Administracinė byla Nr. AS-117-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04456-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Prezidentė, Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas) dėl neteisėtų veiksmų, neveikimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas:

1) pripažinti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą, netinkamą viešąjį administravimą ir netinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijoje, nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus (1 reikalavimas);

2) pripažinti Generalinio prokuroro Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančius veiksmus ir nusikalstamą neveikimą, Generalinio prokuroro priskirtų veiksmų, įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą (2 reikalavimas);

3) panaikinti skundžiamus teisės aktus (Generalinio prokuroro pavaduotojo 2016 m. spalio 10 d. aktą Nr. 17.2.-11257 (skunde nurodyta akto priėmimo data 2015 m. spalio 10 d. laikytina rašymo apsirikimu) ir Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2016 m. spalio 13 d. aktą Nr. 17.2.-11402 ((skunde nurodyta akto priėmimo data 2015 m. spalio 13 d. laikytina rašymo apsirikimu)) bei įpareigoti juos priėmusius viešojo administravimo subjektus pašalinti padarytą pažeidimą, tinkamai įvykdyti Generalinės prokuratūros funkcijas ir pareigas ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (3–4 reikalavimai);

4) imtis realių veiksmų dėl Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų procesinių ir neprocesinių veiksmų bei nusikalstamo neveikimo, neteisėtų teisės aktų panaikinimo, prokuroro įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, šiurkščių Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų, kitų teisės aktų pažeidimų ir prokuroro priesaikos sulaužymo, padarytų veikų, turinčių aukščiausio lygio sisteminės, politinės ir teisinės korupcijos ir kitų nusikaltimų požymius, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228, 229 ir 237 straipsniuose (5 reikalavimas);

5) užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nuo leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios bei prokurorų savivalės, siekiant apsaugoti šiurkščiai pažeistas prigimtines žmogaus teises ir laisves, valstybės ir viešąjį interesą (7 reikalavimas);

6) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais spręsti pareiškėjo pateiktus klausimus (6, 8–37 reikalavimai).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. K. skundą.

Teismas, nustatęs, kad skundo 1 ir 2 reikalavimai yra prašymai, susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu, o skundo 7 reikalavimas yra abstraktaus pobūdžio prašymas užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme, kurių patenkinimas ar tam tikrų faktų konstatavimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, sprendė, jog tokie prašymai negali būti nagrinėjami administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustatyta tvarka, todėl skundo dalį dėl 1, 2 ir 7 reikalavimų atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra įgaliotas spręsti klausimus, susijusius su ikiteisminių tyrimų pradėjimu, įpareigoti tam tikras institucijas pradėti ikiteisminius tyrimus. Įvertinęs skundo 3 reikalavimą bei jį pagrindžiančius argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šį reikalavimą sieja su ikiteisminių tyrimų pradėjimu, tačiau toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teismas pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros sprendimai, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus, gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas atsisakė priimti ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti skundžiamą aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą, tinkamai įvykdyti Generalinės prokuratūros funkcijas ir pareigas ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Dėl skundo 4 reikalavimo teismas priminė, kad ginčai, inicijuojami dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, administraciniuose teismuose nenagrinėtini. Be to, teismo vertinimu, skundžiamu raštu pareiškėjui taip pat pateikta informacija dėl anksčiau išnagrinėtų pareiškėjo skundų, adresuotų Generaliniam prokurorui, t. y. pareiškėjas tik buvo informuotas apie priimtus raštus dėl jo skundų, tačiau informacinio pobūdžio dokumentai nelaikytini aktais, dėl kurių galima pateikti skundą administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Dėl to teismas darė išvadą, kad ginčijamas raštas negali būti skundžiamas administraciniam teismui, ir šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tuo pačiu pagrindu atsisakydamas priimti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas sprendė, kad skundo 5 reikalavimas imtis realių veiksmų dėl Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų procesinių ir neprocesinių veiksmų, nusikalstamo neveikimo ir pan. yra tiesiogiai susijęs su jau nurodytais atsisakytinais priimti skundo reikalavimais, todėl teismas šį reikalavimą taip pat atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo 6, 8–37 reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo pateiktų klausimų sprendimo laikytini procesinio pobūdžio prašymais, dėl kurių teismas sprendžia nagrinėdamas bylą iš esmės, todėl teismas, nepriėmęs nagrinėti pareiškėjo skundo, dėl šių prašymų nepasisakė.

II.

Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimti skundą, užtikrinti teisę į teismą ir teisminę gynybą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais spręsti pareiškėjo pateiktus klausimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas toleruoja ir slepia Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų aukščiausio lygio sisteminę, politinę, teisinę korupciją ir kitus nusikaltimus, žmogaus teisių diskriminaciją ir moralinius kankinimus, valstybės ir viešojo intereso pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta šališko teismo, sudaryto ne pagal įstatymą, t. y. neteisėtos sudėties teismo, savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir nediskriminavimo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, proporcingumo ir subsidiarumo, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo bei kitiems konstituciniams principams. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, atėmė teisę į viešą, žodinį teismo procesą, taip pat teisę dalyvauti bylos procese asmeniškai.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas netinkamai reagavo į informaciją, pateiktą 2016 m. lapkričio 14 d. skunde, apie korupciją ir nusikaltimus, nepagrįstai ignoravo šią informaciją ir nesiėmė jokių veiksmų, kad nusikaltimai ir korupcija būtų ištirti, nesiėmė korupcijos ir nusikaltimų prevencijos priemonių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas jau anksčiau yra nagrinėjęs pareiškėjo skundus atsakovui Generalinei prokuratūrai, ir nors laiku tinkamai šių skundų neišnagrinėjo, tačiau yra susiformavęs išankstinę neteisingą nuomonę. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės neleidžia šiam teisėjui būti nepriklausomam ir nešališkam, todėl jis skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje neobjektyviai ir šališkai gina prokurorus, slepia prokurorų piktnaudžiavimą, įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teisėjas Henrikas Sadauskas turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo ir administracinės bylos Nr. I-9932-331/2016 nagrinėjimo, tačiau to nepadarė ir taip šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 30 ir 109 straipsnius bei teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmens teisę kreiptis į teismą, todėl skundžiama nutartimi atėmė iš pareiškėjo teisę į teismą ir teisę į Konstitucinį Teismą, nes tiesiogiai netaikė Konstitucijos 18 ir 30 straipsnių, Konstitucijos viršenybės ir kitų konstitucinių principų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ teisės normas, nes nesivadovavo Konstitucijos viršenybės ir kitais konstituciniais principais. Pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas ignoravo pareiškėjo argumentus, negynė šiurkščiai pažeistų žmogaus teisių ir motyvų dėl to nepateikė.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas ignoravo skundo argumentus, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. – 2016 m. rugsėjo 16 d. Generaliniam prokurorui pateikė net kelis skundus, tačiau šių skundų Generalinis prokuroras įstatymo nustatytais terminais ir tvarka tinkamai ir greitai, visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjo, Generalinio prokuroro kompetencijai priskirtų veiksmų ir procesinio sprendimo nepriėmė, neįvykdė suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatliko, laiku nepriėmė būtinų sprendimų, kuriuos galėjo priimti tik Generalinis prokuroras, nuslėpė valdžios pareigūnų ir kitų asmenų nusikaltimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas toleravo ir nuslėpė Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės I. I. ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. P. kompetencijai suteiktų įgaliojimų, funkcijų ir pareigų neatlikimą, piktnaudžiavimą valdžia, atsisakymą ginti šiurkščiai pažeistas žmogaus teises ir laisves, valstybės ir viešąjį interesą, taip pat nuslėpė 2016 m. rugsėjo 1 d. aktą Nr. 13.12-6.6, 2016 m. rugsėjo 5 d. aktą Nr. 17.2-10079, 2016 m. rugsėjo 9 d. aktą Nr. 17.2-10272, 2016 m. rugsėjo 19 d. aktą Nr. 17.2-10572 ir nusikalstamus sprendimus neveikti, prieštaraujančius Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas toleravo ir nuslėpė Generalinio prokuroro padarytus šiurkščius Konstitucijos, konstitucinių principų, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimus ir motyvų dėl to nepateikė. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad viešojo administravimo subjektas – Generalinė prokuratūra pažeidė pareiškėjo teisę į gerą viešąjį administravimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas taip pat toleravo ir nuslėpė, kad Generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo teisės normas ir motyvų dėl to nepateikė. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir skundžiamą nutartį priėmusi teisėja toleravo ir nuslėpė, kad Generalinis prokuroras padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo proceso principų pažeidimų, neišnaudojo visų ikiteisminio tyrimo metodų nusikaltimui atskleisti ir nusikalstamai veikai užkardyti.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taikė ABTĮ, kuris savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. K. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog: skundo 1 ir 2 reikalavimai yra susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu; skundo 7 reikalavimas yra abstraktaus pobūdžio prašymas; skundo 3 reikalavimas kildinamas ne iš viešojo administravimo teisinių santykių; skundo 4 reikalavimu ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, susijęs su ikiteisminio tyrimo (ne)pradėjimu; skundo 5 reikalavimas tiesiogiai susijęs su atsisakytinais priimti skundo reikalavimais; skundo 6, 8–37 reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.

Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į viešą, žodinį teismo procesą, taip pat teisę dalyvauti bylos procese asmeniškai, kad toleravo ir slėpė nusikaltimus bei kitus teisės aktų pažeidimus, kad skundžiama nutartis nėra motyvuota, kad buvo pažeistos materialiosios teisės normos, pirmiausia akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme klausimą, t. y. byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl skundžiamoje nutartyje neturėjo būti nurodyti motyvai dėl ginčo esmės. Pažymėtina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju skundžiamoje nutartyje pagrįstai vertino, ar pareiškėjo skunde suformuluoti reikalavimai gali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai, kurie būtų sprendžiami, jeigu pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas nagrinėti. Dėl tų pačių argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo stadijoje tenkinti pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2017 m. vasario 22 d. pareiškimo 2 punktu pareiškėjas prašo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veikla ir teisėjų bei kitų asmenų veiksmai ir neveikimas prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. 2017 m. kovo 8 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas nedelsiant stabdyti nesąžiningą, neskaidrų procesą, administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: ar administracinėje byloje taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo, laikinai einančio pirmininko pareigas, 2017 m. vasario 23 d. nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijai; ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas, laikinai einantis pirmininko pareigas, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus, kitus teisės aktus, sulaužė duotą priesaiką ir padarė BK numatytas veikas; dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinės ir neprocesinės veiklos šioje ir tam tikrose kitose administracinėse bylose. Pareiškėjas taip pat prašo išspręsti skunde, atskirajame skunde ir 2017 m. vasario 22 d. pareiškime pateiktus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismų ir teisėjų veiklos, teismo priimtos nutarties atitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams negali būti tenkinami, nes tokių prašymų nagrinėjimas nepatenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją, t. y. pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą šis teismas nevykdo teismo procesų ir teismo (teisėjų) priimtų procesinių sprendimų kontrolės. Nors pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šioje administracinėje byloje taikomi teisės aktai prieštarauja Konstitucijai, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šiuo atveju taikytinų ABTĮ nuostatų atitikties Konstitucijai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, todėl į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad skundo 1 ir 2 reikalavimai (pripažinti neteisėtus veiksmus) yra prašymai, susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu, kurių patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomų faktų (neteisėtų veiksmų) konstatavimas gali būti tik skundo motyvu, o ne savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ nustatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2014). Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-566-662/2016).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundo 5 reikalavimas imtis realių veiksmų dėl Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neteisėtų veiksmų bei nusikalstamo neveikimo ir 7 reikalavimas užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme suformuluoti nekonkrečiai, abstrakčiai, t. y. šie skundo reikalavimai neatitinka ABTĮ nuostatų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė juos priimti nagrinėti, nes šie reikalavimai nėra savarankiški skundo reikalavimai, kurių patenkinimas apgintų galbūt pažeistas pareiškėjo teises ir / ar teisėtus interesus.

Dėl skundo 3 ir 4 reikalavimų teisėjų kolegija primena, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl skundžiamų Generalinės prokuratūros raštų pagrįstumo ir teisėtumo bei juos priėmusių subjektų įpareigojimo atlikti veiksmus priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo priėmimo medžiagą, akcentuoja, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo 3 ir 4 reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su prokurorų veiksmais (neveikimu), susijusiais su ikiteisminiu tyrimu, t. y. grindžiami BK ir BPK nuostatomis.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamu Generalinės prokuratūros 2016 m. spalio 13 d. raštu Nr. 17.2.-11402 pareiškėjui taip pat buvo pateikta informacija dėl anksčiau išnagrinėtų jo skundų, adresuotų Generaliniam prokurorui. Tai reiškia, kad šis aktas yra ne tik susijęs su ikiteisminio tyrimo sritimi, tačiau jo dalis dar yra ir informacinio pobūdžio, t. y. nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl dėl šių priežasčių skundas dėl tokio akto panaikinimo negali ir neturėjo būti priimtas nagrinėti administraciniame teisme.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ir skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas toleravo ir nuslėpė, jog Generalinis prokuroras padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso normų ir baudžiamojo proceso principų pažeidimų, neišnaudojo visų ikiteisminio tyrimo metodų nusikaltimui atskleisti ir nusikalstamai veikai užkardyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog ikiteisminio tyrimo atlikimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio priėmimą ir kitus su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusius veiksmus reglamentuoja BPK. Kaip jau minėta, administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams, įskaitant ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmusį teisėją Henriką Sadauską (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. sausio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-3/2017).

Atmestinas pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, neteisinga, neargumentuota ir nemotyvuota, priimta netinkamai aiškinant ir taikant ABTĮ normas, reglamentuojančias asmens teisę kreiptis būtent į administracinį teismą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl ABTĮ prieštaravimo Konstitucijai yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl netinkamo ABTĮ normų aiškinimo ar taikymo, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju yra kilęs ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinas ginčas ir dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo skundą ir jį nagrinėti.

Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad teisėjas Henrikas Sadauskas turėjo pareigą nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo sprendimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad teisėją Henriką Sadauską sieja asmeniniai ryšiai su Generaline prokuratūra ar Generaliniu prokuroru, dėl kurių šis teisėjas turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo skundo atsakovui Generalinei prokuratūrai priėmimo klausimo sprendimo. Vien tai, kad šis teisėjas jau anksčiau yra nagrinėjęs pareiškėjo skundus atsakovui Generalinei prokuratūrai, kaip nurodo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šis teisėjas turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjo skundo nagrinėti, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją ir yra tendencingas, t. y. jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė šališkas teisėjas (neteisėtos sudėties teismas), ir todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė