Civilinė byla Nr. 3K-3-527/2012

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04953-2010-6

                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4;

(S)

                                                                                         44.2; 44.5.1; 60; 114.11; 123.7; 123.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Transaura“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Eksea“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vigidas transport“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vigidas transport“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Eksea“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Transaura“ dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

UAB „Eksea“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 16 338,65 Lt skolos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ginčo šalių 2008 m. spalio 29 d. sudaryta krovinio pervežimo sutartimi – užsakymu Nr. VGS-500 (toliau – Sutartis) ieškovas įsipareigojo pervežti atsakovo krovinį iš Italijos į Rusiją, o atsakovas per 30 dienų nuo sąskaitos ir CMR važtaraščių gavimo dienos sumokėti 4700 eurų už pervežimo paslaugas. Atsakovui buvo suteiktos krovinio pervežimo paslaugos, tačiau jis už jas nesumokėjo ir ieškovo pateiktoje sąskaitoje įrašė pastabą, kad mokėtina 1020 eurų, nes yra pretenzija. Ieškovo nuomone, atsakovas sąmoningai vengė atsiskaityti, nors žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, ją pripažino, todėl yra pagrindas taikyti Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR konvencija) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismui taikant vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškovas prašė jį atnaujinti.

Atsakovas UAB „Vigidas transport“ pateiktu atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, nes yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o priešieškiniu – priteisti iš ieškovo 13 052 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, krovinio gavėjas jam pareiškė pretenziją dėl krovinio sugadinimo, kurioje nurodė, kad, atsižvelgiant į sugadintą krovinio dalį, atitinkamai neapmokės dalies vežimo paslaugų kainos, todėl jis turi regreso teisę į ieškovą kaip krovinio vežėją, prisiėmusį visišką atsakomybę už krovinio pervežimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

              Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 16 338,65 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2010 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3490 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovo naudai iš ieškovo priteisė 13 052 Lt nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 392 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Dėl ieškinio senaties termino ir ieškovo reikalavimų tenkinimo. Teismas nustatė, kad atsakovui krovinio pervežimo paslaugos pagal šalių 2008 m. spalio 29 d. sudarytą Sutartį buvo suteiktos, tačiau sutartu terminu už jas neatsiskaityta. Atsakovas sutiko tik dėl dalies sumos už pervežimą apmokėjimo (1020 eurų), nes krovinys pervežimo metu buvo iš dalies sugadintas, tačiau ir šios neapmokėjo. Teismas nenustatė jokių konkrečių aplinkybių, trukdžiusių atsakovui laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui, sumokėti bent jau jo paties pripažintą 1020 eurų sumą arba laiku ir tinkamai pateikti duomenų apie jam padarytą žalą – krovinio sugadinimą, tokie atsakovo veiksmai – sąmoningas vengimas atsiskaityti – pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą pripažinti tyčiniu neveikimu, todėl taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido. Teismo nuomone, vienerių metų ieškinio senaties termino taikymas reikštų nepagrįstą ieškovo teisių į gynybą suvaržymą, sutarties šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Teismo sprendime pažymėta, kad pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 3 punktą – bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti arba nutraukti senaties terminą, taikydamas nacionalinę teisę, o pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį – ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Ieškovui atsisakius tenkinti atsakovo pretenziją, šis ieškinio nereiškė, tačiau skolos už vežimo paslaugas nemokėjo, todėl tai laikytina atsakovo tyčiniais veiksmais, kuriems esant civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK 6.246,  6.248 straipsnius. 

Dėl priešieškinio tenkinimo. Teismas nustatė, kad pagal susitariančiojo vežėjo ir siuntėjo Sutartį (10 punktas) bei CMR konvencijos 3 straipsnį, netinkamo sutarties įvykdymo atveju už siuntėjo patirtus nuostolius atsako susitariantysis vežėjas, nes jis atsakingas už veiksmus asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese naudojosi; taip pat ieškovas pagal sutartį buvo įsipareigojęs nedelsiant (per 3 val.) informuoti atsakovą apie problemas dėl krovinio trūkumo, sugadinimo, kitaip atsakomybė teks vežėjui. Bylos duomenimis, apie krovinio sugadinimą pranešė gavėjas. Vežėjo atsakomybė už krovinį atsiranda nuo jo perdavimo vežti momento, t. y. nuo to momento, kai vežėjas priima krovinį. Teismas pažymėjo, kad tinkamai pakrauti krovinį – siuntėjo pareiga, tačiau trečiasis asmuo, kaip vykdantis užsakymą vežėjas neatleistinas nuo atsakomybės dėl krovinio sugadinimo ir tokiu atveju, nes UAB „Transaura“ vairuotojas, faktiškai pervežęs krovinį, matydamas, kad šis kraunamas netinkamai (nesilaikant atstumų tarp krovinio, pakrovus didesnį kiekį), kad tai gali kelti grėsmę krovinio saugumui, neatsisakė vežti ir nepadarė atitinkamų įrašų važtaraštyje apie netinkamą pakrovimą. Taigi, teismas konstatavo, kad susitariantysis vežėjas – ieškovas – yra atsakingas už jo pasitelkto faktinio krovinio vežėjo (UAB „Transaura“) veiksmus pervežant krovinį ir turi atlyginti siuntėjo nuostolius dėl dalies krovinio sugadinimo. Teismas, vadovaudamasis CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 punktais, sugadinto krovinio vertę ir kiekį nustatė pagal byloje esančius įrodymus (gavėjo OOO ,,MASTER–KLASS“ pretenziją dėl krovinio sugadinimo; krovinio apžiūros aktą; liudytojo K. R. S. (trečiojo asmens UAB „Transaura“ vairuotojo, vykdžiusio pervežimą) parodymus, kad padaryta žala iki 50 proc. bendro Fonocoll medžiagos kiekio, krovinys pasislinko transportavimo metu; atsakovo 2009 m. kovo 13 d. raštą ieškovui, kuriame nurodyta, kad sugadinta 198 vnt. Fonocoll klijų indelių; žalos įvertinimo aktą ir jo patikslinimą; važtaraštį, kuriame nurodyta, kad bendra produktų kaina yra 20 553,80 euro; sugadinto krovinio nuotraukas) konstatavo, kad atsakovas patyrė 13 052 Lt nuostolių, nes šios sumos už pervežimą neapmokėjo krovinio gavėjas, ir priteisė šių nuostolių atlyginimą. Teismas taip pat tenkino reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas pagal CMR konvencijos 27 straipsnį bei CK 6.210 straipsnį, nes ieškovas dar 2009 m. kovo 23 d. buvo informuotas apie atsakovo patirtus nuostolius, tačiau jų neapmokėjo.

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2012 m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo, priteisė ieškovo naudai iš viso 6490 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal CMR konvencijos nuostatas atsakomybė už krovinio sugadinimą tenka ieškovui kaip vežėjui, nes jis atsako už veiksmus asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese naudojosi. Kadangi krovinio gavėjas reiškė pretenzijas tiesiogiai atsakovui, raštu informavo šį apie tai, kad iš dalies atsisako sumokėti už pervežimo paslaugas dėl jo patirtų nuostolių, tai pagal CMR konvencijos nuostatas atsakovas, atlyginęs nuostolius krovinio gavėjui, įgijo regreso teisę į ieškovą, nes krovinio gavėjui atlyginti nuostoliai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su netinkamu krovinio vežimu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinys buvo priimtas vežti iki perdavimo gavėjui momento, yra preziumuojama (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas). Jeigu vežėjas priima tinkamos būklės ir pakuotės krovinį, jis turi pareigą būtent tokios pat būklės ir pakuotės perduoti krovinio gavėjui arba įrodyti, kad krovinys prarastas dėl vieno ar kelių CMR konvencijos 17 straipsnyje nurodytų rizikos veiksnių. CMR važtaraštyje nėra vežėjo įrašų apie krovinio būklės ar pakuotės netinkamumą, netinkamą pakrovimą, o liudytojo K. R. S. parodymai patvirtina, kad faktinis vežėjas buvo įsitikinęs krovinio pakrovimo tinkamumu, todėl argumentai dėl netinkamo krovinio pakrovimo pripažinti nepagrįstais.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuostolių dydį, pagrįstai rėmėsi 2008 m. lapkričio 11 d. krovinio apžiūros aktu, krovinio gavėjo ,,MASTER–KLASS“ krovinio apžiūros akto pažyma bei jo 2010 m. liepos 26 d. pretenzija atsakovui, kurioje nurodyta, kad krovinio gavėjas dėl krovinio sugadinimo patyrė 3780 eurų nuostolių. Nors teismas sprendime ir neišdėstė detalių skaičiavimų, pagrindžiančių priteistą nuostolių dydį, tačiau teismo sprendimas, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas faktiniais bylos duomenimis, patvirtinančiais sugadinto krovinio kiekį ir nuostolių dydį. Nepagrįstais pripažinti apelianto argumentai dėl sugadinto bendro Fonocoll krovinio kiekio, vertės, prekinės išvaizdos ir sunaikinimo (utilizavimo). Krovinio gavėjas vėlesniu raštu tikslino sugadinto krovinio dalies kiekį, nurodydamas 198 vnt. Fonocoll klijų indelių, todėl yra pagrindas teigti, kad buvo sugadinta daugiau kaip 50 proc. vežto šios medžiagos kiekio. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad krovinio gavėjas pirko Fonocoll medžiagą būtent plastikinių kibirėlių pakuotėse, todėl akivaizdu, kad jų turinys (tiek masė, tiek kokybė) pakito nepataisomai, tai patvirtina byloje esančios nuotraukos, nes vežama Fonocoll medžiaga buvo išbėgusi ant grindų, todėl ir krovinio sunaikinimo (utilizavimo) galimybė atmesta.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasatorius UAB „Transaura“ pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo patenkintas atsakovo priešieškinis, ir jį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už dalies krovinio sugadinimą. Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 4 punktų c papunktį, 18 straipsnio 2 punktą bei netaikė 17 straipsnio 5 punkto nuostatų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „BOS“ v. V. R. firma (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-7-467/2000; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Kasatoriaus teigimu, teismai, spręsdami dėl vežėjo atsakomybės už dalies krovinio sugadinimą, turėjo pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 31 patvirtintą „Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgą“, remdamiesi CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktu, įpareigoti vežėją pirmiausia pateikti įrodymus, kad pakrovimo operaciją atliko ne jis ir kad yra tikėtinas priežastinis ryšys tarp netinkamo krovinio paruošimo, pakrovimo, sudėjimo ar iškrovimo ir atsiradusios žalos. Jei, įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, būtų nustatyta, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai turėjo būti preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti, tokiu atveju vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Taigi, turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio sugadinimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vežėjo atsakomybė gali būti ribojama ir tais atvejais, kai vežėjas matė netinkamą krovinio pakrovimo faktą, tačiau nepadarė atitinkamų įrašų važtaraštyje, neatsisakė vežti krovinio (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija”, bylos Nr. 3K-3-328/2004). Bylą nagrinėję teismai, kasatoriaus nuomone, dėl siuntėjo atlikto krovinio pakrovimo, sudėjimo transporto priemonėje pasisakė skirtingai: pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje yra duomenų apie netinkamą krovinio pakrovimą, o apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino žalos atsiradimo mechanizmo, bent tikėtino priežastinio ryšio ir kitų klausimų, svarbių sprendžiant dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės. Taip pat pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktą žalos priežasčių įrodinėjimo pareiga nebuvo perkelta atsakovui. Kasatoriaus teigimu, net ir nustačius, kad vežėjas yra atsakingas už krovinio sugadinimą, turėjo būti sprendžiama dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės iš dalies pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 5 punktą.

              Dėl nuostolių dydžio. Kasatoriaus teigimu, teismai nesivadovavo CMR konvencijos 30 straipsnio 2 punkto nuostatomis. Pagal CMR važtaraštį iš viso buvo vežta 200 vnt. Fonocoll medžiagos pakuočių, todėl remiantis krovinio apžiūros aktu buvo sugadinta ne daugiau kaip 100 vnt., o 100 vnt. pristatyti tinkamos būklės. Pagal krovinio gavėjo pažymą – sugadinta net 198 vnt. šios vežtos medžiagos indelių, t. y. 99 proc. viso vežto kiekio. Šios pažymos surašymo data neaiški, todėl, jei ji surašyta jau po krovinio perdavimo gavėjui, kai krovinio apgadinimai buvo akivaizdūs, kasatoriaus nuomone, laikytina, kad perdavimo momentu buvo sugadinta 50 proc. gabentos medžiagos, o vežėjas nėra atsakingas už didesnį sugadintos medžiagos kiekį jau po krovinio perdavimo. Vežėjas krovinio perdavimo momentu, kuris yra tada, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje, nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą, todėl pažymos surašymo datos nustatymas labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mėlynoji uoga” v. UAB „Danajos autotransportas” ir kt., bylos Nr. 3K-7-936/2001). Kasatoriaus manymu, iš ieškovo negalėjo būti priteisti nuostoliai daugiau kaip už 100 vnt. sugadintų vežto krovinio indelių.

Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 2 punktų nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendros įmonės ribotos atsakomybės bendrovės „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2008) krovinio vertė, nepateikus įrodymų apie prekių vertę, nustatytiną pagal biržos kainas, rinkos vertę, to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, nustatytina pagal nurodytąją sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį. Nagrinėjamu atveju, kasatoriaus teigimu, krovinio vertę pagrindžia tik krovinį lydėjusi sąskaita faktūra, pagal kurią net ir sugadinus visą gabentą Fonocoll medžiagos kiekį nuostoliai negalėjo būti didesni kaip 1304 eurų. Vien krovinio gavėjo pretenzijoje nurodyta krovinio suma negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas nustatant krovinio vertę pakrovimo vietoje, kai tai nepagrįsta jokiais pirminiais dokumentais (mokėjimo pavedimais, sąskaitomis faktūromis, ekspertų išvadomis ir t. t.). Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nesivadovavo CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir procesiniame sprendime nepagrindė, kodėl nustatydamas krovinio vertę rėmėsi tik pažyma, pridėta prie krovinio sugadinimo akto, kurios surašymo data neaiški, ir gavėjo pretenzija, o ne krovinį lydėjusia sąskaita. Kasatoriaus nuomone, teismai taip pat nesivadovavo CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto nuostatomis, byloje atsakovui nepateikus jokių įrodymų dėl neva visiškai sugadintos krovinio dalies utilizavimo ar kitokio sunaikinimo, ar nepanaudojimo komercinėje veikloje, turėjo būti nustatyta, kad visiškas dalies krovinio sugadinimas neįrodytas, nes atsakovas tokios savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Krovinio praradimas skiriasi nuo sugadinimo, nes tai tik jo fizinės būklės pakeitimas, sumažinant krovinio vertę, kuris turi būti tinkamai įvertintas.

              Ieškovas UAB „Eksea“ pareiškė prisidėjimą prie pateikto kasacinio skundo, kuriuo visiškai pritaria kasaciniame skunde nurodytiems reikalavimams ir juos pagrindžiantiems argumentams.

              Atsakovas UAB „Vigidas transport“ pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Atsakovo teigimu, byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent krovinio pakrovimo defektas galėjo lemti krovinio sugadinimą, todėl pagal CPK 178 straipsnio nuostatas asmuo, kuris remiasi savo atsikirtimuose tam tikromis aplinkybėmis, turi jas pagrįsti įrodymais. Vien tik fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, konstatavimas nebuvo pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių dėl krovinio sugadinimo, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir žalos, padarytos krovinio sugadinimu, kurį turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo kaltės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,BOS” v. V. R. firma (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-7-467/2000). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad pakrovimo defektas galėjo lemti krovinio sugadinimą, ir, jeigu norėjo būti atleistas nuo atsakomybės, turėjo įrodyti ne tik tai, kad krovinio sugadinimas atsirado dėl netinkamų atsakovo veiksmų, bet ir tai, kad egzistavo aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilvuokos Ekspedicija“ v. UAB „Sempresta”, bylos Nr. 3K-3-401/2004).

              Atsakovo teigimu, CMR konvencijos 30 straipsnio 2 punktas taikytinas krovinio būklei (krovinys krovinio gavėjui perduotas sugadintas ar nesugadintas), o ne krovinio sugadinimo mastui nustatyti. Tikslus krovinio sugadinimo mastas galėjo būti nustatytas tik išpakavus krovinį, o reklamacijose pagal CMR konvencijos 30 straipsnį nebūtina nurodyti žalos dydžio, reikalavimo pagrindo, pakanka, kad būtų konstatuota, jog prekių būklė netinkama. Krovinio sugadinimo mastas tinkamai nustatytas, patikslintas krovinio gavėjo apžiūros akto pažyma ir 2010 m. liepos 26 d. pretenzijoje. Kasatorius, atsakovo nuomone, nepagrįstai remiasi tik krovinio verte, nurodyta sąskaitoje, nes, be krovinio vertės kompensavimo, atlyginami vežimo mokesčiai, muitų rinkliavos, kiti su vežimu susiję mokesčiai ir išlaidos (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktas). Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais argumentais dėl krovinio sugadinimo laipsnio nustatymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už dalies krovinio sugadinimą

              Kasatorius – faktinis krovinio vežėjas – nurodo, kad dėl netinkamo krovinio pakrovimo, kurį atliko pats siuntėjas, dalis krovinio pervežimo metu buvo sugadinta, todėl, jo manymu, turėjo būti taikomos CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 5 punktų, 4 punkto c papunkčio, 18 straipsnio 2 punkto nuostatos, atleidžiančios vežėją nuo atsakomybės už dalies krovinio praradimą, o bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių šiuo klausimu (CPK 178 straipsnis).

CMR konvencijos IV skyriuje reglamentuojama vežėjo atsakomybė už dalies ar viso krovinio praradimą ar sugadinimą, taip pat nustatyti atvejai (išimtys), kai vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės arba kai jo atsakomybė mažinama. Šio CMR konvencijos skyriaus 17 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad pagal 18 straipsnio 2, 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis išvardytomis aplinkybėmis: buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; vežant gyvūnus.

Sprendžiant klausimą dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a–f papunkčius, būtina nustatyti, ar ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies praradimo arba sugadinimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai vežėjas remiasi šiais ypatingos rizikos faktoriais, jis nuo atsakomybės gali būti atleidžiamas pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas, vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos faktoriumi, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti būtent dėl šio faktoriaus. Jeigu vežėjas įrodinėja, jog krovinį netinkamai paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Taigi, konstatuotina, kad tokiais atvejais būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, įtvirtintą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas), o vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Pabrėžtina, kad vien tik konstatavimas fakto, jog krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes, kaip nurodyta pirmiau, turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu, kurį turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo kaip perėmusiojo savo dispozicijon krovinį kaltės prezumpciją. Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad jeigu vežėjas matė, jog kuri nors iš minėtų operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti prekių ir (ar) nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, tokiais atvejais vežėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jo atsakomybė galėtų būti nebent mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija”, bylos Nr. 3K-3-328/2004). Teisėjų kolegija pažymi, kad jei važtaraštyje vežėjas nėra įrašęs pastabų apie krovinio ir (ar) jo pakuotės būklę, tai pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad krovinio ir jo pakuotės būklė priėmimo vežti metu buvo tinkama ir kad krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu vežėjui pasiūlytina pateikti įrodymus, kad pakrovimo defektas galėjo lemti krovinio sugadinimą, o pagal tokius įrodymus teismui nustačius bent galimą (tikėtiną) priežastinį ryšį tarp krovinio pakrovimo fakto ir atsiradusios žalos, asmeniui (siuntėjui, gavėjui ir pan.), reikalaujančiam atlyginti nuostolius dėl dalies krovinio praradimo, suteikiama galimybė įrodinėti, jog priežastinio ryšio tarp ypatingos rizikos ir atsiradusios žalos nėra. Jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, tai atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,BOS” v. V. R. firma (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-7-467/2000; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, nagrinėjamu atveju vien faktas, kad krovinį pakrovė siuntėjas (šalių ginčo dėl šios aplinkybės apskritai nėra) ir kad liudytojo (trečiojo asmens vairuotojo) parodymais krovinys buvo pakrautas netinkamai, nors CMR važtaraštyje nebuvo įrašų apie netinkamą krovinio sudėjimą, pakrovimą, įpakavimą, svorio viršijimą, savaime neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės, nes tiek susitariantysis (ieškovas), tiek faktinis (trečiasis asmuo) krovinio vežėjai šioje civilinėje byloje, siekdami, kad dėl jų būtų taikomos CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio, 18 straipsnio 2 punkto nuostatos, atleidžiančios juos nuo civilinės atsakomybės už dalies krovinio sugadinimą dėl netinkamo jo pakrovimo, kurį atliko siuntėjas, turėjo imtis aktyvių įrodinėjimo veiksmų ir įrodyti, kokie, jų manymu, netinkamo siuntėjo atlikto krovinio pakrovimo faktai lėmė krovinio sugadinimą, t. y. bent tikėtiną priežastinį ryšį. Bylos duomenimis, tokių pakankamų įrodymų susitariantysis ar faktinis krovinio vežėjai nepateikė ir tinkamai savo įrodinėjimo pareigos šiuo aspektu neįgyvendino. Teismas šios kategorijos bylose pagal civilinio proceso teisės normas nėra aktyvus, neturi rinkti įrodymų pats, todėl tam tikrų faktų egzistavimą, t. y. apie priežastinį ryšį tarp krovinio pakrovimo ir jo sugadinimo pervežimo metu, nustato pagal šalių byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nenustatė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio ypatingos rizikos faktoriaus egzistavimo ir priežastinio ryšio tarp šio faktoriaus ir atsiradusios žalos bei tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių pagal CPK 178 straipsnio nuostatas.

              Krovinio vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas). Byloje nustatyta, kad krovinys buvo perduotas faktiniam vežėjui UAB „Transaura“, kuri kaip vežėjas įrašyta į CMR važtaraštį. UAB „Transaura“ priėmė krovinį pervežti ir neįrašė jokių pastabų dėl netinkamo krovinio pakrovimo CMR važtaraštyje. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė bent tikėtino priežastinio ryšio tarp siuntėjo atliktų veiksmų pakraunant krovinį ir krovinio dalies sugadinimo. Taigi, konstatuotina, kad ieškovas – susitariantysis vežėjas – atsako už jo pasitelktų trečiųjų asmenų veiksmus, t. y. faktinio vežėjo – trečiojo asmens UAB „Transaura“ – veiksmus, ir turi atlyginti siuntėjui (atsakovui) nuostolius, patirtus dėl dalies vežto krovinio sugadinimo, pagal pareikštą priešieškinį.

              Dėl nuostolių dydžio

              CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.).

CMR konvencijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Jei teismui nėra pateikti įrodymai apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei. Nustatant krovinio vertės sumažėjimą vienu iš įrodymų gali būti eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 212, 218 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Pažymėtina, kad, reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas, t. y. asmuo, reikalaujantis atlyginti nuostolius (CPK 178 straipsnis).

              Nagrinėjamoje byloje teismai atlygintinų nuostolių dėl dalies krovinio sugadinimo dydį, kaip nurodė priimtuose procesiniuose sprendimuose, nustatė remdamiesi byloje esančiais rašytiniais įrodymais: gavėjo OOO ,,MASTER–KLASS“ pretenzija dėl krovinio sugadinimo; krovinio apžiūros aktu; atsakovo 2009 m. kovo 13 d. raštu ieškovui, kuriame nurodyta, kad sugadinta 198 vnt. Fonocoll klijų indelių; krovinio apžiūros aktu ir pažyma prie jo; važtaraščiu, kuriame nurodyta, kad bendra produktų kaina yra 20 553,80 euro; sugadinto krovinio nuotraukomis; liudytojo K. R. S. (trečiojo asmens UAB „Transaura“ vairuotojo, vykdžiusio pervežimą) parodymais, kad padaryta žala iki 50 proc. bendro Fonocoll medžiagos kiekio, krovinys pasislinko transportavimo metu. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ekspertizė, sugadinto krovinio kiekiui ir vertei nustatyti nebuvo atlikta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatomis, nustatant sugadinto krovinio dalies vertę tuo metu ir toje vietoje, kai jis buvo paimtas vežti, turėjo būti vadovaujamasi krovinio lydinčiąja sąskaita faktūra. Akivaizdu, kad ginčo šalys nesutarė dėl to, koks kiekis vežtos Fonocoll medžiagos (kiek indelių) buvo sugadinta, tačiau teismai šio klausimo plačiau nenagrinėjo ir remdamiesi iš esmės atsakovo pateiktais duomenimis (tuo, kokia pretenzija buvo pateikta šiam iš gavėjo bei kiek gavėjas nesumokėjo atsakovui už pervežimo paslaugas), argumentuotai nepasisakė, kodėl buvo konstatuota, kad sugandinta iš viso 198 vnt. Fonocoll medžiagos indelių, kai, atvežus krovinį ir jį iškraunant, dalyvaujant faktinio vežėjo atstovui – vairuotojui, visų iškrovime dalyvavusių asmenų parašais krovinio apžiūros akte buvo patvirtinta, kad sugadinta ne daugiau kaip 50 proc. šios medžiagos kiekio, t. y. kaip pagrįstai nurodo kasatorius, ne daugiau kaip 100 vnt. indelių. Teismai netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo bei teismo procesinių sprendimų motyvavimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas), nenurodė, kodėl nustatydamas nuostolių dydį vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė (trečiojo asmens vairuotojo parodymus, aktą dėl krovinio sugadinimo), neapskaičiavo sugadinto krovinio vertės jo pakrovimo vietoje ir laiku pagal jį lydėjusią sąskaitą faktūrą (CMR konvencijos 23 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime neišdėstyta detalių skaičiavimų, pagrindžiančių priteistą nuostolių dydį, tačiau teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas faktiniais bylos duomenimis, patvirtinančiais sugadinto krovinio kiekį ir nuostolių dydį. Teisėjų kolegijos sprendimu, priteistų nuostolių dydžio apskaičiavimas yra neaiškus, kaip ir tai, kiek konkrečiai indelių vežtos Fonocoll medžiagos buvo sugadinta, kokia vieno sugadinto indelio kaina ir kas apskritai sudaro teismo priteistus atlygintinus nuostolius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai nepateikė nuostolių apskaičiavimo, iš esmės priteisė tiek, kiek reikalavo atsakovas, neištyrę tikrosios sugadinto krovinio dalies vertės pagal CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatas. Nuostolių dydžio nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Intercity Logistic“ v. D. G. IĮ, bylos Nr. 3K-3-49/2011), todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį iš dalies panaikina ir bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo perduoda nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

              Pažymėtina, kad atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas taip pat nurodo, jog, be krovinio vertės kompensavimo, šiuo atveju turi būti atlyginami vežimo mokesčiai, muitų rinkliavos, kiti su vežimu susiję mokesčiai ir išlaidos (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų; jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-296/2008). Papildomų atsakovo patirtų nuostolių susidarymas ir priežastinis ryšys tarp jų ir dalies krovinio sugadinimo taip pat turėjo būti įrodinėjamas paties atsakovo, reikalaujančio priteisti tokių nuostolių atlyginimą, tačiau byloje tokių duomenų nėra, teismai tokių nuostolių egzistavimo apskritai netyrė ir nekonstatavo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutarties dalį dėl nuostolių dydžio (13 052 Lt) nustatymo ir priteisimo iš UAB „Eksea“ UAB „Vigidas transport“ naudai panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

              Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

Teisėjai                                                                                                                        Gražina Davidonienė

        Sigitas Gurevičius

        Janina Januškienė