Civilinė byla Nr. 3K-7-581/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.3; 42.11.1; 52.2; 90
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus, Sigitos
Rudėnaitės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „LB baldai“ (buvęs pavadinimas – UAB „Lambatas“) kasacinį
skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d.
sprendimo bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lambatas“ dėl
sutarties nutraukimo, daiktų grąžinimo, sumokėtų pinigų grąžinimo ir neturtinės
žalos atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vartojimo rangos sutarties šalies
– užsakovo – teisės reikalauti, nustačius pagamintų baldų trūkumus, nutraukti
sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus.
Šalys 2006 metais sudarė sutartį, pagal kurią
atsakovas įsipareigojo iš savo medžiagų ir savo priemonėmis pagaminti, surinkti
bei pristatyti nestandartinius virtuvės baldus, o ieškovė įsipareigojo darbą
priimti ir už jį sumokėti: sutarties pasirašymo dieną sumokėti 3000 Lt
avansą, o likusią 3600 Lt sumą – per tris dienas po priėmimo-perdavimo
akto pasirašymo dienos. Atsakovas baldus pagamino, pristatė ieškovei bei
surinko (sumontavo). Ieškovė 2006 m. birželio 19 d. sumokėjo atsakovui
3000 Lt avansą, o 2006 m. rugsėjo 15 d. – likusią pagal sutartį
pinigų dalį, t. y. 3600 Lt. Valstybinės ne maisto produktų
inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno skyriaus Marijampolės poskyrio
2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte Nr.7MP-07-1023-38, priimtame
atlikus patikrinimą pagal ieškovės skundą, konstatuota, kad virtuvinių baldų
montavimo darbai atlikti nekokybiškai, netinkamai įmontuota buitinė technika
neužtikrina saugaus ir patogaus naudojimo pagal paskirtį.
Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas pateikė nekokybiškus
baldus, pirmieji nekokybiškos produkcijos požymiai išaiškėjo baldų pristatymo
ir montavimo dieną, kiti – vėliau. Ieškovės teigimu, darbų perdavimo priėmimo
akto šalys nėra pasirašiusios. Anot ieškovės, atsakovas kelis kartus bandė
taisyti greitai išryškėjusius trūkumus, bet jam to nepavyko padaryti. Ieškovės
nuomone, šalinant trūkumus, praktiškai visas baldų komplektas turėtų būti
perdarytas ir abejotina, ar atsakovo meistrai sugebės pagaminti geros kokybės
produktą. Ieškovės teigimu, ji patyrė neturtinę žalą – daiktų negali naudoti
pagal paskirtį, jautė atvykusių šalinti defektus asmenų nepagarbą, žeminimą ir
pan. Ieškovė prašė: nustatyti, kad ji vienašališkai nutraukia su atsakovu
sudarytą sutartį; priteisti iš atsakovo už prekę sumokėtus 6600 Lt bei
10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės
rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies: nutraukė šalių sudarytą vartojimo rangos sutartį; priteisė
ieškovei iš atsakovo 6600 Lt nuostoliams atlyginti; nutraukė bylos dalį
dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmus ieškovės atsisakymą nuo šios ieškinio dalies.
Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo rangos sutartis. Nustatęs,
kad baldai buvo gaminami iš atsakovo medžiagos, teismas nurodė, jog atsakovas
atsako už baldų kokybę (CK 6.647 straipsnio 2 dalis). Teismas taip
pat nustatė, kad darbų priėmimo-perdavimo aktas nėra surašytas, ieškovė su atsakovu
visiškai atsiskaitė 2006 m. rugsėjo 15 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas
byloje neįrodė, jog defektai ir trūkumai atsirado dėl pačios ieškovės kaltės, t. y.
dėl to, kad virtuvėje remontas buvo atliktas ne taip, kaip buvo užfiksuota
atliekant užsakymo išmatavimus, ruošiant brėžinius (ne toje vietoje sumontuota
kriauklė virtuvėje, pakeisti vamzdžiai). Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovas
nereiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl netinkamo remonto ar kriauklės buvimo
vietos, t. y. neįspėjo ieškovės, kad yra nuo rangovo nepriklausančių
aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamų darbų tinkamumui ir kokybei (CK
6.659 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė, jog atsakovas atsako už Valstybinės
ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno skyriaus Marijampolės
poskyrio 2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte nustatytus trūkumus.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra verslo įmonė, veikianti savo rizika, todėl
atsakovo sutartinė atsakomybė atsiranda visais atvejais, jeigu neįrodo, kad
prievolę netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 straipsnio
4 dalis), be to, atsakovas gamina, montuoja nestandartinius baldus, todėl
jam taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip
pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Teismas sprendė, kad
ieškovė apie pastebėtus trūkumus iš karto pranešė atsakovui. Nors Valstybinės
ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno skyriaus
Marijampolės poskyrio 2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte,
surašytame išnagrinėjus ieškovės skundą, konstatuota, kad trūkumai gali būti
taisomi, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas nesiėmė priemonių jiems ištaisyti
per protingą terminą, neįrodė ieškovės vengimo bendradarbiauti. Atsižvelgdamas
į tai, kad patikrinimo akte užfiksuota, jog netinkamai įmontuota buitinė
technika neužtikrina saugaus ir patogaus naudojimo pagal paskirtį, taip pat kad
ieškovės šeimoje auga trys nepilnametės dukterys ir kad nustatyti trūkumai gali
kelti grėsmę ieškovės ir jos šeimos narių sveikatai (saugumui), teismas konstatavo,
jog atsakovas tinkamai sutarties neįvykdė, nustatyti trūkumai yra esminiai ir
nėra realaus pagrindo manyti, kad trūkumai gali būti tinkamai ištaisyti (CK
6.678 straipsnio 2 dalis, 6.665 straipsnio 3 dalis).
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 19 d. nutartimi Marijampolės
rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d sprendimą paliko
nepakeistą. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sutartis
yra vartojimo rangos sutartis, kolegija nurodė, kad šiai sutarčiai taikytini ir
vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai, t. y. CK 6.350-6.370 straipsnių
reikalavimai bei vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję
įstatymai (CK 6.672 straipsnio 2, 3 dalys). Kolegija sprendė, kad ginčo
atveju taikytinos CK 6.363 straipsnio ir 2000 m. rugsėjo 19 d.
priimto Vartotojų teisių gynimo įstatymo Nr. VIII-1946 7 straipsnio
nuostatos. Kolegijos vertinimu, ieškovė, reikalaudama būtent nutraukti sutartį
ir grąžinti jos sumokėtus pinigus, neviršija įstatymo jai suteiktų teisių (CK
6.363 straipsnio 8 dalis). Kolegija pažymėjo, kad Vartotojų teisių gynimo
įstatyme, kuriame įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį
ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, daroma išimtis tik kai prekės trūkumas
yra mažareikšmis, tačiau, kolegijos vertinimu, šios bylos atveju patikrinimo
nustatytų trūkumų negalima pripažinti mažareikšmiais. Kolegija sprendė, kad atsakovas
neįrodė, jog trūkumai atsirado dėl pačios ieškovės kaltės ir netinkamo baldų naudojimo.
Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė gali pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir
reikalauti nutraukti sutartį bei grąžinti sumokėtus pinigus; kaip nereikšmingus
įvertino apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė, pasirašydama
sąskaitą-faktūrą, baldus priėmė, nenurodydama jų trūkumų, ir kad ji
nebendradarbiavo bei ribojo atsakovo teisę pačiam pašalinti trūkumus ar
atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas. Kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendimą grindė taikydamas kitas
materialines teisės normas, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl jis
nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB „LB baldai“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės
teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartį
ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismui nepagrįstai taikius kitas materialinės teisės normas (CK
6.363 straipsnio 8 dalį), negu buvo taikytos pirmosios instancijos
teisme, ir padarius išvadą, kad ieškovė turi teisę pasirinkti teisių gynimo
būdą, liko nepatikrintas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas taikė tinkamas materialinės
teisės normas, tik netinkamai jas aiškino ir savo išvadas padarė remdamasis
nevisapusišku ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Anot
kasatoriaus, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, turėjo būti
remiamasi CK 6.665 straipsniu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas CK 6.363 straipsnio 8 dalimi rėmėsi ir ją aiškino
izoliuotai nuo kitų teisės normų ir tai neatitinka CK 1.9 straipsnio
nuostatų. Anot kasatoriaus, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtų
pinigų grąžinimo, reikėtų atsižvelgti ne tik į CK 6.363 straipsnį, bet ir
į specialiąją teisės normą – CK 6.665 straipsnį. Apeliacinės instancijos
teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje S. Jonaitis v. G. Alionis, bylos
Nr. 3K-3-207/2005, pateikto išaiškinimo, jog esant šalių sudarytai vartojimo
rangos sutarčiai taikytinas ne tik CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus antrasis
skirsnis (Vartojimo ranga), bet ir pirmasis skirsnis (Bendrosios nuostatos).
Kasatorius pažymi, kad CK 6.665 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta
užsakovo galimybė reikalauti ne sumokėtų pinigų grąžinimo, o nuostolių
atlyginimo, tuo tarpu ieškovė jokių patirtų nuostolių neįrodinėjo ir jų
atlyginimo nereikalavo. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, iš
kurių būtų galima spręsti apie esminius ir nepašalinamus baldų trūkumus.
Priešingai, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos
Kauno skyriaus Marijampolės poskyrio 2007 m. balandžio 18 d.
patikrinimo akte pateikta išvada, kad nustatyti defektai taisytini. Taigi,
ieškovei neįrodžius esminių ir nepašalinamų trūkumų, ieškinys neturėjo būti
patenkintas. Be to, sprendžiant, ar pažeidimai yra esminiai ir nepašalinami ir
ar galima nutraukti sutartį, turėtų būti atsižvelgta ne tik į ieškovės, bet ir
į atsakovo interesus, t. y. turi būti išsiaiškinta, ar ieškovės
reikalavimas dėl sutarties nutraukimo yra proporcinga ir adekvati priemonė.
Konstatuodami esminį sutarties pažeidimą ir šiuo pagrindu nutraukdami sutartį,
teismai turėjo įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio
29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Zolotariovas v.
UAB „Baldras ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Tuo tarpu, byloje
nenustatyta aplinkybių, kad kasatorius būtų vengęs pareigos pašalinti trūkumus.
Priešingai, kasatorius siūlė ieškovei ištaisyti trūkumus, tačiau ieškovė su tuo
nesutiko.
2. Apeliacinės
instancijos teismo aiškinimas, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog pasirašydama
sąskaitą-faktūrą ieškovė baldus priėmė nenurodydama jų trūkumų ir kad ji
nebendravo bei ribojo kasatoriaus teisę pačiam pašalinti trūkumus ar atlyginti
trūkumų pašalinimo išlaidas, kasatoriaus nuomone, neatitinka CK
1.5 straipsnio, 1.137 straipsnio 2 dalies, 6.38 straipsnio
1, 3 dalių, 6.158, 6.200, 6.662, 6.665 straipsnių nuostatų.
Remdamasis CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalimis, kasatorius teigia, kad,
ieškovei pripažinus, jog defektai egzistavo darbų priėmimo metu ir jai darbus
priėmus be pastabų, teismas negalėjo tenkinti reikalavimo dėl vienašalio
sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo, o turėjo taikyti nurodytas
nuostatas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nesilaikė CK
1.5 straipsnio 1 dalyje, 1.137 straipsnio 2 dalyje,
6.38 straipsnio 1, 3 dalyse, 6.158, 6.200 straipsniuose įtvirtintų
reikalavimų ir apie darbų priėmimo metu atsiradusius trūkumus rangovui pranešė
tik 2007 m. vasario 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkiems
mėnesiams, be to, rangovui siekiant susisiekti su ieškove ir pašalinti
trūkumus, ieškovė su kasatoriumi nebendradarbiavo. Kasatorius taip pat pažymi,
kad ieškovė yra advokatė, gerai suprantanti teisės normas ir jų pasekmes, todėl
teismas, aiškindamasis jos veiksmus, į tai taip pat turėjo atsižvelgti.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai taikė Vartotojų teisių gynimo įstatymą, kurio
redakcija galiojo iki 2007 m. kovo 1 d. Kadangi ieškovė į Valstybinę
ne maisto produktų inspekciją kreipėsi 2007 m. kovo 21 d., o į teismą
– 2007 m. birželio 6 d., tai turėjo būti remiamasi nuo 2007 m.
kovo 1 d. įsigaliojusia Vartotojų teisių apsaugos įstatymo redakcija. Dėl
to apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad Vartotojų teisių gynimo įstatyme
daroma išimtis tik kai prekės trūkumas yra mažareikšmis, yra nepagrįstas, nes
remtasi ginčo nagrinėjimo dieną negaliojančiu teisės aktu. Be to, teismas
nepagrindė teiginio, kad šioje byloje nustatytų trūkumų negalima pripažinti
mažareikšmiais.
4. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu šalių sutartis nutraukta, baldai yra pas
ieškovę ir dar jai priteista 6600 Lt nuostoliams atlyginti. Nors
apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.363 straipsnio 8 dalį,
tačiau kasatorius neturi jokios galimybės reikalauti iš ieškovės, kad jam būtų
grąžintas baldų komplektas, nes apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas
taikomą materialinės teisės normą, paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą, kuriame nurodyta, jog ieškovei priteisiama 6600 Lt
nuostoliams atlyginti.
Atsiliepimų į
kasacinį skundą negauta.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl užsakovo
(vartotojo) teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, kai
darbo rezultato priėmimo ar naudojimo metu nustatomi jo trūkumai
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina
vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos
ūkio tvarkymo principų. Ji įgyvendinama per žemesnės teisinės galios norminius
teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra
Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina,
kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina
padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta
bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę
vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės.
Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios
sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne
kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad: vartotojų
gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis,
konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga
susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų
teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam
vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo
sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
I. A. Valionienė v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos
Nr. 3K-3-475/2001, 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. Sirgėdienė ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos
Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt.
v. AB „Grigiškės“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2008, 2008 m.
spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Kavaliauskas
v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų
teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus
šilumos tinklai“ v. B. Giedraitienė, civilinėje byloje, bylos
Nr. 3K-3-1137/2002, 2008 m. spalio 28 d nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Kavaliauskas v. UAB „Ribenos prekyba“ ,
bylos Nr. 3K-3-536/2008).
Pažymėtina, kad
vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti
taikomas atsižvelgiant į jo tikslus. Vartojimo sutarties instituto tikslas – didesnės
vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimas. Vartojimo sutartims
greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios taisyklės sutarčių
aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, sutarčių pabaigos klausimams
reguliuoti. Šio teisės instituto specifika, be kita ko, pasireiškia platesniu
vartotojo teisių gynimo būdų nustatymu, atitinkamais atvejais suteikimu
vartotojui teisės nutraukti vartojimo sutartį specialiose vartojimo teisinius
santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios su CK
6.217 straipsnio 1 dalimi koreliuoja kaip specialiosios su bendrąja,
nustatytais pagrindais.
Šioje byloje
nagrinėjamas ginčas, kilęs iš vartojimo rangos teisinių santykių. Šalių
sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis, nes užsakovas
yra fizinis asmuo, jo užsakyto atlikti darbo rezultato paskirtis – tenkinti
užsakovo ir jo šeimos buitinius poreikius, o rangovas yra verslininkas – juridinis
asmuo (CK 6.672 straipsnio 1 dalis).
CK 6.672 straipsnio
1 dalyje vartojimo rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, pagal kurią
rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens
(vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams
užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas – priimti darbo
rezultatą ir už jį sumokėti. Taigi ši sutartis yra konsensualinė, dvišalė,
atlygintinė. Vienai jos šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius savo
sutartinę prievolę, kitos šalies reikalavimu gali būti taikomi vartojimo rangos
teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyti pažeistų
teisių gynimo būdai, taip pat atitinkamais atvejais gali būti taikoma sutartinė
civilinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnis). Kadangi rangovu pagal vartojimo
rangos sutartį visada yra verslininkas, tai sutartinės civilinės atsakomybės
taikymo atveju jis atsako be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. Janušauskas
ir kt. v. UAB „Novaturas“, bylos Nr. 3K-3-524/2004).
Kasatorius
kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
konstatavęs, jog ginčo, kilusio iš vartojimo rangos sutarties, išsprendimui taikytinos
CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios
nuostatos“ ir antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. Jonaitis v. G. Alionis,
bylos Nr. 3K-3-207/2005). Šios bylos kontekste aktualu pažymėti, kad CK šeštosios
knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos yra
specialiosios to paties skyriaus pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų
atžvilgiu ir pagal tai išspręsti ginčui, kilusiam iš vartojimo rangos teisinių
santykių, taikytinos prioritetiškai. CK 6.644 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio
„Bendrosios nuostatos“ normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos
atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita
nenustato kitų XXXIII skyriaus „Ranga“ skirsnių normos.
Analizuojant
ginčui išspręsti reikšmingas specialiąsias CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus
„Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normas, pažymėtina, kad: CK 6.672 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos
CK 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės; CK6.672 straipsnio
3 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos santykiams, kurių šio kodekso
normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu
susiję įstatymai; CK 6.678 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbų
rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultatų
trūkumus, užsakovas turi teisę per CK 6.666 straipsnyje nustatytus
terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš CK 6.665 straipsnyje numatytų
reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba
atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas; CK 6.680 straipsnyje nustatyta, jog
jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje
numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje
numatytomis pirkėjo teisėmis. Aiškinant šias teisės normas nagrinėjamos bylos
kontekste darytinos tokios išvados:
1. CK
6.672 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nukreipiančioji teisės norma,
skirta visiems iš vartojimo rangos sutarties kylantiems teisiniams santykiams reglamentuoti.
CK straipsniai, į kuriuos ji nukreipia, taikytini vartojimo rangos teisiniuose
santykiuose. Pažymėtina, kad CK 6.350-6.370 straipsniai, į kuriuos
nukreipia aptariama norma, sudaro CK šeštosios knygos IV dalies „Atskiros
sutarčių rūšys“ XXIII skyriaus „Pirkimas-pardavimas“ ketvirtojo skirsnio
„Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ turinį, t. y. jie taip pat
reglamentuoja teisinius santykius, susijusius su vartotojo teisių bei teisėtų
interesų apsauga, ir yra vartojimo sutarties instituto dalis. Įstatyme įtvirtinti
vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien pagal kriterijų, ar vartotojo
teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas,
arba tuo, kad darbo pagal vartojimo rangos sutartį rezultatas yra su trūkumais.
Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynimo būdai tiek esant
vartojimo pirkimo-pardavimo, tiek ir vartojimo rangos teisiniams santykiams
neturi būti diferencijuojami. Įstatymuose nustatytas teisinis reglamentavimas
bei jo tikslas lemia išvadą, kad esant vartojimo rangos teisiniams santykiams
užsakovas (vartotojas) disponuoja CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo
(vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio
4-8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų, tuo tarpu ginčą nagrinėjantis
teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinkto teisių
gynybos būdo taikymo sąlygos, ir arba taiko užsakovo (ieškovo-vartotojo)
pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba
argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų
užsakovo (ieškovo-vartotojo) teisių gynimo būdą.
2. CK
6.672 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš bendrosios taisyklės,
kad CK jo reglamentuojamiems santykiams turi pirmumą prieš kitus to paties
lygmens nacionalinius įstatymus, išraiškų bei nustatyta, kad vartotojų teisių
gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai taikomi tik tiems
vartojimo rangos santykiams, kurių CK normos nenustato. Šioje byloje
nagrinėjamų ginčo teisinių santykių, CK normų ir Vartotojų teisių gynimo
įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946
redakcija) 7 straipsnio nuostatų dėl prekių kokybės, vartotojo teisių
gynimo būdų, jų taikymo sąlygų, termino reikalavimams dėl prekės trūkumų
pareikšti ir pan. analizės pagrindu darytina išvada, kad ginčui išspręsti
aktualius vartojimo rangos teisinius santykius, susijusius su darbo rezultato
(prekės) kokybe, vartotojo teisių gynimo būdais, jų taikymo sąlygomis, terminu reikalavimams
dėl trūkumų pareikšti ir pan., reglamentuoja CK normos. Dėl to konstatuotina,
kad Vartotojų teisių gynimo įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo
Nr. VIII-1946 redakcija) 7 straipsnio nuostatos dėl prekių kokybės,
vartotojo teisių gynimo būdų, jų taikymo sąlygų, termino reikalavimams dėl
prekės trūkumų pareikšti ir pan. šioje byloje netaikytinos.
3. CK 6.378 straipsnio
1 dalis reglamentuoja užsakovo (vartotojo) teises, kai darbo rezultato
priėmimo arba naudojimo metu nustatomi jo trūkumai, taip pat pažeistų užsakovo
(vartotojo) teisių gynimo būdus bei terminą reikalavimams dėl trūkumų
pareikšti. Joje užsakovui įtvirtintos platesnės teisės nei CK 6.665 straipsnyje.
Aptariama teisės norma, reglamentuodama terminą reikalavimams pareikšti,
nukreipia į CK 6.666 straipsnį, o reglamentuodama pažeistų teisių gynimo
būdus, be kita ko, nukreipia į CK 6.665 straipsnį, konkrečiau – į CK
6.665 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes būtent jose yra nustatyti užsakovo
galimi pareikšti reikalavimai. Toks reguliavimas lemia išvadą, kad vartojimo
rangos teisiniuose santykiuose CK 6.666 straipsnis bei 6.665 straipsnio
1 ir 3 dalys taikytini kaip specialiosios teisės normos, nepaisant to, jog
jie yra CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmajame skirsnyje
„Bendrosios nuostatos“, ir užsakovas (vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu
reikšti minėtose teisės normose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu ginčą
nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo-vartotojo) pasirinkto
teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir (arba) taiko užsakovo (ieškovo-vartotojo)
pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba
argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų
užsakovo (ieškovo-vartotojo) teisių gynimo būdą.
4. CK 6.680
straipsnis reglamentuoja užsakovo (vartotojo) teises vartojimo rangos sutartyje
numatyto darbo atlikimo metu, t. y. kol dar nėra darbo rezultato, ir
nereglamentuoja užsakovo teisių, kai darbo rezultato trūkumai nustatomi jo
(rezultato) priėmimo ar naudojimo metu, todėl ši nukreipiančioji teisės norma
bei CK 6.334 straipsnis, į kurią ji nukreipia, nereguliuoja ginčo,
susijusio su atsakovo (rangovo) atlikto ir ieškovei (užsakovui) pateikto darbo
rezultato trūkumais, teisinių santykių ir šioje byloje netaikytina.
Remiantis
išdėstytais argumentais konstatuotina, kad, esant vartojimo rangos teisiniams
santykiams, darbo rezultato priėmimo ar naudojimo metu nustačius jo trūkumus,
užsakovas (vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu pareikšti rangovui CK
6.665 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 6.363 straipsnio 4-8 dalyse
nustatytus reikalavimus. CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų įvairovė,
kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta vartotojui, yra viena iš vartojimo
sutarčių instituto specifikos išraiškų.
Nagrinėjamos
bylos kontekste aiškinant CK 6.363 straipsnį, pažymėtina, kad šio
straipsnio 4-8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo
užsakovui (pirkėjui) pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė
pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto
pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei
pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje
įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių
gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra sąlygota daikto nepašalinamų trūkumų
egzistavimu, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali
būti pašalinami. Jo, kaip ir kitų CK 6.363 straipsnyje nustatytų gynimo
būdų, taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas.
Reikalavimus daikto kokybei reglamentuoja aptariamo straipsnio 1-3 dalys. Pagal
juos kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes,
spręstina dėl daikto atitikimo tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius, kad
daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimas nuo kokybės
reikalavimų ir daikto netinkama kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą taikyti vartotojo
pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6.363 straipsnio
8 dalyje. Esant vartojimo rangos teisiniams santykiams, daikto kokybė
vertintina ir šalių individualaus susitarimo kontekste. Ginčą nagrinėjantis
teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę,
turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti
civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo
įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių
pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių.
Aiškinimas, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto vartotojo
teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6.217 straipsnio 2 dalyje
nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties
instituto tikslų.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. Žurauskas v. UAB „Titlis“,
bylos Nr. 3K-3-237/2008, pateiktus teisės taikymo išaiškinimus.
Bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad darbo rezultatas pagal
šalių sudarytą vartojimo rangos sutartį yra su trūkumais, kurie nurodyti
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno
skyriaus Marijampolės poskyrio 2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo
akte Nr. 7MP-07-1023-38, ir neatitinka kokybės reikalavimų, nes
apibendrintai, virtuvinių baldų montavimo darbai atlikti nekokybiškai,
netinkamai įmontuota buitinė technika neužtikrina saugaus ir patogaus naudojimo
pagal paskirtį. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti darbo
rezultato kokybės trūkumai, ypač akcentuojant netinkamą buitinės technikos
įmontavimą bei saugaus ir patogaus naudojimo pagal paskirtį neužtikrinimą, bei
ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas sudarė pagrindą apeliacinės instancijos
teismui taikyti CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą vartotojo
teisių gynimo būdą. Sutarties nutraukimas ir sumokėtų pinigų grąžinimas
ieškovei nagrinėjamu atveju yra proporcinga ir adekvati ieškovės, kaip
vartotojos, pažeistų teisių gynimo priemonė. Tuo tarpu byloje nėra duomenų,
leidžiančių manyti, kad tokio ieškovės pažeistų teisių gynimo būdo taikymas
sukeltų kasatoriui neadekvačių teisinių pasekmių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad
kasatorius, kaip rangovas, turi CK 6.363 straipsnio 8 dalyje
nustatytą teisę reikalauti netinkamos kokybės daikto grąžinimo savo
(kasatoriaus) sąskaita. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius jau
būtų pareiškęs tokį reikalavimą, taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad
ši kasatoriaus teisė būtų ginčijama, apribota ar pažeista, todėl bylą nagrinėję
teismai neturėjo pagrindo spręsti dėl šios kasatoriaus teisės gynimo.
Konstatavus, kad
šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.363 straipsnio
8 dalį, kasacinio skundo argumentas, jog sprendžiant dėl ieškovės
reikalavimų pagrįstumo turėjo būti remiamasi CK 6.665 straipsniu,
atmestinas kaip nepagrįstas. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas
skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nepasisakė dėl CK 6.665 straipsnio
taikymo, nevertintina kaip materialinės teisės normos pažeidimas, nes
apeliacinės instancijos teismas pritaikė ieškovės pasirinktą vartotojo teisių
gynimo būdą, įtvirtintą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje. Esant vartojimo
rangos teisiniams santykiams, rangovas negali primesti užsakovui savo valios
dėl pažeistų teisių gynimo būdo pasirinkimo ar apriboti užsakovo pasirinkimą. Jis
(rangovas) prisiima riziką ir ,žinodamas savo teises ir pareigas, turi žinoti,
kad nekokybiško daikto pagaminimo atveju užsakovo (vartotojo) teisės gali būti
ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus, kurių
pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas).
Remiantis pirmiau
išdėstytais argumentais dėl CK 6.672 straipsnio 3 dalies aiškinimo,
pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos
teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė Vartotojų teisių gynimo įstatymo
(2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946 redakcija) 7 straipsnį,
tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai neteikia teisinio pagrindo
naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes nėra pagrindo pripažinti,
jog minėto įstatymo taikymas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties
priėmimui. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos
teismas, taikydamas 2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946
redakcijos Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnį, pritaikė
negaliojantį įstatymą (nes šio įstatymo redakcija galiojo iki 2007 m.
vasario 28 d. imtinai), neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės
instancijos teismas šiuo atveju pažeidė materialinės teisės normos taikymo
civiliniams teisiniams santykiams taisyklę, pagal kurią konkrečius civilinius
teisinius santykius reglamentuoja tos materialinės teisės normos, kurios
galioja tiems santykiams atsirandant.
Kasacinio skundo
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestinas kaip
nepagrįstas, nes kasatoriaus nurodomos ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio
decidendi skiriasi, civilinėje byloje S. Jonaitis v.
G. Alionis, bylos Nr. 3K-3-207/2005, kurioje priimta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
kovo 30 d. nutartimi remiasi kasatorius, nebuvo nagrinėjami reikalavimai
dėl vartojimo rangos sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo.
Dėl atlikto
pagal vartojimo rangos sutartį darbo rezultato priėmimo
CK šeštosios
knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos
nereglamentuoja rangovo atlikto darbo rezultato perdavimo užsakovui, todėl šiam
santykiui reguliuoti taikytinos CK 6.662 straipsnio nuostatos (CK
6.644 straipsnio 2 dalis).
Sprendžiant dėl
atlikto darbo, jo rezultato trūkumų, taip pat dėl užsakovo galimybės remtis
šiais trūkumais, svarbią reikšmę turi perdavimo-priėmimo akto turinys ir jo
pasirašymo aplinkybės (CK 6.662 straipsnis). Kasacinis teismas,
formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad įstatyme
nenustatyta specialios privalomos priėmimo-perdavimo akto formos, todėl tokiu
aktu gali būti laikomas dokumentas, atitinkantis įstatyme nurodytus
priėmimo-perdavimo akto požymius. Esminę reikšmę kvalifikavimui turi ne
dokumento pavadinimas, bet jo turinys, jį sudariusių šalių valia, tikslai,
kurių jos siekė surašydamos konkretų vertinamą dokumentą (CK
6.193 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. Škėrio TŪB „Be priekaištų“ v.
UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007). Išplėstinė teisėjų
kolegija šioje byloje konstatuoja, kad, esant vartojimo rangos santykiams,
rangovas, esant ginčui įrodinėjantis, jog darbo rezultatą užsakovui
(vartotojui) perdavė ne šalių sutartyje įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių
sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne paprastai įforminamu aktu,
pavyzdžiui, perdavimo-priėmimo aktu), taip pat turi pareigą įrodyti, kad
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, buvo išaiškinta to
dokumento paskirtis, teisinė reikšmė, taip pat užsakovo (vartotojo) teisė tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra. Rangovo
veiksmai, darbo rezultatą užsakovui (vartotojui) perduodant ne šalių sutartyje
įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne
paprastai įforminamu aktu, pavyzdžiui, perdavimo-priėmimo aktu) ir neišaiškinus
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, jo (dokumento)
paskirties, teisinės reikšmės, taip pat užsakovo (vartotojo) teisės tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, vertintini kaip
nesąžiningi.
Šioje byloje
pirmosios instancijos teismas byloje nustatė aplinkybę, kad darbų
perdavimo-priėmimo aktas nepasirašytas, o apeliacinės instancijos teismas iš
esmės sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytoje sutartyje yra nustatyta,
jog: užsakovas (ieškovė) su vykdytoju (atsakovu) atsiskaito pagal vykdytojo pateiktą
PVM sąskaitą faktūrą mokėjimo pavedimu, pinigus pervedant į vykdytojo nurodytą
sąskaitą banke, arba grynais (3.3 punktas); atlikti darbai priimami darbų
perdavimo priėmimo aktu, kurį pasirašo šalių įgalioti atstovai (5.2 punktas).
Šios sutarties sąlygos rodo, kad šalys sulygo, jog sutarties vykdymo
baigiamajame etape bus pateikti du atskiri dokumentai – PVM sąskaita-faktūra ir
perdavimo-priėmimo aktas, taigi ieškovė galėjo pagrįstai tikėti, kad tokie
atskiri dokumentai ir bus pateikti. Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas
turėjo pareigą pateikti ieškovei atskirą dokumentą – PVM sąskaitą-faktūrą.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, pateikdamas ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą,
būtų jai, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, išaiškinęs, jog šiam dokumentui
teikiama perdavimo-priėmimo akto reikšmė, taip pat jog ieškovė būtent šiame
dokumente turėtų nurodyti darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra, nes joks
kitas dokumentas apie darbo perdavimą nebebus forminamas. Prie nagrinėjamos
civilinės bylos pridėtoje Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. L2-2549-399/2007 esančiuose kasatoriaus 2007 m. birželio
14 d. atskirajame skunde ir 2007 m. birželio 26 d.
prieštaravimuose kasatorius nurodė, kad ieškovė jau iš pat pradžių vengė
tinkamai vykdyti sutartį, vengdama pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą; vengė
priėmimo-perdavimo aktu nustatyti trūkumų šalinimo tvarką (c. b.
Nr. L2-2549-399/2007; b. l. 19, 39). Taigi byloje yra duomenų, rodančių,
kad PVM sąskaitos-faktūros pateikimo ieškovei ir pasirašymo metu pats
kasatorius šio dokumento nevertino kaip perdavimo-priėmimo akto. Ieškovė byloje
laikėsi nuoseklios pozicijos, kad perdavimo-priėmimo aktas nėra pasirašytas.
Tai rodo, kad aptariamą PVM sąskaitą-faktūrą pasirašiusių šalių valia ir
siekiami tikslai nebuvo siejami su šio dokumento vertinimu kaip
perdavimo-priėmimo akto.
Remdamasi
nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius
nepagrįstai apeliuoja į CK 1.5 straipsnio 1.137 straipsnio
2 dalies, 6.38 straipsnio 1, 3 dalių, 6.158, 6.200 straipsnių, 6.662 straipsnio
2, 3 dalių nuostatas, todėl su jomis siejami kasacinio skundo argumentai
atmestini kaip nepagrįsti.
Kiti kasacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos apskųstų procesinių
sprendimų teisėtumui, todėl nenagrinėtini.
Apibendrindama
pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai pagrįstai tenkino ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus ir priėmė
iš esmės pagrįstus ir teisėtus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio
skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Marijampolės
rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą bei Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Virgilijus Grabinskas
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas