Civilinė byla Nr. e2A-802-259/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15549-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.3.2.6.1.;2.4.2.2.;2.4.2.9.2.;3.1.7.4.;3.3.1.20.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. K. ieškinį atsakovei S. K. dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo bei atsakovės S. K. priešieškinį ieškovui N. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam natūra visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti ieškovą kompensuoti atsakovei jos dalį pinigais ir priteisti atsakovei 9 000 Eur kompensaciją, mokant lygiomis dalimis kas mėnesį į atsakovės nurodytą banko sąskaitą per vienerius metus nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis su atsakove sudarė santuoką. Šalys santuokoje įsigijo butą adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas atsakovės vardu. 2000 metais sutuoktiniai išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV), tačiau (duomenys neskelbtini) jų santuoka buvo nutraukta, JAV teismas butą adresu (duomenys neskelbtini), priteisė atsakovei. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl JAV sprendimo pripažinimo, tačiau Lietuvos teismas jos prašymą atmetė. Teismui nepripažinus JAV teismo sprendimo, jis nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytas butas nėra padalintas. Ginčo butas buvo įgytas gavus lengvatinę paskolą iš AB SEB banko.  Šiuo metu su kreditoriumi pagal 1999 m. sausio 4 d. paskolos sutartį yra visiškai atsiskaityta. Gyvenant JAV šalys bendrus pinigus paskolai padengti bei mokesčiams sumokėti siųsdavo atsakovės giminėms, kurie ir apmokėdavo sąskaitas, butas buvo nuomojamas. Ieškovas 2016 m. balandžio mėnesį grįžo gyventi į Lietuvą, tačiau iki šiol gyvena pas gimines, kadangi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi, o jo ir atsakovės bute gyvena atsakovės motina. Kadangi ieškovas neturi kur gyventi, o atsakovė grįžti į Lietuvą neplanuoja, ieškovas prašo priteisti jam butą natūra, įpareigojant atsakovei sumokėti pusės buto vertės kompensaciją.

2.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, pripažinti santuokos metu įgytą butą adresu (duomenys neskelbtini), asmenine S. K. nuosavybe ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1996 m. sausio 12 d. atsakovė su ieškovu sudarė santuoką, kuri (duomenys neskelbtini), šalims gyvenant JAV, buvo nutraukta. Atsakovas 2016 metais grįžo į Lietuvą, o atsakovė liko gyventi JAV. Ginčo butas buvo įsigytas santuokos metu, tačiau jį atsakovei išpirko jos motina M. V., todėl nei butas, nei kompensacija už santuokos metu įgytą turtą ieškovui nepriklauso, kadangi tai yra asmeninė atsakovės nuosavybė. Ieškovas neprisidėjo prie buto įsigijimo ir jo išlaikymo. Paskolai gauti atsakovės motina padovanojo 6 000 Lt, be to, motina bei atsakovės sesuo L. V. mokėjo bankines įmokas. Šalims išvykus į JAV, jų turtinė padėtis buvo sunki, jie neturėjo pinigų, skolinosi pragyvenimui, todėl atsakovės motina padengė įsiskolinimus, kurie buvo susidarę už šiam butui teiktas paslaugas. Nurodė, jog atsakovės motina bute gyvena nuo 2000 m. kovo mėn., juo rūpinasi, pakeitė langus, duris, įstiklino balkoną, padarė remontą, supirko baldus bei buitinę techniką. Ieškovas tai žinojo, niekada nereiškė jokių pretenzijų ir nepretendavo į butą. Tai patvirtindamas N. K. 2008 m. gruodžio 23 d. pasirašė pasižadėjimą, kad neturi į ginčo butą jokių pretenzijų ir įsipareigojimų. Be to, gyvenant JAV, ieškovas buvo įsigijęs namą, automobilį ir turėjo paskolą, todėl šalys susitarė, kad tai, kas registruota ieškovo vardu priklauso jam, o kas atsakovės vardu – atsakovei. Ieškovas nedirbo, vartojo alkoholį ir savo turtą prarado, todėl grįžęs į Lietuvą bando prisiteisti butą, kuris jam nepriklauso. Tai, kad butas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise pripažino ir JAV teismas, tačiau jo sprendimo nebuvo leista vykdyti Lietuvoje. Kadangi ginčo butas įsigytas iš atsakovei dovanotų pinigų, registruotas jos vardu ir niekada nebuvo gerinamas iš bendrų šeimos lėšų, butas turėtų būti pripažintas asmenine atsakovės nuosavybe.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino, pripažino butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine atsakovės S. K. nuosavybe ir priteisė atsakovei iš ieškovo 2 239,89 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4.       Teismas nurodė, kad ginčo butas įgytas santuokos metu (duomenys neskelbtini), todėl preziumuojama, kad jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta, jei yra įrodoma, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovas nei 1999 m. sausio 4 d. paskolos sutartyje, nei 1999 m. sausio 4 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje nepasirašė ir jų  sudaryme nedalyvavo, pas notarą nevyko, ginčo buto savininke viešajame registre nurodyta tik atsakovė, jame nėra duomenų apie tai, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl, teismo vertinimu, vien šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, jau turėdamas savo asmeninio turto, ginčo buto pirkimu nesidomėjo ir nenorėjo prisiimti skolinių įsipareigojimų bankui.

6.       Teismas taip pat nustatė, kad avansui už butą sumokėti ir dokumentų tvarkymui pinigus atsakovei davė jos motina M. V. Nurodė, jog ieškovas patvirtino, kad šalys tuo metu santaupų neturėjo ir jis nežinojo iš kur Svetlana gaus pinigų reikalingiems mokėjimams atlikti. Ieškovas nurodė, kad tais reikalais rūpinosi S. Atsakovės motina M. V. turėjo galimybę duoti dukrai pinigų, nes buvo neseniai pardavusi po vyro mirties paveldėtą automobilį. Tai patvirtina 4 000 Lt ir 2 000 Lt rašytinės dovanojimo sutartys (SŠK 22 straipsnis, tuo metu galiojusio 1964 m. CK 282 straipsnis). Visi motinos atsakovei duoti pinigai sudarant šį sandorį buvo skirti asmeniškai dukrai, o ne jos šeimai, nes ieškovas jau turėjo savo vardu registruotą buto dalį (duomenys neskelbtini) gatvėje, ginčo buto pirkimu nesidomėjo ir visiškai nesirūpino iš kur gauti pinigų pradinėms sumoms už šį butą sumokėti.

7.       Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovės motina M. V. tokiu būdu dovanojo dukrai S. K. pinigus, tačiau ne sudarydama dovanojimo sutartį, o pinigines įmokas už butą tiesiogiai pervedinėdama bankui ir taip grąžindama už dukrą paskolą. Teismo vertinimu, už ginčo butą sumokėjus trečiajam asmeniui, kuris teigia tokiu būdu siekęs padovanoti ginčo butą konkrečiam asmeniui, mokėjimo pavedimai, kuriais trečiasis asmuo pervedinėjo lėšas bankui, laikytini rašytiniais įrodymais, kad butas pirktas už trečiojo asmens dovanotas buto pirkimui lėšas, nors atskira dovanojimo sutartis ir nebuvo sudaryta. Teismas pripažino, kad už tokiu būdu dovanotas lėšas įgytas butas yra asmeninė S. K. nuosavybė.

8.       Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad šalys kartu gyveno ir JAV vedė bendrą ūkį, tačiau, teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jie iš bendrų lėšų už ginčo butą paskolos bankui nemokėjo. Nurodė, kad paskolą už butą grąžino atsakovės S. K. motina, kuri teisme patvirtino, kad tai darė iš savo asmeninių lėšų dukters labui. Tai, kad ieškovas sutiko, jog butas yra asmeninė atsakovės nuosavybė ir į jį jokių pretenzijų neturėjo, patvirtina ir atsakovės į bylą pateiktas 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovo pasirašytas pasižadėjimas, kuriame jis nurodė, kad neturi jokių pretenzijų ir įsipareigojimų į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 160). Nors ieškovas neigė, kad būtų pasirašęs tokį pasižadėjimą, tačiau atlikus rašysenos ekspertizę, buvo nustatyta, kad parašas yra N. K.. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad ieškovas prie ginčo buto įsigijimo neprisidėjo ir prieštaravimų, kad butas priklauso asmeniškai atsakovei, neturėjo.

9.       Teismas ieškovo paaiškinimus, kuriais jis grindė ieškinį, vertino kritiškai, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovas keitė savo poziciją: iš pradžių teigė, kad jiems išvažiavus į JAV, už butą M. V. mokėjo paskolą iš jų bendrai siunčiamų JAV uždirbtų pinigų, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Vėliau pradėjo teigti, kad butas buvo nuomojamas ir iš gaunamo nuomos mokesčio buvo dengiama paskola, tačiau šio fakto taip pat jokiais įrodymais nepatvirtino. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog kaina už butą buvo sumokėta ir paskola grąžinta iš bendrų santuokinių lėšų.

10.       Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo butas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniame skunde ieškovas N. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti  ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovės ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, kurių pagrindu 1999 m. sausio 4 d. buvo įsigytas ginčo butas, todėl nepagrįstai sprendė, jog butas įsigytas už atsakovės mamos jai asmeniškai dovanotas lėšas. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė, būdama santuokoje su ieškovu, notaro patvirtinta 1999 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad ji sudaryta tarp trijų šalių: pardavėjo, pirkėjo ir banko, kuriam pirkėjas perkamą butą įkeis, o bankas per 2 dienas po įkeitimo sutarties sudarymo paskolos sutarties pagrindu į pardavimo sąskaitą perves 47 880,00 Lt (Sutartis 8 p.). Taigi, notaro patvirtintos sutarties turinys aiškiai patvirtina, jog ginčo butas buvo įsigytas ne už atsakovės mamos atsakovei asmeniškai dovanotus, o banko paskolintus pinigus. Šią aplinkybę patvirtina ir rašytinė 1999 m. sausio 4 d. Lengvatinės paskolos gyvenamajam būstui pirkti sutartis Nr. 031099013. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį, nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, susijusia su turto teisinio režimo nustatymu, kai turtas įgijimas iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų. Nei 1999 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje, nei Lengvatinės paskolos gyvenamajam būstui pirkti sutartyje Nr. 031099013 nėra jokių nuorodų, kad už banko paskolintus pinigus įsigytas nekilnojamasis turtas tampa atsakovės asmenine nuosavybe. Be to, teismas neįvertino, jog Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 2 priedėlis numato standartinę Prašymo suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis formą, kurioje privalo būti nurodyti ne tik visi šeimos nariai, bet ir visų pilnamečių šeimos narių parašai. Taigi, pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą Prašymą suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis pasirašė abu sutuoktiniai, todėl neabejotina, kad ieškovui buto įsigijimo aplinkybes ne tik, kad buvo žinomas, bet jis pats asmeniškai dalyvavo buto įsigijimo procese tiek, kiek tai buvo būtina pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Nurodytos aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, vienareikšmiškai patvirtina, jog tarp šalių buvo aiškus susitarimas dėl buto įsigijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise šeimos poreikių tenkinimui lengvatinės paskolos pagrindu.

11.2.                      Pripažindamas ginčo butą asmenine atsakovės nuosavybe, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 1999 m. avansas už buto pardavimą ir buto pirkimo pardavimo dokumentų tvarkymas, taip pat 2000–2009 metų laikotarpiu banko paskola, už kurią pirktas butas, buvo grąžinta iš asmeniškai atsakovei jos mamos dovanotų pinigų. Tokios teismo išvados padarytos pažeidžiant CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytą įrodinėjimo taisyklę, nes faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atsakovės motinos M. V. 1998-12-02 ir 1999-01-01 rašytinių dovanojimo sutarčių, kuriomis ji dukrai galimai dovanojo 2 000 Lt ir 4 000 Lt, negalima pripažinti oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę galią prieš kitus įrodymus. Ieškovas apie šias sutartis sužinojo tik teisme nagrinėjant šią bylą. 1999-01-04 Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų, kad pradinę įmoką (avansą) už butą atsakovė sumokėjo mamos dovanotais pinigais, priešingai, sutartyje aiškiai nurodyta, kad pradinę 4 788,00 Lt įmoką už butą pardavėjui sumokėjo atsakovė, o ne jos mama (Sutarties 3 p.). Esant tokiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog atsakovė pradinę įmoką (avansą) už butą sumokėjo ar buto pirkimo pardavimo dokumentus tvarkė už jai mamos padovanotus pinigus. Esant ginčui tarp sutuoktinių dėl nekilnojamojo turto, nupirkto santuokos metu vieno sutuoktinio vardu, paprastų rašytinių pinigų dovanojimo sutarčių, kuriose kalbama tik apie avansą už butą ir dokumentų tvarkymą, negali pakakti pripažinti, kad šis nekilnojamasis turtas priklauso tik jį pirkusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, nes tokiu atveju yra paneigiama notaro patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties esmė. Dovanotoja (atsakovės mama) atsakovei iki nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo galimai dovanojo tik labai nedidelę, t. y. apie 10 procentų turto vertės, sudarančią pinigų sumą, bet jokiu būdu ne nekilnojamąjį turtą. Be to, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, iš kurių viena yra turtinio režimo pakeitimo sutartis, gali būti sudaryta tik notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.), todėl notarinę sandorio formą pakeisti paprasta rašytine forma tokiu būdu, kaip to siekia atsakovė priešieškiniu, negalima, nes įstatymas neleidžia notarinę formą pakeisti paprasta rašytine sutarties forma (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

11.3.                      Pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą sutartis, gali būti sudaryta tik notarine forma. Dėl nurodytos priežasties ieškovo 2008 m. gruodžio 23 d. pasižadėjimas, kuriame jis nurodė, kad neturi jokių pretenzijų ir įsipareigojimų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), vertinant ginčo buto teisinį režimą yra niekinis, kaip neatitinkant įstatymo reikalaujamos formos (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Be to, juo remtis pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas buto teisinį režimą, negalėjo dar ir dėl to, jog jis neatitinka įrodymo leistinumo reikalavimo (CPK 177 straipsnio 3 dalis).

11.4.                      Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, dėl ieškovo ieškinio reikalavimo teismas pasisakė tik vienoje pastraipoje, nurodęs, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo butas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl ieškinį atmeta, o priešieškinį tenkina. Tokie teismo motyvai leidžia daryti išvadą, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Šio straipsnio 2 dalyje yra suformuota prezumpcijos taisyklė - preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nustatyta, kad ginčo butas yra įgytas šalių santuokos metu. Todėl vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, nustatyta prezumpcijos taisykle ne ieškovas turėjo įrodinėti, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o atsakovė turėjo įrodyti, kad ši prezumpcija paneigta.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė S. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1.                      Atsakovės nuomone, teismas teisingai kvalifikavo teisinius santykius, kurių pagrindu 1999 m. sausio 4 d. buvo įsigytas ginčo butas, ir pagrįstai nusprendė, jog ginčo butas išpirktas už atsakovės mamos asmeniškai atsakovei dovanotas lėšas. Teismas teisingai aiškino ir taikė kasacinio teismo praktiką, teisingai kvalifikavo tarp atsakovės ir jos mamos susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas laikėsi įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje. Ne vieną kartą teismas ieškovui suteikė papildomą terminą jo prašomiems įrodymams gauti, pateikti (kurių pastarasis nepateikė), tenkino visus ieškovo prašymus, išdavė teismo leidimus jo prašomiems įrodymams surinkti, sudarė visas galimybes tinkamai pagrįsti ieškinį, tačiau ieškovas suteiktomis galimybėmis nesinaudojo.

12.2.                      Teismas pagrįstai ginčo butą, įsigytą 1999 m. sausio 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos atsakovės vardu, pagrindu, pripažino atsakovės asmenine nuosavybe. Teismas laikė, kad šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija paneigta. Savo išvadą teismas pagrindė tuo, jog avansui už butą sumokėti ir dokumentų tvarkymui pinigus asmeniškai atsakovei, rašytinių dovanojimo sutarčių pagrindu, dovanojo jos mama. O vėliau, t. y. 2000-2009 metų laikotarpiu, atsakovės mama iš atlyginimo ir santaupų grąžino už dukrą, o ne už jos šeimą, bankui visą paskolą, už kurią buvo pirktas butas. Todėl ginčo butas pagrįstai buvo pripažintas atsakovės asmenine nuosavybe, kaip įsigytas iš asmeninių (dovanotų) lėšų. Ši teismo išvada pagrįsta ieškovo paaiškinimu, atsakovės atstovės L. V. paaiškinimu, liudytojos M. V. liudijimu, o taip pat į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais: dviem M. V. dovanojimo sutartimis 1998 gruodžio 2 d. (1 t., b. l. 49) ir 1999 m. sausio 1 d. (1 t., b. l. 48), nuo 2000 metų M. V. arba jos įgaliotos L. V. atlikinėtų mokėjimo pavedimų bankui už S. K. kvitais (11., b. l. 50-86), atsakovės paskolos sąskaitos išrašu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 6 d. (2 t., b. l. 138-145), 2008 m. gruodžio 23 d. N. K. pasirašytu pasižadėjimu, kad neturi į ginčo butą jokių pretenzijų ir įsipareigojimų (2 t., b. l. 16), byloje atlikta rašysenos ekspertize, kuri patvirtino, kad pasižadėjime pasirašė N. K.

12.3.                      Nei atsiliepime į ieškinį, nei priešieškinyje nebuvo neigta, kad butas 1999 m. sausio 4 d. įsigytas už banko suteiktą paskolą pagal 1999 m. sausio 4 d. Lengvatinės paskolos gyvenamajam būstui pirkti sutartį Nr. 031099013. Tačiau visuose procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose, liudytojų liudijimuose akcentuota, kad gaunant lengvatinę paskolą, perkant butą ar grąžinant bankui įmokas, ieškovas niekuo neprisidėjo, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, susijusia su turto teisinio režimo nustatymu, kai turtas įgyjamas iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų. Nors apeliantas teigia, kad nei 1999 m. sausio 4 d. Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje, nei 1999 m. sausio 4 d. Lengvatinės paskolos gyvenamajam būstui pirkti sutartyje Nr. 031099013, nėra jokių nuorodų, kad už banko paskolintus pinigus įsigytas nekilnojamasis turtas tampa atsakovės asmenine nuosavybe, tačiau šiuose dokumentuose taip pat nėra jokių nuorodų, kad butas tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, situaciją aiškinosi plačiau ir vertino byloje esančių įrodymų visumą, kad padarytų teisingas išvadas. Teismas išklausė ieškovo paaiškinimų dėl ginčo buto įsigijimo. Ieškovas aiškino, kad pradiniam įnašui sutuoktiniai pinigų neturėjo, kad ieškovas nežinojo iš kur atsakovė gavo pinigų avansui sumokėti ir dokumentams sutvarkyti, kad ieškovas jau turėjo savo nekilnojamojo turto dalį, kad nežino, kaip buvo grąžinama paskola už įsigytą butą. Teismas įvertino ir tai, kad iš pradžių ieškovas teigė, jog už butą atsakovės mama mokėjo iš atsakovės jai siunčiamų pinigų, o kai to pagrįsti nepavyko, keitė parodymus, t. y. vėliau aiškino, kad paskola buvo grąžinama iš už buto nuomą gautų pinigų, tačiau nei kad nuomojo butą, nei kad gavo nuomos pinigus, nei kas buvo nuomininkai, ieškovas nepagrindė. Teismas taip pat išklausė atsakovės įgaliotinės paaiškinimų, apklausė liudytojus, įvertino rašytinius įrodymus.

12.4.                      Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog aplinkybė už kieno lėšas (šalių bendrąja jungtine nuosavybe priklausančias lėšas ar atsakovei asmeniškai mamos dovanotas lėšas) buvo grąžinta paskola bankui nėra įrodinėjimo dalykas sprendžiant atsakovės priešieškinio dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe klausimą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir byloje apklaustų liudytojų, įgaliotos atstovės paaiškinimų yra akivaizdu, kad gavę paskolą sutuoktiniai neturėjo lėšų mokėti eilinių bankinių įmokų pagal banko nustatytą grafiką, nemokėjo net už komunalinius patarnavimus, paliko skolas, kurias padengė atsakovės mama. Sutuoktiniai dėl sunkios materialinės padėties išvyko užsidirbti į JAV, o būdami JAV, įmokų bankui už butą nesiuntė. Jeigu paskola būtų paimta abiejų sutuoktinių vardu, M. V. nebūtų jos dengusi, nes nebūtų buvusi tikra, kad butą išpirkinėja savo dukters labui, tai ji patvirtino duodama parodymus teisme. Šiuo atveju paskola buvo paimta vienos S. K. vardu, todėl jos mama M. V. butą išpirkinėjo dukrai, mokėdama už ją bankines įmokas. Jei pati atsakovė būtų dengusi paskolą, ieškovas pagrįstai būtų galėjęs pretenduoti į kompensaciją, kaip į už santuokines lėšas išpirkto turto dalį. Tačiau, šiuo atveju iš santuokinių lėšų paskola dengiama nebuvo. Nuo pat pradžių iki galo butas įsigytas už atsakovės mamos lėšas, kurios buvo dovanojamos asmeniškai atsakovei.

12.5.                      Byloje pateiktas 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovo pasirašytas raštelis skundžiamame sprendime buvo vertinamas bendrame kontekste su kitais rašytiniais įrodymais bei paaiškinimais, liudytojų parodymais ir tik, kaip tarpusavio susitarimą ir ieškovo poziciją dėl buto parodantis įrodymas, bet ne kaip atskiras dokumentas, keičiantis šalių turto teisinį režimą. Šiuo atveju būtent atsakovė prisiėmė įrodinėjimo naštą, ir teikė įrodymus teismui, bei paneigė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 dalyje suformuotą prezumpciją - kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

12.6.                      Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės motina M. V. dovanojo dukrai S. K. pinigus, tačiau ne sudarydama dovanojimo sutartį, o pinigines įmokas už butą tiesiogiai pervedinėdama bankui ir taip grąžindama už dukrą paskolą. Už ginčo butą sumokėjus trečiajam asmeniui, kuris teigia tokiu būdu siekęs padovanoti ginčo butą konkrečiam asmeniui, mokėjimo pavedimai, kuriais trečiasis asmuo pervedinėjo lėšas bankui, laikytini rašytiniais įrodymais, kad butas pirktas už trečiojo asmens dovanotas buto pirkimui lėšas, nors atskira dovanojimo sutartis ir nebuvo sudaryta. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad už tokiu būdu dovanotas lėšas įgytas butas yra asmeninė S. K. nuosavybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus. 

14.       Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto teisinio režimo, šio turto padalinimo tarp buvusių sutuoktinių, byloje surinktų įrodymų vertinimo. 

15.       Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas N. K. ir atsakovė S. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (1 t., b. l. 9). 1998 m. gruodžio 2 d. atsakovės S. K. motina M. V. dovanojimo sutartimi padovanojo S. K. 2 000 Lt sumą lengvatinės paskolos sutarties gavimui, sutvarkymui ir apmokėjimui (1 t., b. l. 49), o 1999 m. sausio 1 d. – 4 000 Lt sumą kaip avansinę įmoką buto (duomenys neskelbtini) pirkimui (1 t., b. l. 48). 1999 m. sausio 4 d. S. K. ir Vilniaus banko Kauno filialas sudarė lengvatinės paskolos gyvenamajam būstui pirkti sutartį (1 t. b. l. 16–20), kuria S. K. buvo suteikta lengvatinė ilgalaikė 11 970 JAV dolerių paskolą minėto buto pirkimui.  S. K. 1999 m. sausio 4 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, kuria iš E. S. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sudarant pirkimo pardavimo sutartį dalyvavo ir paskolos davėjas Vilniaus banko Kauno filialas, kuriam pirkėja S. K. įsipareigojo įkeisti nupirktą butą už suteiktą paskolą, o bankas įsipareigojo pervesti buto pardavėjui E. S. 43 092 Lt sumą (1 t. b. l. 10–12). Butas S. K. vardu įregistruotas nekilnojamojo turto registre nuo 1999 m. sausio 12 d. (1 t., b. l. 14, 15). 2000 m. kovo 1 d. S. K. ir M. V. sudarė šio buto panaudos sutartį (2 t., b. l. 163). Visos S. K. prievolės pagal paskolos sutartį buvo įvykdytos ir S. K. jokių finansinių įsipareigojimų Vilniaus bankui nebeturi (1 t., b. l. 21). Byloje yra pateiktas atsakovės banko suteiktos paskolos sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 28 d., iš kurio matyti, jog šiuo laikotarpiu buvo periodiniais mokėjimais grąžinta bankui S. K. suteikta 11 970 JAV dolerių paskola (2 t., b. l. 138–145). 2008 m. gruodžio 23 d. N. K. pasirašė pasižadėjimą, kad neturi į ginčo butą (duomenys neskelbtini) jokių pretenzijų ir įsipareigojimų (2 t., b. l. 160, popierinės bylos atskiras priedas, 2 t.). Byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino, kad pasižadėjimą pasirašė N. K. (3 t. b. l. 75–77, popierinės b. 2 t. b. l. 26). (duomenys neskelbtini) šalių santuoka buvo nutraukta JAV teismo sprendimu (1 t., b. l. 22).

16.       Byloje ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei, kuriame teigė, kad butas buvusių sutuoktinių įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, prašė teismo priteisti jam natūra visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti ieškovą kompensuoti atsakovei jos dalį pinigais ir priteisti atsakovei 9 000 Eur kompensaciją. Atsakovė pareiškė priešieškinį, jame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, pripažinti santuokos metu įgytą butą adresu (duomenys neskelbtini), asmenine S. K. nuosavybe. Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino; pripažino butą adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine atsakovės S. K. nuosavybe. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovas N. K., esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tuo, jog teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius, kurių pagrindu 1999 m. sausio 4 d. buvo įsigytas ginčo butas, todėl nepagrįstai sprendė, jog butas įsigytas už atsakovės mamos jai asmeniškai dovanotas lėšas; teigia, jog buvo bendraturčių susitarimas dėl buto įsigijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise šeimos poreikių tenkinimui lengvatinės paskolos pagrindu; teismas be pagrindo vertino, jog paskola buvo grąžinta iš asmeniškai atsakovei jos mamos dovanotų pinigų;   pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą sutartis gali būti sudaryta tik notarine forma, todėl ieškovo 2008 m. gruodžio 23 d. pasižadėjimas, kuriame jis nurodė, kad neturi jokių pretenzijų ir įsipareigojimų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), vertinant ginčo buto teisinį režimą yra niekinis;  teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje, ne ieškovas turėjo įrodinėti, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o atsakovė turėjo įrodyti, kad ši prezumpcija paneigta.

17.       Teisėjų kolegija pažymi, jog sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje įtvirtinta, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z.; bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D.; bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.).

18.       CK 3.88 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (1 dalies 1 punktas); preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2 dalis); turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. 

19.       Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), o ginčo butas buvo įgytas 1999 m. sausio 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi, t. y. galiojant 1970 m. redakcijos Santuokos šeimos kodeksui (nustojo galioti 2001 m. liepos 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 25 straipsnio 1 dalis). Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas; taikydami naujojo Civilinio kodekso normas retroaktyviai (iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams) teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, būtina atsižvelgti ir į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-424/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Įrašus nekilnojamojo turto registre vertinant įrodinėjimo aspektu, pažymėtina, kad tai yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008).

20.       Iš šios bylos duomenų matyti, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas tik vienos atsakovės S. K. vardu ir nėra įvardintas kaip bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė (1 t. b. l. 14, 15). Kaip jau minėta šios nutarties 19 pastraipoje, vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Dėl to nagrinėjamu atveju nesant nė vieno iš CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės subjektus ar nuosavybės rūšį nekilnojamojo turto registre, negalima remtis sutuoktinių (šalių) turto bendrumo prezumpcija dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrindė savo poziciją, kad ginčo butą įgijo asmeninės nuosavybės teise, o ieškovas nagrinėjamu atveju nenuginčijo viešo registro duomenų apie turto priklausomybę ir nepaneigė atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, liudijančių turto įgijimą atsakovės asmeninės nuosavybės teise.

21.       Byloje nustatyta, kad ieškovas nei sudarant 1999 m. sausio 4 d. paskolos sutartį su Vilniaus banku, nei sudarant 1999 m. sausio 4 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį kaip šalis nedalyvavo, šių sandorių nepasirašė.  Šios aplinkybės pagrindžia atsakovės poziciją, jog ieškovas, jau turėdamas savo buto dalį (duomenys neskelbtini), ginčo buto pirkimu nesidomėjo ir nenorėjo prisiimti skolinių įsipareigojimų už jį bankui. Byloje taip pat nustatyta, kad paskolos dokumentams sutvarkyti ir avansinei įmokai sumokėti už ginčo butą pinigus S. K. padovanojo jos motina M. V. (1 t., b. l. 48, 49). Buto įgijimo metu galiojusio SŠK 22 straipsnyje buvo numatyta, jog turtas, gautas santuokos metu kaip dovana, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė. Tuo metu galiojęs 1964 m. CK 282 straipsnis reglamentavo dovanojimo sutarties formą. Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse buvo įtvirtinta, kad pinigų, kurių suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, dovanojimo sutartis turi būti rašytinės formos, o kurių suma didesnė kaip trisdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys turi būti rašytinės formos ir notariškai patvirtintos. Todėl minėtos pinigų dovanojimo sutartys atitiko tuo metu įstatymo reikalaujamą formą, todėl apelianto teiginiai, jog šie įrodymai nepatvirtina nuosavybės įgijimo fakto, yra neteisingi. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog motinos M. V. atsakovei duoti (padovanoti) pinigai sudarant minėtą sandorį buvo skirti asmeniškai S. K., o ne jos šeimai, jie buvo panaudoti tik buto įsigijimui.

22.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad jis yra prisidėjęs savo asmeninėmis ar santuokoje įgytomis lėšomis įgyjant butą ir grąžinant Vilniaus banko suteiktą paskolą atsakovei, kuri buvo panaudota butui įgyti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – mokėjimo čekių ir kvitų matyti, jog įmokas paskolai grąžinti mokėjo didžiąja dalimi atsakovės S. K. sesuo L. V., atskirais atvejais už atsakovę įmokas yra sumokėjusi ir jos motina M. V. (1 t., b. l. 50-86). CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, jog prievolę už asmenį visiškai ar iš dalies gali įvykdyti ir trečiasis asmuo. Tokiu atveju laikoma, kad asmuo yra pilnai įvykdęs prisiimtą prievolę. Apklausta 2018 m. gruodžio 19 d. teismo posėdyje liudytoja M. V. (įrašo 1 val. 02 min. –1 val. 27 min.) paaiškino, jog „N. K. turėjo 32 kv. m. buto dalį (duomenys neskelbtini). Paskolą butui įgyti ėmė viena dukra Svetlana, butą pirko viena pati sau, prašė motinos materialinės pagalbos, 1988 metų pabaigoje ir 1999 metų pradžioje liudytoja padovanojo dukrai 2 000 lt ir 4 000 lt sumas buto įgijimui. Lėšų mokėjimui paskolai grąžinti liudytoja nei iš dukros S. K., nei iš buvusio žento N. K. negavo, pati mokėjo už dukros buto komunalinius patarnavimus savo lėšomis, iš savo santaupų padengė 997 Lt susidariusį įsiskolinimą už butui teiktus komunalinius patarnavimus, nes bute buvo atjungta elektra. Paaiškino, kad N. K. turėjo 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, todėl jis ir atsisakė imti paskolą butui (duomenys neskelbtini) pirkti, bei mokėti už dukros S. paimtą paskolą butui įgyti. Liudytoja nurodė, kad 2000–2009 metų laikotarpiu iš atlyginimo ir santaupų grąžino už dukrą Vilniaus bankui visą suteiktą paskolą butui pirkti“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog faktą, kad ieškovas sutiko, jog butas yra asmeninė atsakovės nuosavybė ir į jį jokių pretenzijų neturi, patvirtina ir atsakovės į bylą pateiktas 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovo pasirašytas pasižadėjimas, kuriame jis nurodė, kad neturi jokių pretenzijų ir įsipareigojimų į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 160). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad suteiktą banko paskolą, kuri buvo panaudota ginčo butui pirkti, grąžino pati atsakovė, o ieškovas prie paskolos grąžinimo ir tuo pačiu prie buto įsigijimo nei savo nei santuokoje įgytomis lėšomis neprisidėjo.

23.       Įvertinusi nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylos faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmeninio ir santuokoje įgyto turto teisinį režimą, todėl sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24.       Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 816,75 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (4 t. b. l. 11-13). Apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš apelianto (CPK 98 straipsnis).      

        Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 816,75 Eur turėtų išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                        Aušra Baubienė

Dalė Burdulienė

Arvydas Žibas