Civilinė byla Nr. 3K-3-478/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10; 36.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 29
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
ir Prano Žeimio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės ,,Aris nafta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės
bendrovės ,,Alauša“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Aris nafta“
dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 25 071,31 Lt skolos už naftos produktus, 17 124,08 Lt
delspinigių ir sutartinių palūkanų už piniginės prievolės nevykdymą, 88 156,04 Lt
nuostolių atlyginimo, iš viso – 130 351,43 Lt.
Ieškovas nurodė,
kad pagal šalių 2008 m. spalio 15 d. sutartį Nr. 22/S-2008 2008 m.
lapkričio–gruodžio mėnesiais atsakovui pardavė 460 207,61 Lt vertės naftos
produktų, tačiau šis už juos laiku neatsiskaitė; kad atsakovui 2008 m.
lapkričio 17 d. – 2008 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu apskaičiuota 1900,04 Lt
palūkanų ir 23 171,27 Lt delspinigių, iš viso – 25 071,03 Lt, ir kad jie buvo
padengti atsakovo 2008 m. gruodžio 22 d. ir gruodžio 30 d. įmokomis.
Ieškovas nurodė,
kad, Panevėžio apygardos teismui 2008 m. gruodžio 18 d. priėmus nutartį
civilinėje byloje Nr. L2-619-227/2008, atsakovas dalimis sumokėjo 460 207,61
Lt; kad pagal prekių pardavimo–pirkimo sutarties 4.7 punktą, tik apmokėjus
delspinigius, kitos sumos yra skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos
produktus; kad nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. sausio 6 d. atsakovui
papildomai priskaičiuota 1297,76 Lt metinių palūkanų ir 15 826,32 Lt
delspinigių, iš viso – 17 124,08 Lt.
Ieškovo teigimu,
atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, jis negalėjo įsigyti 178 564 litrų
95 markės benzino, kurį pardavus po 2009 m. sausio 1 d., dėl akcizo benzinui
padidinimo pasikeitus benzino kainai, būtų gavęs 93 353,26 Lt pajamų, ši suma
yra minimali, nes po 2009 m. sausio 5 d. kainos tik augo. Ieškovo teigimu, atsakovui
pagal sutartį apskaičiuota 393,87 Lt 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir
4803,35 Lt delspinigių, iš viso – 5197,22 Lt, ši suma įskaitytina į dalį
ieškovo patirtų nuostolių.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio
apygardos teismas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
priteisė iš atsakovo 16 879,31 Lt skolos už naftos produktus, 30 000 Lt
nuostolių, 1298,52 Lt žyminio mokesčio, 3291,48 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso
– 4590 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 16 Lt pašto išlaidų – valstybei;
kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovo 28 Lt bylinėjimosi išlaidų
valstybei.
Teismas nustatė,
kad 2008 m. spalio 15 d. sutartimi atsakovas įsipareigojo už prievolės įvykdymą
ne laiku mokėti 7 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti
praleistas terminas ir 0,2 procento delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už
kiekvieną uždelstą dieną.
Teismas,
remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, 2005 m. birželio 6 d. priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005, kurioje konstatuota, jog 0,2 procento
dydžio delspinigiai yra aiškiai per didelės netesybos ir jos turi būti
mažinamos iki tokio dydžio, kad padengtų nukentėjusios šalies nuostolius,
atsižvelgęs į tai, kad sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys
patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo
padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, konstatavo, kad,
atsižvelgiant į šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo
reikalavimus atitiktų 0,1 procento dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos
sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5
straipsnis).
Teismas
pažymėjo, kad pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas
atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą; išaiškino,
kad tais atvejais, kai kreditorius prašo už prievolės netinkamą įvykdymą ir
nuostolių, ir netesybų, tai netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą:
priteisiamas nuostolių atlyginimas, o jų dydžiu sumažinama netesybų suma;
nurodė, kad CK 6.258 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad kai
pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į
nuostolius. Teismas konstatavo, kad ieškovo apskaičiuotas nuostolių dydis 2008
m. lapkričio 17 d. – 2009 m. sausio 6 d. mažintinas.
Teismas taip pat
pažymėjo, kad, apskaičiuodamas palūkanų ir delspinigių dydį ir prašydamas
teismo priteisti iš atsakovo už 2008 m. gruodžio 18 d.–2009 m. sausio 6 d.
laikotarpį 17 124,08 Lt delspinigių ir palūkanų, ieškovas neįvertino, jog
atsakovui 2008 m. gruodžio 22 d., gruodžio 30 d. pervedus dalį lėšų, ieškovas
iš gautų sumų yra atskaitęs delspinigius ir palūkanas pagal sutarties 4.7
punkto nuostatas.
Teismas nurodė,
kad, sumažinus netesybų dydį iki 0,1 procento nuo laiku neapmokėtos sumos už
kiekvieną dieną ir atskaičius 6 procentų dydžio palūkanas, uždelsus laiku
atsiskaityti, 2008 m. lapkričio 17 d.–2008 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu
atsakovas turėjo sumokėti 9685,65 Lt (11 585,63 - 1900,04), 2008 m. gruodžio 18
d.–2008 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu – 1923,80 Lt, 2008 m. gruodžio 23
d.–gruodžio 30 d. laikotarpiu – 2988,56 Lt, 2008 m. gruodžio 31 d.–2009 m.
sausio 4 d. laikotarpiu – 2281,30 Lt nuostolių. Teismas pažymėjo, kad, atsakovė
2008 m. gruodžio 22 d. sumokėjo 25 000 Lt, todėl, atskaičius ieškovo 2008 m.
gruodžio 17 d.–2008 m. gruodžio 22 d. patirtus nuostolius, atsakovo skola
tą dieną buvo 446 817,06 Lt (25 000 - 9685,65 – 1923,80 = 13 390,55 Lt;
460 207,61 – 13 390,55 = 446 817,06); atsakovui 2008 m. gruodžio 30 d.
sumokėjus 60 000 Lt ir iš šios sumos atskaičius 2008 m. gruodžio 22 d.–2008 m.
gruodžio 30 d. ieškovo nuostolius, atsakovo skola 2008 m. gruodžio 30 d. buvo
389 805,62 Lt; atsakovui 2009 m. sausio 5 d. sumokėjus 375 207,61 Lt ir iš
jų atskaičius 2281,30 Lt nuostolius, atsakovo skola ieškovui už naftos produktus
yra 16 879,31 Lt (375 207,61 – 2281,30 – 389 805,62).
Teismas
konstatavo, kad priteisti ieškovui iš atsakovo 17 124,08 Lt delspinigių ir
palūkanų nėra pagrindo, o reikalavimas dėl 25 071,31 Lt skolos už naftos
produktus priteisimo mažintinas iki 16 879,31 Lt.
Teismas
konstatavo, kad atsakovas, vykdantis naftos produktų prekybą ir žinodamas apie
2008 m. gruodžio 19 d. priimtus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 33–36 straipsnių
pakeitimus dėl bešviniam benzinui ir gazolinams taikomų akcizo tarifų didinimo
nuo 2009 m. sausio 1 d., būdamas skolingas ieškovui, nesiėmė priemonių atsiskaityti
su ieškovu ir veikė nesąžiningai pirkdamas naftos produktus. Teismas pažymėjo,
kad ieškovas nurodė, jog jo patirti 93 353,26 Lt nuostoliai yra minimalūs,
tačiau įvertinęs, jog byloje nėra duomenų, kokio dydžio išlaidas įsigydamas
degalus būtų turėjęs ieškovas (transporto išlaidoms, darbo užmokesčiui ir kt.),
vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas padarė
išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo 30 000 Lt nuostolių.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 10
d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą
pakeitė ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškinį tenkino iš dalies;
priteisė iš atsakovo ieškovui 25 071,31 Lt skolos už naftos produktus, 88
156,04 Lt nuostolių atlyginimo, 3265 Lt žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo,
4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė
iš ieškovo 6 Lt ir iš atsakovo 38 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų
atlyginimo į valstybės biudžetą; priteisė iš atsakovo ieškovui 1990 Lt žyminio
mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo ir 2000 Lt išlaidų
advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atsakovui
ieškovo apskaičiuotus 23 171,27 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2008 m.
lapkričio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d. ir, atsižvelgdamas į sumažintus
delspinigius, nepagrįstai sumažino iš atsakovo priteistiną skolą už naftos
produktus 8192 Lt suma nuo 25 071,31 Lt iki 16 879,31 Lt; kad teismas
nepagrįstai netaikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies
nuostatų, pagal kurias netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Teisėjų
kolegija nustatė, kad 2008 m. gruodžio 22 d. atsakovo sumokėti 25 000 Lt ir
dalis 2008 m. gruodžio 30 d. atsakovo sumokėtos 60 000 Lt sumos buvo
panaudota sąskaitoje Nr. UTE 2008016 nurodytiems delspinigiams (23 171,27 Lt)
ir palūkanoms (1900,40 Lt) padengti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks
įmokų paskirstymas atitinka CK 6.54 straipsnio normas, šalių sudarytos sutarties
4.7 punktą, teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22
d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006). Teisėjų kolegija
nurodė, kad, nuspręsdamas sumažinti delspinigius, kurie jau sumokėti, pirmosios
instancijos teismas pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio
3 dalyje įtvirtintą draudimą mažinti netesybas, kurios jau sumokėtos.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašytus
priteisti delspinigius nuo 0,2 iki 0,1 procento, kad sprendimas mažinti
delspinigius nėra pakankamai motyvuotas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl konkrečių netesybų
dydžio, kiekvienu atveju atsižvelgiama į tokius kriterijus: šalių sutartinių
santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines ar alternatyvias
netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus
patirtų nuostolių dydį ir kt. (2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-85/2007). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų,
patvirtinančių, jog 0,2 procento dydžio netesybos yra aiškiai per didelės
būtent šiuo atveju; kad teismas nevertino ieškovo argumentų, jog šalių
sudarytoje sutartyje 0,2 procento dydžio delspinigiai yra pagrįsti,
atsižvelgiant į sutartinių santykių ypatumus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
naftos rinka yra specifinė, nes naftos produktų kainos nuolat kinta, todėl
ieškovas gali patirti nuostolių ir dėl prarastų pajamų, kai dėl lėšų trūkumo
negali įsigyti naftos produktų pardavimui tuo metu, kai naftos produktų kainos
kyla.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.73
straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikos, nes teismo teisė mažinti
delspinigių dydį pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį nustatyta tik tais atvejais,
kai delspinigių dydis didesnis už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo,
o ieškovas dėl vėluojančio atsakovo atsiskaitymo patyrė 93 353,26 Lt nuostolių
negautų pajamų forma, ir tai yra kelis kartus daugiau už palūkanas ir
delspinigius, kuriuos ieškovas prašė priteisti iš atsakovo.
Teisėjų kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistino iš
atsakovo ieškovui nuostolių atlyginimo dydį, taip nukrypdamas nuo CK 6.251
straipsnyje įtvirtintų visiško nuostolių atlyginimo principo ir pažeisdamas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsnyje įtvirtintą
teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, nes sprendimo dalis dėl
nuostolių atlyginimo dydžio sumažinimo pagrįsta prielaidomis apie ieškovo
išlaidas degalams įsigyti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl priteistino nuostolių
atlyginimo dydžio, nes neįvertino, kad ieškovas, kaip naftos produktų prekyba
besiverčianti įmonė, dėl didesnių naftos produktų kiekių įsigijimo neturi
papildomų išlaidų darbo užmokesčiui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbuotojų
skaičius ir darbo užmokestis nuo tokių vienkartinio pobūdžio sandorių
nepriklauso, taip pat kad transportavimo išlaidos sudaro labai mažą dalį naftos
produktų kainos.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Atsakovas prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m.
lapkričio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie
argumentai:
1. Teismai
neteisingai taikė CK normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą, nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos (2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-1070/2003).
Teismai teigė,
kad atsakovo ieškovui sutarties pagrindu mokėtini delspinigiai buvo sumokėti
2008 m. gruodžio 22 d., 2008 m. gruodžio 30 d., 2009 m. sausio 5 d. įmokomis,
nepaisant to, jog buvo nurodyta, kad mokama už kurą. Pagal CK 6.54 straipsnio 5
dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu
skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, nei nustatyta šio straipsnio 1, 2,
3, 4 dalyse, taigi tarp jų – ir kitokį, nei nustatyta šalių pasirašytoje
sutartyje. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai įrodo, kad atsakovas, mokėdamas ieškovui
pagal sutartį, sumokėjo už kurą pagal ieškovo išrašytas sąskaitas–faktūras.
Atsakovas aiškiai nurodė mokėjimo paskirtį – už kurą pagal ieškovo išrašytas
sąskaitas. Ieškovas įmokas priėmė. Darytina išvada, kad ieškovas taip
patvirtino atsakovo prievolės sumokėti skolą už naftos produktus įvykdymą, t.
y. su tuo sutiko.
Teismai
netinkamai aiškino CK 6.39 straipsnio 2 dalies, 6.123 straipsnio 1 dalies
nuostatas. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia
tinkamu įvykdymu, taip pat tuo atveju, kai kreditorius vietoje numatyto
įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. CK 6.39 straipsnyje nustatytas prievolės
įvykdymo būdo keitimo teisinis pagrindas. Pagal bendruosius tinkamo prievolių
vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu, negu aptartas
pradinėje sutartyje, būdu, tik tuo atveju, jeigu tokį įvykdymą priima
kreditorius. CK 6.39 ir 6.123 straipsniuose nenustatyta, kokia forma kreditorius
išreiškia sutikimą keisti prievolės įvykdymą, taigi kreditoriaus sutikimas
priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu gali būti išreikštas raštu, žodžiu ar
konkliudentiniais veiksmais. Tai suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai
skolininkas privalo mokėti kreditoriui delspinigius, tačiau sumoka pagrindinę
skolą, aiškiai tai įvardydamas, ir kreditorius tokią įmoką priima, laikytina,
jog prievolės įvykdymą kreditorius priėmė, ir tai suponuoja išvadą, kad tokį
įvykdymą priėmęs kreditorius netenka teisės jį ginčyti.
2. Teismai
neteisingai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu (2006 m. sausio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2006).
Teismai,
vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles,
konstatavo egzistuojančiais faktus, nesant tam pakankamai duomenų. Kasatoriaus
vertinimu, ieškovas neįrodė reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą
pagrįstumo, t. y. neįrodė nuostolių egzistavimo fakto. Ieškovas nepateikė į
bylą jokių dokumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent už ieškovo nurodytą
sumą, ieškovo nurodytomis kainomis ir būtent iš nurodyto asmens iš tiesų ketino
pirkti kurą, be to, teismui nebuvo pateikti duomenys apie ieškovo finansinius
pajėgumus 2008 m. lapkričio–2009 m. sausio mėnesiais, taigi laikytina, kad
ieškovas neįrodė, jog atitinkamu laikotarpiu visiškai neturėjo lėšų. Kritiškai
vertintina ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas patyrė
nuostolių laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2009 m. sausio 4 d.,
nes šią faktinę aplinkybę patvirtinančių dokumentų ar kitų duomenų nebuvo
pateikta. Byloje konstatuota, kad benzino kainos dėl akcizų padidinimo
pasikeitė 2009 m. sausio 1 d. – šią faktinę aplinkybę, kaip lėmusią nuostolių
atsiradimą, nurodė ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas motyvų, kuriais remdamasis
padarė išvadą apie ieškovo ketinimą įsigyti didelius kiekius kuro būtent po
2008 m. gruodžio 30 d., iš viso nenurodė.
Be to, paneigus
išvadą, kad nuostolių patirta būtent 2008 m. gruodžio 30 d.–2009 m. sausio 4 d.
laikotarpiu, ieškovui priteistinų nuostolių dydis privalėtų būti pakeistas net
darant prielaidą, kad atitinkamo dydžio nuostolių buvo patirta, nes netesybų,
nuostolių ir palūkanų sumos šiuo atveju įskaitytinos, t. y. ieškovui galėtų
būti priteista tik didžiausia iš atitinkamų sumų.
3. Teismai
neteisingai taikė CK normas, reglamentuojančias netesybas, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad net ir tuo atveju, kai netesybų dydį
šalys nustato tarpusavio susitarimu, ne visada toks netesybų dydis gali būti
reikalaujamas; jeigu netesybos (net jos ir nustatytos sutartyje), aiškiai per
didelės ar neprotingos, jų dydis turi būti sumažintas iki tokios sumos, kuri
padengtų nukentėjusios šalies nuostolius (2005 m. birželio 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005; 2002 m. gegužės 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; 2002 m. rugsėjo 25 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002; 2003 m. lapkričio
5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad kreditorius turi teisę į
visišką nuostolių, padarytų dėl termino praleidimo, atlyginimą, bet, siekdamas
netesybų priteisimo, didesnius už minimalius nuostolius kreditorius turi
įrodyti (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-7-367/2006).
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti
galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 10 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas
kasaciniame teisme. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismai
pagrįstai laikė, kad kreditorius (ieškovas), užskaitydamas atsakovo sumokėtas
sumas delspinigiams padengti, nepažeidė CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Ieškovo ir
atsakovo sudarytoje sutartyje dėl kuro tiekimo įmokų paskirstymo tvarka buvo
nustatyta – pagal sutarties 4.7 punktą tik apmokėjus delspinigius, kitos sumos
yra skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Atsakovas, mokėjimo
nurodymuose nurodydamas kitą mokėjimo paskirtį (už kurą), nesilaikė šalių
sudarytoje sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, todėl CK 6.54
straipsnio 5 dalis šiuo atveju netaikytina. Pripažįstant skolininkui teisę savo
nuožiūra vienašališkai keisti sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką
(nurodant kitą mokėjimo paskirtį mokėjimo nurodyme) būtų pažeistas CK 6.189
straipsnio 1 dalyje nustatytas pacta sunt servanda principas. Atsakovas,
mokėjimo pavedimuose nurodydamas, kad yra mokama skola už naftos produktus,
nesilaikė šalių sudarytos sutarties sąlygų, todėl ieškovas šias įmokas pagrįstai
užskaitė kaip delspinigius. CK 6.54 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką. Mokėjimo
nurodymas, kuriame nurodyta mokėjimo paskirtis, yra nurodymas bankui pervesti
pinigus, o ne pasiūlymas kreditoriui (ieškovui) dėl atsiskaitymo, kurį
kreditorius gali priimti ar atmesti. Net ir tuo atveju, jei šalys nebūtų nustačiusios
įmokų paskirstymo tvarkos sutartyje, šios turėtų būti įskaitomos CK 6.54
straipsnio 1–4 dalyse nustatyta tvarka nepriklausomai nuo mokėjimo nurodyme
nurodytos įmokos paskirties.
Teismai
pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003, nes faktinės
aplinkybės nurodytoje ir šioje civilinėse bylose iš esmės skiriasi.
Nepagrįstas
kasatoriaus argumentas, kad teismai netinkamai aiškino CK 6.39 straipsnio 2 dalies
ir 6.123 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad
kitokios mokėjimo paskirties nurodymas mokėjimo pavedime nereiškia skirtingos
rūšies prievolės įvykdymo, nes bet kuriuo atveju įvykdoma piniginė prievolė,
mokant pavedimu. Šalių sudarytoje sutartyje numatyti atsakovo įsipareigojimai
sumokėti prekių kainą, o vėluojant atsiskaityti mokėti delspinigius ir
palūkanas vertintini kaip atskiros atsakovo prievolės ieškovui. Šioje byloje
ginčas yra kilęs ne dėl prievolės įvykdymo būdo pasirinkimo, o dėl skolininko
teisės pasirinkti kitokią prievolę – prievolę sumokėti delspinigius ir
palūkanas, ar prievolę sumokėti prekių kainą, todėl turi būti vadovaujamasi
šalių sudarytos sutarties sąlygomis dėl įmokų paskirstymo arba CK 6.54
straipsniu.
2. Nėra jokio
pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui iki 2008 m.
gruodžio mėnesio atgavus skolą, gauti pinigai būtų panaudoti 95 markės benzinui
įsigyti, nes dėl akcizų padidinimo nuo 2009 m. sausio 1 d. 95 markės benzino
įsigijimas laikotarpiu iki 2008 m. gruodžio 31 d. būtų buvęs pelningas
sandoris. Iš ieškovo teismui pateiktų sąskaitų matyti, kad ieškovas 2008 m.
gruodžio 30–31 dienomis įsigijo 95 markės benzino.
3. Esant
sumokėtoms netesyboms, taip pat tuo atveju, jei nuostoliai viršija netesybas,
nėra jokio pagrindo spręsti klausimo dėl netesybų sumažinimo (CK 6.73
straipsnis). Jei šioje byloje ir būtų galimybė spręsti klausimą dėl netesybų
sumažinimo, nėra jokio pagrindo teigti, kad šalių sudarytoje sutartyje numatyti
per dideli delspinigiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007, nurodyti kriterijai
nepatvirtina delspinigių mažinimo būtinybės šioje civilinėje byloje. Šalys yra
verslininkai, veikiantys naftos produktų rinkoje, kuri yra specifinė dėl
didelių naftos produktų kainų svyravimų. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktika patvirtina, kas ne visais atvejais sutartiniai 0,2 procento dydžio
delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną laikytini neprotingais (pvz., 2002 m.
gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-757/2002; 2003 m.
sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2003; 2003 m.
kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2003).
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami iš esmės
trys pagrindiniai teisės klausimai – įmokų paskirstymas, sprendžiant šalių
ginčą pagal atsakovo atliktas įmokas, taip pat netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir
taikymo, sprendžiant dėl ginčo šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje
nustatytų netesybų (delspinigių) priteisimo ir nuostolių, negautų pajamų forma,
atlyginimo.
Pagal CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka
yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės
reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Tačiau kasacinis
teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja
viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje viešasis interesas
nenustatytas, todėl kasacinis teismas neperžengia kasacinio skundo ribų ir
nepasisako dėl kasacine tvarka neskundžiamo teismų atmesto reikalavimo.
Dėl įmokų
paskirstymo tvarkos (šalių sudarytos sutarties 4.7 punktas ir CK 6.54 straipsnis)
CK 6.189
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos
šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas
tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba
įstatymai. Šioje byloje nekeliamas sutarties galios ir aiškinimo klausimas.
Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar buvo pakeistas šalių sudarytos sutarties 4.7
punkto vykdymas.
Esant šalių
sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sudaryta sutartis, kiek ji
neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu
klausimu nesudarė susitarimo, tai teismas gali taikyti įstatymo nuostatas. Šioje
byloje būtina išsiaiškinti sutarties 4.7 punkto ir CK 6.54 straipsnyje
nustatyto reglamentavimo santykį.
Šalių 2008 m.
spalio 15 d. sudarytos sutarties 4.7 punkte šalys susitarė:
„Jei pirkėjas
laiku neapmoka už naftos produktus, tai, pareikalavus Pardavėjui, Pirkėjas moka
7 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas ir
0,2 proc. delspinigių nuo laikų neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
Tik apmokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už
naftos produktus“. Taigi pagal šį sutarties punktą, pirma, apmokami
delspinigiai, antra, tik po to, kai apmokami delspinigiai, kitos pirkėjo
pervestos ir pardavėjo gautos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos
produktus.
CK 6.54
straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu
šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę,
pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su
reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu.
2. Antrąja
eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą.
3. Trečiąja
eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti.
4. Ketvirtąja
eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.“
Taigi pagal
CK 6.54 straipsnio 1 dalį šalys sutartimi gali nustatyt nustatyti ir kitokį
įmokų paskirstymą, negu jis nustatytas šiame CK straipsnyje. Iš sutarties 4.7
punkto matyti, kad šalys aiškiai susitarė kaip turi būti paskirstytos
kreditoriaus gautos įmokos. Ieškovas teigia, kad jis gautas atsakovo įmokas
įmokos paskirstė būtent taip kaip šalys nustatė sutartimi. Kasatorius teigia,
kad jis nurodė, kad moka už kurą, t. y. už pagrindinę skolą, bet ne už
delspinigius. Priimdamas mokėjimus, ieškovas savo elgesiu patvirtino sutinkąs
pakeisti susitarimą paskirstyti įmokas. Taip jo siūlymą pakeisti sutarties 4.7
punkto vykdymą, ieškovas priėmė.
CK 6.54
straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta:
„5. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko
siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu
nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.
6.
Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą,
jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas
suėjęs.“
Pagal
konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos
sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar
dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip negu nustatyta įstatymo.
Minėta, kad šalių sudarytos sutarties 4.7 punkte jos susitarė, jog pirmiausia
apmokami delspinigiai, o tik po to kitos pirkėjo pervestos ir pardavėjo gautos
sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Taigi šalys sutartimi
nustatė įmokų paskirstymo tvarką, kurios negalima pakeisti vienašališkai. Tai,
kad šalių nustatyta įmokų paskirstymo tvarka negali būti vienašališkai
pakeista, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-460/2010.
Reikšmės
neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo
pavedimuose (nurodymuose), bet svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas
įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Stramina“ v. UAB „Komeksimas“, bylos Nr. 3K-3-143/2006). Kreditorius
turi teisę pasinaudoti gautomis skolininko įmokomis. Nuoroda mokėjimo pavedime,
kad mokama už kurą, negali paneigti kreditoriaus teisės paskirstyti skolininko sumokėtas
įmokas taip kaip nustatyta sutartyje.
Atsakovas
privalo įrodyti, kad ieškovas, priimdamas atsakovo įmokas pagal mokėjimo
pavedime nurodytą mokėjimo paskirtį, pakeitė sutarties 4.7 punkte nustatytą įmokų
paskirstymo tvarką. Ieškovas neigia, kad jis sutiko pakeisti ir pakeitė sutartyje
nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Taip pat neįrodyta, kad mokėjimo tvarka
pakeista kokiu nors kitu būdu, pvz., raštu ar abiejų sutarties šalių elgesiu. Kasatorius
sutarties vykdymo sąlygos pakeitimą grindžia įrodinėjimo
ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Dėl jų kasacinis teismas yra pasisakęs
daugelyje nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV
įmonė Autodesk Inc. v. UAB „Arginta“, A. M., bylos Nr. 3K-3-422/06; 2007 m.
gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m.
birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto
savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. vasario 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec–Baltija“,
bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.). Kasaciniame skunde nekeliama nauja įrodymų
vertinimo problema, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas, todėl
plačiau dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo nepasisakoma. Kasacinio skundo
motyvai apie tam tikrų įrodymų netinkamą įvertinimą, įrodymų tinkamumą, teismo
išvadų nepagrįstumą ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo
klausimams. Kasacinis teismas negali paneigti apeliacinės instancijos teismo
išvadų, nes būtų kitaip įvertinti nustatyti faktai bei pateiktas kitoks jų
vertinimas, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik
teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija
nevertina kasacinio skundo argumentų, patvirtinančių ar paneigiančių sutarties
4.7 punkto vykdymo pakeitimą.
Dėl netesybas reglamentuojančių teisės
normų aiškinimo ir taikymo ir jų santykio su ieškovo negautomis pajamomis
Dėl netesybų paskirties, jų, santykio
su nuostoliais, dydžio ir jo pakeitimo ir teismų formuojamos praktikos išsamiai
pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“,
bylos Nr. 3K-7-409/2010.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo,
kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo
nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu
prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).
Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti
prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės
forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo,
kad už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali
reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę:
netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis,
6.258 straipsnis). Tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo
ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą
(CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Netesybų
įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir nuostolių
bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma,
kuri apima mažesniąją. Kasacinio teismo išaiškinta, kad
CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio
pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v.
T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; kt.).
Aptariant
sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos
netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus
nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai
įvykdo sutartinę prievolę (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje
byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos
transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį
civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m.
lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v.
UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr.
3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB
„Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi
šalių sutartyje sutartos netesybos
yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo
atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas
(kasatorius), remdamasis tuo, kad atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti už
nupirktus naftos produktus pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį,
prašė teismo priteisti iš skolininko skolą, nuostolius ir netesybas. Teismai
skolą įvardijo kaip netesybas, tačiau tai nepaneigia priteistos 25 071,31 Lt
sumos pagrįstumo.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala taip pat yra negautos pajamos,
kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismai priteisė
netesybas, bet nustatė jų skirtingą dydį. Taigi priteisus netesybas, nebuvo
pagrindo priteisti nuostolius (juolab kad kreditorius juos prašė priteisti kaip
nuostolius) negautų pajamų
forma. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Pirmosios instancijos teismas
pagrįstai rėmėsi CK 6.258 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už
tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties
sudarymo metu kaip tikėtinus prievolės neįvykdymo padarinius. Priteisus netesybas,
nebuvo pagrindo priteisti ir spėjamų nuostolių, kurių ieškovas neįrodė. Šių
teismų sprendimų dalys, kuriomis priteistas nuostolių atlyginimas, naikintini
ir ieškinys atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria
išspręsta dėl 25 071,31 Lt
priteisimo, paliktina galioti.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
Ieškovas UAB ,,Alauša“ už atsiliepimo į kasacinį skundą
surašymą advokatui sumokėjo 3388 Lt ir tai patvirtina 2010 m. liepos 28 d. PVM
sąskaita–faktūra bei tų pačių metų liepos 29 d. mokėjimo nurodymas. Ieškovui
turėtų būti priteista 1000 Lt. Kasatorius atsakovas UAB „Aris nafta“ sumokėjo
3265 Lt žyminio mokesčio už paduodamą kasacinį skundą. Jam turėtų būti
priteista 2400 Lt (CPK 98 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis). Iš šalių
atitinkamai priteistinos (49,63 Lt) išlaidos, susijusios su procesinių
dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis). Dėl kitų šalių turėtų išlaidų kasacinis
teismas nesprendžia (93 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo
dalį, kuria iš atsakovo UAB „Aris nafta“ priteistas ieškovui UAB „Alauša“ 30
000 Lt nuostolių atlyginimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria priteista iš atsakovo UAB „Aris nafta“ ieškovui
UAB „Alauša“ 88 156,04 Lt nuostolių
atlyginimas, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria priteista iš atsakovo UAB „Aris nafta“ ieškovui UAB
„Alauša“ 25 071,31 Lt palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Alauša“, į.
k. 1836156220, buveinės adresas: Utenio a. 9, Utena, atsakovui
UAB ,,Aris nafta“ į. k. 111792989, buveinės adresas: Mastaičių k., Kauno r., 1400
(vieną tūkstantį keturis šimtus) Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Alauša“, į. k. 1836156220, buveinės adresas: Utenio a. 9, Utena, 40 (keturiasdešimt)
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Priteisti iš atsakovo UAB ,,Aris nafta“ į. k. 111792989, buveinės adresas:
Mastaičių k., Kauno r., 9,63 Lt (devynis litus 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Pranas
Žeimys