Civilinė byla Nr. e2A-415-186/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02260-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.1.2.4.1.4; 2.4.2.9; 2.6.12

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,GERUDA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „GERUDA“ ir A. P. dėl pažeistos bendraturčio pirmenybės teisės gynimo perkeliant jam pirkėjo teises ir pareigas. Trečiasis asmuo notarė Lilija Šilerienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. S. pareiškė teisme ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB, bendrovė) „GERUDA“ ir A. P.. Prašė: 1) pripažinti negaliojančia (apsimestine) tarp UAB „GERUDA“ ir A. P. 2016 m. liepos 27 d. sudarytą mainų sutartį Nr. 1-8710 (toliau – Sutartis); 2) šią Sutartį laikyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi; 3) pagal nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas į 817/15834 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į 919/4950 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į 1279/6893 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypų dalys); 4) priteisti iš ieškovės J. S. atsakovui A. P. 271 350 Eur dydžio pinigų sumą, sumokant šią sumą atsakovui per 30 dienų terminą nuo byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti iš atsakovo A. P. atsakovei UAB „GERUDA“ butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), bei 137 350 Eur piniginę priemoką; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais bendraturčiais priklauso Vilniuje esantys trys nutarties 1 punkte paminėti žemės sklypai. Sutartimi atsakovas A. P. perleido atsakovės UAB „GERUDA“ nuosavybėn Sutartyje įrašytas Žemės sklypų dalis, kurių bendra kaina šalių susitarimu sudarė 271 350 Eur, o bendrovė „GERUDA“ mainais A. P. perdavė asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), (kaina 124 000 Eur), su ten pat esančiu garažu (kaina 10 000 Eur) ir sumokėjo A. P. 137 350 Eur dydžio piniginę priemoką.
3. Ieškovės teigimu tikroji atsakovų valia buvo sudaryti ne mainų, o Žemės sklypų dalių pirkimo–pardavimo sandorį. Sudarant mainų sutartį iš ieškovės, kaip bendraturtės, neteisėtai atimta jai įstatymo suteikta pirmenybės teisė pirkti Žemės sklypų dalis. Ši ieškovės teisė turi būti apginta mainų sutartį pripažįstant apsimestiniu sandoriu ir perkeliant ieškovei Žemės sklypų dalių pirkėjos UAB „GERUDA“ teises ir pareigas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino: pripažino 2016 m. liepos 27 d. tarp UAB „GERUDA“ ir A. P. sudarytą mainų sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, perkėlė ieškovei J. S. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį, priteisė iš ieškovės J. S. atsakovei UAB „GERUDA“ 271 350,00 Eur, nustatė, kad Butas bei A. P. išmokėta 137 350 Eur dydžio priemoka lieka atsakovo A. P. nuosavybe, priteisė ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis 2 912,41 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. 2017 m. spalio 16 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriame nustatė, jog iš ieškovės J. S. atsakovei UAB „GERUDA“ priteista 271 350 Eur suma turi būti sumokėta atsakovei per 30 dienų terminą nuo byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė J. S. yra žemės sklypų, kurių dalys perleistos Sutartimi, bendraturtė, nustatė, kad gretimų žemės sklypų dalis mainų bei pirkimo-pardavimo sutartimis, sudarytomis su fiziniais asmenimis, tame tarpe su R. P., nuosavybėn yra įsigijusios UAB „Posūkis“ ir V. K., nustatė, kad V. K. yra UAB „GERUDA“, UAB „Posūkis“, valdybos narė, kad UAB „Jurgena“ yra UAB „GERUDA“ akcininkė, UAB „Posūkis“ akcininke yra UAB „Jurgena“, kad bendrovės „GERUDA“, „Jurgena“ bei „Posūkis“ yra Gariūnų verslo parką administruojančios įmonės.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų.
8. Teismas nurodė, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.
9. Teismas pažymėjo, jog sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, leidžia savininkui pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių, be kita ko, ir bendraturčių pirmenybės teisės, įtvirtintos CK 4.79 straipsnyje, CK 1.5 straipsnyje įrašytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu.
10. Teismas nurodė, jog tuo atveju, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Atkreipė dėmesį, kad butą ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini), UAB „GERUDA“ įgijo 2016-07-19 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, 2016 m. liepos 27 d. mainų sutarties pagrindu šis nekilnojamas turtas perleistas A. P., todėl šios sutartys turi būti aiškinamos ne izoliuotai, o kartu.
11. Dėl mainų sandorio teismas nurodė, kad jo esmė – išvengti kelių atskirų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, kai šio sandorio šalys turi turtą, kuris dėl savo individualių savybių tinkamas ir norimas įgyti kiekvienos iš sandorio šalių. Būtent dėl tos aplinkybės, kad viena mainų sandorio šalis turi konkretų turtą, kuris dėl individualių jo savybių reikalingas kitai sandorio šaliai (ir atvirkščiai), o vienos iš šalių turto bendraturtis tokiomis savybėmis pasižyminčio turto neturi ir negali jo pasiūlyti, įstatymas neįpareigoja mainų sandorio šalis pasiūlyti tokiam bendraturčiui pirmenybės teise įsigyti mainomą turto dalį, nes priešingu atveju, bendraturčiui pasinaudojus tokia teise ir įsigijus norimą mainyti turto dalį, tos dalies savininkas negautų to, ko siekė, t. y. būtų neproporcingai apribota jo galimybė pasirinkti pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį – negautų jam dėl konkrečių individualių požymių svarbaus turto, kurį turi trečiasis asmuo, o ne bendraturtis.
12. Teismas konstatavo, kad atsakovai sudaryti mainų sutartį susitarė dar iki UAB „GERUDA“ įgyjant Butą: A. P. pats surado jam patinkantį butą su garažu, jį apžiūrėjo bei nurodė bendrovei „GERUDA“. Tai reiškia, kad A. P. siekė įsigyti būstą, tačiau nesiekė įgyti tam tikro UAB „GERUDA“ priklausančio, individualiais, A. P. itin svarbiais, reikšmingais požymiais pasižyminčio turto, todėl nebuvo objektyvios būtinybės sudaryti mainų sutartį tarp atsakovų. Teismas sprendė, kad atsakovų sudaryto mainų sandorio esmė buvo išvengti turto bendraturčių, taip pat ir ieškovės, pirmenybės teisės įgyvendinimo, užkertant jiems kelią įsigyti turto dalį. UAB „GERUDA“ niekada nebuvo suinteresuota pirkti Butą, šis turtas įgytas siekiant sudaryti mainų sutartį bei įgyvendinti esminį atsakovės UAB „GERUDA“ tikslą – įgyti Žemės sklypų dalis. Tokią išvadą, teismo teigimu, patvirtina ir aplinkybė, jog pagal mainų sutartį UAB „GERUDA“ išmokėjo Buto kainą viršijančią priemoką.
13. Remdamasis nutarties 6 – 12 punktuose išdėstytais motyvais, teismas Sutartį pripažino apsimestine, kvalifikavo ją galiojančia pirkimo pardavimo sutartimi. Kadangi atsakovas A. P. sudarant Sutartį nesilaikė CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos pranešti bendraturčiams apie tai, kad ketina parduoti jam nuosavybės teise priklausančias turto dalis ir taip pažeidė ieškovės pirmenybės teisę pirkti Žemės sklypų dalis ta kaina bei tokiomis pat sąlygomis kaip UAB „GERUDA“, teismas sprendė, jog ieškovės teisės turi būti ginamos perkeliant jai pirkėjos teises ir pareigas pagal Sutartį.
14. Spręsdamas restitucijos klausimą, teismas, pažymėjęs, jog atsakovas A. P. Sutartimi įsigijo šeimos būstą, kurį įsirengė pagal šeimos poreikius, kad Butą UAB „GERUDA“ įgijo būtent mainų sandoriui sudaryti, sprendė, jog ieškovės prašomos restitucijos (aprašyta nutarties 1 p.) taikymas neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas nutarė, jog nagrinėjamu atveju šalių interesus labiausiai atitiks toks restitucijos būdas: iš ieškovės J. S. atsakovės UAB „GERUDA“ naudai priteisti Žemės sklypų dalių vertę, o Butą ir 137 350 Eur priemoką palikti atsakovui A. P.. 

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „GERUDA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus bei priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Sutartis negalėjo būti vertinama kaip apsimestinis sandoris, kadangi atitiko tikrąją šalių valią bei nepažeidė jokių trečiųjų šalių interesų. Vadovaujantis fundamentaliu sutarčių laisvės principu, atsakovai turėjo teisę sudaryti tokį sandorį bei nustatyti jo sąlygas, atitinkančias abiejų sandorio šalių vidinę valią. Atsakovai neketino ir neprivalėjo sudaryti turto pirkimo — pardavimo sutarties. Teismas ignoravo atsakovų pateiktus paaiškinimus, todėl nebuvo tinkamai nustatytas Sutarties sudarymo aplinkybių visetas.
2. Prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas. Sutarties šalys nuo pirmojo susitikimo ir derybų pradžios turėjo tvirtą ir aiškų ketinimą – mainyti nekilnojamąjį turtą, o ne jį pirkti / parduoti. Atsakovė UAB „GERUDA" dėl savo vykdomos veiklos buvo suinteresuota įgyti nuosavybės teises į Žemės sklypų dalis, o atsakovas A. P. buvo suinteresuotas išmainyti jam priklausančias Žemės sklypų dalis į jam tinkantį šeimos būstą. Nesant sandorio valios trūkumų, nebuvo pagrindo pripažinti Sutartį apsimestine.
3. Atsakovai nėra tiesiogiai susiję nei artimais giminystės, nei pavaldumo ar darbo santykiais, anksčiau nėra sudarę sandorių. Atsakovas A. P. inicijavo Sutarties sudarymą kreipdamasis į UAB „GERUDA". Jau pirmojo pokalbio metu atsakovas nurodė, kad jam priimtinas sandoris mainų forma, kadangi jis dairosi būsto savo šeimai. UAB „GERUDA" priklausantys kotedžas ir namų valda atsakovo A. P. netenkino. Nuosekliai siekiant atsakovų užsibrėžtų tikslų UAB „GERUDA" nuosavybės teise įgijo Butą kuris atitiko atsakovo A. P. interesus. Šie atsakovų veiksmai atitiko atsakovų valią sudaryti būtent mainų sutartį.
4. Atsakovams buvo priimtina ir tinkama mainų sutarties sudarymo forma, išmainytos Žemės sklypų dalys A. P. objektyviai nebuvo reikalingos. Žemės sklypų dalis atsakovas A. P. paveldėjo iš savo motinos R. P., kuri per 2010-2013 metus išmainė jai nuosavybės teise priklausiusias žemės sklypų dalis su atsakove UAB „GERUDA" susijusiais asmenims sudarydama keturis mainų sandorius. A. P. kreipėsi į UAB „GERUDA" siekdamas sudaryti analogišką sandorį. Joks ankstesnių sandorių ydingumas ar neteisėtumas nebuvo nustatytas.
5. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė UAB „GERUDA" nediferencijuoja asmenų, iš kurių nuosavybės teise įgyja žemės sklypus ar jų dalis, t. y. atsakovei nebuvo svarbu, kuris asmuo pasiūlys viena ar kita forma įsigyti jam priklausantį turtą, tačiau svarbios buvo dvi aplinkybės: kad turtas būtų perleidžiamas tiesiogiai (be tarpininkų) ir, kad turtas būtų perleidžiamas už rinkos kainą. Atsakovei UAB „GERUDA" niekada nebuvo svarbi sandorio forma. Teritorijoje, kurioje yra Žemės sklypų dalys, buvo normali ir įprasta praktika vykdyti ne tik pirkimo – pardavimo sandorius, bet ir mainus, kurie yra tinkama ir įstatymo leidžiama priemonė įgyti nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas vertino tik du sandorius – Buto pirkimo-pardavimo sutartį bei Sutartį ir visiškai neįvertino šalių ketinimų bei derybų iki Sutarties sudarymo, ignoravo iki tol galiojusią mainų bei pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo praktiką.
6. Sutartimi įsipareigota sumokėti piniginė priemoka yra įstatymo leidžiama ir nedaro sandorio negaliojančiu ar apsimestiniu. CK 6.433 straipsnio 2 dalis dispozityviai leidžia sandorio šalims susitarti dėl kainų skirtumo kompensavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priemokos sumokėjimą ir/ar priemokos sumą vertino kaip sandorio ydingumą.
7. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nevertino byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktos notarės pozicijos, kuri taip pat patvirtino, jog sudarant Sutartį buvo įsitikinta tikrąja šalių valia ir tai, kad sandoris neturi jokių kitų trukumų.
8. Pirmosios instancijos teismo išvada, neva Butas buvo perkamas specialiai tam, kad būtų sudaroma Mainų sutartis, taip pat nėra teisinga ir pagrįsta, kadangi teismas pakankamai izoliuotai vertino tik du sandorius, o ne visas jų sudarymo priežastis ir aplinkybes. Taip pat neteisingai padaryta ir išvada, jog atsakovė UAB „GERUDA" neturėjo nuosavybės teise turto, kurį norėjo mainyti kitas atsakovas. Atvirkščiai, tuo metu, kai buvo sudaryta Sutartis, UAB „GERUDA" turėjo nuosavybės teise turtą (Butą), kuris buvo būtent toks individualiais požymiais apibūdintas turtas, į kurį atsakovas A. P. norėjo mainyti turimas Žemės sklypų dalis.
9. Skundžiamu sprendimu neįvertinta, kad atsakovų valia sudaryti mainus atsirado tuomet, kai buvo gautas A. P. pasiūlymas sudaryti tokią sutartį, t.y. pateikta oferta, o galutinai susiformavo tik tuomet, kai UAB „GERUDA" jau turėjo atsakovui A. P. individualiais požymiais tinkamą turtą ir tik tuomet buvo gautas kitos šalies (UAB „GERUDA") akceptas ir laikoma, kad Sutartis yra sudaryta. Todėl skundžiamo sprendimo išvada dėl ginčijamo sandorio dirbtinumo ir/ar apsimestinumo, yra neteisėta, pažeidžianti atsakovų interesus bei sutarčių laisvės principą.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė J. S. prašo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
1. Tai, kad atsakovai pagal sutarties laisvės principą turi teisę sudaryti ir formaliai sudarė pasirinkto turinio ir formos sandorį – mainų sutartį, a priori dar nereiškia, kad sudarytas sandoris negalėjo būti apsimestinis. Konkretaus ginčijamo mainų sandorio atveju objektyvios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad atsakovų valia buvo kitokia, o mainų sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti kitą, tarp atsakovų sudarytą tikrąjį sandorį (pirkimo-pardavimo), tokiu būdu apeinant ieškovės ir kitų žemės sklypų bendraturčių turimą pirmenybės teisę į parduodamos žemės dalies pirkimą.
2. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė UAB „GERUDA“, kaip viena iš trijų susijusių Gariūnų verslo parką administruojančių įmonių, įgyvendinančių tikslą įsigyti nuosavybėn aplink šį verslo parką esančios teritorijos žemės sklypus, buvo suinteresuota tiesiog „įsigyti“ nuosavybėn atsakovo A. P. turimas Žemės sklypų dalis, atsakovei niekada nebuvo itin svarbi sandorio forma. Vadinasi atsakovei UAB „GERUDA“ nebuvo jokio poreikio ir būtinybės daryti mainus ir ji paprasčiausiai galėjo Žemės sklypų dalis iš A. P. nusipirkti, sumokėdama A. P. jų kainą. Vietoj to atsakovai pasirinko visai kitą, nelogišką ir komplikuotą kelią – iš pradžių dirbtinai „sukurti“ atsakovei UAB „GERUDA“ būsimų mainų objektą, kurio ji neturėjo, o paskui jį išmainyti į A. P. turimas Žemės sklypų dalis.
