Administracinė byla Nr. eI-5706-463/2015
Proceso Nr. 3-61-3-05314-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui V. D., jo atstovui advokato padėjėjui Karoliui Merkevičiui, atsakovo atstovui Giedriui Ožiūnui, vertėjai Ingridai Kisieliūtei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. D. skunde prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Ukrainos piliečiui V. D.“ Nr. (15/6-12)-12PR-102 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti V. D. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Pareiškėjas skunde nesutiko su atsakovo pozicija, kad skunde nurodyti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau –ir Konvencija) nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis.
Pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad atvyko aplankyti tetos, tačiau dėl kilmės valstybėje Ukrainoje prasidėjusių karinių veiksmų jis yra verčiamas kariauti, o to daryti nenori. Pareiškėjas nurodė, kad, net ir būdamas Lietuvoje, gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą. Be to, jo ieškojo nežinomi asmenys ir klausinėjo apie jo patirtį karinėje tarnyboje. Tėvai pareiškėjui pasakojo, kad jo ieškojo nežinomi asmenys, pareiškėjo manymu, tai galėjo būti separatistai. Pabrėžė, kad jis negali pateikti tikslių duomenų, todėl pateikia jam žinomą informaciją.
Pažymėjo, kad jis yra iš Konotopo miesto, kuris yra netoli sienos su Rusijos Federacija, palaikančia separatistus Ukrainoje. Žiniasklaidoje yra informacijos apie Rusijos karinių dalinių judėjimą per Sumų regioną (kuriame yra Konotopo miestas) ir yra galimybė, kad Rusijos kariniai daliniai traukiniais vyko ir per Konotopo traukinių stotį, kuri yra viena iš trijų traukinių stočių. Be to, žiniasklaidoje taip pat yra informacijos, kad 2014-08-09 naktį Konotopo mieste esanti Orlaivių remonto įmonė buvo apšaudyta iš granatsvaidžio ir galėjo būti susijęs su 2014-08-03 naktį įvykusiu išpuoliu, kuomet buvo susprogdintas nežinomas objektas Kharkove esančiame karinės technikos objekte, atsakingame už Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinės technikos taisymą. Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali pateikti įrodymų apie jį persekiojančius asmenis, tačiau atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, mano, kad yra tikėtina, jog asmenys, atėję pas pareiškėją į namus ir jo ieškoję, galimai yra separatistai.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą informaciją, į žiniasklaidos pateikiamą informaciją, į tai, kad pareiškėjas objektyviai negali pateikti jo teiginius įrodančių rašytinių dokumentų, tačiau jo pateiktas pasakojimas, remiantis visa turima informacija, turėjo taikyti jo atžvilgiu abejonės privilegijos principą.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad yra gavęs šaukimą atvykti į karinį dalinį, šaukimas jam asmeniškai nebuvo įteiktas, nes jis jau tuo metu buvo Lietuvos Respublikoje, tačiau šaukimą priėmė jo tėvas. Pareiškėjas nustatytu laiku nepristatė į karinį komisariatą ir bijo, kad jam grįžus kils neigiamos pasekmės. Pareiškėjas nepalaiko nei vienos iš kariaujančių pusių, todėl ir negali būti verčiamas atstovauti kažkuriai pusei bei kariauti. Teigia, kad atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.
Nurodė, kad įvertinus esamą padėtį, jis turi teisę dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.
Rėmėsi ir 2004-04-29 Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau ir – Direktyva) 15 straipsnio c punktu. Pabrėžė, kad visuotinai žinoma, jog Ukrainoje vyksta karinis konfliktas (rytinėje Ukrainos dalyje). Miestas, kuriame gyvena pareiškėjas, yra netoli sienos su Rusijos Federacija, be to, pats Pareiškėjas nurodė, ką galimai pagrindžia ir žiniasklaidos pateikiama informacija, kad Konotopo mieste pasirodo Rusijos kariniai daliniai, mieste važinėja karinis transportas, nežinomi asmenys (galimai separatistai) vaikšto po asmenų namus. Tuo labiau, žiniasklaidoje yra informacijos, kad buvo iš granatsvaidžio apšaudytas Ukrainai svarbus objektas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kyla grėsmė pareiškėjo gyvybei dėl smurto vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis gali būti verčiamas kariauti bei, vertindamas susiklosčiusią situaciją Ukrainoje, mano, kad kyla pareiškėjui grėsmė, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės gali būti pažeistos.
Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad prieglobsčio procedūroje tik vienu atveju prieglobstis suteikiamas automatiškai, netaikant individualumo principo – kai prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui iškiltų realus pavojus patirti Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžtus smurtinius veiksmus, vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.
Pabrėžė, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro institucija nurodo, jog šaukimo į armiją vengiantis asmuo nėra pabėgėlis, jeigu vienintelė dezertyravimo ir vengimo būti pašauktam į armiją priežastis yra ta, kad jam nepatinka karinė tarnyba arba jis bijo dalyvauti mūšyje, o baudžiamojo persekiojimo ir bausmės už dezertyravimą ar vengimą būti pašauktam į karinę tarnybą baimė pati savaime nėra visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam pabėgėlio apibrėžimo prasme. Karinė prievolė savaime gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tik tais atvejais, jeigu prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, jog karinės tarnybos atlikimas reikalautų jo dalyvavimo mūšyje, kas prieštarautų jo tikriems politiniams, religiniams arba moraliniams įsitikinimams. Atkreipė dėmesį kad pats pareiškėjas kategoriškai atsisakė išsamiai pateikti visas prieglobsčio prašymo nagrinėjimui svarbias aplinkybes. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs turimą informaciją bei atsižvelgęs į prieglobsčio srityje kompetentingų institucijų pateiktas rekomendacijas bei gaires, nustatė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių individualus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių, jog jam kilmės valstybėje grėstų koks nors individualaus pobūdžio persekiojimas, smurtas arba žmogaus teisių pažeidimai. Be to, kilmės valstybe laikoma visa šalies teritorija, o ne tam tikra jos dalis. Šiuo metu pagal tarptautinius kriterijus nesaugia teritorija laikoma tik Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, bet ne visa Ukrainos valstybė. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Sumų srityje, Konotopo mieste ir šiuo metu ten nevyksta Direktyvos 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Konstatavo, kad Migracijos departamente individualus pareiškėjos situacijos tyrimas ir vertinimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai, o skundžiamas sprendimas atitinkamai yra pagrįstas ir motyvuotas.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento 2014-11-20 sprendimo Nr. (15/6-12)-12PR-102 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Ukrainos piliečiui V. D. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Migracijos departamentas 2014-11-20 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatoms. Departamento vertinimu, V. D. pasakojimas apie tai, kad nežinomi asmenys tariamai jį verčia prisijungti prie jų gretų, patikimumo vertinimo požiūriu yra su trūkumais. Be to, atsakovui kilo abejonių dėl pareiškėjo pateiktos informacijos apie gynėjus / separatistus, nes pasakojimas neišsamus, nepakankamai detalus, teiginiai, apie tuos pačius įvykius prieštaringi, prieštarauja informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams bei mažai tikėtini. V. D. pateiktų aplinkybių apie gynėjus / separatistus nelaikė atitinkančiomis tikrovės, todėl jų nenagrinėjo. Kadangi Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad nėra jokių priežasčių manyti, jog prieglobsčio prašytojas prievarta galėtų būti priverstas vykti į šiuo metu separatistų kontroliuojamas teritorijas ir kovoti jų pusėje, tolimesnio tyrimo metu vertino prieglobsčio prašytojo atsisakymą atlikti karinę tarnybą Ukrainos kariuomenėje. Nustatė, kad V. D., kaip Ukrainos piliečio, yra jo pilietinė pareiga atlikti karinę tarnybą, todėl karinės prievolės atlikimas savaime nėra diskriminacinis arba taikomas diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis. Pareiškėjas kategoriškai atsisakė išsamiai paaiškinti savo turimas pažiūras apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karinį konfliktą bei pagrįsti nenorą į jį įsitraukti, o turimos informacijos per mažai, kad būtų galima atlikti išsamų, objektyvų įvertinimą, ar jo turimi įsitikinimai yra pakankamai įtikimi, rimti, nuoseklūs bei svarbūs jo sąžinei, kad jis negalėtų jų atsisakyti. Atsakovas padarė išvadą, kad nėra jokių objektyvių priežasčių manyti, jog V. D., atlikdamas karinę tarnybą, galėtų būti įtrauktas į karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmogiškumui. Pareiškėjo grįžimo į Ukrainą atveju jam baudžiamoji atsakomybė negresia, nes šaukimas atvykti į karinį komisariatą jam asmeniškai įteiktas nebuvo, o pristatytas tuo metu, kai jis jau buvo išvykęs iš Ukrainos. Konstatavo, kad V. D. nenurodė jokių konkrečių individualus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo galimybę Ukrainoje, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Ginčijamo sprendimo 2 punktu pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių minėto asmens atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie Ukrainą bei V. D. bylos faktinę medžiagą, padarė išvadą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas. Taip pat V. D. nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šiuo metu prieglobsčio prašytojui Ukrainoje asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, išvardintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pažeidimams. Konstatavo, kad V. D. nėra jokio pavojaus grįžti į kilmės valstybę, nes jo gyvenamosios vietos regione šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Migracijos departamentas skundžiamo sprendimo 3 punkte nusprendė įsigaliojus sprendimui, priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į Ukrainą
Pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu ir teigia, kad jis yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, yra Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota 1997-01-21 įstatymu Nr. VIII-85. Įstatymas detalizuoja minėtos konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimta Tarybos direktyva 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – Direktyva).
Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Įstatymo 86 straipsnio, reglamentuojančio pabėgėlio statuso suteikimą, 1 dalyje įvesta dar viena persekiojimo priežastis – tautybė, kitos sąlygos paliktos tos pačios. Analogiškai pabėgėlio statusą nustato ir Direktyvos 2 straipsnio c punktas. Nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad jis neatitinka pabėgėlio statuso taikymo kriterijų ir jo pasakojimą apie tariamą persekiojimą vertino kritiškai.
Pareiškėjas teigia, kad jis atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.
Kaip matyti iš Prieglobsčio bylos, pareiškėjas 2014-05-10 kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi Ukrainoje vyksta kariniai veiksmai. Pareiškime nurodė, kad taikūs piliečiai verčiami dalyvauti neteisėtuose mitinguose, vyksta taikių piliečių užpuolimai, grasina pilietinės „Savanoriškos gynybos“ atstovai, kad įstotų į jų gretas. 2014-05-12 pirminės apklausos protokole pareiškėjas nurodė, kad jam paskutinį kartą skambino neprisistatę žmonės, kad įstotų į „Samaoboronos“ (gynėjų) gretas. Nenori jungtis prie jų, nes turi savo politinį požiūrį. Nepriklauso jokioms politinėms organizacijoms. Pagal sutartį tarnavo Ukrainos armijoje, suteiktas kareivio laipsnis. Pareiškėjas 2014-10-21 apklausos protokole nurodė, kad jo politiniai įsitikinimai yra jo subjektyvi nuomonė, kurios jis neviešins. Nurodė, kad iš išvaizdos atėjęs asmenys, atrodė kaip separatistai. Pas jį buvo atėję du kartus. Bijo grįžti į Ukrainą, kadangi nenuvyko į karinį komisariatą, be to nenori kariauti ir žudyti žmonių. Pareiškėjas 2014-11-13 papildomos apklausos protokole nurodė, kad nežino, kad tikrai pas jį ateidavo ir grasindavo, jis manė, kad tai savigynos nariai, o gal separatistai. Prieš išvykstant 2014 m. balandžio mėnesį į namus buvo atėję žmonės pareiškėjui esant namuose.
Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams“, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti“.
Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytas „abejonės privilegijos principas“, nes atsakovas nustatė esminių prieštaravimų dėl pareiškėjo paaiškinimuose pateiktų aplinkybių. Taigi, pareiškėjo pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, t. y. turi pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl politinių pažiūrų nenori kariauti, tačiau nei apklausų metu, nei skunde, nei teismo posėdyje detaliau šių aplinkybių nepaaiškino. Taigi, šiuo atveju atsakovas pagrįstai abejojo šių teiginių pagrįstumu. Be to, pareiškėjas jokiai politinei partijai nepriklauso. Pareiškėjas yra Ukrainos pilietis ir prievolė atlikti karinę tarnybą yra jo pilietinė pareiga. Juolab, kad pats pareiškėjas tarnavo Ukrainos kariuomenėje, taigi, neabejotina, kad suvokė prievolės valstybei svarbą. Sutiktina su atsakovo vertinimu, kad prieštaringi pareiškėjo teiginiai apie priverstinį jungimąsi prie nežinomų grupuočių. Pateikti pareiškėjo samprotavimai yra neaiškūs, prieštaringi ir tai tik jo nuomonė, kad tai galimai buvo atėję separatistai, o gal žmonės iš savigynos. Ukrainoje gyvena pareiškėjo šeima ir jo brolis, kuris studijuoja. Pareiškėjas nenurodė, kad jo šeimai šiuo metu būtų kilęs realus pavojus, kad jie būtų persekiojami ir pan. Pirminėje apklausoje teigė, kad išvyko dėl to, kad norėjo aplankyti giminaičius Lietuvoje, o vėliau – dėl to, kad jam telefonu grasina. Taigi, tokie teiginiai yra prieštaringi ir negali būti atsakovo pripažinti pagrįstais. Pagrįstai Migracijos departamentas nevertino šių pareiškėjo argumentų.
Teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas vertinamas kritiškai, nes jo pateikta informacija yra prieštaringa ir toks pareiškėjo informacijos interpretavimas iš esmės ir kėlė abejones jo pateiktos informacijos patikimumu. Vertinant pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, turi būti vertinamos individualios aplinkybės. Pareiškėjas nepagrindė prašymo ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo baimę grįžti į kilmės šalį. Detaliau pareiškėjas nepaaiškino ir aplinkybių dėl to, jog jis, neva, buvo verčiamas jungtis prie galimai savigynos ar separatistinių grupuočių. Šiuo atveju tai tik pareiškėjo išdėstyti argumentai. Įvertinus Migracijos departamento byloje esančius įrodymus, negalima daryti išvados, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas orumas, arba jis bus persekiojamas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių ar jas pagrindžiančių įrodymų. Tai, kad pareiškėjui galimai kiltų atsakomybė dėl karinės prievolės neatlikimo, negali būti vertinama aplinkybe, sudarančia pagrindą pareiškėjo prašymą pripažinti pagrįstu. Kaip minėta, karinė prievolė yra pareiškėjo, kaip Ukrainos piliečio, pareiga. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas.
Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje nustatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Įstatymo 87 straipsnyje taip pat reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 punktas); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 punktas). Direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriame netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija (a punktas); prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje (b punktas); rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (c punktas).
Duomenų, kad pareiškėjui kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar Direktyvos 15 c punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, nenustatyta. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepagrindė, kad prieš jį gali būti panaudoti neteisėti prievartos, smurto veiksmai jo kilmės valstybėje. Migracijos departamento 2014-11-20 išvadoje nurodoma, kad Konotopo miestas yra Sumų regione, kurį kontroliuoja Ukrainos valdžia. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdyje šių aplinkybių neginčijo. Taigi, papildomos apsaugos suteikimas pareiškėjui nėra reikalingas. Darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir teismas nenustatė pagrindų, dėl ko šis sprendimas turi būti naikinamas. Netenkinus pirminio pareiškėjo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo V. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Henrikas Sadauskas
Liudmila Zaborovska