Administracinė byla Nr. A-261-1464/2009

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus skundą atsakovui J. V. B. dėl žalos  valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyrius (toliau – VSDFV Plungės skyrius) kreipėsi į teismą, parašydamas iš atsakovų J. Š., R. K. ir J. V. B. priteisti 17287,71 litų žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, atlyginimą. Prašyme nurodė, kad 1997 m. gegužės 15 d. bankrutuojanti AB „Plungės maistas“ VSDFV Plungės skyriui pateikė pažymą apie įmonės darbuotojo J. V. B. 1989 m. ir 1990 m. draudžiamąsias pajamas. Pažymą pasirašė bankrutuojančios bendrovės administratorius J. Š. ir vyr.buhalterė R. K.. VSDFV Plungės skyrius, vadovaudamasis AB „Plungės maistas“ pateikta pažyma, 1997 m. birželio 24 d. priėmė sprendimą dėl J. V. B. teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiavo 378,21 litų dydžio senatvės pensiją. 2004 m. lapkričio 29 d. atlikus patikrinimą, nustatė, kad buvo pateikti klaidingi AB „Plungės maistas“ darbuotojo draudžiamųjų pajamų duomenys. 2004 m. gruodžio 16 d. perskaičiavus valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją nustatytas teisingas J. V. B. senatvės pensijos dydis - 237,63 Lt. Pareiškėjas VSDFV Plungės skyrius nurodė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. J. V. B. buvo mokama nepagrįstai didesnė senatvės pensija, tuo padaryta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 17287,71 litų materialinė žala. Pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovų J. Š. ir R. K. senatvės pensijos permoką grindė teisės aktais, galiojusiais pateikiant pažymą apie įmonės darbuotojo draudžiamąsias pajamas, kurie numatė pareigą fiziniams ir juridiniams asmenims pateikti teisingus duomenis ir šių asmenų atsakomybę už duomenų teisingumą, nes pažyma išduota ir pasirašyta bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ administratoriaus J. Š. ir vyr. buhalterės R. K.. Mano, kad J. V. B. atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, nustatančios, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu (T I, b. l. 231 – 235) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo VSDFV Plungės skyriaus sprendimo skirti J. V. B. valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją priėmimo, t. y. nuo 1997 m. birželio 24 d., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi         2000 m. birželio 24 d. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senačiai taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos. Nustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. vasario 26 d, t. y. kai ieškininės senaties terminas buvo pasibaigęs, teismas konstatavo, kad yra išnykusi teisė į teisminę pažeistos pareiškėjo teisės gynybą, ir atsakovams prašant senatį taikyti, yra pagrindas pareiškėjo reikalavimus atmesti.

Teismas taip pat nurodė, jog negali nagrinėti skundo pagrįstumo toje dalyje, kurioje pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Civilinio kodekso 6.237 straipsniu.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimų atsakovui J. V. B. panaikino, o administracinę bylą perdavė tam pačiam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad ginčas kyla dėl neteisingų duomenų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo VSDFV Plungės skyriui bei J. V. B. paskirtos nepagrįstai didesnės pensijos ir dėl to atsiradusios žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio, reglamentuojančio pareigą atlyginti iš deliktų atsiradusią žalą, 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudėjai privalo teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis, o 18 straipsnyje numatyta atsakomybė už Fondui padarytą žalą – juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d.).

Atsakovai J. Š. ir R. K. prašo byloje taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina nustatyti momentą, nuo kurio atsirado pareiškėjo teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. momentą, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1120-07, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje byloje, nurodė, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Tokį minėto Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų punkto aiškinimą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (adm. byla Nr. A7-121/2004), nurodanti, jog šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Teismas pažymėjo, jog ieškovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kitoks šios normos aiškinimas,       t. y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas. 

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, teisingai nustatė ir vertino reikšmingas šios administracinės bylos išsprendimui faktines aplinkybes ir taikytinas normas, nuspręsdamas, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo VSDFV Plungės skyriaus 1997 m. birželio 24 d. sprendimo, kuriuo J. V. B. paskirta pensija, priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 86 straipsnyje (kaip ir galiojančio Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje) buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymoje pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs atsakovas priima sprendimą pensijai skirti, t. y. nuo pensijos skyrimo.

Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civiliniame kodekse, tiek šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). Taip pat pareiškėjas nenurodė objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovai J. Š. ir R. K. aiškiai išsakė reikalavimą taikyti šioje byloje ieškinio senatį, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas reikalavimų atsakovams J. Š. ir R. K. atžvilgiu baigėsi 2000 m. birželio 24 d.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, o taip pat vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo dėl žalos, atsiradusios iš atsakovų J. Š. ir R. K. pateiktų pažymų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo, priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2007 m. gegužės 25 d. nutartyje numatyta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir panašiai, yra viešosios, bet ne privatinės teisės reglamentavimo dalykas, o ginčas dėl atsakovo pareigos sumokėti VSDFV Plungės skyriui nustatytą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos permoką yra nagrinėtinas administraciniame teisme, kaip savo esme kilęs iš administracinių teisinių santykių. Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 13 d. nutartyje, taip pat konstatuota, kad jeigu skundo teisinę esmę sudaro aplinkybės, kylančios iš administracinių teisinių santykių, ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme, nepriklausomai nuo to, koks yra faktinis skundo pagrindas (šiuo atveju apeliantas mano, kad      J. V. B. atsakomybę nustato Civilinio kodekso normos numatančios, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas). Atsižvelgus į minėtą specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo praktiką, teisėjų kolegija konstatavo, jog reikalavimai atsakovo J. V. B. atžvilgiu nagrinėtini administraciniame teisme.

Kadangi vadovaujantis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o atsakovas J. V. B. neprašė taikyti ieškinio senaties termino, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį reikalavimų atsakovo J. V. B. atžvilgiu dalyje.

IV.

Po administracinės bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas reikalavimą patikslino ir prašė 17287,71 Lt žalos atlyginimo sumą priteisti iš atsakovo J. V. B..

Atsakovas J. V. B. ir jo atstovė su prašymo patikslintu reikalavimu nesutiko. Atsakovas J. V. B. nurodė, kad 1989 ir 1990 metais jis dirbo AB „Plungės maistas“ statybos brigadoje. Įmonėje buhalterinę apskaitą tvarkė už ją atsakingi asmenys. Pažymėjo, jog už 1997 m. gegužės 15 d. AB „Plungės maistas“ pažymoje apie jo draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti pateiktus duomenis atsakingi asmenys, kurie ją surašė, pasirašė ir pateikė. Mano, kad reikalauti žalos atlyginimo dėl netinkamai pateiktų duomenų nuo jų pateikimo praėjus 10 metų nėra teisinio pagrindo. Reikalavimo atžvilgiu prašo taikyti ieškinio senatį.

V.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Plungės skyriaus skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog 1997 m. birželio mėnesį VSDFV Plungės skyriui buvo pateikta bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ 1997 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 35 (t.I, b.l. 10, 42) apie atsakovo J. V. B. 1989 m. ir 1990 m. draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Pažymą pasirašė bankrutuojančios AB „Plungės maistas“ administratorius J. Š. ir vyr.buhalterė R. K.. VSDFV Plungės skyrius, vadovaudamasis AB „Plungės maistas“ 1997 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 35 apie draudžiamąsias pajamas, 1997 m. birželio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 606 (t.I, b.l. 14, 60) dėl atsakovo J. V. B. teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiavo 378,21 Lt senatvės pensijos dydį. Atlikus patikrinimą, buvo surašytas VSDFV Plungės skyriaus 2004 m. lapkričio 29 d. draudžiamųjų pajamų sutikrinimo aktas Nr. 235 (t.I, b.l. 11, 43), kuriame nustatyta, kad pažymoje nurodytos atsakovo J. V. B. 1989, 1990 metų draudžiamosios pajamos neatitinka jo asmeninėje kortelėje nurodytų priskaičiuotų darbo užmokesčio sumų. Pareiškėjas 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 186420 (t.I, b.l. 15, 56) perskaičiavo J. V. B. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir nustatė 237,63 Lt jos dydį. Pagal pareiškėjo atliktus paskaičiavimus dėl klaidingų duomenų atsakovui J. V. B. laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. buvo mokama nepagrįstai didesnė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, dėl ko valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 17287,71 Lt žala.

Teismas pažymėjo, kad ieškinio senatis - tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina nustatyti momentą, nuo kurio atsirado pareiškėjo teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. momentą, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A5-1120-07 pažymėjo, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nurodantis, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Tokį minėto Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų punkto aiškinimą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (adm. byla Nr. A7-121/2004), nurodanti, jog šiame punkte įtvirtintas įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, todėl apie pažymoje pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti, jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs, priėmė sprendimą dėl pensijos skyrimo.

Pareiškėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimčių dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Byloje pateikti duomenys (t.I, b.l. 10), patvirtinantys, jog 1998 metais pareiškėjas tikslino pažymoje apie atsakovo draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti duomenis, nes buvo tikslintas piniginis vienetas, kuriuo buvo išreikštos atsakovo draudžiamosios pajamos, tačiau nenustatyta, jog buvo atliktas papildomas tyrimas.  Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo ieškinio senaties terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų pagrindu praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjo atstovo aiškinimą, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo atlikto patikrinimo momento, nes patikrinimo neribojimas jokiais terminais sukurtų situaciją, kada patikrinimas galėtų būti atliekamas neribotą laiką, tuo pažeidžiant teisinio tikrumo principą.

Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo VSDF Plungės skyriaus 1997 m. birželio 24 d. sprendimo, kuriuo atsakovui J. V. B. buvo paskirta pensija, priėmimo.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, ginčo atveju ieškinio senačiai taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos. 

Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Tiek iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civiliniame kodekse, tiek šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi nustatyta, jog nagrinėjamos administracinės bylos atveju trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo VSDFV Plungės skyriaus sprendimo atsakovui J. V. B. skirti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją priėmimo, t. y. nuo 1997 m. birželio 24 d., teismas konstatavo, jog trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti baigėsi 2000 m. birželio 24 d. Nustačius, jog pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi tik 2007 m. vasario 26 d. teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prašymo teismui pateikimo momentu buvo pasibaigęs.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja.

Kadangi nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prašymo teismui pateikimo momentu buvo pasibaigęs, esant atsakovo J. V. B. reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas prašymo reikalavimą atmetė.

III.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžia skaičiavo nuo VSDFV Plungės skyriaus sprendimo, kuriuo J. V. B. paskirta senatvės pensija, priėmimo.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 31 straipsnyje reglamentuotos visos VSDF valdybos teritorinių skyrių funkcijos. Nei VSDĮ, nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 40 straipsnyje (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 38 str.) nėra nustatyta teritorinio skyriaus pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų pažymų teisingumą. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 63 punkte (iki 2005 m. liepos 8 d. galiojusios redakcijos 50 p.) nustatyta socialinio draudimo skyriaus pareiga pareikalauti dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, tik tuomet, jeigu asmuo dėl svarbių priežasčių neturi galimybės jų pateikti, be to socialinio draudimo skyriaus direktorius ar jo įgaliotas asmuo nustato, ar priežastys svarbios. Kadangi AB „Plungės maistas“ pažymos buvo pateiktos, tai minėta Nuostatų nuostata, šioje byloje netaikytina.

2. Niekuo nepagrįstas teiginys kad VSDFV Plungės skyrius priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertindamas pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustatydamas objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti, galėjo ir turėjo žinoti apie pažymose nurodytų duomenų teisingumą.

3. VSDFV Plungės skyriui pateikta pažyma apie J. V. B. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti buvo užpildyta tvarkingai, patvirtinta atsakingų asmenų parašais bei antspaudais, todėl jos forma ir turinys nekėlė abejonių bei buvo priimtas vedėjo sprendimas skirti J. V. B. pensiją pagal šią pažymą.

4. SDFV Plungės skyriaus specialistai neturėjo pareigos patikrinti pažymos pagrįstumo nei prieš pensijos skyrimą nei po pensijos skyrimo, nes pagal Nuostatų 63 punktą (iki 2005 m. liepos 8 d. galiojančios redakcijos 50 p.) socialinio draudimo skyriai turi teisę, bet ne pareigą, tikrinti, ar dokumentai, reikalingi pensijai skirti ir mokėti, išduoti pagrįstai.

5. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio LR CK 86 straipsnio ieškininės senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Minėto kodekso 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje bei 1.127 straipsnyje. Kai asmuo apie savo teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai atidus ir rūpestingas, kiek to galėjo tikėtis kita šalis, reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi VSDFV Plungės skyrius apie savo pažeistą teisę ir senatvės pensijos permoką J. V. B. sužinojo tik atlikęs patikrinimą, t. y. 2004 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktas Nr. 235) ir perskaičiavęs pensijos dydį pagal naujai nustatytus duomenis, termino pradžia turi būti sietina būtent su šių aplinkybių atsiradimu.

6. Teismas sprendime nepagrįstai nurodęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas, tuo apsiribojo ir nenustatinėjo aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas, nesigilino į įstatymu nustatytą J. V. B. pareigą VSDFV teritoriniam skyriui grąžinti senatvės pensijos permoką, todėl byla išnagrinėta nevisapusiškai.

7. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs VSDFV Plungės skyriaus apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 6 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovas J. V. B., nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, neprašė taikyti ieškinio senaties termino (LR CK 1.126 str. 2 d.) ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Pagal LR CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

VSDFV Plungės skyrius patikslintą pareiškimą, kuriame atsakovu buvo nurodytas J. V. B., Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pareiškė 2007 m. rugpjūčio 8 d.

Ieškinys pareikštas ir byla buvo išnagrinėta atsakovo neprašant taikyti ieškinio senaties termino.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą dalyje dėl reikalavimų atsakovui J. V. B. perdavė nagrinėti iš naujo, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti nutrauktas nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d., o naujas terminas pradėtas skaičiuoti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo, t. y. 2008 m. spalio 6 d.

Atsakovas J. V. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantas naudojosi teise tikrinti jam pateiktų duomenų pagrįstumą. Apeliantas pripažino, kad 1998 metais tikslino pažymos apie J. V. B. draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai skirti duomenis, teigia, kad buvo tikslinamas piniginis vienetas, kuriuo išreikštos draudžiamosios pajamos. Tai patvirtina ir įrašas pažymoje, jog skambinta į AB „Maistas“ tačiau jokio papildomo tyrimo pareiškėjas iki 2004 m. lapkričio 29 d. neatliko. Taigi, net ir vadovaujantis apelianto teise, o ne pareiga tikrinti jam pateiktus duomenis, 1998 metų data, kada apeliantas tikrino duomenis, būtų nenuginčijamas faktas, jog ieškinio senaties terminas seniai pasibaigęs.

Žalos, kilusios iš deliktų, atlyginimą reglamentuoja LR CK nuostatos. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad naujojo įsigaliojusio Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Taigi, būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, kuris apsprendžia, ar ieškinio senačiai bus taikomos 1964 m. Civilinio kodekso, ar šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nuostatos.

Trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo VSDFV Plungės skyriaus sprendimo skirti atsakovui valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją priėmimo, t. y. nuo 1997 m. birželio 24 d., todėl   ieškinio   senaties   terminas   baigėsi 2000 m. birželio 24 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 21 dalimi, ieškinio senačiai taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos.

Nustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. vasario 26 d., t. y. kai ieškininės senaties terminas buvo pasibaigęs, pagal šio kodekso 83, 85 ir 90 straipsnius yra išnykusi teisė į teisminę pažeistos pareiškėjo teisės gynybą ir atsakovui prašant senatį taikyti, yra pagrindas  pareiškėjo  reikalavimus  atmesti. 

VSDFV pati neatliko savo funkcijų dėl duomenų tikrinimo, nors privalėjo tai padaryti, todėl šis ieškinys atmestinas ir pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Duomenis privalo pateikti teisingus tam įpareigoti asmenys, tačiau šių duomenų tikrumą taip pat privalo tikrinti VSDFV. Jeigu šie duomenys buvo pateikti netinkami ir VSDFV būtų laiku patikrinusi, nebūtų jokios žalos, todėl šiuo atveju kaltė yra pačios VSDFV.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo VSDFV Plungės skyriaus skundą priteisti žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyrius ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos tesimas netinkamai  įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus taikytinus ginčo santykiams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl neteisingų duomenų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo VSDFV Plungės skyriui bei J. V. B. paskirtos ir išmokėtos nepagrįstai didesnės pensijos ir dėl to atsiradusios žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1997 m. gegužės 15 d. bankrutuojanti               AB „Plungės maistas“ VSDFV Plungės skyriui pateikė pažymą apie įmonės darbuotojo J. V. B. 1989 m. ir 1990 m. draudžiamąsias pajamas. VSDFV Plungės skyrius, vadovaudamasis AB „Plungės maistas“ pateikta pažyma, 1997 m. birželio 24 d. priėmė sprendimą dėl J. V. B. teisės į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją ir apskaičiavo 378,21 litų dydžio senatvės pensiją. 2004 m. lapkričio 29 d. atlikus patikrinimą, nustatė, kad buvo pateikti klaidingi AB „Plungės maistas“ darbuotojo draudžiamųjų pajamų duomenys ir 2007 m. vasario 26 d. Plungės rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudėjai privalo teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis, o 18 straipsnyje numatyta atsakomybė už Fondui padarytą žalą – juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d.).

Šiuo įstatymu nėra nustatytas  senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl taikytini Civiliniu kodeksu nustatyti ieškininės senaties terminai.

Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina nustatyti momentą, nuo kurio atsirado pareiškėjo teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tai yra momentą, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio        14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120-07. Teismas šioje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje byloje, nurodė, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Tokį minėto Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų punkto aiškinimą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (adm. byla Nr. A7-121/2004), nurodanti, jog šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus.

Suformuotos praktikos keisti šiuo atveju nėra pagrindo. Todėl remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, teisingai nustatė ir vertino reikšmingas šios administracinės bylos išsprendimui faktines aplinkybes ir taikytinas normas, nuspręsdamas, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo VSDFV Plungės skyriaus 1997 m. birželio 24 d. sprendimo, kuriuo J. V. B. paskirta pensija, priėmimo, kadangi tuo metu pareiškėjas turėjo ir galėjo nustatyti pažeidimą.

Atsakovas prašė taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neprašė praleisto termino atnaujinti, todėl pagrįstai prašymas atlyginti žalą buvo atmestas. Nustatęs, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo buvo praleistas ieškininės senaties terminas pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino prašymo pagrįstumo iš esmės.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.