Civilinė byla Nr. e3K-3-41-969/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31702-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. L., V. L., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei Lilijai Šilerienei, Š. S., I. S., J. K., J. B.-S., V. M., R. M., D. Š., R. Š., S. Š., V. S., K. V., R. Ž., R. S., P. A., V. V., K. A., J. V., A. M., A. V., M. V., R. J. S. (R. J. S.), R. K., D. K., E. K., D. A., E. A., T. T. ir E. T., dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą be aukciono, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė teismui ieškinį, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) panaikinti savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. 30-1637 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109)-55 „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre“; 4) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1279 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m., Vilniaus m. sav. pardavimo V. L. ir V. L.“; 5) taikyti restituciją, grąžinant valstybei 0,0478 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš NŽT 5010,75 Eur sumą V. L. ir V. L..

3.       Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 30-1637 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas, pagal kurį žemės sklypą sudaro 0,1958 ha, įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 0,0478 ha sklypą prie 0,1480 ha privataus žemės sklypo. Vadovaudamasis šiuo planu atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-55, kuriuo nuspręsta suformuoti 0,0478 ha žemės sklypą ir patvirtinti jo kadastro duomenis pagal uždarosios akcinės bendrovės „Sanora“ parengtą kadastro duomenų bylą. Minėto sprendimo pagrindu suformuotas 0,0478 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir patikėjimo teise valdomas NŽT. Atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1279 nuspręsta nustatyti 0,0478 ha žemės sklypo pardavimo kainą – 44 200,00 Lt (12 801,20 Eur) ir parduoti jį atsakovams V. L. ir V. L.. Sklypo perleidimas buvo įformintas 2014 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini).

4.       Vilniaus apygardos prokuratūroje 2016 m. gegužės 18 d. buvo pradėtas tyrimas dėl galimo teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimo, perleidžiant papildomus plotus fiziniams asmenims prie jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, 0,0478 ha žemės sklypas, kuris parduotas ne aukciono būdu, neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jam keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 692) 2.15 punkte, t. y. ginčo žemės sklypas parduotas ne aukciono būdu, taip pažeidžiant imperatyvią valstybinės žemės pardavimo tvarką, nes: ginčo žemės sklypas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje, jame buvo galima suformuoti atskirą ar atskirus racionalaus dydžio žemės sklypą ar sklypus; laisvos valstybinės žemės plotas, į kurį pateko ir ginčo sklypas, viršijo be aukciono parduodamiems įsiterpusiems žemės sklypams nustatytą 0,04 ha gyvenamosiose teritorijose dydį (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 5 dalies 4 punktas, Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d, nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4.4 punktas). Nustačius, kad valstybinės žemės sklypo pardavimo sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, sandorį bei administracinius aktus, kurie buvo priimti formuojant žemės sklypą ir jį parduodant, ieškovas parašė panaikinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restituciją natūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros 92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti 0,0478 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises.

6.       Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių kadastrinių duomenų, fiksuotų 2013 m. rugsėjo 3 d., nustatė, kad ginčo sklypas yra 0,0478 ha, jo plotis – 13,10 (13,90) m, o ilgis – 36,24 m. Iš pateiktų teritorijų planavimo suvestinių skaitmeninių žemėlapių teismas nustatė, kad ginčo sklypo reljefas nėra lygus, yra šlaitas. Iš rytų pusės ginčo sklypas ribojasi su suformuotais ir išpirktais kaip įsiterpusiais žemės sklypais, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)  ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš šiaurinės pusės – su laisvos valstybinės žemės suformuotu sklypu prie (duomenys neskelbtini), iš pietinės pusės – su privataus asmens žemės sklypu. Iš byloje pateiktų kadastro žemėlapių ištraukų bei skaitmeninio suvestinio Vilniaus miesto plano ištraukos su (duomenys neskelbtini) gatvėmis matyti, jog teritorija (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), prie kurios priskiriamas ginčo žemės sklypas, sudaro „L“ formą, t. y. šis žemės plotas yra siauras ir pailgas, tarp sklypų (duomenys neskelbtini)  jos plotis sudaro apie 16 m, o ilgis – apie 9–10 kartų didesnis.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas apleistas, jo valstybė visiškai neprižiūri, leisdama daugiau nei 20 metų žemei dirvonuoti. Iš abiejų šios valstybinės žemės ploto pusių buvo atkurta nuosavybės teisė privatiems asmenims, vėliau suformuoti gyvenamųjų namų kvartalai. Bylos nagrinėjimo metu faktinė situacija yra tokia, kad valstybinės žemės plotas (į kurį patenka ginčo žemės sklypas bei kiti suformuoti valstybinės žemės sklypai) iš dviejų pusių yra supamas privačių žemės sklypų. Vadinasi, planuojant tokio žemės sklypo panaudojimą kaip atskiro žemės sklypo, turi būti įvertinta ir su šiuo žemės sklypu susijusi infrastruktūra, pavyzdžiui, kelio į jį nutiesimas, apsisukimo vieta, elektros kabelių tiesimas, dujų pravedimas, apšvietimas ir pan. Šioje teritorijoje nėra jokių komunikacijų, jų nenumatyta atvesti. Pagal bendrąjį savivaldybės teritorijos planą, kurio sprendiniai nėra ginčijami šioje byloje, teritorija numatyta kaip mažo užstatymo intensyvumo teritorija. Iš esmės ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas savo rašte ieškovui pateiktoje išvadoje nurodė, kad valstybinės žemės teritorija, sudaranti „L“ formą, kuriai priskirtinas ir ginčo žemės sklypas, patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas, kuriose galima planuoti kitos pagrindinės naudojimo paskirties teritorijų žemės sklypus, todėl rekomenduojama, kad gyvenamoji teritorija su komunikaciniais koridoriais sudarytų iki 70 proc. viešojo naudojimo želdynų. Ginčo sklypas (ir visa „L“ formos teritorija) yra prie saugotino gamtos paveldo objekto – Rokantiškių kalvos, esančios Pavilnių regioninio parko Tuputiškių geomorfologiniame draustinyje. Tad nors teritorija ir nepatenka į saugotinų teritorijų zoną, tačiau saugotinų teritorijų prieigose negali būti didinamas užstatymo intensyvumas.

8.       Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nė viena ieškovo nurodyta su ginču susijusi teisės norma negali būti laikoma imperatyviąja ir teikiančia pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius niekiniais, kadangi dauguma ieškovo nurodytų teisės normų pateikia bendrąją taisyklę, kurioje duodama nuoroda į galimas išimtis, kai kurios iš nurodytų teisės normų apskritai yra blanketinės, nukreipiančios į kitus įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus, kitos normos nustato įstatymo leidžiamų išimčių įgyvendinimo mechanizmą ir galiausiai sąvokos „įsiterpęs sklypas“ aiškinimas yra paliktas specialistų interpretavimui. Teismas sprendė, jog nesąžininga iš privačių asmenų reikalauti geresnio neaiškių ir (ar) painių teisės aktų išmanymo nei iš institucijų, kurios dalyvauja teritorijų planavimo ir valstybinės žemės pardavimo procedūrose.

