Civilinė byla Nr. 2S-1241-555/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04143-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.5.1
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-9091-490/2022 pagal pareiškėjos J. Ž. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis M. P., Z. S. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja J. Ž. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydama panaikinti antstolio M. P. 2022 m. kovo 1 d. patvarkymą Nr. S-22-123-2053 ir tenkinti jos 2022 m. vasario 28 d. prašymą – Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, vykdymo procese pareiškėją pakeisti tikrąja skolininke Z. S., pastarąją pripažįstant vienintele skolininke minėto teismo vykdymo procese, o pareiškėjos skolininkės nebelaikyti ir pašalinti ją iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėja nurodė, kad į rekonstravimo padarinių šalinimo procedūras buvo įtraukta dėl formalios priežasties, t. y. tuo metu, kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) nustatė neteisėtą namo rekonstravimą, Nekilojamojo turto registre 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo registruota, kad ji yra namo bendraturtė. Dovanojimo sutartis buvo surašyta dar prieš namo rekonstravimą, tačiau ji buvo tariamas sandoris. Pareiškėja nebuvo tikroji namo bendraturtė, o ja buvo numatyta tik formaliai (dokumentuose). Pareiškėja faktiškai gyveno kitur, su savavališka statyba jokių sąsajų neturėjo. Ji ne savo valia buvo įtraukta VTPSI dėl namo neteisėto rekonstravimo. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑7715-877/2021 patvirtino pareiškėjos ir Z. S. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys pripažino, jog 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Dėl šių priežasčių ji turi būti pakeista tikrąja skolininke – Z. S..
3. Antstolis M. P. 2022 m. kovo 22 d. patvarkymu dėl skundo Nr. S-22-122-3148 nutarė netenkinti pareiškėjos skundo dėl šalies pakeitimo, nenustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 596 straipsnyje numatytų proceso šalies pakeitimo pagrindų. Antstolis nurodė, kad tik civilinę bylą nagrinėjusiam teismui nusprendus, kad už savavališką statybą yra atsakingas kitas asmuo, antstolis įgis teisę pakeisti proceso šalį teismo sprendimo pagrindu. Antstolis taip pat nurodė, kad šiuo atveju tokia procedūra gali būti atlikta proceso atnaujinimo instituto pagalba.
4. Suinteresuotas asmuo VTPSI prašė pareiškėjos skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolė yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą. Pareiškėja civilinėje byloje Nr. 2‑1118‑151/2012 save buvo nurodžiusi kaip statytoja, prisipažino, kad vykdė savavališką statybą, tik prašė nustatyti maksimalų galimą terminą reikiamiems dokumentams ir statybos leidimui gauti.
5. Suinteresuotas asmuo Z. S. prašė pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad dovanojimo sandoris, kuriuo pareiškėja buvo nurodyta bendraturte buvo pripažintas negaliojančiu ir antstolio teiginys, kad prievolė pašalinti savavališkos statybos padarinius, nėra daiktinė ir savavališko statinio perleidimo atveju neseka paskui statinį ir negali paneigti privalomų niekinio sandorio padarinių taikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškėjos J. Ž. skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.
7. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 2-2030/2004 ir 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 pareiškėją kartu su Z. S. pripažino statytojomis, kurios neteisėtai vykdė statybą. Šie teismo sprendimai yra įsiteisėję dėl ko, vadovaudamasis teismų praktika, o taip pat CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto įrodinėjimo išimtimi, teismas papildomai nepasisakė dėl to, ar pareiškėja buvo statytoja, ar nebuvo, nes jos, kaip statytojos faktas yra įrodytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose jos, kaip statytojos, faktas buvo civilinės bylos įrodinėjimo dalykas.
8. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta aukščiau, ir į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 28 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. sprendimais pareiškėja buvo įvardinta kaip statytoja, konstatavo, jog pareiškėjos argumentai dėl jos pakeitimo tikrąja savininke yra atmestini kaip prieštaraujantys civilinėje byloje surinktiems rašytiniams, nes, kaip nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 28 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. sprendimais, buvo įrodyta, kad pareiškėja yra statytoja, o prievolė pašalinti savavališkos statybos padarinius yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja J. Ž. prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti skundą dėl antstolio veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pareiškėja, prašydama pakeisti ją į tikrąją skolininkę Z. S., remiasi Kauno miesto apylinkės 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, vykdymo procese (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2030/2004 ir Kauno miesto apylinkės 2012 m. gegužės 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 tariamai nustatytu prejudiciniu faktu, kad namo statytojomis yra Z. S. ir pareiškėja. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas yra ne Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2‑2030/2004, o Kauno miesto apylinkės 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas, kuriame tokių prejudicinių faktų nėra nustatyta. 2012 m. gegužės 29 d. sprendime nurodyta, kad 2004 m. spalio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2‑2030/2004 nustatyta, jog atsakovėms priklausantis namas, yra savavališka statyba. Tačiau nėra įvardijamas joks asmuo namo statytoju, o teiginys, kad savavališka statyba yra atsakovėms priklausantis namas, reiškia, kad atsakovės toje byloje dalyvauja dėl formalios priežasties, t. y. Nekilnojamojo turto registre namui buvus įregistruotam bendrąją jų daline nuosavybe. Dėl to skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstais sprendė, kad bylai prejudicinę reikšmę turi faktas, kad pareiškėja buvo viena iš namo statytojų.
9.2. Pirmosios instancijos teismas Kauno miesto apylinkės teismo 2004 spalio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2030/2004 supranta klaidingai. Šioje byloje pareiškėja ir Z. S. pripažino namo rekonstravimo savavališkumo faktą, o ne tai, kad pareiškėja buvo viena iš namo statytojų. Jei tuo metu tas klausimas būtų buvęs iškeltas, pareiškėja būtų kategoriškai pareiškusi, jog nebuvo namo statytoja. Be to, šioje byloje pareiškėja buvo atstovaujama pagal įgaliojimą savo tėvo R. S. ir jo pasamdytos advokatės. Pati asmeniškai jokiuose procesuose nedalyvavo ir jokių aplinkybių nepripažino, kadangi faktiškai jokių statybos darbų neatlikinėjo, neorganizavo, nefinansavo ir neturi su tuo nieko bendro, t. y. nebuvo faktine statytoja. Klausimas, ar pareiškėja buvo namo statytoja, nebuvo minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir jo dalis. Minėtoje byloje net ir nėra teigiama, kad pareiškėja buvo viena iš savavališką statybą realiai atlikusių asmenų.
9.3. Namo statybų, kurios vėliau buvo pripažintos savavališkomis, pareiškėja nefinansavo, neorganizavo ir jokiu savo fiziniu darbu prie jų taip pat neprisidėjo. Kadangi namo nestatė, pareiškėja nėra jo statytoja. Į civilinės bylos Nr. 2-2030/2004 ir civilinės bylos Nr. 2‑1118‑151/2012 nagrinėjimą ji buvo įtraukta dėl formalios priežastie – nes tuo metu, kai VTPSI nustatė neteisėtą namo rekonstravimą, Nekilnojamojo turto registre 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo registruota, kad pareiškėja yra namo bendraturtė. Tačiau dovanojimo sutartis buvo sudaryta dar prieš savavališką statybą ir buvo tariamas sandoris. Pareiškėja nieko nežinojo ir apie VTPSI atliktą neteisėtai rekonstruoto namo patikrinimą.
9.4. Pareiškėja suprato, kad iškilo grėsmė, kad ginčo namas gali būti priverstinai nugriautas ir kad priverstinio griovimo išlaidų naštą siekiama jai užkrauti. Dėl to, nepavykus susitarti ne teisminiu keliu, Kauno apylinkės teismo buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2‑7715‑877/2021 pagal pareiškėjos ieškinį Z. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo pat sudarymo, kaip tariamo sandorio. Z. S. iš pradžių su pareiškėjos ieškiniu nesutiko. Vyko bylinėjimasis. Bet po ilgų pastangų pareiškėjai ir Z. S. pavyko toje byloje sudaryti taikos sutartį, kuria iš esmės yra pripažinta, kad dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris ir, kad ji negalioja nuo pat sudarymo momento. Nors po bylos išnagrinėjimo pareiškėja kreipėsi į antstolį su prašymu dėl skolininko pakeitimo vykdomojoje byloje, tačiau antstolis šio prašymo nepagrįstai netenkino. Antstolio priimtas patvarkymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
9.5. Pirmosios instancijos teismas kaip res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turintį vertino tik civilinės bylos Nr. 2‑1118‑151/2012 sprendimą, tačiau tokią pačią galią turi ir civilinėje byloje Nr. 2‑7715‑877/2021 priimtas sprendimas, kuriuo remiantis dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Jos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai sąlygoja tai, kad visi po jos sudarymo buvę veiksmai nebegalioja (nebeturi teisinės reikšmės). Teismas negalėjo atsisakyti taikyti šiuos tariamo sandorio padarinius. Juolab, kad CPK 596 straipsnio 1 dalis numato galimybę keisti šalį vykdymo procese ir kitais įstatyme numatytais pagrindais, kas šiuo atveju ir yra. Šis atvejis būtent ir priskirtinas kitiems įstatyme numatytiems pagrindams, nes tokie pagrindai įtvirtinti reglamentuojant tariamo ir niekinio sandorio pasekmes.
9.6. Toks šalies pakeitimas vykdymo procese yra ne tik teisiškai galimas, bet ir niekaip nepažeidžiantis civilinės bylos Nr. 2-1118-151/2012 res judicata galios, kadangi pats teismo sprendimas, kuriuo statyba buvo pripažinta savavališka yra nekvestionuojamas, jis ir lieka galioti. Tiesiog vykdymo procese pakeitus šalį tinkama iš dviejų atsakovių lieka viena – tikroji namo savininkė Z. S., todėl šiuo požiūriu nei išieškotojo, nei kitų trečiųjų asmenų jokie interesai nebūtų pažeisti, tik būtų atstatytas teisingumas. Be to jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų netaikyti tariamo niekinio sandorio padarinių, nėra.
9.7. Įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2098-480/2021 išaiškinta, kad „tuo atveju, jei šio pastato statyba bus įteisinta, atsiras pagrindas pastatą įregistruoti registre, o dėl ieškovės ir atsakovės sudarytos 2021 m. spalio 22 d. taikos sutarties, jei ši būtų patvirtinta teismo, ieškovė nebūtų registruojama kaip dalies pastato savininkė. Tuo atveju, jei savavališka statyba nebus įteisinta, dėl tokios teisme patvirtintos taikos sutarties savavališkos statybos šalinimo padarinių išlaidas apmokėti teks atsakovei, bet ne ieškovei.“ Be to įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-337-587/2022 taip pat išaiškinta, kad „teismui patvirtinus šalių pasirašytą taikos sutartį, ieškovė įgis teisę apginti savo interesus tuo atveju, jeigu iš jos bus pareikalauta atlyginti savavališkos statybos padarinių šalinimo išlaidas“.
9.8. Taigi įsiteisėjusiose 2021 m. gruodžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2098-480/2021 ir 2022 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-337-587/2022 teismai jau yra pasisakę dėl teisinių padarinių, kuriuos taikos sutarties patvirtinimas, sukels sprendimo vykdymo procese. Kaip matyti, teismai laikė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinta taikos sutartis, pareiškėja nebebūtų būti laikoma skolininke vykdymo procese, kas logiškai reiškia, kad antstolis privalėjo pakeisti mane tikrąja skolininke Z. S. ir mane visai pašalinti iš sprendimo vykdymo proceso. Pirmosios instancijos teismas minėtų teismo procesinių sprendimų nevertino ir priėmė jiems prieštaraujančią skundžiamą nutartį, t. y. pažeidė įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principą ir nepaisė aukštesnės (apeliacinės) instancijos teismo išaiškinimų, kurie jam yra privalomi.
10. Suinteresuotas asmuo VTPSI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo jo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Priėmus galutinį teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, šalių ginčas dėl teisės yra užbaigiamas ir šalių teisės ir pareigos viena kitos atžvilgiu juo yra ir nustatomos bei patvirtinamos. 2012 m. gegužės 29 d. teismo procesiniu sprendimu pastato statytojomis buvo pripažintos Z. S. ir J. S.-Ž., t. y. ir pareiškėja. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdomas. Be to, pareiškėjos skunde dėl antstolio veiksmų ir atskirajame skunde nurodomos aplinkybės bei pareiškėjos atlikti veiksmai prieštarauja objektyvioms aplinkybėms, nustatytoms pareiškėjai vykdant 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą, kas patvirtina jos elgesį, kaip tikrosios turto savininkės.
10.2. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusią 226/909 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 20 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perleido D. S., t. y. iki taikos sutarties pasirašymo 2021 m. spalio 20 d. ji elgėsi kaip turto savininkė ir turtą valdė nuosavybės teise iki 2021 m. spalio 20 d., kol jį padovanojo D. S.. Taikos sutartis tarp pareiškėjos ir Z. S. buvo pasirašyta 2021 m. spalio 22 d., patvirtinta teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7715-877/2021, kuri įsiteisėjo 2022 m. vasario 22 d. Kauno apygardos teismui 2022 m. vasario 22 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2S‑337‑587/2022. Taigi iki 2021 m. spalio 20 d. net ir pati pareiškėja laikė save tikrąją turto savininke, o ne tariamo sandorio šalimi.
10.3. Savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolė yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011, išaiškino, kad pasikeitus savavališkai pastatyto statinio nuosavybės teisės turėtojui teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, tačiau į jį įtraukiamas dar vienas vykdymo procesu suinteresuotas asmuo, kuriam neatsiranda pareiga įvykdyti privalomuosius nurodymus, už jų įvykdymą ir toliau atsakingas lieka skolininkas, ir jam taikomi nurodymų nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje. Vien tik skolininko valia nebebūti skolininku yra akivaizdžiai ne pagrindas vykdomosiose bylose skolininke laikyti tik Z. S.. Kritiškai turėtų būti vertinami ir atskirojo skundo argumentai, kad apeliantė negali būti laikoma skolininke vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nes taip neva nurodyta teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7715-877/2021 ir Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-337-587/2022.
11. Suinteresuotas asmuo antstolis M. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Antstolis vykdo kitą teismo sprendimą – 2012 m. gegužės 29 d., priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012, kuriuo skolininkės J. Ž. ir Z. S. buvo įpareigotos pašalinti savavališkos statybos padarinius. Antstolis vykdo teismo sprendimą, susijusį su neteisėta statyba, bet ne turtinį reikalavimą, kilusį iš šalių prievolinių santykių, t. y. visai kitos kategorijos bylą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu (c. / b. Nr. 2-7715-877/2021 ir Kauno apygardos teismo c. / b. Nr. 2S-337-587/2022) nėra susijęs su antstolio vykdomu kitu teismo sprendimu – 2012 m. gegužės 29 d., priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012.
11.2. Antstoliui nėra suteikta teisė pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir teismo sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota pašalinti savavališką statybą. Teismo sprendimą, kurio skolininkė įpareigota atlikti sprendime nurodytus veiksmus gali pakeisti tik teismas, antstoliui nesuteikti įgaliojimai keisti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
11.3. 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu savavališkos statybos statytojomis buvo pripažintos Z. S. ir pareiškėja, t. y. būtent joms tenka pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tik teismui, nagrinėjusiam bylą, nusprendus, kad už savavališką statybą yra atsakingas kitas asmuo, antstolis įgis teisę pakeisti proceso šalį teismo sprendimo pagrindu. Šiuo atveju tokia procedūra gali būti atlikta proceso atnaujinimo instituto pagalba, bet ne per antstolio veiksmų apskundimą.
11.4. Pareiškėja turėtų naudotis proceso atnaujinimo institutu, paaiškėjus naujoms aplinkybėms Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2‑1118-151/2012, o ne skųsti antstolio veiksmus pagal CPK 510 straipsnį.
12. Suinteresuotas asmuo Z. S. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti. Atsiliepime nurodomi iš esmės analogiški atskirajame skunde nurodytiems argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai jų nekartoja.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
17. CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra sudėtinė CPK dalis. Visos vykdymo proceso normos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į civilinio proceso principus ir tikslus. Pagal CPK 2 straipsnį civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Tiesioginis vykdymo proceso tikslas – CPK nustatyta tvarka įvykdyti išduotą vykdomąjį dokumentą. CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Vykdydamas išieškojimą, antstolis turi teisę vienu metu taikyti kelias priverstinio vykdymo priemones, be kita ko, vykdyti išieškojimą tiek iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių, tiek iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis; ir kt. (624 straipsnio 3 dalis).
18. Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai nereiškia civilinio proceso pabaigos – tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, būtina jį įvykdyti. Įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Dalis šių padarinių yra susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumu. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 588 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ir bendros taisyklės, jog teismo sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai vykdomi po to, kai jie įsiteisėja, išimtis, taikytina šių teismo procesinių sprendimų atžvilgiu, kai teismas nutaria juos vykdyti skubiai.
19. CPK 586 straipsnyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Šis apribojimas nedraudžia atlikti vykdymo veiksmus CPK 611 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Vykdomieji dokumentai yra vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu (CPK 587 straipsnis). Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, vykdo teismo valią. Pats antstolis niekaip negali keisti teismo sprendimo, jo plečiamai ar siaurinančiai aiškinti. Antstolis, kaip pareigūnas, atlikdamas pareigas turi neviršyti savo kompetencijos ribų ir, priešingai nei šalys, civiliniuose santykiuose turi laikytis principo – leidžiama daryti tai, kas tiesiogiai nurodyta įstatymu.
20. CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. Toks reguliavimas savaime nustato, kad vykdymo procese teismo sprendimas negali būti vykdomas kitaip, kaip tai pažodžiui nustatyta sprendime. Vykdomajame rašte taip pat nurodoma, kas yra skolininkas (to paties straipsnio 7 punktas). Galiojantys įstatymai draudžia atlikti priverstinio vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento. Vykdomajame rašte tiesiogiai iš teismo sprendimo perrašoma, kokį asmenį teismas nustatė kaip skolininką. Taigi galiojantys įstatymai nenumato galimybės vykdymo proceso tvarka išieškoti iš asmens, nesančio skolininku, turto.
21. Minėta, analizuojamu atveju antstolio M. P. kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. išduotą vykdomąjį raštą, kuriuo apeliantė (skolininkė) J. Ž. yra įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškotoja – VTPSI, skolininkė J. S.-Ž. (vykdomojo rašto išdavimo pagrindas – 2012 m. birželio 29 d. įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2‑1118‑151/2012. Taigi antstolis, kuriam suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese, niekaip negali nei keisti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, nei aiškinti juos plečiamai ar siaurinančiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl savavališkos statybos pašalinimo yra įsiteisėjęs, todėl turi būti vykdomas, jame nustatyta tvarka.
22. Teisių perėmimą vykdymo procese reglamentuoja CPK 596 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis savo iniciatyva, vykdymo proceso šalių ar suinteresuotų asmenų prašymu per septynias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos patvarkymu išsprendžia vykdymo proceso šalies pakeitimo klausimą. Antstolio patvarkymas pakeisti arba atsisakymas pakeisti vykdymo procese išieškotoją ar skolininką fizinio asmens mirties, juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka. Apie vykdymo proceso šalies pakeitimą antstolis praneša vykdomąjį dokumentą išdavusiai institucijai ir vykdymo proceso šalims Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka.
23. Kaip pagrįstai tą akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolė yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011 išaiškinta, kad pasikeitus savavališkai pastatyto statinio nuosavybės teisės turėtojui teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, tačiau į jį įtraukiamas dar vienas vykdymo procesu suinteresuotas asmuo, kuriam neatsiranda pareiga įvykdyti privalomuosius nurodymus, už jų įvykdymą ir toliau atsakingas lieka skolininkas ir jam taikomi nurodymų nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje. Taigi, savavališkos statybos padarinius šalinti privalo asmuo, kuriam surašytas administracinis aktas, įpareigojantis šalinti savavališką statybą, ir kuris faktiškai pripažintas atlikęs teisės aktų reikalavimus pažeidžiančius veiksmus. Tokios praktikos laikosi ir kiti teismai, pasisakydami dėl nuosavybės teisės savininko pasikeitimo vykdymo procese (pvz., Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S‑390-524/2021; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-129-450/2017; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1356-264/2017).
24. Nagrinėjamu atveju apeliantė Nekilojamojo turto registre buvo registruota kaip ginčo pastato, kuriam buvo nustatyta savavališka statyba, bendraturtė, 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Apeliantė įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑1118‑151/2012, įsiteisėjusiu 2012 m. birželio 29 d., kuris buvo perduotas antstolio M. P. kontorai vykdymui. Pareiškėja teigia, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑7715‑877/2021 patvirtinus tarp jos ir Z. S. sudarytą taikos sutartį, kuria šalys pripažino, jog 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento, pareiškėja turi būti pakeista tikrąja skolininke – Z. S., kadangi išnyko pagrindas, dėl kurio ji buvo laikoma ginčo statinio, kuriam pripažinta savavališka statyba, bendraturte. Taigi pareiškėja skolininko pakeitimą vykdymo procese iš esmės sieja su nuosavybės teisių turėtojo pasikeitimu, kuris yra įvykęs jau po teismo sprendimo, kuriuo skolininkė įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ginčo pastatą, priėmimo ir įsiteisėjimo.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas teisės normas, reglamentuojančias priverstinio vykdymo veiksmus, bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad nuosavybės teisių turėtojo pasikeitimas vykdymo procese negali būti prilyginamas kitam įstatymo numatytam atvejui, kas sudarytų pagrindą taikyti CPK 596 straipsnį ir pakeisti skolininką vykdymo procese. Aplinkybė, kad pasikeitė teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto ginčo pastato, kurio ir turi būti likviduoti savavališkos statybos padariniai, savininkas, nereiškia, kad pasikeitė skolininkas vykdymo procese. Pasikeitus nuosavybės teisės turėtojui, teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyko. Naujajam savininkui neatsiranda pareigos įvykdyti teismo sprendimą, už jo įvykdymą ir toliau lieka atsakinga skolininkas (šiuo atveju apeliantė). Priešingos išvados nesudaro pagrindo daryti ir apeliantės cituojamos civilinės bylos, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties, sudarytos tarp jos ir Z. S., kuria šalys pripažino, jog 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartis yra tariamas sandoris ir negalioja nuo jo sudarymo momento, tvirtinimo. Priešingai nei teigia apeliantė, jos nurodytose civilinėse bylose teismai nėra išaiškinę, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, ji nebebus laikoma skolininke ginčo vykdymo procese.
26. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
27. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, ginčijama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės J. Ž. atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis). Apeliantės atskirojo skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.
29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 6,82 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, netenkinus atskirojo skundo, yra priteisiamos iš apeliantės J. Ž..
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Iš pareiškėjos J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 6,82 Eur (šešis eurus 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5662.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjas Egidijus Tamašauskas