Administracinė byla Nr. A-4270-492/2021
Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00365-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečio M. S. S. S. atstovui advokatui Romui Jonuškai,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliečio M. S. S. S. pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. (duomenys neskelbtini) pilietis M. S. S. S. (toliau – ir Užsienietis) su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus, prašydamas skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – nustatyti, kad Užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apie savo buvimo vietą, ir leisti jam apsigyventi jo pasirinktoje vietoje ((duomenys neskelbtini)).
2. Užsienietis pareiškime nurodė, kad yra sulaikytas Tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras), jam labai šalta, jis apgyvendintas palapinėje, klimatinės ir gyvenimo sąlygos nėra tinkamos gyventi, jis neturi šiltų rūbų, o apgyvendinimo vieta kiaurai perpučiama vėjo. Užsienietis teigė, jog negali šaltyje miegoti, trinka jo psichika, tokios sąlygos yra neteisėtas žmogaus kankinimas. Užsienietis sudarė nuomos sutartį ir norėtų apsigyventi pasirinktoje vietoje. Užsienietis vėliau buvo perkeltas į konteinerinį namelį, bet ir ten gyvenimo sąlygos nebuvo tinkamos.
3. Centro atstovas teismo posėdyje prašė Užsieniečio pareiškimą atmesti. Nurodė, jog Užsienietis apgyvendintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi, teismo sprendimas dėl jo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės jam skyrimo nėra priimtas, todėl Užsienietis neturi teisės kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. Palapinė, kurioje buvo apgyvendintas Užsienietis, nebuvo vėjo perpučiama, yra pritaikyta žiemos metu gyventi kariams.
II.
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Užsieniečio pareiškimą tenkino ir pritaikė jam alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku – kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 val. iki 17 val. – pranešti Centrui apie savo buvimo vietą iki 2022 m. sausio 28 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsienietis į Lietuvos Respubliką neteisėtai atvyko 2021 m. liepos mėn. Jis turėjo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. 2021 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendintas Centre. Prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas nebuvo, todėl teismas sprendė, kad Užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas.
6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021 išaiškino, kad nors Įstatyme nėra numatyta galimybė asmeniui kreiptis į teismą dėl sprendimo jį apgyvendinti, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje, tačiau asmeniui turi būti veiksmingai užtikrinta teisė į teisminę gynybą, todėl ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti. Taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, jog Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje arba gali būti vertinamas kaip de facto (faktiškai) sulaikymas.
7. Teismas, įvertinęs nagrinėjamą situaciją, nurodė, kad Užsieniečiui taikoma priemonė savo turiniu atitiko Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę. Atkreipė dėmesį į tai, jog Užsienietis 2021 m. liepos 21 d. sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu išsinuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuomos trukmė buvo nurodyta nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. spalio 22 d. Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ sutiko, kad Užsienietis deklaruotų savo gyvenamąją vietą ir gyventų bendrovei priklausančiose patalpose.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Užsieniečio asmens tapatybė nustatyta, nebuvo duomenų, kad jis nebendradarbiavo su valstybės institucijomis, bei į tai, jog byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios manyti, kad Užsienietis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, Užsieniečio pareiškimą tenkino ir skyrė jam alternatyvią sulaikymui priemonę, numatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
III.
9. Centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Centras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę neįleistam į Lietuvos Respubliką Užsieniečiui prieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 dalims. Įstatymų leidėjas nenumato galimybės neįleistam į Lietuvos Respubliką Užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinant jį už laikinos apgyvendinimo vietos teritorijos ribų. Teismas visų pirma turėjo vertinti, ar Migracijos departamentas išsprendė įleidimo į Lietuvos Respubliką klausimą. Būtent apgyvendinimas Centre, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, yra proporcinga ir būtina priemonė siekiant Įstatyme numatytų tikslų.
11. Centras pažymi, jog iš pirmosios instancijos teismo nebuvo gavęs Užsieniečio pareiškimo, ilgalaikės nuomos sutarties ar įrodymų apie Užsieniečio turimas lėšas. Centrui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su minėtais dokumentais ir juos vertinti iki administracinės bylos nagrinėjimo teisme, todėl pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) proceso normos (ABTĮ 25, 67 straipsnio 4 dalies 4 punktas).
12. Centras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nuomos sutarties tikrumo fakto, be to, vien gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje turėjimas nesudaro pagrindo teigti, jog alternatyvios sulaikymui priemonės, numatytos Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 6 punkte, taikymo pagrindai išnyko ar pasikeitė. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Apeliacine tvarka pagal Centro apeliacinį skundą nagrinėjamos bylos dalyku yra alternatyvios sulaikymui priemonės – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Centrui apie savo buvimo vietą, taikymo Užsieniečiui Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimu teisėtumas ir pagrįstumas.
14. Pirmosios instancijos teismas Užsieniečiui taikytą apgyvendinimo priemonę vertino kaip savo turiniu atitinkančią Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę. Atsižvelgęs į tai, kad Užsieniečio tapatybė nustatyta, nėra duomenų, jog jis nebendradarbiavo su valstybės institucijomis, byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios manyti, kad Užsienietis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, bei į aplinkybę, kad Užsienietis sudarė patalpų nuomos sutartį, pirmosios instancijos teismas Užsieniečio pareiškimą tenkino ir skyrė jam Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę (elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku – kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 val. iki 17 val. – pranešti Centrui apie savo buvimo vietą iki 2022 m. sausio 28 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje).
15. Apeliaciniame skunde Centras su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad įstatymų leidėjas nenumato galimybės neįleistam į Lietuvos Respubliką užsieniečiui taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį už laikinos apgyvendinimo vietos teritorijos ribų – bei pažymi, kad teismas nevertino nuomos sutarties tikrumo fakto ir nesuteikė Centrui galimybės susipažinti su Užsieniečio pateiktais dokumentais iki administracinės bylos nagrinėjimo teisme.
16. Vadovaujantis Centro pateiktais duomenimis nustatyta, kad Užsienietis iki 2021 m. lapkričio 4 d. vykdė teismo pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas kiekvieną savaitę telefonu pranešti apie savo buvimo vietą, tačiau nuo 2021 m. lapkričio 11 d. nepavyksta su juo susisiekti. Centras 2021 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 02-03-6244 nurodė, jog Užsienietis pabėgo iš Lietuvos Respublikos.
17. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinės Užsieniečiui taikytos priemonės nustatymui reikšmingas aplinkybes, Užsieniečio prašymo pagrįstumui įvertinti aktualius kriterijus, taip pat pasisakys kitais šios administracinės bylos kontekste aktualiais klausimais.
Dėl Užsieniečiui taikytos priemonės vertinimo
18. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kaip savo praktikoje jau yra pasakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir nutartyse minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021). Tai reiškia, kad teismas turi jurisdikciją vertinti ir spręsti dėl neįleistiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Įstatymo 5 straipsnio nuostatų prasme asmenims taikomų ribojančių priemonių proporcingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
20. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose, pradėtose pagal užsieniečių pareiškimus dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, yra nurodęs, kokias aplinkybes turi išsiaiškinti teismas, nagrinėdamas tokį užsieniečio prašymą. Apeliacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų užsieniečių teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti užsieniečiams pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į užsieniečių skundo argumentus, nustatyti, ar užsieniečiai pagrįstai nurodo, kad jie yra sulaikyti, t. y., ar užsieniečiams taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto sulaikymas. Teismas taip pat turi patikrinti, ar užsieniečio judėjimo laisvės ribojimui yra teisinis pagrindas, įvertinti, ar nėra abejonių dėl teisės aktų, vadovaujantis kuriais užsieniečių judėjimo laisvė Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apribota, konstitucingumo. Įvertinus tai, ar užsieniečio apgyvendinimas gali būti laikomas de facto sulaikymu, svarstytinas klausimas dėl užsieniečio prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
21. Atkreiptinas dėmesys, kad jei Užsieniečiui taikyta priemonė vis dėlto būtų įvertinta kaip de facto sulaikymas, mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) aktuali tampa Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatanti, kad tam, jog sulaikymas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punktą (kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas), jis turi būti taikomas sąžiningai, vadovaujantis valstybės nustatytais pagrindais, sulaikymo vieta bei sąlygos turi būti tinkamos, įvertinant tai, kad tokia priemonė yra taikoma ne nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, o užsieniečiams, kurie pabėgo iš savo šalies dažnai bijodami dėl pavojaus gyvybei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021 29 punktą ir ten nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
22. Šiame kontekste, atsižvelgtina į tai, kad Užsienietis pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime skundėsi jo apgyvendinimo sąlygomis, todėl, teisėjų kolegijos manymu, svarbu išnagrinėti ir įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje laikino apgyvendinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus standartus. Šiuo aspektu reikšminga laikytina aplinkybė, jog tokių asmenų galimybė pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų, yra ribota. Todėl užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui aiškiai nurodžius reikšmingas apgyvendinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų apgyvendinimo sąlygų užtikrinimu, tenka institucijai, atsakingai už šių asmenų apgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021). Vertinant, ar Užsieniečio apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos, situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgus tiek į teisės aktuose nustatytus reikalavimus laikinam prieglobsčio prašytojų apgyvendinimui, tiek ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
23. Sprendžiant šio pobūdžio klausimus, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, reikalaujama įvertinti asmens gyvenimo sąlygas, tokio gyvenimo trukmę, jei tinkama, klausimus, susijusius su medicinos paslaugų ir psichologinės pagalbos prieinamumu, individualią pareiškėjų padėtį ir jų pasirinkimus, taikomą teisinį režimą, jo tikslą ir trukmę bei faktišką apribojimų kumuliacinį poveikį (2021 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 36037/17).
24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Užsienietis 2021 m. liepos 15 d. su grupe asmenų neteisėtai ne per valstybės sienos kirtimo punktą iš Baltarusijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, su savimi turėdamas galiojantį asmens tapatybės dokumentą, tačiau neturėdamas dokumentų, suteikiančių jam teisę atvykti, būti ar vykti per Lietuvos Respubliką tranzitu. Byloje nėra duomenų, kurie bylotų apie Užsieniečio smurtinį elgesį kertant valstybės sieną (vadovaujantis 2020 m. vasario 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos sprendimu byloje N. D. ir N. T. prieš Ispaniją (pareiškimų Nr. 8675/15 ir 8697/15), tokios aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant užsieniečiui taikytos priemonės teisėtumą ir pagrįstumą). 2021 m. rugpjūčio 13 d. Užsienietis pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Vertinant šias aplinkybes atsižvelgtina, kad Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko ne dėl Baltarusijos Respublikoje gresiančio pavojaus jo gyvybei ir sveikatai, o dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su organizuojamos kelionės maršrutu. Šiomis aplinkybėmis dėsninga, kad kompetentingos valstybės institucijos turėjo teisę atlikti atitinkamas procedūras, kad nuspręstų dėl Užsieniečiui taikytino teisinio režimo. Tai, kad atvykimo aplinkybių vertinimas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl asmens laisvės ribojimo, aiškiai nurodoma ir EŽTT praktikoje (2019 m. lapkričio 21 d. didžiosios kolegijos sprendimo Z. A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 61411/15 ir kt.) 140–142 p., 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Ilias ir Ahmed prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 47287/15) 222–223 p., minėto sprendimo R. R. ir kiti prieš Vengriją 75 p.).
25. Pagal Įstatymo 5 straipsnio nuostatas užsieniečiams, neteisėtai kirtusiems Lietuvos Respublikos valstybės sieną, taikoma vadinamoji pasienio ruožo procedūra (tokie asmenys formaliai laikomi neįleistais į Lietuvos Respubliką). Pažymėtina, kad tokia migracijos valdymo priemonė sukuria prielaidas sparčiai įvertinti prašymus suteikti prieglobstį prie valstybės sienos pateiktus prašytojų, atvykstančių iš trečiųjų šalių, kurių prašymų patenkinimo rodiklis yra mažas (žr., pvz., Komisijos pasiūlymo COM(2020) 611 final dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos tvarka ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES, aiškinamąjį memorandumą). Atsižvelgus į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 8 dalį šios procedūros maksimali trukmė yra 6 mėnesiai, bei aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju Užsieniečiui jau daugiau nei 3 mėnesius buvo taikomas ribojantis judėjimo laisvę pasienio ruožo procedūros režimas ir byloje nesant duomenų, kad Užsienietis šio režimo taisykles buvo pažeidęs, laikytina, kad tai yra neabejotinai svarbios aplinkybės situacijos teisiniam kvalifikavimui.
26. Bendradarbiavimo su valstybės institucijomis aspektu pažymėtina, kad Užsienietis geranoriškai prisistatė, nurodė savo vardą, pavardę, gimimo datą, pateikė savo asmens tapatybės dokumentą. Kita vertus, pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu Užsienietis deklaravo, kad Lietuvos Respublikoje neturi nekilnojamojo turto bei asmeninių lėšų. Užsieniečiui suprantama kalba buvo išaiškinta, kad vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 5 punktu, jis turintis pareigą pateikti Migracijos departamentui pranešimą apie gautas lėšas ar įgytą turtą Lietuvos Respublikoje per 3 dienas nuo jų gavimo, tačiau Užsienietis tokios informacijos nepateikė.
27. Užsieniečio laikinojo apgyvendinimo sąlygų vertinimo kontekste pažymėtina, kad 2021 m. liepos 25 d. jis buvo apgyvendintas Centre, mažų palapinių miestelyje, vėliau perkeltas į didžiųjų palapinių miestelį ir 2021 m. spalio 21 d. perkeltas į konteinerinį namelį. Užsieniečio apgyvendinimas grįstas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismo sprendimas dėl jo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės jam taikymo nebuvo priimtas. Užsienietis pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime nurodė, kad konteineriniame namelyje gyvenimo sąlygos nėra tinkamos, nes mažai vietos, sunku miegoti. Dėl tokių gyvenimo sąlygų, Užsieniečio teigimu, blogėja jo sveikata, todėl padedamas advokato jis išsinuomojo gyvenamąsias patalpas, sudarė ilgalaikę nuomos sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškime Užsienietis nedetalizavo, kodėl, jo nuomone, gyvenimo sąlygos konteineriniame namelyje nėra tinkamos (išskyrus patalpų dydžio aspektą), nei kurios gyvenimo sąlygos (ir kaip konkrečiai) turi neigiamos įtakos jo sveikatai.
28. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsienietis jam taikyto apgyvendinimo metu turėjo galimybę laisvai judėti Centro teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, susitikti su advokatu, todėl atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką, sprendė, kad Užsieniečiui taikyta priemonė nėra laikytina de facto (faktiškai) sulaikymu, tačiau savo turiniu atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.
29. Vertindama šią pirmosios instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas šio straipsnio 6 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo toje pačioje dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 (šiuo metu galioja 2021 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1V-748 redakcija) patvirtintas Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustato neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečių, sulaikytų neteisėtai atvykusių į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai esančių Lietuvos Respublikoje užsieniečių, taip pat užsieniečių, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, laikinąjį apgyvendinimą Centre, apgyvendintų Centre užsieniečių teises ir pareigas, drausminio poveikio ir skatinimo priemonių jiems taikymą, sveikatos priežiūrą, materialinį ir buitinį aprūpinimą, draudimų ir apribojimų taikymą, užimtumo organizavimą, apsilankymų ir pasimatymų centre organizavimą bei apgyvendintų centre užsieniečių išvykimą iš centro. Tvarkos apraše, be kita ko, yra nustatytos apgyvendinimo sąlygos, taikomos sulaikytiems prieglobsčio prašytojams. Tvarkos aprašo 15.1 punkte nustatyta, kad sulaikyti užsieniečiai apgyvendinami atskirai nuo sulaikytų prieglobsčio prašytojų. Apgyvendinti centre sulaikyti užsieniečiai užrakinami gyvenamuosiuose aukštuose / gyvenamuosiuose sektoriuose. Iš užrakintų gyvenamųjų aukštų / gyvenamųjų sektorių sulaikyti užsieniečiai išleidžiami: į pasimatymus; paskambinti telefonu; į valgyklą; į socialinės reabilitacijos užsiėmimus; į susitikimus su advokatu (teisiniu atstovu); iškvietus centro darbuotojui; nuvykti pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku); laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia veikla (Tvarkos aprašo 18 p.).
30. Pirmosios instancijos teismo nustatytas Užsieniečio apgyvendinimo sąlygas vertindama nurodytų normų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Užsieniečiui taikyta priemonė asmens teisių suvaržymo pobūdžiu neprilygsta teisiniam režimui, kuris pagal Tvarkos aprašą taikomas sulaikytiems užsieniečiams. Tokiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgdama į anksčiau šiame procesiniame sprendime išdėstytas Užsieniečio atvykimą, elgesį charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apgyvendinimas nevertintas kaip de facto sulaikymas, o Užsieniečiui taikyta priemonė savo turiniu atitiko Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę.
Dėl Užsieniečio prašymo pagrįstumo
31. Užsienietis pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Centrui apie savo buvimo vietą – ir leisti jam apsigyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Kaip minėta, prašydamas taikyti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, Užsienietis nedetalizavo, kokios gyvenimo sąlygos konteineriniame namelyje (išskyrus nurodytą nedidelį gyvenamąjį plotą), ir kokią konkrečią neigiamą įtaką daro jo sveikatai. Tenkindamas Užsieniečio prašymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pateiktą su uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) 2021 m. liepos 21 d. sudarytą nuomos sutartį, kurios pagrindu nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. spalio 22 d. Užsienietis išsinuomojo Bendrovei priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat į Bendrovės sutikimą, kad Užsienietis deklaruotų savo gyvenamąją vietą ir gyventų Bendrovei priklausančiose patalpose. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Bendrovei, nekilnojamojo daikto pagrindinė naudojimo paskirtis įregistruota kaip „viešbučių“.
32. Vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę. To paties straipsnio 2 dalyje pateiktas alternatyvių sulaikymui priemonių sąrašas: 1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba Tarnybą; 2) užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą; 3) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti; 4) apgyvendinti užsienietį Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų; 5) apgyvendinti užsienietį Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad klausimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ar netaikymo yra teismo diskrecija, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kurias kiekvienu konkrečiu atveju teismas gali pripažinti pakankamomis taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N143-3565/2008, 2010 m. liepos 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-6127/2010 ir kt.). Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant užsieniečiui gali būti skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė, sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).
34. Nustačius, kad Užsieniečiui šiuo metu taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, svarbu įvertinti, ar taikoma judėjimo laisvę varžanti priemonė yra būtina ir proporcinga įstatymų numatytam tikslui pasiekti – operatyviai ir tinkamai išspręsti Užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą ir priimti bei įvykdyti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, jog šiuo aspektu itin reikšmingas proporcingumo principas reikalauja užtikrinti teisės į laisvę ir saugumą ir šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą. Vertinant užsieniečiui taikomą alternatyvią sulaikymui priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šia priemone siekiami tikslai negalėtų būti pasiekti pritaikius švelnesnę priemonę. Šiuo tikslu reikšmingomis gali būti aplinkybės, inter alia charakterizuojančios prieglobsčio prašytojo asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmens poreikius (be kita ko, prieglobsčio prašytojo, kaip pažeidžiamo asmens, turimas statusas), įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo vietoje, poreikis ir pan.
35. Kita vertus, sprendžiant švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo klausimą būtina įvertinti, ar tokia priemonė bus pakankama Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį užsieniečiui, dėl kurio nėra priimtas sprendimas įleisti į Lietuvos Respubliką, nesuteikiama teisė nevaržomai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje iš esmės nustatė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo ribas užsieniečiams, dėl kurių nėra priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką – t. y. jiems gali būti taikomos tik nesuteikiančios teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje alternatyvios sulaikymui priemonės. Tik išimtiniais atvejais šio procesinio sprendimo 34 punkte nurodytų teismo nustatytų aplinkybių visumos pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės.
36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo paskirta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta alternatyvi sulaikymui priemonė – elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą – laikytina viena iš švelniausių įstatymų leidėjo numatytų alternatyvių sulaikymui priemonių. Tokios priemonės teisėtam ir teisingam taikymui, teisėjų kolegijos vertinimu, būtinas motyvuotas sprendimas, aiškiai atskleidžiantis svarbias aplinkybes, kurios, atsižvelgiant į proporcingumo principą, lemia mažiau ribojančios priemonės taikymo būtinybę.
37. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines ir teisines aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, paskirdamas užsieniečiui vieną iš švelniausių priemonių, nenustatė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų jos taikymą, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas.
38. Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje iš esmės įtvirtinta, kad užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje, kuriame sprendžiamas sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo klausimas, yra būtinas. Byloje nustatyta, kad Užsienietis šiuo metu yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos. ABTĮ 105 straipsnio 5 punkte nurodoma, jog teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta. Nustačius, kad Užsienietis iš Lietuvos Respublikos išvyko, jo pareiškimo skirti alternatyviąją sulaikymui priemonę procesas šiame etape neteko teisinės prasmės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Užsieniečio pareiškimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo turi būti paliekamas nenagrinėtu.
Dėl teismo sprendimo skirti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimo
39. Įstatymo 116 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendimas sulaikyti užsienietį arba taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę įsigalioja nuo paskelbimo momento.
40. Analizuojant šios teisės normos priėmimo genezę, matyti, kad 1995 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl pabėgėlio statuso Nr. I-1004 (Žin., 1995, Nr. 63-1578), nustatęs užsieniečiams, kurie ieško prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, pabėgėlio statuso suteikimo ir išnykimo sąlygas, tvarką, pabėgėlio teises, pareigas, atsakomybę, įvažiavimo ir išsiuntimo pagrindus (1 straipsnis), nereglamentavo tarptautinės apsaugos prašančių asmenų sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių skyrimo. Atitinkamai, šiame įstatyme nebuvo sureguliuotas sulaikymą ar alternatyvias sulaikymui priemones skiriančio teismo sprendimo įsigaliojimo momentas. 2004 m. balandžio 29 d. priėmus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 (Žin., 2004, Nr. 73-2539) 113-119 straipsniuose buvo numatytos naujos nuostatos dėl užsieniečių sulaikymo pagrindų ir tvarkos bei alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo (Aiškinamasis raštas Nr. IXP-2784 dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymų projektų Nr. IXP-2784, IXP-2785). Taip šiame įstatyme 2004 metais buvo įtvirtinta aptariama nuostata dėl teismo sprendimo sulaikyti užsienietį arba taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimo momento ir, pastebėtina, šios nuostatos turinys išliko nepakitęs.
41. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo įsigaliojimas nuo tokio sprendimo paskelbimo momento nėra ordinarinis, o kaip tik – išimtinis, tam tikrų svarbių aplinkybių nulemtas vieno iš teisminio proceso elementų reglamentavimas. Aiškinamasis raštas Nr. IXP-2784 dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymų projektų Nr. IXP-2784, IXP-2785) stokoja Įstatymo 116 straipsnio 3 dalies formuluotės aspektu aktualios informacijos, tačiau pačios normos ir platesnio teisinio reguliavimo, kurio dalimi ta norma yra, kontekstas implikuoja, kad įstatymų leidėjas ja siekė užtikrinti sulaikytų užsieniečių arba užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, teisės į laisvę tinkamą apsaugą.
42. Kita vertus, neeilinių nelegalios migracijos iššūkių nulemta faktinė situacija, su kuria šiuo metu susiduria šioje srityje veikiančios kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos, yra ženkliai pakitusi ir reikalauja iš naujo atidžiai vertinti užsieniečių teisės į laisvę ir saugumą bei šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamos pusiausvyros klausimą. Kaip savo praktikoje jau yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgiant į valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio susidariusią kritinę situaciją, dėl kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“ buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, o 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ buvo įvesta nepaprastoji padėtis, akcentuotina, jog migracijos srityje veikiančios kompetentingos institucijos pastaruoju metu savo kasdienėje veikloje neabejotinai susiduria su nurodytos situacijos nulemta įvairialype problematika, be kita ko, trikdančia sklandų ir efektyvų atitinkamų funkcijų atlikimą. Taigi 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje nurodytų aplinkybių kontekste, inter alia Baltarusijos režimo vykdomos hibridinės atakos (panaudojant ypatingai didelius migrantų iš trečiųjų šalių srautus) sąlygomis veikiančios Lietuvos kompetentingos institucijos, teisėjų kolegijos vertinimu, patiria ypatingą spaudimą, susidurdamos su neproporcingu prieglobsčio prašytojų skaičiumi, atsižvelgiant į bendrus tokių institucijų turimus pajėgumus, kurie joms buvo suteikti funkcionuoti įprastomis kasdieninėmis sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021 32 p.).
43. Pastarajame kontekste (taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-733 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ 1 straipsnio 4 dalimi nepaprastoji padėtis įvesta iki 2022 m. sausio 14 d. 24 valandos 00 minučių), teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti vertinama ir teismo sprendimo taikyti užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimo momento daroma įtaka tinkamam ir veiksmingam Įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimui. Tai ypač aktualu tuomet, kai byloje nustatęs ypatingas aplinkybes, teismas nusprendžia taikyti savo pobūdžiu švelniausias alternatyvias sulaikymui priemones – teisę apsigyventi už laikinos apgyvendinimo vietos teritorijos ribų. Kitaip tariant, siekiant akcentuoti būtinybę užtikrinti sprendimų dėl tarptautinės apsaugos (ne)suteikimo vykdymo procedūros veiksmingumą šiomis sudėtingomis aplinkybėmis, su kuriomis susiduria kompetentingos valstybės institucijos, išimtinėmis aplinkybėmis taikant alternatyvią sulaikymui priemonę, suteikiančią teisę prieglobsčio prašytojui judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtina nuspręsti dėl laikino padėties sureguliavimo iki bus įgyvendinta teisė į priimto teismo sprendimo peržiūrą arba sueis tokios priemonės inicijavimą leidžiantys terminai.
44. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiomis laikino pobūdžio priemonėmis siekiama užtikrinti dėl atitinkamo prieglobsčio prašytojo ateityje būsimo sprendimo visišką įvykdymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama užkirsti kelią asmeniui sutrukdyti įvykdyti administracines procedūras dėl jo teisinės padėties nustatymo ir visiškai išvengti grąžinimo priemonės taikymo, jei ji būtų priimta (žr., pvz., 2013 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Mehmet, C-534/11, EU:C:2013:343). Šiomis aplinkybėmis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu universaliu Lietuvos teisėje taikomu teisingumo principu, teismas galėtų imtis laikino pobūdžio priemonių užtikrinti, kad skiriama švelnesnio pobūdžio alternatyvi sulaikymui priemonė būtų pradėta taikyti tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento.
45. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad Įstatymo 117 straipsnio 2 dalis, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo normos, nustatančios teikimų ir skundų dėl sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių skyrimo nagrinėjimo terminus, yra skirtos veiksmingai užtikrinti operatyvų teisminės peržiūros mechanizmą dviejų instancijų teismuose. Atitinkamai, laikino pobūdžio priemonių taikymas, siekiant užtikrinti, kad skiriama švelnesnio pobūdžio alternatyvi sulaikymui priemonė būtų pradėta taikyti tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, savaime nelaikytinas neproporcingu prieglobsčio prašytojo teisės į laisvę ribojimu. Be to, itin reikšminga, kad ribojančios priemonės skubios teisminės peržiūros procedūros metu abejose teisminėse instancijose užtikrinamas tiek faktinių aplinkybių, tiek ir teisinių klausimų nagrinėjimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 5 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti.
(duomenys neskelbtini) piliečio M. S. S. S. pareiškimą palikti nenagrinėtą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė