Administracinė byla Nr. I1-1028-1047/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03284-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
nustatė:
Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), neturtinės žalos atlyginimą – 100 000 Eur (b. l. 1–5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamento 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 750 (toliau – ir Nutarimas) buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pažymėjo, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju pažeidžiamas non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas.
Pareiškėjo vertinimu, 2019 m. birželio 27 d. įstatymu padarytas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies pakeitimas taikytinas tik tiems asmenims, kuriems apkaltinamieji nuosprendžiai įsiteisėjo po 2019 m. birželio 27 d. Departamentas, nusprendęs perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą, veikė neteisėtai. Nutarime nurodyta, kad į kitą kalinimo įstaigą pareiškėjas perkeliamas „siekiant užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą“, tačiau, pareiškėjo vertinimu, kitoje įkalinimo įstaigoje priežiūra yra paviršutiniška, priežiūros ir apsaugos galimybės yra ženkliai mažesnės. Pareiškėjo taip pat netenkina sąlygos Pravieniškių PN-AK (pareiškėjo netenkina jam suteikta miegamoji vieta, pastatas, pareiškėjo teigimu, pastatytas neteisėtai). Taip pat atkreipia dėmesį, jog jam nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas.
Skunde teigiama, jog buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, jis yra priverstas ginti savo teises teisme, pervežimo procedūra buvo netinkama, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 11–15).
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis į konkrečią pataisos įstaigą siunčiamas atsižvelgiant į asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.
2019 m. liepos 6 d. įsigaliojo 2019 m. birželio 27 d. pasirašytas BVK pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas 69 straipsnis ir šio straipsnio 1 dalis (aktuali šiam ginčui), ji išdėstyta taip: „Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais“. Šio straipsnio 1 dalyje neliko nuostatos, kad nuteistasis visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Atsakovės atstovas pažymi, kad visose ankstesnėse BVK redakcijose egzistavo įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taigi ir iki šiol nuteistojo teisė atlikti bausmę vienoje pataisos įstaigoje nebuvo absoliuti. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo tvarka detalizuojama Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija). Aprašo 3.2 papunktyje nurodoma, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, jeigu toks perkėlimas reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Tokiais atvejais perkeliančioji įstaiga pateikia Departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą.
Departamentas 2019 m. rugpjūčio 8 d. dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS) gavo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) parengtą ir su Pravieniškių PN-AK suderintą nutarimą dėl pareiškėjo perkėlimo. Nutarimas atitiko tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus, buvo motyvuotas bei paremtas galiojusiais teisės aktais, todėl buvo pasirašytas DVS priemonėmis ir jam buvo suteiktas numeris. Sistemiškai vertinant Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) ir BVK nuostatas darytina išvada, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos įstaigos į kitą turėtų būti vertinama kaip organizacinė priemonė, siekiant įgyvendinti BVK 112 straipsnyje įtvirtintiems pataisos įstaigos režimo tikslams.
Pabrėžė, kad pareiškėjo minimas non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas nėra įtvirtintas nei Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), nei Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Šis principas suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas principo taikymo išimtis. Non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu reikėtų pripažinti tokį ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimą, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pavyzdžiui, apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Priimtu nutarimu Departamentas niekaip nepakeitė pareiškėjo materialinės teisinės padėties, jam nebuvo apribotos teisės arba nustatytos papildomos pareigos. BVK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Pareiškėjui buvo taikomos tos įstatymo procesinės normos, kurios galiojo priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo ir tai nėra materialinės teisės norma, pagal kurią teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojam į praeitį. Principas lex retro non agit (įstatymas ar kitas teisės aktas atgal negalioja) reiškia, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo, tačiau ne procesinėms teisės normoms, kurių galiojimas prasideda iškart po priėmimo. Atsakovės atstovas akcentuoja, jog pareiškėjas nutarimo dėl perkėlimo neapskundė, neprašo teismo jį panaikinti, todėl, Departamento vertinimu, jis pripažino nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Departamento funkcija – nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Departamento kompetencijai. Pareiškėjas į Departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nesikreipė, Departamentas neturi duomenų apie aplinkybes išdėstytas skunde.
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas yra galiojantis, nepanaikintas, Departamentui įstatymu suteikta teisė perkelti nuteistuosius iš vienos įstaigos į kitą, todėl dėl jo negali kilti neturtinė žala. Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl Departamento Nutarimo perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nustatyta, jog Departamento direktorius, siekdamas palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą, taip pat užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. NN-750 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ nutarė perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK (b. l. 6).
BVK 69 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. birželio 27 d.) nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais BVK nustatytais atvejais.
Pabrėžtina, jog pareiškėjas skundu kelia klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, jos pagrindu nurodo Departamento Nutarimą, kurio teisėtumas nėra ginčijamas. Kaip minėta, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 atsiranda esant: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) teisės pažeidimu padarytai žalai. Departamentas, vykdydamas diskreciją spręsti dėl nuteistųjų perkėlimo pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnį, yra saistomas Viešojo administravimo įstatymo, kuris įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015). Pažymėtina, jog Nutarimas yra nepanaikintas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų nutarimą ginčijęs, todėl Nutarimas yra galiojantis, teisėtas ir vykdytinas. Nėra pagrindo teigti, jog jį priėmęs subjektas (Departamentas) veikė neteisėtai, todėl teigtina, jog šiuo atveju nėra vienos iš kumuliatyvių CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų: neteisėtų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, jog skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su nauja ir galiojančia BVK 69 straipsnio redakcija, kuria Departamentas vadovavosi priimant nutarimą perkelti pareiškėją į kitą įstaigą, tačiau teismui nekyla abejonių dėl minėtos nuostatos (įstatymo) konstitucingumo. Pabrėžtina, jog galimybė nuteistąjį perkelti į kitą kalinimo įstaigą (esant BVK nurodytoms sąlygoms) egzistavo ir ankstesnėse BVK redakcijose.
Teismas pabrėžia, kad asmuo, prašantis atlyginti neturtinę žalą, privalo ją tinkamai ir objektyviai pagrįsti. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai yra itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nepaaiškino, kaip dėl (be kita ko, teisėtų) Departamento veiksmų jam atsirado neturtinė žala, šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip neindividualizuoti.
Išaiškintina, jog, jeigu pareiškėjas mano, jog jo teises pažeidė įkalinimo įstaiga, į kurią jis buvo perkeltas (Pravieniškių PN-AK), jis turi teisę teikti skundą dėl neteisėtų jos veiksmų (netinkamų kalinimo sąlygų). Jeigu pareiškėjas manė, jog Nutarimas, kuriuo jis buvo perkeltas į minėtą įstaigą, yra neteisėtas, jis galėjo jį apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog pačiame nutarime yra nurodyta jo apskundimo tvarka (b. l. 6). Aplinkybes, kodėl pareiškėjas, jo manymu, negalėjo būti perkeltas į kitą įstaigą, jis privalėjo išdėstyti skundžiant nutarimą dėl perkėlimo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismas neabejoja nei administracinio akto priėmimo pagrindo – BVK 69 straipsnio – konstitucingumu, nei turi pagrindo abejoti administracinio akto teisėtumu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjo nurodomas principas non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas apskundimo procese yra vienas iš fundamentalių proceso principų. Non reformatio in peius(draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu reikėtų pripažinti tokį ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimą, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pavyzdžiui, apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Sprendimo nenaudingumas turi būti objektyvus, t. y. turi pasikeisti materialinė teisinė besiskundžiančio asmens padėtis, sprendimo nenaudingumas turi būti realus, t. y. turi atsirasti dėl skundą išnagrinėjusios institucijos sprendimo, bet ne dėl galimų jo priėmimo pasekmių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 1882/2013). Pažymėtina, jog šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, jog Nutarimu nebuvo pakeista pareiškėjo materialinė padėtis, tačiau taip pat pabrėžtina, jog principas taikytinas apskundus viešojo administravimo sprendimą, o šiuo atveju Nutarimas net nebuvo apskųstas, todėl ir principas šiuo atveju nėra aktualus (svarbu pabrėžti, jog non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas nebus pažeistas tuo atveju, kai skundžiamą sprendimą priėmęs subjektas atlieka pakartotinį patikrinimą ir priima naują sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4703-1062/2018).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atsakovės atstovas veikė tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas neįrodė jam kilusios neturtinės žalos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84,
86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Beata Martišienė