Civilinė byla Nr. 3K-3-30/2011

    Procesinio sprendimo kategorijos:

       75.6.2; 75.8

 (S)

 

 

               LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

               N U T A R T I S

                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

               2011 m. vasario 7 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui N. V. dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalijimo ir atsakovo N. V. priešieškinį ieškovei I. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo; institucija, teikianti išvadą, Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Šalys ieškiniu ir priešieškiniu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, vaiko  gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Kasaciniu skundu atsakovas kelia klausimus dėl turto padalijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nukrypimo nuo analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: šalių santuoką, sudarytą 1996 m., nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; paliko šalims iki santuokos nutraukimo buvusias pavardes; nustatė dukters, gim. 1997 m., gyvenamąją vietą su ieškove; priteisė iš atsakovo išlaikymą dukteriai po 400 Lt kas mėnesį, bet ne mažiau kaip po 1 MGL mokamomis periodinėmis išmokomis, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, alimentų išieškojimą pradedant nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki vaiko pilnametystės; padalijo santuokoje įgytą turtą, ieškovei priteisdamas ½ dalį 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), 28 859,50 Lt vertės, automobilį „Mazda 626“, 1500 Lt vertės, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, iš viso turto už 35 849,50 Lt; atsakovui priteisė šį turtą: ½ dalį 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), 28 859,50 Lt vertės, 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), 14 826 Lt vertės, automobilį „Mercedes Benz 250“, 1500 Lt vertės, nešiojamąjį kompiuterį, 2500 Lt vertės, iš viso turto už 47 685,50 Lt; priteisė ieškovei iš atsakovo 5918 Lt kompensaciją už didesnę jam tenkančią turto dalį; įpareigojo abi šalis 160 000 Lt negrąžintą kreditą AB SEB bankui grąžinti lygiomis dalimis - po 80 000 Lt, pripažindamas, kad šalys yra solidariai atsakingos už viso kredito grąžinimą; priteisė iš ieškovės 50 Lt žyminio mokesčio valstybei; priteisė iš atsakovo 718 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 1321 Lt ieškovei; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Teismas nurodė, kad neįtraukti į dalytiną turtą 1 kambario buto ir automobilio  „Mazda 626“, pripažinus šį turtą asmenine atsakovo  nuosavybe, nėra pagrindo, nes  šis turtas įgytas santuokoje iš abiejų sutuoktinių lėšų, pinigus šeimai įsigyjant ir įrengiant butą dovanojo abiejų šalių motinos. Pažymėjęs, kad ieškovė, paduodama  ieškinį, sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o 3751 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas šalims, atsižvelgė į tai, kad nekilnojamojo turto vertė sumažėjo ir sprendė, kad dėl to sumažėjo mokėtinas valstybei žyminis mokestis. Teismas nurodė, kad ieškovei ir atsakovui paduodant ieškinį ir priešieškinį priklausė sumokėti po 1371 Lt žyminio mokesčio.

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 1 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, patikslindama sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, pašalindama alimentų ir MGL sąvokas bei priteisdama iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad sąvoka „alimentai“ ir formuluotė dėl išlaikymo „po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, bet ne mažiau kaip 1 MGL“ yra netinkamos, ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį patikslino. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, pagal kurią turtas, įgytas santuokoje, laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Sandorio sudarymo metu (1999 m. vasario 10 d.) CK 3.88 straipsnio 3 dalis negaliojo, todėl teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas nepagrįstai remiasi šia įstatymo norma, pagal kurią vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas laikomas to sutuoktinio nuosavybe. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis VĮ „Regitra“ pažyma, iš kurios matyti, kad automobiliai „Mazda 626“ ir „Mersedes Benz 250“ įsigyti šalių santuokos metu ir iki santuokos nutraukimo apskaityti registre, turėjo pagrindą įtraukti juos į bendro turto balansą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme santuokoje įgyto turto balanso neginčijo, įrodymų kitai nekilnojamojo turto vertei pagrįsti, nei nurodyta viešo registro išrašuose, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, su tokia turto verte sutiko, todėl jo argumentai, kad teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias dalijamo sutuoktinių turto vertės nustatymą, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas padalijo sutuoktinių solidariąją prievolę, yra nepagrįstas, nes teismas nurodė, kad šalys bankui už viso kredito grąžinimą yra atsakingos solidariai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškovei priteisti 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), baldus ir namų apyvokos daiktus; atsakovui priteisti nešiojamąjį kompiuterį ir 67 860 Lt kompensaciją iš ieškovės už jai tenkančią didesnę bendro turto dalį; pripažinti asmenine atsakovo nuosavybe automobilį „Mazda 626“ ir 2 kambarius, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Esant sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijai, CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jei taip nuosavybės teisės į turtą nurodytos registre. Byloje nustatyta, kad kambariai, esantys (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Mazda 626“ viešame registre įregistruoti atsakovo vardu, todėl ieškovė turėjo pareikšti reikalavimą šį ginčo turtą pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir byloje tokį reikalavimą pagrįsti įrodymais. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodyta, kokie įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas laikytinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Teismai netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 3 dalį.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007, yra nurodęs, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Automobilio apskaitymas viešame registre nepatvirtina realaus jo egzistavimo. Atsakovui paaiškinus, kad automobilis „Mercedes Benz 250“ yra parduotas neįforminant sandorio ir nė viena bylos šalis jo realiai nevaldo, ieškovė  turėjo pateikti įrodymus apie šio automobilio buvimo vietą ir valdymą, o jų nepateikus, automobilis negalėjo būti šalių bendro turto padalijimo dalykas. Bylą nagrinėję teismai, nesivadovavę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pažeidė CPK 4 straipsnį.

3. Teismai nesudarė bendro turto balanso, nepasisakė dėl lygių dalių bendrojoje nuosavybėje prezumpcijos ir nenurodė, kaip (kokiomis dalimis) padalijamas bendras šalių turtas, taip pažeisdami CK 3.117 straipsnio 1 dalį.

4. Teismai pažeidė CK 3.119 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Teismai ex officio privalėjo tai padaryti, net šalims nepateikus duomenų apie dalijamą bendrą turtą. Teismai nepagrįstai nesivadovavo Komisijos privalomam turtui įvertinti prie Finansų ministerijos 2007 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 1 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2007 m. vasario 1 d.“ patvirtintomis nekilnojamojo  ir kilnojamojo turto vidutinėmis rinkos kainomis, kuriame nustatyta, kad nekilnojamojo turto vidutinei rinkos vertei nuo 2007 m. vasario 1 d. apskaičiuoti masinio vertinimo būdu naudojami valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-12 patvirtinti dokumentai: savivaldybių teritorijų statinių verčių žemėlapiai ir vertinimo modeliai, skelbiami internete. Pritaikius vertinimo modelį, turėjo būti nustatyta šalių santuokoje įgyto bendro nekilnojamojo turto vidutinė rinkos kaina. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų duomenų apie šalių bendro turto vidutines rinkos vertes, tai lėmė netinkamą turto balanso sudarymą.

5. Teismai neatsižvelgė į šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus bei nepagrįstai atsisakė plečiamai aiškinti ir taikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalį. Nustačius šalių vaikų gyvenamąją vietą su jų motina, šalių bendro buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisimas ieškovei natūra užtikrintų tinkamas sąlygas šalių nepilnamečiui vaikui gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje. Esant įtemptiems šalių tarpusavio santykiams, šio buto padalijimas lygiomis dalimis netikslingas.

6. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, kad šalių turtas dalytinas priteisiant ieškovei natūra butą, esantį (duomenys neskelbtini), o iš jos atsakovui – piniginę kompensaciją ir pažeidė tokią galimybę nustatančią CK 3.127 straipsnio 3 dalį.

7. Teismai, padaliję šalių solidarią prievolę kreditoriui AB SEB bankui lygiomis dalimis, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias buvusių sutuoktinių solidarias prievoles kreditoriams, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, pagal kurią tokios prievolės nedalijamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai.

8. Ieškovė byloje sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas. Kadangi ieškovei dalies žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, tai priteisti iš atsakovo jai 1321 Lt žyminio mokesčio nėra jokio pagrindo. Šio dydžio žyminio mokesčio ieškovė nesumokėjo, todėl nurodyta suma priteistina valstybei.

9. Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su atsakovo argumentais dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui, turėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir, panaikinęs teismo sprendimo dalį, dėl šios dalies priimti naują sprendimą, o ne pažeidžiant CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sprendimą palikti nepakeistą, jį tikslinant. Šis pažeidimas turėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo šiuos argumentus:

1. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas pagrįstai pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, jis buvo nupirktas šalių santuokos metu. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią turtas, įgytas santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad jis yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Įsigyjant butą (1999 m. vasario 10 d.) CK 3.88 straipsnio 3 dalis negaliojo, todėl atsakovas šia norma remiasi nepagrįstai. Be to, duomenys apie turtą viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją, todėl, kilus sutuoktinių ginčui dėl turto, teismas turi vadovautis ne tik registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų patikimumą.

2. Teismai pagrįstai automobilius „Mazda 626“ ir „Mercedes Benz 250“ įtraukė į santuokoje įgyto turto balansą, nes jie įgyti santuokos metu ir iki santuokos nutraukimo buvo apskaitomi registre.

3. Atsakovas santuokoje įgyto turto vertės ir balanso neginčijo, įrodymų, patvirtinančių kitokią turto vertę nepateikė, todėl nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė turto vertės nustatymą ir balanso sudarymą reglamentuojančias teisės normas.

4. Pagal CK 3.118 straipsnio 2 dalį, jei iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių suma. Kasatorius, teigdamas, kad visas santuokoje įgytas turtas turėtų būti dalijamas natūra, jam iš ieškovės priteisiant 67 860 Lt kompensaciją, neatsižvelgia į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas, užtikrinant 160 000 Lt kredito grąžinimą.

5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas padalijo sutuoktinių solidariąją prievolę, nes negrąžintas kreditas paskirstytas lygiomis dalimis atsakovui ir ieškovei, nurodant, kad ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi už viso kredito grąžinimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe

 

Sutuoktinių bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinio asmeninis turtas.  Kasaciniame skunde atsakovas poziciją, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė jo nuosavybė, grindžia CK 3.88 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia, kaip viešajame registre turi būti registruojama bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl turto, įgyto galiojant SŠK. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, 2010 m. gegužės 10 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z.. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.). Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi prieš tai pacituota teisės norma taikytina ir sprendžiant dėl turto, įgyto iki CK įsigaliojimo už vieno sutuoktinio lėšas, pripažinimo  asmenine nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje M. M. v. V. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2008).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai turtas įgyjamas už lėšas, dovanotas po santuokos sudarymo, svarbu nustatyti, ar buvo dovanota vienam sutuoktiniui, ar abiem, t.y. šeimos poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad turtas, esantis asmenine kurio nors sutuoktinio  nuosavybe, esant įstatyme apibrėžtoms sąlygoms (turtas iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu), gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnis). Kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo teisei į turto bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010).

Apibendrinant pasakytina, kad sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas- kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pripažinus, kad turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, turi būti aiškinamasi, ar turtas nebuvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, nes tai taip pat gali būti pagrindas pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Kai kito sutuoktinio lėšų  ar prisidėjimo darbu indėlis nepakankamas bendrajai jungtinei nuosavybei konstatuoti, gali būti taikomas kompensavimo mechanizmas.

Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, pripažino, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) įsigytos už bendras sutuoktinių lėšas, o po to bendromis lėšomis pagerintos, todėl šį turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kitaip tariant, teismas konstatavo, kad kasatorius, turintis įrodinėjimo pareigą, neįrodė, jog šios gyvenamosios patalpos yra jo asmeninė nuosavybė. Kasaciniame skunde nekeliama įrodymų vertinimo ar kitokių įrodinėjimo taisyklių pažeidimo klausimo, išskyrus argumentus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, dėl kurių kolegija prieš tai pasisakė.

 

 

 

Dėl turto, trauktino į bendro turto balansą

 

            Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Nutraukiant santuoką privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis turtas.

Vienam iš sutuoktinių pareiškus, kad kitas sutuoktinis kaip dalytiną nurodė nesamą turtą, duomenis apie dalytiną turtą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad toks  turtas egzistuoja.  Tačiau tais atvejais, kai sutuoktinis kartu su prašomo padalyti turto išvardijimu pateikia įrodymus, kad atitinkamas turtas buvo įsigytas ir kad jis viešajame registre iki šiol įregistruotas sutuoktinių vardu, įrodyti tai, kad šis turtas perleistas kitiems asmenims, sunaikintas ar pan., turi įrodyti tai teigiantis sutuoktinis. Dėl to nagrinėjamu atveju fakto, kad automobilis MERCEDES (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra parduotas, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Atsakovas teismui nepateikė nei automobilio perleidimo sandorio, nei kitų tai patvirtinančių įrodymų, netgi nenurodė, kas dabartinis jo savininkas. Vien ta aplinkybė, kad automobiliu naudojasi ne patys sutuoktiniai, nereiškia, jog automobilis nėra jų nuosavybė. Esant tokiai situacijai teismas pagrįstai sprendė, kad nurodytas automobilis įtrauktinas į dalytino turto masę. Atsakovo nurodomoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007) buvo spręsta dėl piniginių santaupų padalijimo, kai prašantis padalyti šį turtą sutuoktinis nepateikė įrodymų apie tokių lėšų faktinį buvimą, t. y. lėšų dydį, jų įgijimą, valdymą vieno iš sutuoktinių ar abiejų sutuoktinių vardu ir jų buvimo vietą. Taigi savo faktinėmis aplinkybėmis bylos yra skirtingos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

 

Dėl sutuoktinių bendro turto dalių

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai atsisakė taikyti CK 3.117 straipsnio 1 dalį, nustatančią sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpciją, nes nenurodė sprendimuose, jog sutuoktinių dalys lygios. 

Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje expressis verbis nenurodyta, kad kiekvienai šaliai tenka po ½ dalį bendro turto, tačiau iš nutarties turinio, turto paskirstymo ir kompensacijų skaičiavimo akivaizdu, kad turtas buvo dalytas lygiomis dalimis. Vien dalių neįvardijimas nereiškia, kad buvo nukrypta nuo lygių dalių principo. Pažymėtina, kad bendroji taisyklė, nustatant sutuoktinių bendro turto dalis, ir yra tokia, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), o nuo šios taisyklės galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.123 straipsnis).  Būtent tokios išimtys turi būti motyvuojamos ir aiškiai nurodoma, kokios turto dalys nustatomos.

Nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad nebuvo sudarytas dalytino turto balansas. Teismo nutartyje išspręsta, ar tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių, ar vieno jų asmeninė nuosavybė, išvardytas dalytinas turtas, nurodant tiek jo aktyvus (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai), tiek pasyvus (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams), tai ir reiškia turto balanso sudarymą (CK 3.118 straipsnis).

 

Dėl dalijamo bendro turto vertės nustatymo

 

            CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad  dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko atžvilgiu gali būti siejama su nurodytomis aplinkybėmis, taip pat teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad  turto vertė gali būti nustatoma remiantis valstybės įmonės Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą; šalys taip pat  gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009; kt.).

Kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto vertė yra  vienas iš kriterijų turto rinkos vertei nustatyti, tačiau jei šalys su tokia turto verte bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje nesutinka, jei įvertinimas atliktas seniai, po to rinkoje vyko turto vertės pokyčiai, tai turto vertei nustatyti pasitelktini kiti įrodymai, taip pat ekspertų išvados.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė nekilnojamojo turto vertę, remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašais. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto argumentus dėl netinkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo, nurodė, kad šalys pirmosios instancijos sutiko teisme su turto verte, nurodyta  valstybės įmonės Registrų centro išduotuose dokumentuose, ir ginčą išsprendė, remdamasis tuo pačiu įvertinimu, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad tiek ieškovė ieškinyje, tiek atsakovas  atsiliepime į ieškinį ir priešieškinyje bei abi šalys duodamos paaiškinimus teismo posėdyje nurodė kitokią nekilnojamojo turto kainą nei Registrų centro išrašuose, todėl išvada, kad jie sutiko su išrašuose nurodytu patalpų įvertinimu nepagrįsta. Kitoks dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimas nurodytas ir 2007 m. birželio 21 d. kredito, gauto šiam butui įsigyti, sutartyje. Pirmiau nurodytuose Registrų centro išrašuose dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta 2007 m. birželio 8 d., o kambario, esančio (duomenys neskelbtini), 1999 m. vasario 10 d. Ginčas dėl turto padalijimo teisme vyko 2008 m. balandžio – 2010 m. liepos mėnesiais, taigi, praėjus gana ilgam laikotarpiui po masinio Registrų centro vertinimo, ypač tai pažymėtina dėl gyvenamųjų patalpų, esančių bendrabutyje, (duomenys neskelbtini).  Be to, šalys nurodo, kad vietoje nupirktų dviejų kambarių (duomenys neskelbtini) bendrabutyje įrengė vieno kambario butą su virtuve.  Nekilnojamojo turto registre kaip turto objektai nurodomi du atskiri kambariai. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik kambario, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), Registrų centro išrašas, su nurodyta šio kambario vidutine rinkos verte. Teismas kaip dalijamą objektą nurodė vieno kambario butą, o vertę –  kaip nurodyta Registrų centro išraše –  vieno kambario. Taip vienas kambarys, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), liko neįvertintas. Pažymėtina ir tai, kad dviejų atskirų kambarių bendrabutyje ir vieno kambario su virtuve ir vonia buto rinkos vertė turėtų skirtis. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nekilnojamojo turto vertė nustatyta, nesilaikant CK 3.119 straipsnio reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų turto vertės nustatymo taisyklių. Tinkamai nenustačius dalytino turto vertės negalimas teisingas jo padalijimas, ypač kai sprendžiamas kompensavimo už vienam sutuoktiniui tenkančią didesnę turto dalį klausimas. Dėl to teismo nutarties dalis  dėl turto padalijimo naikintina. Kadangi turto vertės nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai reikalavimai dėl turto padalijimo grąžintini apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

 

 

Dėl turto padalijimo natūra

 

Kasatorius nurodo, kad teismas, dviejų kambarių butą dalydamas natūra abiem sutuoktiniams, pažeidė CK 3.3 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei CK 3.127 straipsnio 3 dalį.

Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad, sprendžiant  visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, pirmiausia būtina atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Taigi jis taikytinas ir sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimus. Daugeliu atveju šis principas detalizuotas teisės normose, reguliuojančiose atskirus turto padalijimo tarp sutuoktinių aspektus: teismas gali nukrypti nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo, atsižvelgdamas į jų vaikų interesus (CK 3.123 straipsnio 1 dalis); teismas gali nustatyti uzufruktą vienam sutuoktiniui priklausančioje gyvenamoje patalpoje palikti gyventi kitą sutuoktinį, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (CK 3.71 straipsnis 1 dalis); į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, šis turtas neišieškant kompensacijos perduodamas sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (CK 3.120 straipsnis). Dar viena vaiko interesų gynimo garantija įtvirtinta CK 3.127 straipsnio 3 dalyje – parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus. Pažymėtina, kad CK 3.127 straipsnio 3 dalyje suteiktas prioritetas turto padalijimui natūra, santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Tokiais atvejais sutuoktinis, kuriam paskiriamas turtas natūra, įpareigojamas kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Vaiko interesus gali atitikti tiek bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo būsto priteisimas tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, tiek ir jo padalijimas natūra, jei tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, tenka dalis, užtikrinanti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi.

Nagrinėjamu atveju abu sutuoktiniai sutinka, kad vieno kambario butas atitektų kasatoriui, tik šis mano, kad tai jo asmeninė nuosavybė, o ieškovė- prašo paskirti šį butą kasatoriui natūra kaip bendrosios jungtinės nuosavybės dalį. Taip būtų patenkinti kasatoriaus gyvenamojo būsto poreikiai. Esant tokioms aplinkybėms galima sutikti su kasatoriumi, kad kito – dviejų kambarių buto – priteisimas ieškovei atitiktų tiek sutuoktinių, tiek jų nepilnametės dukters interesus. Tačiau kartu būtina atsižvelgti į tai, kad, priteisus visą dviejų kambarių butą natūra ieškovei, kasatoriui iš ieškovės turėtų būti priteista kompensacija pinigais. Teismas turi įvertinti, ar ieškovė pajėgs tokią kompensaciją sumokėti, nenukreipus išieškojimo į jai tenkantį po padalijimo turtą, ir ar dėl to nenukentės su ja liekančio gyventi nepilnamečio vaiko interesai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis butas apsunkintas hipoteka, ieškovė solidariai su kasatoriumi turi pareigą grąžinti butui įsigyti  gautą paskolą.

 

Dėl sutuoktinių solidariųjų prievolių

 

Byloje nėra ginčo, kad šalių prievolė kreditoriui AB SEB bankui yra solidarioji. Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus  plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamoje byloje kreditorius AB SEB bankas nesutiko, kad solidarioji prievolė būtų padalyta ar pakeista, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad šalys solidariai atsako bankui už kredito grąžinimą. Patvarkymas rezoliucinėje dalyje, kad ieškovė ir atsakovas privalo kreditą grąžinti solidariai lygiomis dalimis (nurodant jas ir pinigine išraiška), skirtas ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiams reguliuoti, taip pažymint, kad jų skolos dalys lygios, ir apibrėžiant galimų tarpusavio atsiskaitymų apimtį, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui. Tačiau tai nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta, ir nepaneigiama kreditoriaus teisė reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Skolininkų santykiams su kreditoriumi reguliuoti skirtas kitas rezoliucinės dalies sakinys – ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi už viso kredito grąžinimą kredito sutarties sąlygomis, taigi solidarioji prievolė nepadalyta.   

 

Dėl procesinių ginčo sprendimo aspektų

 

 Panaikinus teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo, naikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šis klausimas bus sprendžiamas iš naujo, išnagrinėjus ginčą iš esmės. Todėl kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su CPK 93 straipsnio taikymu, paskirstant bylinėjimosi išlaidas šioje konkrečioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, paliko tą patį periodinės išmokos dydį, kurį buvo priteisęs pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad ši teismo sprendimo dalis buvo panaikinta ir priimtas naujas sprendimas. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo rezoliucinę dalį dėl vaiko išlaikymo surašė parinkdamas formuluotę, tiksliau atitinkančią teisinį reglamentavimą, nereiškia, kad dėl šio reikalavimo buvo priimtas iš esmės kitas sprendimas, galintis turėti įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nutarties dalis, kuriomis palikta nepakeista Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                        Antanas Simniškis

 

 

Pranas Žeimys