Civilinė byla Nr. 2A-230/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.2; 71

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei ir Vaidai Stepanavičiūtei,              

dalyvaujant: ieškovei R. B., jos astovei adv. Ramunei Dulevičienei,

atsakovei R. Ž., jos atstovei adv. Aldonai Leichter,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1248-565/2009 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl ½ dalies nuosavybės teisės į turtą pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

Ieškovės R. B. atstovė 2008 m. rugsėjo 3 d. ieškiniu prašė: 1) pripažinti nuosavybės teisę ieškovei į šį nekilnojamąjį turtą: ½ dalį žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį jam priklausančio statinio, esančių (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovei R. Ž. Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure 2005 m. kovo 15 d., registro Nr. 1694; 3) panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą apie nuosavybės teises savininkei R. Ž. į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisių įregistravimo pagrindas: paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas 2005 m. kovo 15 d., registro Nr. 1694, įrašas galioja nuo 2005 m. birželio 15 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės atstovė nurodė, kad ieškovė nuo 1994 m. vedė bendrą ūkį su sugyventiniu A. Ž.. 1995 m. jie A. Ž. vardu įsigijo ginčo turtą: žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). 2002 m. rugpjūčio 25 d. A. Ž. mirė, o visą ginčo turtą vėliau paveldėjo jo dukra atsakovė R. Ž.. Įsigytas gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerintas: jis rekonstruotas, pakito namo išvaizda, pakeistas vidinis išplanavimas. Kvitų kopijos patvirtina, kad į ginčo namo pertvarkymą buvo investuota daugiau kaip 71 000 Lt. Didesnę lėšų dalį investavo ieškovė, nes tuo metu ji dirbo, o A. Ž. neturėjo darbo, be to, namo rekonstrukcijai buvo panaudoti pinigai, gauti pardavus ieškovei priklausiusį sodo žemės sklypą. Prie namo rekonstrukcijos prisidėjo darbu ieškovė, jos sūnūs, A. Ž.. Taip pat buvo sutvarkytas namų valdos žemės sklypas. Ginčo turtas tapo ieškovės ir A. Ž. bendru darbu ir lėšomis sukurtu turtu. Paskutinė namo inventorizacija buvo atlikta 1990 metais, po rekonstrukcijos namas naujai inventorizuotas nebuvo. Ieškovė negali užsakyti inventorizacijos paslaugos, nes ji nėra įregistruota kaip namo bendrasavininkė. Po A. Ž. mirties ieškovė priėmė palikimą faktiškai valdydama mirusiojo turtą ir toliau valdo turtą kaip nuosavą, juo rūpinasi, išlaiko ir gerina. Iš asmeninio turto pardavimo pajamų ieškovė užsakė komunikacinių tinklų į namą įvedimą. Atsakovė, sulaukusi pilnametystės, kreipėsi į teismą dėl tėvo A. Ž. palikimo priėmimo termino atstatymo, tačiau ieškovei apie tai pranešta nebuvo ir į paveldėjimo bylos nagrinėjimą ji įtraukta nebuvo. Atsakovė kreipėsi dėl palikimo priėmimo 2005 metais ir turtą paveldėjo. Ieškovė pateikia išrašus iš Registrų centro apie žemės sklypo, gyvenamojo namo ir jam priklausančio statinio vidutinę rinkos vertę, kuri yra 574 120 Lt. Ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ turto dalį, kurios vertė yra 287 060 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovei R. B. nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir į ½ dalį gyvenamojo namo priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančiu 2005 m. kovo 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, registro Nr. 1694, išduotą atsakovei R. Ž., dalyje dėl ½ dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir ½ dalies gyvenamojo namo priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

Sprendime nurodyta, kad bylos nagrinėjimo metu iš ieškovės ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, jog ieškovė ir A. Ž. nuo 1994 m. gyveno kartu kaip šeima ir vedė bendrą ūkį. Iš pradžių ieškovė su sūnumis iš pirmos santuokos ir A. Ž. gyveno pas ieškovės motiną, vėliau – name, esančiame (duomenys neskelbtini). 1995 m. lapkričio 27 d. mainų sutartimi A. Ž. jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą išmainė į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės ir liudytojų paaiškinimų, rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas buvo pritaikyti ieškovės, jos vaikų ir A. Ž. bendram gyvenimui. Tam buvo panaudotos ieškovės ir A. Ž. lėšos, namų valda iš esmės pertvarkoma jų bei ieškovės vaikų darbu. Teismas nustatė, kad darbams atlikti sunaudotų medžiagų ir mechanizmų vertė (be darbo užmokesčio ir pridėtinių išlaidų vertės) yra 115 503 Lt. Suvestiniai darbų sąmatinės kainos skaičiavimai patvirtina, kad buvo sutvarkytas, apželdintas žemės sklypas, pastatyta tvora, įrengta nuotekų duobė, vandens gręžinys. Žemės sklypo sutvarkymui sunaudotų medžiagų ir mechanizmų vertė (be darbo užmokesčio, pridėtinių išlaidų ir vandens gręžinio vertės) yra 29 001 Lt. Teismo nuomone, išlaidų faktą įrodo ir ieškovės pateikti dokumentai apie įsigytas medžiagas bei jų vertę. Įnašai jungtinės veiklos sutarties tikslui pasiekti yra ir jungtinės veiklos sutarties dalyvių darbas. Suvestiniuose sąmatinės kainos skaičiavimuose nurodyta, kad už atliktus darbus mokėtinas 83 335 Lt darbo užmokestis (be pridėtinių išlaidų). Teismas, palyginęs  gyvenamojo namo 1990 m. ir 2009 m. kadastrinių matavimų duomenis, nusprendė, kad po rekonstrukcijos namo patalpų skaičius sumažėjo nuo 27 iki 19, pasikeitė namo plotai ir patalpų paskirtis: bendras plotas padidėjo nuo 281,63 kv. m. iki 285 kv. m., gyvenamasis plotas padidėjo nuo 69,24 kv. m. iki 120,92 kv. m., rūsių plotas sumažėjo nuo 105,58 kv. m. iki 77,85 kv. m. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 1999 m. ieškovė pardavė sodo žemės sklypą, gyvendama kartu su A. Ž. ji dirbo, A. Ž. kurį laiką buvo bedarbis, todėl ieškovė turėjo lėšų gyvenamajam namui ir žemės sklypui pagerinti. A. Ž. mirus, žemės sklypą ir namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), paveldėjo atsakovė pagal 2005 m. kovo 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Teismas, atsižvelgdamas į liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus apie ieškovės ir A. Ž. gyvenimą drauge ir bendro ūkio vedimą ilgą laiką (1994 – 2002 metais), konstatavo, kad bendrai gyvenant įsigyto turto kūrimui buvo panaudotos sugyventinių tiek asmeninės lėšos, tiek bendras darbas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad tarp ieškovės ir A. Ž. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos įsigyti ir pritaikyti bendram gyvenimui žemės sklypą ir namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Į jungtinę veiklą įneštas turtas buvo žymiai pagerintas ieškovės ir A. Ž. lėšomis bei jų bendru darbu, todėl teismas nusprendė, kad ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Prašymas panaikinti 2005 m. kovo 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą R. Ž., taip pat prašymas panaikinti žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės vardu, atmesti. Nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas ginčyti atsakovės nuosavybės teisę į likusią ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais. Pripažinus, kad ieškovė jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), 2005 m. kovo 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas dėl ½ dalies šio turto paveldėjimo pripažintinas negaliojančiu. Turto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, toks pagrindas yra įstatyme nustatytas juridinis įvykis. Juridinį įvykį patvirtinantis dokumentas (šiuo atveju – teismo sprendimas) yra pagrindas Nekilnojamojo turto registrui padaryti registre pakeitimus, susijusius su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo naikinti ginčo turto teisinės registracijos atsakovės vardu.

Atsakovė R. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies panaikintas 2005 m. kovo 15 d. R. Ž. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, registracijos Nr. 1694, ir pripažinta ieškovei R. B. nuosavybės teisė į ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į ½ dalį gyvenamojo namo priklausinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Priteisti R. B. ¼ dalį žemės sklypo, ¼ dalį gyvenamojo namo ir ¼ dalį gyvenamojo namo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pripažinti negaliojančiu 2005 m. kovo 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą R. Ž., registracijos Nr. 1694, dalyje dėl ¼ dalies žemės sklypo, gyvenamojo namo ir gyvenamojo namo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat prašo atitinkamai sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė, gyvendama su atsakovės tėvu A. Ž. nuo 1994 metų ir vesdama bendrą ūkį, bendrai įgyto turto kūrimui panaudojo tiek asmenines lėšas, tiek bendrą darbą, todėl esą buvo pagrindas pripažinti tarp ieškovės ir A. Ž. buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos įsigyti ir pritaikyti bendram gyvenimui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais. Teismas neatkreipė dėmesio, kad visa namų valda buvo įgyta tik už asmenines A. Ž. lėšas pagal mainų sutartį dar prieš pradedant sugyventiniams 1996 metais kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
2. Teismas neteisingai ieškovei pripažino nuosavybę į ½ dalį žemės sklypo ir namo su priklausiniais. Nesant rašytinio susitarimo tarp ieškovės ir A. Ž. dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalys negali būti lygios, nes ieškovė savo darbu ir lėšomis nedidele apimtimi prisidėjo tik pagerinant būstą ir sutvarkant aplinką. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bendrąja daline sutarties dalyvių nuosavybe pripažintinas tik turtas, sukurtas sugyventiniams gyvenant kartu. Jungtinės veiklos pradžioje A. Ž. įnašas buvo 141 471 Lt, ieškovės – nulinis. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė dalį savo pajamų turėjo skirti dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui, o pajamos už jos parduotą sodo žemės sklypą tesudarė tik 1200 Lt.
3. Teismas šališkai nurodė, kad bendro gyvenimo metu ieškovė dirbo, o A. Ž. buvo bedarbis. Toks teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes atsakovės tėvas nedirbo vos kelis mėnesius, jo gautos pajamos apytikriai atitiko ieškovės gaunamas pajamas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad būdamas bedarbiu, A. Ž. savo darbu investavo daugiau negu ieškovė.
4. Teismas pažeidė CPK 185, 200 ir 202 straipsnių nuostatas, tyrė ir vertino ne visus įrodymus, bylą nagrinėjo paviršutiniškai. Teismas visus ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus pripažino tinkamais, nors buvo pateiktos finansinių dokumentų nepatvirtintos kopijos, pagal kurias neaišku, kokiame objekte darbai buvo atliekami, neaiškios pirkėjų pavardės ir adresai. Teismas, neišreikalavo iš ieškovės namo rekonstrukcijos projekto bei leidimo statybai, todėl nepagrįstai konstatavo bendro ploto padidėjimą nuo 281 iki 285 kv. m. Teismas nepagrįstai remdamasis suvestiniais sąmatiniais kainos skaičiavimais nurodo, kad darbams atlikti sunaudotų medžiagų ir mechanizmų vertė yra 115 503 Lt, o žemės sklypo sutvarkymui sunaudotų medžiagų ir mechanizmų vertė yra 29 001 Lt.
5. Teismas pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, suteikdamas daugiau teisių į asmeninį sugyventinio turtą ir pripažindamas ne santuokoje gyvenančiai ieškovei teisę į ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais nuosavybės, negu yra pripažįstama santuoką įregistravusiems sutuoktiniams, kurie negali pretenduoti į kito sutuoktinio iki santuokos įgytą turtą.

Ieškovės R. B. atstovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinkama su apeliantės teiginiu, jog ieškovė su atsakovės tėvu pradėjo gyventi ne 1994 metais, o 1996 metais, t. y. jau po ginčo turto įsigijimo. Toks apeliantės teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl vaikų gaunamos našlaičių pašalpos ieškovei nereikėjo skirti papildomų lėšų nepilnamečių vaikų išlaikymui, todėl ieškovė galėjo daugiau lėšų skirti gyvenamojo namo remontui. Ieškovės atstovė nurodo, kad po A. Ž. mirties ieškovė ir toliau su sūnumis gyveno name, jį visiškai išlaikė, rūpinosi ginčo turtu, jo gerinimu (pvz., už turto pardavimą gautus pinigus investavo į namo lauko inžinerinių tinklų įrengimą). Atsakovė R. Ž. kreipėsi į teismą dėl termino paveldėjimo priėmimui atstatyti, tačiau teismui neatskleidė fakto, kad paveldėtame name gyvena ieškovė su šeima ir neįtraukė ieškovės kaip suinteresuoto asmens į paveldėjimo procesą. Atsakovė neteikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus gyvenamojo namo remontui ir aplinkos sutvarkymui atliktų darbų sąmatinius skaičiavimus, neprašė skirti ekspertizės, nesinaudojo kitomis įrodinėjimo priemonėmis, paneigiančiomis ieškovės pateiktus įrodymus. Iš apeliantės pateiktos pažymos negalima nustatyti atsakovės tėvo gautų pajamų, nes nėra nurodytų konkrečių sumų, kurias A. Ž. gaudavo atskaičius visus mokesčius ir alimentus. Apeliantė teigia, kad ieškovės įnašas į ginčo turtą yra ne didesnis negu ¼ ginčo turto dalies, tačiau aplinkybių, pagrindžiančių tokią ginčijamo turto dalį, nepateikia.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei pripažintina nuosavybė į ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais.

Apeliantės teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė, nuo 1994 metų gyvendama kartu su atsakovės tėvu A. Ž. ir vesdama su juo bendrą ūkį, įgyto turto kūrimui panaudojo tiek asmenines lėšas, tiek bendrą darbą, todėl buvo pagrindas pripažinti, jog tarp ieškovės ir A. Ž. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos įsigyjant ir pritaikant bendram gyvenimui ginčo žemės sklypą ir namą su priklausiniais. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliantės argumento, pažymi, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį, 2000 m. CK šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos sutartims, kurios sudaromos po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškovės ir A. Ž. tarpusavio santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikytinos 1964 m. CK normos. Nagrinėjamam ginčui netaikytinos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, o ieškovės ir A. Ž. tarpusavio santykiams kvalifikuoti taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą ir bendrąją dalinę nuosavybę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų panaudotomis iš bendro ūkio gautomis bei asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, rūpinimasis bendra buitimi, gali būti pakankamas pagrindas teismui pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės teiginiu, jog visa ginčo namų valda buvo įgyta ne bendru ieškovės ir A. Ž. sutarimu jiems jau pradėjus gyvenimą kartu, o buvo vieno A. Ž. įgyta už asmenines lėšas pagal turto mainų sutartį dar prieš pradedant sugyventiniams 1996 metais kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei ir A. Ž. pradedant kartu gyventi, A. Ž. ir buvusios jo sutuoktinės L. Ž. (atsakovės motinos) santuoka jau seniai buvo nutraukta. Šią aplinkybę patvirtina 1992 m. balandžio 22 d. išduotame ištuokos liudijime esanti nuoroda, kad įrašas apie A. Ž. ir L. Ž. santuokos nutraukimą ištuokos metrikų knygoje įrašytas 1988 m. sausio 12 dieną (1 t., b. l. 159). Bylos nagrinėjimo metu iš ieškovės, liudytojų V. B., J. B., L. B., J. R., J. R. paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ir A. Ž. nuo 1994 m. ėmė gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. Liudytoja J. Ž. - A. Ž. motina šioje byloje patvirtino, kad sūnus su ieškove pradėjo kartu gyventi kaip šeima apytiksliai nuo 1995 m. Bendro gyvenimo pradžioje ieškovė su sūnumis iš pirmos santuokos ir A. Ž. gyveno pas ieškovės motiną, vėliau – name, esančiame (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kad prieš 1995 m. lapkričio 27 d. mainų sutartį, kurios pagrindu buvo įgyta ginčo namų valda, ieškovė ir A. Ž. dar negyveno kartu kaip faktinė šeima ir nevedė bendro ūkio. Vienintelė atsakovė, teigdama, kad ieškovė su jos tėvu pradėjo gyventi tik nuo 1996 m., nepateikė jokių įrodymų tokiai aplinkybei pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, kartu gyvenusių ieškovės ir A. Ž. asmeninius poreikius atitiko siekimas bendrai įsigyti, naudoti ir valdyti privačios nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir namų valdos sklypą, nes jie jau drauge gyveno ir faktiškai vedė bendrą  šeimos ūkį.

Teisėjų kolegija, remdamasi ankščiau aptartais liudytojų parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais apie ieškovės ir A. Ž. gyvenimą drauge ir bendro ūkio vedimą ilgą laikotarpį (1994 – 2002 metais), kartu gyvenant įsigyto turto kūrimui panaudotas tiek asmenines, tiek bendras lėšas, taip pat įdėtą bendrą darbą, mano, jog teismui buvo pagrindas pripažinti, kad tarp ieškovės ir A. Ž. buvo faktinis susitarimas jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ir pritaikyti jų bendram gyvenimui žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Tam tikslui sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, prisidėti savo darbu, o sukurtas rezultatas būtų laikomas bendrąja daline jų nuosavybe (1964 m. CK 474 straipsnis). Tai reiškia, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Kartu tai reiškia, kad pajamos gali būti bendros, tame tarpe gautos iš kartu vedamo ūkio. Dalyvavimas savo darbu ne visada turi būti suprantamas kaip betarpiškas dalyvavimas daikto, kaip nuosavybės objekto, kūrime. Jeigu jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas bendro ūkinio tikslo siekime gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje. Bendro ūkio vedimo faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė remdamasis rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais. Nurodytų išvadų nepaneigia sklypo ir namo teisinio registravimo A. Ž. vardu faktai. Tai nėra nenuginčijami faktai, jie turi būti vertinami su visomis kitomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ieškovė ir A. Ž. buvo susitarę dėl jungtinės veiklos įsigyti ir turėti bendrą namų valdą.

Dalys bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatomos pagal dalyvavimo darbu ir/ar lėšomis bendro turto kūrime laipsnį, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovė su sūnumis ir A. Ž. gyveno drauge bei vedė bendrą ūkį. Dėl dalių nustatymo taikytina 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog visų dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenumatyta kitaip. Bylos nagrinėjimo metu ši prezumpcija nebuvo nuginčyta, nes pateikti duomenys apie su darbo santykiais ar kitokia veikla susijusias pajamas nepaneigia fakto, kad ieškovė ir A. Ž. tiek darbu, tiek lėšomis siekė sukurti ir sukūrė bendrą turtą. Sutarties dalyvių lygiais įnašais sukurta bendra nuosavybė kiekvienam dalyviui atitenka lygia dalimi. Nagrinėjamu atveju susitarimas dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo realiais veiksmais buvo įgyvendintas ir nėra duomenų apie kitokias bendrosios nuosavybės sukūrimo dalyviams tenkančias dalis, todėl jų dalys toje nuosavybėje turi būti laikomos lygiomis ir atidalytinomis iš bendro turto (1964 m. CK 126 straipsnio nuostatos).

Atsakovė teigia, kad jungtinės veiklos pradžioje A. Ž. įnašas siekė 141 471 Lt, o ieškovės pradinis įnašas buvo nulinis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia nuostata klaidinga. Byloje esančios 1995 m. lapkričio 27 d. sutarties, kuria žemės sklypas su gyvenamuoju plytiniu namu išmainytas į dviejų kambarių butą su rūsiu, 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypas su namu ir butas su rūsiu mainomi be priemokų (1 t, b. l. 14). Tos pačios sutarties 3 punkte nurodyta, kad ,,nominali indeksuota žemės sklypo kaina – 1 992 Lt, gyvenamojo namo ir kiemo įrengimų inventorizacinis įkainavimas – 139 479 Lt. Šalys įkainavo 80 000 Lt.“ Taigi, nors žemės sklypo ir namo inventorizacinis įkainojimas buvo 141 471 Lt, šalys namų valdą įkainojo 80 000 Lt verte ir turtu keitėsi be priemokų. Esant tokioms aplinkybėms negalima teigti, kad faktinis A. Ž. įnašas jungtinės veiklos pradžioje buvo net 141 471 Lt. Teisėjų kolegija pastebi, kad tas faktas, jog namas buvo įregistruotas A. Ž. vardu, nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo poreikio įsigyti namą ir jį bendrai valdyti gyvenant kartu su ieškove. Nors A. Ž. pradinis įnašas į namų valdos įsigijimą buvo didesnis, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė savo darbu ir lėšomis žymiai prisidėjo prie namo esminio pagerinimo.

Iš ieškovės ir liudytojų paaiškinimų, rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas buvo iš esmės pritaikyti ieškovės, jos vaikų ir A. Ž. bendram gyvenimui: gyvenamasis namas rekonstruotas, įrengtas gręžinys, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija, sutvarkytas ir apželdintas namų valdos žemės sklypas. Tam buvo panaudotos ieškovės, A. Ž. piniginės lėšos, įdėtas jų bei ieškovės vaikų darbas. Suvestiniai sąmatinės kainos skaičiavimai patvirtina, kad buvo sutvarkytas, apželdintas žemės sklypas, pastatyta tvora, įrengta nuotekų duobė, vandens gręžinys, žemės sklypo sutvarkymui sunaudotų medžiagų ir mechanizmų vertė (be darbo užmokesčio, pridėtinių išlaidų ir vandens gręžinio vertės) yra 29 001 lt (2 t., b. l. 27, 39-40). Išlaidų faktą įrodo ir ieškovės pateikti dokumentai apie įsigytas medžiagas ir jų vertę (1 t., b. l. 17-66).

Lyginant gyvenamojo namo 1990 m. ir 2009 m. kadastrinių matavimų duomenis (1 t. b. l. 70-82, 2 t. b. l. 64-82) matyti, kad po rekonstrukcijos namo patalpų skaičius sumažėjo nuo 27 iki 19, pasikeitė namo plotai ir patalpų paskirtis: bendras plotas padidėjo nuo 281,63 kv. m. iki 285 kv. m., gyvenamasis plotas padidėjo nuo 69,24 kv. m. iki 120,92 kv. m., rūsių plotas sumažėjo nuo 105,58 kv. m. iki 77,85 kv. m. (rūsyje buvo įrengta pirtis, priešpirtis, poilsio patalpa). Apeliantė nurodo, kad teismas neišreikalavo iš ieškovės namo rekonstrukcijos projekto bei leidimo statybai, todėl esą nepagrįstai konstatavo bendro ploto padidėjimą nuo 281 iki 285 kv. m. Ši apeliantės nurodoma aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl bendro turto kūrimo ir gerinimo fakto, bendrosios nuosavybės dalių nustatymo, kadangi minėtų plotų pasikeitimą ir turto esminį pagerinimą pagrindžia kiti byloje esantys įrodymai.

Gyvendama su A. Ž. ieškovė pardavė turėtą sodo žemės sklypą, gaudavo nuolatines darbo pajamas, t. y. ieškovė turėjo lėšų bendram gyvenimui įgytam gyvenamajam namui ir žemės sklypo iš esmės pagerinti. Kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad ieškovė galėjo skirti savo lėšų bendro turto gerinimui, nes nebuvo ištekėjusi už A. Ž., kad išsaugotų teisę nepilnamečiams vaikams gauti našlaičių pašalpą po vaikų tėvo mirties. Atsakovė teigia, kad pajamos už ieškovės 1999 m. rugpjūčio 2 d. parduotą sodo žemės sklypą tesudarė tik 1 200 Lt (1 t. b. l. 67), tačiau kolegija pastebi, kad tokia aplinkybė nesudaro pagrindo menkinti galimų ieškovės įnašų svarumą, kadangi reali pinigų suma gali neatitikti dabartinės turto kainos vertės.

Nustatyta, kad gyvenamojo namo statybos ir įrengimo, žemės sklypo sutvarkymo, inžinerinių tinklų (vandentiekio, nuotekinės) įrengimo darbų kaina pagal suvestinius sąmatinius skaičiavimus 2008 m. spalio mėnesio skaičiuojamosiomis kainomis sudaro 411 308 Lt (2 t., b. l. 26-50). Kaip jau minėta, ginčo turto vertė ieškovės ir A. Ž. bendro gyvenimo pradžioje buvo įkainota 80 000 Lt suma. Akivaizdu, jog namo ir žemės sklypo vertė nuo 1995 m. iki 2008 m. žymiai padidėjo. Iš byloje esančių dokumentų (1 t., b. l. 17-66, 2 t., b. l. 26-50) matyti, kad nuo 1996 iki 2002 metų namo rekonstrukcijai vien medžiagų ir mechanizmų buvo panaudota už sumą nuo 71 000 Lt iki 115 000 Lt. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti ieškovės teisę į ne mažiau kaip ½ dalį ginčo turto nuosavybės. Ieškovė įrodinėjo bendros nuosavybės kūrimą faktiniais duomenimis apie bendro ūkio vedimą, bendrą jos ir vaikų, taip pat A. Ž. darbą iš esmės pagerinant namo ir aplinkos būklę. Tokių faktų pakanka nustatyti, jog buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovė iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės teisę į ½ dalį žemės sklypo ir namo su priklausiniais nuosavybės, o apeliaciniame skunde tik bendro pobūdžio samprotavimais bando nuneigti pirmosios instancijos teismo iš esmės teisingai nustatytas ir tinkamai įvertintas bylos aplinkybes.

Apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovės teisės į ½ dalį žemės sklypo ir namo su priklausiniais nuosavybės ginčija nebuvimu rašytinio susitarimo tarp ieškovės ir A. Ž. dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat tuo, esą ieškovė tik nedidele lėšų bei darbo apimtimi prisidėjo pagerinant būstą ir sutvarkant aplinką. Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šioje byloje buvo nustatinėjamas ir įrodinėjamas įvairiais rašytiniais įrodymais, tokio susitarimo buvimą patvirtino ieškovės ir A. Ž. bendra veikla, jų tarpusavio santykių pobūdis, jis patvirtintas ir liudytojų parodymais, todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro tokios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Nuo 1994 metų kartu gyvenusių ieškovės ir A. Ž. poreikius atitiko siekis turėti bendrą turtą, jį iš esmės pagerinti pritaikant bendro gyvenimo reikmėms. Kolegija pažymi, kad šių asmenų bendro gyvenimo metu galiojusio 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo numatyta piliečių teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Privaloma rašytinė forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės šio pobūdžio sutartims nebuvo numatytos. 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Pagal šias nuostatas ieškovė pripažintina gyvenamojo namo ir žemės sklypo bendraturte. Pagal to paties kodekso 474 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad bendraturčių dalys (įnašai) yra lygios. Susitarimas dėl bendros (jungtinės) veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o tokios sutarties rašytinio teksto nebuvimas nedaro jos negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė nurodo, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų neaišku, kokiame objekte darbai buvo atliekami, kam buvo perkami daiktai ir medžiagos, neaiškios pirkėjų pavardės ir adresai. Kolegija pažymi, kad vadovaujantis protingumo principu, labiau tikėtinas ir priimtinas yra ieškovės paaiškinimas, kad ne vien tik ieškovė arba A. Ž., kaip namų valdos šeimininkai, rūpinosi statybinių ir kitų medžiagų pirkimu, bet dalis darbų ir pirkinių buvo patikėta namo rekonstrukcijos ar kitų darbų atlikimo metu samdomiems darbininkams.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė ir A. Ž. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, pajamas naudojo ir darbo sąnaudas įdėjo namo ir aplinkos pagerinimui. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog yra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie bendrą ieškovės su A. Ž. nuosavybę lygiomis dalimis į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas rašytiniais įrodymais nustatė bylai reikšmingus bendrai nuosavybei sukurti nukreiptus šalių veiksmus – dalyvavimą turto kūrime lėšomis, turtu ir asmeniniu darbu – ir siekimą turėti daiktą savo nuosavybėje kiekvienam. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos sprendžiant tokios kategorijos civilinius ginčus, todėl tenkindamas ieškinį priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

Atmetant atsakovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos ieškovės turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme pagal išlaidų dydį patvirtinančius mokėjimo dokumentus (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).  Ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 000 Lt (b. l. 131-132), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 1 000 Lt už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. B. iš atsakovės R. Ž. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                   Danutė Gasiūnienė

Kazys Kailiūnas 

Gintaras Pečiulis