Civilinė byla Nr. e2-8814-1025/2020
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01143-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
3.4.1.11.4.3.3.; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.10.5.1;
2.6.29.3; 3.1.7.6; 3.4.1.11.3
KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS
GALUTINIS SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 1 d.
Gargždai
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėja Asta Matulevičienė,
sekretoriaujant Vilmai Drgėlaitei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui V. Z.,
atsakovo atstovui advokatui A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 2 983,31 Eur negrąžintą paskolą, 1 804,16 Eur palūkanas, 879,35 Eur tarpininkavimo mokestį, 16,16 Eur mokėjimo palūkanas, 28,95 Eur delspinigius, 18 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovė administruoja tarpusavio skolinimo platformą (duomenys neskelbtini), kurioje vieni asmenys, kuriems reikalinga paskola (kredito gavėjai) gali elektroniniu būdu teikti paraiškas gauti vartojimo kreditą, o platformoje registruoti fiziniai asmenys investuotojai - skolintojai - dalyvauti aukcione, ir investuoti į tokias paskolas. Atsakovas, kaip kredito gavėjas, elektroniniu būdu pateikė Vartojimo kredito paraišką Nr. oferta_398068 platformoje (duomenys neskelbtini), siekdamas sudaryti Vartojimo kredito sutartį su platformoje registruotais skolintojais. Tarp atsakovo ir skolintojų buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 398068, kurios pagrindu atsakovui skolintojai suteikė 3 000 Eur dydžio paskolą refinansavimui, 44 mėnesių terminui, už 28% metines palūkanas, kurią atsakovas privalėjo skolintojams grąžinti grafike numatyta tvarka. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, skolintojams laiku nepervedė lėšų pagal grafiką ir ieškovė, įgijusi skolintojų vardu teisę, nutraukė sutartį 2020-03-20. Nutraukus sutartį atsakovui atsirado pareiga grąžinti visą kredito sumą 29831,00 Eur, 1804,16 Eur palūkanas, 879,35 Eur mėnesinio tarpininkavimo mokestį, 16,16 Eur mokėjimo palūkanas, 28,95 Eur delspinigius. Sutarties nutraukimas nesustabdė palūkanų skaičiavimo. Taip pat pagal sutarties 2.20 punktą atsakovas įsipareigojo nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už bet kurią teismo pagal šią sutartį priteistą sumą mokėti 18 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. liepos 10 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovo 2 983,31 Eur negrąžintą kreditą, 1 804,16 Eur palūkanų, 879,35 Eur tarpininkavimo mokestį, 16,16 Eur mokėjimo palūkanų, 28,95 Eur delspinigių, 18 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 5 711,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo 2020 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 036,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo. Nurodė, jog ieškovės prašomos priteisti 2 983,31 Eur paskolos nėra grąžinęs, tačiau abejoja dėl ieškovės subjektinės teisės reikalauti priteisti šią sumą ieškovei, o ne paskolos davėjams. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas, elektroniniu būdu sudarydamas sutartis, pasirašė būtent tokio turinio, kokios yra pateiktos teismui. Teigia, jog mokėjimo palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki sutarties nutraukimo dienos. Ieškovės prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis turinio prasme yra paslėptos netesybos, o Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybų ribojimas 0,05 proc. dydžiu taikomas ir nutraukus vartojimo kredito sutartį. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Mano, jog ieškovės paskaičiuotas tarpininkavimo mokestis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, atitinkamai ir ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius, kurie skaičiuojami nuo pradelsto tarpininkavimo mokesčio, taip pat visiškai nepagrįstas. Procesinės palūkanos laikomos kompensacinėmis, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalies imperatyvi nuostata taip pat taikytina ir procesinėms palūkanoms, kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.) ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai (nepriklausomai nuo to, koks jų pavadinimas). Vartojimo kredito davėjas neturi teisės taikyti jokių kitų papildomų mokesčių, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriuo su atsakovo pareikštais prieštaravimais nesutinka. Nurodo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo Platformos Organizatorius, turintis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo V skirsnyje (2015 m. lapkričio 5 d. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo TAR kodas 201518269) įtvirtintas teises ir pareigas, ji yra įrašyta į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą ir jos veikla yra prižiūrima Lietuvos banko. Ieškovė turi teisę tiek administruoti atsakovo skolą, tiek kreiptis į teismą dėl jos išieškojimo. Automatinis skolintojo reikalavimo teisės perleidimas (su teise perleisti trečiajam asmeniui) įvyksta kai organizatorius išsiunčia skolintojui portalo duomenų bazėje turimu el. paštu pranešimą apie automatinį reikalavimo teisės perėmimą. Organizatorius išsiunčia pranešimą paskolos gavėjui apie paskolos ar vartojimo kredito sutarties nutraukimą ir reikalavimo teisės perleidimą portalo duomenų bazėje esančiu el. pašto adresu, ar paskutiniu žinomu paskolos gavėjo gyvenamosios vietos adresu. Automatinis reikalavimo teisės perleidimas laikomas su atidėtu mokėjimu ir organizatorius grąžins skolintojui reikalavimo teisės lėšas, kurias atgaus skolų išieškojimo metu, organizatoriui išskaičius mokesčius, nurodytus paslaugų įkainiuose. Nutraukus su atsakovu sutartį pagal Bendrųjų sąlygų 9.6 punkto sąlygas, bei sutarties 2.20 punktą, atsakovui atsirado pareiga grąžinti visą kredito sumą, iki sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas mokėjimo palūkanas bei kitus pradelstus mokėjimus (delspinigius už 180 d.). Abi nuostatos numato, kad sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo. Skolininko neteisėtas neveikimas ir sutarties pažeidimas, bei dėl šio esminio sutarties pažeidimo nutraukta sutartis ir dėl šios priežasties ieškovės patirti nuostoliai (negautos pajamos) lemia, kad šioje byloje yra visos atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos ir pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Todėl ieškovė reikalauja 1 804,16 Eur sutartinių palūkanų (įskaitant 1 370,01 Eur negautų (pelno) palūkanų pajamų). Pagal Sutarties 2.8 punktą kredito gavėjas įsipareigojo mokėti mėnesinį tarpininkavimo mokestį iki tol, kol visiškai grąžins vartojimo kreditą, o remiantis 2.9 punktu vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito gavėjas sutiko organizatoriui atlyginti minimalius nuostolius, sumokant mėnesinį tarpininkavimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Todėl ieškovė reikalauja viso tarpininkavimo mokesčio sumos, t. y. 879,35 Eur (įskaitant 756,65 Eur negautų tarpininkavimo mokesčio pajamų). Atsakovo įsipareigojimų apskaičiavimo lentelėje apskaičiuoti 0,05 proc. delspinigiai neprieštarauja VKĮ 11(8) str. nuostatoms, skaičiuojami už ne daugiau nei 180 dienų, delspinigiai skaičiuojami ir už tarpininkavimo mokestį. Sutarties 2.20 punkte nurodoma, kad kredito gavėjas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už bet kurią teismo pagal šią sutartį priteistą sumą įsipareigoja mokėti 18 proc. dydžio metines palūkanas. Patirtos bylinėjimosi išlaidos neprieštarauja Teisingumo ministro rekomenduojamiems dydžiams.
Išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas pateikė išvadą. Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus teisės išieškoti skolą nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. vartojimo kredito sutarties su atsakovu, sudarytos ieškovės administruojamoje platformoje, Specialiosios dalies 2.22 papunktyje nustatyta, kad paskolos gavėjui yra aišku ir jis supranta, kad paskolos sutartis yra sudaroma tarp organizatoriaus (ieškovės), paskolos gavėjo (atsakovo) ir skolintojo (paskolos davėjų). Vadovaujantis VKĮ tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir paskolos davėjas gali susitarti dėl skolos išieškojimo būdo ir kainos, t. y. kas vykdys skolos išieškojimą iš vartojimo kredito gavėjo ir kaip bus apmokamos bei paskirstomos su tuo susijusios išlaidos. Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo nurodo, kad vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų vartojimo kredito sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek vartojimo kredito davėjo nuostolių nepadengia vartojimo kredito sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), vartojimo kredito davėjas turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal vartojimo kredito sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai vartojimo kredito sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; jeigu vartojimo kredito davėjas reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai vartojimo kredito sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; vartojimo kredito davėjo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą. Dėl tarpininkavimo mokesčio taikymo nurodo, kad VKĮ nedraudžia vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui be palūkanų, mokamų už pinigų naudojimąsi, taikyti ir kitus mokesčius. Ieškovė turi teisę skaičiuoti ir taikyti tarpininkavimo mokestį už ieškovo, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vykdomas funkcijas, tačiau dėl tokio mokesčio taikymo nutraukus sutartį, turėtų pasisakyti teismas, įvertinęs tarpininkavimo mokesčio paskirtį, sutartinės atsakomybės formą ir kitas bylos aplinkybes. Dėl delspinigių (netesybų) taikymo nurodo, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta „įmokos“ sąvoka turėtų būti suprantama plačiai, kaip vartojimo kredito gavėjo mokėtina mėnesio (ar kito laikotarpio) įsipareigojimų suma pagal sutartį, apimanti tiek grąžinamą vartojimo kredito dalį, tiek palūkanas, taip pat kitas su vartojimo kreditu susijusias išlaidas, pavyzdžiui, tarpininkavimo mokestį. Ieškovė turi teisę VKĮ ir sutartyje nustatytas 0,05 proc. netesybas skaičiuoti nuo visos įmokos, nustatytos sutartyje. Priešingu atveju, laikantis siauresnio „įmokos“ sąvokos aiškinimo, t. y., kad įmoka apima tik grąžinamą vartojimo kredito dalį ir palūkanas, susidarytų situacija, kad vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turėtų teisę taikyti neriboto dydžio netesybas nuo kitų su vartojimo kredito sutartimi susijusių išlaidų, pavyzdžiui, mėnesinio vartojimo kredito sutarties administravimo mokesčio ir pan. Atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties specialiosios dalies 2.15 papunktyje nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus palūkanų mokėjimo terminą bus laikoma, kad jis iš esmės pažeidė sutartį ir organizatorius skaičiuos padidintas palūkanas, kurios nebus laikomos delspinigiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje yra pateikta kasacinio teismo nuomonė, kad bet kokie sąlyginio pobūdžio mokėjimai pagal sutartį, t. y. atliekami tik tada, kai skolininkas pažeidžia sutartį (vėluoja grąžinti kreditą), kvalifikuotini kaip netesybos. Taigi, Lietuvos banko nuomone, minėta ieškovės sutarties nuostata galimai prieštarauja teismų praktikai, todėl teismas turėtų įvertinti, ar ieškovė realiai pasinaudojo minėta sutarties nuostata.
Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė preliminarų teismo sprendimą palikti galioti. Prašė vadovautis ieškinyje bei atsiliepime į prieštaravimus išdėstytomis aplinkybėmis. Papildomai paaiškino, kad ieškovė turi reikalavimo teisę, rėmėsi Lietuvos banko išvada, atsakovui pinigai pervesti. Dėl metinių palūkanų priteisimo, paliko spręsti teismo nuožiūra. Teigė, kad 1804,16 Eur palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. balandžio 15 d., tarpininkavimo mokestis taip pat skaičiuojamas už tą patį laikotarpį. Posėdžio metu atsisakė 16,16 Eur palūkanų priteisimo. Nurodė, kad delspinigiai skaičiuojami nuo įmokos, t. y. kredito įmokos, palūkanų, tarpininkavimo mokesčio sumos, iki sutarties nutraukimo už 180 dienų.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog nesutikimo su ieškiniu pozicija yra išdėstyta prieštaravimuose dėl priimto preliminaraus sprendimo. Teigia, jog nėra aišku, kokio turinio sutartis su ieškove buvo sudaryta, nėra aišku, ką atsakovas pasirašė, nežinia, ar skolintojai perleido reikalavimo teisę į atsakovą, todėl taip pat nėra aišku, ar ieškovė turi teisę reikšti ieškinį. Patvirtino, kad atsakovas buvo prisijungęs prie platformos, gavo paskolą, tačiau sutarties turinio nematė. Dėl palūkanų pritesimo teigė, jog palūkanos turi būti skaičiuojamos iki sutarties nutraukimo. Dėl tarpininkavimo mokesčio pasisakė, jog nutraukus sutartį jokios tarpininkavimo paslaugos nėra suteikiamos. Nurodė, kad 18 procentų procesinės palūkanos yra per didelės, todėl prašė nustatyti 5 procentų dydžio metines palūkanas.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
preliminarus teismo sprendimas keistinas, priimtinas ieškinio dalies reikalavimo atsisakymas ir civilinės bylos dalis nutrauktina, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas ieškovės administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje (duomenys neskelbtini) elektroniniu būdu pateikė paskolos paraišką. 2019 m. rugpjūčio 13 d. tarp atsakovo ir skolintojų bei ieškovės (organizatorės) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 398068, kurios pagrindu atsakovui buvo suteikta 3 000 Eur dydžio paskola, paskolos refinansavimui, 44 mėnesių terminui, už 28 procentus metinių palūkanų. Šią sumą atsakovas privalėjo grąžinti vartojimo kredito mokėjimų grafike numatyta tvarka. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį laiku ir tinkamai nevykdė, skolintojams laiku nepervedė lėšų pagal vartojimo kredito mokėjimų grafiką. Ieškovė, įgijusi skolintojų vardu teisę nutraukti sutartį, 2020 m. kovo 20 d. pateikė atsakovui pranešimą dėl 2019 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties Nr. 398068 nutraukimo, automatinio reikalavimo perėmimo ir reikalavimo nedelsiant grąžinti skolą, palūkanas ir delspinigius. Sutartis nutrauktas 2020 m. kovo 20 d.
Dėl sutarties sudarymo ir ieškovės reikalavimo teisės turėjimo į atsakovą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau) CK 6.167 straipsnio 1–2 dalis pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba nenustatytam asmenų skaičiui (viešoji oferta). Akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu (CK 1.173 straipsnio 1 dalis). Tam, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011).
Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad nebuvo supažindintas su kredito sutarties turiniu, jos nematė. Teismas tokius atsakovo argumentus vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus.
Visų pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas byloje kaip įrodymus pats pateikė vartojimo kredito paraišką (oferta 398068), bendrąją vartojimo kredito sutartį bei (duomenys neskelbtini) portalo naudojimosi sutartį, todėl akivaizdu, kad atsakovas, prisijungęs elektoriniu būdu prie skolinimo platformos Savy, turėjo susipažinti su minėtų dokumentų turiniu, kurie įrodo, kad kreditavimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta.
