodikos 57.1.4 punkto redakcijoje įtvirtinta, jog, esant motyvuotam reguliuojančiosios institucijos sprendimui, ūkio subjektui gali būti nustatyti optimalios jo kapitalo struktūros, pagal kurią būtų nustatoma ūkio subjekto investicijų grąža, reikalavimai, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas atitinkamu laikotarpiu. Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius skaičiavimuose taikė optimalią kapitalo struktūrą – 70 proc. skolinto ir 30 proc. nuosavo kapitalo. Komisija tokią optimalią kapitalo struktūrą 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. O3-928 įtvirtino Metodikos 57.7.4 punkte. Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo viešai paskelbti skolinto kapitalo kainos (palūkanų normos) dydį ir nuosavo kapitalo grąžos dydį, taikytinus reguliavimo tikslams (WACC dydžiui apskaičiuoti) ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu šilumos sektoriuje (Metodikos 57.7.2.2 ir 57.7.2.3 p.). Komisija viešai interneto tinklalapyje www.regula.lt paskelbė duomenis vidutinei svertinei šilumos sektoriaus kapitalo kainai (WACC) apskaičiuoti. Tinklalapyje pateikti ne tik skaičiavimai, bet ir imties duomenų šaltiniai ir nuorodos į juos. Dėl dalies duomenų Komisija konsultavosi su Lietuvos banku. Šilumos ir elektros sektoriuose WACC rodiklio skirtumas susidaro dėl skirtingo duomenų pateikimo laikotarpio. Šilumos sektoriuje, vadovaujantis Metodikos 57.7.2.2 punktu, Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo nustatyti ir viešai paskelbti rodiklius WACC dydžiui apskaičiuoti, taikytinus reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O elektros sektoriuje, įvertinus tai, kad kainų nustatymo procedūros vykdomos nuo rugsėjo mėnesio, o kainos įsigalioja nuo kalendorinių metų pradžios, Komisija, vadovaudamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139, bei Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 „Dėl Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“, skelbia elektros energetikos sektoriaus vidutinę svertinę kapitalo kainą (WACC) ir jos skaičiavimus, atliktus remiantis 2014 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis. Komisija tiek šilumos sektoriuje, tiek elektros bei dujų sektoriuje WACC skaičiavimams naudoja to paties šaltinio viešai skelbiamą Lietuvos rinkos rizikos premiją, kurios pareiškėjas nekvestionuoja, o pats naudojasi minėto šaltinio duomenimis, tik vertina skirtingas duomenų imtis. Šilumos sektoriaus ūkio subjektų WACC apskaičiuoti naudotini rodikliai buvo paskelbti 2014 m. birželio 30 d. Pagal tuo metu viešai paskelbtus duomenis buvo skelbiamas 2013 m. liepos mėn. rodiklis 2,55 proc., o elektros skyriui skaičiuojant WACC, viešai skelbiami duomenys buvo pakartotinai atnaujinti ir jau skelbiami 2014 m. sausio 1 d. aktualūs duomenys, t. y. rodiklis 2,40 proc., kuris nepakito iki šiol. Pareiškėjo samprotavimai paremti subjektyviu vertinimu ir sau palankiomis interpretacijomis, kurios nesuderintinos su energetikos sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintais tikslais, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui, Principų aprašui ir Metodikai.

Pažymėjo, jog nutarimai atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, grindžiami ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei išsamiu ekonominiu situacijos vertinimu. Pagal Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-47, 59 punktą, Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti nuodugniai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. 2014 m. spalio 30 d. nutarimo pažyma yra neatsiejama nutarimo projekto dalis, kurioje išdėstomi nutarimo projekte pateikiamo sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys, į kuriuos atsižvelgdama Komisija balsuoja ir pritaria arba nepritaria pateiktam nutarimo projektui. 2014 m. spalio 30 d. nutarimo pažymoje nurodyta, kad investicijų grąžos apskaičiavimas paremtas projekto pateikimo metu Komisijos viešai skelbiamais skolinto kapitalo kainos ir nuosavo kapitalo grąžos rodikliais (atitinkamai 3,71 ir 10,70 proc.). Investicijų grąžos apskaičiavimas detalizuotas 2014 m. spalio 30 d. nutarimo pažymos priede „Ūkio subjekto duomenų suvestinė perskaičiuotai šilumos kainai (kainos dedamosioms) nustatyti“. 2014 m. spalio 30 d. nutarimo išvados buvo padarytos remiantis svariais bei išsamiais kainų nustatymo proceso metu surinktais duomenimis, tą parodo imties duomenys (buvo analizuota pareiškėjo ir su jo veikla susijusių įmonių finansinės ataskaitos, raštai, remtasi viešai prieinamais palyginamosios statistinės analizės duomenimis).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (IV t., b. l. 39-47) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja tikrinimu: 1) ar atsakovas laikėsi nustatytos tyrimo procedūros; 2) ar materialiai tikri yra faktai, kuriais rėmėsi atsakovas; 3) ar atsakovas nepiktnaudžiavo kompetencija, nesivadovavo neleistinais motyvais; 4) ar atsakovas rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; 5) ar atsakovo aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus; ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.

Teismas, remdamasis Metodikos 52, 57.7.4 punktų, Principų aprašo 16, 18 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad optimalios kapitalo struktūros sandara Metodikoje buvo įtvirtinta 2014 m. gruodžio 4 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-928  „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2014 m. gruodžio 5 d. Ankstesnėje Metodikos redakcijoje buvo įtvirtinta, kad „esant motyvuotam Reguliuojančiosios institucijos sprendimui, Ūkio subjektui gali būti nustatyti optimalios jo kapitalo struktūros, pagal kurią būtų nustatoma Ūkio subjekto investicijų grąža, reikalavimai, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas atitinkamu laikotarpiu“.

Byloje nustatyta, kad atsakovo Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius skaičiavimuose taikė optimalią kapitalo struktūrą – 70 proc. skolinto ir 30 proc. nuosavo kapitalo. Esant minėtai kapitalo struktūrai, vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC), taikant Projekto pateikimo metu Komisijos viešai skelbiamus skolinto kapitalo kainos ir nuosavo kapitalo grąžos rodiklius (atitinkamai 3,71 ir 10,70 proc.), yra 6,37 proc., todėl, perskaičiuotai normatyvinio pelno bazei 7 676 100,0 Lt taikant 6,37 proc. investicijų grąžos normą, investicijų grąža sudaro 489 234,0 Lt. Taigi, perskaičiuotai normatyvinio pelno bazei 7 676 100,0 Lt taikant 6,37 proc. investicijų grąžos normą, investicijų grąža sudaro 489 234,0 Lt.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad iš Komisijos tinklalapyje pateiktos informacijos nėra aišku, kokias konkrečias indekso S&P 500 reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo, atlikdama skaičiavimus. Nustatyta, kad Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo viešai paskelbti skolinto kapitalo kainos (palūkanų normos) dydį procentais, ir nuosavo kapitalo grąžos dydį procentais, taikytinus reguliavimo tikslams (WACC dydžiui apskaičiuoti) ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu šilumos sektoriuje (Metodikos 57.7.2.2 ir 57.7.2.3 p.). Komisija viešai interneto tinklalapyje www.regula.lt paskelbė duomenis vidutinei svertinei šilumos sektoriaus kapitalo kainai (WACC) apskaičiuoti. Tinklalapyje pateikti ne tik skaičiavimai, bet ir imties duomenų šaltiniai ir nuorodos į juos. Komisija pateikia informaciją, kaip, kiek ir kokiais duomenimis naudodamasi apskaičiuoja WACC normą bei kitas kainų dedamąsias. Komisijos naudoto rodiklio skaičiavimas yra pateiktas Komisijos interneto svetainėje: nuosavybės rizikos premija procentais yra lygi šalies su išplėtota kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumai. Todėl teismas padarė išvadą, kad Komisija išsamiai pagrindė ir atskleidė visus WACC skaičiavimui naudotų duomenų šaltinius.

Teismas pažymėjo, jog šilumos sektoriuje, vadovaujantis Metodikos 57.7.2.2 punktu, Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo nustatyti ir viešai paskelbti WACC dydį, proc., taikytiną reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu šilumos sektoriuje. O elektros sektoriuje, įvertinus tai, kad kainų nustatymo procedūros vykdomos nuo rugsėjo mėnesio, o kainos įsigalioja nuo kalendorinių metų pradžios, Komisija, vadovaudamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, patvirtinta 2009 m. rugsėjo 25 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-139, bei Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 „Dėl Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“, skelbia elektros energetikos sektoriaus vidutinę svertinę kapitalo kainą (WACC) ir jos skaičiavimus, atliktus remiantis 2014 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos ir elektros sektorių WACC skaičiavimai atliekami skirtingu metu, tačiau naudojant aktualiausius tuo metu viešai prieinamus duomenis, atitinkamai galimi imties duomenų skirtumai, kurie daro įtaką galutiniam WACC dydžiui.

Pažymėta, kad Metodikos 57.7.1 punkte nurodoma, kad bendrasis investicijų grąžos normos apskaičiavimo principas investicijų grąžos norma x kapitalo apimtis = investicijų grąža, kuris Metodikos 57.7.3.1 punkte detalizuojamas nurodant, jog kapitalo apimtis nustatoma kaip nuosavo ir skolinto kapitalo suma, nedetalizuojant procentinio santykio. Priimant skundžiamus nutarimus galiojusioje Metodikos 57.7.4 punkto redakcijoje įtvirtinta, jog „esant motyvuotam Reguliuojančiosios institucijos sprendimui, Ūkio subjektui gali būti nustatyti optimalios jo kapitalo struktūros, pagal kurią būtų nustatoma Ūkio subjekto investicijų grąža, reikalavimai, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas atitinkamu laikotarpiu. Optimali kapitalo struktūra nustatoma tuo atveju, kai pagal faktinę Ūkio subjekto kapitalo struktūrą apskaičiuota investicijų grąžos norma yra didesnė, nei apskaičiuota pagal optimalią kapitalo struktūrą. Kapitalo struktūra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 70 proc., nuosavas – 30 proc.“ Šaltiniai, kuriais remiantis pasirinkta optimali finansavimo struktūra, atitinkanti skolinto / nuosavo kapitalo santykį, lygų 70 ir 30, yra Lietuvos banko vykdoma Lietuvos komercinių bankų apklausos apžvalga, būtent komerciniai bankai nurodo kaip geros praktikos bankų rizikos vertinimą taikomą skolos ir nuosavo kapitalo santykį 70–80 proc. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Komisija, vykdydama energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo funkciją, laikosi specifinių sektorių reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir juose įtvirtintų tikslų, be to, savo funkcijoms vykdyti, kaip viešojo administravimo subjektas, nuosekliai vadovaujasi viešojo administravimo principais, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, skaičiuojant investicijų grąžos normą teikiamoms reguliuojamoms paslaugoms 2015 m., buvo neteisingai taikytas skolinto ir nuosavo kapitalo santykis, lygus 70 ir 30.

Teismas pabrėžė, kad kiekvienai institucijai, reguliuojančiai ūkinę veiklą Lietuvoje, suteikiama tam tikra veikimo ir priemonių pasirinkimo laisvė, kuria institucija naudojasi savo nuožiūra, atsižvelgdama į siektinus tikslus ir keliamus uždavinius. Vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. O administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė išorinių jai suteiktos diskrecijos ribų. Atsakovas pagrįstai teigia, kad, vykdydamas jam įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju Komisija pagrįstai teigia, kad įgyvendindama įstatymo deleguotas funkcijas ir priimdama skundžiamus nutarimus, pasirinko optimalų sprendimo variantą, siekdama suderinti skirtingų subjektų – energetikos įmonių ir vartotojų – interesus.

Teismo vertinimu, skundžiami nutarimai atitinka ir esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. 1 d.). Skundžiamo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 preambulėje nurodoma, kad jis priimamas atsižvelgiant į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr. O5-360 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“. Šioje pažymoje daroma nuoroda į Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. O3-875. Išsamus investicijų grąžos vertinimas buvo pateiktas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. O5-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kuria remiantis buvo konstatuota, kad pareiškėjo šilumos gamybos kainos dedamosios nustatytos su pažeidimais. Skundžiamu nutarimu Komisija nuosekliai laikėsi Šilumos ūkio įstatymo reikalavimų ir vienašališkai nustatė šilumos gamybos kainos dedamąsias. Taigi, vertinant ginčijamo Komisijos priimto 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 03-934 pagrįstumą, turi būti vertinami ne tik skundžiamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimas ir pažyma, bet ir Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažyma Nr. O5-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ bei Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. O3-875. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. O5-290 išanalizuota ir pateikta medžiaga, kuri lėmė atitinkamą sprendimo pareiškėjo atžvilgiu priėmimą. Minėtos pažymos yra neatsiejama skundžiamo nutarimo dalis, kurioje išdėstomi nutarime pateikiamo sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys. Skundžiamų nutarimų nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis išsamiais kainų nustatymo proceso metu surinktais duomenimis, atlikti skaičiavimai ne tik atspindi faktines aplinkybes, bet ir yra pakankami pagrįsti pareiškėjui nustatytų kainų teisingumą.

III.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 50-64), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai priskirdamas tam tikrus byloje ginčijamus aspektus ekonominio tikslingumo kategorijai, neįvertino daugelio pareiškėjo argumentų, pagrindžiančių, kad Komisija nesirėmė reikšmingais faktais, kuriais turėjo remtis bei padarė skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumų, patikimumų ir nuoseklumų, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingų padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013).
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl Komisijos WACC skaičiavimo formulėje taikytinos nuosavo kapitalo rizikos premijos dydžio. Teismas apskritai nieko nepasisakė (tikėtina, jog visiškai nevertino) pareiškėjo argumentų, kad nuosavo kapitalo rizikos premijos apskaičiavimui Komisija privalėjo naudoti indeksą „S&P 500 total return“, kadangi taip numato finansų ekonomikos metodologija. Šiuo atveju turėjo būti vertinami pareiškėjo skundo 33 punkte pateikti argumentai, kuriais aiškiai nurodoma, kad kaip paaiškėjo Komisijos buvo naudotas „S&P 500 price return“ indeksas, kuris nevertina uždirbamos grąžos iš dividendų (http://en.wikipedia.org/wiki/S%26P_500; http://arthveda.co.in/wp-content/uploads/2013/10/Price-Vs-Tolal-Return-Index.pdf), todėl skaičiuojant kapitalo rizikos premiją turėjo būti vertinamas „S&P 500 total return” indeksas. Dėl šios priežasties nuosavo kapitalo rizikos premija turėjo būti lygi 7,5 proc., t. y. pateikti konkretūs argumentai dėl konkrečių indeksų taikymo. Tačiau teismo sprendime (7 psl.) tik teigiama, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog iš Komisijos internetiniame puslapyje pateiktos informacijos nėra aišku, kokias indekso S&P reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo atlikdama skaičiavimus, nes Komisijos naudoto rodiklio skaičiavimas yra pateiktas jos interneto svetainėje: nuosavybės rizikos premija procentais yra lygi šalies su išplėtota kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumai. Toks bendro pobūdžio Komisijos pateikto komentaro atkartojimas tik dar kartą patvirtina faktą, kad nustatant investicijų grąžos normą, tikrai nebuvo aišku, kokias S&P konkrečias reikšmes ir kitus duomenis Komisija naudojo, atlikdama skaičiavimus, tačiau teismas laikė tokį, iš esmės nieko nesakantį, argumentą pakankamu - t. y. neįvertino pareiškėjo argumentų.
3. Remiantis detaliais pareiškėjo WACC skaičiavimais, 2015 m. WACC skaičiavimo formulėje taikytina nuosavo kapitalo rizikos premija yra lygi 7,5 proc., tačiau Komisijos apskaičiuotas ir taikytas – 6,93 proc. dydis. Atsakovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė savo pozicijos, kodėl turi būti naudojama 7,5 proc. nuosavybės rizikos premija. Tačiau skaičiavimo paaiškinimas ir pagrindimas buvo pateiktas skundo 7 psl. esančioje lentelėje, kurioje atitinkamai nurodyti priedai su pateiktais imties duomenimis. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Komisijos pateiktu argumentu, tačiau pareiškėjo argumentų neįvertino.
4. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nustatytą skirtingą premijos dydį lėmė, jog WACC skaičiavimai buvo atliekami skirtingu laiku, reikalauja nuodugnesnių ekspertinių vertinimų, nes pačiame atsakovo atsiliepime pateikti duomenys ir argumentacija neatrodo nuoseklūs. Pavyzdžiui, teigiama, jog nuosavybės rizikos premija, proc. yra lygi šalies su išvystyta kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumai. Šalies su išvystyta kapitalo rinka (JAV) nuosavybės rizikos premija gaunama, kaip investicijų į akcijų rinkų grąžos bei 10 metų trukmės JAV iždo obligacijų grąžos normos skirtumas – 4,88. Papildomos Lietuvos rinkos rizikos premija – 2,55. Sudėjus šiuos du rodiklius yra gaunama 6,93 nuosavybės rizikos premija. Tačiau, pareiškėjo skaičiavimu, sudėjus minėtus du rodiklius (t. y., 4.88 + 2,55) rezultatas yra 7,43, o ne 6,93. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl tokių skaičiavimo neaiškumų ir klaidų. Be to, vertinant šilumos ir elektros sektoriams nustatytų WACC dydžių skirtumą, kuris neva buvo lemtas dėl skirtingų skaičiavimų metu buvusių skirtingų imties duomenų, pagal Komisiją tarp jos šilumos ir elektros sektoriams taikytų nuosavybės rizikos premijos dydžių susidaro 0,14 proc. skirtumas (6,93 – 6,79 = 0,14), tačiau jei vertinsime nurodytus 2,55 proc. (šilumos rodiklis), ir 2,40 proc. (elektros rodiklis) rodiklių dydžius (dėl ko atsakovas teigia, kad ir susidarė minėtas skirtumas) skirtumas tokiu atveju turėtų būti 0,15 proc. (2,55 – 2,40). Taigi Komisijos atsiliepime pateikti duomenys ir jų vertinimas kelia tik daugiau papildomų klausimų dėl jos atliktų skaičiavimų ir naudotų imties duomenų pagrįstumo. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas ignoravo ginčytiną situaciją. Teismas nevertino to, kad būtent dėl tokio informacijos pateikimo (tiksliau nepateikimo) ir kyla neaiškumai ir skaičiavimo neapibrėžtumas. Teismas, neanalizavęs pareiškėjo argumentų, kaip konkrečių duomenų šiam skaičiavimui, negalėjo daryti išvados ir laikyti jos pakankama, teigdamas, kad Komisija pateikia informaciją, kaip ir, kiek ir kokiais duomenimis naudodamasi apskaičiuoja WACC normą bei kitas kainų dedamąsias.
5. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar teismas apskritai vertino pareiškėjo išdėstytus argumentus. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir jos nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško ir teisingo bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įvertinimo, bei atitinkamai sprendimo pagrįstumo.
6. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006) tai, kad teismas pripažįsta, jog atsakovas (Ryšių reguliavimo tarnyba, t. y. analogiška reguliavimo institucija, kaip ir Komisija) turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo atsakovo atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Tokios apimties teismo kontrolė ne apriboja diskrecijos teisę, o tik nubrėžia normines jos ribas. Be to, tik atliekant tokią teisminę kontrolę pareiškėjui gali būti suteikta visapusiška teisinė apsauga, kuri priklauso jam ir administracinių aktų, priimamų srityse, kuriose viešojo administravimo institucija turi diskrecijos teisę, atžvilgiu. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar Komisija neviršijo kompetencijos ir atlikti jos diskrecijos teisės ribose ekonominių vertinimų teisminę kontrolę, taip pat ir patikrinti: a) ar Komisija nepadarė skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų; b) ar Komisija rėmėsi tais faktais, kuriais turėjo remtis ir / ar nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis; c) ar Komisija, nustatydama WACC dydį, rėmėsi teisiškai reikšmingais kriterijais ir nesirėmė kriterijais, kurie nėra teisiškai reikšmingi; d) ar Komisija nepiktnaudžiavo įgaliojimais ir ar, priimdama skundžiamus nutarimus, nesivadovavo neleistinais motyvais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006) tam, kad teismas galėtų nustatyti, ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, turi būti atlikta teisinės atsakovo atliktos ekonominės analizės, ekonominių duomenų vertinimo interpretacijos kontrolė. Tokia teismo kontrolė turi apimti: a) pateiktų įrodymų materialinio tikrumo, patikimumo, nuoseklumo tikrinimą; b) tikrinimą, ar pateikti įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos turi būti atsižvelgta vertinant sudėtingą situaciją; c) ar pateiktų įrodymų visuma pagrindžia padarytas išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra aiškiai nurodęs, kad į ekonominio tikslingumo kategoriją patenka, pavyzdžiui, viešojo administravimo subjekto suteikiamas prioritetas teisės akte nustatytiems tikslams (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007), mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo taikymas (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-400/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų; administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007). Nagrinėjamoje byloje yra iškilę visiškai kitokio pobūdžio klausimai, nei visuomeninių santykių raidos prioritetų ar raidos strategijos nustatymas, t. y. nei ekonominio / politinio tikslingumo klausimai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė tirti ir nagrinėti faktinio bei teisinio pobūdžio aplinkybes ir įrodymus, visiškai nepagrįstai prie ekonominio tikslingumo priskyrė faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą. Pavyzdžiui, kad Komisijos naudotas „unlevered beta“ dydis energetikos sektoriuje neegzistuoja, t. y. tokio mažo rodiklio nėra nei vienoje su energetika susijusioje ūkio šakoje Komisijos naudojamoje duomenų bazėje; Komisija 2014 m. spalio 30 d. nutarime nenurodė, kokių konkrečių sektorių rodiklius naudoja skaičiavimui, be to, atsiliepime šiuo atžvilgiu nepateikė juokių papildomų paaiškinimų ar komentarų, apie tai nieko nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat UAB „Emst & Young Baltic“ (specialistas) parengtose 2015 m. kovo 25 d. išvadose dėl šilumos gamybos sektoriaus investicijų grąžos normos (WACC) šiuo atveju pažymėta, kad Komisijos pateikiamuose duomenyse nurodomas duomenų šaltinis, tačiau neatskleidžiama, kurių pramonės šakų nesvertiniai rizikos laipsniai yra naudojami rodiklio apskaičiavimui (Išvados 21 psl.). Be to įvardinami kiti metodiškai neteisingi duomenų naudojimo atvejai ir daroma išvada, kad Komisijos nesvertinio rizikos laipsnio dydis yra mažesnis už visas specialisto įvardintas rodiklio apskaičiavimo alternatyvas (Išvados 23 psl.). Pareiškėjo manymu, neįvertinus tokio pobūdžio aplinkybių ir įrodymų, yra neįmanoma iš esmės išspręsti bylos teisingai ir pagrįstai.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi neteisingai ir nepagrįstai vertino, jog Komisija suteiktą administracinę diskreciją įgyvendino tinkamai ir nepiktnaudžiavo įgaliojimais. Pirmosios instancijos teismas vertino tik Komisijos bendrą kompetenciją – nustatyti reguliuojamos veiklos kainas ir jas prižiūrėti, tačiau visiškai nepagrįstai nustatė, kad skundžiamuose nutarimuose Komisija neperžengė jai suteiktos diskrecijos. Pareiškėjas neginčija Komisijos teisės reguliuoti kainas, nei reikalauja išplėsti reguliavimo apimties, tačiau ginčija Komisijos veiksmus, kuomet dėl plačios diskrecijos teisės, Komisija gali piktnaudžiauti jai suteiktomis teisėmis. Šiame ginče keltinas pagrįstas klausimas, kokiu būdu ir kas turi užtikrinti teisminę viešojo administravimo subjekto kontrolę, kuomet teismas nevertina viešo administravimo subjekto priimamų sprendimų nustatant „reguliuojamą kainą, atsižvelgiant į protingumo principą“, motyvuojant, kad bet koks argumentas, susijęs su skaičiavimu ar skaičiavimui naudotais duomenimis, yra ekonominio tikslingumo ir tai, kad viešo administravimo subjektas tiesiog veikia suteiktų įgaliojimų apimtyje, yra laikoma pakankama. Pareiškėjas teismui nurodė argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius, kad Komisija, nustatydama reguliuojamas kainas pareiškėjo atžvilgiu, suteiktą diskreciją įgyvendino netinkamai (peržengė nustatytas jai suteiktos diskrecijos ribas), tačiau teismas jų neįvertino. Teismas tik deklaratyviai konstatavo, kad Komisija išsamiai pagrindė ir atskleidė visus WACC skaičiavimui naudotų duomenų šaltinius, tačiau visiškai neanalizavo ir nebandė nustatyti, ar tie duomenys pakankami ir teisingi. Teismas nurodė, kokiomis aplinkybėmis ūkio subjektui apskaičiuojant investicijų grąžą gali būti nustatyta optimali kapitalo struktūra, tačiau visiškai kritiškai nevertino, ar optimalaus skolinto ir nuosavo kapitalo santykis 70 / 30 buvo nustatytas motyvuotai (t. y. esminis reikalavimas optimalios kapitalo struktūros pritaikymui). Be to, sprendime cituojama Komisijos pozicija, kad šaltiniai, kuriais remiantis priskirtina optimali finansavimo struktūra, atitinkanti skolinto / nuosavo kapitalo santykį, lygų 70 ir 30, yra Lietuvos banko vykdoma Lietuvos komercinių bankų apklausos apžvalga, tačiau bylos žodinio nagrinėjimo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai ir pagrįstai sukritikavo, kad Komisija niekur aiškiai neatskleidė, kokiais klausimais buvo konsultuotasi su Lietuvos banku; taip pat posėdžio metu buvo pateikti argumentai, kodėl Komisijos teiginiai atsiliepime dėl bankų nusiteikimo skolinti iki 70 proc. projektų vertės yra klaidingai naudojami šioje situacijoje. Tačiau pastarieji pareiškėjo argumentai teismo nebuvo vertinami, taip pat jų atžvilgiu nebuvo pateikta jokia priešpriešinė argumentacija. Taigi, Komisija, konstatuodama, kad pareiškėjo šilumos gamybos kainos dedamosios neva nustatytos nesilaikant investicijų grąžos apskaičiavimo reikalavimų, rėmėsi nepagrįstu ir neteisėtu investicijų grąžos normos dydžiu. Taip Komisija pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas. Detali pozicija dėl Komisijai jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų pažeidimo yra išdėstyta pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui (10-12 psl.). Šiuo atveju tik pažymėtina, kad pareiškėjo nuomone, teisinė ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolė yra būtina, t. y. būtina Komisijos diskrecijos teisės ribose atlikti sudėtingų ekonominių vertinimų teisminę kontrolę.
8. Nors Komisija ir teigia, kad tarp siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą, tačiau teigdama, kad kitoks minėtų įstatymo nuostatų interpretavimas būtų lėmęs didesnius ekonominius nuostolius bei žalą vartotojams – akivaizdžiai iškelia vieną interesą prieš kitą. Teismo sprendime dėl to ignoruojamas faktas, kad šiuo atveju vartotojų interesai būtent jau ir yra ginami nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris užtikrina atitinkamą įmonių investicijų grąžą ir jos ribojimą. Teismas sprendime tiesiog atkartojo minėtą Komisijos poziciją. Tačiau pareiškėjui nesuprantama, kodėl šiuo atveju, pakartotinai yra vėl iškeliamas vartotojų gynimo argumentas prieš pareiškėjo interesus, kuomet dirbtinai mažinamos pareiškėjui apskaičiuotinos šilumos kainos. Šiuo atveju turėtų būti laikoma, kad pats teisės aktais įtvirtintas kainų reguliavimas ir jo reikalavimai jau atitinkamai ir yra subalansuota vartotojų teisių gynimo priemonė.
9. Konstatavimas, jog viešojo administravimo subjektas turi teisę pasirinkti vieną iš kelių galimų elgesio variantų nepagrindžia ir neįrodo, to sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas nekvestionuoja teisinio reguliavimo, kuris pareiškėjui užtikrina protingą investicijų grąžą. Pareiškėjo manymu, yra nepagrįsta vertinti, kad jeigu WACC būtų nustatytas pagal pareiškėjo skaičiavimus (kurie atitinka visus teisės aktų, įskaitant Metodikos, reikalavimus, ką kartu patvirtina ir pateikta specialisto išvada), neva būtų nukrypstama nuo „protingumo kriterijaus neatitinkančios investicijų grąžos“ reikalavimo. Tokiu atveju kyla galimi tik du situacijos variantai, arba Metodika neatitinka teisės aktų reikalavimų, arba Komisija nukrypo nuo Metodikos reikalavimų ir taip pažeidė jai suteiktos diskrecijos ribas. Pareiškėjas palaiko pastarąją poziciją.
10. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad priimdama 2014 m. spalio 30 d. nutarimą, Komisija nepaaiškino, kokiais šaltiniais remiantis buvo nustatyta, kad „optimali finansavimo struktūra” atitinka skolinto / nuosavo kapitalo santykį lygų 70 / 30 (atitinka 70 proc. skolos dalį kapitalo struktūroje arba skolos / nuosavybės santykį lygų 233 proc.). Taip pat teismas neįvertino to, kad 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. O3-928 atliktais Metodikos pakeitimais, t. y. jau po pareiškėjo skundo teismui pateikimo, Komisija papildė Metodiką nuostata, kad „Optimali kapitalo struktūra nustatoma tuo atveju, kai pagal faktinę ūkio subjekto kapitalo struktūrą apskaičiuota investicijų grąžos norma yra didesnė, nei apskaičiuota pagal optimalią kapitalo struktūrą. Kapitalo struktūra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 70 proc., nuosavas – 30 proc.“. Taigi šis pakeitimas atliktas po skundžiamo 2014 m. spalio 30 d. nutarimo priėmimo ir jau pateikus skundą teismui, todėl teismas apskritai negalėjo savo argumentuose remtis šiuo Metodikos pakeitimu. Be to, ir byloje pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, jog Komisijos pasirinkta 70 proc. fiksuota skolinto kapitalo dalis nėra paremta aiškiais skaičiavimais ir gali būti traktuojama kaip subjektyvus dydis. Metodikoje nėra nurodyta, kodėl pasirinkta būtent 70 proc., o ne 60 ar 80 proc., kurie taip pat yra minimi Komisijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (specialisto išvados 25 psl.). Komisijos taikomas dydis (t. y., 70 proc. skolinto kapitalo dalis) neatitinka nei vienos iš išvadoje įvardintų rodiklio apskaičiavimo alternatyvų ir reikšmingai jas viršija (specialisto išvados 26 psl.). Specialistas nurodo, jog skolos kapitalo dalis bendroje (skolinto ir nuosavo) kapitalo struktūroje galėtų būti nuo 40 proc. iki 50 proc. (specialisto išvados 27 psl.). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino. Taigi, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Komisija, vadovaujantis Metodikos 57.7.1 punktu, pareiškėjo teikiamoms reguliuojamoms paslaugoms turėjo nustatyti investicijų grąžos normą 2015 m. pagal faktinę, o ne teorinę Komisijos vienašališkai nustatytą kapitalo struktūrą arba pagrįsti, kodėl nesilaikoma Metodikos reikalavimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 03-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“, patvirtintos Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos 10 punkte numatoma, kad „skolinio ir nuosavo kapitalo struktūra yra laikoma optimalia, kai skolintas kapitalas sudaro 60 proc., nuosavas — 40 proc.“. Akivaizdu, kad Komisija nesilaiko nuoseklumo skolinto ir nuosavo kapitalo struktūros vertinimo atžvilgiu, tačiau teismas neatsižvelgė į tokius akivaizdžius nesuderinamumus ir Komisijos pozicijos nenuoseklumą. Tokiu būdu, pažeisdama nustatytas jai suteiktos diskrecijos ribas, Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Metodikos 57.7 punkto reikalavimus.
11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai nurodė, kad skundžiami Komisijos nutarimai neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis suponuoja pareiškėjo teisę žinoti, kodėl priimti būtent tokie skundžiami atsakovo nutarimai ir jų pažymos, t. y. kodėl jų pagrindimui taikomas būtent toks investicijų grąžos normos (WACC) dydis. Tačiau, kaip nurodyta pareiškėjo skunduose, nutarimų priėmimo procese Komisija nepaaiškino duomenų (jų verčių) nustatymo / naudojimo vidutinės svertinės kapitalo kainos skaičiavime, naudotame perskaičiuojant šilumos kainą (jos dedamąsias), t. y. nepatiekė tinkamo pagrindimo ir motyvų. Tokia pareiškėjo pozicija gali būti pagrįsta ir specialisto išvada (išvados 11 psl.). Komisija nepagrindė skundžiamų nutarimų pažymų – atitinkamai ir nutarimų objektyviais duomenimis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, todėl galima teigti, jog Komisijos priimti nutarimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti, neteisėti ir todėl turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Tokią Pareiškėjo poziciją pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija administracinėje byloje Nr. A2-277/2007, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą.
12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nepagrįstai nevertino rašytinių įrodymų – nepriklausomo eksperto išvados (UAB „Ernst & Young Balde“ parengta 2015 m. kovo 25 d. Specialisto išvada dėl šilumos gamybos sektoriaus investicijų grąžos normos (WACC), pridėta kaip Priedas Nr. 1 prie pareiškėjo 2015 m. kovo 27 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo ir specialisto iškvietimo administracinėje byloje). 2015 m. kovo 27 d. prašymu pareiškėjas prie įrodymų byloje prašė prijungti minėtą specialisto išvadą. Šis prašymas buvo tenkintas, tačiau teismo sprendime ši išvada visiškai nebuvo vertinta ir nebuvo atsižvelgta į joje pateiktus duomenis. Atsakovas 2015 m. balandžio 27 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl specialisto išvados, kuriuose išreiškė nesutikimą su ja taip pat nurodė šio nesutikimo motyvus ir argumentus. Tačiau nei Komisija rašytiniuose paaiškinimuose, nei teismas sprendime nepateikė nei vieno objektyvaus argumento, skaičiavimo, vertinimo, nuginčijančio specialisto išvadas. Pagrindinis Komisijos argumentas buvo tik tas, kad, jos manymu, specialistas nėra objektyvus, o teismas šiuo atžvilgiu sprendime iš viso nieko neapsisakė. Nors, Komisijos teigimu, išvada yra skirta būtent specialiai sukritikuoti Komisijos atliktą WACC skaičiavimą, tačiau pabrėžtina, kad išvados tikslas formuluojamas kaip „konsultacija dėl galimos kritikos“ bei „alternatyvių parametrų suskaičiavimo ir pagrindimo“, t. y. nėra keliamas joks imperatyvus reikalavimas subjektyviai pagrįsti būtent pareiškėjo poziciją, o prašoma įvertinti Komisijos skaičiavimus. Nors bylos nagrinėjimo metu Komisija kritikavo tai, jog išvadoje yra pateiktas specialisto atsakomybės ribojimas bei tam tikras išvados naudojimo ribojimas, tačiau išvadoje pateikta standartinė atsakomybės ribojimo sąlyga neturi kelti klausimų, kadangi tai yra normali rinkos praktika, su kuria Komisija, taip pat savo veikloje samdydama išorės konsultantus, yra puikiai susipažinusi. Tokie ribojimai nekeičia pateiktų duomenų teisingumo. Be to, išvadą parengė bendrovė, kuri turi audito įmonės statusą, todėl tokiam subjektui yra keliami nepriklausomumo ir objektyvumo, konfidencialumo ir profesinės paslapties, sąžiningumo ir kiti reikalavimai, kuriuos jis taiko visoje savo veikloje. Taip pat nors bylos nagrinėjimo metu Komisija deklaratyviai buvo teigusi, kad išvados turinys prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui ir Metodikai, tačiau vėlgi jokių konkrečių prieštaravimų ar pažeidžiamų straipsnių nenurodė. Akivaizdu, kad Komisija negalėjo paneigti išvadoje pateiktų skaičiavimų, kurie rodo, jog net ir skunduose pareiškėjo apskaičiuotas WACC dydis yra žemesnis nei vidutinis specialisto išvadoje apskaičiuotas WACC dydis. Pareiškėjo nuomone, specialisto išvada aiškiai pagrindė pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją ir argumentus dėl skundžiamų nutarimų neteisėtumo. Kadangi pareiškėjas skundais byloje neprašė teismo atlikti konkrečių ekonominių skaičiavimų, bet prašė atlikti skundžiamų Komisijos nutarimų teisminę kontrolę, tam ir buvo parengta specialisto išvada, tačiau teismo sprendime išvada lieka neįvertinta, todėl visiškai neaišku, kokia šio dokumento įrodomoji vertė byloje. Atsižvelgus į tai, teismo sprendimas neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes nėra įvertinti visi įrodymai byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismų praktikoje, vertinant Komisijos atliktus kainų nustatymo skaičiavimus, yra pripažįstamas asmens, turinčio specialių žinių, dalyvavimo byloje poreikis, ir jo pateikiamos išvados turi įrodomąją reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012). Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino specialisto išvadą, ja nepagrįstai nesivadovavo, taip nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuotos teisminės kontrolės standarto, kuris yra taikomas tokio pobūdžio, kaip ši, byloms bei suformuotos teismų praktikos, dėl ko sprendimas laikytinas nepagrįstu ir yra naikintinas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 82-94) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikytina ginčo santykiams dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo3 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-890/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas yra išaiškinęs, kad šios ABTĮ nuostatos tikslas yra atriboti tuos klausimus, kurie gali būti sprendžiami pritaikant objektyvius, teisės normų nustatytus kriterijus, nuo tų klausimų, kurių vertinimui neįmanoma pritaikyti objektyvių, teisinių kriterijų. Pastarieji dar yra vadinami „nuomonės“ klausimais. Jų sprendimo negalima artikuliuoti teisės normos ar teisinio principo pagrindu; atsakymai į tokio pobūdžio klausimus visada yra spekuliatyvūs, jų negalima prilyginti konkretaus fakto konstatavimui (nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006). Toks aiškinimas atitinka ir Europos Bendrijų teismų praktiką (2000 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Kish Glass prieš Komisiją Nr. T-65/96 64 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-890/2011, 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-589/2007 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamų nutarimų pagrįstumo ir teisėtumo, pagrįstai bylos nagrinėjimo ribas apsibrėžė kaip vertinimą, ar Komisija, įgyvendindama jai suteiktas galias, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo valdžia ar aiškiai neviršijo suteiktų galių, nepadarė esminės klaidos. Todėl pareiškėjo argumentai, jog teismas nepagrįstai priskyrė tam tikrus byloje ginčijamus aspektus ekonominio ir (ar) politinio tikslingumo kategorijai, yra atmestini, kaip nepagrįsti.
2. Dėl pareiškėjo argumento, jog teismas neįvertino Komisijos padarytų skaičiavimo ir akivaizdžių vertinimo klaidų pažymėtina, jog Komisija, pagal jai įstatymais priskirtą kompetenciją, yra pakankamai specifinių ir ekspertinių ekonominių žinių turinti institucija, kad būtų galima neabejoti Komisijos, kaip ekonominio reguliuotojo, kompetencija atlikti atitinkamus skaičiavimus ir vertinimus, įskaitant investicijų grąžos skaičiavimą šilumos gamybos sektoriuje. Dėl pareiškėjo minimos neva klaidos, kuomet sudėjus du rodiklius buvo gautas neteisingas skaičius, Komisija savo paaiškinimus pateikė bylos nagrinėjimo žodinio proceso metu. Pareiškėjo minima klaida buvo redakcinio pobūdžio ir padaryta tik Komisijos atsiliepime, o ne skaičiavimuose. Komisija atsiliepime padarė redakcinę klaidą 4,88 skaitinėje išraiškoje, kadangi turėjo būti nurodyta 4,38. Dar kartą pabrėžtina, kad skaičiuojant investicijų grąžos normą buvo naudoti teisingi rodikliai. Primintina teisminė praktika, kad „akivaizdi vertinimo klaida, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, suprantama kaip labai aiškus nukrypimas nuo taisyklės atliekant vertinimą, t. y. šiuo atveju turėtų būti nustatyta tokia vertinimo klaida, kuri būtų regima tiek asmenų, turinčių specialių žinių, tiek asmenų, kurie specialiomis žiniomis disponuoja ribotoje apimtyje“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-589/2007). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad Komisija padarė keletą vertinimo klaidų, tačiau teismo posėdžio metu, teisėjams paprašius, nesugebėjo paaiškinti, kur ir kokia apimtimi Komisija neva padarė skaičiavimo klaidas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas „klaidomis“ laiko Komisijos naudotus duomenis investicijų grąžos skaičiavimui, kadangi, pareiškėjo nuomone, turėjo būti naudojami kiti duomenys. Toks pareiškėjo požiūris negali būti vertinamas kaip neva Komisijos padarytos vertinimo klaidos. Pagal Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, būtent Komisijai yra suteikiama kompetencija nustatant valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą. Pareiškėjui nesutinkant su investicijų grąžos apskaičiavimo principais (įtvirtintais tiek Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme, tiek Šilumos kainų nustatymo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96), kuriuos naudojo Komisija, nėra jokio pagrindo tokius Komisijos veiksmus vertinti kaip klaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai, savo kompetencijos ribose vertino pareiškėjo argumentus dėl skaičiavimo klaidų bei išsamiai pagrindė sprendimo motyvus dėl esminės klaidos vertinimo.
3. Pareiškėjo nuomone, teismas nevertino pateiktų argumentų dėl Komisijos naudoto nuosavo kapitalo rizikos premijos dydžio dėl investicijų grąžos apskaičiavimo skirtumų šilumos gamybos ir elektros sektoriuose, Komisijos naudoto „levered beta“ dydžio, skolinto ir nuosavo kapitalo santykio. Visi pareiškėjo minimų rodiklių taikymo argumentai buvo pateikti Komisijos atsiliepimuose (2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. vasario 10 d.). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodomais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje. Dar daugiau, teismų praktikoje yra pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodomus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011 ir kt.).
4. Dėl Komisijos naudoto nuosavo kapitalo rizikos premijos dydžio pažymėtina, jog Komisija, nustatydama šalies su išvystyta kapitalo rinka nuosavybės rizikos premiją, naudoja „S&P 500 price return“ (http://eu.spindices.com/indices/equity/sp-500) indeksą, kuris geriausiai atspindi pelno poreikį šilumos ūkio sektoriuje veikiančiai įmonei ir nevertina investicinės grąžos dėl dividendų išmokėjimo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos kainas. Atitinkamai, vadovaujantis nurodyta nuostata, dividendai nėra susiję su nei viena iš nurodytų veiklų, kurios yra tiesiogiai susijusios su šilumos gamybos veikla. Todėl sąnaudos, susijusios su dividendų išmokėjimu akcininkams, visuose energetikos sektoriuose yra traktuojamos kaip nereguliuojamos veiklos sąnaudos ir negali būti traukiamos į reguliuojamų kainų skaičiavimus. Pareiškėjas savo argumentus iš esmės grindžia finansų ekonomikos metodologija. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad energetikos sektorių reguliuoja specialieji teisės aktai, kurių nuostatos nustato privalomas kainodaros principus ir taisykles, kurios turi būti taikomos visiems reguliuojamiems energetikos sektoriaus dalyviams. Atitinkamai Komisija, savo reguliacinius sprendimus priima vadovaudamasi energetikos sektorių reglamentuojančiais įstatymais suteiktų įgaliojimų ribose ir vykdydama įstatymų reikalavimus bei įgyvendindama įstatyme įtvirtintus tikslus. Komisija, kaip viena iš energetikos sektoriuje veikiančių institucijų, kurios pirminė funkcija apima ekonominį reguliavimą, yra įpareigota laikytis ne tik įstatymų, bet ir jų tikslų įgyvendinimo per Komisijos priimamus sprendimus – šiuo atveju, nutarimus. Todėl Komisija šiuo atveju skundžiamais nutarimais įgyvendino išimtinai Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies, 32 straipsnio 2 ir 9 dalies, Energetikos įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio 9 dalies 7 punkto, 19 straipsnio 2 dalies, Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo patvirtinimo“, bei Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas ir negalėjo nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato įstatymai, ar išplėsti nustatyto teisinio reguliavimo.
5. Dėl investicijų grąžos apskaičiavimo skirtumų šilumos gamybos ir elektros sektoriuose pažymi, kad pareiškėjas teigdamas, kad Komisija šilumos kainos nustatymui pareiškėjo atžvilgiu, naudojo tuos pačius duomenis, kaip ir elektros skyrius, nes abiejų skyrių pateikti apibrėžimai sutampa, tačiau apskaičiavo kapitalo rizikos premiją lygią 6,93 proc. (lyginant su 6,79 proc. elektros sektoriuje), klaidina teismą, nepaminėdamas esminių kainodarinių principų skirtumų šilumos ir elektros sektoriuose. Pažymėtina, kad minėto rodiklio skirtumas elektros ir šilumos skaičiavime susidaro dėl skirtingo duomenų pateikimo laikotarpio. Šilumos sektoriuje, vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos 57.7.2.2 punktu, Komisija kasmet iki liepos 1 d. privalo nustatyti ir viešai paskelbti vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) dydį, proc., taikytiną reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu šilumos sektoriuje. Tačiau elektros sektoriuje, įvertinus tai, jog kainų nustatymo procedūros vykdomos nuo rugsėjo mėnesio, o kainos įsigalioja nuo kalendorinių metų pradžios, Komisija, vadovaudamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, patvirtinta 2009 m. rugsėjo 25 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-139 (Ši metodika galiojo iki 2015 m. sausio 17 d.), bei Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 „Dėl Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“, skelbė elektros energetikos sektoriaus vidutinę svertinę kapitalo kainą (WACC) ir jos skaičiavimus, atliktus remiantis 2014 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos ir elektros sektorių skaičiavimai atliekami skirtingu metu, tačiau naudojant aktualiausius tuo metu viešai prieinamus duomenis, atitinkamai galimi imties duomenų skirtumai, kurie daro įtaką galutiniam dydžiui. Pažymėtina, kad Komisija tiek šilumos sektoriuje, tiek elektros bei dujų sektoriuje skaičiavimams naudoja to paties šaltinio viešai skelbiamą Lietuvos rinkos rizikos premiją: http://pages.stern.nyu.edu/~adamodar/New_Home_Page/datafile/ctryprem.html, kurio nekvestionuoja ir pareiškėjas, o minėto šaltinio duomenimis pats naudojasi, tik vertina skirtingas duomenų imtis. Šilumos sektoriaus ūkio subjektų WACC apskaičiuoti naudotini rodikliai buvo paskelbti 2014 m. birželio 30 d. Pagal tuo metu viešai paskelbtus duomenis (http://www.stern.nyu.edu/~adamodar/pc/datasets/ctrypremJune13.xls) buvo skelbiamas 2013 m. liepos mėn. rodiklis 2,55 proc. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje yra nagrinėjami būtent šilumos sektoriaus duomenys, kurie visiškai nepriklauso nuo elektros sektoriuje naudotų rodiklių. Todėl pareiškėjo pateikti nuosavybės rizikos premijos skaičiavimų palyginimai šioje byloje neturi jokios įrodomosios vertės.
6. Dėl santykinio rizikos matmens, atspindinčio ūkio šakos rizikingumo lygį, palyginti su bendru šalies ūkio rizikingumu pažymi, kad santykinio rizikos matmens – „beta“ reikšmė – tai įvertis, kuris atspindi įmonės ar ūkio šakos rizikingumo laipsnį, lyginant su visomis įmonėmis rinkoje. Atkreiptinas dėmesys, kad investicijų grąžos skaičiavimui Komisija naudoja ne „unlevered beta“ rodiklį, tačiau „levered beta“, pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 57.7.2.3.4 punktą. Apeliantas „unlevered beta“ rodiklį išskaičiuoja iš Komisijos naudoto „levered beta“ dydžio. Skaičiuodama „levered beta“ rodiklį, Komisija taiko JAV energetikos ir komunalinių paslaugų šakų rizikos laipsnių aritmetinį vidurkį. Tačiau pareiškėjas naudoja tik vienos energetikos šakos duomenis – energijos generavimo. Nustatant investicijų grąžos normos skaičiavimo principus energetikos sektoriuose, būtina vertinti ne tik teorinius aspektus, bet ir realias rinkos, kurioje veikia ūkio subjektai, sąlygas. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Lietuvos energetikos sektoriaus reguliavimo specifiką, kai įmonių patiriama rizika eliminuojama, koreguojant kainų dedamąsias dėl ekonominių, verslo aplinkos veiksnių pokyčių, energetikos įmonės patiria ženkliai mažesnę riziką, nei įmonės, kurios veikia konkurencingoje rinkoje, todėl taikyti „unlevered beta“ rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip santykinis rizikos matmuo, atspindintis ūkio šakos rizikingumo lygį, palyginti su bendru šalies ūkio rizikingumu, kai įmonė veiklai finansuoti nenaudoja skolinto kapitalo, nėra tikslinga. Kadangi reguliuojami ūkio subjektai patiria mažesnę veiklos riziką nei konkurencinėje aplinkoje veikiantys ūkio subjektai, todėl identiškos investicijų grąžos užtikrinimas diskriminuotų galutinių vartotojų, mokančių už reguliuojamas paslaugas, interesus. Todėl Komisija turi imtis proporcingų, adekvačių priemonių ir išlaikyti balansą tarp viešojo intereso ir ūkio subjekto ūkinės veiklos laisvės, užtikrinant maksimalią tiek vartotojų, tiek ūkio subjektų teisių apsaugą.
7. Dėl skolinto ir nuosavo kapitalo santykio pareiškėjo teiginiai grindžiami subjektyviomis galiojančių teisės normų interpretacijomis, pareiškėjas neteisingai, nesistemiškai aiškina tiek Šilumos ūkio įstatymo, tiek Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas ir sąmoningai iškreipia minėtų teisės aktų nuostatų traktavimą. Šilumos kainų nustatymo metodikos 57.7.4. punkte nustatytą optimalios kapitalo struktūros kriterijų Komisija taiko visuose energetikos sektoriuose (pvz., Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-367 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 24 d.), 12.9.1 p., Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139, 791.1 p. (Ši metodika galiojo iki 2015 m. sausio 17 d.)). Atkreiptinas dėmesys, kad nuostata, numatanti optimalios kapitalo struktūros taikymą, reikalinga, siekiant paskatinti ūkio subjektus siekti optimalios kapitalo struktūros. Skirtingų įmonių kapitalo struktūra yra skirtinga ir ne visada pagrįsta optimaliais, efektyviais ir maksimaliai vartotojui naudingais sprendimais, todėl optimalios kapitalo struktūros kaip siekiamybės nustatymas skatina įmones siekti efektyvios kapitalo struktūros (nesukuriama per didelė ar neprisiimama per maža rizika). Pažymėtina, kad Lietuvos komerciniai bankai linkę skolinti nuo 60 iki 70 proc. įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės (atsargiausiai skolinant viešbučių ir restoranų, nekilnojamo turto ir statybos sektoriams) iškastinio kuro elektros energetikos bei gamtinių dujų energetikos srityse veikiančių įmonių pasiskolinto kapitalo dalis gali siekti 60-70 proc. viso kapitalo, žemesnės rizikos projektams skolinto kapitalo dalis gali siekti 70-80 proc., aukštesnės rizikos – 50-60 proc. Atitinkami šaltiniai, kuriais remiantis pasirinkta optimali finansavimo struktūra atitinkanti skolinto / nuosavo kapitalo santykį lygų 70 / 30 yra Lietuvos banko vykdomos Lietuvos komercinių bankų apklausos apžvalgos, būtent komerciniai bankai nurodo kaip geros praktikos bankų rizikos vertinimą taikomą skolos ir nuosavo kapitalo santykį 70-80 proc. Pažymėtina, kad reguliavimo institucija, taikydama vienodas reguliacines sąlygas, užtikrina skaidrią ir objektyvią valstybinio reguliavimo vykdymo funkciją, bei savo vykdymų sprendimų kontekste privalo realizuoti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus objektyvumo, proporcingumo, lygiateisiškumo ir kitus principus, kurie suponuoja tai, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, savo reguliavimo funkcijas įgyvendintų nešališkai, lygiais pagrindais, taikant būtinas priemones efektyviam reguliavimui pasiekti. Atitinkamai Komisija pagal nacionalinei reguliavimo institucijai priskirtą kompetenciją privalo užtikrinti nuoseklų požiūrį į reguliacinius sprendimus ir taikyti vienodas sąlygas visiems reguliuojamiems rinkos subjektams. Todėl pareiškėjo samprotavimai paremti išimtinai jo paties subjektyviu vertinimu ir sau palankiomis interpretacijomis, kurios nesuderintinos su energetikos sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintais tikslais, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui, Šilumos kainų nustatymo principų aprašui ir Šilumos kainų nustatymo metodikai, o Komisija, vykdydama energetikos sektoriaus valstybinio reguliavimo funkciją, laikosi specifinių sektorių reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir juose įtvirtintų tikslų – Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, savo diskrecijos ribose sistemiškai ir konceptualiai taiko Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas, be to, savo funkcijoms vykdyti kaip viešojo administravimo subjektas nuosekliai vadovaujasi viešojo administravimo principais, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad jo argumentai dėl skolinto ir nuosavo kapitalo sandaros teismo nebuvo vertinami.
8. Dėl specialisto išvados pažymi, kad, vadovaujantis joje nurodytu tikslu, galima daryti išvadą, jog ji yra skirta ne pateikti objektyvų investicijų grąžos skaičiavimo modelį, tačiau būtent sukritikuoti Komisijos atliktą investicijų grąžos skaičiavimą. Todėl specialisto išvada negali būti vertinama kaip nešališkas įrodymas, kadangi yra paremtas kritiniais argumentais, kurių tikslas yra paneigti Komisijos atlikto investicijų grąžos apskaičiavimo teisingumą. Tai lemia, kad specialisto argumentai nėra objektyvūs, yra parengti pareiškėjo naudai ir pagal su juo sudarytą sutartį. Pats specialistas, nurodydamas, kad „ataskaita yra teikiama tik numatytam tikslui ir negali būti naudojama jokiam kitam tikslui <...>“, sutinka su tuo, kad ši išvada yra taikytina tik su tikslu sukritikuoti ir paneigti Komisijos atlikto investicijų grąžos normos skaičiavimo teisingumą, tačiau ne atlikti objektyvią analizę, kurios pagrindu būtų daromos išvados dėl teisingo ir pagrįsto investicijų grąžos skaičiavimo modelio nustatymo ūkio subjektams, veikiantiems energetikos sektoriuje. Tai lemia, jog specialisto išvados rezultatai yra labai subjektyvūs ir kelia pagrįstų abejonių dėl išvados įrodomosios vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad energetikos sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose būtent Komisijai yra suteikiama diskrecijos teisė vertinti, kokia investicijų grąža yra pagrįsta ir įtrauktina į ūkio subjekto reguliuojamą kainą, atsižvelgiant į protingumo principą. Komisija, vadovaudamasi tais pačiais principais ir taisyklėmis, vertina investicijų grąžą visiems ūkio subjektams veikiantiems energetikos sektoriuje, kurių kainos yra reguliuojamos. Tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad jis neprisiima atsakomybės ir neįsipareigoja prieš kitus asmenis, išskyrus savo klientą, todėl, jei kiti asmenys nuspręstų remtis šios ataskaitos turiniu, jie tai darytų savo rizika. Tai tik patvirtina argumentus dėl specialisto išvados įrodomosios vertės. Taip pat specialisto išvadoje yra nurodyta, kad su vertinimais susijęs darbas (darbas, susijęs su WACC analize) negali būti laikomas tiksliuoju mokslu ir išvados, daugeliu atvejų, yra subjektyvios ir priklauso nuo individualaus sprendimo. Tačiau Komisija, kaip institucija, vykdanti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklos reguliavimą ir atliekanti valstybinę energetikos priežiūrą, remiasi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais veiklos principais ir savo veikloje negali remtis subjektyviu vertinimu ir išskirti vieną ūkio subjektą. Todėl specialisto išvadoje, kaip ir apeliaciniame skunde, dėstomi samprotavimai paremti išimtinai subjektyviu vertinimu ir sau palankiomis interpretacijomis, kurios nesuderintinos su energetikos sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintais tikslais, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui, ir Šilumos kainų nustatymo metodikai. Be to, specialisto išvadoje visai nepasisakoma, ar Komisija, skaičiuodama pareiškėjui investicijų grąžos normos dydį, nesilaikė tam tikrų Šilumos kainų nustatymo metodikos reikalavimų, kas būtų aktualu nagrinėjant šią administracinę bylą, tačiau specialisto išvadoje nagrinėjamos skaičiavimo alternatyvos. Todėl Komisija, pareiškėjui skaičiuodama investicijų grąžos normą, negalėjo jomis vadovautis. Specialisto išvadoje tik pateikiama kritika esamam investicijų grąžos normos skaičiavimo reglamentavimui ir pateikiamos rekomendacijos reglamentavimui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė specialisto išvada, objektyviai ir visapusiškai įvertino įrodomus bei visas reikšmingas bylos aplinkybes, kaip įtvirtinta ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje bei 81 straipsnyje.
9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai vertino, jog Komisija tinkamai įgyvendino jai suteiktą diskrecijos teisę ir nepiktnaudžiavo įgaliojimais pažymi, jog teiginiai neva teismas vertino tik bendrąją Komisijos kompetenciją, akivaizdžiai neatitinka paties teismo sprendimo turinio, kuriame, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas ne tik detaliai pateikė teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo priimti skundžiami atsakovo nutarimai, bet juos išanalizavo ir sistemiškai įvertino, kad Komisija laikosi specifinių sektorių reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir juose įtvirtintų tikslų, be to, savo funkcijoms vykdyti kaip viešojo administravimo subjektas nuosekliai vadovaujasi viešojo administravimo principais. Iš teismo sprendimo akivaizdžiai matyti, kad teismas analizavo ir vertino ne tik bendrąją Komisijos kompetenciją prižiūrėti ir kontroliuoti reguliuojamą veiklą vykdančias energetikos įmones, bet ir visą teisinį reguliavimą, galiojusį tikrinamuoju laikotarpiu. Tarp teisės aktų, kurių sisteminį vertinimą atliko pirmosios instancijos, yra ir teisės aktai, reglamentavę Komisijos kompetenciją nustatant investicijų grąžos normą – Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo patvirtinimo“, Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisminės kontrolės ribas, pasisakė, kad „teismas šiuo atveju tikrina ne tai, ar atsakovo išskirti <...> kriterijai yra ekonomiškai pagrįsti ir racionalūs, o tai, ar atsakovo surinktų ekonominių duomenų kiekybine ir kokybine prasme pakanka, kad jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovo išskirti ekonominiai kriterijai įvykdyti arba neįvykdyti.“ Taip pat Europos Sąjungos teismai (Europos Teisingumo Teismas ir Pirmosios Instancijos Teismas) yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija) įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-890/2011, 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-589/07 ir kt.). Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijoje Nr. (80) 2 „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo veikti jam suteiktos kompetencijos ribose, įgyvendinant diskreciją turi būti užtikrintas diskrecinių sprendimų teisėtumas, motyvuotumas, nešališkumas ir objektyvumas, užtikrinama asmenų, kuriuos šie sprendimai liečia, lygybė prieš įstatymus, priimamų sprendimų proporcingumas jais siekiamam tikslui, protingo termino reikalavimas administracinės diskrecijos įgyvendinimo procese, kitų tinkamo administracinės diskrecijos įgyvendinimo proceso principų gerbimas. Administracinio teismo kompetencija tokio pobūdžio bylose iš esmės apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos kompetencijos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, į ką turi būti atsižvelgiama atliekant ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolę. Akcentuotina, kad Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimalų) abiejų Šilumos ūkio subjektų (tiek energetikos įmonės, tiek vartotojų) interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Pabrėžtina, jog šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų.
10. Dėl pareiškėjo argumentų, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad skundžiami Komisijos nutarimai neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymui atkreipia dėmesį, jog skundžiami nutarimai atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Vertinant, ar skundžiamų nutarimų teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai yra pakankami, būtina atsižvelgti į tai, jog nutarimai grindžiami ne tik konkrečiomis teisės normomis, tačiau ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu, kas yra neatskiriama nutarimų dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011). Nutarimų preambulėje nurodoma, jog sprendimai priimami atsižvelgiant į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. Nr. O5-360 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymą Nr. O5-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kurios pagrindu buvo konstatuota, kad pareiškėjo šilumos gamybos kainos dedamosios nustatytos su pažeidimais. Taigi, vertinant ginčijamų Komisijos nutarimų pagrįstumą, turi būti vertinami ne tik nutarimai bet ir minėtos pažymos. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. O5-290 išanalizuota ir pateikta medžiaga, lėmusi atitinkamo sprendimo pareiškėjo atžvilgiu priėmimą. Pagal Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47 (2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. O3- 95 redakcija), 59 punktą, Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Minėtos pažymos yra neatsiejama nutarimų dalis, kurioje yra išdėstomi nutarimuose pateiki sprendimo motyvai, argumentai, skaičiavimai bei kiti duomenys, į kuriuos atsižvelgdama Komisija balsuoja ir pritaria arba nepritaria pateiktam nutarimo projektui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teisės aktais nustatytas Komisijos funkcijas bei kompetenciją, Komisija priima sprendimus, kuriems pagrįsti dažnai reikalinga nurodyti ne tik teisės aktų normas, kuriomis vadovaujamasi, bet būtina pateikti ir skaičiavimus, lenteles bei kitus duomenis. Todėl minėtas reglamentas įtvirtina, kad posėdžiui pateikiamą medžiagą sudaro ne tik nutarimas, kuriame nėra tikslinga pateikti visus, sprendimo priėmimui aktualius duomenis, skaičiavimus, formules, analizes ir kt., bet ir pažyma. Taigi, pažymos yra neabejotinai laikytina sudėtine skundžiamų nutarimų dalimi. Kaip ir yra nurodyta pažymose, investicijų grąžos apskaičiavimas paremtas Komisijos viešai skelbiamais skolinto kapitalo kainos ir nuosavo kapitalo grąžos rodikliais. Investicijų grąžos apskaičiavimas detalizuotas pažymos Nr. O5-290 priede „Ūkio subjekto duomenų suvestinė perskaičiuotai šilumos kainai (kainos dedamosioms) nustatyti“. Pakartotinai atkreiptinas dėmesys, jog nutarimų nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis svariais bei išsamiais kainų nustatymo proceso metu surinktais duomenimis, tą parodo tiek imties duomenys (buvo analizuota pareiškėjo ir su jo veikla susijusių įmonių finansinės ataskaitos, raštai, remtasi viešai prieinamais palyginamosios statistinės analizės duomenimis), visi duomenys vertinti, sisteminti. Atlikti skaičiavimai ne tik atspindi faktines aplinkybes, bet ir yra pakankami pagrįsti pareiškėjui nustatytų kainų teisingumą. Atsiliepime pateiktos faktinės aplinkybės įrodo, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes nutarimai yra priimti ne tik išsamiai išanalizavus ir sistemiškai pritaikius Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatas, todėl visiškai atitinka teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011).

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Todėl nėra pagrindo iš naujo tirti įrodymų ir apeliacinės instancijos teismas tik pasisako dėl šios kategorijos bylose vertinamų įrodymų apimties bei jų leistinumo ir reikšmingumo ginčo santykiams.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytas ginčo nagrinėjimo ribas, išskirdamas atsakovo diskrecijos teisę vertinti ekonominį tikslingumą bei tuo pagrindu vertinti ir reguliuojamos srities dalyvių interesų pusiausvyrą. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei, vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų. Teismas tik patikrina, ar administravimo subjektas veikė teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grindė teisėtumo principu ir veiksmingai jį užtikrino.

Administravimo subjektui įstatymo leidėjo deleguota diskrecijos teisė reguliuoti atitinkamą sritį, šiuo atveju nustatyti šilumos kainų dedamąsias, lemia atsakovo teisę pasirinkti ekonomiškai bei teisiškai reikšmingus kriterijus, kad būtų įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo tikslai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų, viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar. įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją. viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

Tai reiškia, kad Komisija turi teisę pasirinkti duomenis, atitinkančius interesų pusiausvyrą, o ne taikyti bendrus finansų ekonomikos skaičiavimo metodus, kurie galimai taikomi kitose valstybėse, kuriose kita teisinė sistema. Lietuvos energetikos sektorių reguliuoja specialieji teisės aktai, kurie nustato kainodaros principus ir taisykles. Vienas iš kurių numatytas Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, suteikiantis Komisijai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, įvertintinus protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą.

Atsakovas pareiškėjo skundžiamą 2014 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 03-875 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ grindė aplinkybėmis, nustatytomis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 05-290 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų perskaičiavimo“. Minėtoje pažymoje pateikti šilumos gamybos dedamųjų skaičiavimai pagrįsti Metodikos nuostatomis, nurodant konkrečius Metodikos punktus, galiojusius pažymos parengimo bei nutarimo priėmimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pateiktais skaičiavimais, nes jie atitinka teisės aktų reikalavimus bei protingumo kriterijų ir nėra paneigti analogiškais skaičiavimais.

Pareiškėjo į bylą pateiktos UAB „Emst & Young Baltic“ parengtos 2015 m. kovo 25 d. išvados preambulėje nurodoma, kad ataskaita parengta kliento užsakymu galimai Komisijos paskaičiuotos investicijos grąžos normos kritikai. Ataskaitoje nėra skaičiavimo duomenų, kurie paneigtų atsakovo 2014 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 05-290 nurodytus skaičiavimus ir patvirtintų Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. pažymos Nr. O5-360 „Dėl „Lietuvos energijos gamyba“, AB, Lietuvos elektrinės šilumos gamybos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ prieštaravimą Metodikai ar kitam šiam ginčui taikytinam teisės aktui. Pateikta ataskaitos (išvados) rengėjų nuomonė taip pat nesudaro pagrindo abejoti Metodikos teisine kokybe, todėl teismas nesiremia UAB „Emst & Young Baltic“ parengta 2015 m. kovo 25 d. išvada dėl šilumos gamybos sektoriaus investicijų grąžos normos (WACC) (I t., b. l. 139-175).

Bendras administravimo subjekto aktui taikomas reikalavimas, kad priimti aktai turi būti pagrįsti teisės normomis, o aktų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovo nutarimai atitinka teisėtumo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, veikdamas formaliai, pažeidė viešojo administravimo principus bei jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, yra nepagrįsti.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl teismas, patikrinęs nutarimų priėmimo teisėtumą bei jų faktinį pagrindimą, t. y. nutarimų priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes, daro išvadą, jog atsakovo nutarimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo ir paliko atsakovo nutarimus nepakeistus.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas