Civilinė byla Nr. 2-1690/2011

  Procesinio sprendimo kategorija 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalies, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Transridva“ administratorius buvo įpareigotas 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo klausimą apsvarstyti kreditorių susirinkime, panaikinimo civilinėje byloje Nr. B2-1244-343/2011, kurioje nagrinėjamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo dalies, kylančios iš laidavimo teisinių santykių, pagrįstumo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Transridva“ bankroto byloje Nr.  B2-947-343/2011.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2276-343/2010 (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-947-343/2011) UAB „Transridva“ iškėlė bankroto bylą, UAB „Transridva“ administratoriumi paskyrė UAB „Renavita“.

„Swedbank lizingas“, UAB, pateikė prašymą bankroto byloje papildomai patvirtinti 12 380 844,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą pagal 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutartis, kuriomis UAB „Transridva“ įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu: 1) UAB „AZA trade“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, kilusios ar kilsiančios pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67007/1, sudarytą su „Swedbank lizingas“, UAB; 2) UAB „Aldengas“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, kilusios ar kilsiančios pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006/1, sudarytą su „Swedbank lizingas“, UAB.

BUAB „Transridva“ administratorius UAB „Renavita“, ginčydamas „Swedbank lizingas“, UAB, 12 380 844,65 Lt finansinį reikalavimą, pareiškė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutartimis buvo laiduota už konkrečiomis tos pačios dienos sandėlio finansavimo sutartimis Nr. 67006 ir Nr. 67007 atitinkamų tiekėjų prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, tuo tarpu kreditoriaus finansinis reikalavimas grindžiamas įsiskolinimais, susijusiais su visiškai kitomis sandėlio finansavimo sutartimis, už kuriomis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą bankrutuojanti bendrovė nelaidavo. Kadangi kreditorius „Swedbank lizingas“, UAB, 2008 m. sausio 3 d. su UAB „AZA trade“ pasirašė naują sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67007/1, o su UAB „Aldengas“ – sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006/1, 2007 m. balandžio 13 d. su minėtomis įmonėmis sudarytos sandėlio finansavimo sutartys Nr. 67007 ir Nr. 67006 pasibaigė, todėl BUAB „Transridva“ prievolės pagal 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutartis taip pat pasibaigė.

Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2276-343/2010 (dabartinis civilinės bylos Nr. 2-947-343/2011) nusprendė laidavimo sutarčių pagrindu reiškiamos „Swedbank lizingas“, UAB, finansinio reikalavimo dalies, t.y. 12 380 844,65 Lt pagrįstumo klausimą paskirti nagrinėti teismo posėdyje.  

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. nutartimi atnaujino iš laidavimo teisinių santykių kylančios „Swedbank lizingas“, UAB, 12 380 844,65 Lt dydžio finansinio reikalavimo nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo BUAB „Transridva“ administratorių kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų sudarant minėtas laidavimo sutartis įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui, administratorių įpareigojant su šia nutartimi supažindinti kreditorius. Dėl kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB, finansinių reikalavimų teismas nurodė, kad pasirašius sandėlio finansavimo sutartis Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1, sutartiniai teisiniai santykiai, susiklostę pagal sandėlio finansavimo sutartis Nr. 67006 ir Nr. 67007, tarp „Swedbank lizingas“, UAB, ir UAB „AZA Trade“ bei UAB „Aldengas“ nenutrūko, bet buvo modifikuoti, todėl administratoriaus argumentas, jog pagal sandėlio finansavimo sutartis Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1 atsirado savarankiški teisiniai įsipareigojimai, už kuriuos bankrutuojanti bendrovė nelaidavo, formaliai vertintini kaip nepagrįsti. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog laidavimo sutartimis buvo prisiimti įsipareigojimai, keliolika ar net keliasdešimt kartų viršijantys bendrovės turto vertę. Be to, pagal laidavimo sutarčių 8 punkto nuostatą sandėlio finansavimo sutartys, už kurias laiduojama, gali būti keičiamos ir be laiduotojo sutikimo. Tik įvertinus laidavimo sutarčių turinio pagrįstumą tiek bendrovės interesų, tiek ir sutartis pasirašiusio bendrovės vadovo kompetencijos atžvilgiu, išsiaiškinus, ar tokie veiksmai nesąlygojo tyčinio bendrovės privedimo prie bankroto, gali būti išspręstas reiškiamo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Teismas nusprendė, kad nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pakankamos „Swedbank lizingas“, UAB, prašymo dalies dėl 12 380 844,65 Lt įsiskolinimo, kylančio iš laidavimo teisinių santykių, įtraukimo į „Swedbank lizingas“, UAB, finansinio reikalavimo sumą, nagrinėjimui atnaujinti iš esmės (CPK 157 str., 256 str.), ir įpareigojo administratorių kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų sudarant minėtas laidavimo sutartis įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui.

Šia nutartimi pirmosios instancijos teismas išsprendė ir kitus klausimus, tačiau jie nėra atskirojo skundo objektas, todėl apeliacinės instancijos teisme neaptarinėjami.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB, patikslintu atskiruoju skundu prašė teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria buvo nuspręsta „Swedbank lizingas“, UAB, finansinio reikalavimo, kildinamo iš laidavimo sutarčių, nagrinėjimą atnaujinti iš esmės ir įpareigoti bankroto administratorių 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo klausimą apsvarstyti kreditorių susirinkime, ir išspręsti klausimą iš esmės, padidinant BUAB „Transridva“ bankroto byloje „Swedbank lizingas“, UAB, finansinį reikalavimą 12 380 844,65 Lt sumai pagal laidavimo sutartis.

              Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi apelianto atskirąjį skundą atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui, nes skundžiama Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalis nėra apeliacinio apskundimo objektu. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalies, kuria administratorius buvo įpareigotas kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, panaikino ir atskirojo skundo dėl minėtos pirmosios instancijos teismo dalies priėmimo klausimą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą skundžiamos Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

              Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi priėmė „Swedbank lizingas“, UAB, patikslinto skundo dalį dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalies, kuria atsakovo administratorius buvo įpareigotas kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų, sudarant minėtas laidavimo sutartis, įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui.

              Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB, patikslintame atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalies, kuria administratorius buvo įpareigotas kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, nurodė tokius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas administratorių laidavimo sutarčių teisėtumo klausimą bei įtaką bendrovės finansinei padėčiai, bei bankroto bylos iškėlimui svarstyti kreditorių susirinkime, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį, kuriame nurodyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti kreditoriaus finansinį reikalavimą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, su tam tikromis išimtimis, nustatytomis Įmonių bankroto įstatyme, ir patvirtinti, arba atsisakyti tvirtinti finansinį reikalavimą. Be to, nepriklausomai nuo to, koks būtų kreditorių susirinkimo nutarimas, teismas turėtų likti nešališkas, nes laidavimo sutartys laikomos galiojančiomis, kol jos pripažįstamos negaliojančiomis įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
2. Pirmosios instancijos teismas negalėjo įpareigoti bankroto administratorių laidavimo sutarčių teisėtumo klausimą perduoti svarstyti kreditorių susirinkime, nes nei Įmonių bankroto įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai kreditorių susirinkimui nesuteikia teisės spręsti dėl įmonės sudarytų sandorių teisėtumo. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte įtvirtinta, jog būtent administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau bankroto administratorius nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
3. Pirmosios instancijos teismas, nepatvirtindamas finansinio reikalavimo, apribojo apelianto, kaip kreditoriaus, galimybę turėti dalį balsų kreditorių susirinkimuose, kuriuose gali būti priimti esminiai įmonės likimui reikšmingi sprendimai, tiesiogiai lemiantys galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus.
4. Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi UAB „AZA trade“ bankroto byloje Nr. B2-2056-230/2010 patvirtino „Swedbank lizingas“, UAB, 12 253 587,35 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro 4 869 011,04 Lt reikalavimas pagal UAB „AZA trade“ ir „Swedbank lizingas“, UAB, sudarytą sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67007/1 bei 7 384 576,31 Lt finansinis reikalavimas pagal laidavimo sutartį, pagal kurią UAB „AZA trade“ įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Aldengas“ ir „Swedbank lizingas“, UAB, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, kilusios ar kilsiančios pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006/1. Be to, Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 6 d. nutartimi UAB „Haidaja“ bankroto byloje Nr. B2-952-254/2010 patvirtino „Swedbank lizingas“, UAB, 13 123 886,55 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro reikalavimai pagal laidavimo sutartis, pagal kurias UAB „Haidaja“ įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Aldengas“ ir UAB „AZA trade“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies, kilusios ar kilsiančios pagal sandėlio finansavimo sutartį Nr. 67006/1 ir 67007/1.

                            IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų bei su tuo susijusių klausimų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Vienas iš bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas, nes to reikalauja viešasis interesas, kuris tokio pobūdžio santykiuose laikytinas prioritetiniu. Nors ĮBĮ apibūdintos konkrečios kreditorių bei kreditorių susirinkimo teisės (ĮBĮ 21 str., 23 str.), tačiau jų įgyvendinimas negali būti atsiejamas nuo pareigos operatyviai įgyvendinti bankroto procedūras, siekiant kuo geresnio kreditorių reikalavimų ar jų dalies patenkinimo tikslo. ĮBĮ 22 straipsnio trečioji dalis nustato, kad kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas.

Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad bankroto procese kiekvienas teisės subjektas turi veikti jam suteiktų įgaliojimų ribose ir nespręsti kitam subjektui priskirtų klausimų. Įmonės bankroto administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, kuris atstovaudamas įmonės interesams, kartu gina ir jos visų kreditorių teisėtus interesus. Tai įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą įmonės bankroto administratorius turi pareigą patikrinti jo administruojamos įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonės kreditoriai – tai subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės. Kreditorių susirinkimas ar komitetas, įgyvendinantis kreditorių teises (ĮBĮ 21 str., 23 str.), negali priimti teismo paskirtam bankroto administratoriui privalomų valdingų sprendimų, kurie ribotų administratoriui įstatymu priskirtų įgaliojimų vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei pačių kreditorių teises bei teisėtus interesus, taigi, jie negali įpareigoti atsakovo bankroto administratorių atsisakyti ieškinio ar sudaryti taikos sutartį ir pan (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1541/2011). 

Bankrutuojančią įmonę, kaip dalyvaujantį civilinėje byloje asmenį civiliniame procese (rengiant procesinius dokumentus, atstovaujant teisme) atstovauja pagal įstatymą (teismo nutartimi) paskirtas bankroto administratorius arba pagal pavedimo sutartį kitas administratoriaus įgaliotas asmuo (bankrutuojančios įmonės darbuotojas, advokatas, advokato padėjėjas (CPK 55 str. 2 d.)). Kiti asmenys pagal įstatymą neturi įgaliojimų vesti civilinę bylą teisme bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais, tame tarpe ir kreditorių susirinkimas ar kreditorių susirinkimo pirmininkas.

Iš pateiktos bylos medžiagos matyt, kad kreditorius „Swedbank lizingas“, UAB, papildomai prašė patvirtinti 12 380 844,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą, atsiradusį pagal 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutartis, kuriomis BUAB „Transridva“ įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „AZA trade“ ir UAB „Aldengas“ neįvykdys savo įsipareigojimų pagal sandėlio finansavimo sutartis Nr. 67007 ir Nr. 67006. BUAB „Transridva“ administratorius ginčijo šį kreditoriaus finansinį reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad tarp „Swedbank lizingas“,UAB, ir įmonių UAB „AZA trade“ ir UAB „Aldengas“ buvo pasirašytos naujos sandėlio finansavimo sutartys Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1, už kurias bankrutuojanti įmonė nelaidavo, o ankstesnės sutartys Nr. 67007 ir Nr. 67006 atitinkamai pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas  2010 m. spalio 18 d. nutartimi konstatavo, kad naujomis šalių pasirašytomis sutartimis Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1 ankstesnės sandėlio finansavimo sutartys Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1 nepasibaigė, o buvo modifikuotos. Šia nutartimi teismas nusprendė, kad kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB, finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išnagrinėtas, tik įvertinus laidavimo sutarčių turinio pagrįstumą tiek bendrovės interesų, tiek ir sutartis pasirašiusio bendrovės vadovo kompetencijos atžvilgiu, išsiaiškinus, ar tokie veiksmai nesąlygojo tyčinio bendrovės privedimo prie bankroto. Todėl pirmosios instancijos teismas iniciavo kreditorių susirinkimą, įpareigodamas administratorių kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų, sudarant minėtas laidavimo sutartis įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui. Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB, kuris yra ir kreditorius, nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad tokio pobūdžio klausimai nepriskirtini kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl pats teismas privalėjo, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinti arba nepatvirtinti kreditoriaus finasninio reikalavimo, vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka.  

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ĮBĮ 23 straipsnyje išvardintas kreditorių susirinkimo teises, pritaria apelianto argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo kreditorių susirinkime svarstyti jo kompetencijai nepriskirtus klausimus, t.y. įvertinti laidavimo sutarčių teisėtumą, bendrovės direktoriaus veiksmų, sudarant minėtas laidavimo sutartis, įtaką bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui. Kreditorių susirinkimas neturi įgaliojimų svarstyti sandorių, kurių pagrindu kreditorius reiškia finansinius reikalavimus, teisėtumo klausimą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus susirinkimo priimti tokio pobūdžio nutarimai neįpareigoja teismo, sprendžiant kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Teismas bet kuriuo atveju privalo byloje kylančius procesinius klausimus spręsti nepriklausomai ir nešališkai (CPK 21 str.), vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, susiformavusiu išnagrinėjus byloje esančius įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami finansiniai reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Todėl teismas, nustatęs, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti kreditoriaus finansinį reikalavimą pagrįstu, privalo atsisakyti tvirtinti tokį kreditoriaus finansinį reikalavimą, o neperduoti su tuo susijusius klausimus spręsti kreditorių susirinkime. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto nurodytą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas laidavimo sutarčių pagrįstumo, bendrovės direktoriaus veiksmų, sudarant laidavimo sutartis, įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui klausimus spręsti kreditorių susirinkime, pažeidė ĮBĮ 26 straipsnį ir priėmė neteisėtą procesinį sprendimą.

              Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kreditorių susirinkimas neturi įgaliojimų įpareigoti įmonės administratorių kreiptis į teismą dėl sandorių, kurių pagrindu kreditorius reiškia savo finansinius reikalavimus bankroto byloje, teisėtumo. Kita vertus, neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms galimybė kreditorių susirinkimui teikti bankroto administratoriui rekomendacinio, patariamojo pobūdžio pasiūlymus šiais klausimais (pavyzdžiui, paties administratoriaus, kreditorių, įmonės dalininkų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu). Administratoriaus įgaliojimai išvardinti ĮBĮ 11 straipsnio trečiojoje dalyje. Minėto straipsnio trečiosios dalies 8 punkte numatyta, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi pats administratorius sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl tam tikrų bankrutuojančios įmonės sandorių  pripažinimo negaliojančiais. Atitinkamai kreditorių susirinkimo nutarimai dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų, sudarant minėtas laidavimo sutartis, įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui nėra privalomi administratoriui. Nors kreditorių susirinkimas ir nuspręstų, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos nepagrįstai ir daro įtaką bendrovės finansinei padėčiai ir bankroto bylos iškėlimui, administratorius nebūtų įpareigotas kreiptis į teismą dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ir atvirkščiai, jei kreditorių susirinkimas nuspręstų, kad laidavimo sutartys yra teisėtos, administratorius galėtų kreiptis į teismą dėl minėtų sandorių teisėtumo.

              Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktą informaciją apie tai, kad kitose bankroto bylose kreditoriaus „Swedbank lizingas“,UAB, finansiniai reikalavimai, kylantys iš tų pačių sandėlio finansavimo sutarčių Nr. 67007/1 ir Nr. 67006/1, už kurių vykdymą laidavo kitos bankrutuojančios įmonės, buvo patvirtinti, konstatuoja, kad tokia informacija gali turėti reikšmės, sprendžiant kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB, 12 380 844,65 Lt dydžio finansinio reikalavimo pagal 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutartis pagrįstumo klausimą.

              Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bankroto bylų nagrinėjimo specifiką, siekiant bankroto proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria BUAB „Transridva“ administratorius buvo įpareigotas kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų sudarant minėtas laidavimo sutartis įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui, naikintina kaip neteisėta ir klausimas dėl kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB, 12 380 844,65 Lt finansinio reikalavimo pagrįstumo perduotinas nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 3 p.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria BUAB „Transridva“ administratorius buvo įpareigotas kreditorių susirinkime apsvarstyti klausimus dėl 2007 m. balandžio 13 d. laidavimo sutarčių teisėtumo, bendrovės direktoriaus veiksmų sudarant minėtas laidavimo sutartis įtakos bendrovės finansinei padėčiai bei bankroto bylos iškėlimui.

              Perduoti klausimą dėl kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB, 12 380 844,65 Lt finansinio reikalavimo pagrįstumo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.