Administracinė byla Nr. A-323-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00692-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2015 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 96-3565; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 2S-703; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K perkelti pareiškėją į lengvąją grupę. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, kuriai buvo taikytos BVK 85 straipsnyje nustatytos laikymo sąlygos. Pažymėjo, kad jam nesudaryta galimybė būti perkeltam į lengvąją grupę, todėl jo teisės buvo varžomos. Dėl žmogaus teisių suvaržymo, žiauraus elgesio ir orumo pažeminimo susidarė prielaidos patirti neigiamus išgyvenimus, tai sukėlė pareiškėjui dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Pabrėžė, kad teko kreiptis į psichologus ir psichiatrą.
3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant kalėjime, skaičiuojant bausmės pradžią nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, įskaitant į bausmės laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. BVK 84 straipsnis nustato nuteistųjų kalėjimuose suskirstymą į paprastąją ir drausmės grupes. Lengvosios grupės kalėjime laikomiems nuteistiesiems ši teisės norma nenumato, todėl Lukiškių TI-K administracija neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą ir perkeli jį iš paprastosios į lengvąją grupę. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
5. Trečiasis asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b. 1. 23–26) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Departamento manymu, pareiškėjo skundžiamas Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. 96-3665 nėra individualus administracinis teisės aktas, sukeliantis konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui, tai tėra tik informacinio pobūdžio raštas, kuriame pateikta atsakovo pozicija dėl pateiktų užklausimų ir pats savaime teisių ir pareigų pareiškėjui nesukelia, todėl nėra pagrindo naikinti šio rašto. Be to, Departamento teigimu, jo 2016 m. vasario 9 d. atsakymas Nr. 2S-703 yra pagrįstas galiojančiais teisės aktais, motyvuotas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
7. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti visas aplinkybes, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo neperkėlimo į lengvąją nuteistųjų grupę.
10. Nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškimu pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas išaiškinti, kokiais įstatymais vadovaujantis jis negali būti skatinamas perkeliant į lengvąją grupę, nors pataisos namuose laikomi nuteistieji tokiu būdu gali būti skatinami. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad, jo nuomone, tokia situacija prieštarauja Konstitucijai, manė, kad Lukiškių TI-K turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokio neteisingo reglamentavimo.
11. Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 96-3565 pareiškėjui atsakė, kad pareiškėjui bausmė paskirta atlikti kalėjime, o pagal BVK 84 straipsnį nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes, todėl paskatinimas perkeliant iš paprastosios į lengvąją grupę negali būti skiriamas.
12. Pareiškėjas minėtą Lukiškių TI-K atsakymą apskundė Departamentui, tačiau Departamentas 2016 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2S-703 taip pat nurodė, kad BVK 84 straipsnis nenumato galimybės nuteistuosius perkelti į lengvąją nuteistųjų grupę.
13. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. pranešimo, adresuoto, Lukiškių TI-K turinį, daro išvadą, kad minėtas raštas laikytinas kreipimusi, kuriuo išdėstyta asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį. Toks kreipimasis nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių  (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka ir pagal Taisyklių 47.4 punktą į tokio pobūdžio kreipimąsi atsakoma laisva forma.
14. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K skundžiamu 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 96-3565 laisva forma pateikė pareiškėjui savo poziciją pareiškėjo nurodytu klausimu, paaiškino, kokia BVK nuostata vadovaujantis nuteistieji kalėjimuose skirstomi tik į paprastąją ir drausmės grupes. Minėtame Lukiškių TI-K rašte pateikiama teisinga informacija, raštas atitinka Taisyklių reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad juo kokiu nors būdu pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl tiek skundžiamas Lukiškių TI-K, tiek dėl šio rašto priimtas Departamento 2016 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. 2S-703 laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl reikalavimas juos panaikinti atmestas kaip nepagristas.
15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui yra paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri paskirta atlikti kalėjime. Pagal BVK 84 straipsnį kalėjimuose laikomi nuteistieji suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes, taigi lengvoji grupė kalėjime nenumatyta, todėl pareiškėjo reikalavimas perkelti jį lengvąją grupę atmestas kaip nepagrįstas.
16. Šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl BVK 72, 78, 84,  straipsnių, 96 straipsnio 1 dalies, 75 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 1 dalies konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalimi, BVK 72 ir 84 straipsniais ir pažymėjo, kad pareiškėjas yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, jam teismas paskyrė atlikti bausmę griežčiausio režimo įstaigoje – kalėjime, todėl griežtesnio režimo taikymas nei pataisos namuose negali būti laikomas pareiškėjo diskriminacija ar jo teisių pažeidimu. 
17. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam neturtinę žalą, kurią kildino iš neturėjimo galimybės būti perkeltam į lengvąją nuteistųjų grupę.
18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti – Lukiškių TI-K pateikė teisingą atsakymą į pareiškėjo pareiškimą, pagal galiojančias BVK nuostatas nėra galimybės perkelti pareiškėjo į lengvąją grupę, nes tokios grupės kalėjime nėra, šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. 

III.

19. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58–59), kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK straipsnio konstitucingumo.
20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai vertino įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnį. Mano, jog teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes BVK 84 nenumatyta galimybės būti priskirtam lengvajai nuteistųjų grupei, o pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji tokią galimybę turi, remiantis BVK 72 ir 78 straipsniais. Pareiškėjo manymu, tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes pataisos namuose esantys nuteistieji turi daugiau privilegijų, be to, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – ir Konvencijos) 3, 8, 14 straipsniams. Pareiškėjas nurodo, jog taip galėtų būti skatinamas, nes jokių nuobaudų neturi.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 66–68), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, kurie yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 66–68), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
24. Atsiliepime nurodo, kad apelianto pateikti subjektyvūs samprotavimai apie teisės akto nuostatų neatitikimą Konstitucijos 29 straipsniui negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. BVK 84 straipsnyje nustatytas reglamentavimas negali būti laikomas diskriminaciniu, nes jis taikomas ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjimuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, atlyginimo.
26. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 96-3565; 2) panaikinti Departamento 2016 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 2S-703; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K perkelti pareiškėją į lengvąją grupę. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK nuostatų, susijusių su nuteistųjų suskirstymu į grupes, galimo prieštaravimo Konstitucijai.
27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo abejones dėl BVK 84 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir Konvencijos nuostatoms ir prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį (tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją), pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
31. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos teisės akto analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012, 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr.  A-1274-1062/2017 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl BVK neatitikties Konstitucijai turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
33. Pareiškėjas mano, kad BVK turi būti numatyta galimybė būti perkeltam į lengvąją nuteistųjų grupę. Kitaip tariant, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ne dėl to, ką BVK nustato, o dėl to, kas BVK nenustatyta, t.y. mano, kad yra legislatyvinė omisija – Konstitucijos draudžiama teisės spraga.
34. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
35. Pareiškėjas be argumentų, susijusių su BVK 84 straipsnio prieštaravimu, jo nuomone, Konstitucijos 29 straipsniui nepateikė daugiau jokių kitų motyvų, pagrindžiančių, kad poreikis jo nurodytus visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra ir kad toks teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas BVK.
36. Apeliantas prašyme nepateikė ir pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti BVK 84 straipsnio atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.
37. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).
38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog nuteistieji, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę kalėjime, būtų traktuojami taip pat kaip nuteistieji, kurie bausmę atlieka pataisos namuose. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagal BVK 83 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, nors bausmės atlikimo vietą parenka teismas, BVK apibrėžia, kad asmenys, nuteisti už tam tikrus nusikaltimus – už labai sunkius nusikaltimus (tame tarpe pareiškėjas) – laisvės atėmimo bausmę atlieka būtent kalėjimuose, todėl tokių nuteistųjų padėtis nėra vienoda, kaip pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Kadangi kalėjimuose laikomi nuteistieji yra skirtingoje padėtyje negu nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jiems BVK nustatyto skirtingo teisinio reguliavimo konstitucingumo.
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog tai, kad BVK 84 nenumatyta galimybės būti priskirtam lengvajai nuteistųjų grupei, o pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji tokią galimybę turi, prieštarauja ir Konvencijos 3, 8, 14 straipsniams.
40. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.“ Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas netiria įstatymo atitikties įstatymo galią turinčiam teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 25 d. sprendimas). Atsižvelgiant į tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė Seimo ratifikuota sutartis, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konvencijos atitikties Konstitucijai.
41. Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).
42. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).
43. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo abejoti BVK 84 straipsnio nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir Konvencijai ir apeliantas daugiau niekaip nedetalizavo ir nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo nėra tikslinga pasisakyti.
44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                                                  Ramutė Ruškytė

                                                                                                  Skirgailė Žalimienė