Civilinė byla Nr. 2A-352-601/2019

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14412-2017-2

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1.;

                                       3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Kaunas

      Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas,

      teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo.

      Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. S., patikslinusi ieškinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Incurance Company“ filialo Lietuvoje 1 009,27 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško priteistos sumos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

1.1.                      Ieškovė nurodė, kad po eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta jos vairuojama transporto priemonė, kaltininkės privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo bendrovė (atsakovas) AAS „BTA Baltic Incurance Company“ filialas Lietuvoje išmokėjo ieškovei 1 600,39 Eur sumą, kaip žalos atlyginimą. Tačiau, vadovaujantis nepriklausomos vertintojos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaita, automobilio rinkos vertei atstatyti reikalinga 2 479,66 Eur dydžio suma, todėl skirtumas tarp ekspertų nustatytos ir ieškovei išmokėtos sumos priteistinas ieškovės naudai. Be to, kadangi draudimo bendrovė nesąžiningai paskaičiavo draudimo išmoką (paskaičiavo 1 240 Eur draudimo išmoką, tačiau realiai vėliau išmokėjo remonto įmonių paskaičiuotą žalos vidurkį – 1 600,39 Eur), ieškovė buvo priversta kreiptis į nepriklausomą vertintoją, kuriam už žalos vertinimo paslaugas sumokėjo 130 Eur, ir kurie taip pat priteistini iš atsakovo ieškovės naudai.

1.2.                      Ieškovės teigimu, draudimo bendrovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką pagal nepriklausomo vertintojo ataskaitą. Nepriklausomas vertintojas skaičiavo remonto kaštus, būtinus automobilio rinkos vertei atkurti, tuo tarpu remonto įmonės, su kuriomis sutartis yra sudariusi atsakovė dėl žalų vertinimo, nematė ir neapžiūrėjo ieškovės automobilio, t. y. skaičiavo remonto išlaidas pagal nuotraukas ir pagal draudimo kompanijos nurodymus kaip ir ką skaičiuoti. Skiriasi nepriklausomo vertintojo ataskaitoje ir remonto įmonių nurodyti remonto ir dažymo darbų valandiniai įkainiai, remonto įmonės reikalingų remontui detalių kainas įvedė ranka, nenurodydami detalės numerio. Ieškovės nuomone, atsakovas privalėjo vadovautis jos pateikta vertinimo ataskaita ir išmokėti jai draudimo išmoką, pakankamą automobilio rinkos vertei iki autoįvykio atkurti, o ne mokėti remonto, paskaičiuoto pagal nuotraukas, vidurkį.

2.       Atsakovas AAS „BTA Baltic Incurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepimu prašė pareikštą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1.       Atsakovo teigimu, ieškovės pasirinkta nepriklausoma vertintoja UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ nėra autoservisas, ji neatlieka transporto priemonės remonto darbų, o tik teoriškai nustatinėja transporto priemonių atkūrimo sąnaudas, jų likutinę vertę ir t. t. Todėl atsakovas, gavęs ieškovės prašymą išmokėti UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ paskaičiuotą 2 479,66 Eur draudimo išmoką, atsižvelgdamas į tai, kad pats atsakovas paskaičiavo 1 240 Eur dydžio žalą, papildomai paprašė trijų autoservisų pateikti sąmatas ieškovės automobilio remontui. Gavęs autoservisų sąmatas, atsakovas galimos mokėti draudimo išmokos dydį ne ginčo tvarka perskaičiavo ir priėmė sprendimą išmokėti 1 600,39 Eur dydžio draudimo išmoką žalai atlyginti, t. y. pastarųjų trijų remonto įmonių pasiūlytos kainos vidurkį.

2.2.       Atsakovas mano, kad būtent jis, o ne ieškovė teisingai nustatė draudiminio įvykio metu padarytą žalą ir mokėti didesnę draudimo išmoką jis neprivalo. Be to, nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų realias jos išlaidas, remontuojant transporto priemonę. Nepriklausomo vertintojo ataskaitoje nurodytas nuostolių dydis yra hipotetinis, nepagrįstas dokumentais, kurie patvirtintų, jog transporto priemonės remonto kaštai yra būtent tokie, kokie nurodyti pateiktoje ataskaitoje.

2.3.       Atsakovas nesutinka ir su ieškovės reikalavimu priteisti nuostolius, susijusius su žalos įvertinimu. Nurodė, kad turto vertinimo patirtos išlaidos gali būti atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Tačiau šiuo atveju ieškovės transporto priemonė buvo apžiūrėta autoservise UAB „WinArt“, padarytos nuotraukos, kurios buvo persiųstos atsakovui. Pastarasis, atsižvelgdamas į serviso pateiktą informaciją, sudarė sąmatą. Ieškovė neginčijo tokio apžiūros būdo, taip pat neiškilo poreikis atlikti papildomos transporto priemonės apžiūros. Atsižvelgiant į tai, mano, jog turto vertinimo išlaidos neturi būti atlyginamos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės A. S. valstybei 32,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

3.1.       Teismas nurodė, kad ieškovė remiasi tik vieno nepriklausomo eksperto ataskaita, o atsakovas, priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos dydžio, vadovavosi ir vertino net trijų bendrovių, kurios yra savo srities profesionalės, realiai užsiimančios remonto verslu, sąmatomis. Teismo vertinimu, didesnis sąmatų kiekis realiau ir tiksliau atskleidžia tikrąją rinkos situaciją, kaip to ir reikalauja teisės aktai. Be to, iš visų automobilių remonto bendrovių pateiktų kainų buvo išvestas vidurkis. Kadangi ieškovė siekia gauti tam tikrą draudimo išmoką, o ne pataisyti transporto priemonę, atsakovo sprendimas dėl draudimo išmokos dydžio, kuris priimtas įvertinus trijų remonto įmonių pasiūlytos remonto kainos vidurkį, yra teisingas ir atitinka įstatyme keliamus reikalavimus.

3.2.       Teismas taip pat nustatė, jog pagal teisės aktų reikalavimus, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kuomet draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Šiuo, gi, atveju nėra nustatyta, kad atsakovas būtų vengęs ar atsisakęs apžiūrėti ieškovei priklausantį automobilį. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas įvykdė įstatyme nustatytą pareigą – apžiūrėjo transporto priemonę. Apžiūros metu buvo įvertinti konkretūs transporto priemonės sugadinimai, apskaičiuota draudimo išmoka. Todėl, ieškovė, nesutikdama su žalos apskaičiavimu, turėjo teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo, tačiau tai nereiškia, kad jos patirtas išlaidas privalo kompensuoti draudikas. Juolab, kad tokioms išlaidoms kompensuoti yra būtinas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, o nagrinėjamu atveju neegzistuoja priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (išlaidų už turto vertinimą) ryšys, kas savaime eliminuoja galimybę taikyti civilinę atsakomybę. Dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 130 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4.       Apeliaciniu skundu ieškovė A. S. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pateiktą ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

4.1.       Apeliantė nurodė, kad, jeigu nebūtų kreipusis į nepriklausomą vertintoją ir dėl to neturėjusi 130 Eur išlaidų, draudimo bendrovė nebūtų padidinusi pirminės apskaičiuotos draudimo išmokos, t. y. jos turėtos 130 Eur išlaidos paskatino tolimesnius draudimo kompanijos veiksmus, kurie sąlygojo draudimo išmokos padidinimą 360,39 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 130 Eur dydžio išlaidų už nepriklausomo vertintojo ataskaitos parengimą.

4.2.       Be to, ieškovės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, jog draudimo bendrovės išmokėta draudimo išmoka yra reali automobilio remonto kaina, nors ši suma buvo apskaičiuota pagal trijų automobilių remonto paslaugas teikiančių servisų pateiktas sąmatas, kurias sudarė pagal draudimo bendrovės pateiktas nuotraukas bei žodinius paaiškinimus, realiai net neapžiūrėję ieškovės automobilio. Atkreipė dėmesį, kad draudiko autoservisai neturi ekspertų statuso, norminių aktų nustatytu būdu neįgijo teisės remontuoti apeliantės automobilio ir jo neremontavo, remonto išlaidų skaičiavimų nesudarė, o tik teikė draudimo bendrovei pasiūlymus, kurie nėra nei remonto sąmatos, nei remonto išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Kai tuo tarpu ieškovė į bylą buvo pateikusi didesnę įrodomąją reikšmę turinčią profesionalaus vertintojo ataskaitą, kurioje numatyti remonto kaštai garantuoja automobilio rinkos vertės, buvusios iki eismo įvykio, atkūrimą. Apeliantės įsitikinimu, pripažįstant, kad reali automobilio remonto kaina yra trijų autoservisų pateiktų pasiūlymų kainų vidurkis, akivaizdžiai pažeidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principas.

5.       Atsiliepime atsakovas AAS „BTA Baltic Incurance Company“ filialas Lietuvoje prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą nepakeistą.

5.1.       Nurodė, kad apeliantė, gavusi pirminį atsakovo sprendimą dėl išmokos dydžio, iškart kreipėsi į nepriklausimą vertintoją, t. y. su atsakovu net nebandė aiškintis dėl apskaičiuotos išmokos dydžio peržiūrėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl išlaidų už nepriklausomo vertintojo paslaugas priteisimo. Juolab, kad šiuo atveju atsakovo paskaičiuoto autoservisų išvesto vidurkio pilnai būtų pakakę atkurti sugadinto turto vertę iki eismo įvykio.

5.2.       Be to, anot atsakovo, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, apeliantė neįrodinėjo, jog egzistavo ir paslėpti apgadinimai, kurių nebūtų galima nustatyti, neapžiūrėjus pačios transporto priemonės, todėl apeliantės teiginiai dėl sąmatų sudarymo tik iš nuotraukų – nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad transporto priemonė buvo apžiūrėta 2017 m. gegužės 8 d. autoservise UAB „WinArt“. Bet kuriuo atveju draudikui, kurio veikla yra neatskiriama nuo tokių remonto išlaidų vertinimų, remonto sąmatų rengimas pagal nuotraukas yra įprasta nusistovėjusi praktika.

      Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Apeliacinis skundas atmestinas.

7.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

8.       Ginčo esmė, - žalos dydžio turtui nustatymas, dėl autoįvykio metu sugadinto automobilio, išmokant draudimo išmoką.

9.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 6 d. apie 14.30 val. Islandijos plente, prie PPC "Mega", buvo apgadintas apeliantei (ieškovei) priklausantis automobilis OPEL INSIGNIA 2.0 CDTI COSMO valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė buvo atsakovo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovo teigimu, jo nurodymu, ieškovei priklausantis automobilis apžiūrai ir žalos dydžio nustatymui buvo pristatytas į UAB WinArt“, t. y. automobilių servisą, turintį bendradarbiavimo sutartį su atsakovu. Iš minėto autoserviso pateiktų fotonuotraukų ir informacijos, atsakovas, naudodamasis AUDATEX programa, sudarė žalos sąmatą ir apskaičiavo nuostolio sumą -1 240 Eur be PVM. Apie apskaičiuotą draudimo išmoką pranešus apeliantei, ji kreipėsi į UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biurą“ ir paprašė atsakovą išmokėti tokią draudimo išmokos sumą, kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas savo ataskaitoje (2 479,66 Eur), o taip pat apmokėti turto vertintojo paslaugas (130 Eur). Atsakovas, gavęs apeliantės prašymą ir minėtą vertinimo ataskaitą, siekdamas nustatyti realią remonto kainą, kreipėsi į tris autoservisus, prašydamas pateikti remonto pasiūlymus minėtam eismo įvykio metu apgadintam apeliantės automobiliui, nurodydamas įtraukti ir pažeidimus, kurių nuotraukose nesimato – bagažinės grindų remontą R2, dešinės pusės numerio apšvietimo žibintą, galinės panelės vidaus apdaila, atsarginio rato įrankių dėtuvė, bendra kėbulo deformacija, galinio bamperio rėmas, galinis žibintas. Nurodė, kad jei mano, jog būtina keisti galinį panelį, gali keitimą įtraukti į sąmatą. Atsakovės užsakymu, UAB „Delondas“, UAB „Autobroliai“, UAB „Žėrutis“ atliko apeliantės transporto priemonės vertinimą. Šių bendrovių atliktų vertinimų pagrindu, atsakovas ne ginčo tvarka perskaičiavo draudimo išmokos dydį ir priėmė sprendimą išmokėti 1 600,39 Eur be PVM dydžio draudimo išmoką, t. y. trijų remonto įmonių pasiūlytos remonto kainos vidurkį ir apie tai informavo apeliantę. 2017 m. gegužės 23 d. atsakovas išmokėjo apeliantei 1 600,39 Eur draudimo išmoką kaip nuostolių dėl nurodyto eismo įvykio atlyginimą. Apeliantė nesutinka su gauta draudimo išmoka ir prašo papildomai priteisti 1 009,27 Eur draudimo išmoką (879,27 Eur + 130 Eur), remiantis apeliantės pateikta vertinimo ataskaita.

10.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino įstatymus, netinkamai vertino bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su vairuotojų civilinės atsakomybės santykiais, todėl be bendrųjų civilinę atsakomybę ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių civilinės teisės normų taikomi ir kiti teisės aktai. Vienas iš tokių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Taigi, šiuo atveju taikytinos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1019 redakcija) (toliau – Taisyklės). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog būtent šiais teisės aktais vadovaujantis, teismas išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.

11.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

12.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Jos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos pateikta turto vertinimo ataskaita, kuri, jos nuomone, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei remonto įmonių pateiktos sąmatos.

13.       Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.). 

14.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita nepatenka į CPK 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl šie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios nei įrodymai, kuriuos pateikė atsakovas. Teismas privalo tirti ir vertinti šiuos įrodymus bendroje įrodymų visumoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir nustatė, kad apeliantės pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog ji patyrė realiai didesnes išlaidas už draudimo išmokos dydį, taip pat teismui pakako įrodymų, kaip buvo apskaičiuotos remonto išlaidos, kurių pakaktų, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas, kuris buvo iki draudžiamojo įvykio. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas  nuo civilinio proceso normų bei teismų praktikos, įvertino šalių pateiktus įrodymus.

15. Vertinant ginčo šalių pateiktus įrodymus, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žalos dydžio nustatymo taisyklė: turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Minėta žalos dydžio nustatymo taisyklė detalizuota Taisyklių 13 punkte: nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat  į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų, dažymo darbų, keičiamų dalių (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo) bei dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.

15.       Nagrinėjamu atveju apeliantė pasirinko neremontuoti automobilio, o gauti draudimo išmoką. Taigi, atsakovas ieškovės patirtos žalos dydį (būtinųjų remonto išlaidų dydį) turėjo nustatyti atsižvelgusi į Taisyklių 13 punkte nurodytus rodiklius.

16.       Atsakovas vertindamas žalą rėmėsi trijų, turinčių teisę automobilių remonto paslaugas teikti, įmonių UAB „Delondas“, UAB „Autobroliai“, UAB „Žėrutis“ pateiktomis sąmatomis ir atsižvelgusi į šių sąmatų vidurkį nustatė išmokėtiną draudimo sumą. Iš byloje esančių duomenų (t. 1, b. l. 44), matyti, kad atsakovas, siekdamas nustatyti būtinas remonto išlaidas, kreipėsi į šias remonto įmones su prašymu pateikti remonto pasiūlymus atsižvelgiant ne tik į pažeidimus užfiksuotus nuotraukose, bet ir į tuos, kurių nuotraukose nesimato, t. y. kuriuos užfiksavo turto vertintojas. Taigi, atsakovas atsižvelgė ir į apeliantės teikiamus žalos dydį įrodančius dokumentus (vertinimo ataskaitą), kaip ir numato Taisyklių 13 punktas. Kaip jau minėta, vertinimo ataskaita neturi didesnės įrodomosios vertės, negu kiti byloje esantys įrodymai, šiuo atveju, negu automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių teikiami dokumentai (sąmatos ir pan.). Pažymėtina, kad šiuo atveju, kai apeliantė neremontuoja automobilio, būtent dėl apeliantės pasirinkimo nėra galimybės nustatyti faktinių remonto išlaidų, todėl būtinąsias remonto išlaidas atsakovas turi nustatyti pasitelkdamas Taisyklių 13 punkte nustatytus būdus, vienas iš kurių yra įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateikti šio turto remonto išlaidų skaičiavimai. Apeliantė savo skunde nenurodė jokių objektyvių, pagrįstų aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių paskaičiavimais, šių įmonių suinteresuotumu veikti apeliantės nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent įmonės, kurios teikia automobilių remonto paslaugas, kurių tai yra kasdienis darbas, gali pateikti pakankamai objektyvų paskaičiavimą dėl automobilio remonto sąnaudų, todėl abejoti jų pateiktomis remonto sąmatomis nėra pagrindo. Kaip matyti turto vertinimo ataskaitoje taip pat buvo remtasi tokių įmonių įkainiais (nors ir nepagrindžiant jų pagrįstumo, t. y. nesant rašytinių duomenų apie įkainius). Suprantamai ir tai, jog visuomet bus tam tikri skirtumai tarp šių įmonių pateiktų automobilio remonto atstatymo išlaidų dydžių (dėl įmonėje nustatytų darbo įkainių, darbuotojų atlyginimų ir pan.), beje kaip ir tarp skirtingų turto vertintojų turto vertinimo ataskaitų, tačiau tai nereiškia, jog tai nepagrindžia būtinų remonto išlaidų dydžio, kuris nustatomas tik tam tikrais paskaičiavimais (faktiškai neremontuojant automobilio). Atsakovas visiškai pagrįstai, gavęs iš automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių remonto sąmatas, pasirinko šių išlaidų vidurkį (nustatė vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius), nustatydamas būtinųjų remonto išlaidų dydį draudimo išmokai išmokėti. Toks būtinųjų remonto išlaidų dydžio apskaičiavimas teisminėje praktikoje pripažįstamas tinkamu (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1104-794/2017). 

17.       Tai, kad automobilio remonto sąmatos parengtos pagal nuotraukas, neapžiūrėjus transporto priemonės, nelemia pačių sąmatų nepagrįstumo. Svarbu, kad būtų užfiksuoti visi automobilio apgadinimai įvykę eismo įvykio metu ir dėl jų paskaičiuotos būtinosios remonto išlaidos. Teismas sutinka su atsakovė, kurios veikla yra neatskiriama nuo tokių remonto išlaidų vertinimų, jog remonto sąmatų rengimas pagal nuotraukas yra įprasta nusistovėjusi praktika. Be to, nagrinėjamu atveju, atsakovė atsižvelgė į apeliantės vertinimo ataskaitoje nurodytus (pastebėtus), nuotraukose nematomus, automobilio pažeidimus ir paprašė automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių apskaičiuoti remonto sąmatas atsižvelgiant į nematomus pažeidimus. Apeliantė nenurodo, kad remonto sąmatose nėra įtraukta automobilio tam tikrų apgadinimų. 

18.       Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės prašymą atlyginti nuostolius (130 Eur), kuriuos patyrė dėl netinkamo vertinimo (netinkamos apžiūros), dėl ko buvo patirtos turto vertinimo išlaidos, netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 15 straipsnį, yra atmestinas. Teismo nuomone, šios išlaidos yra nuostoliai, susiję su žalos įvertinimu pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nukentėjęs asmuo turi teisę savo iniciatyva papildomai kreiptis į ekspertus dėl padaryto žalos dydžio nustatymo. Tačiau dėl turto vertinimo patirtos išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Draudikas savo pareigą apžiūrėti įvykio metu sugadintą turtą turi per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos. Todėl kiekvienu atveju reikia nustatyti, ar draudikas įvykdė jam įstatymo suteiktą pareigą apžiūrėti sugadintą turtą. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino ir nustatė, kad transporto priemonė buvo apžiūrėta. Šiuo atveju apeliantės transporto priemonės apžiūra buvo atlikta atsakovės nurodytoje automobilių remonto įmonėje UAB „WinArt“, kuri padarė automobilio apgadinimų fotonuotraukas, pagal kurias atsakovas nustatė žalos sąmatą. Apeliantė neginčijo apžiūros būdo, nenurodė, kad apžiūra buvo atlikta netinkamai, kad ne visi apgadinimai buvo užfiksuoti. Pažymėtina tai, kad pati apeliantė savo prašyme atsakovui (t. 1, b. l. 12) automobilio apgadinimų nenurodė daugiau, negu buvo paskaičiuota žalos sąmatoje (t. 1, b. l. 16-20). Taip pat apeliantė, nesutikdama su paskaičiuotu žalos dydžiu, nesikreipė į atsakovą dėl žalos perskaičiavimo (automobilio papildomos apžiūros), o iš karto kreipėsi į turto vertintoją, kas vertintina, kaip nepakankamas nebendradarbiavimas iš apeliantės pusės. Taigi, atsakovė nevengė apžiūrėti apeliantei priklausančios transporto priemonės bei nepažeidė jai TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, todėl teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai.

19.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

20.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21.       Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei, t. y. 9,36 Eur už procesinių dokumentų siuntimą (įteikimą) šalims apeliacinio proceso metu (CPK 88 str., 96 str.).

      Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

      Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

      Priteisti iš ieškovės A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 9,36 Eur (devynis eurus 36 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

      Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.