Civilinė byla Nr. 2S-146-619/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35831-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.;3.3.2.4.;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. vasario 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi antstolės V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys išieškotojas AB DNB bankas, antstolė V. M., kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. P. vadovaudamasis CPK 510 str. nuostatomis, pateikė teismui prašymą nepranešant byloje dalyvaujantiems asmenims taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės V. M. vykdomąją bylą, kurioje vykdomas išieškojimas iš pareiškėjui priklausančio turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., bei 747/1495 dalies 14,95 arų bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad padavė skundą dėl antstolės veiksmų, nes jo nuomone, antstolė, skelbdama pirmąsias pareiškėjo turto varžytines padarė teisės aktų pažeidimų, kurie lemia, kad antstolės paskelbtos turto varžytinės privalo būti atšauktos ir skelbiamos iš naujo, laikantis varžytinių paskelbimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vykdomosios bylos, kurioje antstolė atlieka išieškojimą iš varžytinėse pardavinėjamo pareiškėjo turto, greitu metu antstolė gali parduoti turtą arba perduoti turtą kreditoriui. Tokiu būdu turtas bus perleistas tretiesiems asmenims nesilaikant varžytinių skelbimą bei vykdymą reglamentuojančių teisės aktų. Tokiu atveju net ir tenkinus pareiškėjo skundą nebebus galima atšaukti varžytinių ir įpareigoti antstolę tinkamai nustatyti parduodamo turto eiliškumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjo R. P. prašymą tenkino – sustabdė antstolės V. M. vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0015/14/08753 ir joje atliekamą išieškojimą iš pareiškėjo R. P. turto: 747/1495 dalies 14,95 arų bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr(duomenys neskelbtini).ir 276,46 kv. m. bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra pagrįstas, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir tenkinus pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjas gali patirti didesnes nei būtina šioje byloje vykdymo išlaidas ir nuostolius. Sprendė, jog vykdymo proceso sustabdymas yra adekvati ir proporcinga laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžianti šalių interesų pusiausvyros.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu antstolė V. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį. Apeliantės nuomone, pareiškėjas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tik prielaidomis, jokių įrodymų nepateikia. Vykdomajame dokumente yra aiškiai nurodoma koks turtas turi būti parduotas iš varžytinių ir yra vykdytinas. Šiuo atveju ginčo ar antstolė gali parduoti turtą iš varžytinių nėra, nes yra įsiteisėjęs vykdomasis dokumentas, kuris privalomas visiems. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia galimybę taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas. Pareiškėjas prieštaravimų dėl nustatytos turto kainos nereiškė. Taip pat pažymėjo, jog dalies žemės sklypo ir buto pardavimas atskirai negalimas. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Sustabdžius vykdymo veiksmus pagal įsiteisėjusį vykdomąjį dokumentą sumenkinama vykdomojo dokumento privalomumo samprata ir sudaromos sąlygos skolininkui nepagrįstai vilkinti skolos grąžinimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą išieškotojas AB DNB bankas prašė jį tenkinti. Išieškotojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo išvadų, kurios sudarytų teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Draudimas bankui įgyvendinti savo pažeistas teises pažeidžia jo, kaip hipotekos kreditoriaus interesus. Preliminariai vertinant pareiškėjo skundo argumentus, akivaizdu, kad jis nėra pagrįstas. Šiuo atveju įkeisti daiktai, žemės sklypas ir butas sudaro vientisą objektą ir yra įkeisti hipoteka, o vykdomuosiuose dokumentuose nėra nurodoma, jog žemės sklypas turi būti pardavinėjamas dalimis ar perduodama nuomos teisė į žemės sklypo dalį. Taip pat pažymėjo, jog pardavinėjant atskirai iš varžytinių žemės sklypą ir pastatą, jų vertė mažėja, o tai prieštarauja tiek paties skolininko, tiek išieškotojo interesams. Išieškotojas taip pat atkreipė dėmesį, jog daiktų savininko turima teisė nustatyti jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę yra reikšminga tuo atveju, jeigu įkeisto turto iš esmės yra daugiau nei reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Šiuo atveju skola bankui yra didesnė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vykdomosios bylos sustabdymas, pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas pagrindė reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų nesiėmus pareiškėjas gali patirti didesnes nei būtina šioje vykdomojoje byloje išlaidas ir nuostolius. Atskiruoju skundu antstolė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, jos vertinimu, nei pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų, nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrįsti.
Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis – šiuo atveju pareiškėjas R. P. (CPK 12 str., 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas prašydamas sustabdyti vykdomąją bylą nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Vienintelis pareiškėjo nurodomas argumentas, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vykdomosios bylos antstolė gali parduoti turtą ir jis bus perleistas tretiesiems asmenims, todėl tenkinus pareiškėjo skundą jis patirs papildomų išlaidų reikšdamas ieškinius dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Tokie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodo esant realią grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat pažymėtina, jog nepagrįstai sustabdžius vykdomąją būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojo teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.
Pažymėtina ir tai, jog viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjo skundas dėl antstolės V. M. veiksmų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo atmestas. Nors minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas vertina kaip patvirtinančią, jog šiuo atveju nebuvo susiklosčiusios CPK 144 str. 1 d. įvirtintos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, taigi prašymas stabdyti vykdymąją bylą apylinkės teismo buvo įvertintas netinkamai (CPK 185 str.), dėl ko yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės atmetant pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
antstolės V. M. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo R. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėja Andrutė Kalinauskienė