Administracinė byla Nr. A-1708-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02691-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako        ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. balandžio         17 d. nutarimą Nr. ATK2-39/14 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus ir nutraukti bylą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu nubaustas 3 500 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą. Teigė, jog nutarime nėra nurodyti įrodymai, patvirtinantys įmonės darbuotojos Ž. G. kaltę, t. y. kad ji žinojo, jog pirkėjas M. G. sidrą „Jamaika“ perka turėdamas tikslą išsinešti, ir būtent šiuo tikslu ji pirkėjui paminėtą sidrą pardavė. M. G. jai nesakė, kad perka sidrą išsinešti, jokio maišelio, leidžiančio manyti, jog jis perka gėrimus išsinešti, neturėjo. Be to, nei vienoje Alkoholio kontrolės įstatymo normoje nėra nurodytos jokios imperatyvios pareigos įmonei užtikrinti, kad pirkėjai gertų alkoholinius gėrimus po 22 val. tik vietoje, ir nenurodyta, kokiais būdais įmonė šią pareigą galėtų įgyvendinti. Pažymėjo, kad neaišku, kuo remdamasis atsakovas nutarime teigė, jog baras viešojo maitinimo vietoje vykdė prekybinę funkciją, t. y. vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti. Šiam teiginiui pagrįsti nenurodytas nė vienas įrodymas. Jokie norminiai aktai nenumato įmonei teisės fiziškai sulaikyti asmenį, jei jis mėgintų alkoholinį gėrimą išsinešti. Taigi atsakovas nutarime nenurodė, kokių veiksmingų priemonių įmonė turi imtis, kad pirkėjai neišsineštų nusipirktų gėrimų. Nei įmonės pardavėja, nei įmonė negali atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus perkant, vartojant alkoholinius gėrimus. Šiuo atveju jos negali atsakyti už M. G. veiksmus. Pareiškėjas nurodė, kad įmonės darbuotojai Ž. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas 2014 m. balandžio 8 d., kuriame nurodyta pažeidimo data 2014 m. kovo 22 d., nors tą dieną jokio patikrinimo UAB „Akepus“ bare, esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo ir Ž. G. tą dieną nedirbo. Protokolas surašytas po mėnesio, kai nebegalima pateikti vaizdo įrašų. Taip padaryta tikslingai, nes tokia medžiaga būtų neginčijamas pažeidimo nebuvimo įrodymas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nuo pažeidimo nustatymo dienos iki nutarimo taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus praėjo daugiau nei vienas mėnuo, per kurį Departamentas, remiantis šio straipsnio nuostatomis, turėjo bylą išnagrinėti ir skirti baudą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. kovo 10 d. apie 22.12 val. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavėja Ž. G. pardavė pirkėjui M. G. tris plastikinius neatidarytus vieno litro talpos butelius sidro „Jamaica“ už 25,20 Lt. Pirkėjas šiuos butelius išsinešė iš baro. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Departamentas skundžiamą nutarimą priėmė 2014 m. balandžio 17 d., nepažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto termino. Departamentas 2014 m. kovo 26 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-044, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindas, todėl vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. kovo 26 d., kai pareiškėjui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad jis pardavė alkoholinius gėrimus nepaisydamas apribojimų. Kadangi skundžiamas nutarimas priimtas 2014 m. balandžio 17 d., pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai sieja nagrinėjamo pažeidimo nustatymą su 2014 m. kovo 10 d., kadangi Departamentas informaciją apie galimą pažeidimą gavo tik 2014 m. kovo 21 d. Nedelsiant buvo įvertinta gauta medžiaga ir pareiškėjui surašytas 2014 m. kovo 26 d. protokolas Nr. ATK2-044. Nuo šio protokolo surašymo dienos ir yra skaičiuojamas vieno mėnesio naikinamasis terminas. Pažymėjo, jog alkoholinių gėrimų pirkėjas M. G. 2014 m. kovo 10 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja jam padavė sidro butelius, jų neatsuko ir jo neįspėjo, jog sidrą gertų vietoje. Nusipirkęs sidro butelius, jis išėjo iš parduotuvės. Kad jų išsinešti negalima, informuotas nebuvo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo. Tai, kad įmonė pardavė alkoholinius gėrimus gamyklinėje jų pakuotėje ir neskirtus vartoti tik viešojo maitinimo vietoje bei kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro patalpų, vertintina kaip įmonės nesugebėjimas užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo imperatyvaus reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje. Atkreipė dėmesį, kad pirkėjui konkrečiu atveju buvo parduoti 3 vnt. alkoholinių gėrimų, be to, alkoholiniai gėrimai buvo parduoti didelės talpos gamyklinėje taroje (po 1 l talpos, iš viso 3 l alkoholinių gėrimų). Šiuo atveju pareiškėjo įstatymą pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. jis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik vartoti vietoje. Pažymėjo, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigoti juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartoti vietoje, yra ūkio subjekto diskrecijos teisė. Šiuo nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjas neužtikrino, jog jo parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Pareiškėjo atsakomybės nepanaikina ir tai, kaip teigė pareiškėjas, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Alkoholio kontrolės įstatymo draudimus. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 76–82) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2014 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. ATPK2-39/14, kuriuo nuspręsta taikyti UAB „Akepus“ ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu nutarimu UAB „Akepus“ 3 500 Lt ekonominė sankcija paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, t. y. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavėja Ž. G. 2014 m. kovo 10 d. apie 22.12 val. pardavė pirkėjui M. G. tris plastikinius neatidarytus vieno litro talpos butelius sidro „Jamaica“ už 25,20 Lt, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro patalpų į gatvę. Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančiame bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, Departamentas nėra surinkęs pakankamai įrodymų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimui patvirtinti, rėmėsi          tik policijos surinktais įrodymais, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu atsisakė patraukti Ž. G. administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 2 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl teismas turi nutraukti šią bylą. Teismas nesutiko su šiais teiginiais, pažymėdamas, kad Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, siekia mažinti narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimą, vykdo prevencijos priemones, siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai tam tikrais įstatymais. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo principu, negali siekti netinkamų tikslų. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad įstatymu, kuriuo Alkoholio kontrolės įstatymas buvo papildytas 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, buvo siekiama suvienodinti viešojo maitinimo įmonių   ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas, mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje ir drausti paslėptą alkoholio reklamą.

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2014 m. kovo 10 d. apie 22.10 val. UAB „Akepus“ pardavėja Ž. G. pirkėjui M. G. pardavė tris po vieną litrą talpos butelius sidro „Jamaica“, kuriuos jis išsinešė iš baro patalpų į gatvę. Tai patvirtino Ž. G., M. G. ir policijos pareigūnai savo paaiškinimuose. Tačiau ginčas kyla dėl to, ar šiuos alkoholinius gėrimus pareiškėjas pardavė atidarytoje pakuotėje, ar jie buvo vartojami vietoje, ar bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių (prevencinių) užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, kad imperatyvus įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys juos vartos ne vietoje, bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, 34 straipsnio 3 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne jam priklausančiame bare, taip pažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami ne vietoje.

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėjas, pasirinkdamas verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje, privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje, patvirtino ir aplinkybė, kad pardavėja, pardavusi po vieną litrą talpos tris butelius sidro „Jamaica“, 7 proc. stiprumo, pirkėjui nepadavė alkoholiniams gėrimams gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės, stikliuko ar pan.), o, atiduodama tris butelius sidro po vieną litrą talpos, galėjo suprasti, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad sidras nebus vartojamas vietoje, be to, pripažino, jog, paduodama sidro butelius, atsuko užsukamų butelių kamščius, kuriuos uždėjo ant butelių. Taigi pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai (sidro buteliai) nebūtų išsinešti, o jo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja (atidarė sidro butelius, kamščius uždėjo ant butelių, nepadavė taros, skirtos sidrui gerti, pati neišpilstė), neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjo argumentą, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje, teismas vertino kaip neatitinkantį tikrovės, neužtikrinantį alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje. Pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad tris butelius sidro „Jamaica“, po vieną litrą talpos, jis gali išsinešti iš kavinės.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių (bare yra įrengti tiek staliukai, tiek sėdimos vietos vartoti alkoholį bare, asmenims yra siūlomos stiklinės nupirktam alkoholiui vartoti, baro darbuotoja negali bei neturi teisės sulaikyti asmenų, neišleisti bei apriboti jų laisvę, kol nebus baigtas vartoti alkoholis vietoje), jog alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismo vertinimu, UAB „Akepus“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks, yra įmonės pasirinkimo teisė. Juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti įstatymo nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, 2005 m. kovo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2009 m. gegužės             26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi           administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja, parduodama tris po vieną litrą talpos butelius sidro „Jamaica“ (alkoholinius gėrimus), atsuko užsukamų butelių kamščius ir uždėjo ant butelių, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas nevykdė paminėtų imperatyvių Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra baustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, kad bendrovės darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, nebuvo nubausta teisės aktų nustatyta tvarka, administracinio teisės      pažeidimo byla jai nutraukta, negali būti pagrindu nutraukti šią bylą, nes ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar tam tikri asmenys buvo           patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK        (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Teismo vertinimu, fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Departamentas nagrinėjo pareiškėjo (juridinio asmens) atsakomybės klausimą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas – fizinio asmens (Ž. G.) atsakomybę. Todėl, sprendžiant klausimą dėl to, ar ūkio subjektas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, turi būti įvertinama visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, ūkio subjekto darbuotojo veiksmai ar neveikimas yra tik vienas iš tokių faktorių. Atsižvelgęs į tai, teismas šį skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, remdamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį, valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjo pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius sidro „Jamaica“, po vieną litrą talpos), atsuko užsukamų butelių kamščius ir uždėjo ant butelių, nesuteikė taros įsipilti, leisdama suprasti pirkėjui, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai. Ūkio subjektas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais ir turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Vadinasi, ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2013 m. rugpjūčio                 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1716/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013, 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-705/2014, 2014 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1270/2014).

Teismas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai paskyrė pareiškėjui baudos vidurkį – 3 500 Lt ekonominę sankciją; mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė jo atsakomybę lengvinančių įrodymų ar aplinkybių, be to, pareiškėjas jau yra baustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, 34 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, UAB „Akepus“ skundą atmetė    kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad pareiškėjui buvo paskirta ekonominė sankcija – baudos vidurkis, atitinkanti įstatyme nustatytą baudą, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčo nutarimo skunde išdėstytais argumentais. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad neatsižvelgta į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.8.-4794-295/2014 buvo nutraukta nenustačius įmonės darbuotojos Ž. G. kaltės. Įmonei, kuri komercinę veiklą vykdo per fizinius asmenis (darbuotojus), neturėtų būti taikoma ekonominė sankcija jau vien dėl to, kad nei vienas darbuotojas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn už prekybą alkoholiniais gėrimais pažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei taisykles, taip pat nėra aišku, kokių konkrečiai veiksmų turi imtis įmonė, kad pirkėjai, nusipirkę alkoholinius gėrimus, jų neišsineštų iš baro, todėl nei pardavėja, nei įmonė negali atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus nusipirkus alkoholinį gėrimą. Nenustačius darbuotojos Ž. G. kaltės administracinio teisės pažeidimo byloje, atsakomybė, šiuo atveju – ekonominės sankcijos, negali būti taikoma ir įmonei. Negalint pakartotinai bausti už tą patį pažeidimą, negalima bausti ir tapačioje byloje (šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byloje) nenustačius nei pažeidimo fakto, nei pažeidėjo (darbuotojos) kaltės. Alkoholio kontrolės įstatymo numatytos sankcijos taikytos nepagrįstai, kadangi nebuvo pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas, o įmonė, kaip juridinis asmuo, yra atlikusi visus įmanomus veiksmus tam, kad jos valdomoje kavinėje būtų užtikrintas šio įstatymo nuostatų laikymasis. Pažymi, jog administracinio teisės pažeidimo byloje pirkėjas–klientas M. G., duodamas paaiškinimus, patvirtino darbuotojos Ž. G. parodymus, kad ji alkoholinius gėrimus pardavė atidarytoje pakuotėje. Nesant aiškaus reglamentavimo, negalima iš ūkio subjekto reikalauti atsakomybės už pirkėjų elgesį, kadangi kliento pasirinktų veiksmų varžymas, jei jis nėra akivaizdžiai prieštaraujantis viešajai tvarkai, prilygtų neteisėtam jo laisvės varžymui. Pardavus alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje, tik nuo kliento priklauso, kaip jis pasielgs su pirkiniu. Atsižvelgiant į tai, kad bare–parduotuvėje iškabinti plakatai, įmonės darbuotoja pardavė gėrimus atidarytoje pakuotėje, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų būtinų priemonių Alkoholio kontrolės įstatymo tikslams įgyvendinti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 97–100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įmonei yra numatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, jog alkoholiniai gėrimai Lietuvos Respublikoje nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas, kaip įmonė, nesiėmė visų galimų veiksmų, siekdamas išvengti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių    teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis   užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Pareiškėjas yra padaręs analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013). Teigia, kad šioje byloje pareiškėjas yra UAB „Akepus“, o administracinio teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens administracinės atsakomybės, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-4794-295/2014 šioje byloje neturi prejudicinės galios. Administracinio teisės pažeidimo byloje ir šioje byloje skiriasi dalyvaujantys asmenys, be to, vienoje byloje buvo sprendžiamas fizinio asmens atsakomybės klausimas ATPK požiūriu, o šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte jam įtvirtintą pareigą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013). Apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybių aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. ATK2-39/14, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo paskirta 3 500 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Šioje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu draudžiamu laiku (2014-03-10 apie 22.12 val.) pirkėjui M. G. pareiškėjo darbuotojos (pardavėjos Ž. G.) buvo parduoti alkoholiniai gėrimai (3 plastikiniai neatidaryti vieno litro talpos buteliai sidro „Jamaica“), kuriuos pirkėjas išsinešė su savimi. Nurodyta nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais, kurių pareiškėjas nepaneigė ir iš esmės neginčija. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar yra pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo. Pareiškėjas tvirtino, jog ėmėsi nuo jo priklausančių veiksmų užtikrinti paminėto draudimo laikymąsi. Tačiau neturėjo teisinio pagrindo fiziškai sulaikyti asmenį, jei jis mėgintų alkoholinį gėrimą išsinešti. Nei įmonės pardavėja, nei įmonė negali atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus perkant, vartojant alkoholinius gėrimus. Šiuo atveju jos negali atsakyti už M. G. veiksmus. Be to, pareiškėjo teigimu, nutarimas priimtas praleidus Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų argumentų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina taip pat pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas inter alia dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės bei Tabako kontrolės įstatymų požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavė apelianto darbuotoja pardavėja, t. y. asmuo, veikiantis pareiškėjo vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės pardavėjos funkcijos. Pareiškėjo darbuotojos padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo    18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu. Pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės, kaip matyti, buvo neefektyvios. Šiame kontekste galima pažymėti ir tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos.

Pasisakydama dėl aplinkybės, kad paminėta pareiškėjo darbuotoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu nebuvo patraukta administracinėn atsakomybėn už šį pažeidimą (nenustačius ATPK 164 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties) reikšmės, nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šis Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai (ABTĮ 58 str. 2 d.). Šioje administracinėje byloje jis gali (ir turi) būti teismo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks įvertinimas teismo yra atliekamas pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad (nors ir tų pačių) įrodymų įvertinimas, atliktas paminėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarime, savaime nesuponuoja, kad šioje (kitoje) byloje teismas neturi atlikti savo, galbūt kitokį, šių įrodymų įvertinimą ir padaryti kitokias šių įrodymų įvertinimo išvadas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybei atsirasti Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai.

Remdamasi nurodytais argumentais, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais įrodymų įvertinimo argumentais (jų nekartodama), kolegija pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo faktas laikytinas nustatytu šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nutarimas priimtas nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Šioje dalyje (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos (šiuo atveju atsakovas) bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnyje nustatyti bylų nagrinėjimo terminai ir jų tarpusavio sąsaja leidžia daryti išvadą, kad naikinamąjį pobūdį turi šioje teisės normoje nurodytas 3 metų, o ne vieno mėnesio terminas. Tai reiškia, kad jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas vieno mėnesio terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Antra vertus, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo                  35 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (šiai institucijai gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą), aptariamas vieno mėnesio terminas yra pradedamas skaičiuoti. Šiuo atveju atsakovas duomenis apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimą gavo 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. kovo 26 d. surašė protokolą Nr. ATK2-044, kuriuo konstatavo pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyto pažeidimo faktą, o nutarimą priėmė 2014 m. balandžio 17 d., t. y. nepraleidęs Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio            2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

Pasisakydama dėl pareiškėjui atsakovo parinkto baudos dydžio, kolegija pažymi, kad pareiškėjui paskirta bauda yra individualizuota, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir pažeidimo pobūdį. Todėl Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 7 ir 8 dalių taikymo požiūriu ji taip pat pripažintina pagrįsta.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Akepus“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Virginija Volskienė