Civilinė byla Nr. e2-248-330/2020

                   Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00930-2013-3

                                                                   Procesinio sprendimo kategorija 4.1.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 26 d.

Vilnius

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Holmbergs Safety System“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio    18 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2150-601/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KB Components“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Holmbergs Safety System“ dėl skolos priteisimo, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau -­ UAB) „KB Components“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Holmbergs Safety System“ priteisti 50 041,32 Eur skolą už patiektas prekes, 1 551,76 Eur palūkanų, 40 Eur sumą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       2019 m. spalio 23 d. atsakovė teismui pateikė prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, kaip neteismingo Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovė savo prašymą grindė tuo, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą.

3.       2019 m. lapkričio 5 d. atsiliepimu į atsakovės prašymą ieškovė su atsakovės pozicija nesutiko. Ieškovė pažymėjo, kad šalys nebuvo parašu patvirtinusios atsakovės nurodytų Bendrųjų pirkimo sąlygų, kur nurodoma apie arbitražinį ginčų nagrinėjimą, todėl šios negali būti laikomos jų sudaryto sandorio sudėtine dalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.

5.       Teismas akcentavo, kad pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas yra tas, kad­ jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu ir kt.), o būtent arbitraže.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės pirkimo pardavimo sutarties, o tarp šalių susiklostė faktiniai pirkimo pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovė ieškovei pateiktuose pirkimų užsakymuose nurodydavo esmines konkretaus pirkimo užsakymo sąlygas (prekių pavadinimą, kiekį, kainą ir t. t,) bei įrašydavo nuorodą apie Bendrąsias pirkimo sąlygas, tai yra, jog pirkimo užsakymui ir visiems pristatymams į Homlbergs Childsafety Holding AB ar bet kurią jos dukterinę įmonę ar filialą galioja „Bendrosios pirkimo sąlygos ir nuostatos“, skelbiamos interneto svetainėje www.holmberg.se.

7.       Teismas pažymėjo, kad kylant neaiškumams dėl šalių valios nustatymo, pirmiausia taikytinas subjektyvusis (šalių tikrųjų ketinimų aiškinimosi) metodas. Teismas pripažino, kad verslo praktikoje yra įprasta sudaryti susitarimus, juose pateikiant nuorodą į kitą dokumentą, o tokiu būdu gali būti sudaromi ir susitarimai dėl arbitražo. Spręsdamas, ar ieškovė pritarė atsakovės pasirinktam ginčų sprendimo būdui, teismas atsižvelgė į tai, jog pirkimo užsakyme pateikta nuoroda nukreipia į Holmbergs kompanijos internetinę svetainę, kurioje galima rasti ginčo Bendrąsias pirkimo sąlygas, tačiau ne tiesiogiai į šios svetainės puslapį, kuriame išdėstytos šios sąlygos. Taipogi teismas akcentavo, jog minėtoje interneto svetainėje informacija pateikiama anglų, vokiečių, japonų ir kinų kalbomis. Minėtos Bendrosios pirkimo sąlygos yra išdėstytos septyniuose puslapiuose anglų kalba, o arbitražinė išlyga numatyta sąlygų 21.1. punkte. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog internete skelbiamose Bendrosiose pirkimo sąlygose numatyta, jog jos turi būti šalių pasirašytos, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų tas sąlygas pasirašiusi.

8.       Įvertinęs, jog ieškovė išreiškė valią ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme, ir nenustačius šalių aiškiai išreikštos valios ginčą nagrinėti arbitraže, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą.

III. Atskirojo skundo argumentai

9.       Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.Apskųstoje teismo nutartyje pateikti argumentai yra visiškai nepagrįsti, paneigiantys      esminius arbitražo principus ­ in favor contractus ir lex arbitri, pamatinę kompetencijos-kompetencijos doktriną.

9.2.Ieškovei buvo žinomas Bendrųjų pirkimo sąlygų turinys bei joje esanti arbitražinė išlyga, kadangi visuose pirkimų užsakymuose buvo nuoroda, jog jiems taikomos Bendrosios pirkimo sąlygos.

9.3.Arbitražo doktrinoje nėra reikalavimo, kad numanomas arbitražinis susitarimas būtų tiesiogiai paminėtas, užtenka vien nuorodos į dokumentą, kuriame yra numatytas arbitražinis susitarimas.

9.4.       Ieškovė niekada nepareiškė nesutikimo su Bendrosiomis pirkimo sąlygomis ar jų taikymu, taip pat nepranešė atsakovei negalinti jų rasti interneto svetainėje www.holmbergs.se.

9.5.       Šalių sudarytas arbitražinis susitarimas atitinka formos reikalavimus. ­Šalys sudarė arbitražinį susitarimą, vadinamą ­arbitražinio susitarimo inkorporavimu pagal nuorodą.

9.6.       Arbitražo doktrinoje pripažįstama, kad nuoroda į standartines sutarties sąlygas, kuriose numatoma arbitražinė išlyga, atitiks rašytinės formos reikalavimą, jeigu kita šalis akceptuos sutartį, nors ir nebus bendro dokumento, kurį būtų pasirašiusios abi šalys.

9.7.       Bendrosiose pirkimo sąlygose esanti arbitražinė išlyga negalėjo būti siurprizinė ieškovei.

9.8.       Teismas privalėjo šalis nukreipti į arbitražą. Be to, teismas apskųstoje nutartyje nemotyvavo, kokiu pagrindu paneigė arbitražo teismo pirmaeilę jurisdikciją nuspręsti dėl jo paties kompetencijos nagrinėti konkretų ginčą.

5.        Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimas                grindžiamas tokiais atsikirtimais: 

10.1.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 11 d. nutartyje suformulavo taisykles dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo ir galiojimo bei kompetencijos -kompetencijos doktrinos taikymo, o šios bylos ratio decidendi sutampa su kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybėmis.

10.2.                      Atsakovės pateiktų pirkimo užsakymų sąlygos nesutapo su ieškovės teikiama priešpriešine oferta, todėl laikytina, kad šalys nesuderino atsakovės nurodytų Bendrųjų pirkimo sąlygų.

10.3.                      Atsakovė pati nustatė susipažinimo su Bendrosiomis pirkimo sąlygomis tvarką ir neužtikrino jų patvirtinimo, todėl šalių valia dėl arbitražinio susitarimo nebuvo suderinta.

10.4.                      Arbitražinis susitarimas turi būti sudaromas raštu, tačiau šalys nesudarė įstatymo reikalaujamos formos rašytinio susitarimo.

2.                      2020 m. sausio 9 d. atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

      IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str.  2 d., 329 str. 2 d., 338 str.). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.).

4.                      Analizuojamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą, yra pagrįsta ir teisėta.

5.                      Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi paneigė arbitražo kompetencijos-kompetencijos doktriną. Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti.

6.                      Arbitražo kompetencijos-kompetencijos doktrina atsispindi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau ­– Arbitražo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas spręsdamas dėl ieškinio priėmimo ar palikimo nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, privalo išspręsti savo paties jurisdikcijos egzistavimo klausimą. Vien tai, kad esant galimam arbitražiniam susitarimui valstybės teismo jurisdikcijos klausimo sprendimas apima ir arbitražo teismo jurisdikcijos (ne)buvimo klausimo išsprendimą, nesuponuoja arbitražo kompetencijos-kompetencijos doktrinos paneigimo. Tokią poziciją yra išdėstęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad Arbitražo įstatymo 19 straipsnis negali būti aiškinamas taip, jog teismas turi nukreipti šalis į arbitražą išspręsti arbitražinio susitarimo egzistavimo klausimo, jei arbitražo procesas nėra pradėtas, o asmens inicijuotame teismo procese kyla klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019).

7.                      Vadovaujantis Arbitražo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, arbitražiniai susitarimai gali būti sudaromi pateikiant nuorodą į pagrindinį dokumentą, kuriame nustatytas ginčų sprendimas arbitraže (arbitražinio susitarimo inkorporavimas pagal nuorodą), tačiau toks susitarimas su nuoroda į kitą dokumentą privalo atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus ir būti: 1) įformintas raštu; arba 2) sudarytas šalims apsikeičiant raštais (kurie gali būti siunčiami elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas) ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3) sudarytas naudojantis elektroninių ryšių galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrintas perduodamos informacijos vientisumas ir autentiškumas ir juose esanti informacija yra prieinama toliau naudoti; arba 4) šalims apsikeičiant ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis tvirtina, o kita šalis neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą; arba 5) yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą (Arbitražo įstatymo      10 str. 2, 3 d.).

8.                      Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovė pateikė ieškovei pirkimų užsakymus, kuriuose buvo pateikta nuoroda į Bendrąsias pirkimo sąlygas, skelbiamas interneto svetainėje  www.holmbergs.se. Minėtoje svetainėje informacija pateikiama anglų, vokiečių, kinų ir japonų kalbomis, tačiau Bendrosios pirkimo sąlygos pateikiamos tik anglų kalba. Šių sąlygų          21.1. punkte numatyta, kad bet koks ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis ar susijęs su Sutartimi ar šiomis Nuostatomis ir Sąlygomis, arba jų pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, turi būti galutinai išspręstas arbitražo, administruojamo Stokholmo prekybos rūmų („SPR“) Arbitražo instituto <...> Arbitražo vieta yra Stokholmas, Švedija (angl. Any dispute, controversy or claim arising out of or in connection with the Contract or these Terms and Conditions, or the breach, termination or invalidity thereof, shall be finally settled by arbitration adminis-tered by the Arbitration Institute of the Stockholm Chamber of Commerce (“SCC”).<...> The seat of arbitration shall be Stockholm, Sweden).

9.                      Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas – sutartis, o arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą, kuris savo ruožtu yra arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė – arbitražo proceso inicijavimas galimas tik esant šalių susitarimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-255-1075/2019). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ­– CK) 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas apima ne tik šalių teisę sudaryti sutartis, bet ir šalių laisvę sutarčių nesudaryti. Apibendrinant tai, kas nurodyta, pabrėžtina, kad esminė arbitražinės išlygos sąlyga yra išreikšta šalių valia kilusius ginčus spręsti būtent arbitraže, o ne kitu alternatyviu ginčų sprendimo būdu. Nenustačius šalių suderintos valios egzistavimo, nėra ir pagrindo laikyti, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 27 p.).

10.                      Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis yra sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Sutarties sudarymui ir galiojimui iš esmės pakanka, kad šalys susitartų dėl sutarties sąlygų; sutartis laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi (CK 6.179 str.). Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, o rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą (CK 1.73 str. 2 d.).

11.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė pateikė ieškovei pirkimų užsakymus su nuoroda juose į Bendrąsias pirkimo sąlygas, pagal kurias numatytas ginčų sprendimas arbitraže. Minėti pirkimų užsakymai arbitražinio susitarimo sudarymo prasme laikytini oferta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė pateikė atsakovei rašytinį akceptą dėl atsakovės užsakymų, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (važtaraščiai) patvirtina, jog ieškovė įvykdė atsakovės užsakymus pristatydama prekes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirkimų užsakymų, kuriuose buvo nuoroda į dokumentą (Bendrąsias pirkimo sąlygas), numatantį ginčų sprendimą arbitraže, akceptavimas konkliudentiniais veiksmais (užsakymų įvykdymas), negali būti pripažįstamas atitinkančiu rašytinę susitarimo dėl arbitražinės išlygos formą bei Arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas sąlygas.

12.                      Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės valią sudaryti arbitražinį susitarimą. Pirma, į bylą pateiktuose pirkimų užsakymuose įrašant nuorodą į Bendrąsias pirkimo sąlygas, nėra atskleista, kad šiose sąlygose nustatyta arbitražinė išlyga. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pačių Bendrųjų pirkimo sąlygų turinys suponuoja, jog šalys, akceptuodamos tokias sąlygas, jas (sąlygas) turėtų pasirašyti. Trečia, Bendrosios pirkimo sąlygos skelbiamos tik anglų kalba ir ne pačios atsakovės, bet susijusios įmonės interneto tinklalapyje. Ketvirta, byloje nėra duomenų, kad šalys, konkliudentiniais veiksmais sukurdamos sutartinius santykius, apskritai būtų aptarusios konkrečius galimų ginčų sprendimo būdus.

13.                      Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog tik nuorodos apie Bendrąsias pirkimo sąlygas įrašymas pirkimų užsakymuose, šių užsakymų neakceptavus raštu ir nesant duomenų, patvirtinančių suderintą šalių valią spręsti ginčą arbitraže, negali būti pripažintas atitinkančiu Arbitražo įstatyme įtvirtintą arbitražinio susitarimo formą ir galiojančiu susitarimu.

14.                      Kiti atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

15.                      Remiantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė dėl savo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą ir priėmė teisėtą nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista.

16.                      Atmetus atskirąjį skundą, nėra teisinio pagrindo spręsti apeliaciniam teismui pateiktą atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

        Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                        Gintaras Pečiulis