Administracinė byla Nr. A-3913-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02022-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 19 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK),
   20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, netinkamomis sąlygomis: 1 būrio 3 brigados, 7 būrio 2 brigados ir
   5 būrio 2 brigados patalpos buvo perpildytos, tualetuose ir dušuose neužtikrintas privatumas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK bausmę atliko nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. Patalpose visos miegamosios vietos ne visada būdavo užimtos. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, be to, pataisos namų teritorijoje (lauke ir pastatų viduje) įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Ginčo laikotarpiu sanitariniai mazgai ir dušinės buvo įrengti vadovaujantis teisės aktais.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisė 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas 3 metų senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendrasis senaties terminas netaikytas. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, t. y. 2012 m. sausio 2 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Tačiau jis į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 19 d. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Taigi, teismui nebuvo pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. spalio 18 d., šis reikalavimas atmestas.
7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės)
   111.1 punktas numato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Duomenų, kiek nuteistųjų Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose buvo laikomi kartu su pareiškėju, nepateikta, todėl vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš miegamųjų vietų joje skaičiaus. Nustatyta, jog pareiškėjui vertinamu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.) teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje nebuvo užtikrinta nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 17 d.
8. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, dušu teismas, atsižvelgdamas į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu
   Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte įtvirtintus reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, akcentavo, kad šiuose teisės aktuose nenustatyta, koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, tačiau nurodė, jog sanitariniai mazgai ir dušai buvo įrengti vadovaujantis teisės aktais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas (tik perskyrimas sienele) nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog pertvarų duše nebuvimas savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nenustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, tačiau, teismo vertinimu, pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.
9. Teismas padarė išvadą, jog, gyvendamas perpildytoje patalpoje, neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge bei duše, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrąsias sąlygas, t. y. ši įstaiga nebuvo kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Tai patvirtino ir Psichologinės tarnybos 2015 m. lapkričio 30 d. pažyma Nr. 73(2)-906. Teismui nepateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, todėl nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su juo vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Teismas, atsižvelgdamas į, be kita ko, tai, kad daugiau nei 2 metus pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą, neužtikrinant privatumo sanitariniame mazge bei duše, nusprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais – 2 500 Eur.

III.

10. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.
11. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nes, dėl pasikeitusių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, jam nesuteikta galimybė pateikti skundo papildymus (patikslinimus), o, bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo, byla nebuvo nagrinėjama visa apimtimi, taip iš jo atimant galimybę savo teises ir interesus ginti teisme. Šioje byloje neturėjo būti taikoma nauja Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, nes ginčo nagrinėjimas užsitęsė dėl pirmosios instancijos teismo aplaidumo pareiškėjui neleidžiant dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjo vertinimu, 2 500 Eur suma nėra adekvati jo patirtam kankinimui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jam tekusį plotą mažino patalpose buvę baldai, netinkamai įvertino pažeidimų mastą. Pareiškėjo kalinimas buvo nesuderinamas su Konvencijos 1, 3 ir 8 straipsniais.
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
13. Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus. Pabrėžta, kad Pravieniškių PN-AK dienotvarkėje numatytu laiku (nuo 6 val. 30 m. iki 22 val. 30 min.) nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Visą bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK laiką pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jose buvo bendri miegamieji ir bendro naudojimo patalpos, miegamieji nerakinami. Pareiškėjui tekusį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai ir jam suteikta judėjimo laisvė. Be to, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau jis neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi.
14. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, ir taip buvo ribojamas pareiškėjo privatumas, jam sukelti kitokie nemalonūs išgyvenimai. Tokia išvada paremta tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teismui pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 88-220 nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus dušinė bei 1, 5, 7 ir 21 būrių sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu buvo įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Atsakovas negalėjo pateikti nuotraukų, iš kurių būtų matyti dušinės ir sanitarinių mazgų būklė ginčo laikotarpiu, nes nuo jo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį atlikti tvarkymo ir renovacijos darbai. Teismas pripažino, jog pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų nesikreipė, taip pat nesikreipė į medikus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, todėl atsakovas daro išvadą, jog pareiškėjas tokių neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų nepatyrė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas šiuo aspektu atliko neteisėtu veiksmus, sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą, pažeminti jo orumą ar kt.
15. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, kadangi šis apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir abstraktus. Pareiškėjo teiginys, jog jam tenkantis gyvenamasis plotas turi būti apskaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto, yra nepagrįstas, nes nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, skaičiuojant vienam asmeniui tekantį plotą, reikalavimas eliminuoti užstatytą gyvenamosios patalpos plotą nėra numatytas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija jo pažeistai teisei apginti, todėl teismo sprendimas yra keistinas.
16. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą akcentuoja, jog atsakovas neįrodė, kad tualetai Pravieniškių PN-AK buvo įrengti tinkamai, taip pat kad gyvenamosiose patalpose ne visada būdavo užimtos visos vietos. Atsakovas klaidingai nurodo, jog nuteistieji turi galimybę naudotis futbolo aikštele (jos lokaliniame sektoriuje nėra). Atsakovas nepateikė atliekamus rekonstrukcijos darbus patvirtinančių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2012 m. spalio 18 d. pareikšti, o vertinamu laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas bendrabučio patalpose, privatumas naudojantis tualetu, dušu. Kadangi apeliaciniuose skunduose apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, jau išdėstytais atitinkamai skunde ir atsiliepime į skundą, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas ir atsakovas apeliaciniuose skunduose kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjo papildymų (patikslinimų) priimtinumo, jam tekusio gyvenamojo ploto dydžio ir apskaičiavimo metodikos, privatumo užtikrinimo duše ir sanitariniame mazge, jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo, kuriuo Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusio 2016 m. liepos 1 d., 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka; šioje dalyje nurodytų bylų proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka; kai šioje dalyje nurodytose bylose apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš naujo nagrinėjamos bylos procesas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai bylą iš naujo išnagrinėjo vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, įsigaliojusia 2016 m. liepos 1 d.
21. Pareiškėjas 2015 m. spalio 16 d. skunde (I t., b. l. 4) prašė atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikant perpildytose Pravieniškių PN-AK 1 būrio 3 brigados, 7 būrio 2 brigados ir 5 būrio 2 brigados patalpose. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis pateikė 2017 m. lapkričio 30 d. papildymą (I t., b. l. 131), kuriame nurodė, jog Pravieniškių PN-AK naudojantis tualetu ir dušu buvo nuolat pažeidžiamas jo privatumas. Pirmosios instancijos teismas šį skundo papildymą priėmė 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi (I t., b. l. 147). Pareiškėjas taip pat pateikė 2017 m. gruodžio 9 d. papildymą (I t., b. l. 134), kuriame skundėsi dėl netinkamo materialinio aprūpinimo (nepakankamo tualetinio popieriaus, dantų pastos, šepetėlio, vienkartinių skustuvų neišdavimo). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje (I t., b. l. 148-149) pastarąjį papildymą vertino kaip patikslintą skundą ir atsisakė jį priimti, nes jis buvo pateiktas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą 14 dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos terminą (atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas gavo 2016 m. sausio 27 d.). Pareiškėjui išaiškinta, kad jis turėjo teisę teismui paduoti naują skundą dėl patikslintame skunde nurodytų aplinkybių, kurio pagrindu teisme gali būti užvesta nauja byla. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su tuo, kad jo 2017 m. gruodžio 9 d. papildymas nebuvo priimtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2017 m. gruodžio 9 d. papildymo atžvilgiu teisingai pritaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas ir 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti šį papildymą.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
23. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad suimtajam / nuteistajam buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui.
24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.) teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje nebuvo užtikrinta nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 17 d. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Pravieniškių PN-AK 2015 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 77-1660 ir Nr. 62-5645, I t., b. l. 45, 46), su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, atsižvelgiant į, kaip minėta, būtent atsakovui tenkančią įrodinėjimo naštą, vertintina pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įnstitucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
26. Pareiškėjas teigė, kad naudojantis dušu, tualetais buvo nuolat pažeidžiamas jo privatumas, nes duše, tualetuose nebuvo įrengtos kabinos. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog šie pareiškėjo teiginiai nėra patvirtinti jokiais įrodymais, o teismui pateiktoje Pravieniškių PN-AK 2017 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 88-220 nurodyta, kad įstaigos 2-ojo sektoriaus dušinė bei 1, 5, 7 ir 21 būrių sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu buvo įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklėmis. Atsakovas praėjus tiek laiko neturėjo realios galimybės pateikti nuotraukas, kuriose būtų matyti sanitarinio mazgo ir dušinės būklė ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tualetų ir dušinės įrengimą Pravieniškių PN-AK, tačiau atsakovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog tualetuose ir dušinėje nebuvo jokios izoliacijos, kabinų.
27. Eksploatavimo taisyklių 16.5 numatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį asmeniui, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2009-492/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, higienos reikalavimai ir pan., net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13)).
28. Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyti reikalavimai dušinių įrengimui. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, skirsnyje „Dušo patalpos“ pertvarų ar kitų priemonių privatumui užtikrinti įrengimas nėra numatytas. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Konstatuota, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
29. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 25 mėnesius iš eilės teko nuo 2,37 kv. m iki 2,76 kv. m ploto, tuo metu jis laikytas su 23-27 asmenimis. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (34 mėnesius) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir tualetu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK patalpose, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis tualetu ir dušu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs pažeminimą, kančias, psichologinius išgyvenimus, depresiją ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Pravieniškių PN-AK 2015 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 73(2)-906 nurodyta, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Byloje nėra duomenų apie jo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms, tokių nenurodė ir pats pareiškėjas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 2 500 Eur – nelaikytina adekvačia atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tačiau neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Vaida Urmonaitė - Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė