Nuorašas

Pranešėja Regina Pocienė                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-357-318/2013

Teisėja Virginija Liudvinavičienė                                   Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01023-2012-2                                     Procesinio sprendimo kategorijos:                                               1.2.4.8.1; 1.2.22.1; 2.1.10.1; 2.4.2.3;

                                                                                                                         2.4.6.1; 2.4.6.3.3; 2.4.7

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 4 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teisėjų Angelės Ikasalienės, Vladislavo Lenčiko,

sekretoriaujant Giedrei Gudaitytei,

dalyvaujant prokurorei Rūtai Navasaitienei,

nuteistajam S. P. J., jo gynėjui advokatui Mindaugui Vaivadai,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 metais įvykdytos nusikalstamos veikos) - 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. kovo mėnesį įvykdytos nusikalstamos veikos) - 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. gegužės 1 d. įvykdytos nusikalstamos veikos) - 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 3 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 - 3 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiosios, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, ir

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

 

n u s t a t ė:

 

S. P. J. nuteistas už tai, kad 2009 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, smurtavo prieš žmoną M. J., t. y. be jokios priežasties spyrė nukentėjusiajai į pilvą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai M. J. fizinį skausmą.

Taip pat S. P. J. nuteistas už tai, kad 2011 metų kovo mėnesį tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, vakare, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, smurtavo prieš žmoną – M. J., t. y. nukentėjusiajai M. J. paprieštaravus jo nuomonei, šliukštelėjo karštą arbatą nukentėjusiajai į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai M. J. fizinį skausmą.

S. P. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 1 d. apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) smurtavo prieš žmoną – M. J., t. y. sugriebęs ją už drabužių, stipriai stūmė, ko pasėkoje pastaroji atsitrenkė į vonioje esantį „gyvatuką“, tuo nežymiai sužalojo nukentėjusiąją M. J., padarydamas jai kraujosruvą su linijiniu odos nubrozdinimu kairiajame žaste, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

S. P. J. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą (duomenys neskelbtini) esančiame bute, iki 2012-08-10 15.00 val., kol kratos metu šaunamasis ginklas buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų.

Be to S. P. J. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009 metų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2012 metų balandžio mėnesio tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, sistemingai baugino žmoną - M. J., naudodamas psichinę prievartą, t. y. žinodamas apie nukentėjusiosios silpną sveikatą, sakydavo, kad „jei negali atlikti buitinių darbų, tai turi mirti, o jei numirti negali – padėsiu numirt“ „pakišiu tave po velėna“.

Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2011 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, terorizavo žmoną – M. J., grasindamas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, t. y. be jokios priežasties pagrasino sakydamas „išmesk peilius, nes jais nudursiu tave“.

Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. sausio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, terorizavo žmoną – M. J., grasindamas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, t. y. supykęs dėl netaisyklingos nukentėjusiosios kalbos, pagrasino „nutilk, nes nušausiu“.

Po to tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2012 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, sistemingai baugino žmoną - M. J. naudodamas psichinę prievartą, t. y. žinodamas apie nukentėjusiosios silpną sveikatą, pareiškė „susirūpink, jei negali atlikti buitinių darbų, tai turi mirti, o jei numirti negali – padėsiu numirt“, „susirūpink, kad tau reikia pasirūpinti mirusiojo drabužiais, kad tau mirus, būtų mažiau rūpesčių“.

Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2012 m. liepos 23 d. 8 val. 13 min., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, terorizavo nukentėjusiąją M. J., t. y. paskambinęs telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavo atsiimti pareiškimą iš policijos, o nukentėjusiajai M. J. atsisakius, grasino sakydamas: „mano giminėj ir šeimoj niekada nebuvo ir nebus skyrybų, o jei tu eini pas stribus, aš pakišiu tave po velėna“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S.P. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Savo prašymą motyvuoja tuo, kad jo kaltė iš esmės grindžiama tik pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra nekonkretūs, nepatikrinti atliekant parodymų patikrinimo veiksmus, todėl, jo manymu, laikytini nepatikimais. Remdamasis nukentėjusiosios M. J. parodymais teismas neįvertino to, kad posėdžio metu pati nukentėjusioji M. J. patvirtino tik dalį savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, o kai kuriuos iš jų paneigė. Apeliantas aiškina, kad nukentėjusioji dėl ligos galėjo duoti neteisingus parodymus, apkalbėti vyrą. Bylos nagrinėjimo metu M. J. ligos įtaka jos gebėjimui duoti teisingus parodymus nebuvo patikrinta. Be to   apeliantas tvirtina, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji teisme pripažino, kad apklausos protokoluose pasirašė jų neskaitydama. Todėl, apelianto nuomone, protokoluose galėjo būti užfiksuoti netikslūs nukentėjusios parodymai. S.P. J. manymu, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios parodymų pagrįstumo, teismas neatsižvelgė į liudytojos, jo ir nukentėjusiosios sūnaus sužadėtinės parodymus, kad M. J. linkusi hiperbolizuoti situaciją.

Nuteistasis tvirtina, jog jis 2009 metais nukentėjusiajai M. J. į pilvą nespyrė. Tai paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Be to pati nukentėjusioji teisme paneigė savo parodymus, susijusius su šia kaltinimo dalimi, nurodydama, kad „vyras bandė atbula koja spirti, bet jai nepataikė“.

Nuteistojo manymu, kaltinimas dėl nukentėjusiosios apipylimo karšta arbata taip pat neįrodytas, kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu pati nukentėjusioji tvirtino, jog arbata nebuvo tokios temperatūros, kad jai būtų sukeltas skausmas. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl apipylimo arbata nukentėjusiajai buvo sukeltas skausmas, byloje nėra.

Pripažindamas S.P. J. kaltu dėl 2012-05-01 įvykio teismas neatsižvelgė į tai, jog tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko grumtynės, kurių metu jis nenorėjo žmonos sužaloti, bet galėjo neatsargiai ją stumtelėti. Apelianto manymu, tiriant šią nusikalstamą veiką, turėjo būti atliktas parodymų patikrinimas vietoje dalyvaujant teismo medicinos specialistui, kuris galėjo nustatyti, ar sužalojimas buvo padarytas nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Ir tik atlikus šį procesinį veiksmą, taip pat atsižvelgus į patalpos dydį ir aukštį, kuriame pritvirtintas gyvatukas, bei kitas aplinkybes, galima būtų spręsti, ar sužalojimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo.

Kaltinimas dėl nukentėjusiosios terorizavimo, S.P. J. nuomone, taip pat grindžiamas vien nukentėjusiosios parodymais, bei nepagrįstas jokiais kitais įrodymais, todėl dėl įrodymų nepakankamumo nepasitvirtino. 

Pripažindamas jį kaltu dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo, teismas nepatikrino, ar nuteistasis apskritai žinojo apie tokio ginklo buvimą jo namuose, bei ar šis ginklas yra tinkamas šaudyti. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad butas, kuriame buvo rastas ginklas, bendrosios nuosavybės teise priklauso ne tik nuteistajam, bet ir nukentėjusiajai M. J.. Todėl, esant Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalies objektyviems požymiams, bet nesant kaltės, dėl šio kaltinimo turėjo būti priimtas išteisinamas nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. P. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimais, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad S.P. J. nusikalstami veiksmai, 2011 m. kovo mėn. nukentėjusiajai pilant karštą arbatą į veidą ir 2012 m. gegužės 1 d. stumiant ją į vonios gyvatuką, sudaro nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. sudėtį.

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Apylinkės teismas S. P. J. pagrįstai pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. J., išpilant jai karštos arbatos puodelį į veidą.  S.P. J. skundo argumentai, kad arbata nebuvo karšta, todėl skausmo nukentėjusiajai sukelti negalėjo, atmestini, kaip nepagrįsti, nes juos paneigia kiti bylos faktiniai duomenys.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S.P. J. aiškino, jog arbata šliukštelėjo nukentėjusiajai į veidą iš pykčio, tačiau jokio fizinio skausmo jai nesukėlė, kadangi arbata nebuvo karšta. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. J. gan išsamiai papasakojo šio įvykio aplinkybes. Nurodė, jog jai papriekaištavus vyrui, pastarasis šliukštelėjo jai į veidą karštą arbatą. Karštu vandeniu jis apipylė jai veidą, dėl to veido kairė pusė buvo paraudusi, oda nenusilupo, tačiau jautė stiprų skausmą. Iš esmės šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytoja Ž. K., kuri po įvykio bendravo su nukentėjusiąja bei matė, kad jos veido kairė pusė buvo paraudusi, paraudimas buvo apėmęs kairį antakį, visą skruostą ir akies voką, akis buvo patinusi (b. l. 16 – 18). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji pakeitė savo parodymus nurodydama, kad kuomet vyras ją apipylė arbata, arbata nebuvo karšta, todėl joks fizinis skausmas jai sukeltas nebuvo. Apylinkės teismas tokius nukentėjusiosios parodymus atmetė, bei vadovavosi jos parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegija sutinka su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kadangi nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu iš esmės sutampa su liudytojos Ž. K. parodymais dėl šio įvykio aplinkybių, kad dėl kaltinamojo išpiltos nukentėjusiajai į veidą karštos arbatos, jos veide atsirado akivaizdžiai matomi pėdsakai: paraudimas, patinimas vienoje veido pusėje, akies srityje. Taigi iš karto po įvykio atsiradę požymiai neabejotinai rodo, kad arbata buvo karšta, ir ją išpylus į veidą, M. J. kaltinamasis savo veiksmais sukėlė fizinį skausmas. Todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo, pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi, o S. P. J. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Šį nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes suprato, kad karšta arbata gali nudeginti odą, tačiau ją pylė nukentėjusiajai į veidą. Taigi be jokios abejonės jis pastarajai siekė sukelti fizinį skausmą ir jį sukėlė. Nors nukentėjusioji teisme patvirtino, jog arbata nebuvo karšta ir skausmo ji nejuto, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais jos parodymais nesirėmė, nes jie kitų įrodymų kontekste gali būti vertinami kaip, susitaikius su kaltinamuoju, siekimas palengvinti jo teisinę padėtį. 

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-05-01 įvykio) grindė nukentėjusiosios, kaltinamojo parodymais, protokolo – pareiškimo duomenimis, specialisto išvados duomenimis ir liudytojos Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Iš nuteistojo S.P. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog pastarasis ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino kaltu dėl 2012-05-01 įvykio, kurio metu nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Jis paaiškino, kad ekspertizės metu nustatyti kūno sužalojimai ant nukentėjusiosios jau buvo, kai ji grįžo namo iš ligoninės. (b. l. 45 – 46). Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis savo parodymus dėl šio įvykio pakeitė, nurodydamas, kad 2012-05-01 konflikto metu per neatsargumą stumtelėjo žmoną. Aiškino, kad dėl stumtelėjimo  žmonai galėjo atsirasti kraujosruvos, nustatytos ekspertizės akte (b. l. 111 – 114). Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji M. J. nuosekliai aiškino, kad konflikto metu jos vyras S.P. J. ją tyčia pastūmė, o krisdama ji atsitrenkė į vonios gyvatuką ir susimušė. Iš byloje esančios 2012-05-10 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1077/12(01) matyti, kad M. J. padaryta kraujosruva su linijiniu odos nubrozdinimu kairiame žaste galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2012-05-01. Padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 7). Nukentėjusiosios dukra Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio dieną vakare, nurengdama motiną, matė ant jos nugaros kairės mentės odos nubrozdinimus, aplink nubrozdinimus buvo maždaug delno dydžio kraujosruva, kairės rankos žastas taip pat buvo mėlynas, buvo susiformavusi kraujosruva, kairė ranka buvo sutinusi ir sumušta vieta pakietėjusi (b. l. 17). Šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, kad būtent tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų, tyčia stumiant nukentėjusiąją, ir atsiradusių pasekmių – nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo, pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi, o S.P. J. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo skundo argumentas, kad dėl 2012 m. gegužės 1 d. M. J. padaryto kūno sužalojimo, siekiant nustatyti padarytų sužalojimų mechanizmą, būtinai turėjo būti atliktas parodymų patikrinimas įvykio vietoje, dalyvaujant ekspertui, nepagrįstas. Kaip matyti iš Daiktų, dokumentų pateikimo protokolo prie bylos buvo prijungtas vonios kambario šildymo gyvatuko eskizas. Be to pats nuteistasis bylos nagrinėjimo metu prisipažino pastūmęs nukentėjusiąją. Specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų pobūdis, lokalizacija ir galimas padarymo laikas, neprieštarauja teismo nustatytoms jų padarymo aplinkybėms. Kolegijos manymu, byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, kuriais remiantis apylinkės teismas padarė pagrįstą išvada, jog ekspertizės akte nustatyti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, todėl atlikti apelianto nurodytą procesinį veiksmą nebuvo tikslinga.

Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Šiame BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatyminį reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

Nors S.P. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog apie kratos metu surastą prietaisą, pripažintą šaunamuoju ginklu, nieko nežinojo, todėl yra nekaltas dėl jo laikymo, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia apylinkės teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis dėl šios nusikalstamos veikos atsisakė duoti parodymus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu S.P. J. paaiškino, kad apie bute kratos metu rastą įtaisą, pripažintą šaunamuoju ginklu, nieko nežinojo. Šis įtaisas buvo rastas jam ir jo sutuoktinei priklausančio buto bendro naudojimo patalpoje, todėl atsakomybė dėl šio ginklo neteisėto laikymo tenka tiek jam, tiek jo sutuoktinei. Mano, kad rastas ginklas priklauso buvusiam buto savininkui – tarybiniam atsargos karininkui I. F., kurio sutuoktinė Vidutė A. J. raštiškai patvirtino faktą, jog iki 1980 m. spalio mėnesio jos vyras I. F. gyveno nuteistajam priklausančiame bute (b. l. 109). Nuteistasis tvirtino, jog įtaisas nėra tinkamas šaudymui. Kratos metu rastus šovinius jis parsinešė į butą 1991 metais, kai dirbo statybinėje organizacijoje. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pripažino nepagrįstais, nelogiškais bei vertino juos kaip nuteistojo gynybinę poziciją, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Kolegija sutinka su tokia apylinkės teismo išvada, kadangi, kaip jau minėta, nuteistojo parodymus paneigia kiti byloje esantys ir bylos nagrinėjimo metu ištirti objektyvūs duomenys.

Nuteistojo S.P. J. gyvenamojoje vietoje 2012-08-10 atliktos kratos metu buvo surasti ir paimti metalinis įtaisas, pritaikytas šaudyti, ir septyniolika šovinių. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose Nr. 11-2047(12) konstatuota, kad rastas ir paimtas kratos metu metalinis įtaisas yra savadarbis šaunamasis įtaisas, pritaikytas šaudyti savadarbiais šoviniais, pagamintais naudojant 1973 m. pavyzdžio kraštinio įskėlimo statybinius šovinius ir iki 6,6 mm skersmens sviedinius. Šis įtaisas yra šaunamasis ginklas, priskiriamas prie draudžiamų civilinėje apyvartoje ginklų, tinkamas šaudyti. Septyniolika šovinių yra fabrikinės gamybos 1973 m. pavyzdžio kraštinio įskėlimo „D – 4“ grupės statybiniai šoviniai, skirti statybiniams montažiniams stūmokliniams pistoletams „MC-52-1“ ir „PC-84“. Šoviniai tinka šaudyti iš kratos metu rasto ir paimto savadarbio įtaiso. Jie nepriskiriami prie šaudmenų, tačiau yra tinkami šaudyti (b. l. 30 – 32).

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada ir specialisto L. N., atlikusio kratos metu rasto ir paimto metalinio įtaiso tyrimą, parodymai patvirtina, jog šio įrenginio tyrimo metu buvo atliekami bandymai šaudant. Bandymų metu buvo naudojami tokie patys šoviniai, kaip ir rasti kratos metu, tik saugumo sumetimais kitos grupės. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad rastas metalinis įtaisas yra tinkamas šaudymui, iš jo galima šaudyti tiek su sviediniu, tiek be jo (b. l. 140 – 141). Tokios specialisto padarytos išvados paneigia nuteistojo argumentus, jog be sviedinio rastas įrenginys nėra tinkamas šaudymui ir negali būti laikomas šaunamuoju ginklu.

Iš VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo atlikta krata bei kratos metu rastas šaunamasis ginklas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam S.P. J. ir jo sutuoktinei – nukentėjusiajai M. J.. Buto dalys ir naudojimosi butu tvarka viešojo registro duomenimis nenustatyti (b. l. 22 – 23). Šaunamasis ginklas buvo rastas buto balkone, įėjimas į kurį yra iš buto pusės. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino apklausti liudytojai D. B., A. B. ir D. K.. Todėl laikyti, kad buto balkonas yra bendro naudojimo patalpa, į kurią turi galimybę patekti ir juo naudotis kiekvienas gyvenamojo namo gyventojas, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, nėra jokio pagrindo.

Be to bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai – policijos pareigūnai D. B. ir A. B. - parodė, jog kratos metu pats S.P. J. jiems patvirtino, kad rastas įrenginys ir šoviniai priklauso jam. Be to nuteistasis paaiškino, kad įrenginį jis parsivežė iš savo tėvo bei parodė, kaip šis įrenginys gali būti naudojamas (b. l. 142-143, 144-145, 151). Nukentėjusioji M. J. parodė, kad žinojo, jog S.P. J. bute laikė šaunamąjį ginklą, grasino ją nušauti. Taigi minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad nuteistasis S.P. J., būdamas brandaus amžiaus, turėdamas patirties, kaip praktiškai galima naudoti kratos metu rastą šaunamąjį ginklą, neabejotinai suprato, jog neteisėtai, nes neturėdamas tam leidimo, laiko šaunamąjį ginklą, ir norėjo taip veikti. Taigi jis šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai tokius S.P. J. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog jis neteisingai nuteistas pagal BK 140 str.1 d. (dėl 2009 metų įvykio) ir pagal BK 145 str. 2 d., yra pagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis, kuria S.P. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 metų įvykio) ir pagal BK145 straipsnio 2 dalį, naikintina. S.P. J. dėl šių nusikalstamų veikų išteisintinas neįrodžius, kad jis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BPK 329 str. 1 p., BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas bauginimas yra ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys atviri ar užmaskuoti įvairūs grasinimai, siekiant sukelti stresą, nerimą ir baimę. Psichinė prievarta – pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės, grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant apie psichinio poveikio realumą, atsižvelgiama kaip realumą suprato asmuo, kuriam jis adresuojamas, grasinimo realumui pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos. Šis nusikaltimas gali būti padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo S.P. J. apeliacinio skundo argumentai, jog jis šio nusikaltimo nepadarė, nepagrįsti.

S.P. J. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2009 metų iki 2012 metų liepos 23 d. sistemingai baugino žmoną – M. J., naudodamas psichinę prievartą, t.y., žinodamas apie nukentėjusiosios silpną sveikatą, jai kartodavo: „jei pati numirti negali, aš tau padėsiu numirt“, „ pakišiu tave po velėna“, „ išmesk peilius, nes jais tave nudursiu“, „ nutilk, nes tave nušausiu“, „ jei negali atlikti buitinių darbų, susirūpink, turi mirti, o jei mirti negali-padėsiu numirti“, susirūpink, kad tau reikia pasirūpinti mirusiojo drabužiais, kad tau mirus būtų mažiau rūpesčių“, o nukentėjusiajai padavus pareiškimą policijai, grasino, „jei tu eini pas stribus, aš tave pakišiu po velėna“.

Apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo metu nuteistasis tvirtino, kad žmonos neterorizavo, nebaugino, jai negrasino, nevertė dirbti buitinius darbus, visus pats nudirbdavo. Jis paaiškino, jog žmona yra labai ūmaus charakterio, be to dėl ligos ypatingai jautriai reaguoja į konfliktus bei yra linkusi fantazuoti, hiperbolizuoti situacijas. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytoja E. J., kuri kartu su S.P. J. ir M. J. gyveno jų bute. Nuteistojo ir nukentėjusiosios anūkė R. K. parodė, jog seneliai dažnai pykstasi dėl buitinių dalykų; iš močiutės pasakojimų yra girdėjusi, jog senelis jai sakė, kad pakiš po velėna, tačiau kada tai buvo, kokiomis aplinkybėmis, nurodyti negalėjo, liudytoja tvirtino, jog jie vienas kitą bandydavo išvesti iš kantrybės, todėl abu vienas kitą terorizavo. Toks buvo jų gyvenimo būdas (b. l. 123). Pati nukentėjusioji M. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad dėl nuolatinio vyro psichologinio smurto jos atžvilgiu jaučia baimę ir nerimą, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu ji pakeitė parodymus ir paaiškino, kad su nuteistuoju susitaikė, jam atleido, nori toliau su juo gyventi bei mano, jog apkaltindama S.P. J. pasielgė neapgalvotai, nes pastarojo išsakyti grasinantys pasisakymai nebuvo realūs. Jie buvo įtakoti tarp jų kilusios konfliktinės situacijos. Taigi nukentėjusiosios parodymai, vertinant kaltinamojo išsakytų grasinimų suvokimą, nebuvo nuoseklūs.

Bylos duomenimis nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai jų gyvenimo kartu laikotarpiu jau ne vienerius metus buvo konfliktiški. Po barnių nukentėjusioji kelis kartus buvo išėjusi pagyventi pas savo dukrą, tačiau vėl grįždavo pas savo vyrą, o pastaruoju metu teigia, jog su juo susitaikė ir gyvena toliau. Taigi šios aplinkybės neprieštarauja tam, kad nukentėjusioji, nuteistajam jų tarpusavio eilinių konfliktų metu išsakant kaltinime inkriminuotus žodžius, neturėjo realaus pagrindo bijoti, kad išsakyti grasinimai gali būti realiai įvykdyti, o nuteistasis juos išsakydavo spontaniškai, esant eilinei konfliktinei situacijai, faktiškai nesiekdamas jos bauginti. Nors nuteistasis turėjo šaunamąjį ginklą, tačiau, kaip tvirtino nukentėjusioji, jo nedemonstravo,  juo niekada negrasino. Todėl šią aplinkybę vertinti kaip įrodymą grasinimų realumui pagrįsti, nėra jokio pagrindo. Be to vienintelis tiesioginis įrodymas, patvirtinantis šių kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d. pagrįstumą, yra nukentėjusiosios M. J. parodymai, kurie ikiteisminio bylos tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo nuoseklūs. Be pačios nukentėjusiosios  parodymų, kurie dėl nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio santykių negali būti vertinami patikimais ir lemiančiais, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, daugiau byloje nėra surinkta jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad S.P. J. veiksmai laikotarpiu nuo 2009 iki 2012 metų liepos mėn. 23 d. buvo peržengę baudžiamosios atsakomybės ribą ir sudarė realų pagrindą bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti, o pati M. J. juos suvokė kaip realius. Nors liudytoja Ž. K. patvirtino, kad mama sakė bijanti tėvo, tačiau jos šie parodymai taip pat yra išvestinio pobūdžio iš nukentėjusiosios jai nurodytų aplinkybių. Byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl nuteistojo išsakytų apylinkės teismo nuosprendyje nurodytų žodžių nukentėjusiosios psichinė sveikata butų sutrikusi, nors tokie nuteistojo veiksmai tęsėsi ne vienerius metus. Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas, spręsdamas S.P. J. kaltės klausimą dėl šio nusikaltimo padarymo, nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė klaidingą išvadą, kad nuteistojo veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., sudėtį ir priėmė nepagrįstą nuosprendį, kuris dėl to naikintinas, o S.P. J. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintinas, nes nepakanka objektyvių duomenų pagrįsti, jog jis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BPK 329 str. 1 p., BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino, jog 2009 metais, spirdamas M. J. į pilvą S.P. J. padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Kaip matyti iš liudytojų: E. J., Ž. K., R. K. parodymų, nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai jų gyvenimo kartu laikotarpiu buvo konfliktiški, todėl, vertinant jų parodymus dėl inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo, jais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs faktiniai duomenys. Apylinkės teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl šio nusikaltimo padarymo. Tai sąlygojo toje dalyje neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Nuteistasis S.P. J. tvirtino, jog jis savo žmonai į pilvą nespyrė ir fizinio skausmo nesukėlė. Tokius nuteistojo parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir pati nukentėjusioji nurodydama, jog vyras jai spyrė atbula koja, bet nepataikė, todėl jokio fizinio skausmo dėl jo padarytų veiksmų ji nepatyrė. Teisminio nagrinėjimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus apylinkės teismas atmetė ir vadovavosi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kur ji paaiškino, jog dėl nuteistojo spyrio į pilvą jautė stiprų fizinį skausmą, gydėsi Santariškių konsultacinėje poliklinikoje. Byloje nėra tokių medicininių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji būtų gydoma dėl įvykio metu patirto pilvo sumušimo ar kitų požymių. Nors dukra Ž. K. patvirtino, jog motina jai sakė, kad tėvas jai spyrė, tačiau liudytoja pati įvykio metu nebuvo, nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, patvirtinančių stiprų smūgį į pilvą, nematė. Be to liudytojos Ž. K. parodymai dėl šio įvykio nėra išsamūs, jie yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Todėl, kolegijos manymu, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi vien prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, nes jie nepakankami nustatyti, kad nuteistasis tyčia spyrė nukentėjusiajai į pilvo sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nepakanka objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, kad S.P. J. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Todėl apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl S.P. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 metų įvykio) naikintinas kaip nepagrįstas ir S.P. J. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintinas, nes nepakanka duomenų pagrįsti, kad jis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusikaltimą (BPK 329 str. 1 p. BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Parinkdamas nuteistajam S.P. J. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę ir BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį (du nesunkūs ir vienas apysunkis nusikaltimas), stadiją (baigti nusikaltimai), kaltės formą (tyčia), kaltininko asmenybę (garbingo amžiaus, pensininkas, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Esant tokiems duomenims, apylinkės teismas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrė vieną iš švelniausių sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą ir šios bausmės terminą nustatė mažesnį, nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas tokios bausmės vidurkis. Šios bausmės nėra per griežtos. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas paskyrė  minimalią 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir atidėjo jos vykdymą. Kolegijos nuomone, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Kadangi S.P. J. išteisintinas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, jam skirtina kita subendrinta bausmė, kuri, įvertinus minėtas aplinkybes, mažintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

 

n u s p r e n d ė:

 

Nuteistojo S. P. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 metų įvykio) ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

S. P. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 metų įvykio) ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti ir subendrintą bausmę paskirti 4 (keturis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiosios, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

 

Kolegijos pirmininkė                           (parašas)                                  Regina Pocienė

Teisėjai                                                (parašas)                                  Angelė Ikasalienė

                                                                        (parašas)                                  Vladislavas Lenčikas

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                           Regina Pocienė