Administracinė byla Nr. A556 - 1029/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02202-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.3.6.; 9.3.7; 9.7; 9.8.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Stravinskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies ir sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ (toliau - ir pareiškėjas, UAB ,,Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“) su skundu (b. l. 1-3; 32-34) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S-376(7-362/2009) „Dėl UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ 2009-10-12 skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 69-257 „Dėl UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ (300622717) skundo“ dalį, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-318 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kitą sprendimo Nr. 69-257 dalį (dėl baudos panaikinimo) paliekant nepakeistą; panaikinti Inspekcijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-318).
Pareiškėjas paaiškino, kad patikrinimo metu atsižvelgta į sandorio kainą, kuri buvo nustatyta pagal UAB „Velsitus“ ir UAB „BU Alvigda“ numatytą nekilnojamojo turto kainą. Pateikiant pastabas buvo pateiktas nekilnojamojo turto vertinimas – UAB „Ober-Haus“ nekilnojamas turtas“ 2007 m. kovo 1 d. pažyma apie turto vertę. Mokesčių administratorius, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnį, privalo atsižvelgti į nepriklausomo asmens pateiktus duomenis apie turto vertę, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad į šį dokumentą nėra pagrindo atsižvelgti, nes jis nepaneigia sudaryto sandorio tikslo gauti mokestinę naudą. Tokia išvada nepagrįsta, nes šiuo įrodymu mokesčių mokėtojas siekia įrodyti, kad su UAB „BU Alvigda“ sudaryto sandorio vertė yra reali ir atitinkanti turto vertę. Be to, taikant MAĮ 69 straipsnį, turėtų būti įvertinta ir tai, kad UAB „Velsitus“ kaina yra labiau nereali negu kaina, suderėta su UAB „BU Alvigda“. Visiškai nepagrįstai atsisakyta vertinti turto vertinimą, nors ir patikrinimo akte, ir sprendime Nr. (21.26)-256-318 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjas kaltinamas tuo, jog turtą įsigijo 4,85 karto didesne nei rinkos kaina. Vadinasi, turto kaina turi įrodomąją reikšmę šiame ginče. Aplinkybė, jog UAB „Velsitus“ vadovas nurodė, kad N. A. domėjosi parduodamu objektu ir žinojo apie numatomą pardavimą, tame kontekste, jog R. R. niekada nepatvirtino, kad derybas dėl pardavimo su juo būtų vedę pareiškėjo darbuotojai ar atstovai, patvirtina, jog pareiškėjas sandorio nesudarinėjo su UAB „Velsitus“, o sandorį sudarė su UAB „BU Alvigda“, kuri turėjo ir kitokio nekilnojamojo turto, nes vertėsi būtent nekilnojamojo turto prekyba. N. A. informaciją apie UAB „Velsitus“ parduodamus objektus gavo UAB „BU Alvigda“ vykdant preliminariuosius susitarimus, tačiau jokių derybų su UAB „Velsitus“ nevedė, nes UAB „BU Alvigda“ turėjo įsipareigojimus iki pagrindinės sutarties sudarymo įgyti nuosavybės teisę. UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ duomenimis, R. T. užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba arba sudarė įspūdį, kad tokia veikla užsiima. Iš patikrinimo akte nurodytos informacijos matyti, kad R. T. ir kiti su juo susiję asmenys nekilnojamojo turto sandorius atliko galimai fiktyviai, tačiau pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad R. T. šią veiklą tik imituoja. Jokios piniginės lėšos, sumokėtos už nekilnojamojo turto objektus, į bendrovę negrįžo ir nebuvo perduotos N. A. Pasak pareiškėjo, R. T. duoda neteisingus paaiškinimus, nes siekia išvengti jam priklausančios mokėti PVM sumos bei siekia ją perkelti pareiškėjui. Pateiktas turto vertinimas patvirtina, kad pareiškėjas sudarė sandorį už realią kainą, kita informacija patvirtina, kad pareiškėjas įsigijo turtą iš įmonės, kuri tokia veikla užsiėmė. UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ buvo įsteigta žinant, jog bendrovė turės finansinių išteklių nekilnojamojo turto objektams įsigyti ir vystyti, todėl nieko ypatinga, kad piniginiai ištekliai bendrovę pasiekė iš karto po jos įsteigimo; tiek sprendimas dėl nekilnojamojo turto objektų įsigijimo, tiek dėl įsigijimo šaltinių buvo iš esmės priimti anksčiau ir pradėti įgyvendinti iš karto įkūrus bendrovę. Taigi patikrinimo akte ir skundžiamame sprendime nepagrįstai siekiama sudaryti neigiamą foną apie bendrovę. Pareiškėjas būtent mokestinio patikrinimo metu užsakė nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą, nes siekė įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Ta aplinkybė, jog turtas buvo apžiūrėtas ir įvertintas vėliau negu sudarytas nekilnojamojo turto sandoris, neturi esminės reikšmės, kadangi turto vertė nustatyta palyginamuoju metodu sandorio sudarymo momentui ir turtas nebuvo pagerintas per numanomą laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, turto pardavimas už 2 660 000 Lt niekaip negalėjo atitikti rinkos sąlygų, ką šiuo atveju galėtų patvirtinti teismo skirta ekspertizė.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 50-53) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2007 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį iš UAB „BU Alvigda“ įsigijo nekilnojamąjį turtą, adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypą, kuris pagal bendrojo plano sprendimus yra gyvenamojoje sodybinio užstatymo teritorijoje su senais pastatais – (duomenys neskelbtini) sklypo dalimi ir butu (pastatyti iki 1940 m.). Pagal pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu pateiktą UAB „BU Alvigda“ vardu išrašytą 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitos faktūros, serija AL Nr. 00197, patvirtintą kopiją (patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė pirmojo PVM sąskaitos faktūros egzemplioriaus, išrašyto tuometinio direktoriaus R. L., patikrinimo metu pateikta PVM sąskaitos faktūros kopija, ją išrašė ir pasirašė UAB „BU Alvigda“ direktorius R. T., kuris Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis sandorio sudarymo metu UAB „BU Alvigda“ nedirbo) ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį nustatyta, kad nekilnojamojo turto sandoris įformintas 5 546 000 Lt (įskaitant 846 000 Lt PVM) sumai, neišskiriant žemės sklypo ir seno pastato bei buto kainų vertės. Kadangi pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įsigijo iki jo įregistravimo PVM mokėtoju, todėl, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 63 straipsnio 4 dalimi, atskaitė dalį, t. y. 828 376 Lt pirkimo PVM, nurodyto UAB „BU Alvigda“ vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje. Atskaitytas pirkimo PVM kaip grąžintinas buvo deklaruotas 2008 m. rugpjūčio 25 d. pateikiant už 2007 m. gegužės mėnesį patikslintą PVM deklaraciją; tuo pat metu pateiktas ir prašymas grąžinti iš biudžeto deklaruotą PVM permoką. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „BU Alvigda“ nuo 2006 m. pajamų nedeklaruoja, pelno mokesčio nemoka, metinė atskaitomybė už 2006 m. ir 2007 m. nepateikta, paskutinį kartą PVM deklaracija pateikta už 2007 m. kovo mėnesį, kurioje deklaruotas pardavimo PVM artimas pirkimo PVM ir mokėtinas į biudžetą PVM nesumokėtas. Nuo 2007 m. liepos 2 d. Inspekcijos sprendimu UAB „BU Alvigda“ išregistruota iš PVM mokėtojų, vadovaujantis PVM įstatymo 75 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad PVM mokėtojas neteikia PVM deklaracijų ir nerandamas nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose. Mokestinio ginčo byloje pateikta medžiaga rodo, kad pareiškėjas nekilnojamąjį turtą, už kurį siekia atskaityti pirkimo PVM sumas, įsigijo ne tiesiogiai iš UAB „Velsitus“, o pasinaudodama UAB „BU Alvigda“. Pareiškėjo pateikta vertinimo ataskaita negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu, kad sandoris tarp pareiškėjo ir UAB „BU Alvigda“ buvo vykdomas nesiekiant gauti mokestinės naudos, o atitiko realią rinkos situaciją. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, nes mokestinio ginčo byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad UAB „BU Alvigda“ vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitiko tikrovės. Pareiškėjui buvo žinoma apie UAB „Velsitus“ parduodamą nekilnojamąjį turtą, jo kainą, jis disponavo piniginėmis lėšomis turto įsigijimui, tačiau sandorį sudarant ne tiesiogiai su turto pardavėju, o per UAB „BU Alvigda“, buvo siekiama mokestinės naudos, padidinant įsigyto turto įsigijimo kainą ir grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, tarpininkaujant UAB „BU Alvigda“, vėliau susigrąžinant dalį už įsigytą nekilnojamąjį turtą pervestų piniginių lėšų.
Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija sutiko su atsakovo VMI prie FM atsiliepime pateikta pozicija dėl pareiškėjo skundo ir prašė skundą atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 71-85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl bendrovės įsigyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo sandorio vertinimo mokestiniu aspektu ir tikrojo šio sandorio turinio nustatymo. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, jog tiek mokesčių administratoriai, tiek Mokestinių ginčų komisija teisingai pabrėžė, kad UAB „BU Alvigda“, dar neturėdama jai nuosavybės teise priklausiusio turto, 2007 m. vasario 20 d. sudarė sutartį su bendrove dėl turto pardavimo ir pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo iki 2007 m. vasario 28 d., įsigijo turtą pagal 2007 m. vasario 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 2 660 000 Lt ir po trijų dienų, t. y. 2007 m. kovo 1 d., pardavė jį už daugiau negu dukart didesnę kainą, t. y. už 5 546 000 Lt. Teismas konstatavo, kad tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek mokesčių administratoriai padarė pagrįstą išvadą, jog bendrovės turto įsigijimas iš UAB „BU Alvigda“ buvo atliekamas formaliai, siekiant mokestinės naudos (teisės į didesnės apimties PVM atskaitą). Toks mokestinės naudos gavimo tikslas pasiektas pasitelkus tarpininką – UAB „BU Alvigda“, įforminus tarpinį turto perleidimo sandorį ir taip padidinus turto įsigijimo kainą. Todėl mokesčių administratoriai pagrįstai, taikydami MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, atkūrė iškreiptas turto perleidimo aplinkybes ir pripažino, kad bendrovė turtą įsigijo už bendrą 2 660 000 Lt sumą (360 000 Lt pirkimo PVM, susijęs su žemės sklypo, kuris skirtas statyboms, tiekimu ir vadovaujantis PVM įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, apmokestinamas PVM), todėl bendrovė turi teisę į 352 500 Lt pirkimo PVM atskaitą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo žinoma apie UAB „Velsitus“ parduodamą nekilnojamąjį turtą, jo kainą, jis disponavo piniginėmis lėšomis turto įsigijimui, tačiau sandorį sudarant ne tiesiogiai su turto pardavėju, o per UAB „BU Alvigda“, buvo siekiama mokestinės naudos, padidinant įsigyto turto įsigijimo kainą ir grąžintiną iš biudžeto PVM sumą, tarpininkaujant UAB „BU Alvigda“, vėliau susigrąžinant dalį už įsigytą nekilnojamąjį turtą pervestų piniginių lėšų. Pareiškėjo pateikta turto vertinimo ataskaita ir prašymas skirti ekspertizę vertintini kaip siekimas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu konstatuotų mokestinių pasekmių.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89-92) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai vertino pateiktą turto vertinimo ataskaitą, kaip siekimą sudaryti veiklos teisėtumo regimybę. Pirmiausia, mokesčių mokėtojas vykdydamas pareigą paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus pateikė įrodymą, kad jo sudaryto sandorio vertė negali kelti abejonių. Pateikta turto vertinimo ataskaita įrodo, kad rinkoje nekilnojamasis turtas buvo realizuojamas ta verte, už kokią įsigijo turtą pareiškėjas, o būtent UAB „Velsitus“ nurodyta vertė kelia abejones. Mokestinės naudos siekė pardavėjas, o ne pirkėjas. Byloje nėra duomenų, kad pinigai būtų grįžę į pareiškėjo įmonę. Net ir taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, mokestinę naudą reikalinga perkelti tam, kuris ją gavo, o ne tam, kuris realiai sumokėjo turto vertę, dėl to jokios naudos negavo.
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 99-102) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98) prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydama, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi. Dėl šios teisės normos interpretavimo Vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ne kartą bei pažymėjęs, kad „joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t.y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009).
Mokesčių administratoriaus teigimu, ūkinė operacija įvyko ne tarp pareiškėjo ir įmonės „BU Alvigda“, o tiesiogiai tarp pareiškėjo ir įmonės „Velsitus“. Sandorio kaina yra ta, kuria ginčo turtas buvo bendrovės „Velsitus“ parduotas įmonei „BU Alvigda“. Tarpinis sandoris panaudotas siekiant padidinti turto įsigijimo kainą ir taip gauti didesnės apimties PVM atskaitą. Taigi ūkinė operacija nėra neigiama. Tvirtinama tik apie kitokią turto įsigijimo kainą nei nurodo pareiškėjas. Vadinasi, esminė įrodinėtina aplinkybė – kaina, už kurią realiai įsigytas turtas, kuri ir lemia PVM atskaitos dydį, o tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus įrodymų institutas. Tokia išvada darytina, kadangi nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija, pripažindami ūkinę operaciją įvykusia, pareiškėjo nesąžiningumo neįrodinėjo, o tai reiškia, kad tik parduoto turto reali kaina turės įtakos bylos baigčiai, t.y. suteiks galimybę atsakyti į tai pagrįstai ar ne buvo sumažinta PVM atskaitos apimtis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas mokestinius ginčus įrodymų instituto aspektu yra pasisakęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Šiuo klausimu taip pat yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A1-203-2005; Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25)”.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius.
Valstybinė mokesčių inspekcija ir Mokestinių ginčų komisija atmetė pareiškėjo pateiktą įrodymą – Turto vertinimo ataskaitą ir joje nurodytą turto vertę tuo pagrindu, kad tai tik vienas iš įrodymų, nepaneigiantis kitų byloje esančių įrodymų dėl tarpinio sandorio dirbtinumo, siekiant padidinti įsigyjamo nekilnojamojo turto kainą, tačiau su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas negali sutikti, kadangi šis įrodymas yra vienintelis iš įrodymų, bylojantis apie galimą realią sandorio kainą su bendrove „BU Alvigda“. Tuo tarpu mokesčių administratorius, apibrėždamas sandorio kainą, vadovavosi ta, kuri buvo nurodyta pirminiam pardavėjui parduodant nekilnojamąjį turtą „BU Alvigda“, t. y. savo ruožtu nepateikdamas jokių faktinių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad antrinio sandorio suma negalėjo viršyti pirminės sandorio sumos. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų eliminuotas tarpinis sandoris ar daroma prielaida apie apelianto nesąžiningumą, vis tiek lieka teisiškai aktualus klausimas dėl realios sumos sumokėjimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Juk ūkinė operacija įvyko, teisė į PVM atskaitą neneigiama. Yra disputas tik dėl PVM atskaitos apimties, kurią lemia realiai sumokėta pinigų suma už nekilnojamąjį turtą ar turėta sumokėti, atsižvelgiant į tuometinę nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Turto vertinimo ataskaita yra vienas iš pagrindinių ir esminių įrodymų (tokiam įrodymui suteiktinas prima facia įrodymo statusas, taip jį išskiriant iš įrodymų visumos), bylojančiu apie parduoto turto kainą ir šia pozicija vadovaujamasi, kai pats mokesčių administratorius teikia turto vertinimo ataskaitą mokestinių ginčų bylose. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A556 - 344/2011 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis) buvo nurodyta, jog “Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 24 straipsnio 3 dalis numato, kad turto vertinimo ataskaita (pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį turtas suprantamas kaip visos materialios, nematerialios ir finansinės vertybės) laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Robinta“ parengta verslo vertinimo ataskaita (vertinimą atliko turto vertintojas K. K., kvalifikacijos verslo vertinimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų užginčyta Turto ir verslo pagrindų įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatą, UAB „Robinta“ atliktą pareiškėjos parduotų akcijų vertinimo ataskaitą pagrįstai vertino kaip vieną iš pagrindinių įrodymų, pagrindžiančių mokesčių apskaičiavimą pareiškėjai“. Dvigubų standartų taikymas nagrinėjant analogiško pobūdžio teisinius klausimus draudžiamas, todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atmetimas Turto vertinimo ataskaitos nurodytais motyvais laikytinas niekuo neparemtu. Esant tokiai aplinkybei skundžiamas teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu bei yra naikintinas. Administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui pagrįsti PVM atskaitos apimtį arba priimti kitokį teisės aktais numatytą sprendimą.
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias ginčo santykius ir jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S-376(7-362/2009) „Dėl UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ 2009-10-12 skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 69-257 „Dėl UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto projektai“ (300622717) skundo“ bei Inspekcijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-318 ir perduoti bylą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius