Pranešėja R. Majauskienė

Teisėja G. Stulčinaitė                                   Byla Nr. 1A - 6 -120/2007

                                                        Procesinio sprendimo  kategorija : 2.4.6.4.1.

 

 

                 KAUNO APYGARDOS TEISMAS             (S)

 

 

N     U     O     S      P      R      E     N     D     I     S

                                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                               

      Kaunas                                                                    2007 m. sausio mėn.  29 d.

 

 

             Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Arūno Paštuolio, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, Vidai Butiškienei, Laimai Grėbliūnienei. dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam V. S., jo gynėjai advokatei Zofijai Andriuškevičiūtei, nukentėjusiam T. M., jo atstovėms, gynėjoms advokatėms Aidai Lidijai Krukonienei ir Sonatai Žukauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pripažintas kaltu, pagal  BK 187 str. 1 d. ir nuteistas  laisvės atėmimu trejiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 7 mėnesiams ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. l d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

N. T. M. iš nuteistojo V. S. priteista 800 litų neturtinės žalos ir 500 litų už advokato paslaugas. Turtinės žalos atlyginimo dalyje - pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kolegija, išnagrinėjusi skundą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,

n   u   s   t   a   t   ė:  

           

Pagal BK 138 str. 1 d. V. S. kaltinamas tuo, kad, 2003 m. kovo 28 d. apie 12 val.,  fondinės žemės šlaite, esančiame sode prie namo Nr. 130, Kalnų g., Kaune, tyčia vieną kartą įspyręs nukentėjusiajam T. M. į dešinę koją, ko pasekoje įvyko dalinis dešinio kelio vidino - šoninio raiščio plyšimas, nesunkiai sutrikdė nukentėjusio sveikatą.

Be to, pagal BK 187 str. 1 d. V. S. kaltinamas ir tuo, kad , 2003 m. kovo 28 d. apie 12 val., fondinės žemės šlaite esančiame sode, prie namo Nr. 130, Kalnų g., Kaune, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu išmušdamas  iš nukentėjusiojo T. M. rankų 1200 litų vertės nukentėjusiajam priklausančią vaizdo kamerą „Panasonic", tyčia nepataisomai sugadino svetimą turtą.

Šie apeliantui pareikšti kaltinimai, kaip rodo byloje esančio kaltinamojo akto (t.1, b.l. 115-123) turinys, grindžiami vien tik faktinių duomenų (duotų parodymų, surašytų protokolų, ekspertizių ir specialistų aktų) turinio  aprašymu.

2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismas,  (t.2, b.l. 129-134), nuo minėtos kaltinamosios išvados pažodžiui nurašęs V. S. suformuluotus kaltinimus,  pripažino jį kaltu pagal BK 138 str. 1 d. bei BK  187 str. 1 d. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė apklausų metu duotų parodymų, byloje esančių protokolų ir aktų turinio aprašymu  bei įstatymo nustatyta tvarka nemotyvuotais teiginiais, tokiais, kaip „parodymai paneigti kitų nesuinteresuotų... parodymais“, „kalbėjo su liudytoju, tuo galėdamas jam padaryti poveikį“, „nusikalstama veika, pagal ... kvalifikuota teisingai“ ir t.t..

Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.  Nurodo, kad  teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes, apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik nukentėjusiojo bei jam palankių liudytojų Z. K. ir R. A. parodymais. Nukentėjusiojo T. M. parodymai neobjektyvūs.  Konfliktas tarp T. M. ir jo tęsiasi daugiau kaip dvidešimt metų. Per tą laiką teismuose tarp jų buvo nagrinėjama ne viena civilinė byla. Per 2003 m. kovo 28 d. konfliktą jis nukentėjo nuo T. M. ir todėl kreipėsi į medikus bei policiją. Liudytojus Z. K. ir R. A. teismas nepagrįstai laikė, nesuinteresuotais bylos baigtimi asmenimis. Šie liudytojai gyvena nukentėjusiajam T. M. priklausančioje namo dalyje ir nori ją iš pastarojo  nusipirkti. Teismo posėdžio metu jie tai pripažino, o tai patvirtina, kad juos su nukentėjusiuoju sieja ir turtiniai santykiai. Be to, teismas  nepagrįstai liudytojo M.V. K., kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi ir yra pašalinis tiek apeliantui, tiek ir nukentėjusiajam, parodymus vertino kritiškai. Jis jokio poveikio šiam liudytojui nedarė. Patvirtino tai ir liudytojas M.V. K.. Taip pat nepagrįstai teismas vertino kritiškai ir liudytojos B. S. parodymus.  Teismui pateiktos  ir peržiūrėtos vaizdo kasetės, kurioje nukentėjusysis teigia nufilmavęs visą konfliktą, teismas nuosprendyje ne tik nepaminėjo, bet ir neanalizavo. Nors, pasak nuteistojo, vaizdo įrašas yra vienas iš svarbiausių įrodymų šioje byloje, tačiau ir jame užfiksuoti vaizdai nepatvirtina nukentėjusiojo aiškinimų, bet atvirkščiai, rodo, kad jis nukentėjusiajam smūgio  nesudavė. Teismo medicinos specialistų išvadose ir teismo medicininės ekspertizės aktuose konstatuota, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti tiek trauminio poveikio pasėkoje, tiek ir einant nelygiu paviršiumi, kryptelėjus kelio sąnariui į vidinę pusę. Nukentėjusiajam yra diagnozuota ir gonartrozė, kas, taip pat galėjo turėti įtakos jo kojos sužalojimui. Nukentėjusiojo T. M. civilinis ieškinys taip pat atmestinas, nes nei vienas turtinės žalos reikalavimas įrodymais nepatvirtintas. Kamerą jis pats perdavė R. A., o šis, virsdamas, ją išmetė. Įvykio metu sugadintą vaizdo kamerą nukentėjusysis įvertino 1200 Lt, tačiau jo pateiktas UAB „Valinta" aktas neatitinka turto vertinimui įstatymo keliamų reikalavimų. Išlaidos medikamentams bei medicinos priemonėms taip pat nėra pagrįstos medicininiais dokumentais. Neįrodytos ir nukentėjusiojo neva turėtos kelionės išlaidos bei negautos pajamos, todėl teismas, pripažinimą nukentėjusiajam T. M. teisės į civilinio ieškinio patenkinimą motyvavęs negalėjimu neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiksliai apskaičiuoti civilinį ieškinį, pažeidė LR BPK 115 str. 2 d. nuostatas, leidžiančias tai daryti tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju, teismas, manydamas, kad ieškinio patenkinimui pateiktų įrodymų nepakanka, turėjo jį atmesti (LR BPK 115 str. 1 d.). Taip pat teismas nepagrįstai nukentėjusiajam iš jo priteisė ir 800 lt neturtinę žalą, nes T. M. teisme jokių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl šios žalos padarymo, nepateikė.

2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi K. A. teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, konstatavusi, kad V. S. skundas nepagrįstas, kad teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti teismo priimtą nuosprendį.

2006 m. balandžio 25 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, iš dalies tenkino V. S. skundą ir,  konstatavęs, kad apeliacinė instancija skundą atmetė jo nepatikrinusi tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, bei,  nenurodžiusi įtikinančių skundo atmetimo motyvų, Apygardos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išnagrinėjusi nuteistojo V. S. apeliacinį skundą,  kolegija konstatuoja, kad apelianto skundas pagrįstas. Surašydamas nuosprendį, teismas, grubiai pažeidė BPK 305 str. nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nuo kaltinamosios išvados pažodžiui nurašydamas įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas,  netikrindamas, neanalizuodamas ir nepagrįsdamas inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, nepalygindamas ir motyvuotai nepagrįsdamas įrodymų, kuriais rėmė apkaltinamąjį nuosprendį, neanalizuodamas, nevertindamas ir nepašalindamas  parodymuose esančių prieštaravimų, neargumentuodamas savo padarytų sprendimų ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame teismo padarytų išvadų faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina. Toks teismo nuosprendis yra ir neteisėtas, ir nepagrįstas, todėl jis naikinamas.

V. S. kaltę, padarius jam  inkriminuotas nusikalstamas veikas, kaltinimas  grindė įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo med. ekspertizių aktuose, specialistų išvadose, daiktų, dokumentų pateikimo bei jų apžiūrų protokoluose, aktuose dėl nuostolių atlyginimo ir liudytojų T. M., M. M., Z. K., R. A. bei  D. V. parodymuose užfiksuotų aplinkybių ir duomenų   aprašymu. Iš šio kaltinamojo akto turinio suprasti, kodėl prokuroras V. S. laikė kaltu,  padarius nusikalstamas veikas, numatytas 2000 m. BK 138 str. 1 d. bei 187 str. 1 d.,  kokios nusikalstamos veikos buvo galiojo pagal 1961 m. BK, t.y. V. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu ir t.t.,  prokurorui kaltinamajame akte to nenurodžius ir nepagrindus, neįmanoma. Tačiau, naikinti nuosprendį ir, dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto perduoti bylą prokurorui, pagrindo nėra, nes šioje byloje  kaltinimas tiesiog nesurinko duomenų, kurie patvirtintų V. S. pateiktus kaltinimus.

V. S. pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d. bei 187 str. 1 d. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už veikas, padarytas 2003 m. kovo 28 d., t.y. iki 2000 m. BK įsigaliojimo (įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.).  Nors baudžiamojoje teisėje veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas ir tik tas įstatymas,  kuris panaikina veikos nusikalstamumą, švelnina bausmę, ar kitokiu būdu lengvina ją padariusio asmens teisinę padėtį,  turi grįžtamąją galią, tačiau, nei kaltinimas, nei teismas,  spręsdami patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o taip pat  kaltės bei atsakomybės klausimus, nenustatė ir neįvertino kokie konkretūs 1961 m. BK straipsniai galiojo V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, kokią baudžiamąją atsakomybę už V. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas jie tuo metu numatė bei, motyvuotai nepagrindė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Pagal 2000 m. BK 187 str. 1 d., V. S. pripažintas kaltu už tyčinį turto  sugadinimą. Už  2000 m. BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų, o apkaltinamojo nusprendžio priėmimo senatis – penkeri metai (2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. “b” p.).  Inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, atsakomybę už  tyčinį turto sunaikinimą ar sužalojimą numatė 1961 m. BK  1999 m. lapkričio 25 d. redakcijos 278 str. 1 d., už šios nusikalstamos veikos padarymą numačiusi baudą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatie terminą - trejusi metus. Akivaizdu, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas numatė švelnesnę bausmę ir lengvino ją padariusio asmens teisinę padėtį, nes patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis taip pat žymiai trumpesnė. Ji suėjo 2006 m. kovo 28 d. ir įstatymas, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi ir negali būti taikomas asmenims, nusikalstamas veikas padariusiems iki tokio įstatymo įsigaliojimo. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, įstatymai draudžia baudžiamąjį persekiojimą, todėl šioje dalyje, V. S. inkriminuota nusikalstama veika iš  2000 m. BK 187 str. 1 d. perkvalifikuojama į 1961 m. BK  1999 m. lapkričio 25 d. redakcijos 278 str. 1 d., ir byla šioje dalyje nutraukiama.

1961 m. BK baudžiamąją atsakomybę numatytė už tyčinius kūno sužalojimus ir  skirstė juos į sunkius, apysunkius bei lengvus.  Naujasis, t.y. 2000 m. BK, baudžiamąją  atsakomybę numato  ne už tyčinius kūno sužalojimus, bet už  už tyčinius sveikatos sutrikdymus ir skirsto juos į sunkius ir nesunkius.  Skundžiamu nuosprendžiu, V. S. pagal 2000 m. BK 138 str. 1d.  pripažintas kaltu dėl tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo. Šio straipsnio dispozicija rodo, kad, nesunkiu sveikatos sutrikdymu yra laikomas  žmogaus sužalojimas ar susargdinimas jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, kai jam nebuvo šio staipsnio pirmoje dalyje nurodytų padarinių.  Už šios nusikalstamos veikos padarymą numatytos laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės.  Šią 2000 m. BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, V. S. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu galėjo atitikti tiek 1961 m. BK 116 str. 2 d., už tyčinio lengvo kūno sužalojimo, kurio metu, padarytas trumpalaikis sveikatos sutrikdymas truko ilgiau kaip 6 dienas, bet ne ilgiau, kaip 3 savaites, t.y. 21 d.( tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vien tik sveikatos sutrikimo trukmė besąlygiškai nulemdavo kūno sužalojimo laipsnio nustatymą)  ar,  kai nežymiai ( iki  10 procentų) buvo netekta pastovaus  darbingumo, numačiusį laisvės atėmimo iki vienerių metų ar pataisos darbų tam pačiam laikui, bausmę, tiek ir pagal 1961 m. BK 112 str. 1 d., už tyčinio apysunkio kūno sužalojimo, kurio metu sutriko nukentėjusio kūno organo funkcija, arba, jei jo sveikata sutriko ilgalaikiai, t.y. ilgiau, nei 21 diena (tačiau, tai taip pat jokiu būdu nereiškia, kad kūno sužalojimo laipsnio nustatymą besąlygiškai lėmė vien tik sveikatos sutrikimo trukmė),  arba, jei dėl sužalojimo ar susargdinimo, nukentėjusysis neteko nuo 10 iki 33 procentų pastovaus bendrojo darbingumo, numačiusį laisvės atėmimo iki  ketverių metų arba pataisos darbų iki dvejų metų, bausmes.  Nors visuose trijuose straipsniuose atsakomybė numatyta už alternatyvias veikas,   tačiau, nei kaltinimas, nei teismas, netyrė, nesvarstė, nenustatė ir motyvuotai nepagrindė, kuri iš alternatyvių nusikalstamų veikų lėmė V. S. inkriminuotos veikos kvalifikavimą pagal  2000 m. BK 138 str. 1 d.. 

 Jei ši, pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d. V. S. už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą inkriminuota nusikalstama veika jos padarymo metu atitiko  1961 m. BK 116 str. 2 d., kuri priklausė privataus kaltinimo deliktui ir baudžiamasis persekiojimas už josios padarymą galimas buvo tik esant nukentėjusio skundui, tai už jos padarymą numatyta  vienerių metų laisvės atėmimo bausmė  ir 1961 m. BK 49 str. numatytas trejų metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas  buvo žymiai mažesni,  todėl, V. S. inkriminuota nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama tik pagal 1961 m. BK 116 str. 2 d.. ir, baudžiamoji byla, tiek dėl nukentėjusio skundo byloje nebuvimo, tiek ir dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo  (suėjo 2006 m. kovo 28 d.),  reikėtų  nutraukti, nes, įstatymas, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi ir negali būti taikomas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas iki tokio įstatymo įsigaliojimo. 

Jei V. S. inkriminuota veika josios padarymo metu atitiko 1961 m. BK 112 str. 1 d. kvalifikaciją, tai už šios nusikalstamos veikos padarymą 1961 m. BK  numatytas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties  terminas (1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p.) ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, numatytas  2000 BK (2000 m. BK 95 str. 1 d., 1 p. “b” p.), yra tas pats, t.y. penkeri metai, tačiau, 1961 m. BK numatyta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė buvo didesnė, nei 2000 m. BK 138 str. 1 d. numatyta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.  Neginčytina, kad žemesnė bausmės riba,  švelnina bausmę ir lengvina ją padariusio asmens teisinę padėtį, o įstatymas, švelninantis bausmę ar kitaip lengvinantis ją padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią ir yra taikomas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas iki jų įsigaliojimo.  S. pripažinimas kaltu pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d., galimas tik nustačius ir pagrindus jo kaltę, dėl T. M. padaryto sužalojimo, bei konstatavus ir pagrindus inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą nulėmusias aplinkybes. Todėl, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrin4jimo teisme, metu, buvo privalu  nustatyti, kuri iš jų grindė veikos kvalifikavimą pagal 1961 m. str. padarymo metu ir kuri iš jų davė pagrindą veikos kvalifikavimui pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d., t.y. ar nedidelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimas, ar  ilgas sirgimas, kai nėra šio staipsnio pirmoje dalyje nurodytų padarinių. Nukentėjusysis pensininkas ir duomenų, kad jis prarado darbingumą, nėra, tad galima būtų daryti prielaidą, jog nesunkaus sveikatos sutrikdymo konstatavimą lėmė ne darbingumo praradimas.

2003 m. balandžio 3 d. teismo med. ekspertizės aktu, dėl dalinio dešinio kelio vidinio-šoninio raiščio plyšimo,  konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas.  2005 m. kovo 14 d. – 2005 m. balandžio 12 d. teismo med. ekspertizės aktas  rodo, kad nukentėjusiam T. M. padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumas 2003 m. balandžio 3 d. ekspertizės aktu kvalifikuotas buvo vien tik pagal KRKKL traumų punkto asmens sveikatos istorijos duomenis,  faktiškai, dėl nukentėjusio kojos imobilizavimo gipso longete, neapžiūrėjus, papildomų medicininių nepareikalavus. Įrašai KRKKL kortelėje Nr. 10980 rodo, kad, gipso longetė ant nukentėjusio kojos buvo uždėta 2003 m. kovo 28 d. ir visai nuimta - 2003 m. balandžio 30 d., o gydymas baigtas – 2003 m. gegužės 26 d..  Formaliai žiūrint, galima būtų teigti, kad nukentėjusio sveikatos sutrikimas  truko ilgiau, nei 21 d..   Pagal inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 112 str. 1 d.,   atsakomybė, paprastai, kildavo sveikatą sutrikdžius ilgiau, nei  21 dienai, tačiau, vien tik sveikatos sutrikimo trukmė, neįvertinus ir nepagrindus ligos trukmės pagrįstumo, besąlygiškai kūno sužalojimo laipsnio nustatymo, niekada nelėmė. Įrašų iš VĮ KMUK Šeimos medicinos klinikos asmens sveikatos istorijos Nr. C-7484, kopijos, kelia abejones ne tik sveikatos sutrikdymo trukme, bet ir pačiu sutrikdymu bei su juo siejamomis diagnozėmis. Pagal įrašus KRKKL kortelėje, 2003 m. balandžio 28 d., nukentėjusio koja dar turėjo būti imobilizuota gipso longeteje,  tačiau, tuo pat metu, t.y. 2003  m. balandžio 28 d., tikrinant jo sveikatą KMUK šeimos medicinos klinikoje, jis nusiskundimų sveikata nenurodo, traumas neigia ir diagnozuojamas sveiku žmogumi. Tačiau, po dviejų dienų, t.y. 2003 m. balandžio 30 d., įrašas KRKKL kortelėje rodo, kad, kelias longetėje,  patinęs, jo judesiai riboti ir kelį skauda. Po keturių dienų, t.y. 2003 m. gegužės 5 d. įrašai VĮ KMUK Šeimos medicinos klinikos asmens sveikatos istorijoje Nr. C-7484 rodo, kad nukentėjusysis jokių nusiskundimų sveikata,  neturi ir yra sveikas. Tuo tarpu sekančią dieną, t.y. 2003 m. gegužės 8 d., atvykęs į KRKKL, vėl skundžiasi skausmo jutimu ir konstatuojamas skausmingumas, patinimas, ribota funkcija, raumenų hipotrofija. Tuo tarpu, pagal  įrašus KMUK šeimos medicinos klinikos kortelėje,  tokių nusiskundimų nėra.  Be to, VĮ KMUK Šeimos medicinos klinikos kortelėje nuo 2001 m. rugsėjo 24 d., esantys įrašai apie kairio žąsto ir alkūnės periartritą, dešinės kojos padikaulio bazinės falangos, kairio kulno, sąnarių ir kitų kaulinių dalių artrozes, osteoartrozes ir gonartrozes, bei dalinio raiščių plyšimo dieną KRKKL diagnozuota dešinio kelio sąnario gonartrozė, verčia abejoti ir 2003 m. rugsėjo AB “Ortopedijos technika”  trauminės gonartrozės diagnozavimu bei josios siejimu su 2003 m. kovo 28 d. diagnozuotu daliniu kelio raiščio plyšimu.  Tačiau, įvertinus tai, kad, teisminio tyrimo atnaujinimas bei ekspertizių skyrimas, nesant šį, V. S. inkriminuotą kaltinimą  grindžiančių faktinių duomenų, šiuo konkrečiu atveju, ne tik užtęstų teismo procesą, bet ir būtų beprasmis, todėl, teisminis tyrimas, neatnaujinamas.

Duomenys byloje bei kaltinamojo V. S. parodymai Apygardos teisme rodo, kad, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisme, jis kaltę neigė. Jo teigimu, 2003 m. kovo 28 d. rytą,  jam su žmona fondinėje žemėje tvarkant medelius,  nuo nukentėjusysio suduoto per sprandą smūgio, jis nukrito. Tada prie jo prišoko  R. A. ir smaugė jį, bei sutrenkė nugarą.  Jis smurto nei prieš vieną iš jų,  nenaudojo. Prieš suduodamas jam smūgį, nukentėjusysis atsineštą kamerą perdavė R. A., kuris bėgdamas ir griūdamas, kamerą išmetė.

Tas pačias įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismuose, pastoviai tvirtino ir liudytojai B. S., kurią, tik dėl to, kad ji yra kaltinamojo sutuoktinė, teismas, pripažino suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, bei liudytojas M.V. K., kurį, tik dėl bendravimo su kaltinamuoju  teismas pripažino kaltinamojo paveiktu asmeniu ir, deklaratyviai konstatavęs, kad jų parodymai prieštarauja nesuinteresuotų asmenų – M. M., Z. K., R. A.,  parodymams,  B. S. ir M.V. K. parodymus vertino kritiškai. 

Akivaizdu, kad toks teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes  vien tik liudytojo buvimas kaltinamojo sutuoktiniu ar bendravimas su kaltinamuojų, liudytojo duodamų parodymų niekiniais nedaro. Juo labiau, kad analogiška padėtis  buvo ir nukentėjusiojo T. M. pusėje, kur,   visus nukentėjusio parodymus tvirtinusią jo žmoną M. M., bei,  nukentėjusiam T. M. priklausančioje namo dalyje gyvenančius ir ketinančius ją iš nukentėjusio T. M. nusipirkti liudytojus - Z. K. bei R. A., taip pat gali laikyti suinteresuotais bylos baigtimi asmenimis. Kaip ir Sabaičiai, T. M. ir M. M. yra sutuoktiniai. Z. K. ir R. A. – taip pat bendrai gyvena.  Visi keturi jie tarpusavyje taip pat bendrauja.  M. apie tai, kad jų fondinėje žemėje dirba Sabaičiai,  informavo Z. K.. Nukentėjusį T. M. į šlaitą nulydėjo, jo kamerą pas save atsinešė, R. A.. Nusileidę nuo šlaito, M. visų pirma užėjo pas Z. K. ir R. A.. Visa tai rodo, kad, neįvertinęs šių faktų ir įstatymo nustatyta tvarka nepagrindęs padarytos išvados, teismas deklaratyviai konstavo, kad nukentėjysio ir minėtų liudytojų parodymai teisingi, nes jie nesuinteresuoti bylos baigtimi.

Žmogaus sveikata – tai jo fiziologinė būsena.  Sveikatos sutrikdymu  kito žmogaus sveikatai dėl jo kūno audinių, organų ar jų funkcijų pažeidimo, žala padaroma neteisėtai. Tad visais atvejais tarp kaltininko veikos ir atsiradusių pasekmių, turi būti priežastinis ryšys.   Tiek pagal 1961 m. BK 116 str. 2 d., tiek pagal 1961 m. BK 112 str. 1 d., tiek ir pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d., asmuo atsako tik  esant jo veiksmuose tyčiai, kuri gali būti tiek tiesioginė, jei kaltininkas nukentėjusio sveikatai  siekė padaryti apibrėžtą žalą, tiek ir netiesioginė, jei kaltininkas siekė bet kokios žalos padarymo.

2003 m. balandžio 3 d. teismo med. Ekspertizės aktu,  dėl dalinio dešinio  kelio vidinio šoninio raiščio plyšmo, nukentėjusiam T. M. yra  konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 31).

Įvykio eiga rodo, kad įvykio dieną, t.y. 2003 m. kovo 28 d. rytą, nuteistasis V. S. su žmona B. S., ant šlaito, fondinėje žemėje, kuri pasak nukentėjusio T. M. priklauso jam, tikrai balino medžius. Pamačiusi tai nukentėjusio T. M. išnuomotame name gyvenanti liudytoja Z. K., telefonu paskambino M. M. ir pranešė, kad nuteistasis V. S. nukentėjusiam priklausančioje fondinėje žemėje genėja ir balina medžius. Nukentėjusysis T. M., pasiėmęs filmavimo kamerą, su žmona M. M. atvyko prie Kalnų g. 130 namo. Visi  apklaustų asmenų parodymai rodo, kad parodymuose, duotuose apie šią įvykio dienos dalį, didelių prieštaravimų nėra, apart to, kad nuteistasis V. S. ir liudytoja B. S. medžius genėję neigia.  Tikėtina, kad neigdami medžių genėjimą, nuteistasis V. S. ir liudytoja B. S. sako tiesą, nes byloje nėra nei duomenų, rodančių, kad įvykio vietoje medžių šakos buvo genėtos, nei duomenų, rodančių, kad nuteistasis V. S. įvykio vietoje būtų turėjęs kuo jas genėti.

Parodymai, apie tolesnę įvykio eigą, kuriais kaltinimas ir teismas grindė V. S. kaltę,  prieštaringi, nepastovūs, o tarpais, netgi tendencingi.  O būtent: 

2003 m. balandžio 1 d., pirmą kartą aiškindamas įvykio aplinkybes, nukentėjęs T. M. tvirtino, kad, jam filmuojant, V. S. spyrė į koją ir  jis suklupo, o  V. S. išmušė iš rankų kamerą, kuri nusirito nuo šlaito, bei  šepečiu brūkštelėjo jam per veidą. Tada priėjo R. A.... ir V. S., paėmęs nuo žemės pagalį ar vamzdį, užsimojo juo ant R. A.. Po visko, jis su žmona išvažiavo, į policiją nesikreipė ir pareiškimų nerašė. (t.1, b.l. 53).

Nors nuo įvykio buvo praėję trys dienos ir, pagal byloje esančius duomenis nukentėjusysi  žinojo apie raiščių plyšimą, o jo koja buvo imobilizuota gipso longete, tačiau, tačiau to nenurodė. Kojos imobilizacijos neužfiksavo ir paaiškinimą ėmęs pareigūnas. 

 Tą pačią dieną, t.y. 2003 m. balandžio 1 d., paaiškinimus duodamas R. A., taip pat  teigė, kad prie V. S. priėjusiam T. M., šis spyrė ir trenkė per kamerą. T. M. suklupo, o kamera iškrito. Priėjus prie V. S., šis jam, t.y. R. A., o ne T. M., šepečiu brūkštelėjo per veidą  ir paėmė nuo žemės pagalį ar vamzdį…. (t.1, b.l. 66).

Ir šiuose parodymuose duomenų, rodančių, kad T. M. buvo sužalotas, nėra.

Po dienos, t.y. 2003 m. balandžio 2 d. rašytame pareiškime, T. M. parodymus pakeitė ir, pakartojęs,  kad, jam  filmuojant, V. S. jį  koliojo,spyrė į koją ir  trenkė per kamerą. Kamera nusirito nuo šlaito, o jis suklupo, savo pirminį paaiškinimą jis pakeitė ir parodė, kad kaltinamasis ne jam, bet priėjusiam R. A., trenkė šepečiu per veidą, pagriebė nuo žemės metalinį vamzdį ir užsimojo juo ant R. A.. Kartu nurodė ir visai naujas aplinkybes, teigdamas,, kad nukentėjusysis spyrė jam  į dešinės kojos sąnarį,  kad po visko,  jam pradėjo skaudėti dešinės kojos sąnarį, todėl jis truputį pasėdėjo šlaito viršuje), po to su žmona nuėjo į namus, o apie 18 val. kreipėsi į  medikus  ( t. 1, b.l. 19).

Tuo tarpu kitą dieną, t.y.  2003 m. balandžio 3 d., liudytoja M. M. aiškino kitokias įvykio aplinkybes. Jos teigimu, … V. S. spyrė į koją ir T. M. suklupo, o tada V. S. sudavė per kamerą, ir ši iškrito ant žemės. Po to, V. S., priėjusiam R. A. brūkštelėjo šepečiu per veidą, ir nuo žemės paėmė  vamzdį…ir… ji su T. M. išvažvo į namus. (t1, b.l. 60).

Šie liudytojos parodymai rodo, kad T. M. suklupus, kamera iš jo rankų neiškrito, bet ją antruoju smūgiu išmušė V. S.. Be to, jai nebuvo žinomas ir T. M. kelio sąnario skaudėjimas ir jo kreipimasis pas medikus. 

Tą pačią dieną, t.y. 2003 m. balandžio 3 d. duoti liudytojos Z. K. parodymai rodo, ją mačius, jog T. M. su filmavimo kamera priėjus prie V. S., šis spyrė į koją ir išmušė kamerą. T. M. suklupo, kamera nukrito ant žemės. Prie V. S. priėjusiam R. A. V. S. šepečiu brūkštelėjo per veidą ir, paėmė nuo žemės vamzdį. R. A. supratęs tai, kaip norą juo jam suduoti, atėmė jį. (t.1, b.l. 63).

Ir šai liudytojai T. M. kojos skausmo buvimas, nebuvo žinomas. 

Tą pačią, t.y.  2003 m. balandžio 3 d. parodymus duodamas liudytojas R. A., davė analogiškus M. S. parodymus ir tvirtino, kad,  T. M. priėjus, V. S. spyrė į koją. T. M. suklupo. V. S. išmušė iš rankų  kamerą ir ji nukrito ant žemės. Tada priėjo jis ir V. S. šepečiu brūkštelėjo jam per veidą, o po to, nuo žemės paėmė pagalį ar lazdą, bet jis iš jo jį atėmė. (t.1, b.l. 67).

Akivaizdu, kad ir  šis liudytojas apie T. M. kojos skausmą, nežinojo. Ir jo teigimu, kamera iš rankų išmušta buvo tik T. M. suklupus.

Duodamas parodymus trečią kartą, t.y. 2003 m. balandžio 16 d., nukentėjusysis T. M. parodė, norėjęs tik nufilmuoti medžius genijantį V. S., bet  V. S. spyrė jam į koją ir  trenkė per kamerą, kuri nusirito nuo šlaito, o jis suklupo. V. S. šepečiu brūkštelėjo per veidą priėjusiam R. A. ir nuo žemės paėmęs pagalį ar vamzdį, užsimojo ant R. A. (t.1, b.l. 54).

 Šiuose savo parodymuose jis  nenurodė nei kojos skausmo buvimo,  nei būtinumo dėl to pasėdėti

2003 m. gegužės 28 d. apklausiant jį  papildomai,  nukentėjusysis T. M. parodymus pakeitė ir parodė,   kad, filmuodamas, jis  priėjo prie pat V. S. ir šiam  trenkus per kamerą,  ji jam  iš rankų iškrito, ir tris ar keturis metrus nuriedėjo šlaitu žemyn, bet jis, gerai neatsimena su  kuo per kamerą trenkė V. S., kad,  trenkdamas per kamerą, V. S. kartu ir spyrė į dešinės kojos sąnarį, todėl jis ir suklupo. Matė, jog R. A. pabandžius prieiti prie V. S.,  šis ant jo  užsimojo kalkiniu šepečiu, bet nematė, kaip V. S. trenkė R. A. per veidą,  tik, kai R. A. atsisuko, jo veidas nuo kalkių buvo baltas. Tada, jo teigimu,  R. A. nusivalė veidą ir nusileido šlaitu žemyn paimti kameros.  Jam iš paskos, žemyn nusileido ir V. S., rankoje laikydamas apie vieno metro ilgio vamzdį. Žemyn  nusileido ir jis su žmona, bet sustojo nuo jų  už dviejų metrų, nes žmona jį laikė ir neleido prieiti arčiau bei kištis.  Todėl, stovėdamas už dviejų metrų, jis matė, kad, rankoje turėtu vamzdžiu,  V. S. užsimojo  trenkti R. A., bet šis atėmė …. Po visko jis su V. S. dar apie  penkias minutes pasikalbėjo ir išsiskyrė. Nusileidęs su žmona nuo šlaito, automobiliu  išvažiavo į namus. Važiuojant pajuto, jog, minant stabdį, jam pradeda skaudėti dešinio kelio sąnarį… sąnariui sutinus, apie 18  val. kreipėsi į medikus. ( t.1, b.l. 55-56).

Neginčytina, kad, jei šie nukentėjusio parodymai, jog kojos skausmą jis pajuto tik važiuodamas, yra teisingi, vadinasi, ankstesnių parodymų metu, tiek jis, teigdamas, jog koją jam skaudėjo ir jis, negalėdamas nulipti, turėjo pasėdėti,  tiek ir liudytoja Z. K., teigdama, kad T. M. nulipo šlubuodamas, kalbėjo netiesą.

Akivaizdu ir tai, kad, jei nukentėjusio T. M. parodymai apie tai, kad su vamzdžiu rankoje paskui R. A. nusileido V. S. ir užsimojo juo ant jo, bei parodymai, kad jis nematė, kuo per kamerą sudavė V. S., teisingi, vadinasi, tiek jis pats, tiek ir liudytojai M. M., Z. K., R. A., iki šiol tvirtinę, jog ne V. S. priėjo prie R. A., bet R. A. priėjo prie V. S., bei, nukentėjęs T. M. iki šiol teigęs, kad matė, kaip V. S. per kamerą trenkė šepečiu, duodami parodymus, kalbėjo netiesą. 

Apklaustos 2003 m. birželio 4 d., liudytojos Z. K. parodymai apie įvykio aplinkybes, taip pat pakito. Dabar ji tvirtino, kad įvykį stebėjo, būdama už 20 – 30 metrų nuo jo ir matė, jog, pakilęs į viršų, T. M.,  priėjo prie medžius balinusio V. S. ir sustojo prie jo. T. M. stovėjo nugara į ją.   Ant jo peties ji matė kamerą. V. S. užsimojo ranka ir trenkė per kamerą. Ši iškrito ir šlaitu nusirito žemyn prie žemai stovėjusio R. A.. Tada ji pamatė, kad V. S. spyrė T. M. ir kur jam pataikė, ji nematė, bet T. M. rankomis atsirėmė į žemę. (t. 1, b.l. 64-65).

Šiuose josios parodymuose, duomenų, jog tuo metu šalia T. M. buvo ir M. M., nėra.

2003 m. birželio 5 d.  apklausoje liudytoja M. M. taip pat naujai aiškino įvykio aplinkybes ir teigė,  kad, T. M. filmuojant, V. S. ėmė ant jo rėkti ir staiga spyrė šiam į koją, bet į kurią, ji nepastebėjo, nes, V. S. spyrio metu, T. M. stovėjo jai iš nugaros pusės. Spirdamas, V. S. kartu su ranka ar šepečiu, trenkė ir per kamerą. Ji pamatė, kad T. M. susigriebė  už dešinės kojos ir sukniubo. Kamera iškrito ir nusirito šlaitu. Ją paimti nuėjo R. A.. R. A. paėmus į rankas kamerą, ji pamatė, kad,  užsimojęs 1,5 m. ilgio vamzdžiu, link jos, T. M. ir R. A. eina kaltinamasis V. S.. .  (t.1, b.l. 61-62).

Akivaizdu, kad, jei Z. K. ir M. M. sako tiesą ir nukentėjusysis T. M. su kamera ant peties stovėjo nugara į šlaito apačioje stovėjusią Z. K., vadinasi, prieš jį, nugara į T. M., stovėjo M. M., kuri tvirtina mačiusi, kad V. S. trenkė bei spyrė jai iš nugaros stovinčiam T. M., bet nemačiusi į kur.  Tokioje situacijoje, M. M. galėtų matyti V. S. veiksmus, tik jam stovint prieš ją.   Vadinasi Z. K.,  nematydama į T. M. nugara stovėjusios M. M.,  negalėjo matyti ir prieš ją stovėjusio V. S. veiksmų. Ir dar, jei M. M. parodymai, kad spyrio metu T. M. buvo jai iš nugaros ir, tam, kad ji galėtų matyti V. S. veiksmus, jis stovėjo prieš ją, vadinasi, ir liudytoja M. M., teigdama, jog nematė, kuo jis trenkė per kamerą, taip pat kalbėjo netiesą. 

Tęsdama parodymus, Z. K. tvirtino , kad, T. M. suklupus ir rankomis atsirėmus į žemę, prie jo pribėgo R. A.. V. S. užsimojo šepečiu ir trenkė R. A. per veidą. R. A. šepetį iš V. S. atėmė, numetė ir, pakėlęs nuo žemės kamerą, atėjo pas ją į kiemą. Nuo žemės atsikėlė T. M., bet M. M., laikydama jį  iš priekio,  neleido jam prieiti prie V. S.. Sugrįžus R. A., ji pamatė, kad jo veidas, ir galva buvo balti. Viršuje pasilikę Mosteikos ir Sabaičiai, kalbėjosi.  T. M. nuo šlaito nulipo šlubuodamas ir pasakė, kad “užgavo koją”.

 Jos parodymų,  kad po įvykio nuo šlaito T. M. nulipo šlubuodamas, faktiniai bylos duomenys, nepatvirtina. Šlubavimo buvimo nei vienoje iš apklausų, nenurodė ir pats nukentėjęs T. M..  Be to, jei šie liudytojos parodymai yra teisingi ir ji tikrai matė, kad T. M. nuo šlaito nulipo šlubuodamas,  vadinasi, vėlesnėse apklausose, teigdama, kad ji nuo šlaito nulipančio T. M. nematė, kalbėjo netiesą.

Taip pat, jei T. M. parodymai apie tai, kad nukritusi kamera nusirito 3, 4 metrus šlaitu žemyn, bei T. M. ir  M. M. parodymai apie tai, kad nukritusią kamerą paimti nusileido R. A., teisingi,  vadinasi, netiesą sako liudytoja Z. K., teigdama, kad, T. M. iš rankų išmušta kamera nusirito šlaitu žemyn prie ten stovėjusio R. A.. Tačiau, jei liudytojos Z. K. parodymai, jog R. K. nusirito prie stovėjusio R. A., vadinasi, netiesą sako M., teigdami, kad, kameros išmušimo metu R. A. buvo šalia. Taip pat, jei T. M. ir  M. M. parodymai apie tai, kad nukritusią ir 3,4 metrus nusiritusią žemyn kamerą paimti nusileido R. A., teisingi, vadinasi, R. A. buvo 3,4 metrais žemiau, nei jie, todėl,  liudytoja M. M., teigdama, jog R. A. pakėlus nusiritusią kamerą, ji pamatė, kad V. S. su lazda ar vamzdžiu rankoje, artėjo prie jų trijų, t.y. prie jos, T. M. ir R. A., sako netiesą.

Tęsdama tos dienos parodymus, liudytoja M. M. taip pat teigė, kad R. A. nusileidus žemyn ir pakėlus kamerą,     prie jo su šepečiu rankoje priėjo kaltinamasis V. S. ir trenkė per galvą, sutepdamas kalkėmis R. A. galvą, veidą, rūbus.

Jei šie liudytojos M. M. parodymai teisingi ir V. S. su šepečiu rankoje šlaitu nusileidęs 3,4 metrus žemyn, sudavė juo ten stovėjusiam R. A. per galvą, vadinasi, tiek R. A., tiek T. M., tiek ir Z. K., teigdami, kad R. A. suduota šepečiu buvo tuomet, kai šis priėjo prie V. S., kalbėjo netiesą, arba netiesą, duodama tokius parodymus, sako liudytoja M. M..

Tęsdama tos dienos parodymus, M. M., anksčiau duotus parodymus, kad, V. S. po brūkštelėjimo per veidą, pasilenkė ir nuo žemės paėmė pagalį ar vamzdį,  kaip prieš tai ir T. M.,  taip pat pakeitė bei parodė, kad R. A. atėmus iš V. S. šepetį,  V. S. nubėgo prie šiltnamio, pasiėmė vamzdį ir sugrįžęs, juo vėl užsimojo ant R. A.. Pakilęs nuo žemės T. M. buvo supykęs ant V. S. ir veržėsi prie jo, bet ji, T. M. laikė ir neleido jam V. S. liesti. Po visko, apie 10 min., jie abu  pasėdėjo ir pakalbėjo su Sabaičiais bei užsiskyrė. Ji su nukentėjusiu dar užėjo pas L. K., o iš jos išvažiavo į namus. Važiuojant automobiliu, T. M. skaudėjo koją

Jei šie josios bei analogiški liudytojos Z. K. parodymai teisingi ir T. M., pakilęs po suklupimo, veržėsi prie  T. S., kad šį pamokyti, o M. M. jį laikė ir neleido, tikėtina, kad tuo metu  kojos jam neskaudėjo.

2004 m. birželio 10 d., duodamas parodymus teisme, nukentėjusysis T. M. teigė, kad, jam priėjus metro atstumu prie V. S. ir, filmuojant, V. S. spyrė, kamera iškrito, o jis suklupo ant rankų. V. S. šepečiu per veidą brūkštelėjo R. A.. Šis šepetį iš jo atėmė. Po visko, jis kopėtėlėmis nulipo nuo šlaito, pabuvo pas Z. K. ir su žmona išvažiavo. Bevažiuojant, pajuto, kad skauda koją. Taip pat, atsakydamas į savo gynėjos klausimus, nurodė, kad V. S. trenkė per kamerą bei spyrė į dešinę jo  koją, bei, kad pas liudytoją L. K. mikroautobusiuku tą dieną buvo atvykęs josios brolis (priežasčių, kodėl Z. K. brolio atvykimo  nenurodė ankstesnėse apklausose, nenurodė)   (t. 2, b.l. 18-40).

Jei nukentėjusio parodymai teisingi ir kojos skausmą jis pajuto tik važiuodamas automobiliu, vadinasi, tiek jis, prieš tai teigdamas, kad, kelio skausmas sekė po  spyrio, tiek ir liudytojai Z. K., R. A., teigdami, jog nukentėjusysis nuo šlaito nulipo šlubuodamas ir skundėsi kojos skausmu, kalbėjo netiesą.

2004 m. birželio 10 d., duodama parodymus teisme, ir liudytoja T. M. naujai aiškino kai kurias bylos aplinkybes. Dabar ji teigė,  kad, T. M. filmuojant, V. S. jam į koją spyrė iš šono (pažymėtina, kad šių parodymų davimo metu,teismo med. ekspertizės aktu buvo konstatuota, kad mūgis turėjo būti suduotas į dešinės kojos šoną) , trenkė per kamerą. T. M. suklupo, o V. S. nubėgo ir pasiėmė vėzdą.... Z. K. kieme tuo metu stovėjo autobusiukas.  Pasibaigus įvykiui, B. S. pastebėjo, kad T. M. skauda koją, todėl atidarė pertvarą ir leido nusileisti nuo šlaito betoniniais laiptais. (t. 2, b.l. 18-40).

