Baudžiamoji byla Nr. 2K–453/2014

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01518-2012-7

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.2.4.8.2;

                                                                                                                              2.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta šešių mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Priteista iš A. S. nukentėjusiajai J. S. 1000 Lt neturtinės žalos ir 800 Lt proceso išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 27 d., apie 11.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančio buto koridoriuje, suėmęs nukentėjusiąją J. S. už plaukų tampė ir mesdamas į ją kėdę padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairėje blauzdoje.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarė, o teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jį kaltinantys faktai nustatyti neteisingai, netinkamai įvertinus įrodymus ir pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Kasaciniame nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o ne visumą.

Pirmiausia kasatorius pažymi, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog tarp jo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę įtempti santykiai dėl ištuokos proceso ir turto dalybų, o dukterys liudytojos A. S. ir J. S. jam nepalankius parodymus davė veikiamos motinos, su kuria gyveno. Teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti liudytojai policijos pareigūnai Ž. T. ir J. A. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. B., V. P. ir R. M. parodymus, nors būtent jie patvirtina, kad kasatorius įvykio dieną namuose nebuvo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios ir liudytojų A. ir J. S. parodymai – nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Antai pirminiame pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad kasatorius griebė jai už plaukų ir metė į ją kėdę, tačiau apklausta kaip liudytoja ji teigė, jog kėdę paėmė iš kito kambario ir ją metė; papildomai apklausta teigė, kad pirmiausia metė televizorių, o po to – kėdę; teisme parodė, kad pradėjo mėtyti įvairius daiktus, t. y. stalą, kėdę, kuria pataikė jai į koją, o kėdė nuo smūgio sulūžo. Kasatorius cituoja liudytojos J. S. parodymus (ji patvirtino, kad suėmęs už plaukų laikė nukentėjusiąją, ši ėjo jam iš paskos, prašė grąžinti daiktus, vėliau, atrakinęs kambario duris ir paėmęs ten stovėjusią kėdę, ją metė į nukentėjusiąją, po to į kambarį metė televizorių, o po to nukentėjusioji skambino į policiją). Kasatorius nukentėjusiosios veiksmus einant jam iš paskos vertina kaip provokaciją ir atkreipia dėmesį, kad, pagal duomenis iš Bendrojo pagalbos centro, skambino A. S. Be to, J. S. parodė, kad įvykis buvo apie 12.00 val., tuo tarpu šią valandą nukentėjusioji jau rašė pareiškimą policijai. Parodymus davusi liudytoja A. S. įvykio vietoje nebuvo, o tiesiog atkartojo nukentėjusiosios parodymus.

Kasatorius teigia, kad teismo medicinos specialisto išvada, jog nukentėjusioji buvo sužalota tikėtina įvykio aplinkybėse nustatytu laiku, o sužalojimai (nubrozdinimo žymė kairėje blauzdoje) galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą daiktą, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad nukentėjusiąją sužalojo kasatorius. Be to, nors nukentėjusioji teigė, kad kasatorius konflikto metu jai išrovė kuokštą plaukų, tačiau minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad galvoje aiškių išrautų plaukų plotų nematyti.

Kasatorius pažymi, kad įvykio metu dėl 2012 m. birželio 28 d. operuotos sulaužytos kairės rankos plaštakos jis nešiojo įtvarą, todėl fiziškai negalėjo pakelti televizoriaus (sveriančio apie 40 kg) ir sunkios ąžuolinės kėdės, taip pat jų mesti į nukentėjusiąją (pasak jos, metė abiem rankomis). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino, nepašalino prieštaravimų ir, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, abejonių neaiškino jo (nuteistojo) naudai. Šiuo atveju, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą taip pat grindė prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Be to, skirtingai negu nurodyta nuosprendyje, policijos pareigūnų (Ž. T. ir J. A.) parodymai (jie nurodė neatsimenantys, kad įvykio vietoje nukentėjusioji būtų buvusi sužalota), pasak kasatoriaus, patvirtina, kad jis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė.

Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji jį apkalba dėl jo paduoto apeliacinio skundo skyrybų byloje, kurioje sprendimas priimtas 2012 m. liepos 4 d., o nukentėjusiosios pareiškimas policijai dėl smurto pateiktas apeliacinio skundo padavimo dieną. Kasatoriaus manymu, taip nukentėjusioji siekia užvaldyti jo nekilnojamąjį turtą (2011 m. ji padavė ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo).

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas prieš jį pradėtas pažeidžiant BPK 409 straipsnį ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas (apie tai buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde), iki kurio įsigaliojimo baudžiamosios bylos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nagrinėjamos tik privataus kaltinimo tvarka. Skunde pažymima, kad minėto Įstatymo 7 straipsnyje nustatytos policijos pareigūnų funkcijos (atvykę pagal pranešimą į įvyko vietą jie privalo užrašyti duomenis apie smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti pagalbos teikimą ir kt.), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai Ž. T. ir J. A. apklausti tik kaip liudytojai ir nuo įvykio praėjus pusei metų, o byla buvo pradėta tirti pagal nukentėjusiosios skundą ir tai prieštarauja minėto Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms (pvz., kad smurtą patyręs asmuo skundo neteikia).

Kasatorius nesutinka su priteista 1000 Lt dydžio neturtine žala, nes jis nusikalstamos veikos nepadarė, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji gydėsi, buvo nedarbinga, patyrė depresiją ar pan.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas į jo apeliacinio skundo argumentus neatsižvelgė, jų nevertino arba vertino neteisingai. Dėl teismų padarytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo buvo netinkamai pritaikymas baudžiamasis įstatymas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nagrinėjamoje byloje priimti teismų sprendimai paremti duomenimis, kurie buvo surinkti ir teismų ištirti įstatymo nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas, remdamasis liudytojų J. ir A. S. parodymais, atmetė A. S. iškeltą versiją, kad jo įvykio vietoje nebuvo. Antai liudytoja J. S. buvo įvykio vietoje ir nuosekliai parodė apie tarp jos tėvų kilusio konflikto priežastis ir eigą, o A. S. nors pati įvykio nematė, tačiau jos parodymai apie tai, kad įvykio dieną grįžo į namus motinos prašymu ir matė išeinantį iš namų tėvą, o namuose rado verkiančią seserį A. S., sužalotą nukentėjusiąją ir sulaužytą kėdę bei sudaužytą televizorių, buvo nuoseklūs. Nuosprendyje detaliai analizuoti liudytojų R. M., V. P. ir A. B. parodymai ir motyvuotai pasisakyta, kodėl liudytojų V. P. ir A. B. parodymais teismas nesivadovauja (šie liudytojai įvykio nematė ir įvykio metu jo vietoje nebuvo. Be to, šie liudytojai patvirtino, kad įprasta tvarka kiekvieną penktadienį maždaug nuo 10 val. iki sekmadienio Vilniuje vežioja turistus), tačiau kategoriškai negalėjo patvirtinti, kad ir 2012 m. liepos 27 d. A. S. atliko šį darbą. Nors liudytoja R. M. tai patvirtino, tačiau teismas pagrįstai, nurodydamas argumentus, nesirėmė jos parodymais. Pažymėtina, kad A. S. santykiai su šia liudytoja yra artimi, jie kartu gyvena. Tuo tarpu kasatoriaus skunde detaliai analizuojami liudytojos J. S. parodymuose esantys nesutapimai (pvz., kėdę ar televizorių pirma metė A. S.; mama ar sesuo kvietė policiją) nėra esmingi ir nesumenkina liudytojos J. S. parodymų įrodomosios reikšmės.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu neva bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad įvykio metu jis gydėsi rankos traumą, todėl galimybės naudoti fizinį smurtą buvo objektyviai apribotos. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. kairės rankos plaštakos II pirštas operuotas 2012 m. birželio 28 d. bei rekomenduota po operacijos penkias savaites nešioti gipso langetę ar įtvarą, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo abejoti A. S. fizinėmis galimybėmis atlikti byloje nustatytus smurtinius veiksmus praėjus beveik mėnesiui po patirtos operacijos, juolab kad įvykio metu 2012 m. liepos 27 d. A. S. neturėjo nedarbingumo lapelio, o buvo darbingas, patirtos traumos gydymas nebuvo kliūtis vairuoti automobilį.

Pasak prokurorės, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismai byloje surinktus įrodymus vertino šališkai. Byloje nėra ir kasaciniame skunde nepateikta jokių duomenų, kad teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamojo kaltumą ar kad kiti proceso dalyviai tokią nuomonę galėjo susidaryti dėl teisėjų elgesio proceso metu. Kasaciniame skunde tik teigiama, kad teismo išvados nėra pagrįstos įrodymais, pagrindžiančiais kasatoriaus kaltę, t. y. teismo šališkumas siejamas vien tik su teismų padarytomis kasatoriui nepalankiomis išvadomis vertinant įrodymus, o tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teismo šališkumą.

Prokurorė pabrėžia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios skundą buvo pradėtas pažeidžiant BPK 409 straipsnio reikalavimus ir tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradėtas remiantis 2012 m. liepos 27 d. J. S. protokolu-pareiškimu, o ne policijos pareigūnams įstatyme nustatyta tvarka fiksavus smurto artimoje aplinkoje faktą, tačiau tai nėra kliūtis nagrinėjamoje byloje taikyti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas. J. S. buvusio sutuoktinio smurtą patyrė savo namuose ir tai visiškai atitinka minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą artimos aplinkos sąvoką. Prokurorės manymu, kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusioji po santuokos nutraukimo rašo nepagrįstus jį kaltinančius skundus prieštarauja bylos duomenims, iš kurių (Vilniaus apygardos teismo administracinėje byloje 2012 m. sausio 30 d. priimtos nutarties kopija) matyti, kad A. S. buvo nubaustas pagal ATPK 1813 straipsnio 1 dalį už tai, jog 2011 m. rugsėjo 20 d. prieš J. S. panaudojo fizinį smurtą.

Nors kasatorius nesutinka su priteistu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir priteisti mažesnę sumą nei ji prašė yra motyvuotas, pagrįstas bylos duomenimis. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Taip pat nuosprendyje išdėstyti išsamūs argumentai dėl teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio, t. y. atsižvelgta į sužalojimo pobūdį, sunkumą, ilgalaikių neigiamų pasekmių nebuvimą. Be to, pažymėtina, kad J. S. priteistas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra netgi mažesnis, nei teismų praktikoje priteisiami ieškiniai dėl tyčinių kaltininko veiksmų nežymų sveikatos sutrikdymą patyrusiems asmenims.

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir apeliacinio bylos išnagrinėjimo

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, visi įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti aplinkybes, reikšmingas darant išvadas dėl A. S. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisiamojo posėdžio metu buvo ištirti ir teismų įvertinti. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismas patikrino, iš naujo juos įvertino, o priimtoje nutartyje išdėstė įrodymų turinį atitinkančias išsamias ir motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo pripažįstant A. S. kaltu smurtavus prieš nukentėjusiąją J. S. (tampė už plaukų, metė į ją kėdę) ir padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Be kita ko, nors kasatorius nurodo, kad teismas neapklausė į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų – liudytojų Ž. T. ir J. A., tačiau tirti bylos įrodymus (ir apklausti minėtus liudytojus) bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neprašė, o ir iš bylos medžiagos matyti, kad šie liudytojai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti esminių, bylai reikšmingų faktų; jų nustatymas grindžiamas kitais įrodymais, kurių visumos pakankamumas apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptartas. Pažymėtina, kad visas aplinkybes, kurios, pasak kasatoriaus, jį teisina, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nurodė argumentus, paaiškinančius, kuriais bylos įrodymais ir kodėl yra pagrindas remtis, kurie įrodymai ir kodėl atmestini kaip nepaneigiantys kaltinančių faktų. Teisėjų kolegija nekartoja teismo nutartyje padarytų išvadų dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ar to, kad apeliacinio skundo argumentai liko neišnagrinėti. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde pateikiamas įrodymų vertinimas ir išdėstyti atitinkami argumentai iš esmės yra pakartoti iš apeliacinio skundo, kurį apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje motyvuotai pasisakė dėl skunde ginčijamų faktų įrodytumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadaryta, nes įrodymų vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o šio teismo priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio nuostatas.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo

Priešingai nei teigia kasatorius, tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios J. S. pareiškimą, nereiškia BPK ar kitų teisės aktų pažeidimo.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas ir už kurią nuteistas A. S., patenka tarp BPK 407 straipsnyje išvardytų nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (privataus kaltinimo tvarka). Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kur nurodyta, kad kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. A. S. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu savo buvusiai žmonai J. S., padarė 2012 m. liepos 27 d. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (įsigaliojęs nuo 2011 m. gruodžio 15 d.), kurio tikslas (paskirtis) – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padaromas artimoje aplinkoje, tokios veikos laikomos turinčiomis visuomeninę reikšmę, ir prokuroras, vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, privalo pradėti baudžiamąjį procesą ir palaikyti valstybinį kaltinimą byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas (vadovaujantis BPK 171 straipsnio 1 dalimi) 2012 m. liepos 27 d., gavus fizinį smurtą patyrusios J. S. pareiškimą. Šis ikiteisminis tyrimas baigtas 2013 m. birželio 11 d. prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, o 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusioji J. S. fizinį smurtą patyrė artimoje aplinkoje ir tuo metu galiojo minėto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, o pagal jas tokiais atvejais atliekamas ikiteisminis tyrimas. Pažymėtina ir tai, kad šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos policijos pareigūnų pareigos gavus pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje (iš jų – ir pareiga pradėti ikiteisminį tyrimą bei imtis priemonių, kad jis būtų atliktas per trumpiausią laiką) bei nurodyta, kad smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Tačiau šios nuostatos nereiškia, kad smurtą patyręs nukentėjusysis negali teikti pareiškimo (skundo) dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos, t. y. minėto įstatymo nuostatos negali suvaržyti ir nevaržo asmens teisės kreiptis su tokiu pareiškimu (skundu) į teisėsaugos institucijas ar kad tokios institucijos, gavusios nukentėjusiojo asmens pareiškimą (skundą), negali pradėti (ir atlikti) ikiteisminio tyrimo dėl smurto aplinkybių.

Esant išdėstytoms aplinkybėms darytina išvada, kad esminių BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą, pažeidimų nepadaryta.

Dėl civilinio ieškinio (neturtinės žalos priteisimo)

Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįstai priteistos neturtinės žalos – atmestini. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo klausimą dėl nukentėjusiosios teisės į jai padarytos neturtinės žalos atlyginimą ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo priteistas jos dydis – 1000 Lt nėra per didelis, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios patirtų neigiamų padarinių (tokių kaip depresija ar nedarbingumas) bei jų ilgalaikiškumo šioje byloje teismų nebuvo nustatytos ir priešingai – atsižvelgta į jų nebuvimą. Tuo tarpu tos aplinkybės, kurios nustatytos byloje, t. y. kad padariniai po kasatoriaus prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto buvo trumpalaikiai ir nereikalavo jokio gydymo, antra vertus, kad dėl kasatoriaus prieš ją panaudoto fizinio smurto nukentėjusioji patyrė stresą, baimę, buvo įvertintos. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teisės taikymo pažeidimų (BPK 109, 115 straipsniai, CK 6.250 straipsnis) sprendžiant civilinio ieškinio (neturtinės žalos) atlyginimo klausimą, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti apskųstus teismų sprendimus, šie teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė