Administracinė byla Nr. eAS-1006-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03744-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 49 

 (S) (N)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių T. Z. ir A. V. (A. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai T. Z. ir A. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 25M30074, kuriuo nuspręsta: 1. nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2. įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3. jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1. išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2. uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3. įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą.

Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ? sustabdyti Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti į kilmės šalį vykdymą, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Pareiškėjai prašymą grindė argumentais, kad Departamentas Sprendimu, be kita ko, nusprendė įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 dienų nuo Sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. pareiškėjai turi išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2025 m. liepos 14 d., nes neišvykdami pažeis migracinį režimą ir valstybės institucijos nurodymus, pareiškėjams savanoriškai neišvykus iš Lietuvos – bus pradėtas vykdyti sprendimas išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjai akcentavo, kad šiuo atveju būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjams (duomenys neskelbtini) klausimas, todėl nenustačius, ar pareiškėjams kilmės šalyje gresia pavojus, negalima jų išsiųsti ar įpareigoti juos išvykti į kilmės šalį, nes (duomenys neskelbtini) gali kilti realus pavojus pareiškėjų laisvei, sveikatai ir / ar gyvybei.

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo metu nėra vykdytinas sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nesustabdžius Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymo, pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Be to, pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Pareiškėjai 2025 m. liepos 14 d. padavė teismui atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, prašydami išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjų atskirasis skundas buvo priimtas pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 14 d. rezoliucija ir perduotas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-951-502/2025 tenkino pareiškėjų atskirąjį skundą: panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išsprendė iš esmės – taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Departamento Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjai, nesant išnagrinėtam jų atskirajam skundui dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalies dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pagrįstumo ir teisėtumo, 2025 m. liepos 16 d. padavė pirmosios instancijos teismui pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, prašydami sustabdyti Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo vykdymą, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Pareiškėjai šį prašymą grindė argumentais, kad nuo 2025 m. liepos 15 d. įsigaliojo Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 2 dalį turi būti vykdoma nedelsiant. Nesustabdžius Departamento Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymo, būtų pradėtas išsiuntimo procesas, o tai reiškia, kad pareiškėjai į kilmės valstybę būtų išsiųsti dar iki jų prieglobsčio bylos išnagrinėjimo. Pareiškėjai teigė, kad išsiuntus juos į kilmės valstybę, jiems (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas dėl politinių įsitikinimų, kiltų grėsmė jų gyvybei, laisvei ir sveikatai. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose, jie savo namuose slapstė teisėsaugos paieškomą asmenį ir padėjo jam išvykti iš (duomenys neskelbtini), pareiškėjai socialiniuose tinkluose reiškė antikarinę poziciją, kritišką nuomonę apie (duomenys neskelbtini) valdžią, būdami Lietuvoje dalyvavo antikariniuose mitinguose, pareiškėjas A. V. Lietuvoje tapo (duomenys neskelbtini) savanoriu, dalyvavo renginiuose, vykstančiuose prie (duomenys neskelbtini) ambasados, pareiškėjai ilgą laiką nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl gali būti apklausti ir sulaikyti. Pareiškėjų vertinimu, skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad tokio profilio asmenims, kaip jie, gresia persekiojimas, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.  

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi taikė pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Sprendimo dalies dėl pareiškėjų T. Z. ir A. V. (A. V.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjų prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad pareiškėjams nustatytas savanoriškas terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos jau yra pasibaigęs, todėl nuo 2025 m. liepos 15 d. įsigaliojo Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. 

Teismas vertino, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir neuždraudus pareiškėjų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas ir pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjai pagrindė, kad tokio profilio asmenys, kaip jie, (asmenys, kritikuojantys (duomenys neskelbtini) valdžią, pasisakantys socialiniuose tinkluose, dalyvaujantys protestuose, kritikuojančiuose karą (duomenys neskelbtini) ir pan.) yra sistemiškai persekiojami (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų nurodyta informacija pagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės reikalingumą, t. y. kad būtina sustabdyti pareiškėjų išsiuntimo vykdymą iki galutinio sprendimo prieglobsčio byloje priėmimo. Nurodytos aplinkybės teismui patvirtino, kad, neuždraudus pareiškėjų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir juos išsiuntus į jų kilmės valstybę, pareiškėjams galėtų susidaryti tokios aplinkybės, dėl kurių jiems būtų sukelta didelė žala, kurios atitaisymas būtų sudėtingas.

III.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai nei prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nei teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia tiksliai pareiškėjams bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjų argumentai, kad jie bus išsiųsti į kilmės šalį, savaime nereiškia, jog jiems bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Tai, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, kad jų prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir kad yra ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygas šiai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Atsakovas pažymi, kad teismas byloje sprendė pakartotinį pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau pareiškėjai šį prašymą grindė tais pačiais motyvais, kaip ir pirmąjį prašymą, ir nenurodė, kokios aplinkybės pasikeitė.

Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, jog yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė ne neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, kylančia dėl Sprendimo priėmimo, o žalą siejo su aiškiai neapibrėžtais, abstrakčiais ir įrodymais nepatvirtintais neigiamais padariniais, kurie galbūt jiems gali kilti vykdant Sprendimą. Atsakovo Sprendime yra pasisakyta dėl skundžiamoje teismo nutartyje nurodytų motyvų (pareiškėjų politinių veiksmų), priimant Sprendimą nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai patirtų persekiojimą dėl politinių veiksmų, jų profilis neatitinka skunde nurodyto profilio.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės bando pakeisti jų esamą faktinę padėtį materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės.

Pareiškėjai T. Z. ir A. V. atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjai nurodo, kad Departamentas atskirajame skunde neginčija, jog pareiškėjai pagrindė pirmąją reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą – tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Departamentas nesutinka, kad pareiškėjai pagrindė antrąją sąlygą, jog nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jie skunde detaliai išdėstė aplinkybes ir pateikė kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, jog tokio profilio asmenims, kaip jie, gresia persekiojimas kilmės šalyje dėl politinių priežasčių.

Pareiškėjų teigimu, teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė nesukuria neproporcingos naštos valstybei. Šiuo atveju prašomos priemonės taikymas yra adekvatus ir proporcingas. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjų nebūtų galima išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas jų prieglobsčio byloje. Tokiu atveju, jeigu pareiškėjai būtų išsiųsti į kilmės šalį, o teismas priimtų jiems palankų sprendimą, pareiškėjams gali kilti itin skaudžios pasekmės (pareiškėjai, tikėtina, susidurtų su sunkiais jų teisių pažeidimais, kankinimais, neteisėtu įkalinimu ar netektų gyvybės).

Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jų prašymas buvo grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjai pažymi, kad teismas, nagrinėdamas pirmąjį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, sprendė, kad Departamento Sprendimas nebuvo susijęs su pareiškėjų išsiuntimu, nes nebuvo pasibaigęs 14 dienų savanoriško išvykimo į iš Lietuvos terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų aplinkybės pasikeitė, nes praėjus 14 dienų terminui, per kurį pareiškėjai buvo įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos, įsigaliojo sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsakovo Sprendimo dalis dėl išsiuntimo yra iškart privalomai vykdoma, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, jog nėra pagrindo stabdyti pareiškėjų išsiuntimą, nesant pradėtai išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių T. Z. ir A. V. (A. V.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdytas Departamento 2025 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 25M30074 dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas iki įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas laikinai sustabdyti Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, nes nuo 2025 m. liepos 15 d. įsigaliojo Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos ir pareiškėjai tikėtinai pagrindė, jog išsiuntus juos į kilmės valstybę, pareiškėjams galėtų susidaryti tokios aplinkybės, dėl kurių jiems būtų sukelta didelė žala, kurios atitaisymas būtų sudėtingas.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjai, teikdami pakartotinį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė, kokios aplinkybės pasikeitė, nes savo prašymą grindė tais pačiais argumentais, kaip ir pirmąjį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsakovas pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, jog yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės šalį procedūra, o pareiškėjai savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės bando pakeisti jų esamą faktinę padėtį materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl nėra ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). 

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2025 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 25M30074, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1. išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2. uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3. įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. <...> (Įstatymo 127 str. 5 d.). Sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas (Įstatymo 127 str. 2 d.).

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kada apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, o 2 dalis nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė sustabdyti Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo vykdymą. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo dėl išsiuntimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo: apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Pareiškėjai šioje byloje teikė pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, prašydami taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos vykdymą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės argumentavo tuo, kad nuo 2025 m. liepos 15 d. įsigaliojo Sprendimo dalis dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kuri turi būti vykdoma nedelsiant. Nesustabdžius minėtos Departamento Sprendimo dalies vykdymo, būtų pradėtas pareiškėjų išsiuntimo procesas, o tai reiškia, kad pareiškėjai į kilmės valstybę būtų išsiųsti dar iki jų prieglobsčio bylos išnagrinėjimo. Pareiškėjų teigimu, išsiuntus juos į kilmės valstybę, jiems (duomenys neskelbtini) grėstų persekiojimas dėl politinių įsitikinimų, kiltų grėsmė jų gyvybei, laisvei ir sveikatai, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimu, kuriuo, be kita ko, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad nesant teismo įvertintiems pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvams, susijusiems su persekiojimu kilmės valstybėje dėl politinių įsitikinimų, pareiškėjai, vykdant Sprendimą, gali būti išsiųsti iš Lietuvos, nesant duomenų, kad pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (nesustabdžius Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos vykdymo iki įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas), pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjų pirmasis prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos vykdymo sustabdymo) pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartimi nebuvo tenkintas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išsprendė iš esmės – taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Departamento Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje išdėstyti motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėtų faktinį ir teisinį pagrindus taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. pagrindžia būtinybę laikinai sustabdyti Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymą. Departamento atskirojo skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Byloje konstatuota, kad pareiškėjai pagrindė abi būtinas sąlygas reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti ir Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymo sustabdymas atitinka proporcingumo principą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstai taikė pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

Veslava Ruskan

Egidijus Šileikis