Tačiau ir ji, nei Z. K. brolio atvykimo nutylėjimo, nei prisiminimo, jog matė, kad V. S. į koją spyrė iš šono, nepaaiškino ir nepagrindė.

2004 m. birželio 10 d., duodama parodymus teisme, liudytoja Z. K. taip pat naujai aiškino aplinkybes. Dabar ji teigė, kad, T. M. lipant į kalną, link jo žemyn pasileido V. S. ir,jiems stovint vienam prieš kitą, V. S., rankoje turėtu šepečiu, trenkė per kamerą bei spyrė. T. M. suklupo, o V. S. nubėgo,  kažką pasigriebė ir trenkė per veidą R. A.. Pas ją kieme  tuo metu stovėjo autobusiukas, kuriuo buvo atvažiavęs brolis. Brolis buvo kambaryje, bet matė tik išbaltintu veidu R. A.. (t. 2, b.l. 18-40).

Tačiau ir ši liudytoja, nei savo brolio atvykimo nutylėjimo, nei prisiminimo, kad V. S. R. A. trenkė ne tada, kai šis priėjo, bet po to, kai V. S., nubėgęs kažką pasiėmė ir sugrįžo prie R. A., priežasčių, nepaaiškino ir nepagrindė.

2004 m. birželio 28  d., duodamas parodymus teisme, liudytojas R. A. taip pat nurodė naujus iki tol neminėtus faktus ir parodė, kad, pristatomais laiptais užlipus į šlaitą, V. S. su šepečiu trenkė per kamerą ir spyrė į koją. Kamera iškrito, o T. M. suklupo ir nuo smūgio nusirito šlaitu žemyn. Jis V. S. prispaudė prie medžio, nes šis prieš tai jam šepečiu brūkštelėjo per veidą. V. S. tuo metu laikė rankoje vamzdį ar lazdą. P. S., jis nuo žemės  pakėlė kamerą ir nulipo žemyn. Tą dieną pas juos autobusiuku buvo atvažiavęs sugyventinės Z. K. brolis, bet jis buvo kambaryje ir įvykio nematė. (t. 2, b.l. 46-59).

Matyt, kad ir šis liudytojas Z. K. brolio atvykimo nutylėjimo priežasčių, taip pat nepaaiškino ir nepagrindė.

2004 m. birželio 28  d., teisme apklaustas  liudytoju Z. K. brolis R. M., parodė tik tiek, kad  įvykio dieną, jis, pas liudytoją Z. K. atvyko mikroautobusu, su motina buvo kambaryje, ir nieko nematė. Išėjęs į kiemą, sutiko kalkėmis išteptu veidu ir rūbais  R. A., kuris jam pasakė, kad tarp V. S. ir T. M. buvo incidentas. (t. 2, b.l. 46-59).

Minėtų prieštaravimų teismas nešalino, nesvarstė ir nevertino.

Siekdama pašalinti prieštaravimus, patikrinti bei įvertinti įrodymus, kuriais kaltinimas ir teismas grindė V. S. kaltę, kolegija teismo posėdyje apklausė šios bylos dalyvius ir liudytojus, tačiau  prieštaravimų pašalinti, nepavyko, nes, apklausiami asmenys ir kolegijai, duodamus parodymus, keitė, negalėmi nurodyti ir paaiškinti jų kitimo priežasčių. O būtent:

Duodamas parodymus Apygardos teisme, 2006 m. rugsėjo 4 d., nukentėjęs T. M. parodė, kad, jam užlipus ir su V. S. ... stovint vienam prieš kitą, jis  pajuto smūgį ir spyrį į koją. Iš rankų jam  iškrito kamera, o jis suklupo. Kuo V. S. jam sudavė, jis nematė. Prie jo, kad padėti, priėjo R. A., bet V. S., šepečiu perbraukė jam per veidą.Vėliau, V. S. puolė metaliniu vamzdžiu, bet R. A. jį sudraudė

(t.1, b.l. 196-208).     

Duodama parodymus Apygardos teisme, 2006 m. rugsėjo 4 d., liudytoja Z. K. parodė, kad, būdama už 10-11 metrų ( prieš tai tvirtino buvusi už 20- 30 metrų) nuo įvykio vietos, ji matė, kad T. M. su kamera rankose lipo šlaitu aukštyn, o V. S., su šepečiu rankoje, leidosi žemyn. Tuo metu atvažiavęs josios brolis buvo garaže (prieš tai teigė jį buvus kambaryje). T. M. ir V. S. stovėjo vienas prieš kitą, kai V. S. trenkė šepečiu per kamerą ir dešine koja spyrė nukentėjusiam į dešinę koją. Tuo metu R. A. stovėjo šalia ir pasilenkė padėti T. M.. Tada V. S. su šepečiu perbraukė R. A. per veidą, ištepė veidą ir rūbus, norėjo užsimoti kažkokiu daiktu.   Ji juos abu matė iš šono. Po visko T. M. išėjo šlubuodamas (anksčiau tvirtino, kad T. M. stovėjo ne šonu, bet nugara į ją, o R. A. stovėjo žemiau, ir kamera iki jo atsirito).    (t.1, b.l. 196-208).

Duodamas parodymus Apygardos teisme, 2006 m. rugsėjo 4 d., liudytojas R. A. parodė kad, kaltinamasis trenkė per kamerą šepečiu ir spyrė nukentėjusiam į koją, o per veidą šepečiu perbraukė jam. Kamerą nuo žemės pakėlė ir parsinešė į  namus jis, bet kur ją padėjo, neprisimena.Pas juos buvo atvažiavęs Z. K. brolis. Po įvykio T. M. pas juos į kambarį atėjo šlubuodamas ir skundėsi, kad skauda koją (ankstesniuose parodymuose, jis nei T. M. šlubavimo, nei kojos skausmo, neminėjo). (t.1, b.l. 196-208).

Duodamas parodymus Apygardos teisme, 2006 m. rugsėjo 4 d., liudytojas R. M.,  savo parodymus taip pat pakeitė ir parodė, kad, užsiėmęs savo darbais, buvo liudytojos Z. K. garaže (prieš tai tvirtino buvęs kambaryje).  Atėjo kalkėmis išbaltintu veidu (skruostu) ir sutepta kamera rankoje R. A., kuris pasakė, kad ištepė kaltinamasis (prieš tai duotuose parodymuose kameros matymo, nenurodė). Atėjęs į garažą, R. A. padėjo jame kamerą ir, pasakęs, kad V. S. pastūmė T. M., o šis nukrito ir užsigavo koją,  išėjo (tačiau, anksčiau, nei R. A. atėjimo į garažą, nei kameros padėjimo jame,nei aiškinimų apie T. M. sužalojimą buvimo, nenurodė).

Nei vienas iš minėtų asmenų, kolegijos posėdyje negalėjo nurodyti bei pagrįsti jų parodymų kitimo priežasčių. Kolegija išnaudojo visas galimybes minėtų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų ir abejonių, pašalinimui, tačiau, jų pašalinti, nepavyko. Apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prieštaringais ir keliančiais abejones nukentėjusio T. M., liudytojų M. M., Z. K., R. A., R. M. parodymais, draudžia įstatymai.

                 Įrodymų patikrinimui, kolegijos posėdyje taip pat buvo peržiūrėtas ir V. M. darytas vaizdo įrašas, tačiau ir jis V. S. kaltės, nepatvirtino. Įrašas parodo tik tai, kad T. M., teigdamas, jog, užlipęs ant šlaito, jis filmavo, bei, kad  ant šlaito buvo V. S., B. S., T. M., M. M., kalbėjo tiesą, tačiau, nei nukentėjusio T. M. ir liudytojų M. M., Z. K., R. A. parodymų, apie tai, kad, kamera iš rankų išmušta buvo filmavimo ja, metu, bei, nukentėjusio T. M. parodymų, jog jis filmuodamas užfiksavo V. S. veiksmus, spiriant  į koją ir, trenkiant per kamerą, paneigė. Požymiai, būdingi kameros išmušimui  iš rankų, (staigus vaizdo šokinėjimas ir drebėjimas), bei požymiai, būdingi  filmavimui krentančia ir besiridenančia nuo šlaito kamera ( vaizdo drebėjimas, artėjimas prie žemės, vaizdo šoktelėjimas nuo atsitrenkimo į žemę,  greitas vaizdo kitimas, o ridenantis, dar ir ratu besikeičiantis vaizdas),   neužfiksuoti. Neužfiksuoti ir veiksmai, tvirtinantys, kad B. S. spyrė į koją bei trenkė per kamerą.  Filmuotas vaizdas kameroje ganėtinai trumpas. Jame tėra užfiksuotos kai kurių įvykio dalyvių stovėjimo vietos ir šlaito aplinkos vaizdas. Filmavimas užsibaigia ramiai ir tolygiai, be jokio vaizdo drebėjimo ar staigaus pasikeitimo ir taip,  kaip būna kamerą išjungus įprastiniu būdu. Visa tai rodo, kad ir šioje dalyje, tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai M. M., Z. K., R. A., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose, o R. M., duodamas parodymus teismuose, taip pat sakė netiesą.

                 2005 m. kovo 14 d. ekspertizės aktu konstatuota, kad nukentėjusiam T. M., dešinio kelio sąnario vidinio šoninio raiščio plyšimas galėjo įvykti tiek nuo trauminio poveikio į išorinę kelio sąnario sritį, tiek ir einant nelygiu paviršiumi ir kryptelėjus kelio sąnarį į vidinę pusę. Šią ekspertizės akto išvadą patvirtino ir kolegijos posėdyje apklaustas teismo med. ekspertas A. C..

                 Matyti, kad, tam, jog įplyštų dešinio kelio sąnario vidiniai šoniniai raiščiai,  trauminis poveikis turėjo būti suduotas į išorinę dešinės kojos kelio sąnario sritį. Nukentėjusysis pastoviai tvirtino, kad, V. S. spyrio jam į koją metu, jie stovėjo vienas prieš kitą. Būtent tokį stovėjimą beveik visą laiką aiškino ir liudytojai Z. K., R. A., M. M.. Z. K. teigimu, V. S. T. M. spyrė dešine koja (kiti, kuria koja buvo spyrta, nematė). Tačiau, stovint vienam prieš kitą, ne tik spyrti dešine koja į priešais stovinčio asmens dešinės kojos kelio sąnario išorinį šoną, bet trenkti per kamerą, neįmanoma. Taip pat neįmanoma ir, stovint vienam prieš kitą,  tai padaryti ir kaire koja. Įvertinus tai, kad, kolegijai išnaudojus visas galimybes, prieštaravimai T. M., M. M., Z. K., R. A., R. M. parodymuose, pašalinti nebuvo, todėl visi prieštaravimai vertinami kaltinamojo V. S. naudai.       

Minėtu 2005 m. kovo 14 d. teismo med. ekspertizės aktu nustatyta, kad toks pats dešinio kelio sąnario vidinio šoninio raiščio plyšimas taip pat galėjo įvykti einant nelygiu paviršiumi ir kryptelėjus kelio sąnarį į vidinę pusę. V. S., tiek spyrį  nukentėjusiam į koją, tiek ir smūgį per nukentėjusio kamerą, neigia. Šiuos jo  parodymus tvirtina liudytojų B. S. ir M.V. K. parodymai. Kitokių įrodymų, grindžiančių jo kaltę, byloje nėra. Neginčytina, kad, bet koks kojų raiščių traumavimas (tiek patempimas, tiek dalinis ar pilnas plyšimas)  tuoj pat sukelia gan didelį skausmą, kuris čiaj pat, nepraeina. Po tokio sužalojimo, dėl didelio skausmo, asmuo priminti kojos, negali. Gi įvykio aplinkybės, kurias patvirtina ir nukentėjusysis R. M., rodo, kad po suklupimo, nukentėjusysis ne tik pakilo, bet ir ėjo bei veržėsi  ištrūkti iš jį laikiusios žmonos, tam, kad smurtu pamokytų V. S.. Be to, jis pats nulipo nuo šlaito (jo teigimu, jis lipo ir laiptais ir kopėčiomis), pats nuėjo iki Z. K. bei pabuvo pas ją, pats nuėjo iki savo automobilio ir išvažiavo, o kojos skausmą, pajuto tik važiuodamas.   Tad akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju dalinį jo dešinio kelio raiščių plyšimą iššaukė ne trauma į dešinės kojos išorinį šoną, bet  kelio sąnario kryptelėjimas, einant nelygiu paviršiumi.  Nepasitvirtinus kaltinimui,  V. S. pagal jam inkriminuotą 2000 m. BK 138 str. 1 d., išteisinamas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

                 Tiek V. S. gynėja Z. A., tiek ir T. M. atstovės, advokatės S. Žukauskienė ir L. Krukonienė pateikė eilę jų ir jų atstovaujamųjų  darytų fotonuotraukų, kurios, jų teigimu, įrodo arba paneigia liudytojų M.V. K. ir Z. K. parodymus, apie galėjimą matyti įvykio aplinkybes. Kolegija, įvertinusi tai, kad fotografijose vietos fiksuotos ne įstatymo nustatyta tvarka, kad, kiekviena iš šalių atskirai fotografavo jų pasirenkamas vietas ir iš jų pasirinktų taškų bei fiksavo kiekvienai jų naudingas vietas, pateiktų nuotraukų įrodymu nelaikė ir jų nevertino. 

 

                 Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d.,  329 str. 1 p., str.,

                                    n   u   s   p   r   e   n   d   ė :

 

N. V. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 138 str. 1 d., 187 str. 1 d. panaikinti ir  priimti naują nuosprendį:

VLADĄ SABAITĮ pagal 2000  m. BK 138 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o veiką, kvalifikuotą pagal 2000 m. BK 187 str. 2 d., perkvalifikuoti į 1961 m. BK 278 str. 1 d., ir suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai,  bylą šioje dalyje, nutraukti.

Daiktinius įrodymus, nukentėjusio   T. M. kamerą ir kasetę,  grąžinti nukentėjusiam.

                

 

Pirm. teisėja                                                                         Regina Majauskienė  

 

Teisėjai:                                                                             Arūnas Paštuolis

                                                                                                                                                                                                                    Romualdas Lincevičius