Civilinė byla Nr. 2-1464/2014

              Proceso Nr. 2-56-3-00310-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 95.6.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014, kuria atsisakyta ją įtraukti į atsakovo akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bei

n u s t a t ė :

                                                        I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar bankrutuojančios įmonės akcininkas trauktinas į šios įmonės bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo Lietuvos banko pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui AB „Ūkio bankas“ iškėlimo, trečiasis asmuo A. O. S. C.., 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė AB „Ūkio bankas“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“.

O. G. 2014 m. gegužės 8 d. pateikė bankroto bylą iškėlusiam Kauno apygardos teismui pareiškimą dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (b. l. 10). Ji nurodė, kad yra AB „Ūkio bankas“ akcininkė, todėl bankroto bylos nagrinėjimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, jos suinteresuotumas bylos eiga ir baigtimi pasireiškia tuo, kad ji galėtų pretenduoti į įmonės turtą, kuris liktų atsiskaičius su kreditoriais (ĮBĮ 31 str. 6 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjos O. G. prašymą įtraukti ją į atsakovo AB „Ūkio bankas“ bankroto bylą  Nr. B2-745-254/2014 trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas vienintelės pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji yra atsakovo akcininkė, nelaikė savaime sudarančia pagrindą ją įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes pareiškėja nepagrindė savo pakankamo teisinio suinteresuotumo bankroto bylos baigtimi ir neįrodė, kad egzistuoja išskirtinis atvejis, kad bankroto byloje juridiniam asmeniui, kurio dalyvė ji yra, taikomi apribojimai taip paveiks pareiškėjos teises ir interesus, jog tai pateisintų dalyvavimą bankroto byloje.

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja O. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įtraukti ją į bankroto bylą Nr. B2-1786-254/2013 trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, arba perduoti šį klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir apribojo jos galimybę ginti savo teises teismine tvarka, nesivadovavo aktualia teismų praktika, kas turėjo lemiamos įtakos neteisingos ir neteisėtos nutarties priėmimui. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pareiškėjos suinteresuotumą bankroto bylos visu procesu bei baigtimi patvirtina tai, jog pagal ĮBĮ 31 str. 6 p. ji, kaip akcininkė, gali pretenduoti į įmonės turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais. Dėl to ji atitinka trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinį statusą, todėl turi teisę būti įtraukta į bylą. Tai patvirtina aplinkybė, jog įstatymai nenumato imperatyvaus draudimo įtraukti akcininkus dalyvauti byloje, taip pat ir aktuali teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis byloje Nr. 3K-3-228/2008; 2005-05-19 nutartis byloje Nr. 3K-7-260/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-11 nutartis byloje Nr. 2-1392/2009).

2. Tokių įmonės akcininkų (savininkų) teisių ribojimas į apeliaciją, jiems nesant įtrauktiems į bylos nagrinėjimo procesą, gali reikšti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimą (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009-10-15 sprendimas byloje Kohlhofer and Minarik v. Czech Republic).

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja yra ne tik akcininkė, bet ir buvusi banko stebėtojų tarybos narė, todėl banko turtui esant nepakankamam visiems kreditorių reikalavimams padengti, egzistuoja teorinė galimybė, jog jos atžvilgiu gali būti pareikšti civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties pareiškėja taip pat yra akivaizdžiai suinteresuota bankroto bylos baigtimi ir privalo turėti galimybę pareikšti nuomonę visais bankroto bylai svarbiais klausimais.

Atsakovas BAB „Ūkio bankas“ atsiliepime prašo pareiškėjos O. G. atskirojo skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Jo manymu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai neįtraukė pareiškėjos į bylą, nes pareiškėja neįrodė savo suinteresuotumo bankroto byla. Atsiliepime nurodomi šie svarbiausi argumentai:

1. Teismų praktikoje yra susiformuluotos taisyklės, kad tik atskirais atvejais įmonės akcininkai trauktini dalyvauti byloje ir dėl to sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi būtent tokia praktika ir priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėja yra smulkioji akcininkė, neturinti lemiamo balso, todėl jos nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kai į bylą turi būti įtraukiamas akcininkas, valdęs didelę dalį įmonės akcijų ir turėjęs lemiamą balsą, nagrinėjamuoju atveju netaikytina. Pareiškėjos suinteresuotumas nėra pakankamai reikšmingas, kad leistų spręsti apie jos įtraukimo į bylą tikslingumą.

2. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ji ĮBĮ 31 str. 6 d. pagrindu galės pretenduoti į įmonės turtą, nes atsakovo turimas turtas (2013-05-02 dienai – 310 mln. Lt) yra kelis kartus mažesnis už patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus (apie 1 452 mln. Lt), todėl po įmonės likvidavimo jokio turto neliks.

3. Pareiškėjos minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Kohlhofer and Minarik v. The Czech Republic nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl akcininkų dalyvavimo bankroto byloje. Šioje byloje nesprendžiamas pareiškėjos teisių apeliacijoje klausimas, todėl nepagrįsti jos argumentai dėl neva pažeidžiamų teisių, jos neįtraukus į bylą, į apeliaciją.

4. Tik teorinė galimybė, jog pareiškėjos atžvilgiu gali būti reiškiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo, nėra realiai egzistuojanti įtaka pareiškėjos teisėms ir pareigoms. Rėmimasis menamais ieškiniais, neva galinčiais atsirasti ateityje, negali lemti būtinybės įtraukti pareiškėją bankroto byloje trečiuoju asmeniu. Be to, atsakovo bankroto bylos duomenys gali būti naudojami kitose bylose CPK numatyta tvarka. Dalis bankroto bylos yra nevieša, todėl pareiškėja bet kokiu atveju neturės galimybės susipažinti su bylos medžiagos dalimi, todėl nebus pasiekti pareiškėjos įsitraukimu į bylą siekiami tikslai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra reglamentuota bankrutuojančios įmonės savininkų įtraukimo trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bankroto bylą tvarka, pastarasis proceso teisės klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK įtvirtintomis taisyklėmis (CPK 1 str. 1-2 d., 37 str., 47 str.).

Dalyvaujančiais byloje asmenimis pripažįstami proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnis). Toks suinteresuotumas gali būti procesinis, materialus arba ir materialus, ir procesinis.

Kasacinis teismas, aiškindamas proceso teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės akcininkų (dalyvių) įtraukimą į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, yra suformulavęs keletą taisyklių. Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei Civilinio proceso kodekse nėra imperatyvaus draudimo bankrutuojančios įmonės akcininkus įtraukti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, tačiau, atsižvelgdamas į bankroto teisinių santykių ir iš jų kylančių teisminių ginčų specifiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad pagal bendrąją taisyklę bankrutuojančios įmonės akcininkai nėra įtraukiami trečiaisiais asmenimis į bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2002; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2003; kt.). Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bankrutuojančios įmonės akcininkų galimybė įstoti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nėra absoliučiai paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008). Įmonės akcininko, nepareiškusio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, procesinį statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008). Taigi, minėta bendroji taisyklė turi išimčių, kai savininko (akcininko, nario) teisės yra pakankamai veikiamos apribojimų, pritaikytų juridiniam asmeniui, kad gali būti pateisintas ir jų dalyvavimas bankroto procese; bankrutuojančios įmonės akcininkai atskirais atvejais gali dalyvauti bankroto byloje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu; sprendžiant akcininkų įtraukimo į bylą klausimą turi būti įvertintas jų faktinis bei teisinis suinteresuotumas (turimo intereso reikšmingumas, dalyvavimo bankroto byloje tikslingumas ir pan. aplinkybės) dalyvauti bankroto procedūroje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1219/2014). Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisės įstoti į bankroto bylą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal tai, ar šis asmuo turi įstatymo pripažįstamą teisinį ryšį su bylos dalyku.

Akcininko (juridinio asmens dalyvio) teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros. Taigi teisinio (kreditorinio) reikalavimo turėjimas tokiam subjektui nėra būtina prielaida dalyvauti procese, o trečiojo asmens materialusis teisinis ryšys su byla gali būti pagrįstas ir kitomis aplinkybėmis, nei teisinio (turtinio) reikalavimo turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2013). Plėtodamas praktiką šiuo klausimu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto bylos dalyviais gali būti tiek asmenys, pateikę ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės kreditoriai, tiek bankrutuojančios įmonės akcininkai ir kiti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, taip pat asmenys, savo turtu užtikrinę bankrutuojančios įmonės prievolių įvykdymą, tačiau tam jie turi įrodyti pakankamą ir glaudų savo materialųjį teisinį ryšį (turtinį suinteresuotumą) su bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010; 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2010; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2013; kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliantė, kuri yra atsakovo akcininkė bei buvusi stebėtojų tarybos narė, kreipėsi į teismą su prašymu įtraukti ją trečiuoju asmeniu atsakovo bankroto byloje. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, vien ta aplinkybė, kad apeliantė yra atsakovo akcininkė per se nepatvirtina jos faktinio bei teisinio suinteresuotumo atsakovo bankroto bylos baigtimi (CPK 37 str.). Vadovaujantis šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika, tokiu atveju apeliantė privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kaip bankroto procedūros gali tiesiogiai paveikti jos interesus. Tačiau apeliantė nei pateikdama prašymą įtraukti ją trečiuoju asmeniu, nei pateidama atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta ją įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kaip tiesiogiai jos interesai gali būti paveikti bankroto procedūros. Pareiškėjos prašymas grindžiamas tik argumentu, jog akcininkai turi teisę gauti likviduojamos įmonės turto dalį bei deklaratyviu ir abstrakčiu teiginiu, jog pagal teismų praktiką įmonės dalyviai apskritai gali dalyvauti įmonės bankroto byloje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu.

Apeliantės cituojamoje bei nurodomoje teismų praktikoje akcininkai, siekę įstoti į bankroto bylą, turėjo gana didelius akcijų paketus (50-90 procentų), todėl jų teisinis suinteresuotumas buvo realus, o ne teorinis. Antai, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1392/2009 akcininkas, kartu su kitu fiziniu asmeniu turintis po 1/2 bankrutuojančios įmonės akcijų, ir tuo pačiu būdamas įmonės vadovu, pripažintas turinčiu pakankamą suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi tiek materialiąja teisine, tiek ir procesine teisine prasme. Panaši pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje, pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014. Tuo tarpu kasacinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010, pakankamu suinteresuotumu, pagrindžiančiu įtraukimą į bankroto bylą, buvo laikyta aplinkybė, kad pareiškėjas laidavo bankui už skolininką, todėl bankroto bylos eiga ir baigtis turės įtakos jo teisėms bei pareigoms, nes jo interesas buvo, kad bankroto procese kreditoriaus reikalavimas būtų patenkintas kuo didesne apimtimi. Kitoje, 2013 m. lapkričio 29 d. kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2013, pagrindžiančia akcininkės suinteresuotumą bei, tuo pačiu, jos įtraukimą į bylą, taip pat buvo pripažinta aplinkybė, kad ji savo turtu buvo užtikrinusi bankrutuojančios įmonės prievoles.

Taigi, vien aplinkybė, kad apeliantė, būdama smulkiąja akcininke, yra įsigijusi tam tikrą skaičių įmonės akcijų, savaime nėra pagrindas ją įtraukti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko. Asmuo, siekiantis dalyvauti bankroto byloje, turi ne tik įrodyti aplinkybę, kad jis yra įmonės akcininkas, bet ir pagrįsti savo pakankamą teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi bei įrodyti, jog egzistuoja toks išskirtinis atvejis, kad bankroto byloje juridiniam asmeniui, kurio dalyvis jis yra, taikomi apribojimai taip paveiks jo teises ar interesus, jog tai pateisintų dalyvavimą bankroto byloje.

Remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 punktu, Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 dalimi įmonės akcininkai turi interesą gauti įmonės turto dalį, likusį turtą paskirsčius kreditoriams. Jokių kitų teisių bankroto byloje įmonės akcininkai neįgyja. Todėl apeliantės suinteresuotumas bankroto bylos baigtimi jos teisių apsaugos prasme galėtų būti grindžiamas tik interesu užtikrinti, kad įmonės turtas būtų parduodamas tokiomis kainomis, jog jį pardavus ir atsiskaičius su visais įmonės kreditoriais, dar liktų turto (lėšų), į kuriuos galėtų pretenduoti apeliantė O. G.. Tačiau, pirma, šie klausimai yra sprendžiami tik įmonės likvidavimo dėl bankroto stadijoje; antra, Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 AB „Ūkio bankas“ pripažintas nemokiu ir visam laikui buvo atšaukta jo licencija. Bankroto byloje esančioje  išvadoje taip pat konstatuota, kad AB „Ūkio banko“ grynoji turto vertė yra 1 226,82 mln. Lt mažesnė už banko įsipareigojimus. Kaip nurodoma BAB ,,Ūkio bankas“ administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą, teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma (apie 1 452 mln. Lt) yra kelis kartus didesnė už banko turimą turtą (2013-05-02 dienai – 310 mln. Lt). Taigi, ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantė turi teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, nes jokia galimybė, kad po banko likvidavimo liks turto, į kurį galėtų pretenduoti apeliantė, neegzistuoja.

Kita vertus, pripažįstama, kad bendrovės akcininkas tam tikrais atvejais gali turėti teisinį suinteresuotumą tais atvejais, kai įmonei vykdoma bankroto procedūra, ir, siekdamas šį interesą apginti, akcininkas gali pasinaudoti įstatyme numatytais civilinių teisių gynimo būdais, tarp jų ir pareikšdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurio negaliojimo padariniai sumažintų bankrutuojančios įmonės finansinių prievolių kreditoriams mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014). Nurodydama savo siekį apginti savo, kaip bankrutuojančios įmonės akcininkės teises, apeliantė, apart prašymo įtraukti ją į bylą, jokių kitų pagrįstų ir realių reikalavimų nepareiškė, taip pat nepasisakė apie savo siekį tokius reikalavimus pareikšti ateityje. Teismas sprendžia, kad vien tik toks akcininko įtraukimas dalyvauti byloje nereikštų jo teisių gynimo būdo, nes nepareiškiami jokie kiti konkretūs reikalavimai, kurie pagrįstų akcininko faktinį bei teisinį suinteresuotumą bankroto procesu. Be to, akcininkui pareiškus įmonės interesais ieškinį, siekiant sumažinti įmonės skolų naštą, toje byloje akcininkas įgytų procesinį teisinį dalyvaujančio byloje asmens statusą ir joje galėtų įgyvendinti atitinkamas procesines teises.

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra ne tik akcininkė, bet ir buvusi banko stebėtojų tarybos narė, todėl banko turtui esant nepakankamam visiems kreditorių reikalavimams padengti, egzistuoja teorinė galimybė, jog jos atžvilgiu gali būti pareikšti civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Dėl šio skundo argumento konstatuotina, jog, pirma, pagal egzistuojantį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, atsakomybė apeliantei galėtų kilti ne tik kaip valdymo organo (stebėtojų tarybos) narei, bet ir kaip akcininkei (dalyvei). Remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, juridinio asmens dalyviui gali kilti atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles, tačiau tokios atsakomybės taikymas siejamas su sąlyga, jog juridinis asmuo savo prievolių negali vykdyti dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Antra, kaip teisingai savo atsiliepime nurodė banko administratorius, vien tik teorinė galimybė, jog pareiškėjos atžvilgiu gali būti reiškiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo, nėra realiai egzistuojanti įtaka pareiškėjos teisėms ir pareigoms, o neva ateityje galintys atsirasti menami ieškiniai negali lemti būtinybės įtraukti apeliantę bankroto byloje trečiuoju asmeniu. Trečia, net ir preziumuojant, jog ateityje kreditoriai gali pareikšti ieškinį apeliantei dėl žalos atlyginimo, savo teises apeliantė turėtų realizuoti būtent toje, o ne bankroto, byloje, t. y. kitoje byloje ji turėtų atsakovės statusą ir taip įgytų visas tokiems byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktas proceso teises bei pareigas. Ketvirta, nors atsakovo bankroto administratorius pirmosios instancijos teisme ir buvo nurodęs (11-13 b. l.), jog O. G. yra banko pagrindinio akcininko V. R. sesuo ir stebėtojų tarybos narė, tačiau pati O. G. šia aplinkybe nesirėmė pirmosios instancijos teisme, todėl ji negali šiomis aplinkybėmis grįsti atskirojo skundo (CPK 306 str. 2 d.). Penkta, akcininko priklausymas įmonės valdymo organui ar giminystės ryšys su pagrindiniu įmonės akcininku savaime nelemia jo teisinio suinteresuotumo bylos eiga ir svarstant pareiškėjos prašymo pagrįstumo klausimą yra teisiškai nereikšmingos aplinkybės.

Taigi, apeliantė faktiškai nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti jos suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, kuris suponuotų tą išskirtinę situaciją, kuriai esant teismas ją turėtų įtraukti į šį procesą.

Teismas taip pat konstatuoja, jog atskirajame skunde nurodytu Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009-10-15 sprendimu byloje Kohlhofer and Minarik v. Czech Republic, kuria remdamasi apeliantė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė jos dalyvauti bankroto byloje, vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nėra tapatūs.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus apeliantės (pareiškėjos) O. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias pagrindus, leidžiančius bankrutuojančios įmonės akcininkus įtraukti į tokios įmonės bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dėl ko pagrįstai atsisakė tenkinti O. G. prašymą įtraukti ją trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į atsakovo BAB „Ūkio bankas“ bankroto bylą. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, tarp jų nenustačius ir CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), apeliantės (pareiškėjos) O. G. atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Artūras Driukas