Civilinė byla Nr. 2S-686-340/10

Teisminio proceso Nr.:2-02-3-15477-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija: 110.5; 122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. birželio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

kolegijos teisėjų D. Kačinskienės, P. Jaržemskio,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Aidas ir ko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Baldjoda“ pareiškimą dėl skolos priteisimo išduodant teismo įsakymą skolininkui UAB „Aidas ir ko“.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

kreditorius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš skolininko 42 916,57 Lt skolos, 5 528,92 Lt palūkanas už termino praleidimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį – 363 Lt ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 453,75 Lt. Taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštą skolininko turto ir piniginių lėšų, esančių skolininko sąskaitose bankuose. Nurodė, jog pagrįstų abejonių kelia skolininko mokumas bei turtinė padėtis, nes skolininkas skolos jau kuris laikas nepajėgia padengti.

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-12-08 nutartimi visiškai patenkino kreditoriaus UAB „Baldjoda“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones; areštavo skolininko UAB „Aidas ir ko“ turtą ir pinigines lėšas, esančias skolininko sąskaitose bankuose, kurių vertė ar suma – 48 445,49 Lt, rasti ir aprašyti areštuotiną turtą pavedant kreditoriaus pasirinktam antstoliui. Teismas konstatavo, jog kreditorius nurodo, kad skolininkas į raginimus nereaguoja, neaiški skolininko turtinė padėtis ir mokumas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma yra žymi. Teismas laikė, kad skolininko nevykdymas žymaus dydžio prievolės įrodo grėsmę teismo įsakymo, jei jis įsiteisėtų, įvykdymui, tad yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

Atskiruoju skundu skolininkas prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-12-08 nutartį bei UAB „Baldoja“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apelianto nuomone, nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi kreditorius nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui teisinį pagrindą bei būtinumą; tokia nutartis, kurioje nesant jokių įrodymų konstatuojamos aplinkybės dėl būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo, pažeidžia šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo bei teismo nepriklausomumo principus. Nepagrįstai nurodoma, kad žymi reikalavimo suma tariamai įrodo grėsmę teismo įsakymo, jeigu jis įsiteisėtų, įvykdymui. Pažymi, kad net ir didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; tai vertintina atsižvelgiant į skolininko finansinius pajėgumus, tačiau skolininko turtinė padėtis nebuvo vertinta, nors ji pagrindžia, kad kreditoriaus pareikšta reikalavimo suma nėra didelė. Bendrovė patikima, stabiliai ir pelningai veikia, 2009 m. vienuolikos mėnesių bendrovės grynasis pelnas sudarė 31 756 Lt, turi nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų už 540 934 Lt. UAB „Aidas ir ko“ yra stabilios finansinės padėties juridinis asmuo, kuriam pareikšti reikalavimai palyginus su turimu turtu nėra dideli ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas. Taip pat nurodo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka CPK įtvirtintų ekonomiškumo bei proporcingumo reikalavimų, teisingumo principo. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neabejotinai atsiras itin neigiamų finansinių pasekmių; teismas nusprendė areštuoti sąskaitose esančias pinigines lėšas, tačiau nenurodė, jokių operacijų, kurias leidžiama atlikti, todėl bendrovė neturi galimybės atsiskaityti su tiekėjais bei vykdyti kitų finansinių įsipareigojimų tiek kreditoriams, tiek valstybei. Be to areštavus bendrovės turtą daroma itin didelė žala, nes negalima disponuoti priklausančiu turtu (baldais) ir verstis įprastine veikla, t. y. prekyba baldais. Tokiu būdu užkertamas kelias efektyviai vertis pagrindine veikla, gauti pajamas iš kurių būtų galima įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą. Nurodo, jog kartu su atskiruoju skundu teikė prieštaravimus, todėl teismo įsakymas neįsiteisės; panaikinus teismo įsakymą bei nesant prielaidų, kad kreditoriui pareiškus ieškinį bei ieškininės teisenos tvarka priėmus jam palankų teismo sprendimą jo vykdymas gali pasunkėti, nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, jog skundžiamoje nutartyje nurodyti esminiai šio procesinio veiksmo motyvai, lėmę tikslingumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl su nutartimi sutinka, laiko ją teisėta bei pagrįsta. Nurodo, jog pateiktas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita neparodo tikrosios skolininko turtinės padėties; nepateikti įrodymai, kad dėl arešto skolininkas patiria nuostolius. Nurodo, jog skolininkui pareiškus prieštaravimus yra pateiktas ieškinys, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas skolininko turtui turi būti paliktas.

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (kreditoriui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atsižvelgiant į tai kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog kreditorius nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui teisinį pagrindą bei būtinumą, tokia nutartis pažeidžia šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo bei teismo nepriklausomumo principus; apeliantas nenurodo, kuo pasireiškia šių principų pažeidimas. 

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamoje byloje kreditorius pareiškė reikalavimą dėl 42 916,57 Lt skolos bei 5 528,92 Lt palūkanų priteisimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad vien didelės reikalavimo sumos prezumpcija nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar skolininko turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Apeliantas teigia, jog ši suma objektyviai nėra didelė atsižvelgiant į tai, kad bendrovė patikima, stabiliai ir pelningai veikia. Apeliantas pateikė 2009 m. vienuolikos mėnesių bendrovės Pelno (nuostolių) ataskaitą (b.l. 17), balansą (b.l. 18). Kolegijos vertinimu, pateiktieji duomenys neišsamūs, neatspindi tikrosios apelianto turtinės padėties, kadangi iš jų nesimato, ar apeliantui priklausantis turtas nėra įkeistas; pažymėtina, jog grynojo pelno suma, 31 756 Lt, yra mažesnė nei kreditoriaus reikalavimo suma. Be to, vien tik apelianto nurodoma aplinkybė, jog įmonės turtinė būklė šiuo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo metu turtinė būklė gali pasikeisti ir patenkinus ieškinį teismo sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas. Didelės reikalavimo sumos paneigimo prezumpcija tenka atsakovui (skolininkui), kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė.

CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (kreditoriui), įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Iš skundžiamos nutarties formuluotės matyti, jog nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis CPK 145 str. 2 d., bei formuojama teismų praktika, teismas sprendė, kad yra tikslinga pirmiausiai taikyti atsakovo turto areštą, ir tik po to lėšų, esančių skolininko sąskaitose bankuose, kad juridiniam asmeniui būtų sudaryta galimybė tinkamai vykdyti veiklą; taip pat arešto suma yra neviršijanti pareikšto reikalavimo. Todėl kolegija atmeta apelianto argumentus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neatitikimo CPK įtvirtintiems ekonomiškumo bei proporcingumo reikalavimams, teisingumo principui. Apeliantas nurodo, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam daroma itin didelė žala, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų.

Tiek apelianto argumentai, jog pateikė teismui prieštaravimus, tiek atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai dėl to, jog pateiktas teismui ieškinys, nevertinami, kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą. Be to, kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės.

Kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Tačiau proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 146, 150 str.). Jeigu reikalaujama priteisti suma apeliantui, kaip jis pats teigia, nėra didelė, jis turi teisę pateikti prašymą dėl įmokėjimo reikalaujamos sumos į teismo specialiąją sąskaitą, laidavimo ar turimo turto įkeitimo (CPK 146 str. 2 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-12-08 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (skolininko) UAB „Aidas ir ko“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 8,40 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš skolininko UAB „Aidas ir ko“ 8,40 Lt (aštuonis litus, 40 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė                                                                                         T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                             D. Kačinskienė

P. Jaržemskis