3. Apeliantės pozicija, kad atsakovų valia sudaryti mainų sutartį atsirado tuomet, kai A. P. pateikė atsakovei UAB „GERUDA“ pasiūlymą sudaryti tokią sutartį, o mainų sutarties sudarymo metu UAB „GERUDA“ jam reikalingą mainomą daiktą jau „turėjo“, kas neva daro mainus ir atsakovų ketinimus dėl jų „tikrais“, yra nesąžininga, nes Buto pirkimo-pardavimo sandoris ir vėlesni manai yra tarpusavyje akivaizdžiai susiję. Butą UAB „GERUDA“ įsigijo tik prieš šešias dienas iki Sutarties pasirašymo ir turėdama tikslą sudaryti mainų sutartį.
4. Atsakovų tikrąją valią atlikti pirkimą-pardavimą, o ne mainus, atskleidžia ir tai, kad mainomi daiktai buvo akivaizdžiai/neprotingai nelygiaverčiai – atsakovės UAB „GERUDA“ piniginė priemoka A. P. buvo netgi didesnė už visų jo „mainytų“ daiktų kainą, tuo realiai atlikdama ne mainomų daiktų kainos skirtumo, o mokėjimo/atsiskaitymo už įgyjamą daiktą (t.y. pirkimo) funkciją. Nors įstatymas ir nereikalauja visiško mainomų daiktų kainos vienodumo bei numato priemokos dėl kainų skirtumo sumokėjimo galimybę, tačiau neprotingai didelis mainomų daiktų kainos skirtumas ir jo kompensavimo tikslu mokama neproporcingai didelė priemoka iškreipia pačių mainų sutarties esmę ir paskirtį bei liudija apie visai kito sandorio, kurio esminė sąlyga yra įgyjamo nuosavybėn daikto kainos sumokėjimas, sudarymą tarp šalių, t.y. apie pirkimą-pardavimą.
5. Atsakovės UAB „GERUDA“ apeliaciniame skunde nurodomas Žemės sklypų įsigijimo tikslas „tenkinant visuomenės poreikį ateityje juose įrengti tinkamas ir nemokamas automobilių stovėjimo aikšteles“ mainų sandorio tikrumo neįrodo ir jo apsimestinumo nepaneigia.
6. Apeliantė nepagrįstai aiškina, kad teismas neva nevertino byloje trečiuoju asmeniu įtrauktos notarės, tvirtinusios sandorį, pozicijos, jog sudarant mainų sandorį buvo įsitikinta tikrąja šalių valia ir, kad sandoris neturi jokios valios trūkumų. Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens poziciją išnagrinėjo ir įvertino (sprendimo 6-7 psl.). Notarė paaiškinimus pateikė ne kaip objektyvus ir nešališkas liudytojas, o kaip trečiasis asmuo, veikiantis atsakovų pusėje.
7. Mainų sutarties sudarymo apsimestinumą netiesiogiai patvirtina ir atsakovės UAB „GERUDA“ tikslas paversti gretimą teritoriją savo verslo aptarnavimui reikalingomis automobilių stovėjimo aikštelėmis bei su atsakove UAB „GERUDA“ ir atsakovu A. P. tiesiogiai susijusių asmenų tarpusavyje sudaryti panašūs tos teritorijos žemės sklypų pirmųjų dalių įsigijimo mainų sandoriai. Atsakovė UAB „GERUDA“ pripažino, jog ginčijama mainų sutartis yra nuosekliai susijusi su UAB „POSŪKIS“ bei pastarosios įmonės ir atsakovės valdybos narės V. K. veiksmais praeityje per mainų sandorius iš atsakovo A. P. motinos R. P. įsigyjant dalis kituose keturiuose tos pačios teritorijos žemės sklypuose.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Nenustačius Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).
18. Byloje nustatyta (nutarties 1 – 3 p.), kad atsakovai UAB „GERUDA“ ir A. P. 2016 m. liepos 27 d. sudarė mainų sutartį, pagal kurią UAB „GERUDA“ įgijo nuosavybės teisę į A. P. priklausiusias Žemės sklypų dalis ir sumokėjo A. P. mainomų daiktų kainų skirtumą, o A. P. įgijo nuosavybės teisę į Butą. Ieškovė J. S. siekia įrodyti, kad atsakovų tikroji valia buvo sudaryti Žemės dalių pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu atsakovai nuosavybės į Žemės sklypų dalis perleidimą įformino mainų sutartimi siekdami neleisti ieškovei, kuri yra žemės sklypų, kuriuose yra Žemes sklypų dalys, bendraturtė, pasinaudoti įstatymu (CK 4.79 str. 1 d.) jai suteikta pirmenybės teise pirkti Žemės sklypų dalis. Dėl šių aplinkybių ieškovė prašo 2016 m. liepos 27 d. mainų sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str. 1 d.) ir laikyti kad atsakovai 2016 m. liepos 27 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį.
19. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniais sandoriai laikomi tuomet, kai jie sudaromi ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu; kai atlygintinis sandoris pridengiamas dovanojimo sutartimi; kai siekiama išviešinti trečiuosius asmenis klaidinantį teisinį rezultatą, pvz. nuosavybės teisės perleidimą ir kt. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.) yra išaiškinęs, jog dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Nagrinėjamu atveju aktuali CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Ši ieškovės (bendraturtės) pirmenybės teisė byloje nekvestionuojama. Būtent todėl byloje sprendžiama kokią konkrečią sutarties rūšį – mainų ar pirkimo-pardavimo turėjo galvoje atsakovai, sudarydami 2016 m. liepos 27 d. sandorį, nes vienam bendraturčiui nekilnojamųjų daiktų mainų sutartimi perleidžiant bendrosios nuosavybės dalį, kitam bendraturčiui pirmenybės teisė įgyti perleidžiamą dalį neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010).
20. Kaip ne kartą nurodyta šios bylos procesiniuose dokumentuose, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas. Tokiu atveju sudarant mainų, o ne dvi pirkimo-pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų. Šalių siekį už perleidžiamą daiktą gauti ne pinigus, bet kitą daiktą gali lemti įgyjamo daikto ypatybių priimtinumas ar kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015).
21. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teismų praktika bei laikydamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas dėmesį skyrė nutarties 19, 20 punktuose paminėtiems mainų sutarties sudarymo aspektams.
22. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad sudarant Sutartį atsakovės UAB „GERUDA“ tikslas buvo verslo vystymui įsigyti nuosavybėn Žemės sklypų dalis. Taip pat neginčijama, kad derybos tarp atsakovų dėl Žemės sklypų dalių nuosavybės perleidimo atsakovei UAB „GERUDA“ prasidėjo pastarajai dar neturint nuosavybėje Buto. Atsakovas A. P. pats surado jo poreikius atitinkantį būstą (Butą), nurodė jį atsakovei UAB „GERUDA“, kuri Butą nupirkusi 2016 m. liepos 19 d. sutartimi, mainų objektą įsigijo prieš šešias dienas iki Sutarties sudarymo.
23. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas pagrįstai abu dėl to paties nekilojamojo turto sudarytus sandorius – 2016 m. liepos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2016 m. liepos 27 d. mainų sutartį aiškino ne atskirai, o kartu. Teismas atsižvelgė į atsakovų tikslus, jų derybas ir veiksmus iki abiejų sutarčių sudarymo, sutarčių sudarymo laiką ir priėjo teisingos išvados, jog mainų sutarties šalių tikroji valia buvo sudaryti Žemės sklypų dalių pirkimo-pardavimo sutartį. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog paprastai tikrųjų mainų atveju yra sudaroma viena sutartis, o ne dvi pirkimo-pardavimo sutartys, taip sutaupant laiko ir lėšų. Nagrinėjamu atveju priešingai – buvo ieškomas būsimų mainų objektas, sudarytos dvi sutartys, nors nebuvo jokių kliūčių (išskyrus ieškovės turimą pirmumo teisę) sudaryti vieną pirkimo-pardavimo sutartį, buvo mokamas kainų skirtumas. Todėl mainų, o ne pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas negali būti grindžiamas patogumo siekimu, laiko ar lėšų taupymu.
24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovų valia sudaryti mainus atsirado tuomet, kai buvo gautas A. P. pasiūlymas sudaryti tokią sutartį, o galutinai ši valia susiformavo tik tuomet, kai UAB „GERUDA" jau turėjo atsakovui A. P. individualiais požymiais tinkamą turtą. Ši aplinkybė parodo, kad Butas bendrovei „GERUDA" nei verslo vystymo, nei kokiu nors kitu tikslu nebuvo reikalingas, įgytas tik ruošiantis sudaryti mainų sutartį su atsakovu A. P.. Šis apeliantės argumentas tik patvirtina, jog tikroji šalių valia buvo ne apsikeisti individualius požymius turinčiais daiktais, kas atitiktų mainų sutarties esmę (nutarties 20 p.), o perleisti atsakovo A. P. turimas Žemės sklypų dalis išskirtinai tik atsakovei UAB „GERUDA". Todėl mainų sutartis vertintina kaip atsakovų pasirinktas apsimestinis, ieškovės pirmenybės teisę pažeidžiantis nuosavybės perleidimo būdas.
25. Teisinės situacijos nekeičia ir apeliaciniame skunde įrašytas argumentas, jog Sutarties sudarymo aplinkybės turėjo būti vertinamos kartu su iki tol atsakovės UAB „GERUDA“ ir su ja susijusių asmenų naudota mainų bei pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo praktika įsigyjant gretimus žemės sklypus ar jų dalis. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra nei atsakovės UAB „GERUDA“ siekis verslo vystymo tikslu įsigyti žemės sklypus ar jų dalis, nei šiuo tikslu bendrovės ar su ja susijusių asmenų sudaryti sandoriai. Žemės sklypai ar jų dalys gali būti įgyjami ir pirkimu, ir mainais, o tokios sutartys yra teisėtos, jei jos sudaromos nepažeidžiant statymu nustatyto imperatyvo, viešojo intereso ar trečiųjų asmenų teisių. Atsakovės UAB „GERUDA“ ar su ja susijusių asmenų anksčiau sudarytos panašios sutartys tik patvirtina atsakovės tikslą plėsti verslui naudojamą teritoriją, tačiau niekaip negali įtakoti ginčijamos Sutarties (ne)teisėtumo, pateisinti ieškovės pirmenybės teisės pažeidimo.
26. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog CK 6.433 straipsnio 2 dalis dispozityviai leidžia sandorio šalims susitarti dėl kainų skirtumo kompensavimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priemokos sumokėjimą ir/ar priemokos sumą vertino kaip sandorio ydingumą. Argumentas nepagrįstas, nes skundžiamame sprendime priemokos sumokėjimo faktas nėra įvertintas kaip neteisėtas ar kaip esminis apsimestinio sandorio požymis. Apygardos teismas, vertindamas bylos aplinkybių visumą, atkreipė dėmesį, jog Žemės sklypų dalies vertė ženkliai viršija apsimainymo tikslu atsakovės UAB „GERUDA“ įsigyto Buto vertę, o tai rodo, jog atsakovas A. P. didesniąją dalį vertės už Žemės sklypų dalis gavo ne bendrovės „GERUDA“ išmainytu daiktu, o pinigais.
27. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Sutartį patvirtinusios notarės poziciją, prašiusios ieškinį atmesti ir nurodžiusios, jog Sutartis atitiko tikrąją atsakovų valią. Tačiau trečiasis asmuo atsakovų pusėje notarė Lilija Šilerienė atsiliepime į ieškinį (t. 4, el. b. l. 160) tik išdėstė abejones dėl ieškovės teiginių ir nurodė, jog tvirtinant Sutartį buvo atlikti visi tokio sandorio tvirtinimui būtini formalūs veiksmai. Jokių konkrečių aplinkybių, priešingų nustatytoms byloje ir patvirtinančių, kad tikroji atsakovų valia buvo sudaryti mainų sutartį notarė nenurodė. Aptariamas argumentas nepagrįstas. 
28. Apeliaciniame skunde teisingai teigiama, kad sutinkamai su CK 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarčių laisvės principu, atsakovai turėjo teisę sudaryti mainų sutartį ir neprivalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, CK 1.5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai reiškia, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (LR Konstitucijos 28 str.). Sudarydami Sutartį atsakovai atėmė galimybę ieškovei įgyvendinti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendraturčio pirmenybės teisę. Tai yra esminis nagrinėjamos bylos klausimas, nes būtent siekdama apginti pažeistą bendraturčio pirmenybės teisę ieškovė ir kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų dėl esminės bylos aplinkybės – ieškovės teisės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs Sutarties sudarymo aplinkybes, priėjo pagrįstos išvados, jog mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas turint tikslą atsakovei UAB „GERUDA“ perleisti nuosavybę į Žemės sklypų dalis tokiu būdu, kad už atsakovų sulygtą kainą jų negalėtų nupirkti ieškovė J. S., pasinaudodama bendraturčio pirmenybės teise. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
29. Apeliaciniame skunde nepasisakyta dėl apygardos teismo pritaikyto restitucijos būdo, dėl 2017 m. spalio 16 d. papildomo sprendimo, todėl šios bylos dalies teisėjų kolegija neaptaria (CPK 320 str. 1  d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Atsakovė UAB „GERUDA“ prašo priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Byla išsprendžiama ieškovės naudai, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.1 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

31. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo A. P. atžvilgiu teismas nutarė: areštuoti atsakovui A. P. nuosavybės teise priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini) ir garažą adresu  (duomenys neskelbtini) bei 137 350 Eurų dydžio piniginių lėšų sumą, priklausančią atsakovui A. P.; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo A. P. kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, areštuoti atsakovo A. P. turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant atsakovo A. P. atžvilgiu 137 350 Eur sumos, leidžiant atsakovui A. P. gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.
32. Atsakovas A. P. 2018 m. birželio 27 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – prašo panaikinti jo turtui taikytą areštą.
33. Dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės (CPK 147 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 str. 1 d.).
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu perkėlė ieškovei pirkėjos teises pagal Sutartį ir priteisė iš jos atsakovei UAB „GERUDA“ Žemės sklypų dalių kainą – 271 350 Eur. Butą ir 137 350 Eur dydžio priemoką teismas pripažino atsakovo A. P. nuosavybe. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Atsakovo A. P. turto areštas negali turėti jokios įtakos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo įvykdymui, todėl naikintinas (CPK 149 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 149 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi atsakovo A. P. atžvilgiu taikytą laikinąją apsaugos priemonę: „areštuoti atsakovui A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir garažą adresu  (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini)) bei 137 350 Eurų dydžio piniginių lėšų sumą, priklausančią atsakovui A. P.; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo A. P. kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, areštuoti atsakovo A. P. turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant atsakovo A. P. atžvilgiu 137 350  Eur sumos, leidžiant atsakovui A. P. gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį“, panaikinti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui.

Teisėjai                                                                                                                Gintaras Pečiulis

                                                                                                                                            Egidija Tamošiūnienė

                                                                                                                              Egidijus Žironas