Civilinė byla Nr. e2A-1107-390/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21616-2014-3 

Procesinio sprendimo kategorija:63.3; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-2194-800/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei D. U. dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 5 492,87 Lt (1 590,85 Eur) skolos, kurią sudaro: 2 008,37 Lt (581,66 Eur) negrąžinto kredito suma, 546,33 Lt  (158,23 Eur) priskaičiuotos palūkanos, 2 938,17 Lt (850,95 Eur) delspinigiai, penkių procentų dydžio metines palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 124 Lt (35,91 Eur) žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės D. U. ieškovei AB SEB bankui 581,66 Eur skolos, 52,45 Eur palūkanų, 283,65 Eur delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (917,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20,82 Eur žyminio mokesčio, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp šalių 2007-02-08 buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0350718050495-21. Iš sutarties, įspėjimo apie šios sutarties nutraukimą, skolos ir sukauptų delspinigių ataskaitos, teismas padarė išvadą, jog ieškovė nepagrįstai ilgą laikotarpį, esant vartojimo kredito sutartyje nustatytam kredito grąžinimo terminui - 2012-02-07 ir atsakovei nustatytu terminu negrąžinant suteikto vartojimo kredito, iki 2014-10-04 nenutraukė vartojimo kredito sutarties, ir dar  daugiau kaip 2 metus atsakovei skaičiavo sutartines palūkanas ir sutartyje nustatytas netesybas. Jokių įrodymų, kad šalys tarpusavio susitarimu buvo susitarusios pratęsti kredito grąžinimo terminą, ieškovė nepateikė. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 581,66 Eur (2 008,37 Lt) negrąžinto kredito ir kredito grąžinimo dieną (2012-02-07) paskaičiuotas palūkanas pagal ieškovės pateiktą paskaičiavimą, t. y. 52,45 Eur (181,11 Lt).

III. Apeliacinio skundo argumentai.

Apeliaciniu skundu ieškovė AB SEB bankas, atstovaujama advokato Alfonso Masiliūno, prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 105,78 Eur palūkanų priteisimo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti iš atsakovės D. U. ieškovės AB SEB banko naudai 105,78 Eur palūkanų ir žyminį mokestį.

Apeliantas nurodo, kad teismas neištyrė visumos faktinių aplinkybių, netinkamai teisiškai jas įvertino, nepagrįstai neatsižvelgė į banko, kaip kreditoriaus, interesus, o atsakovės atžvilgiu, vien todėl, kad ji yra vartotoja, suponavo privilegijuotą padėtį. Apelianto nuomone, teismo sprendimas dalyje, kuria atmestas ieškovės prašymas iš atsakovės priteisti 105,78 Eur palūkanų, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2007 m. vasario 8 d. tarp banko ir atsakovės D. U. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 0350718050495-21. Pagal šios sutarties specialiosios dalies 2,4 punktą kredito sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėja bankui mokės 6,5 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Atsakovė sutarties sąlygų neginčijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Todėl pirmos instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas, kurias atsakovė, kaip kredito gavėja, privalėjo mokėti bankui už naudojimąsi banko pinigais. Teismų praktikoje šios palūkanos vadinamos mokėjimo arba pelno palūkanomis. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3 57/2007). Pirmos instancijos teismas vien dėl tos priežasties, jog bankas ir po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo dar keletą metų skaičiavo sutartines palūkanas, padarė išvadą, kad palūkanos neprotingos ir aiškiai per didelės. Tačiau kreditorius turi teisę palūkanas skaičiuoti už visą naudojimosi kreditu laikotarpį (analogiškai kaip ir procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos skolos sumos iki visiško prievolės įvykdymo). Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį palūkanų atžvilgiu taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, kurio Bankas nėra praleidęs. Net jei bankas ir būtų praleidęs ieškinio senaties terminą, ieškinio senatis taikoma tik atsakovui reikalaujant. Šiuo atveju atsakovė apskritai užėmė pasyvią poziciją, neprašė sumažinti paskaičiuotas sutartines palūkanas. Atsakovė su banku nebendradarbiavo, o bankas, siekdamas išsiaiškinti sutarties nevykdymo priežastis, siuntinėjo kredito gavėjai raginimus. Tik įsitikinęs, jog skolininkė gera valia neketina vykdyti savo prievolių, bankas iniciavo priverstinį skolos išieškojimą ir sustabdė sutartinių palūkanų ir netesybų skaičiavimą. Tokiu būdu bankas rūpinosi ne tik savo verslo rizika, bet ir sustabdė atsakovės skolinių įsipareigojimų augimą. Bankas sutartinių palūkanų skaičiavimą sustabdė 2014 m. spalio 14 d. ir jų nereikalauja, nors turi tokią teisę pagal C 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalis. Bankas elgėsi atsakingai, rūpestingai ir sąžiningai, todėl jo teisės turi būti ginamos. Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias nors ypatingas sąlygas atsakovei.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliaciniu skundu keliamas teismo teisės mažinti sutartimi nustatytas mokėjimo (pelno) palūkanas klausimas. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas iš atsakovės ieškovei priteistiną 158,23 Eur palūkanų sumą sumažino iki 52,45 Eur, kuri (52,45 Eur suma) paskaičiuota iki kredito grąžinimo dienos (2012-02-07). Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas savo iniciatyva nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo sumažino sutartines palūkanas, kurias atsakovė, kaip kredito gavėja, privalėjo mokėti bankui už naudojimąsi banko pinigais. Apeliacinis teismas sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentacija.

Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, kompensuojamosios palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). 

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. vasario 8 d. tarp ieškovės AB SEB banko ir atsakovės D. U. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0350718050495-21. Pagal šios sutarties specialiosios dalies 2.4 punktą kredito sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėja bankui mokės 6,5 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito dalies. Sutarties 9 punktu nustatyta, kad kredito sutartis galioja tol, kol kredito gavėja grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, sutartyje ir kainyne nustatytus mokesčiu. Kredito sutartis nutraukta 2014-10-04, todėl bankas palūkanas paskaičiavo iki 2014-10-04d. Sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovė sutarties sąlygas būtų ginčijusi įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 158,23 Eur pelno (mokėjimo) palūkanas, kurias pirmosios instancijos teismas sumažino iki 52,45 Eur argumentuodamas, jog ieškovė nepagrįstai iki 2014-10-04 nenutraukė vartojimo kredito sutarties, nors kredito grąžinimo terminas suėjo 2012-02-07, ir dar daugiau kaip 2 metus atsakovei skaičiavo sutartines palūkanas ir sutartyje nustatytas netesybas. Ieškovė jokių įrodymų, kad šalys tarpusavio susitarimu buvo susitarusios pratęsti kredito grąžinimo terminą, nepateikė.

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Ginčo vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2007-02-08. Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 6,5 proc. kredito sumos, bendra kredito kainos metinė norma – 6,69 proc., kredito administravimo mokestis – 35 Lt, bendra kredito suma – 6 000 Lt.

Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 6,69 proc. per metus. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 158,23 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 1 023,54 Eur sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Proporcingai padidintinas ir žyminis mokestis iki 23,03 Eur (CPK 93 str. 1 d. 5 d.).

Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą už akių pakeisti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu už akių iš atsakovės D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas, juridinio asmens kodas 112021238, priteistas 52,45 Eur (penkiasdešimt du eurai 45 centai) palūkanas padidinti iki 158,23 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt aštuoni eurai ir 23 centai), priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 1 023,54 Eur (vienas tūkstantis dvidešimt trys eurai ir 54 centai) sumos, o žyminį mokestį padidinti iki 23,03 Eur (dvidešimt trys eurai 3 centai).

Likusias teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovės D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas, juridinio asmens kodas 112021238, 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teisėjas                                                                                       Algimantas Kukalis