Administracinė byla Nr. AS-597-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01669-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl išvadų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. gegužės 18 d. gautas pareiškėjo A. K. skundas atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijai, Lietuvos evangelikų reformatų senjoratui, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai-Sinodui dėl Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvadų Nr. (8.3.46.)-7R-12098639, Nr. (8.3.46.)-7R-12098558 ir Nr. (8.3.46.)-7R-12098419 panaikinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvadas Nr. (8.3.46.)-7R-12098639, Nr. (8.3.46.)-7R-12098558 ir Nr. (8.3.46.)-7R-12098419 dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įrašymo į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir Registras).

Teismas vertindamas skundžiamas Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvadas kaip individualius teisės aktus pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo aspektu, darė išvadą, kad skundžiamos išvados pareiškėjo teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms) įtakos neturi. Pasisakė, jog ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia tam tikras teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nors pareiškėjas teismui pateiktame skunde teigė, kad skundžiamomis Teisingumo ministerijos išvadomis pažeidžiama jo teisė dirbti kunigu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios maldos namuose bei atstovauti šias bendrijas, tačiau teismas sprendė, kad veikti minėtų bažnytinių bendrijų vardu pareiškėjas neturi teisės nuo 2015 m. balandžio 9 d. Nurodė, kad tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir pareiškėjo su skundu teismui pateikti valstybės įmonės Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstiniai sąrašai su istorija, iš kurių matyti, jog pareiškėjas teisę veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos vardu ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardu turėjo iki 2015 m. balandžio 9 d., veikti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas vardu pareiškėjui teisė suteikta nebuvo. Be to, nuo 2000 m. pareiškėjas į vidinės bažnytinės valdymo institucijos sinodo kolegijos (konsistorijos) sudėtį (narius) niekada nebuvo išrinktas jokio teisėtai susirinkusio Lietuvos evangelikų reformatų sinodo suvažiavimo priimtu kanonu ar memorialu; teisėtai veikiantis Lietuvos evangelikų reformatų sinodas pareiškėjui nesuteikė įgaliojimų atstovauti nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija“, nei juridinio asmens „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia“; todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neturi teisės vadintis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu ir niekada tokios teisės neturėjo.

Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad teigti, kad skundžiamomis Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvadomis Nr. (8.3.46.)-7R-12098639, Nr. (8.3.46.)-7R-12098558 ir Nr. (8.3.46.)-7R-12098419 dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įrašymo į Registrą yra pažeistos pareiškėjo teisės, nebuvo jokio pagrindo. Pažymėjo, jog net ir panaikinus ginčijamas išvadas, pareiškėjo teisinė padėtis (teisės ir pareigos) realiai nepasikeistų.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti klausimą teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamojoje nutartyje nurodytas atsisakymo priimti skundą pagrindas prieštarauja parašytiems motyvams. Šių motyvų esmę sudaro nepagrįsta teismo išvada, kad skundžiamos išvados pareiškėjo teisiniam statusui įtakos neturi. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia išvada galėjo būti padaryta tik išsprendus bylą iš esmės ir nustačius tokias aplinkybes, kurias teisėja mano esant nustatytomis,sprendžiant skundo priėmimo klausimą. Pareiškėjo manymu svarstydama skundo priėmimo klausimą, teisėja ne tik nesivadovavo įstatymu, bet ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo esmę. Nurodo, kad pareiškėjo skundo esmę sudaro tai, kad Teisingumo ministerija priimtomis ir skundžiamomis išvadomis pakeitė įregistruotų religinių bendrijų (juridinių asmenų) pavadinimus, nesilaikydama įstatymo, nustatančio juridinių asmenų pavadinimo keitimo tvarką. Pasak pareiškėjo Teisingumo ministerija skundžiamomis išvadomis, pažeisdama įstatymą, buvusių pavadinimų pakeitimu neteisėtai nutraukė buvusių juridinių asmenų veiklą, sudarydama sąlygas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai Unitas Lithuaniae-sinodas neteisėtai veikti kitų juridinių asmenų vardu. Skundžiamomis Teisingumo ministerijos išvadomis buvo pažeisti ne tik elementarūs teisės principai, bet ir pareiškėjo teisės dirbti evangelikų reformatų kunigu, nes akivaizdu, kad neteisėtai nutraukus bažnyčios, kaip juridinio asmens veiklą, joje kunigu dirbęs asmuo nebetenka šios teisės. Tvirtina, kad Teisingumo ministerijos išvados yra individualūs teisės aktai, kurių teisėtumas turėtų būti tikrinamas teismo, jei dėl jų yra paduotas skundas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų senjorato vardu kunigas R. S. ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo vardu, kunigas T. Š. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti, o skundžiama nutartis turi būti palikta nepakeista. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Teisingumo ministerijos skundžiamos išvados pareiškėjo teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms) įtakos neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis, kurios pagrindu buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad skundžiamomis Teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvadomis Nr. (8.3.46.)-7R-12098639, Nr. (8.3.46.)-7R-12098558 ir Nr. (8.3.46.)-7R-12098419 dėl tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos pasikeitusių duomenų įrašymo į Registrą yra pažeistos pareiškėjo teisės, taip pat pažymėjo, jog net ir panaikinus ginčijamas išvadas, pareiškėjo teisinė padėtis (teisės ir pareigos) realiai nepasikeistų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo, vilkinimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-421/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-327-492/2017 ir kt.).

Pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Įvertinus pareiškėjo skundo pobūdį, nėra teisinio pagrindo daryti tokios išvados.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog skundžiamomis atsakovės išvadomis neteisėtai buvo nutraukta Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos, Registre įregistruotos 1998 m. sausio 26 d., kurios vardu teisę veikti nuo 2011 m. sausio 24 d. turėjo ir pareiškėjas, ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios, Registre įregistruotos 2003 m. balandžio 2 d., kurią atstovaujančiu asmeniu įregistruotas pareiškėjas, veikla, pažeidžiant pareiškėjo teisę dirbti kunigu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios maldos namuose bei atstovauti šias bendrijas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi LVAT sprendimais administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, Nr. A-1069-502/2015, Nr. A-1293-575/2017 kurių pagrindu nustatė, jog jau 2015 m. balandžio 9 d. Teisingumo ministerijos išvadomis buvo įregistruoti juridinių asmenų – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos duomenų pakeitimai, patvirtinant asmenis, turinčius teisę veikti šių bendrijų vardu ir tai, kad šiais pakeitimais pareiškėjui nebuvo suteikti įgaliojimai veikti minėtų bažnytinių juridinių asmenų vardu.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, ir vertina, kad šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiamos išvados pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos asmens teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Sprendžia, kad tik nagrinėjant bylą iš esmės galima būtų išsiaiškinti, ar atsakovo išvados iš tiesų lėmė pareiškėjo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Irmantas Jarukaitis

                                                                                                            Dalia Višinskienė