9.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismų praktikoje yra išaiškintos teisės normos, reglamentuojančios įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, konstatuojant, kad žemės plotas atitinka įsiterpusio sklypo statusą, kai yra tokių sąlygų visuma: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1063/2014; 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1480-662/2015). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas pagal ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusį reglamentavimą suformuotas neviršijant nustatyto ploto reikalavimų (iki 6 arų). Hipotetiniai pasvarstymai, kad galėtų būti suformuotas atskiras sklypas ar sklypai, taip pat kad sklypas galėtų būti panaudotas rekreacinei zonai, nėra įrodymas civilinėje byloje. Tuo atveju, jei 0,1958 ha bendrame žemės plote (į kurį įeina ginčo sklypas bei kitose bylose ginčijami valstybinės žemės suformuoti atskiri sklypai) būtų formuojamas vienas bendras sklypas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kelio įrengimo, kurio apsauginė zona yra ne mažesnė nei 10 metrų, išspręstas transporto priemonių apsisukimo klausimas, kam reikėtų dar papildomos zonos. Be to, „L“ formos žemės sklypas, kuris buvo padalytas į mažesnius sklypus, yra atskirtas nuo bendrųjų tinklų, kelių, tad jį eksploatuoti būtų įmanoma tik apsunkinant (duomenys neskelbtini) gyventojus servitutiniais keliais. Teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas (tiek atskirai kaip vienas vienetas, tiek kartu su „L“ formos teritorijoje suformuotais žemės sklypais) racionaliai, ekonomiškai bei protingai negalėtų būti panaudotas kaip vienas atskiras žemės sklypas.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pati NŽT (jos specialistai) tikrinimo aktuose nurodo ginčo sklype esatį šlaitą (2016 m. birželio 29 d. patikrinimo aktai). Šlaito apibrėžimas teisės aktuose įstatymų leidėjo pateiktas vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, todėl teismas sprendė, kad nesąžininga reikalauti anksčiau priimtų administracinių aktų atitikties vėliau priimtiems teisės aktams.

11.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog duomenų, kad valstybė būtų nukentėjusi ekonomiškai ar kad sudarytas sandoris būtų jai ekonomiškai nenaudingas, nepateikta. Byloje įrodyta, jog atsakovai yra sumokėję dalį ginčo žemės sklypo rinkos kainos, o likusios kainos sumokėjimas užtikrintas priverstine hipoteka. Argumentų, kad susidariusi faktinė situacija dėl ginčo žemės sklypo perleidimo iš valstybės privačion nuosavybėn neatitiktų darnaus teritorijų planavimo reikalavimų, nenurodyta. Procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamus administracinius aktus, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, taip pat nenurodoma. Ieškovo įvardytas kaip viešasis interesas valstybės siekis bet kokia kaina ištaisyti galimai padarytas valstybės institucijų klaidas, visiškai neatsižvelgiant į dėl šio intereso gynimo galimai pažeidžiamus kitus viešuosius interesus, be kita ko, ir ne vieno privataus asmens interesus, teisėtus lūkesčius, neįvertinant proporcingumo ir protingumo principų reikalavimų, visiškai neatitinka teisinės valstybės, teisingumo suvokimo.

12.       Dėl atsakovų prašymo taikyti 1 mėnesio ieškinio senaties terminą administraciniams aktams ginčyti pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentais dėl termino pradžios eigos skaičiavimo nuo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus 2016 m. vasario 15 d. nutarimo priėmimo dienos, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi atliekant šį tyrimą buvo vertinamos ir ginčo žemės sklypo suformavimo procedūros, priimtų administracinių aktų teisėtumas. Teismas sprendė, jog vieno mėnesio terminas ginčyti administraciniams aktams buvo praleistas, o jo atnaujinti neprašoma. Ieškovo nurodomas aplinkybes, jog pakartotinai atlikęs tyrimą ieškovas surinko daugiau duomenų, teismas atmetė, nurodydamas, jog šios aplinkybės nepaneigia išvados apie tai, kad dar nutraukiant ikiteisminį tyrimą buvo surinkta pakankamai duomenų administraciniams aktams ginčyti. Teismas sprendė, jog prokurorui su ieškiniu kreipusis į teismą tik 2016 m. rugpjūčio 31 d., jau buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas administraciniams aktams ginčyti. 

13.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi atmetė ieškovo bei atsakovės NŽT apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslindamas sprendimo rezoliucinę dalį: „atmesti ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti 0,0478 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

14.       Nors byloje ginčijami sprendimai, sudarę prielaidą sudaryti ginčijamą sandorį, pagal savo pobūdį yra administraciniai aktai, tačiau pagal savo esmę šie aktai yra susiję su civiliniais teisiniais santykiais, o juos priėmusios institucijos veikė ne kaip viešojo administravimo subjektai, bet kaip lygiateisės civilinių teisinių santykių dalyvės. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad žemės sklypas buvo parduotas brangiau nei vidutinė rinkos kaina.

15.       Remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Valstybei, kaip nekilnojamojo daikto savininkei, atstovaujantis prokuroras neįrodinėjo atsakovų V. ir V. L. nesąžiningumo ar kad sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo. Kadangi ginčas yra civilinio pobūdžio, nėra pagrindo atsakomybę ir iš to kylančias pasekmes dėl teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypo pardavimo procedūras, pažeidimo perkelti sąžiningiems turto įgijėjams.

16.       Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įpareigoja ieškoti kompromiso tarp visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikių tenkinimo, siekiant racionaliai naudoti žemę. Ieškovo argumentas, kad, pasirinkus žemės sklypo pardavimo aukcionu būdą, sklypas galėjo būti parduotas brangiau, yra grindžiamas verslo požiūriu tikėtina prielaida. Be to, ginčijama sutartimi valstybinės žemės sklypas buvo parduotas už didesnę nei vidutinę rinkos vertę. Ieškovo teiginiai, kad 27 metrų žemės ploto juostoje galima įrengti bendros paskirties statinius, nėra patvirtinti toje teritorijoje nustatytais kompetentingos institucijos konkretaus žemės sklypo ar jo dalies sprendiniais dėl teritorijos vystymo visuomenės poreikiams užtikrinti.

17.       Teismas, spręsdamas dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtintų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimo ne aukciono būdu sąlygų, nustatė, kad ginčo žemės sklypas ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ir yra didesnis nei 0,04 ha. Tokiu atveju leidimas ne aukciono būdu parduoti žemę yra siejamas su sąlyga – įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Tai, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta galimybė plotą didinti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, aiškiai neapibrėžiant kriterijų, reiškia, jog įstatymo leidėjas šiam teisiniam santykiui sureguliuoti pasirinko dispozityvų metodą. Jei valstybė iš sandorio gauna ekonominę naudą, nėra pagrindo konstatuoti, jog toks sandoris pažeidžia jos interesus, dėl ko būtų galima spręsti dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, šiuo atveju įrodinėjamo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo.

18.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, koks įsiterpęs plotas sudaro siaurą juostą, nėra apibrėžta Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte, o tai reiškia, kad šios normos dispozicija pagal jos raiškos būdą yra santykinai apibrėžta ir todėl dispozityvi.

19.       Buvusi galimybė suformuoti atskirą sklypą, sujungiant kitus 18 vienas šalia kito esančių įsiterpusių žemės sklypų, sudarančių vieną „L“ formos valstybinės žemės sklypą, yra prielaida, kuri neįrodo imperatyviųjų teisės normų pažeidimo.

20.       Prokuroro siūlymas dėl galimos gauti valstybei naudos, formuojant sklypus be susiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriaus, kurį įrengiant būtų panaudotas servituto teisinis institutas, yra susijęs su kitų asmenų nuosavybės teisių apribojimu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

21.       Teismas nurodė, kad grunto stabilumo, žemės sandaros ypatumai yra nustatomi atliekant geodezinius tyrimus (Inžinerinių geodezinių statybinių tyrimų reikalavimų aprašas, patvirtintas žemės ūkio ministro 2017 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-530). Nesant į bylą pateiktos geodezinių tyrimų pagrindu parengtos išvados dėl sklypo panaudojimo galimybės kitoms reikmėms, apeliacinės instancijos teismas laikė prokuroro argumentus, kad šlaitas nėra status, kad jame nėra griūvančių skardžių, kad šioje vietoje buvo galima suformuoti atskirą žemės sklypą, neįrodytais (CPK 185 straipsnis). Prokuroras, pradėdamas ginčą dėl viešojo intereso gynimo, pirmiausia turėjo kreiptis dėl ekspertinio pobūdžio išvados gavimo dėl ginčo sklypo panaudojimo galimybės.

22.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bendra tendencija dėl 0,04 ha sklypo dydžio ir reljefo savaime neįrodo ad hoc nagrinėjamoje byloje imperatyvaus teisės normų pažeidimo fakto.

23.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3882-261/2015 reikšmę šiai bylai, pažymėdamas, jog pastarojoje byloje nebuvo vertinamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 13 sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109)-55, kuriuo buvo suformuotas ginčo sklypas, teisėtumas. Tam, kad būtų galima teigti, jog buvo sprendžiama dėl analogiškų sklypų, prokuroras privalėjo pateikti jau minėtus įrodymus dėl geodezinių tyrinėjimų, nustatytų altitudžių, sklypo posūkio taškų ir pan. Be to, mažai tikėtina analogijos galimybė per 1 ha žemės juostą (CPK 182 straipsnis).

24.       Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ieškinio senaties klausimo ir dėl jo nepasisakė, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, pripažinęs, jog ieškovas neįrodė sandorio negaliojimo pagrindų. Byloje buvo ištirtas įrodinėjamas veikos neteisėtumas ir ieškinys nebuvo atmestas nenustačius pažeidimo sudėties.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

25.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1.        Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 5 dalies 4 punkto, Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatas, reglamentuojančias įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimą, bei CK 1.80 straipsnio nuostatas dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio niekinio pobūdžio bei niekinio sandorio negaliojimo pasekmių. Ginčo žemės sklypas, neatitikdamas imperatyvių minėtuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų įsiterpusiems valstybinės žemės sklypams, negalėjo būti formuojamas ir be aukciono parduodamas atsakovams:

25.1.1.                      Ginčo žemės sklypas, pradedant ir vykdant jo formavimo bei pardavimo procedūras, nebuvo įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų, kadangi iš dviejų pusių, t. y. šiaurėje ir rytuose, ribojosi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ir faktiškai tebuvo labai nedidelė jo dalis. 

25.1.2.                      Ginčo žemės sklypo plotas, kuris sudaro 0,0478 ha, viršija Vyriausybės nustatytą maksimalų 0,04 ha be aukciono parduodamų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų dydį gyvenamosiose teritorijose, o minėtas vientisas laisvos valstybinės žemės plotas šį maksimalų 0,04 ha dydį viršija labai žymiai (keliomis dešimtimis kartų).

25.1.3.                      Ginčo žemės sklypo bei viso minėto vientiso kaip atskiro sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto konkrečios savybės (dydis, plotis, konfigūracija, reljefo ypatybės, didelio skaičiaus kitų analogiškų sklypų formavimas jame ir pan.) bei teismų praktika susijusiose analogiškose bylose nesudaro pagrindo ginčo žemės sklypą bei visą plotą, kuriame jis yra, laikyti siaura juosta, šlaitu ar griova:

25.1.3.1.                      minėtas vientisas kaip atskiras sklypas nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, savo konfigūracija panašus į L raidę, kuriame pradėtas formuoti ginčo žemės sklypas, buvo iš esmės stačiakampės (artimos stačiakampei) formos. Šiame plote (0,8698 ha), be ginčo žemės sklypo, tuo pačiu laikotarpiu analogiškomis aplinkybėmis buvo numatyta suformuoti dar 18 analogiškų „įsiterpusių“ žemės sklypų;

25.1.3.2.                      minėto kaip vientiso atskiro ploto sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto plotis ties ginčo žemės sklypu sudaro apie 30 m ir daugiau;

25.1.3.3.                      ginčo žemės sklype ir minėtame vientisame laisvos valstybinės žemės plote, kuris nesuformuotas kaip atskiras sklypas, nėra stačių (tiesiai ar beveik tiesiai aukštyn kylančių) kalno, daubos šonų, skardžių, gilių, plačių vandens išgraužų, griūvančių upės skardžių, yra tik nežymus reljefo pažemėjimas ar svyravimas (žemės paviršiaus nuolydis ties ginčo žemės sklypu sudaro apie 2–2,5 m per visą minėtą 30 m laisvos valstybinės žemės plotį).

25.1.4.                      Galimumas ar negalimumas įsiterpusiame plote formuoti atskirus žemės sklypus tėra tik papildoma sąlyga, kuri, sprendžiant dėl konkretaus žemės ploto atitikties įsiterpusio žemės sklypo reikalavimams, yra teisiškai nereikšminga, jei neegzistuoja pagrindinės Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos dėl valstybinės žemės ploto įsiterpimo tarp privačių žemės sklypų bei Vyriausybės nustatyto dydžio neviršijimo. Be to, ši sąlyga apima negalimumą formuoti atskirus žemės sklypus ne tik gyvenamųjų namų statybai, bet ir kitoms visuomenės reikmėms. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, kurioje yra leidžiama žemę naudoti pagal žemės ūkio, miškų ūkio bei kitą paskirtį, ir šioje vietoje yra galimi šeši kitos paskirties žemės naudojimo būdai – gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos.

25.2.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai), nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šių proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika, taip padarė minėtų proceso teisės normų pažeidimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:

25.2.1.                      Teismai tik deklaratyviai konstatavo, jog ginčo žemės sklypą ir visą kaip vientisą atskirą sklypą nesuformuotą laisvos valstybinės žemės plotą, kuriame yra ginčo žemės sklypas, sudaro siaura juosta, kadangi tik formaliai nurodė ginčo žemės sklypų kraštinių ilgius ir klaidingą tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini)  esančio žemės ploto plotį (apie 16 m vietoj tikrovėje esančio apie 30 m), tačiau išsamiai neanalizavo ir nevertino visų šiuo požiūriu reikšmingų konkrečių ginčo teritorijos ypatybių, būtent viso kaip vientiso atskiro žemės sklypo nesuformuoto laisvo valstybinės žemės ploto stačiakampės (artimos stačiakampei) konfigūracijos, pločio (apie 30 m), bendro ploto (dydžio), kuris labai žymiai (kelias dešimtis kartų) viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą maksimalų 0,04 ha be aukciono parduodamų įsiterpusių žemės sklypų dydį gyvenamosiose teritorijose, ir sudarė sąlygas šiame plote tuo pat metu analogiškomis aplinkybėmis, be ginčo žemės sklypo, „sutalpinti“ dar 18 analogiškų žemės sklypų, iš jų 16 – didesnių nei 0,04 ha ploto.

25.2.2.                      Teismai tik deklaratyviai konstatavo, kad ginčo teritoriją sudaro šlaitas, kadangi tik formaliai nurodė, jog jos reljefas yra nelygus ir statėjantis, tačiau visai neanalizavo ir nevertino konkrečių reikšmingų ginčo teritorijos reljefo ypatybių – konkrečių planuose pažymėtų altitudžių (aukščių) reikšmių ir jų tarpusavio santykio, konkretaus nuolydžio dydžio, taip pat šių duomenų nelygino su kitais byloje esančiais duomenimis, pavyzdžiui, su NŽT 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu atliktos fotofiksacijos fotonuotraukų duomenimis, taip pat su aplinkinių teritorijų reljefu, nors iš šių duomenų visumos aiškiai matyti, kad ginčo žemės sklypas ir visa ginčo teritorija, nepaisant tam tikro reljefo nelygumo, nepasižymi ištisiniais stačiais (tiesiai arba beveik tiesiai aukštyn kylančiais) kalno ar daubos šonais, skardžiais, t. y. šlaitą apibūdinančiais reljefo požymiais.

25.2.3.                      Teismai neatsižvelgė į teismų praktiką susijusiose analogiškose bylose, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės tos pačios aplinkybės ir kuriose įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad tas pats kaip vientisas atskiras sklypas nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, bei šiame plote suformuoti kiti analogiški žemės sklypai nelaikytini įsiterpusiais žemės sklypais Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto prasme, t. y. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3882-261/2015, priimtą dar iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios, o apeliacinės instancijos teismas visai nevertino iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 bei Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka priimto 2018 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-643-585/2018.

25.2.4.                      Teismai neįvertino to, kad viso minėto vientiso kaip atskiro žemės sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto, kuriame yra ginčo žemės sklypas, plotis (~30 m) bei reljefo nuolydis ginčo žemės sklype ir ties juo (~2-2,5 m per ~30 m, kas matematiškai sudaro ~ 6–8 proc. arba 3–5 laipsnius) maždaug 3–4 kartus viršija nuo 2016 m. birželio 1 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtintus konkrečius siauros juostos ir šlaito nustatymo kriterijus, pagal kuriuos siaura juosta laikomas iki 10 m pločio įsiterpęs žemės plotas, o šlaitu – ne mažesnis nei 20 laipsnių įsiterpusio žemės sklypo nuolydis; teismų praktika patvirtina, kad šie siauros juostos ir šlaito nustatymo kriterijai, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, pavyzdžiui, esant minėtam akivaizdžiam ir žymiam faktinės padėties bei šių kriterijų neatitikimui, vadovaujantis protingumo kriterijumi bei logikos dėsniais, gali būti pasitelkiami sprendžiant ir ginčus dėl žemės sklypų, suformuotų iki minėtų kriterijų įtvirtinimo teisės normose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018).

25.2.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog šlaitas nėra status, jame nėra griūvančių skardžių ir kt., negali įrodyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto išimties dėl įsiterpusio žemės ploto priskyrimo šlaitui ar griovai netaikymo, nes jie nepagrįsti geodeziniais tyrimais (nustatytomis altitudėmis, sklypo posūkio taškais ir pan.), aiškiai nepakankamai gilinosi į byloje esančius įrodymus arba buvo nenuoseklus ir nesivadovavo logikos dėsniais, kadangi neįvertino, jog, šioje byloje įrodinėjant šlaito ir griovų nebuvimą, be kita ko, buvo remiamasi ginčo žemės sklypo 2013 m. kovo 4 d. plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, sprendinių brėžiniu M 1:500, 2013 m. rugsėjo 13 d. planu M 1:500, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu sudarytomis schemomis, teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukomis M 1:500, 2012 m. sausio 15 d. žemės sklypų formavimo projekto brėžinio M 1:2000 ištrauka, kuriuose buvo fiksuotos ginčo teritorijos žemės paviršiaus altitudės (aukščiai), horizontalės (vienodo aukščio linijos), ginčo žemės sklypo ribų kraštinės, jų ilgiai ir posūkio taškai, posūkio taškų koordinatės ir kt.; teismas niekaip nepagrindė, kodėl šie geodeziniai duomenys nėra pakankami šlaito buvimui ginčo teritorijoje paneigti ir reikalauja papildomų geodezinių tyrimų, tačiau yra pakankami šlaito buvimui konstatuoti.

26.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo tenkinti ieškovo kasacinį skundą:

26.1.       Nurodo, jog pritaria ieškovo pozicijai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tik deklaratyviai vertino visą daugiau nei 1 ha ginčo teritoriją bei klaidingai nurodė atstumus tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (vietoj esamo 30 metrų atstumo nurodė 16 m). Šios faktinės situacijos vertinimo klaidos padarė įtaką priimant sprendimą (nutartį) nagrinėjamoje byloje.

26.2.       Pritaria ieškovui, kad, byloje nesant konkrečių duomenų (planų su altitudėmis), nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ginčo teritoriją sudaro šlaitas. Bet kokia nelygaus reljefo teritorija negali būti tiesiog laikoma šlaitu parduodant įsiterpusį žemės sklypą pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punktą. Civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu buvo vertinami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti ginčo teritorijos reljefo žemėlapiai ir nustatyta, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) reljefas yra sąlyginai lygus, t. y. minėto žemės sklypo paviršiaus palinkimas kuria nors kryptimi nesiekia 1 metro. Pažymėtina, kad visoje „L“ formos (duomenys neskelbtini) gatvių kvartalo teritorijoje reljefo nelygumas yra sąlyginai vienodas (matoma iš minėtų reljefo žemėlapių), o tokie reljefo nelygumai nekliudė formuoti pagrindinių žemės sklypų (su įvažiavimais), prie kurių buvo suformuoti įsiterpę žemės sklypai. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra „L“ formos (duomenys neskelbtini) gatvių kvartalo teritorijos pietų pusėje (toliausiai nuo Rokantiškių kalvos), kur reljefo nelygumai yra nežymūs.

27.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1.        Žemės įstatymas įpareigoja, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykius reguliuoti taip, kad būtų tenkinamas racionalaus žemės naudojimo poreikis.

27.2.        Viena iš sąlygų, kuri turi būti konstatuota pripažįstant sklypą įsiterpusiu, yra ta, jog žemės plotas negali ribotis su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Ši sąlyga netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Nustatant, ar valstybinis žemės plotas yra įsiterpęs ir gali būti parduodamas be aukciono, kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama, kaip valstybinės žemės plotas yra išsidėstęs ir ar jis atitinka sąlygas, nurodytas Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte. Negalimumas šiuose plotuose suformuoti atskirų žemės sklypų yra grindžiamas racionalaus naudojimo poreikiu. Nagrinėjamu atveju laisvos valstybinės žemės plotas buvo apribotas individualių gyvenamųjų namų kvartaluose esančiais privačiais žemės sklypais, todėl nebūtų galimybės į tokį sklypą (suformuotą kaip atskirą) įrengti įvažiavimo (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 40 punktas). Tuo metu, kai buvo priimti ieškiniu ginčijami administraciniai aktai, dar nebuvo įsigaliojusi Vyriausybės nutarimo Nr. 692 redakcija, kurioje buvo įtvirtintos siauros juostos, šlaito ar griovos sąvokos, todėl kiekvienu atveju žemės sklypo atitiktis minėtoms sąvokoms buvo vertinama pagal faktinę žemės plote esančią situaciją.  

27.3.        Sprendimo dėl papildomo valstybinės žemės ploto atitikties įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokai priėmimas yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija. Poįstatyminis reglamentavimas, kuris suteikia plačią diskreciją specialistams vertinti sklypo atitiktį įsiterpusio žemės ploto kriterijams ir nustatantis daug išimčių, negali būti laikomas imperatyviu ir sukelti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-887-803/2018 yra nurodęs, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta galimybė plotą didinti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, aiškiai neapibrėžiant kriterijų, reiškia, jog įstatymo leidėjas šiam teisiniam santykiui sureguliuoti pasirinko dispozityvų metodą.

27.4.       Kadangi teisės aktuose nėra apibrėžta, kada laikoma, jog žemės sklypo suformavimas laikytinas racionaliu, diskrecija spręsti, ar įmanoma šiame sklype suformuoti racionalių ribų, racionalaus panaudojimo žemės sklypą, suteikiama teritorijų planavimo specialistams. Tuo tikslu yra atsižvelgiama į vyraujantį urbanistinį kontekstą, kraštovaizdį, sklypo dydį, galimybes statyti pastatus, nutiesti privažiavimą iki jų, įrengto sklypo aptarnavimo infrastruktūrą, trečiųjų asmenų interesus ir t. t.

27.5.        Ieškovo nurodytos Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies 4 punkto nuostatos neįtvirtina imperatyviųjų normų, suteikiančių pagrindą ginčijamus sandorius pripažinti niekiniais. Dauguma minėtų įstatymo normų pateikia bendrąją taisyklę, nurodydamos, kad yra jos išimčių; kitos normos yra blanketinės, trečios nustato įstatymo leidžiamų išimčių įgyvendinimo mechanizmą. Galiausiai sąvokos „įsiterpęs sklypas“ aiškinimas yra paliktas specialistų interpretavimui.

27.6.        Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad sklypo reljefas nėra lygus, stebimas šlaitas. Iš byloje pateiktų kadastro žemėlapių ištraukų bei skaitmeninio suvestinio Vilniaus miesto plano ištraukos matyti, jog teritorija (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), kuriai priklauso ginčo žemės sklypas, sudaro „L“ formą. Pats „L“ formos žemės plotas yra siauras ir pailgas, tarp sklypų (duomenys neskelbtini) plotis sudaro 16 m, o ilgis – apie 9–10 kartų didesnis.

27.7.        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-643-585/2018 faktinės aplinkybės nėra analogiškos aplinkybėms nagrinėjamoje civilinėje byloje.

27.8.        Teismai tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir išskirtinai detaliai, išsamiai, visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepraleido iš esmės nė vieno pateikto argumento, vertino netgi hipotetinius ieškovo pamąstymus, kurie paprastai nelaikomi įrodymais byloje, ir dėl jų reikšmės sprendime pasisakė.

27.9.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismų praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli.

28.       Atsakovai V. L. ir V. L. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1.        Teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, esant prezumpcijai, kad planuojant teritoriją gali likti įsiterpusių sklypų, dėl kurių racionalaus panaudojimo sprendžia Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovas. Jei valstybė iš sandorio gauna naudą, nėra pagrindo konstatuoti, jog toks sandoris pažeidžia jos interesus, dėl ko būtų galima spręsti dėl imperatyviųjų įstatymo normų, šiuo atveju įtvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, pažeidimo.

28.2.       Teismai pagrįstai nurodė, jog tam, kad bendrame žemės plote (į kurį įeina ginčo sklypas bei kitose bylose ginčijami valstybinės žemės suformuoti atskiri sklypai) būtų formuojamas vienas bendras sklypas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kelio įrengimo, kurio apsauginė zona yra ne mažesnė nei 10 metrų, išspręstas transporto priemonių apsisukimo klausimas, kam reikia dar papildomos zonos. „L“ formos žemės sklypas, kuris buvo padalytas į mažesnius sklypus, yra atskirtas nuo bendrųjų tinklų, kelių, tad jį eksploatuoti būtų įmanoma tik apsunkinant gyventojus servitutiniais keliais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl valstybės pozicijos, panaudojant susigrąžintą valstybinės žemės plotą kaip rekreacinę zoną, ketinimų investuoti į šį žemės sklypą, jo infrastruktūrą.

28.3.       Teismai pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovas bylos nagrinėjimo metu privalėjo pateikti įrodymus, jog, patenkinus ieškinį ir žemę grąžinus valstybei, yra reali galimybė visame „L“ formos žemės sklype, kurio dalis yra ir ginčo žemės sklypas, suformuoti racionalaus dydžio žemės sklypus, tam tikslui pasiekti panaudojus protingo dydžio investicijas.

28.4.       ieškovas nepagrįstai nurodo, kad civilinę bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į teismų praktiką susijusiose analogiškose bylose.

28.5.        Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovas neįrodinėjo nei kad sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo, nei atsakovų V. ir V. L. nesąžiningumo. Kadangi šis ginčas yra civilinio pobūdžio, nėra pagrindo suabsoliutinti teisės aktų pažeidimo padarymo fakto, atsakomybę ir pažeidimo pasekmes perkeliant sąžiningiems turto įgijėjams.

29.       Tretieji asmenys E. ir D. A., R. Ž. ir K. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1.       Valstybinės žemės formavimas, kaip žemės tvarkymo ir administravimo teisinių santykių dalis, nėra izoliuotas ir reguliuojamas į bendrą teisinį reguliavimą įtrauktinomis teisės normomis bei kartu su kitais žemės santykius reglamentuojančiais teisės aktais (pvz., Žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir pan.) sudaro vieną teisės normų sistemą. Todėl vertinant galimo maksimalaus įsiterpusiu pripažintino valstybinės žemės sklypo dydžio kriterijų bei kitus, valstybinės žemės plotą leidžiančius laikyti įsiterpusiu, kriterijus, būtina vadovautis visais valstybinę žemėtvarką ir žemėnaudą reglamentuojančiais teisės aktais, inter alia (be kita ko), ir teritorijų planavimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

29.2.       Įstatymų leidėjo valia yra leisti piliečiams didinti savo privatų žemės sklypą valstybinės žemės plote iki 6 arų (Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Todėl ir šiuo konkrečiu atveju, teritorijos planavimo procese suformuojant iki 6 arų (4,78 aro) ploto valstybinės žemės sklypą ir jį, kaip „įsiterpusį“ perleidžiant V. ir V. L., teisės aktais nustatytas maksimalus galimas valstybinės žemės plotas, kuriuo leidžiamas privataus žemės sklypo didinimas, viršytas nebuvo.

29.3.       Galimi įsiterpusiais laikytinų valstybinės žemės plotų dydžiai ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorio sudarymo metu buvo nustatomi iš esmės pagal keturių teisės aktų – Žemės reformos įstatymo (8 straipsnio 6 dalis), Teritorijų planavimo įstatymo (21 straipsnio 3 dalies 4 punktas), Vyriausybės nutarimo Nr. 692 (2.15 punktas) ir Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Aprašo (4.4 punktas) – nuostatas.

29.4.       Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių paneigti, jog dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorių žemės naudojimas gali būti pripažintas neracionaliu. Nei prokuroras, nei NŽT byloje nėra įrodę, kaip kitaip veikiant valstybinė žemė galėjo būti panaudota racionaliau. Pats prokuroras, formuodamas ginčo dalyką, yra nurodęs, kad visa teritorija („L“ formos teritorija) turėtų būti vertinama kaip vienas valstybinės žemės plotas. Tad akivaizdu, kad racionalų šios teritorijos panaudojimą nulemia ne tik šio konkretaus ginčo žemės sklypo racionalaus panaudojimo galimybių vertinimas, bet ir visos teritorijos vystymo galimybių vertinimas. Tačiau nei prokuroras, nei NŽT nepateikė jokių pagrįstų argumentų, galinčių paneigti savivaldybės ir jos kompetentingų atstovų paaiškinimus ir išvadas dėl galimybės kitaip, nei perleidžiant ją dalimis besiribojančių žemės sklypų savininkams, racionaliai panaudoti šią teritoriją (CPK 178 straipsnis).

29.5.       Ginčijamų administracinių aktų priėmimo bei sandorio sudarymo metu teisės aktai neįtvirtino griovos ar šlaito sąvokos, teismų praktikoje šis kriterijus buvo vertinamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, o ypač į tai, ar laisvos žemės sklypo plotas gali būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir racionaliai panaudotas. Byloje pateikti žemės sklypų planai, schemų ištraukos, patikrinimų aktai ir kiti grafiniai bei tekstiniai dokumentai, apibūdinantys teritoriją, kurioje yra ginčo žemės sklypas, vienareikšmiškai patvirtina, jog buvusi laisva valstybinė žemė yra nelygaus reljefo – Rokantiškių kalvos šlaite.

29.6.       Prokuroras byloje gina viešąjį interesą – valstybinės žemės sklypo pardavimo tvarką. Tačiau šioje byloje egzistuoja ir kiti viešieji interesai, tarp kurių yra ir kiekvieno privataus asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, kuri yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti bei teisingai atlyginama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Jei prokuroro reikalavimai būtų patenkinti, V. ir V. L. prarastų nuosavybę – žemės sklypą, kurį įgijo sąžiningais veiksmais, vadovaudamiesi valstybinių institucijų nurodymais ir naudodami savo lėšas. Vadinasi, jei prokuroro reikalavimai būtų tenkinami, sąžiningi asmenys (dėl valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų) parastų nuosavybę, kas reikštų jų vienos iš konstitucinių teisių praradimą.

29.7.       Ieškovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama sprendžiant administracinius ginčus dėl valstybinės žemės sklypų pripažinimo „įsiterpusiais“, inter alia, 2018 m. sausio 1 d. nutartis Nr. eA-251-552/2018, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi, kadangi panaikinant individualaus pobūdžio administracinius aktus, kuriais buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, nebuvo įvertintas būtinumas ginti privataus asmens teisę į nuosavybę. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 1 d. nutartimi išspręstoje administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 privatūs asmenys, priešingai nei šioje byloje, dar nebuvo įgiję nuosavybės teisės į valstybinės žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laisvos valstybinės žemės plotų pardavimo ne aukciono būdu sąlygų

30.       Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, jog valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Remiantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams.

31.       Nustatant, ar valstybinės žemės plotas galėjo būti parduotas be aukciono pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar pradedant to žemės sklypo pardavimo procedūras jis atitiko sąlygas, nurodytas Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte.

32.       Vyriausybės nutarimo Nr. 692 (nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ginčijamų administracinių aktų ir sutarties teisėtumas vertintinas pagal šio teisės akto redakciją, galiojusią nuo 2011 m. kovo 27 d. iki 2014 m. kovo 28 d.) 2.15 punkte nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Jeigu įsiterpęs žemės plotas didesnis už šiame punkte nustatytus didžiausius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas.

33.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad žemės plotas įsiterpusio sklypo statusą atitinka, kai yra visuma šių sąlygų: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Tačiau ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Be to, žemės įsigijimo nuosavybėn atveju (ne nuomos atveju) šis žemės plotas turi būti įsiterpęs: 1) arba tarp privačių žemės sklypų; 2) arba tarp privačių ir išnuomotų valstybinės žemės sklypų; 3) arba tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-675-822/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1196-438/2018; 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1063/2014 ir kt.).

34.       Tai reiškia, kad asmens subjektinė teisė įgyti nuosavybėn be aukciono valstybinį žemės sklypą Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta tvarka gali būti įgyvendinta, kai yra įvykdomos visos pirmiau nurodytos kumuliatyvios sąlygos.

Dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms

35.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014 ir joje nurodytą teismų praktiką).

36.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio tipo bylose, kuriose reikalaujama pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir taikyti restituciją, teismas dėl pareikštų reikalavimų turėtų spręsti tokia seka: pirma, teismas turėtų nustatyti, ar ginčijamas sandoris (ne)prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms; antra, nustačius, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, spręsti dėl jo pripažinimo negaliojančiu; trečia, pripažinus sandorį negaliojančiu, spręsti dėl restitucijos, atsižvelgiant į CK 1.80 straipsnio 4 dalyje ir 6.145–6.153 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą. 

37.       Būtent šia seka vadovaudamasi teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pateikia bylą nagrinėjusių teismų argumentų pagrįstumo teisinį vertinimą.

38.       Konstitucijos

39.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą, yra viešosios teisės normos, kurios įtvirtina imperatyvųjį teisinį reguliavimą, kai viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešosios teisės normos adresatas neturi teisės susikurti savo veikimo modelio vadovaudamasis bendraisiais teisės principais (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497-706/2015). 

40.       Valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužė 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).

41.       Pagal bendrąją taisyklę nauji žemės sklypai parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais, kurie turi būti vertinami ir aiškinami atsižvelgiant į jų numatymo tikslus. Tam, kad asmuo lengvatinėmis sąlygomis galėtų įsigyti valstybinės žemės, turi egzistuoti šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai ir šių pagrindų buvimas negali būti vertinamas ir aiškinamas plečiamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-675-822/2018). 

42.       Remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 nuostatos laikytinos imperatyviosiomis. Šiomis normomis, be kita ko, užtikrinamas viešasis interesas, kad parduodant valstybinę žemę visuomenė gautų maksimalią naudą. Preziumuojama, kad maksimalios naudos gavimo galimybę užtikrina valstybinės žemės pardavimas aukciono būdu. Todėl nagrinėjamos kategorijos bylose, kai valstybinės žemės pardavimo sandoris ginčijamas dėl to, kad jis buvo sudarytas be aukciono parduodant valstybinės žemės sklypą, ieškovas neturi atskirai įrodinėti, kad, pavyzdžiui, valstybinės žemės sklypo pardavimas aukciono būdu būtų buvęs naudingesnis visuomenei ar kad pardavus valstybinę žemę be aukciono valstybė nukentėjo ekonomiškai. Vien tai, kad parduodant valstybinės žemės sklypą lengvatine (ne aukciono) tvarka sandoris buvo atlygintinis, nereiškia, kad ši nauda buvo maksimali ir kad valstybė dėl jo nenukentėjo ekonomiškai. Atsižvelgiant į tai, pripažintini nepagrįstais bylą nagrinėjusių teismų argumentai dėl Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 normų neimperatyvumo bei dėl neįrodyto viešojo intereso pažeidimo.

43.       Taip pat pripažintini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai dėl aptariamų teisės normų neaiškumo, kaip aplinkybės, paneigiančios jų imperatyvumą. Pirma, nors dalis nurodytų teisės normų (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas) iš tiesų yra blanketinės, tai savaime nelemia jų neaiškumo. Antra, nors ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje sąvoka „įsiterpęs sklypas“ nėra pakankamai apibrėžta, tai nesudaro pagrindo teigti, kad interpretuodami šią sąvoką atsakingi asmenys turi absoliučią diskreciją ar kad reguliuodamas valstybinės žemės pardavimo santykius įstatymų leidėjas pasirinko dispozityvų teisinio reguliavimo metodą. Šios išvados nepaneigia ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje įtvirtintos sąvokos „įsiterpęs sklypas“ santykis su analogiška sąvoka, įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir vėlesnė, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 22 d.) ir Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4.4, 17.1 bei 17.3 punktuose (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Tikrasis šios sąvokos turinys ir jos ryšys su kituose teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis gali būti nustatomas panaudojant teisės aiškinimo metodus (lingvistinį, sisteminį, teleologinį, istorinį ir kt.).

44.       Bylą nagrinėję teismai pripažino neįrodytomis aplinkybes, kad: 1) laisvos valstybinės žemės plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą; 2) parduotas laisvos valstybinės žemės plotas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje. 

45.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų išvados padarytos netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai).

46.       Pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo parduoti jį kaip „įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo teisėtumą (galimybės jame suformuoti atskirą (-us) žemės sklypą (-us) aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta, ar to buvusio didesnio laisvos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje ir parduotąjį žemės plotą, nebuvo galimybės suformuoti atskirą (-us) žemės sklypą (-us). Netoleruotina situacija, kai valstybinės žemės plotas, kuriame yra galimybė suformuoti atskirą (-us) racionalaus dydžio ir ribų sklypą (-us), dirbtinai suskaidomas dalimis, dėl ko jo vietoje atsiradę nauji žemės plotai, kaip neva atitinkantys Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus, vėliau lengvatine tvarka (t. y. be aukciono) parduodami besiribojančių privačių sklypų savininkams.

47.       Sprendžiant dėl galimybės suformuoti atskirą žemės sklypą, teisiškai reikšminga tai, ar tokiam suformavimui (ne)buvo absoliučių, imperatyviu teisiniu reguliavimu pagrįstų kliūčių. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, prieš priimdamas teisės aktą, turi įsitikinti, kad jis atitinka teisinį reguliavimą. Todėl kliūtys suformuoti atskirą žemės sklypą atitinkamame laisvos valstybinės žemės plote turėtų būti žinomos institucijoms, priimančioms sprendimus dėl valstybinės žemės sklypo, kaip „įsiterpusio“, pardavimo. Todėl nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta pagrįsti savo atsikirtimų į ieškinį pagrindu nurodytą aplinkybę, kad buvusiame didesniame nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės plote (šio ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės sklypą) nebuvo galimybės suformuoti atskiro (-ų) žemės sklypo (-ų), teko atsakovams. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras, pradėdamas ginčą dėl viešojo intereso gynimo, turėjo kreiptis dėl geodeziniais matavimais pagrįstos ekspertinio pobūdžio išvados dėl ginčo sklypo panaudojimo galimybės. 

48.       Be to, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, vertinant galimybę parduotame valstybinės žemės plote (ar jo dalyje) suformuoti atskirą žemės sklypą, teisinės reikšmės neturi: 1) tokio žemės sklypo suformavimo tikslingumas (pvz., ar naujo sklypo suformavimas, turint tikslą jį parduoti komerciniais tikslais ar (ir) didinant teritorijos užstatymo intensyvumą individualiais namais, labiau atitiktų visuomenės poreikius), nes tai yra vertinamojo pobūdžio kategorija; 2) aplinkybė, ar bendrajame plane yra priimti ir suprojektuoti sprendiniai dėl urbanizuojamos teritorijos vystymo, nes bendrojo plano sprendiniai gali apskritai būti nepriimti, taip pat jie gali kisti; 3) aplinkybė, kad vykdant naujas administracines procedūras gali kilti sunkumų dėl galimybės ginčo teritorijoje formuoti žemės sklypus su atskiru įvažiavimu, nes „sunkumai“ dar neįrodo negalimumo.

49.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami neįrodyta aplinkybę, jog ginčo žemės plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, tokiu būdu pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

50.       Antra, byloje nėra ginčo, kad parduotasis 0,0478 ha žemės plotas ginčijamų administracinių aktų, kuriais jis buvo suformuotas, priėmimo metu ribojosi su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu (didesniu nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės plotu), todėl sprendžiant dėl galimybės jį pripažinti „įsiterpusiu“ ir dėl maksimalaus leistino jo dydžio Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto prasme teisiškai reikšminga tai, ar ginčo objektu esantis žemės plotas (ne)buvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje.

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo parduoti jį kaip „įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo teisėtumą (šio sklypo priskyrimo siauriai juostai, šlaitui ar griovai aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta, ar to buvusio didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalis, apimanti ir parduotąjį žemės plotą, galėtų būti laikoma siaura juosta, šlaitu ar griova. Netoleruotina situacija, kad nesantis siaura juosta valstybinės žemės plotas, kuriame yra galimybė suformuoti atskirą (-us) racionalaus dydžio ir ribų sklypą (-us), dirbtinai suskaidomas dalimis, dėl ko jo vietoje atsiradę nauji žemės plotai, kaip neva atitinkantys Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus siauros juostos, šlaito ar griovos aspektu, vėliau lengvatine tvarka (t. y. be aukciono) parduodami besiribojančių privačių sklypų savininkams.

52.       Pažymėtina, kad nei ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje, nei kituose nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose sąvokų „siaura juosta“, „šlaitas“ ir „griova“ turinys nėra pateiktas. Pirmosios instancijos teismo taikytas lingvistinis teisės aiškinimo metodas, aiškinant „šlaito“ sąvoką (rėmimasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, pagal kurį šlaitu laikytinas ir kalno, daubos šonas), šiuo atveju taip pat nesuteikia pakankamo aiškumo. Vis dėlto, priešingai nei aiškino bylą nagrinėję teismai, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šia prasme reguliuodamas valstybinės žemės pardavimo santykius įstatymų leidėjas pasirinko dispozityvų teisinio reguliavimo metodą ir kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo absoliučią diskreciją spręsti, kokia žemės sklypo dalis sudaro „šlaitą“ ir (ar) „siaurą juostą“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios absoliučios diskrecijos pripažinimas, iš esmės paneigtų atitinkamų institucijų priimtų sprendimų teisminės kontrolės galimybę, o tai neatitiktų pirmiau nurodytų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintų principų. Todėl nors ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje sąvokų „siaura juosta“, „šlaitas“ ir „griova“ turinys nėra pateiktas, jis visais atvejais turėtų būti aiškinamas vienodai. 

53.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje įtvirtintos sąvokos „siaura juosta“ turinį, remiamasi Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto pakeistoje redakcijoje (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. birželio 1 d.) pateiktu šios sąvokos paaiškinimu, pagal kurį žemės sklypą sudaro siaura juosta, jei to žemės sklypo plotis neviršija 10 metrų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 46 punktą). Pažymėtina, jog ši teisės aiškinimo taisyklė pritaikyta sprendžiant dėl administracinių aktų, kuriais kaip „įsiterpusį“ nuspręsta parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį toje pačioje teritorijoje (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), kurioje yra ir nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esantis žemės sklypas.

54.       Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas).

55.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra išsidėstęs stačiakampe juosta, kurios plotis 13,1 m. Iki ginčo sklypo suformavimo ir jo pardavimo jis buvo didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto, kurio plotis, ieškovo teigimu - 27 metrai (atsakovai šios aplinkybės neginčijo), sudėtine dalimi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai ginčo žemės sklypo neturėjo pagrindo pripažinti „siaura juosta“.

56.       Trečia, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neįrodytais pripažino ieškovo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išimties dėl įsiterpusio žemės ploto priskyrimo šlaitui netaikymo, remdamasis tuo, kad šie argumentai nėra pagrįsti geodeziniais tyrimais.

57.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad tokiu būdu teismas neįvertino ginčo žemės sklypo plano brėžinio N 1:500, 2013 m. rugsėjo 13 d. plano M 1:500, Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu sudarytų schemų, 2012 m. sausio 15 d. žemės sklypų formavimo projekto brėžinio M 1:2000 ištraukos ir kt. įrodymų, kuriuose buvo fiksuotos ginčo teritorijos žemės paviršiaus altitudės (aukščiai), horizontalės (vienodo aukščio linijos), ginčo žemės sklypo ribų kraštinės, jų ilgiai ir posūkio taškai, posūkio taškų koordinatės ir kt.

58.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais, nes apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų įrodymų apskritai nepasisakė, nepagrindė, kodėl juose esantys geodeziniai duomenys nėra pakankami šlaito buvimui ginčo teritorijoje paneigti ir reikalauja papildomų geodezinių tyrimų. Tokiu būdu buvo pažeisti įrodymų vertinimo principai, įtvirtinti CPK 185 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018). Be to, kaip minėta šios nutarties 47 punkte, kilus ginčui pareiga įrodyti ginčijamo administracinio akto atitiktį teisės normoms privalo įrodyti jį priėmusi institucija.

59.        Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai: 1) nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad parduotame valstybinės žemės plote (buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės plotą) buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą (tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, negalimumą suformuoti tokį sklypą turi įrodyti atsakovai); 2) nepagrįstai pripažino ginčo žemės plotą siaura juosta (kaip konstatuota šios nutarties 55 punkte, tinkamai aiškinant Vyriausybės nutarimo 2.15 punktą, ginčo žemės plotas nelaikytinas „siaura juosta“); 3) nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad ginčo žemės ploto nesudaro šlaitas (tinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, įrodyti šią aplinkybę turėjo atsakovai, o teismas turėjo, be kita ko, įvertinti šios nutarties 57 punkte nurodytus įrodymus), tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60.       Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės plotą, buvo galimybė suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, nebūtų teisinio pagrindo ginčo žemės ploto pripažinti „įsiterpusiu“ Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 prasme.

61.       Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto dalies, apimančios ir ginčo žemės plotą, nesudaro šlaitas, vertinant ginčo žemės ploto pardavimo teisėtumą, nebūtų teisinio pagrindo taikyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išlygos, pagal kurią įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Atitinkamai tokiu atveju nebūtų teisinio pagrindo ginčo žemės ploto pripažinti „įsiterpusiu“ Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 prasme.

62.       Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto dalies, apimančios ir ginčo žemės plotą, nesudaro šlaitas, vertinant ginčo žemės ploto pardavimo teisėtumą nebūtų teisinio pagrindo taikyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išlygos, pagal kurią, jeigu įsiterpęs žemės plotas didesnis už šiame punkte nustatytus didžiausius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas. Tai reikštų, kad 0,0478 ha ginčo žemės plotas viršijo maksimalų leistiną dydį (0,04 ha).

Dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu

63.       Apeliacinės instancijos teismui nustačius šios nutarties 60–62 punktuose nurodytas aplinkybes, atsirastų pagrindas spręsti dėl reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia ginčo sutartį.

64.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant dėl reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia ginčo sutartį, teismų argumentai, susiję su vindikaciją reglamentuojančiame CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytomis aplinkybėmis (valstybės tarnautojų (ne)padarytu nusikaltimu, atsakovų V. L. ir V. L. (ne)sąžiningumu), nėra teisiškai reikšmingi.

65.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne vindikacijos (t. y. daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo) pagal CK 4.96 straipsnį, o sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos, kuriuos reglamentuoja CK 1.80 straipsnis ir CK 6.145–6.153 straipsniai, klausimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį taikomos ir vindikacijos taisyklės (CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys) ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai. Trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje prašoma išreikalauti turtą iš sandorio šalies, o ne iš trečiojo asmens.

66.       Kita vertus, sprendžiant dėl pirmiau nurodytų ieškinio reikalavimų (ne)tenkinimo, nagrinėjamoje byloje, be kita ko, būtina išspręsti klausimą dėl ieškinio senaties. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vieno mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti buvo praleistas, jo atnaujinti neprašoma, dėl to ieškinys atmestas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, apskritai nepasisakė, motyvuodamas tuo, kad jie nagrinėjamoje byloje yra „teisiškai nereikšmingi“.

67.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neįvertino vieno iš esminių apeliacinio skundo argumentų. Tai, be kita ko, sudaro savarankišką pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl restitucijos (ne)taikymo ir restitucijos būdo

68.       Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimą dėl ginčijamų administracinių aktų ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kartu atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, jo iš esmės nenagrinėdami.

69.       Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo nustačius šios nutarties 60–62 punktuose nurodytas aplinkybes ir tai, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, atsirastų pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tokiu atveju teismas, be kita ko, turėtų spręsti ir dėl byloje pareikšto reikalavimo taikyti restituciją.

70.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tenkinus ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos klausimas spręstinas vadovaujantis 6.145–6.153 straipsnių normomis. Pažymėtina, kad net ir pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, be kita ko, turėtų įvertinti: 1) ar restitucija konkrečiu atveju apskritai taikytina; 2) jei restitucija taikytina - koks turėtų būti jos būdas. Sprendžiant pirmiau nurodytus klausimus turėtų būti įvertinti, be kita ko, atsakovų argumentai, susiję su ginčo sklypą įgijusių asmenų teisėtais lūkesčiais, jų nuosavybės teisių apsauga, pasitikėjimu valstybės institucijų priimamais sprendimais ir kt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71.       Nagrinėjamoje byloje nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų šiame teisme, paskirstymo. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Alė Bukavinienė

                                                                        Gediminas Sagatys

                                                                        Algirdas Taminskas