Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-821-290/2015

Teisminio Proceso Nr. 4-69-3-03961-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 41.1.;79.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

n u s t a t ė :

kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarimu A. G. nubaustas už tai, kad 2015-01-12, 13 val., prekybos centre „IKI“, esančiame (duomenys neskelbtini), praėjo pro kasas nesumokėjęs už 1 litro talpos butelį viskio „Jack Daniels“ ir 0,7 litro talpos butelį viskio „Jack Daniels“, bendros 164,97 Lt (47,77 eurų) vertės. Šiais savo veiksmais įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK)  50 str. ir jam paskirta administracinė nuobauda – 179 eurų bauda.

A. G. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio  29 d., nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esančiais įrodymais nebuvo pašalintos visos abejonės, kad jis, o ne kitas asmuo, padarė administracinį teisės pažeidimą, t.y. byloje nesant pakankamai neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, jis buvo nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teismas rėmėsi įrodymais, kurie buvo surinkti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, o būtent, teismas nutarties motyvuose nurodė, kad ATPK 50 str. pažeidimo faktą ir jo kaltę įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas ne įvykio dieną ir ne įvykio vietoje, o jį, kaip pažeidimą padariusį asmenį, nustačius remiantis liudytojų parodymais – įrodymais, kurie buvo užfiksuoti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką kas sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu. Kaip nustatyta byloje, 2015-01-12 prekybos centre „Iki“ sulaikytam asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 50 str., ir prisistačiusiam M. T. vardu, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Vėliau paaiškėjus, kad pažeidimo M. T. padaryti negalėjo, nes gyvena Londone ir tą dieną jo Lietuvoje nebuvo, liudytoja D. T. (M. T. motina) peržiūrėjusi prekybos centre „Iki“ užfiksuotą įvykio vaizdo įrašą kaip pažeidėją nurodė jį, tai yra A. G., nes ji neva atpažino jį pagal kūno sudėjimą, pagal aprangą (apsirengęs pilkomis sportinėmis kelnėmis ir juoda striuke), pagal eiseną ir judesius. Pažymėtina, kad vaizdo įraše užfiksuoto pažeidėjo, mūvėjusio pilkomis sportinėmis kelnėmis ir juoda striuke, apranga nėra išskirtinė, tokią aprangą dėvi daug žmonių, todėl šiuo atveju pagal ją būtų sunku identifikuoti konkretų asmenį, o vertinant pažeidėjo judesius ir eiseną, jie taip pat neturi išskirtinių bruožų. Vaizdo įraše nematyti pažeidėjo veido bruožų, todėl atpažinti asmenį faktiškai neįmanoma. Taigi liudytojos spėlionės, kad vaizdo įraše užfiksuotas pažeidėjas, sprendžiant iš sudėjimo, aprangos ir eisenos panašus į jį, negali būti neginčytinu įrodymu, pagrindžiančiu jo kaltę. Liudytoja D. T. kaip pažeidėją nurodė jį tam, kad perkelti atsakomybę dėl padaryto pažeidimo, kuriuo buvo kaltinamas jos sūnus M. T., kitam asmeniui.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atliekant tyrimą buvo apklausti ir kiti liudytojai: apsaugos darbuotoja, sulaikiusi pažeidėją E. L., policijos pareigūnai, įvykio dieną pažeidėjui surašę administracinio teisės pažeidimo protokolą D. T. ir T. S.. Liudytojas D. T. apklaustas teismo posėdyje nurodė, kad buvo iškviestas pas tyrėją, kur sužinojo, kad galimai M. T. pasivadino jo kaimynas. Tyrėja jam parodė dvi nuotraukas, vieną M. T., kitą jo ir liudytojas nurodė tyrėjai, kad į sulaikytą asmenį labiau panašus yra jis, tai yra A. G.. Liudytojas žinodamas, jog M. T. įvykio dieną nebuvo Lietuvoje, faktiškai ir negalėjo tvirtinti kitaip, nei nurodyti, kad panašesnis yra jis, nes kitų variantų, t.y. kitų asmenų nuotraukų, iš kurių jis turėtų atpažinti pažeidėją jam nebuvo pateikta. Galima pagrįstai teigti, kad liudytojo parodymai yra niekiniai, nes buvo užfiksuoti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, o būtent, nors atpažinimas kaip procesinis veiksmas ATPK nėra numatytas ir reglamentuojamas, tačiau turėjo būti taikoma įstatymo analogija - baudžiamojo proceso kodekso 191 str., 192 straipsnio 5 dalies nuostatos, šiuo atveju liudytojas pirmiausiai turėjo būti apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti asmenį, o po to jam turėjo būti pateiktos mažiausiai trys fotonuotraukos (neskaitant M. T.), iš kurių jis galėtų atpažinti pažeidėją, o visa procedūra atitinkamai įforminta, tačiau tai nebuvo padaryta. Įvykio dieną surašant pažeidėjui, prisistačiusiam M. T. vardu protokolą, pažeidėjas jam taip pat buvo panašus ir į duomenų bazėje esančią M. T. nuotrauką t.y. tuo metu palyginęs duomenų bazėje esančios jo nuotraukos atvaizdą ir sulaikytą asmenį, liudytojas nesuabejojo, kad tai tas pats asmuo, todėl surašė jam protokolą.

Apeliacinio skundo autoriaus teigimu, kitas pareigūnas, kuris surašė pažeidėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą, T. S., apklaustas kaip liudytojas iš jam pateiktų M. T. ir A. G. fotonuotraukų prisiminti, kuris buvo sulaikytas negalėjo, nes nuo įvykio buvo praėję daugiau kaip trys mėnesiai. Liudytojos E. L. parodymai buvo užfiksuoti pažeidžiant BPK numatytos atpažinimo procedūros reikalavimus. Kaip teismo posėdžio metu apklausta ji parodė, kad vykdant jos apklausą jai parodė dvi nuotraukas, M. T. ir A. G. nuotrauką, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė apskritai nebuvo užfiksuota jos apklausos protokole. Teismo posėdžio metu liudytoja nurodė, kad apklausos metu jai buvo parodytos fotonuotraukos, o po to ji buvo apklausta apie žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų atpažinti asmenį. Kyla klausimas kaip galima laikyti neabejotinais tokios liudytojos parodymus, kuriai pirmiausiai buvo pateikta jo, kaip įtariamo pažeidėjo fotonuotrauka, o po to ji apklausoje išvardino pažeidėjo požymius: nosis pailga, pakrypusi į dešinę pusę, kumpa, akys įdubusios, plaukai tamsūs, trumpai kirpti. Atkreiptinas dėmesys, kad A. G. plaukai yra labai šviesūs, tuo tarpu fotonuotraukoje, kuri paimta iš duomenų bazės ir buvo parodyta liudytojai, plaukai atrodo tamsūs, t.y. tokie, kokius ir nurodė ši liudytoja apklausos metu, kas leidžia pagrįstai teigti, kad pažeidėjo požymius ji vardino ne iš atminties, o pasižiūrėjusi į nuotrauką. Liudytoja teismo posėdžio metu pakeitė anksčiau duotus parodymus dėl sulaikyto asmens plaukų spalvos, t.y. nurodė priešingai, kad pažeidėjas buvo šviesių plaukų, o paklausta, kodėl pirminės apklausos metu nurodė, kad pažeidėjo plaukai buvo tamsūs, ji teisinosi, kad gerai neprisimena.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas savo išvadas grindė tų pačių liudytojų parodymais, duotais teismo posėdžio metu t.y. D. T., kuri nurodė, kad iš vaizdo įrašo neva tai atpažino A. G., bei D. T. ir E. L. parodymais, kurie, apklausos metu tyrėjos buvo supažindinti su A. G. nuotrauka, todėl nurodė nuotraukoje pamatyto asmens bruožus. Minėtų liudytojų nesieja priešiški asmeninio pobūdžio santykiai, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti jų parodymus, kaip objektyvius, tiek atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, tiek dėl kitų svarbių aplinkybių, o būtent, liudytoja D. T., kuri yra M. T. motina, yra suinteresuota, kad, atsakomybė dėl padaryto pažeidimo, kuriuo buvo kaltinamas jos sūnus, būtų perkelta kitam asmeniui. Liudytojas D. T. yra pareigūnas, kuris kartu su kolega T. S. tinkamai neatliko savo pareigų, t.y. nesiėmė visų priemonių, kad nustatyti pažeidėjo asmenybę, pažeidėjui nurodžius, kad neturi asmens dokumentų, neatliko asmens kratos, į policijos nuovadą tapatybei nustatyti pažeidėjo nevežė, jų aplaidaus darbo pasekoje, protokolas buvo surašytas svetimu vardu prisistačiusiam asmeniui. Taigi pareigūnas yra suinteresuotas, kad byloje būtų nubaustas pažeidėjas ir ištaisytos jų aplaidaus pareigų atlikimo pasekmės. A. G. įvykio dieną parduotuvėje „Iki“ nebuvo, dėl pažeidimo, kuriuo kaltinamas neprisipažino, nes jo nepadarė, o nesant neginčytinų, tiesioginių, objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę teismas, priimdamas nutarimą, turėjo taikyti in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

A. G. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas, o skundžiamas nutarimas paliktinas nepakeistas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinkta medžiaga, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino A. G. padarius administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio jam surašytas protokolas. Apeliaciniame skunde A. G. nenurodo tokių motyvų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie jo nekaltumą, o tiesiog nesutikdamas su liudytojų parodymais ir kitais įrodymais, juos savaip interpretuoja ir vardija, jo manymu, padarytus procesinius pažeidimus. Tačiau apygardos teismas sutinka su byloje esančių įrodymų vertinimu, ir jokių pažeidimų, kurie reikštų priimto nutarimo neteisėtumą ar nepagrįstumą nenustatė.

Apelianto kaltę dėl įvykdyto smulkaus svetimo turto pagrobimo įrodo liudytojų D. T., E. L., D. T. parodymai. Liudytoja D. T. apklausiama teisiamajame posėdyje nurodė, kad gavusi sprendimą, jog jos sūnus M. T. buvo nubaustas dėl vagystės iš „Iki“ parduotuvės, žinodama, kad tuo metu jo nebuvo Lietuvoje, nuvyko į minėtą parduotuvę, kurioje pasiėmė filmuotą medžiagą, nes ir anksčiau yra buvęs atvejis, kai jos sūnaus duomenimis buvo pasinaudota. Iš šios filmuotos medžiagos liudytoja pažino, jog vagystę įvykdęs asmuo yra jos kaimynas A. G., su kuriuo jos sūnus augo. Liudytoja A. G. atpažino iš profilio, elgesio, eisenos, sudėjimo, apsirengimo, stiliaus ir nors veido nesimato jį pažino iš įvaizdžio. Taip pat liudytoja nurodė, kad matė A. G. po dviejų dienų apsirengusį taip pat, kaip ir vaizdo įraše. Teismui šios liudytojos parodymai nekelia abejonių, o apeliacinio skundo argumentai, kad liudytoja nurodė A. G. tik todėl, kad norėjo padėti sūnui yra nepagrįsti, kadangi M. T. atžvilgiu administracinė teisena jau buvo nutraukta, todėl liudytoja apklausiama teismo posėdyje tokio motyvo neturėjo, o jos parodymai apie vaizdo įraše matytą ir atpažintą asmenį nekito. Teismo posėdyje apklausta liudytoja E. L. dirbanti apsaugos darbuotoja, paaiškino, kad su sulaikytu asmeniu bendravo apie 10-15 minučių, kol atvyko policija. Liudytoja teismo posėdyje apibūdino pažeidimą padariusį asmenį, bei posėdžių salėje jį parodė. Taip pat liudytoja paaiškino, kad apklausoje pas tyrėją, ji buvo klausiama ir turėjo nurodyti požymius pažeidimą padariusio asmens ir tik tada buvo parodytos nuotraukos M. T. ir A. G. ir liudytoja atpažino A. G.. Teismo vertinimu per 10-15 minučių bendravimo su pažeidėju liudytoja galėjo jį įsidėmėti ir apibūdinti asmenį, taip pat jį atpažinti. Ta aplinkybė, kad apklausoje pas tyrėją liudytoja nurodė, jog pažeidėjas buvo tamsių plaukų neleidžia teigti jog jos parodymai yra nepatikimi. Ši liudytoja apklausos pas tyrėję metu nurodė ir kitų asmens padariusio pažeidimą požymių: apie 30 metų amžiaus, aukšto ūgio, tvirto kūno sudėjimo, nurodė aprangos detales teisingai, ką patvirtina vaizdo įrašas, taip pat nurodė jog jo nosis ilga, pakrypusi į dešinę pusę, akys įdubusios. Teismo posėdyje apklaustas policijos pareigūnas D. T. paaiškino, kad asmuo, kuriam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo šviesių plaukų, trumpo kirpimo, nosis su kuprele, ūgis apie 185 cm, apie 30-32 metų.

Nors apeliaciniame skunde ginčijamas nuotraukų parodymo liudytojams veiksmas teigiant, jog tai buvo asmens parodymo atpažinti procedūra iš nuotraukų, kurios reikalavimai numatyti BPK pažeisti, tačiau teismo vertinimu, šios nuotraukos liudytojams buvo parodomos siekiant patikrinti D. T. parodymus, kad ne jos sūnus M. T. užfiksuotas vaizdo įraše, o kaimynas A. G., todėl būtent šių asmenų nuotraukos buvo parodytos liudytojams, kurie tiesiogiai bendravo su pažeidėju, kurio tapatybė buvo nustatyta neteisingai. Teismo vertinimu nebuvo atliktas asmens parodymo atpažinti veiksmas BPK tvarka, pagal nuotraukas, todėl jokių procesinių pažeidimų nepadaryta. Be to, liudytojos E. L. parodymais teismo posėdyje nustatyta, jog liudytojos buvo klausiama apie asmens požymius, išskirtinius bruožus prieš parodant nuotraukas. Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad liudytojai nurodė, jog sulaikyto asmens nosis buvo su kuprele ir pakrypusi į šoną, o šio išskirtinio bruožo iš nuotraukos, kurioje asmuo yra nufotografuotas iš priekio nustatyti nėra galimybės (byloje esanti A. G. nuotrauka b. l. 42), tai tik patvirtina, kad liudytojai atpažino A. G., kaip asmenį padariusį pažeidimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai, suklydo įvykio vietoje ir jiems M. T. nuotrauka atrodė esanti sulaikytojo asmens, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia, be to, policijos pareigūnus galėjo suklaidinti ir tai, kad asmuo žinojo M. T. gimimo datą, gyvenamosios vietos adresą, ar jis turi brolių ar seserų. Kaip nurodė liudytoja D. T. jos sūnus M. T. su M. G., kuris yra kaimynas, kartu augo, bendravo, todėl daroma išvada, kad tokius duomenis žinojo.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog byloje esančių įrodymų vertinimas ir jų visumos pagrindu nustatytų aplinkybių konstatavimas yra išimtinė teismo prerogatyva (teisė). Todėl vien tai, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, negali būti pagrindas byloje priimti kitokį sprendimą nei priėmė pirmosios instancijos teismas.

Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo - nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarimą nepakeistą ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas                        Jurgis Kiškis