Antra, atsakovas neneigė, kad būtent jis užpildė paraišką kreditui gauti, kad pinigus gavo. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo ir skolintojų bei ieškovės (organizatorės) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 398068, kredito sutartis atsakovo pasirašyta 2019-08-13, 14.05 val. Kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties turinio, atsakovas pasirašydamas sutartį patvirtino, jog ją perskaitė ir ją pasirašė elektoriniu būdu, ieškovė mokėjimo pavedimais atsakovui bei jo kitiems kreditoriams pervedė prašomą kredito sumą. Iš mokėjimo pavedimų aiškiai matyti, kad kreditas skirtas atsakovui V. L. ir jo kitų kreditų refinansavimui ((duomenys neskelbtini)). Atsakovo atstovas posėdžio metu nurodė, kad atsakovas buvo prisijungęs prie platformos, gavo paskolą, tačiau sutarties turinio nematė. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog sudarydamas sutartį atsakovas galimai neskaitė sutarties sąlygų, neįrodo, jog sutartis nebuvo sudaryta, kad tarp šalių neatsirado sutartinių teisinių santykių, nes kiekvienas asmuo privalo elgtis atidžiai, suprasti veiksmų esmę ir juos kontroliuoti, priešingai, elgiantis nepakankamai rūpestingai, asmuo prisiima su tuo susijusių pasekmių atsiradimo riziką. Taigi, šiuo atveju atsakovas, kaip atsakingas asmuo, turėjo ir galėjo išsamiai susipažinti su sutarties turiniu, kuris buvo jam pateiktas elektorinėje erdvėje, todėl kvestionuoti kredito sutartį dėl atsakovo aplaidaus elgesio, nesusipažinus su sutartimi, nėra pagrindo.
Trečia, atsakovo teiginiai, jog jis parašu nepatvirtino sutarties, laikytini prieštaringi, vertinant teisinį reglamentavimą bei byloje esančių įrodymų visumą. Paraiškos (ofertos) preambulės ix punkte numatyta, kad kredito gavėjo portale atlikti veiksmai (kuriuos patvirtina kredito gavėjo paspaudimas ant mygtuko „sutinku“, pažymėjimas ant „varnelės“, dokumentų ir asmens duomenų pateikimas organizatoriui) yra laikomi kredito gavėjo parašu, turinčiu Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinę galią, o šiais veiksmais patvirtinta paraiška bei Bendrosios sąlygos yra laikomi vienu originaliu dokumentu, sudarytu rašytine forma, ir sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir rašytinė paraiška bei bendrosios sąlygos, patvirtintos kredito gavėjo parašu. Atsakovo atstovas posėdžio teigė, kad Elektroninio parašo įstatymas sutarties sudarymo metu nebegaliojo, tačiau teismas pastebi, kad sutarties pasirašymo metu 2020 m. rugpjūčio 13 d. galiojo Lietuvos Respublikos elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų įstatymas, kurio 5 straipsnio 1 puntas įtvirtina elektroninio parašo galią. Vien ta aplinkybė, kad paraiškoje nurodyta nebegaliojanti akto redakcija, nesuteikia pagrindo teigi, jog sutartis nepasirašyta, juolab, kad atsakovas atliko eilę veiksmų prisijungdamas prie ieškovės administruojamos paskolų sistemos, tokiu būdu išreikšdamas valią sudaryti sutartį.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį, todėl privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Kreditoriui įstatymo draudžiama perleisti: reikalavimą be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis); reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis); reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.) (CK 6.102 str. 3 d.). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis). Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013).
Atsakovas byloje pateikė ieškovės valdomo (duomenys neskelbtini) portalo naudojimosi sutartį, kurios 12.7 punkte nurodyta, kad skolintojas ir paskolos gavėjas sutinka ir patvirtina, kad organizatorius gali perimti skolintojų reikalavimo teises šios sutarties, paskolos ar vartojimo kredito sutarties numatytais atvejais, bei kai tai yra būtina užtikrinti paskolos sutarties vykdymą ir skolos išieškojimą, su tikslu organizatoriui vykdyti visus veiksmus, būtinus tinkamai atstovauti skolintojo interesus ir administruoti skolos grąžinimą. Automatinis skolintojo reikalavimo teisės perleidimas (su teise perleisti trečiajam asmeniui) įvyksta kai organizatorius išsiunčia skolintojui portalo duomenų bazėje turimu el. paštu pranešimą apie automatinį reikalavimo teisės perėmimą. Organizatorius išsiunčia pranešimą paskolos gavėjui apie paskolos (vartojimo kredito) sutarties nutraukimą ir reikalavimo teisės perleidimą portalo duomenų bazėje esančiu el. pašto adresu, ar paskutiniu žinomu paskolos gavėjo gyvenamosios vietos adresu. Automatinis reikalavimo teisės perleidimas laikomas su atidėtu mokėjimu ir organizatorius grąžins skolintojui reikalavimo teisės lėšas, kurias atgaus skolų išieškojimo metu, organizatoriui išskaičius mokesčius, nurodytus paslaugų įkainiuose. Paskolos gavėjas patvirtina, kad skolintojo asmuo neturi jam esminės reikšmės (12.8 punktas). Ieškovė taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) portalo naudojimosi sutartį, kurioje 117.7 ir 11.8 punktuose pakartotos tos pačios sutarties nuostatos, skiriasi tik jų numeravimas.
Teismas pažymi, kad su nurodytomis taisyklėmis privalo susipažinti visi prie ieškovės valdomos skolinimosi platformos (duomenys neskelbtini) siekiantys prisijungti asmenys, t. y. skolintojai ir kredito gavėjai. Taip pat, kaip jau minėta, atsakovas pats teismui teikė šias taisykles, patvirtino, kad šias taisykles gavo el. paštu, vadinasi, su šių taisyklių 12.7 puntu yra susipažinęs, supranta turinį bei esmę, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovo grąžinti paskolą.
Atsakovo atstovas posėdžio metu teigė, kad atsakovas jokio pranešimo dėl sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo nėra gavęs, neaišku nei kam, nei kokiu el. paštu buvo siųsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė 2020 m. kovo 20 m. minėtą pranešimą siuntė el. paštu vitiokaslau@gmail.com. Tuo tarpu atsakovas byloje pateikia susirašinėjimus su ieškovė, kuriuose matyti, kad atsakovo el. pašto adresas yra taip pat vitiokaslau@gmail.com. Iš minėtų duomenų akivaizdu, kad ieškovė 2020 m. kovo 20 m. pranešimą siuntė būtent atsakovui ir apie reikalavimų perleidimą jis buvo informuotas tinkamai.
Būtina pabrėžti ir tai, kad atsakovo pozicija dėl ieškovės reikalavimo teisės taip pat prieštarauja Lietuvos banko išvadai, kurioje nurodyta, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir paskolos davėjas gali susitarti dėl skolos išieškojimo būdo ir kainos. Šiuo atveju ieškovės pateikti duomenys patvirtina, jog toks susitarimas buvo sudarytas.
Taigi, nagrinėjamu atveju, apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovas buvo informuotas 2020 m. kovo 20 d. pranešimu bei apie tai jam turėjo būti žinoma ir iš (duomenys neskelbtini) portalo naudojimosi sutarties nuostatų, taip pat buvo pranešta ir skolintojams išsiunčiant jiems elektoriniais paštais pranešimus, todėl laikytina, kad būtent ieškovė turi teisę reikalauti, jog atsakovas įvykdytų pagal kredito sutartį neįvykdytas prievoles (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 7 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1448-567/2020).
Dėl 2 983,31 Eur negrąžinto kredito
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnio). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).
Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus bei teiktus paaiškinimus, nustatyta, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis). Atsakovui buvo suteiktas 3 000 Eur kreditas paskolų refinansavimui, atsakovas pripažįsta, jog kreditą gavo, lėšos atsakovo prašymu buvo pervestos į jo nurodytas sąskaitas, tačiau atsakovas abejojo ieškovės teise reikalauti priteisti paskolą.
Nagrinėjamu atveju teismas dėl ieškovės subjektinės teisės reikalauti priteisti paskolą iš atsakovo jau pasisakė ir konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti, jog atsakovas įvykdytų pagal kredito sutartį neįvykdytas prievoles (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 7 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo paskolos grąžinimo, į tai, jog atsakovas pripažįsta, jog jam buvo suteiktas kreditas, tačiau prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino, periodinių įmokų nemokėjo, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę. Darytina išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl negrąžintos kredito dalies priteisimo yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 2 983,31 Eur negrąžinto kredito (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.886 str.).
Dėl 1 804,16 Eur palūkanų priteisimo.
Ieškovė ieškiniu prašo priteisti 1804,16 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties pabaigos.
CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio2 dalis). Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė.
Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 straipsnis).
Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitė praktiką dėl palūkanų skaičiavimo ir nutraukimo. Šioje nutartyje kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 54 punktas). Pagal kasacinio teismo praktiką mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos iki sutarties nutraukimo dienos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).
Šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje nustatyto dydžio (metinė palūkanų norma, numatyta sutarties specialiojoje dalyje – 28 proc.) palūkanas už naudojimąsi skolintais pinigais, todėl šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2023 m. balandžio 15 d. kredito sutarties termino pabaigos pagal vartojimo kredito mokėjimo grafiką. Sutartį nutraukus 2020 m. kovo 20 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 1804,16 Eur palūkanas iki sutarties termino pabaigos. Įvertinus pasikeitusią teismų praktiką, ieškovei priteistinos palūkanos skaičiuotinos tik iki sutarties nutraukimo.
Byloje ieškovė pateikė įsiskolinimą sudarančių sumų paskaičiavimo lentelę, kurioje matyti, kad 2020 m. kovo 15 d. atsakovas ieškovei buvo skolingas 434,15 Eur palūkanų, už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 15 d. iki 2020 m. balandžio 15 d. priskaičiuota 61,69 Eur, vadinaisi palūkanos iki sutarties nutraukimo sudaro 444,10 Eur (434,15 Eur + 61,69 Eur / 31 d. x 5 d.). Pažymėtina, kad atsakovas ieškovės pateiktos skaičiavimų lentelės neginčijo, savo paskaičiuotų palūkanų dydžio nepateikė. Taigi, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, į pateiktus ieškovės skaičiavimus, ieškovei iš atsakovo priteistina 444,10 Eur mokėjimo (pelno) palūkanos.
Teismas nurodo, jog bylą nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka, ieškovė negali keisti ieškinio pagrindo ir dalyko (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 430 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovės atsiliepime į prieštaravimus prašymas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisti negautas pajamas (negautas palūkanas po sutarties nutraukimo) šioje byloje nenagrinėtinas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020), kas šiuo atveju reiškia, jog ieškovė reikalavimą dėl negautų pajamų (nuostolių) gali pareikšti kitoje byloje. Taip pat pastabėtina, kad posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino dėl ketinimo kreiptis į teismą, siekiant negautų pajamų priteisimo.
Dėl reikalavimo priteisti 879,35 Eur tarpininkavimo mokestį
Ieškovė taip pat pareiškė reikalavimą dėl 879,35 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo iš atsakovo.
Vartojimo kredito specialiosios dalies – paraiškos (ofertos_ 398068) 2.4 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka sumokėti organizatoriui vartojimo kredito sutarties tarpininkavimo mokestį 258 Eur ir mokėti mėnesinį kas mėnesį 20,40 Eur tarpininkavimo mokestį. Sutarties specialiųjų sąlygų 2.9 punkte šalys numatė, kad kredito gavėjas mokės mėnesinį tarpininkavimo mokestį tol, kol vartojimo kredito gavėjas visiškai grąžins vartojimo kreditą. Vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 1.1 punkte numatyta, kad mėnesinis tarpininkavimo mokestis tai mėnesinis kredito gavėjo organizatoriui mokamas mokestis už suteiktas tarpininkavimo paslaugas iki visiško įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymo. 1.12 punkte apibrėžta sutarties tarpininkavimo mokesčio sąvoka – kredito gavėjo organizatoriui mokamas vienkartinis mokestis už duomenų iš registrų surinkimo, įvertinimo, nemokumo galimybės nustatymo ir asmenų, kurie nori finansuoti paskolą (paskolinti), suradimo, paslaugą.
Šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, joje nusistatė konkretų mokėtiną tarpininkavimo mokestį. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų, ieškovė, sudarydama kredito sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Vartojimo kredito specialiojoje dalyje aiškiai numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti organizatoriui vartojimo kredito sutarties tarpininkavimo mokestį 258 Eur ir mokėti mėnesinį 20,40 Eur tarpininkavimo mokestį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė turi teisę į tarpininkavimo mokesčio priteisimą.
Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas sumokėjo vienkartinį 258 Eur tarpininkavimo mokestį, toliau byloje spręstinas klausimas tik dėl mėnesinio tarpininkavimo mokesčio priteisimo, kurį atsakovas buvo įsipareigojęs mokėti.
Atsakovo atstovas posėdžio metu akcentavo, kad tarpininkavimo mokestis turėtų būti skaičiuojamas iki sutarties nutraukimo momento, nes po sutarties nutraukimo ieškovė jokių paslaugų dėl kreditavimo sutarties atsakovui neteikė. Lietuvos bankas taip pat savo išvadoje nurodė, kad ieškovė turi teisę skaičiuoti ir taikyti tarpininkavimo mokestį už ieškovo, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vykdomas funkcijas, tačiau dėl tokio mokesčio taikymo nutraukus sutartį, turėtų pasisakyti teismas, įvertinęs tarpininkavimo mokesčio paskirtį, sutartinės atsakomybės formą ir kitas bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos banko išvadą dėl tarpininkavimo mokesčio, į tai, kad kreditavimo sutartimi šalys susitarė dėl 20,40 Eur mėnesinio tarpininkavimo mokesčio bei į tarpininkavimo mokesčio paskirtį, sutinka su atsakovo atstovo pozicija dėl tarpininkavimo mokesčio skaičiavimo iki sutarties nutraukimo. Kaip nurodyta bendrųjų sąlygų 1.1 punkte mėnesinis tarpininkavimo mokestis tai mėnesinis kredito gavėjo organizatoriui mokamas mokestis už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Matyti, kad tarpininkavimo mokesčio sąvokos apibrėžimas nėra aiškinamas plačiąja prasme, nėra konkrečiai išvardintos tarpininkavimo paslaugos, todėl teismas laiko, kad tai mokestis, susijęs su skolinimo platformos administravimu, priežiūra ir atnaujinimu, komunikacijomis, informacijos apie klientą tikrinimu, kontaktavimu su klientu ir paskolos davėjais, sutarties derinimu ir pasirašymu, kliento priežiūra/kontrolė vykdant kredito dengimą. Teismas sutinka, kad visos šios nurodytos paslaugos buvo teikiamos atsakovui, atsakovas taip pat neginčija, kad gavo paskolą, kas savaime suponuoja, jog jam buvo teikiamos ir paskolos administravimo paslaugos, tačiau šiuo atveju kritiškai vertintinas tarpininkavimo mokesčio skaičiavimas po sutarties nutraukimo. Teismo nuomone, po kreditavimo sutarties nutraukimo kredito gavėjui tarpininkavimo paslaugos nebeteikiamos, t. y. nevykdo kliento kontrolės (nes jau sutartis nutraukta), kreditorius negauna kredito grąžinimo įmokų, jų neskirsto skolintojams, nesiunčia priminimų/pranešimų ir kt., todėl šiuo atveju pagrindo mėnesinio tarpininkavimo mokesčio priteisimui po 2020 m. kovo 20 d. kredito sutarties nutraukimo nėra.
Nors kredito sutarties specialiųjų sąlygų 2.10 punkte numatyta, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito gavėjas sutinka organizatoriui atlyginti minimalius nuostolius, sumokant tarpininkavimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti tarpininkavimo mokestį, o ne nuostolius tarpininkavimo mokesčio pagrindu. Primintina, kad po kredito sutarties nutraukimo, galimas tik nuostolių priteisimas. Asmuo, kuris reikalauja priteisti nuostolius, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę, šiuo atveju ieškovė minėtų duomenų neteikia. Kaip buvo nurodyta anksčiau, byla yra nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir ieškovė negali tikslinti savo reikalavimo ir dalyko, tačiau gali pareikšti reikalavimą kitoje byloje dėl nuostolių priteisimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus teisinį reglamentavimą ir sutarties turinį (specialiųjų ir bendrųjų sąlygų nuostatas), kasacinio teismo formuojamą praktiką, atsižvelgus į tai, jog ieškovė ieškiniu prašė pritiesti tarpininkavimo mokestį, o ne nuostolius, taip pat atsakovas yra sumokėjęs vienkartinį 258 Eur mokestį, ieškovės reikalavimas priteisti tarpininkavimo mokestį tenkinamas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 146,09 Eur (20,4 Eur x 7 mėn. + 20,4 Eur / 31 d. x 5 d.) tarpininkavimo mokestis.
Dėl 16,16 Eur palūkanų
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 16,16 Eur mokėjimo palūkanų.
Lietuvos bankas išvadoje nurodė, jog sutarties specialiosios dalies 2.15 nuostata, kad kredito gavėjui praleidus palūkanų mokėjimo terminą bus laikoma, kad jis iš esmės pažeidė sutartį ir organizatorius skaičiuos padidintas palūkanas, kurios nebus laikomos delspinigiais, galimai prieštarauja teismų praktikai.
Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog susipažinusi su Lietuvos banko pateikta išvada, reikalavimo dėl 16,16 Eur palūkanų atsisako.
Teismo vertinimu ieškovės pateiktas atsisakymas nuo ieškinio reikalavimo dėl 16,16 Eur palūkanų neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, ieškovei procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės yra žinomos (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės pateiktas ieškinio atsisakymas priimtinas ir civilinė byla dėl 16,16 Eur palūkanų priteisimo nutrauktina (CPK 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).
Dėl delspinigių
CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
Pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punktą, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito gavėjas privalo grąžinti visą paskolos sumą, iki sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas mokėjimo palūkanas bei kitus pradelstus mokėjimus (delspinigius už 180 d.). Sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo. Tokia pati sąlyga numatyta ir kredito sutarties specialiųjų sąlygų 2.20 punkte.
Pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktą, tuo atveju, kai kredito gavėjas laiku neperveda lėšų pagal kredito grąžinimo grafiką ir mokėjimo pranešimą į atsiskaitomąją sąskaitą, yra laikoma, kad kredito gavėjas netinkamai vykdo savo įsipareigojimus ir papildomai privalo mokėti: 9.1.1. nuo pirmos mokėjimo praleidimo dienos - delspinigius nuo pradelsto kredito ir palūkanų už kiekvieną pradelstą dieną, kurie bus laikomi kredito davėjų lėšomis; 9.1.2. nuo pirmos mokėjimo praleidimo dienos – delspinigius nuo pradelsto tarpininkavimo mokesčio už kiekvieną pradelstą dieną, kurie bus laikomi organizatoriaus lėšomis. Pavėluotų įmokų mokėjimo atveju Kredito gavėjas moka 0,05 % delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną (kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punktas, specialiųjų sąlygų 2.12 punktas).
Kaip matyti iš ieškovės pateiktos palūkanų ir mokesčių lentelės bei įsiskolinimą sudarančių sumų paskaičiavimo lentelės, delspinigiai yra pagrįstai paskaičiuoti pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktą ir specialiųjų sąlygų 2.12 punktą. Pažymėtina, kad atsakovas savo skaičiavimų dėl delspinigių dydžio neteikė, neginčijo prašomų priteisti delspinigių. Kadangi atsakovas savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė, sutartimi šalys susitarė dėl delspinigių bei numatė jų skaičiavimą, yra pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl delspinigių priteisimo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 28,95 Eur sutartinių delspinigių.
Dėl 18 procentų metinių procesinių palūkanų.
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 18 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes šalys taip buvo sutarusios sutartimi.
Teismas nurodo, jog procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Taigi tokio prašymo patenkinimą lemia ieškinio pagrįstumas ir jo tenkinimo galimybė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-47/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2011).
CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Taigi didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).
Pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą, kredito gavėjas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už bet kurią teismo pagal šią sutartį priteistą sumą įsipareigojo mokėti 18 procentų dydžio metines palūkanas. Vartojimo kredito sutarties 2.20 punkte numatyta, kad kredito gavėjas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už bet kurią teismo pagal šią sutartį priteistą sumą įsipareigoja mokėti 18 procentų dydžio metines palūkanas.
Taigi nagrinėjamo ginčo atveju šalys buvo susitarę dėl didesnių, nei nustatytos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje (t. y. 5 procentų dydžio metinių palūkanų) procesinių palūkanų, kurios šalių susitarimu buvo nustatytos kaip 18 procentų dydžio metinės palūkanos ir kurias atsakovas laiko akivaizdžiai per didelėmis ir prieštaraujančiomis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei prašo jas sumažinti iki įstatyme nustatyto 5 procentų dydžio metinių palūkanų.
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006.) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sutartyje numatytos 18 procentų dydžio metinės palūkanos yra per didelės ir neatitinkančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei reiškia nepagrįstą kreditorės praturtėjimą.
Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodytas sąrašas aplinkybių, kurias teismai turi įvertinti mažindami palūkanas. Metinis palūkanų normos dydis yra vienas iš veiksnių dėl procesinių palūkanų mažinimo. Nagrinėjamu atveju kredito sutartis sudaryta 2019 m. rugpjūčio 13 d., tuo metu Lietuvos banko duomenis metinė palūkanų norma buvo 11,16, kas akivaizdžiai viršija šalių sutartą dydį ir tai prieštarauja sąžiningumo bei teisingumo principams.
Sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertė. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, taikant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).
Nagrinėjamu atveju atsakovas atitinka vartotojo sąvoką, todėl jam taikytinas vartotojo teisių apsaugos institutas, kurio normos saugo silpnesniąją šalį ir įpareigoja verslininką atsižvelgti į vartotojo interesus. Atsakovas yra fizinis asmuo, vartotojas, tuo tarpu ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkas, rinkoje užsiimantis paskolų administravimu bei išieškojimu, kuris taip pat analizuoja bei, prieš suteikiant vartojimo kreditą, įvertina kliento mokumą. Bylos duomenis šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 2.20 punktas, kuriame numatyta 18 procentų dydžio metinių palūkanų norma, įtrauktas kredito įstaigos iniciatyva į standartines sutarties sąlygas. Sutartis sudaryta prisijungimo būdu, taikant standartines sutarčių sąlygas, kurios individualiai su atsakovu nebuvo aptartos. Atsakovui teikto kredito paskirtis buvo kitų paskolų refinansavimas, todėl galimai atsakovas, siekdamas sumažinti savo kreditorinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, neturėjo kito pasirinkimo ir sutiko dėl sutartyje numatytų 18 procentų metinių palūkanų. Nurodytų aplinkybių visuma rodo, jog nustatant 18 procentų metines palūkanas, ieškovė nepagrįstai naudojosi savo kaip stipresnės šalies padėtimi.
Esant visoms išvardytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad sutartimi nustatytos 18 procentų procesinės palūkanos yra aiškiai per didelės ir pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), suteikia perdėtą pranašumą ieškovei, todėl yra pagrindas palūkanas sumažinti iki įstatyme įtvirtintos penkių procentų dydžio metinių palūkanų normos (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo dienos 2020 m. liepos 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nuo priteistos 3 602,45 Eur sumos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Ieškovė byloje pateikė duomenis, kad patyrė 2 440 Eur bylinėjimosi išlaidų – 64 Eur žyminio mokesčio, 2 376 Eur už teisines paslaugas, o atsakovas – 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad šalių bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka Teisingumo ministro rekomenduojamiems dydžiams.
Iš dalies (63,07 proc.) tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistina 1 538,91 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės priteistina 491,54 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260 straipsniais, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 424, 428 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 8 dalimi, teismas,
n u s p r e n d ž i a:
pakeisti Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. liepos 10 d. preliminarų sprendimą.
Priimti ieškovės (duomenys neskelbtini) atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo ir civilinės bylos dalį atsakovui V. L. dėl 16,16 Eur (šešiolikos eurų ir 16 ct) mokėjimo palūkanų priteisimo nutraukti.
Priimti galutinį sprendimą – priteisti iš atsakovo V. L. 2 983,31 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ir 31 ct) negrąžinto kredito, 444,10 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt keturių eurų ir 10 ct) palūkanų, 146,09 Eur (vieno šimto keturiasdešimt šešių eurų ir 9 ct) tarpininkavimo mokesčio, 28,95 Eur (dvidešimt aštuonių eurų ir 95 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 3 602,45 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų dviejų eurų ir 45 ct) sumą nuo bylos iškėlimo (2020 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 538,91 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir 91 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės (duomenys neskelbtini) 491,54 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt vieną eurą ir 54 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. L. naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.
Teisėja Asta Matulevičienė