Administracinė byla Nr. I-2632-244/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03320-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas G. M. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 53000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-07-22 iki skundo padavimo dienos 2015-06-17. Visose kamerose suimtojo (nuteistojo) gyvenimo sąlygos ir higienos normos buvo antisanitarinės, patalpos avarinės būklės. Į laisvės atėmimo įstaigos administraciją pareiškėjas kreipėsi ne kartą, tačiau nepasiekta jokio rezultato. Kamerų plotas yra nuo 7,31 kv. m iki 8,2 kv. m. Kalinimo patalpose buvo nuolat laikoma po keturis asmenis. Kamerose nebuvo pakankamai spintų, o stalas buvo tik vienas, prie kurio atsisėsti galėjo tik du asmenys. Per visą laiką Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė daug patyčių, daug žeminamo elgesio iš Lukiškių TI-K dirbančių pareigūnų, kurie nemokėjo kalbėti nei angliškai, nei kita jam suprantama kalba, o jeigu ir mokėjo, tai su juo nekalbėjo. Kalbėdami jam suprantama kalba, pareigūnai vartojo labai daug necenzūrinių žodžių ir įžeidžiančių frazių. Pareiškėjas pažymėjo, kad labai pablogėjo jo sveikata – suprastėjo regėjimas, prasidėjo problemos su prostata, nusilpo imunitetas, dėl to nuolat sirgo gripu, peršalimo ligomis. Taip pat atsinaujino sena kairės rankos trauma, kurioje yra plastiko implantas. Kalint kamerose, kuriose šalta, šią ranką pradėdavo skaudėti ir tirpti naktimis, ko sekoje sutrikdavo širdies darbas. Lukiškių TI-K medicinos personalas kartais nereaguodavo į jo prašymus dėl sveikatos sutrikimų.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo pilna tarakonų, tualetas buvo kameros gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas sienele ne aukštesne nei l,35 m. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai menkai patekdavo į patalpas ir jų visai neapšviesdavo. Kamerų langai buvo nevalomi, dėl esamų grotų pats išvalyti langų pareiškėjas neturėjo galimybės. Kamerose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Pareiškėjas pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Ventiliacija kameroje neveikė, todėl tvyrojo drėgmė. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Suimtieji buvo priversti kvėpuoti ne grynu oru, o medžio drožlių dulkėmis, nes už kameros lango buvo apdirbimo cechas, kuriame gaminami įvairūs medžio gaminiai. Medžio apdirbimo cecho veikla neigiamai veikė suimtųjų sveikatą, nes kai ceche būdavo įjungtos staklės, kamerose pro langus girdėdavosi labai didelis triukšmas, todėl nebuvo galimybės susikalbėti, klausytis radijo.
Pareiškėjas pažymėjo, kad maistas nebuvo tinkamos kokybės, buvo neskanus, o jo energinė vertė – nuo 1 300 iki 1 500 kcal., todėl nebuvo pakankamai užtikrinamas maisto kiekis ir tinkama kokybė. Kainos Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo daug didesnės negu parduotuvėse laisvėje, o produktų kokybė buvo pati prasčiausia. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija, o konkrečiai buhalterija, klastojo jo asmeninės sąskaitos nuorašus-išrašus dėl turimų pinigų. Pareiškėjui taip pat buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai su jo šeimos nariais. Vilniaus apygardos teismas buvo suteikęs pareiškėjui daugkartinius leidimus skambinti savo giminaičiams, t. y. pagal įstatymą galėjo skambinti kiekvieną dieną po 15 min (pokalbio laiko), bet Lukiškių TI-K administracija ne visada suteikė tokią galimybę, nuolat trumpino pokalbio laiką. Per atliekamas kratas pareigūnai nesaugojo jo asmeninių daiktų (sugadino televizorių, kurio vertė 600 Lt, suplėšė nuotraukų albumus). Per kratas dingo jo asmeniniai daiktai (cigaretės, taksofono kortelės). Pareigūnai jau ne kartą nesurašinėjo daiktų paėmimo protokolo, todėl pareiškėjas jau yra praradęs daug daiktų (pagalvę „Dormeo“, elektronines laikmenas, televizijos anteną, vandens kaitintuvą). Pareigūnai neleido kitiems asmenims perduoti pareiškėjui vaistų, kurių reikėjo širdies ir nervų sutrikimams gydyti, taip pat kraujospūdžio matavimo aparato.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nurodo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, prašo skundą atmesti (b. 1. 22–33).
Paaiškina, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) yra suteikiamas kamerose laikomiems asmenims. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su paslaugų teikėjais, kurie atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų rasistinio elgesio jo atžvilgiu atvejų. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai, jis tinkamos kokybės. Prekių kainos laisvės atėmimo įstaigos parduotuvėje nustatomos pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Pareiškėjas G. M. neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 17d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo matyti, kad reikalavimą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei higienos normų reikalavimų: sanitarinių mazgų netinkamu įrengimu, netinkamu natūraliu ir dirbtiniu apšvietimu, antisanitarinėmis sąlygomis kamerose dėl tarakonų, drėgmė, ventiliacijos, gryno oro trūkumu. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog maitinimas buvo nepakankamas, Lukiškių TI-K parduotuvėje kainos buvo daug didesnės negu parduotuvėse laisvėje, o produktų kokybė buvo pati prasčiausia. Pasak pareiškėjo, jo pasimatymai su artimaisiais ir skambučiai buvo nepagrįstai apriboti, kratų metu buvo sugadinami asmeniniai pareiškėjo daiktai.
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Pagal teismui pateiktus duomenis nustatyta, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2012-07-22, kreipėsi į teismą – 2015-06-17.Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114 (plotas 7,31 m2), Nr. 155 (plotas 7,94 m2), Nr. 216 (plotas 6,83 m2), Nr. 172 (plotas 7,94 m2), Nr. 130 (plotas 7,94 m2), Nr. 307 (plotas 8,22 m2), Nr. 372 (plotas 7,23 m2), Nr. 345 (plotas 7,95 m2), Nr. 360 (plotas 6,59 m2),Nr. 291 (plotas 7,73 m2), Nr. 376 (plotas 7,35 m2), Nr. 335 (plotas 7,71 m2), Nr. 175 (plotas 7,56 m2),Nr. 162 (plotas 7,94 m2), Nr. 147 (plotas 7,94 m2), Nr. 180 (plotas 7,94 m2), Nr. 292 (plotas 7,80 m2),Nr. 170 (plotas 7,94 m2), Nr. 142 (plotas 7,94 m2), Nr. 293 (plotas 8,20 m2), Nr. 153 (plotas 7,94 m2),Nr. 336 (plotas 7,63 m2), Nr. 383 (plotas 7,22 m2), Nr. 280 (plotas 7,82 m2), Nr. 336 (plotas 7,63 m2),Nr. 330 (plotas 7,52 m2), Nr. 334 (plotas 7,53 m2), Nr. 327 (plotas 7,65 m2), Nr. 119 (plotas 7,31 m2),Nr. 142 (plotas 7,94 m2), Nr. 372 (plotas 7,23 m2), Nr. 377 (plotas 7,33 m2), Nr. 197 (plotas 7,94 m2),Nr. 282 (plotas 7,82 m2), Nr. 124 (plotas 7,31 m2), Nr. 155 (plotas 7,94 m2), Nr. 315 (plotas 7,30 m2), Nr. 322 (plotas 7,77 m2),Nr. 212 (plotas 6,80 m2), Nr. 278 (plotas 7,92 m2),Nr. 122 (plotas 7,38 m2), Nr. 316 (plotas 7,18 m2) kartu su 1-3 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 22-27, 34-36) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2012-07-24 ryte, 2012-07-30 ryte, 2012-08-08 ryte, 2012-08-28 ryte, 2012-09-24 vakare – 2012-09-26 ryte, 2012 10-01 – 2012-10-03, 2012-10-04 vakare – 2012-10-10 ryte, 2012-10-12 ryte, 2012-10-24 vakare – 2012-10-27 ryte, 2012-11-05 ryte, 2012-11-10 vakare – 2012-11-12 ryte, 2012-11-14 ryte, 2012-11-16 – 2012-11-20, 2012-11-21, 2012-11-29 ryte, 2012-12-05 ryte, 2012-12-07 ryte, 2012-12-13 ryte, 2013-01-08 – 2013-01-11 ryte, 2013-01-15 – 2013-01-16 ryte, 2013-01-18 ryte, 2013-01-22 ryte, 2013-01-31 ryte, 2013-02-13 ryte, 2013-02-25 ryte, 2013-02-28 ryte, 2013-03-01 ryte, 2013-03-07 ryte, 2013-03-08 vakare – 2013-03-12 ryte, 2013-03-14 ryte, 2013-03-15 ryte, 2013-03-19 ryte, 2013-03-22 ryte, 2013-03-28 – 2013-03-29 ryte, 2013-04-04 ryte, 2013-04-10 vakare – 2013-04-11 ryte, 2013-06-06 ryte, 2013-06-13 ryte, 2013-06-21 ryte, 2013-08-14, 2013-08-28, 2013-09-18, 2013-10-09, 2013-10-23, 2013-10-30, 2013-11-07, 2013-11-15, 2013-11-21, 2013-11-26, 2013-12-09, 2013-12-14 – 2013-12-17, 2013-12-28, 2014-01-03, 2014-01-06, 2014-01-10, 2014-01-28, 2014-02-11, 2014-02-13, 2014-02-18, 2014-02-20, 2014-03-06, 2014-04-16, 2014-05-07, 2014-05-12 – 2014-05-16, 2014-05-28 – 2014-05-29, 2014-06-18, 2014-06-24 – 2014-07-01, 2014-07-03 – 2014-07-16, 2014-08-21, 2014-08-23, 2014-08-29, 2014-09-08, 2014-09-11, 2014-09-22, 2014-10-01, 2014-10-07, 2014-10-15, 2014-10-20, 2014-11-03, 2014-11-05 – 2014-11-07, 2014-11-14 – 2014-11-17, 2014-11-19 – 2014-11-27, 2014-12-01, 2014-12-03, 2014-12-12, 2014-12-17, 2014-12-19, 2015-01-12, 2015-01-22 – 2015-01-30, 2015-02-09, 2015-02-18, 2015-03-02 – 2015-03-10, 2015-03-13, 2015-05-16 – 2015-05-20, 2015-06-01 – 2015-06-16.
Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012-07-22 iki 2015-06-16 Lukiškių TI-K buvo laikomas 1059 paras, iš kurių 178 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad ginčo laikotarpiu 881 parą Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m2 gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos, šalčio, drėgmės ir apšvietimo.
Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog tualetas yra kameros gyvenamojoje patalpoje, kuris nuo kitų esančių kalinių yra atskirtas sienele ne aukštesne nei l,35 m, neveikia ventiliacija, kamerose yra drėgna ir tamsu, apšvietimas neužtikrintas tinkamai, dirbtinis apšvietimas yra per stiprus. Pareiškėjas yra priverstas kvėpuoti drožlių dulkėmis, nes už kameros lango yra apdirbimo cechas, kuri neigiamai veikia suimtųjų sveikatą, nes kai ceche įjungia stakles, kamerose pro langus girdisi labai didelis triukšmas.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1131 patvirtina, kad kameroje Nr. 372 naktinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimų (b. l.42-43). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-08-14 patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-947 nustatyti kameros Nr. 175 dirbtinio apšvietimo neatitikimas HN 76:2010 23 punktui (b. l. 55-57), o 2014-11-12 patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-2189 – kameroje Nr. 124 neatitikimas HN 76:2010 22 punktui (b. l. 91-92). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-05-25 patikrinimo akto (b. 1. 37–38) matyti, kad kameroje Nr. 216 (pareiškėjas buvo laikomas 2012-07-30 iki 2012-08-07) oro temperatūra buvo 20 oC, santykinė oro drėgmė 64 proc., tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Kamera Nr. 216 vėliau buvo tikrinta vėl, ir iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-10-25 patikrinimo akto (b. 1. 39) matyti, kad oro temperatūra buvo 19,2 oC, santykinė oro drėgmė 60 proc., dirbtinis apšvietimas 240 lx, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus.
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-05-30 patikrinimo akto (b. 1. 40–41) matyti, kad kameroje Nr. 372 (pareiškėjas buvo laikomas 2012-10-04 iki 2012-11-21 ir nuo 2014-06-26 iki 2017-07-02), santykinė oro drėgmė buvo 38 proc., dirbtinis apšvietimas buvo 288 lx,, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Tuo tarpu naktinis apšvietimas kameroje Nr. 372 buvo 1 lx ir neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimo. Naktinis apšvietimas kameroje Nr. 372 neatitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimo remiantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-12-19 patikrinimo aktu, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 372 naktinis apšvietimas buvo 34 lx (b. 1. 44). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-10-04 patikrinimo akto (b. 1. 51–52) matyti, kad kameroje Nr. 335 (pareiškėjas buvo laikomas 2013-03-15 iki 2013-04-03), oro temperatūra buvo 19,1 oC, santykinė oro drėgmė buvo 57 proc., dirbtinis apšvietimas buvo 431 lx,, kameroje Nr. 293 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-11-07 iki 2013-11-20) oro temperatūra buvo 18,3 oC, santykinė oro drėgmė buvo 58 proc., dirbtinis apšvietimas buvo 388 lx, naktinis apšvietimas 16 lx, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-11-05 patikrinimo akto (b. 1. 59–60) matyti, kad kameroje Nr. 175 (pareiškėjas buvo laikomas 2013-04-04 iki 2013-05-12), naktinis dirbtinis apšvietimas buvo 25 lx, tai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, tačiau šis pažeidimas buvo nedelsiant pašalintas (b. 1. 60). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-05-26 patikrinimo akto (b. 1. 89–90) matyti, kad kameroje Nr. 280 (pareiškėjas buvo laikomas 2014-02-13 iki 2014-03-24) oro temperatūra buvo 23,5 oC, santykinė oro drėgmė buvo 63 proc., dirbtinis apšvietimas buvo 256 lx, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-17 patikrinimo akto (b. 1. 99–100) matyti, kad kameroje Nr. 372 (pareiškėjas buvo laikomas 2012-10-04 iki 2012-11-21 ir nuo 2014-06-26 iki 2017-07-02), oro temperatūra buvo 18,1 oC, santykinė oro drėgmė buvo 44 proc., tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-04 patikrinimo akto (b. 1. 101–102) matyti, kad kameroje Nr. 377 (pareiškėjas buvo laikomas 2014-07-03 iki 2014-07-14) oro temperatūra buvo 18,7 oC, santykinė oro drėgmė buvo 45 proc., dirbtinis apšvietimas buvo 215 lx, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-06-2 patikrinimo akto (b. 1. 49–50) matyti, kad kameroje Nr. 335 (kameros langas atidaromas į kiemo pusę, kuriame yra dirbtuvės) išmatuotas dirbtuvėse keliamas triukšmas, kurį sukelia dirbtuvėse atliekami darbai: ekvivalentinis garo slėgis kameroje Nr. 335 yra 40 dBA, maksimalus garso slėgio lygis – 51 dbA, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 33;2011 nustatytus rodiklius. Taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 335 (pareiškėjas buvo laikomas 2013-03-15 iki 2013-04-03) dulkių koncentracija neviršijo Lietuvos higienos normoje HN 35:2007 nustatytų maksimalių reikalavimų. Pažymėtina, kad kai kuriuose kamerose buvo nustatyti temperatūros, drėgmės, naktinio ir dieninio dirbtinio apšvietimo pažeidimai, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad jie buvo nežymūs ir esant galimybei nedelsiant pašalinami. Tuo remiantis kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai dėl nurodytų pažeidimų pasekmių.
Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje AleksandrMakarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.
Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
Pažymėtina, kad 2012 m. sausio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo (b. l. 117-120). 2013 m. gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį, 2015-01-02 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 124-125, 127-129). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-10 patikrinimo akto (b. 1. 63–64) matyti, kad kameroje Nr. 175 (pareiškėjas buvo laikomas 2013-04-04 iki 2013-05-12) tarakonų bei kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (b. 1. 64). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-05-02 patikrinimo akto (b. 1. 75–76) matyti, kad kameroje Nr. 280 (pareiškėjas buvo laikomas 2014-02-13 iki 2014-03-24) tarakonų bei kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (b. 1. 76). Šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo.
Pareiškėjas argumentuoja, kad maistas neskanus, nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Lukiškių TI-K nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-04-19 įsakymu Nr. V-94 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo N r. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 1.2 p., dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas. Tokios rekomendacijos pareiškėjui išduota nebuvo. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Pareiškėjo teiginiai dėl maitinimo per mažos energetinės vertės yra paneigti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimo protokolo duomenimis (II t., b. l. 24), pagal kuriuos 2013-12-19 patikrinimo metu buvo nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2856 kcal (2380 g. x 1,2 kcal)), net viršijo teisės aktais nustatytąją (2298 kcal), taip pat Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015-12-22 protokolu Nr. Ch2966 (II t. b. l. 25–26), pagal kurį nedirbančių vyrų pietų davinio energetinė vertė – 1076,7 kcal. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, dėl to, kad maistas jam buvo neskanus, teismas pažymi, kad nepatenkinti pareiškėjo pomėgiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad suteikdamas maitinimą pareiškėjui Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimą ir pareiškėjo teisių.
Pareiškėjo teigimu, kainos parduotuvėje daug didesnės negu laisvės parduotuvėse, produktų kokybė pati prasčiausia.
Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka; tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims draudžiamų pirktis maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašas nustatytas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 87 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172, be kita ko, patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės, pagal kurias Laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas (toliau – komisija arba atsakingas asmuo) (5 punktas); parduodamų prekių kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga (6 punktas); nustačius, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, parduotuvės savininkui laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą (8 punktas); jei pakartotinai nustatoma, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutartyje numatytų netesybų taikymo arba nutraukiama nuomos sutartis (9 punktas).
Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad pirko televizorių didesne nei rinkos kaina, kad buvo parduoti kiti skutimosi peiliukai nei nurodyta pirkimo čekyje, tačiau plačiau nedetalizuoja ir nepateikia įrodymų, kad dėl tokios situacijos kreipėsi į įstaigos administraciją, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų produktų kainų kontrolės taisyklių pažeidimus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl Lukiškių TI-K dirbančių pareigūnų, nekalbančių jam suprantama kalba, patyčių. Pažymėtina, kad Lietuvoje valstybinė kalba – lietuvių kalba (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str.). Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams nėra keliami reikalavimai privalomai mokėti užsienio kalbas. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų nekalbėjimas pareiškėjui suprantama užsienio kalba nėra nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principo, įtvirtinto Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio, pažeidimas. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu yra apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.). Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, Suėmimo vykdymo įstatyme nėra įtvirtinta. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Skunde pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad jo atžvilgiu yra apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl nutrūkusių socialinių ryšių nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti savo iniciatyva. Remdamasis išdėstytu, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ir Konvencijos 8 str. nuostatas, todėl šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.
Pareiškėjas teigia, kad jam ne visada suteikiama galimybė paskambinti, trumpinamas pokalbio laikas. Teisė paskambinti telefonu reglamentuojama Suėmimo vykdymo įstatymo 23 str., kuriame nustatyta, kad telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Taigi Lukiškių TI-K administracija užtikrina šios teisės įgyvendinimą, bet tik tuo atveju, jeigu ji suimtajam yra suteikta nustatyta tvarka; atsakovės atstovas nesprendžia dėl teisės skambinti telefonu suteikimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl teisės paskambinti suteikimo ir jam buvo atsisakyta šiomis teisėmis pasinaudoti, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad tokios jo teisės buvo ribojamos.
Pareiškėjas teigia, kad per atliekamas kratas pareigūnai nesaugo jo asmeninių daiktų, daiktai yra gadinamai, pametami. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai neleidžia jam iš laisvės perduoti vaistų, kraujospūdžio matavimo aparato, nereaguoja į prašymus dėl sveikatos sutrikimų, kad Lukiškių TI-K buhalterija klastojo jo asmeninės sąskaitos išrašus dėl turimų pinigų.
BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teigdamas jog kratos metu jo turtas buvo sugadintas ar pamestas, kad pareigūnai neleidžia jam iš laisvės perduoti vaistų, turėjo teisę su skundu kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, o pastaroji privalėtų tokį skundą nagrinėti. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl daiktų dingimo, sugadinimo, vaistų perdavimo, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, neatitinkančias higienos normų reikalavimų, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 5 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimo metu buvusiais pažeidimais. Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 29 d. pateikė atsiliepimą Nr. 9-3763 (II t., b. 1. 70–76, III t., b. 1. 12–18). Teismas pateiktą atsiliepimą laiko atsakovės atstovo pateiktais papildomais duomenimis. Pateiktame rašte Nr. 9-3763 atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 7,98 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik, pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs prašomą priteisti 7,98 Eur sumą.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo G. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 5600 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus eurų ) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska